Radiacija

Turinys

1.Įvadas.

2.Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos.

3.Radiacijos poveikis.

4.Apšvitinimo tipai.

5.Pavojingiausi radionuklidai.

6.Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės.

7.Pabaiga.

8.Literatūros sąrašas.

Įžanga

Mums beveik netenka susidurti su tokiu reiškiniu kaip radiacija. Tad iškylus problemai dėl radiacijos, mes net nežinotume ką daryti. O tokių reikinių, kaip radiaciniai incidentai pasitaiko, ir dažnai, tai pamatysime iš darbo eigoje pateiktos lentelės, kuri nėra trumpa. Beje, čia yra tik patys rinčiausi incidentai, kitaip sakant pasaulinio lygio. O kiek dar žalos yra padarius radiacija. Na, žžodžiu ji nėra pagrindinė problema, tačiau labai kenksminga. Net ir gan mažas radijacijos kiekis gali padaryti rintų pasėkmių. Tad šiame darbe mėginsiu supažindinti su pačiu radioaktyvumu, jo žala bei apsisaugojimu. Žodžiu, pateiksiu kuo daugiau informacijos apie šį reiškinį, jog net ir niekad su tuo nesusidūręs žmogus susidaryti bent maža nuomonę, kas tai yra.

Taip pat esu įdėjęs informacijos apie radiaciją kaip fizikinį reuškinį. Tai būtų, galima sakyti, dalis tiems, kurie fizkoje „gaudosi“ daugiau. Tai galbūt jiems bus dar įdomiau, nei prieš ttai mano minėta dalis „pradedantiems“.

Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos

GENDRUTIS MORKŪNAS, ALBINAS ALIŠAUSKAS

Radiacinės saugos centras

Niekas neabejoja, kad jonizuojantieji spinduliai žalingai veikia visus gyvus organizmus, nors populiariojoje ir mokslinėje literatūroje kartais pasirodo publikacijų, kuriose įrodinėjamas nedidelių apšvitos dozių galimas naudingumas sveikatai. ŠŠis faktas gali pasirodyti kvailas ir juokingas. Tačiau radiacinės saugos istorija, gyvuojanti jau antrą šimtmetį, yra lygiai tokia pat dramatiška ir kupina prieštaringų faktų kaip ir bet kuri kita istorija. Minėtasis prieštaravimas yra vienas tokių pavyzdžių.

Atradus rentgeno spindulius, žmonėms atrodė, kad atsirado ne tik universalus būdas pažvelgti į žmogaus organizmo vidų, bet ir panacėja nuo visų ligų. Į sąrašą ligų, kurias buvo siūloma gydyti rentgeno spinduliais, mūsų amžiaus pradžioje buvo įrašyti ir raupai, tuberkuliozė, migrena, epilepsija. Pirmieji radiologai visiškai nenutuokė apie žalingą rentgeno spindulių poveikį. Jie savo rankas laikydavo po rentgeno spindulių pluoštu, kai tyrinėdavo vaizdo kokybę, nustatinėdami rentgeno vamzdžio veikimo parametrus. Ir taip būdavo elgiamasi prieš kiekvieną procedūrą.

Nors pirmieji rentgeno spindulių poveikio akims faktai buvo užfiksuoti jau 1896 m., žžmonėms sunku buvo suprasti tiesiogiai neapčiuopiamą pavojų. 1896 m. pabaigoje jau buvo paskelbta nemažai darbų, įrodančių rentgeno spindulių žalą. Štai Amerikos fizikas Elijas Tompsonas (Elihu Thompson) keletą dienų laikė savo rankos mažąjį pirštą tiesioginiame rentgeno spindulių pluošte. Dėl to pirštas ėmė skaudėti, ištino, sustingo, pasidarė pūslėtas. E.Tompsonas visus viešai perspėjo, „kad po to nereikėtų per vėlai gailėtis”. Nors tokių perspėjimų vis daugėjo, tačiau medikai, naudojantys rentgeno spindulius gydymui, nors matė, kaip jie ardo audinius, jokių saugos priemonių nesiėmė. Paprasčiausiai manyta, kkad dermatitus ir odos nudegimus sukelia kažkokie antriniai, pvz., ultravioletiniai arba rentgeno vamzdžio katodo spinduliai, ozonas, elektrinė indukcija. Šiandien keistai atrodo toks žalingo rentgeno spindulių poveikio ignoravimas.

Radioaktyvumas už rentgeno spindulius yra „jaunesnis” tik 114 dienų. Nors susidomėjimas Henrio Bekerelio (Henri Becquerel) atrastaisiais spinduliais buvo kur kas mažesnis, šių spindulių neigiamas poveikis buvo pastebėtas kur kas anksčiau, matyt, ir dėl to, kad pats H.Bekerelis ir Pjeras Kiuri (Pierre Curie) nešiodavosi radį savo kišenėse. Tačiau masyvūs seifai, kuriuose buvo laikomas radis, tada buvo gaminami tam, kad apsaugotų patį radį, brangią medžiagą, o ne tam, kad apsaugotų nuo jo.

1904 m. mirė Klarensas M.Dali (Clarence M.Dally), įžymiojo Tomo Edisono (Thomas Edison) asistentas. Mirties priežastis – apsišvitinimas rentgeno spinduliais. Tikriausiai jis buvo pirmoji jonizuojančiosios spinduliuotės auka.

Bostono stomatologas Viljamas Herbertas Rolinsas (William Herbert Rolins) buvo radiacinės saugos pionierius. Jis pirmasis suprato, kad išsklaidyti rentgeno spinduliai nėra naudingi, ir pasiūlė saugotis nuo jų diafragmomis ir švinu ekranuoti rentgeno vamzdžius. Ekrano efektyvumą nustatyti jis pasiūlė fotografiniu metodu. Šis metodas naudojamas dar ir dabar. Gydytojams, atliekantiems fluoroskopinius tyrimus, V.Rolinsas pasiūlė dėvėti apsauginius akinius. Jis sukūrė ištraukiamosios ventiliacijos sistemą, skirtą ištraukti kenksmingiems azoto oksidams ir ozonui iš rentgeno kabinetų, pateikė pirmuosius radiacinės saugos siūlymus.

Svarbiausi apsaugos nuo rentgeno spindulių principai buvo ssukurti per pirmąjį jų naudojimo dešimtmetį. Tiesa, šių principų buvo (ir yra) ne visada laikomasi. Paradoksaliai atrodo tas faktas, kad pirmieji radiacinės saugos principų pažeidimai buvo dėl nežinojimo, o dabar – dėl žinojimo. Dažnokai žmonėms, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, atrodo, kad jų daroma žala yra tokia menka, jog neverta imtis sudėtingų apsaugos priemonių.

Dabartinės radiacinės saugos taisyklės, normos ir reikalavimai rašyti žmonių krauju. Žinomiausios katastrofos, kuriose „dalyvavo” jonizuojantieji spinduliai – Hirosima, Nagasakis ir Černobylis – yra tik ledkalnio viršūnė. Esmė slypi kur kas giliau.

Jonizuojančiųjų spindulių išskirtinė savybė yra ta, kad jie jonizuoja medžiagą, t.y. sąveikaudami su medžiagos atomais, išmuša iš jų vieną ar kelis elektronus. Atomas, tapęs jonu, turinčiu elektrinį krūvį, pradeda „elgtis” visiškai kitaip. Tokio „elgesio” rezultatas ir yra tai, kas vadinama jonizuojančiųjų spindulių poveikiu. Visi žmonės yra girdėję apie spindulinę ligą, jonizuojančiojo spinduliavimo sukeltą piktybinę ligą – vėžį ar genetinius pokyčius. Tačiau yra tokių jonizuojančiųjų spindulių sukeltų sveikatos sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir kiti veiksniai, beje, dažnai ne visiškai žinomi.

Vienas iš tokių susirgimų yra piktybinis navikas. Nagrinėjant urano kalnakasių, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus patyrusių žmonių, darbininkų, prieš karą dirbusių Amerikos pramonėje, naudojusioje radžio dažus, epidemiologinius duomenis, nustatyta, kad jonizuojantieji spinduliai sukelia piktybines ligas. Kartu buvo gauta duomenų, kurie pparodė, kad nedidelės apšvitos dozės duoda tam tikros naudos, pvz., skatina imuninės sistemos veiklą. Apskritai epidemiologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose jonizuojančiųjų spindulių poveikį žmogui, yra daug vienas kitam prieštaraujančių rezultatų. Tai susiję ne tik su tam tikrais pasirinktų tyrimo metodų trūkumais, bet ir su veiksniais, darančiais žmogaus organizmui visiškai tokį pat poveikį kaip ir jonizuojantysis spinduliavimas arba visiškai priešingą jam.

Atlikti epidemiologinius tyrimus yra labai sudėtinga. Vien nustatant tiriamųjų žmonių gautas dozes galima padaryti daug klaidų. Kitos klaidos atsiranda atrenkant tiriamuosius žmones, atmetant nereikšmingus ir nustatant reikšmingus parametrus, vertinant rezultatus. Todėl radiacinė biologija pastaruoju metu įžengia į naują etapą – mikrodozimetriją.

Trečiąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, atliekant rentgeno spindulių sąveikos su ląstelėmis eksperimentus, buvo gauta sunkiai paaiškinamų rezultatų. Išlikusių po apšvitinimo aukštesniųjų mikroorganizmų skaičiaus priklausomybė nuo apšvitos dozės turėjo laipsnio rodiklio (eksponentės) pavidalą. Atrodė, kad viena mikroorganizmų dalis buvo labai jautri jonizuojantiesiems spinduliams, o kita – daug mažiau jautri. Todėl buvo iškelta idėja, kad spinduliavimo poveikis yra atsitiktinio pobūdžio. Tuo remiantis buvo padaryta visiškai nauja išvada, kad vieno elektrono būsenos pokytis gali sunaikinti milijonus atomų.

Taip atsirado taikinio teorija – mikrodozimetrijos pagrindas. Beje, graikiškai „taikinys” yra stochos, stochazein, o tai reiškia „spėliojimą”. Atsirado stochastinių (atsitiktinių) jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio efektų terminas. Šie efektai yra piktybiniai navikai ir

genetiniai pokyčiai. O minėtasis terminas skirtas pabrėžti tokių efektų skirtumui nuo deterministinių, arba priežastinių, efektų, pvz., spindulinės ligos. Pastarųjų efektų priežastis yra labai aiški – jonizuojančioji spinduliuotė. O stochastinių, arba atsitiktinių, efektų priežastimi, kaip minėta, gali būti ir kiti veiksniai. Todėl dėl stochastinių efektų daugiausia ir diskutuojama. Radiacinė sauga irgi didžiausią dėmesį skiria apsaugai nuo tokio jonizuojančiųjų spindulių poveikio. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad žmogus palyginti retai susiduria su dozėmis, lemiančiomis priežastinius efektus. Tik keliasdešimt žmonių Černobylio avarijos metu ggavo apšvitos dozes, sukėlusias priežastinius efektus. Ir niekas nežino, kokiame skaičiuje žmonių pasireikš ar net pasireiškė Černobylio avarijos nulemti stochastiniai efektai. Iki šiol atliktų epidemiologinių tyrimų rezultatai yra tokie prieštaringi, kad jų išvados apima neįtikėtinai platų spektrą: nuo teiginio, kad Černobylis turėjo įtakos milijonams žmonių, iki lygiai taip pat pagrįsto teiginio, kad avarija praktiškai jokio poveikio, išskyrus vaikų skydliaukės patologinių atvejų pagausėjimą labiausiai paveiktuose rajonuose, neturėjo.

Galbūt dėl atsitiktinių efektų ir apšvitos dozės, kai ši dozė yra palyginti maža, ryšio neapibrėžtumo aapie pusę šimtmečio po rentgeno spindulių ir radioaktyvumo atradimo radiacinės saugos filosofija rėmėsi teiginiu, jog esama slenkstinės dozės, žemiau kurios jokių efektų jonizuojančioji spinduliuotė nesukelia. Manyta, kad mažos jonizuojančiųjų spindulių dozės visiškai nekenksmingos. Radiacinės saugos tikslas buvo saugoti nuo didelių ddozių. Dėl tų dozių dydžio nebuvo diskutuojama.

Apie 1950 m. buvo pastebėta, kad padaugėjo leukemijos atvejų tarp žmonių, patyrusių atominį bombardavimą. Tada ir buvo suvokta, kad piktybinė liga gali būti vienos ląstelės somatinės mutacijos išdava. Susiejus šį faktą su anksčiau žinotu faktu, kad vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali pažeisti ląstelę, buvo padaryta revoliucinė radiacinei saugai išvada, kad netgi labai mažos dozės, žinoma, su kur kas mažesne tikimybe, gali sukelti piktybinę ligą. Beje, net ir dabar kur nors galima perskaityti, kad tam tikro dydžio dozės yra visiškai nepavojingos. Šis teiginys yra neteisingas, lygiai kaip ir teiginys, kad bet kokio intensyvumo jonizuojantieji spinduliai yra mirtinai pavojingi.

Žmogus nuo pat savo atsiradimo Žemėje kiekvieną valandą, dieną ir naktį yra veikiamas vadinamosios foninės jonizuojančiosios spinduliuotės. Jungtinių TTautų mokslo komiteto (UNSCEAR), nagrinėjančio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, duomenimis, viso pasaulio gyventojų kolektyvinė efektinė dozė dėl Černobylio avarijos yra 600 000 žmog. zivertų, dėl atominių elektrinių veikimo nuo 1956 iki 1990 m. – 400 000 žmog. zivertų, dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje – 30 mln. žmog. zivertų. Vis dėlto šie dydžiai, palyginti su gamtine apšvita, yra menki. Minėtųjų kolektyvinių dozių suma yra lygi tik 2,5 metų kolektyvinei dozei nuo gamtinių spinduliavimo šaltinių. D.Britanijos Nacionalinės radiacinės saugos valdybos (NRPB) duomenimis, kiekvieną vvalandą į vidutinio žmogaus kūną pataiko apie 0,5 mln. antrinių kosmoso spindulių ir neutronų, apie 30 000 atomų suskyla plaučiuose, apie 7000 urano ir 15 mln. kalio–40 atomų suskyla visame kūne. Be to, dar 200 mln. gama kvantų per tą patį laiką pataiko į tokio žmogaus kūną iš grunto ir statybinių medžiagų. Skaičiai įspūdingi, ir vis dėlto nėra foninio lygio duomenų, parodančių ryšį tarp dozės ir nuo jos priklausančių piktybinių ligų ar genetinių pokyčių skaičiaus.

Visi duomenys, kuriais remiantis teigiama apie žalingą jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, gauti kur kas didesnių dozių atvejais. Dauguma informacijos buvo gauta nagrinėjant žmonių, pergyvenusių atominį bombardavimą, ir medicininės apšvitos veiktų pacientų susirgimų ir dozių ryšį. Po to rezultatai buvo pritaikyti mažoms dozėms ir mažoms dozės galioms taikant tam tikrą dozės galios pataisą. Taip buvo išaiškintas žalos (neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio) ir dozės ryšys. Todėl dabartinės radiacinės saugos koncepcijos pagrindiniai postulatai yra konservatyvaus pobūdžio (griežtesni negu turėtų būti remiantis tyrimų duomenimis), šitaip užtikrinantys didesnę saugą.

Jau daugelį metų manoma, kad pagrindinė genetinių pokyčių priežastis yra jonizuojančioji spinduliuotė. Beje, 1927 m. paskelbtas darbas (Muller), kuris ir buvo jonizuojančiojo spinduliavimo poveikio slenksčio nebuvimo idėjos pagrindas. Šiame darbe pateikiami rezultatai, gauti tiriant jonizuojančiųjų spindulių poveikį muselėms drozofiloms. Mažai kas žino, kad visi ggenetinių pokyčių įrodymai iki šiol gauti dirbant su augalais, musėmis ir pelėmis. Kol kas nėra tokių įrodymų žmogui. DNR lygyje augalai ir pelės nuo žmogaus nedaug skiriasi. Tačiau iki šiol lieka neapibrėžti kiekybiniai tokių pokyčių žmoguje tikimybės dydžiai.

1991 m. Tarptautinė radiologinės saugos komisija (ICRP) išleido savo įprastinį šešiasdešimtąjį leidinį, kuriame išdėstyti svarbiausi radiacinės saugos principai. Remdamosios jais, šešios tarptautinės organizacijos – Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA), Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) ir kitos – parengė pagrindinius radiacinės saugos standartus. Šie standartai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau šalys, siekiančios būti tarptautinių bendrijų narėmis, privalo savo radiacinės saugos taisykles ir normas rengti pagal šiuos standartus.

Tai logiška, nes tokios rekomendacijos yra tūkstančių žmonių, šimtų mokslinių institucijų ir dešimčių metų darbo išdava. Bandymas surasti kažką savo ir naujo būtų tolygus dviračio išradinėjimui. Žinoma, tai nereiškia, kad radiacinėje saugoje viskas aišku, kad tereikia mechaniškai išversti šiuos standartus ir juos įteisinti. Ir toliau moksliniai centrai darbuojasi, stengdamiesi gauti tikslesnius dozių skaičiavimo metodus, rasti tikslesnį žalos ir dozės ryšį, nustatyti optimalius radiacinės saugos principus. Antra vertus, kiekviena šalis šiuos standartus pritaiko savo sąlygoms, ypač ekonominėms. Pakėlus radiacinės saugos kartelę per aukštai, šalis ekonomiškai nebepajėgs laikytis aukšto lygio standartų. Be to, dauguma minėtųjų standartų rrekomendacijų yra minimalios, todėl šalys, skelbiančios, jog įgyvendina ICRP 60 leidinio principus, privalo jų laikytis. Europos Sąjungos komisija 1996 m. parengė direktyvą, kurios pagrindas ir yra minėtieji pagrindiniai radiacinės saugos standartai. Šioje direktyvoje rašoma: „Šalys narės iki 2000 m. gegužės 13 d. turi priimti savo įstatymus, taisykles ir imtis administracinių priemonių, kurios atitiktų šią direktyvą”.

Taigi direktyva yra privaloma visoms Europos Sąjungos narėms, žinoma, ir šalims, kurios siekia narystės šioje organizacijoje. Ir mūsų šalyje Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centre šiuo metu rengiami pagrindiniai Lietuvos radiacinės saugos standartai, kurių laikytis privalės visi mūsų šalies juridiniai ir fiziniai asmenys.

Pagrindiniai principai, kuriais remiasi šiuolaikinė radiacinė sauga, yra: saugos pagrindimas, jos optimizavimas ir apšvitos dozių ribojimas. Praktinė veikla, nuo kurios priklauso ar gali priklausyti papildoma žmonių apšvita, yra priimtina tik tada, kai švitinamiems žmonėms arba visuomenei teikiama nauda yra didesnė už žalą, kurią ši veikla padaro ar gali padaryti (veikla turi būti pagrįsta); individualiosios apšvitos dozė nuo visų šaltinių, naudojamų visose praktikos rūšyse, neturi būti didesnė už tam tikras ribines dozes (dozių apribojimas); jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir įrenginių apsaugos priemonės turi būti kaip įmanoma geresnės, t.y. tokios, kad atskirų asmenų apšvitos dozės ir jų tikimybės bei švitinamų asmenų skaičius būtų tokie maži, kokius tik

įmanoma pasiekti protingomis priemonėmis, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.

Remiantis šiais principais ir yra kuriami radiacinės saugos įstatymai, normos ir taisyklės. Nustatomi ir įvairių parametrų, lemiančių apšvitos dozių dydžius (radioaktyviųjų medžiagų, per metus patekusių į žmogaus organizmą, aktyvumas; radionuklidų, naudojamų branduolinėje medicinoje, aktyvumas; radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas, kai šios medžiagos laikomos neradioaktyviomis), bei pačių dozių ribinės vertės.

Minėtųjų ribinių reikšmių laikymosi užtikrinti neįmanoma be gyventojų ir su jonizuojančiųjų spindulių šaltiniais dirbančių žmonių gaunamų dozių ir gyvenamosios bei darbo aplinkos sąlygų monitoringo. Šis mmonitoringas turi du tikslus. Pirmasis yra radiacinės saugos programos patikrinimas. ICRP teigia, kad, gavus patenkinamus rezultatus, nereikia imtis jokių papildomų saugos priemonių. Kitas bet kurios monitoringo programos tikslas yra kontrolė ir prievarta. Čia reikėtų pabrėžti keletą labai svarbių detalių.

Kaip minėta, nustatyti rekomenduojami maksimalūs leistini dozių lygiai. Šie lygiai, priėmus tam tikrus valstybinius standartus ir normas, tampa privalomi. Pažeidimų atvejais turi būti imamasi reikiamų priemonių: ištiriamos ir pašalinamos priežastys, dėl kurių įvyko pažeidimai, patikrinama asmenų, gavusių didelę apšvitą, sveikata. Tačiau tai nnereiškia, kad visos dozės, ne didesnės už ribines, yra priimtinos. Kadangi teoriškai ir vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali sukelti neigiamų padarinių, turi būti stengiamasi apšvitos dozes kuo protingiau mažinti. Apie tai turi galvoti visi jonizuojančiosios spinduliuotės naudotojai.

Atliekant asmeninių dozių monitoringą, nnesunku pamatyti, kai tos dozės vienoje ar kitoje organizacijoje ima didėti, ir imtis reikiamų korekcijos priemonių. Visa tai yra labai sudėtingos ir veiksmingos kokybės užtikrinimo sistemos elementai. Ši sistema turi labai svarbių, bet dėl savo naujumo kartais sunkiai suvokiamų ir priimtinų principų. Pvz., žmonės, daugelį metų dirbę su jonizuojančiojo spinduliavimo šaltiniais, negali suprasti, kad radiacinė sauga yra visų, o ne tik specialių padalinių ar už ją atsakančių žmonių reikalas. Pacientų ir personalo rentgeno kabinetuose apšvita sumažės tik tada, kai kokybės užtikrinimo sistemoje dalyvaus rentgeno laborantai, seselės, gydytojai (ne tik rentgenologai) ir, žinoma, ligoninės administracija.

Ypač svarbi ir įdomi asmeninės dozimetrijos istorija. Pastebėjus pirmuosius neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio faktus, buvo susirūpinta, kaip nustatyti pačias dozes. Pirmasis dozimetras buvo žmogaus oda. Netgi naudotas „„odos eritemos (raudonės) dozės” terminas. Kadangi jau rentgeno spindulių atradėjas pastebėjo, kad nuo šių spindulių pajuoduoja fotoplokštelės, šios plokštelės netrukus buvo pradėtos naudoti kaip dozimetrai. Priimtinomis asmeninėmis dozėmis buvo laikomos tokios, dėl kurių plokštelė arba filmas pajuoduodavo tiek, kad per juos dar būdavo galima perskaityti laikraštį. Iki 1940 m. niekur pasaulyje nebuvo sistemingai registruojamos dozės, todėl tuo metu gautų dozių dabar tiksliai nustatyti negalima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įteisinti griežtesni asmeninės dozimetrijos standartai.

Apskritai tobulos asmeninės dozimetrijos sistemos nėra. Idealus ddozimetras turi turėti tokias pat fizikines ir biologines savybes, kaip ir žmogaus kūnas. Be to, tokios sistemos duoda informaciją apie asmeninę apšvitą tik ją gavus. Turint galvoje, kad mūsų šalyje asmeninis dozimetras naudojamas 3 mėnesius ir tik po to perskaitoma jo sukaupta informacija, darosi aišku, kad tais atvejais, kai galimos nenumatytos apšvitos, tokios sistemos nepakanka. Todėl tada kartu su asmeniniais dozimetrais naudojami ir elektroniniai arba kišeniniai dozimetrai, kurie apie apšvitos padidėjimą jų naudotoją informuoja iš karto. Būtina pabrėžti, kad pastarojo tipo dozimetrai negali būti naudojami vietoj asmeninių dozimetrų ten, kur pagal standartų ir normų reikalavimus turi būti atliekamas asmeninių dozių monitoringas. Be to, asmeninę dozimetrinę kontrolę gali atlikti tik specialiai atestuotos arba akredituotos institucijos, kurių įranga periodiškai tikrinama.

Matavimo prietaisų problema radiacinėje saugoje yra labai aktuali. Iki šiol daugelį metų naudoti tarybiniai prietaisai neatitinka šiuolaikinių standartų reikalavimų. Todėl tarptautinės organizacijos, užsienio šalių vyriausybės Lietuvai suteikia paramą įsigyjant dozimetrinius, radiometrinius ir spektrometrinius prietaisus, mokantis naujų standartizuotų matavimo metodikų. Radiacinės saugos centras jau šiuo metu atlieka daugelio tipų matavimus. Nustatomi radono patalpose tūriniai aktyvumai (tai labai aktuali problema, susijusi su žmonių radiacine sauga nuo natūralių šaltinių), matuojamas tričio, stroncio, itrio, plutonio, radžio aktyvumas maiste ir geriamajame vandenyje, nustatomas gamtinių radionuklidų aktyvumas statybinėse medžiagose iir jų žaliavose, visų gama radionuklidų aktyvumas bet kokiuose objektuose.

Kita labai svarbi radiacinės saugos kryptis yra dirbančiųjų su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais darbo sąlygų kontrolė. Centras kontroliuoja ir registruoja asmenines apšvitos dozes, teikia metodinę paramą. Nemažai priemonių, susijusių su radiacine sauga, atlieka ir apskričių, ir rajonų centruose esantys valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padaliniai. Jie atlieka dozimetrinius ir radiometrinius matavimus, radiacinę–higieninę ekspertizę, darbo vietų monitoringą, tvarko duomenų apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius sistemas.

Pradedamos kontroliuoti ir pacientų apšvitos dozės rentgeno diagnostikos procedūrų metu. Pastarasis darbas nėra savitikslis. Jo tikslas yra sumažinti pacientų apšvitą diegiant tinkamas kokybės užtikrinimo ir jos kontrolės procedūras.

Kaip minėta, reikia iš naujo sukurti radiacinės saugos normas ir taisykles, kurios atitiktų ICRP 60 leidinio ir pagrindinių saugos standartų rekomendacijas. Tai irgi daroma Radiacinės saugos centre. Jau sukurtos higienos normos, reglamentuojančios apšvitą pramoninių radiografinių tyrimų, medicininių rentgeno diagnostinių procedūrų metu, gyventojų apšvitą nuo gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, dalyvauta kuriant higienos normą, reglamentuojančią kenksmingų medžiagų kiekį maiste.

Visa radiacinės saugos normų ir taisyklių sistema yra sudėtingas ir gyvas organizmas. Gyvenimas atmeta nereikalingus elementus, keičia pasenusius. Mokslo nustatyti objektyvūs faktai visuomenės vyraujančios nuomonės lengvai pakeisti negali. Be to, ši nuomonė gali būti reikšminga vienaip ar kitaip interpretuojant mokslinius faktus. Teiginys, kad viena vienintelė jonizuojančiųjų spindulių ddalelė gali sukelti piktybinį naviką, yra labai gąsdinantis. Ir nors šio neįtikėtino (mūsų suvokimu) rezultato tikimybė yra lygi 10–17 (viena šimtas milijonų milijardinė dalis), nenuginčijama frazė „vienos mirties yra per daug” nubraukia visus svarstymus ir išvedžiojimus. Šis skirtumas tarp visuomenės nuomonės ir mokslinių faktų vis labiau didėja.

Radiacinė sauga yra ne tik šios srities specialistų ar darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, reikalas. Kiekvienas šalies pilietis turi suvokti, kokį pavojų kelia kiekvienas jonizuojančiųjų spindulių šaltinis. Galbūt tada sumažės pranešimų apie surastas radioaktyviojo metalo tonas.

Radiacijos poveikis

Radiacijos poveikis tapo aiškus, atradus rentgeno spindulius, radioaktyvumą ir radioaktyviąsias medžiagas. Pirmieji žmonės, patyrę pavojingą radiacijos poveikį, buvo gydytojai radiologai, vėliau laikrodžių ciferblatų dekoruotojai, naudoję dažus, kurių sudėtyje buvo radioaktyviųjų medžiagų, urano kasyklų darbininkai bei spinduliais gydyti pacientai, tačiau aktyvus radiacijos poveikio vertinimas medicinoje ir profilaktikos bei gydymo metodų taikymas prasidėjo nuo 1950 metų.

Dabar, po ilgalaikio tyrimo ir vertinimo, yra sukurta radiacinės saugos sistema, kuri apibrėžia radiacijos poveikį sveikatai, kiekybinį sugertos dozės ir biologinio efekto santykį, nacionalinius ar tarptautinius radiacinės apsaugos standartus bei rekomenduoja pagalbos organizavimo ir radiacinių pažeidimų gydymo principus.

Apšvitinimo tipai

Apšvitinimas gali būti dvejopas: išorinis, kai radiacijos šaltinis į organizmo vidų nepatenka ir radiacija veikia žmogų iš išorės; bei vidinis, kai radioaktyviosios medžiagos patenka

į žmogaus organizmą su maistu, kvėpuojant arba tiesiog per kūno odą.

Išorinį apšvitinimą galima nutraukti, pavyzdžiui, perkėlus žmones į kitą vietą, panaudojus apsauginį ekraną, tuo tarpu vidinis apšvitinimas vyksta tol, kol radioaktyviosios medžiagos yra žmogaus organizme.

Jei apšvitinimas išorinis, žmogaus organizmas yra pasyvus, o jei vidinis – aktyvus, nes dėl medžiagų apykaitos radioaktyviosios medžiagos gali kauptis ir būti šalinamos.

Alfa ir beta dalelės, kurios nėra labai kenksmingos, jei apšvitinimas išorinis, yra ypač pavojingos jei jis vidinis. Išorinio apšvitinimo metu ypač pavojingi gama ir rrentgeno spinduliai.

Jei jonizuojamasis spinduliavimas išorinis, sugertą dozę galima nesunkiai išmatuoti specialiais prietaisais – dozimetrais. Vidinio apšvitinimo dozė dažniausiai nustatoma skaičiavimų metodais, tačiau norinti juos taikyti būtina žinoti radioizotopų sklidimo žmogaus organizme dėsningumus. Prietaisų, skirtų tiesioginiams vidinio apšvitinimo matavimams atlikti, yra, bet jie labai sudėtingi ir brangūs.

Pavojingiausi radionuklidai

SNO mokslo komitetas, nagrinėjantis radiacijos poveikį, nustatė, kad didžiausią reikšmę žmonių apšvitinimui turi 14 elementų 20 radionuklidų (H-3, C-14, Mg-54, Fe-55, Kr-85, Sr-89, Sr-9O, Zr-95, Ru-1O3, Ru-1O6, J-131, Cs-134, Cs-137, Ce-14O, Ce-144, Pu-238, PPu-239, Pu-241, Am-241). Aštuoni radionuklidai C-14, Cs-137, Zr-94, Ru-106, Sr-9O, Ce-144, H-3, J-131 t.y. anglies, cezio, cirkonio, rutenio, stroncio, cerio, vandenilio ir jodo yra dažniausi.

Iš į organizmą patekusių radionuklidų, kurių aktyvumas vienodas, pavojingesni yra tie:

kurių skilimas yra alfa tipo; <

kurių skilimo pusperiodis yra ilgas;

kurie greitai rezorbuojasi;

kuriems būdingas organotropizmas;

kurių ilgas biologinio pašalinimo laikotarpis.

Alfa daleles spinduliuojantiems radionuklidams priklauso dauguma radioizotopų (transuraninių elementų izotopų), kurių skilimo pusperiodis yra ilgas. Beta daleles ir gama fotonus spinduliuojantiems radionuklidams priklauso radioizotopai, kurių skilimo pusperiodis yra trumpas.

Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės (1945-1997)

Metai

Vieta

Radiacijos šaltinis

Sugertoji dozė ar į organizmą patekusio šaltinio radioaktyvumas

Apšvitintų žmonių skaičius

Mirtis

1945-1946

Los Alamos, JAV

Eksperimentas

Iki 13 Gy (mišri radiacija)

1952

Argonne, JAV

Eksperimentas

0,1 – 1,6 Gy (mišri radiacija)

–

1953

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

3,0 – 4,5 Gy (mišri radiacija)

–

1955

MeIburnas, Australija

Co-60

Nežinoma

–

1955

Hanford, JAV

Pu-239

Nežinoma

–

1958

Oak Ridge, JAV

Eksperimentas, Y-12 gamykla

0,7 – 3,7 Gy (mišri radiacija)

–

1958

Vinča, Jugoslavija

Eksperimentinis reaktorius

2,1 – 4,4 Gy (mišri radiacija)

1958

Los Alamos, JAV

Eksperimentas

0,35 – 45 Gy (mišri radiacija)

1959

Johanesburgas, PAR

Co-60

Nežinoma

–

1960

JAV

Elektronų spindulys

7,5 Gy (vietinė)

–

1960

Madison, JJAV

Co-60

2,5 – 3 Gy

–

1960

Lokport, JAV

Rentgeno spinduliai

Mažiau kaip 12 Gy

–

1960

TSRS

Cs-137, savižudybė

Apie 15 Gy

1960

TSRS

Radžio bromido patekimas į virškinimo traktą

74 MBq

1 po ketverių metų

1961

TSRS

Povandeninio laivo avarija

10 – 50,0 Gy

Daugiau kaip 30

1961

Miamisburg, JAV

Pu-238

Nežinoma

–

1961

Miamisburg, JAV

Pu-210

Nežinoma

–

1961

Šveicarija

H-3

3 Gy

1961

Idaho Falls, JAV

Sprogimas reaktoriuje

Ne daugiau kaip 3,5 Gy

1961

Plymouth, Didžioji Britanija

Rentgeno spinduliai

Leistinos lokalios dozės viršijimas

–

1961

Fontenay-aux-Roses, Prancūzija

Pu-239

Nežinoma

–

1962

Richland, JAV

Eksperimentas

Nežinoma

–

1962

Hanford, JAV

Eksperimentas

0,2 – 1,1 Gy (mišri radiacija)

–

1962

Meksikas, Meksika

Co-60 kapsulė

9,9 – 52 mSv

1962

Maskva,TSRS

Co-60

3,8 Gy

–

1963

Kinija

Co-60

0,2 – 80 Gy

1963

Saclay, Prancūzija

Elektronų spindulys

Nežinoma (vietinė)

–

1964

VFR

H-3

10 Gy

1964

Rhode Island, JAV

Eksperimentas

0,3 – 46 Gy (mišri radiacija)

1964

Niujorkas , JAV

Am-241

Nežinoma

–

1965

Rockford, JJAV

Greitintuvas

Daugiau kaip 3 Gy (lokali)

–

1965

JAV

Difraktometras

Nežinoma (lokali)

–

1965

JAV

Spektrometras

Nežinoma (lokali)

–

1965

Mol., Belgija

Eksperimentinis reaktorius

5 Gy (suminė)

–

1966

Portland, JAV

P-32

Nežinoma

–

1966

Leechburg, JAV

Pu-235

Nežinoma

–

1966

Pensilvanija, JAV

Au-198

Nežinoma

1966

Kinija

Užteršta zona

2 – 3 Gy

–

1966

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

3,0 – 7,0 Gy (suminė)

–

1967

JAV

Ir-192

0,2 Gy, 50 Gy (lokali)

–

1967

Bloomsburg, JAV

Am-241

Nežinoma

–

l 967

Pittsburgh, JAV

Greitintuvas

1 – 6 Gy

–

1967

Indija

Co-60

80 Gy (lokali)

–

1967

TSRS

Rentgeno spinduliai medicininės diagnostikos įstaigoje

50.0 Gy (galva, lokali)

1 po septynerių metų

1968

Burbank, JAV

Pu-239

Nežinoma

–

1968

Wisconsin, JAV

Au-198

Nežinoma

1968

VFR

Ir-192

1 Gy

–

1968

La Plata, Argentina

Cs-137

0,5 Gy (,visas kūnas)

–

1968

Čikaga, JAV

Au-198

4-5 Gy (į kaulų čiulpus)

1968

Indija

Ir-192

130 Gy (lokali)

–

1968

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

1,0 – 1,5 Gy

–

1968

TSRS

Co-60 švitinimo įrenginys

1,5 Gy (į galvą lokali)

–

1969

Wisconsin, JAV

Sr-85

Nežinoma

–

1969

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

5,0 Sv (suminė)

–

1969

Glasgow, Didžioji Britanija

Ir-192

0,6 Gy

–

1970

Australija

Rentgeno spinduliai

4 – 45 Gy (lokali)

–

1970

Des Moines, JAV

P-32

Nežinoma

–

1970

JAV

Spektrometras

Nežinoma (lokali)

–

1970

Erwin, JAV

U-235

Nežinoma

–

1971

Newport, JAV

Co-60

30 Gy (lokali)

–

1971

Didžioji Britanija

Ir-192

30 Gy (lokali)

–

1971

Japonija

Ir-192

O,2 – 1,5Gy

–

1971

Oak Ridge, JAV

Co-60

1,3 Gy

–

1971

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

7,8; 8,1 Sv

–

1971

TSRS

Eksperimentinis reaktorius

3.0 Gy (suminė)

–

1972

Čikaga, JAV

Ir-192

100 Gy (lokali)

–

1972

Peach Bottom, JAV

Ir-192

300 Gy (lokali)

–

1972

VFR

Ir- 192

0,3Gy

–

1972

Kinija

Co-60

0,4 – 5,0 Gy

–

1972

Bulgarija

Cs-137kapsulės (savižudybė)

Daugiau kaip 200 Gy (lokali, krūtinė)

1973

JAV

Ir-192

O,3Gy

–

1973

Didžioji Britanija

Ru-106

Nežinoma

–

1973

Čekoslovakija

Co-60

1,6 Gy

–

1974

Illinois, JAV

Spektrometras

2,4 – 48 Gy (lokali)

–

1974

Parsippany, JAV

Co-60

1,7 – 4Gy

–

1974

Artimieji Rytai

Ir-192

0,3 Gy

–

1975

Brescia, Italija

Co-60

10 Gy

1975

JAV

Ir-192

10 Gy (lokali)

–

1975

Columbus, JAV

Co-60

1 1 – 14 Gy (lokali)

–

1975

Irakas

Ir-192

O,3Gy

–

1975

TSRS

Cs-137 radioterapija

3 – 5 Gy (suminė) + daugiau kaip 30 Gy (į rankas)

–

1975

VDR

Bandymų reaktorius

20-30 Gy (lokali)

–

1975

VFR

Rentgenodiagnostika

30 Gy (į ranką)

–

1975

VFR

Rentgenodiagnostika

1 Gy (suminė)

–

1976

Hanford, JAV

Am-241 patekimas į organizmą

Daugiau kaip 37 MBq

–

1976

JAV

Ir-192

37,2 Gy (lokali)

–

1976

Pittsburgh, JAV

Co-60

15 Gy (lokali)

–

1976

Rockaway, JAV

Co-60

2 Gy

–

1977

Pretorija, PAR

Ir-192

1,2 Gy

–

1977

Denver, JAV

P-32

Nežinoma

–

1977

TSRS

Co-60, švitinimo įrenginys

4 Gy (suminė)

–

1977

TSRS

Protonų greitintuvas

10,0 – 30,0 Gy (į rankas)

–

1977

Didžioji Britanija

Ir-192

0,1 GGy + lokali

–

1977

Peru

Ir-192

0,9 – 2,0 Gy (suminė) 160 Gy (į rankas)

–

1978

Argentina

Ir-192

12 – 16 Gy (lokali)

–

1978

Alžyras

Ir-192

Iki 13 Gy (maksimaliai apšvitintam žmogui)

–

1978

Didžioji Britanija

–

1978

TSRS

Elektronų greitintuvas

20 Gy (lokali)

–

1979

Kalifornjia, JAV

Ir-192

Ne daugiau kaip 1 Gy

–

1980

TSRS

Co-60 švitinimas

50,0 Gy (lokali, į kojas)

–

1980

VDR

Rentgeno spinduliai

15 – 30 Gy (į ranką)

–

1980

VFR

Rentgenografija

23 Gy (į ranką)

–

1980

Kinija

Co-60

5 Gy (lokali)

–

1981

Saintes, Prancūzija

Co-60 medicinos įstaiga

Daugiau kaip 25 Gy

–

1981

Oklahoma, JAV

lr-192

Nežinoma

–

1982

Norvegija

Co-60

22 Gy

–

1982

Indija

tr-192

35 Gy (lokali)

1983

Constitu, Argentina

Eksperimentas

43 Gy (mišri radiacija)

–

1983

Meksika

Co-60

0,25 – 5,0 Sv (ilgalaikis spindulių poveikis)

–

1983

Iranas

Ir-192

20 Gy (į ranką)

–

1984

Marokas

Ir-192

Nežinoma

1984

Peru

Rentgeno spinduliai

5 – 40 Gy (lokali)

–

1985

Kinija

Elektronų greitintuvas

Nežinoma (lokali)

–

1985

Kinija

Au-198 gydymo klaida

Nežinoma (vidinė)

1985

Kinija

Cs-137

8 – 10 Sv (lokali)

–

1985

Brazilija

Rentgenografijos įrenginys

410 Sv

–

1985

Brazilija

Rentgenografijos įrenginys

160 Sv (lokali)

–

1985 – 1986

JAV

Greitintuvas

Nežinoma

1986

Kinija

Co-60

2 – 3 Gy

–

1986

Černobylis, TSRS

Atominė elektrinė

1 – 16 Gy (mišri radiacija)

134

1987

Goiania, Brazilija

Cs-137

iki 7 Gy (mišri radiacija)

1987

Kinija

Co-60

1 ,0 Gy

–

1989

Salvadoras

Co-60 švitinimo įrenginys

3 – 8 Gy

–

1990

Izraelis

Co-60 švitinimo įrenginys

Daugiau kaip 12 Gy

–

1990

Ispanija

Radioterapinis greitintuvas

Nežinoma

1991

Nesvič, Baltarusija

Co-60 švitinimo įrenginys

10 Gy

199l

JAV

Greitintuvas

Daugiau kaip 30 Gy (į rankas ir kojas)

–

1992

Vietnamas

Greitintuvas

20 – 50 Gy (į rankas)

–

1992

Kinija

Co-60

Daugiau kaip 0.25 – 10 Gy

1992

JAV

Ir-192 spindulinis gydymas

Daugiau kaip l000Gy (lokali)

1994

Tammiku, Estija

Cs-137 šaltinis iš sąvartyno

1830 Gy (į šlaunį) +4 Gy (į visą kūną)

1996

Kosta Rika

Radioterapija

Nežinoma

110

1996

Gilan, Iranas

Ir-192 rentgenografija

3 Gy? (į visą kūną) +50 Gy? (į krūtinę)

–

1997

Tbilisis, Gruzija

Cs-137 saltinis kariniame poligone

10 – 30 Gy (į įvairias nedideles kūno sritis)

–

1997

Kremlev, Sarov

Rusija

Eksperimentinis bandymas

5 – 10 Gy (į visą kūną) ++ 200 – 250 Gy (į rankas)

Pabaiga

Perskaičius šį gan nemažą tekstą apie radiaciją, manau daugeliui kilo mintis, jog radiacija iš ties rimta problema. Tačiau kodėl jiems perskaičius tiktais kilo. Žinoma dėl informacijos trūkumo. Juk niekas nesirūpina tuo su kuo nėra susidūręs. Jiems tai parūpsta tik tada, kai bėda jau prieš juos. Na, manau kiekvienas ar bent dauguma žinojo, kas yra radiacija, tačiau nežinojo kokie jos padariniai ir kad jie išties tokie rimti bei kiek daug žmonių patyrė tą žalą. Dabar galbūt jau galima bus žinoti ko vegti, kaip elgtis, kad netapti radiacijos auka. Ir ką daryti kai draugas patenka į nelaimę ar kai pats akis į akį susiduri su ta radiacija. Manau, jog žalos perskaičius tikrai nebus. O „šiaip taip“ perskaičius tikrai turėsi naudingos informacijos, kurios gal būt tavo draugas nežino.

Literatūros sąrašas

1. www.ausis.gf.vu.lt

2. www.info.kmu.lt