Saulės sisitemos planetos

Saulės sistema

Saulė ir viskas, kas juda aplink ją, sudaro saulės sitemą. Didžiausi kūnai, judantys aplink saulę yra planetos. Planetos skrieja aplink saulę , veikiamos jos traukos. Lyginant su žvaigždėmis planetos labia mažos. Jos nepalyginamai arčiau žemės, todėl penkios iš jų – Venera, Jupiteris, Saturnas, Marsas ir Merkurijus – matomos plika akimi. Visos planetos tarp jų ir Žemė, yra rutulio formos. Kaip ir žemė, jos pačios nešviečia. Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku ppatikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Didžiausios Saulės sistemos planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – neturi kieto paviršiaus, tad juose nusileisti nėra galimybės. Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną gaubia labia tankus dujų sluoksnis – atmosfera.

Planetųgrupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas. Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai ŽŽemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros. Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra ŽŽemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis. Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 – 1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja toliau negu Saturnas. Taigi ppenkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi, 1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų: Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik du palydovai; JAV kosminė slotis „Vojadžeris-2″ atrado jų ddar šešis. Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos (Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias yra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta: perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono – ateities klausimas. Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai. Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis.

Žemė

Žemė yra milžiniškas kietas rutulys, besisukantis kosmose. Žemę sudaro skirtingi uolienų ir metalų sluoksniai. Ją gaubia atmosfera – oro sluoksniai, kurie saugo planetą ir gamina. Žemė yra penkta pagal dydį Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo saulės. Ji sudaryta iš skirtingos sudėties sferų. Pačiame žemės viduryje yra branduolys, sudarytas beveik vien iš geležies ir nikelio. Jį gaubia mantija, sudaryta iš sunkių tamsių uolienų. IIšorinė žemės sfera yra pluta. Žemynų ir po vandenynais esanti Žemės pluta skiriasi amžiumi ir sudėtimi. Žemynuose ji yra kur kas storesnė. Kaip tik Žemės plutoje vyksta žemės drebėjimai. Kietoji žemės rutulio sfera vadinama litosfera. Ją sudaro Žemės pluta ir viršutinis kietasis mantijos sluoksnis. Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera, kurioje gausu deguonies, ir temperatūra, tinkama mums žinomai gyvybės formai. Jeigu Žemė būtų šiek tiek arčiau Saulės arba šiek tiek toliau nuo jos, gyvybė joje nebūtų galėjusi plėtotis. Žemės ekosfera, arba erdvės dalis, kurioje Saulės spinduliavimas sudaro sąlygas, tinkamas gyvybei, prasideda beveik ties Veneros orbita ir tęsiasi iki Marso orbitos. Iki 1960 m. manyta, kad žemiška gyvybė gali egzistuoti visoje šioje erdvės dalyje. Ši galimybė menka Marse, kurio masė gerokai mažesnė negu Žemės, o atmosfera reta. Į Venerą buvo žiūrima kaip į Žemės dvynę seserį. Būdama beveik tokio pat tankio, dydžio ir masės kaip Žemė, Venera gauna beveik tiek pat Saulės energijos, nes daug jos atsispindi atgal į erdvę nuo Veneros debesų. Tiktai 1967 m. paaiškėjo, kad Veneros paviršiuje 485 °C karštis, ir teko pripažinti, jog sudėtinga žemiška gyvybė gali plėtotis tik siauroje erdvės dalyje. Kita gyvybei būtina sąlyga yra atmosfera, reikalinga ne tik kvėpuoti, bet ir apsisaugoti nuo ppražūtingo trumpabangio spinduliavimo, sklindančio iš kosmoso. Žemės paviršiuje tokio pavojaus nėra, nes šį spinduliavimą sugeria išoriniai atmosferos sluoksniai, tačiau Mėnulio arba Merkurijaus niekas nesaugo. Jei Žemė būtų masyvesnė, ji tikriausiai būtų išlaikiusi bent dalį pirminio vandenilio, ir jos atmosfera galbūt netiktų gyvybei. Svarbus veiksnys yra temperatūra, kuri priklauso ne tik nuo planetos nuotolio nuo Saulės bei jos atmosferos sudėties; čia taip pat turi įtakos planetos sukimosi apie ašį periodas. Žemė vieną kartą apsisuka apie ašį maždaug per 24 valandas. Jei Žemė suktųsi lėčiau, klimato sąlygos joje skirtųsi nuo dabartinių ir būtų nepalankios gyvybei. Žemės magnetinį lauką sukuria masyvus, daug geležies turintis jos branduolys, taigi ir šiuo požiūriu ją galima lyginti su kitomis planetomis. Ir vėl daug neaiškumų kelia Venera. Pagal dydį ir masę Venera turėtų turėti panašų kaip Žemės branduolį ir stiprų magnetinį lauką. Tačiau kosminiai aparatai neatrado jokio magnetizmo reiškimų, ir dabar aišku, kad jei Venera ir turi magnetinį lauką, tai jis labai silpnas. Nedaug skiriasi ir Marsas, bet štai Merkurijus turi juntamą magnetinį lauką ir netgi magnetosferą. Tam, matyt, turi reikšmės didžiausias Merkurijaus ir Žemės vidutinis tankis – 5,5 g/cm3. Žemė ypatinga dar ir tuo, kad didžiąją jos paviršiaus dalį dengia vanduo. Nors Žemė didžiausia iš keturių vidinių

planetų, jos sausumos plotas yra daug mažesnis negu Veneros paviršius ir prilygsta Marso paviršiaus plotui. Vandenynų ir ežerų Marse negali būti dėl mažo jo atmosferos slėgio, juo labiau – Mėnulyje ir Merkurijuje, kurie atmosferos išvis neturi. Veneros paviršiuje pernelyg karšta, kad galėtų egzistuoti skystas vanduo, taigi senas viliojantis akmens anglies amžiaus Veneros vaizdas su vešlia augalija drėgnoje pelkėtoje aplinkoje pasirodė esąs klaidingas. Žemės amžius, nustatytas radioaktyviuoju metodu, lygus maždaug 4,6 milijardo metų. Mėnulio uolienų tyrimai rodo, kad jo amžius toks ppat. Nėra pagrindo abejoti, kad Žemė ir visi kiti Saulės sistemos kūnai susidarė iš prosaulinio ūko to paties proceso metu maždaug vienu laiku. Saulės sistemoje nėra kitos planetos, kurioje žmogus galėtų gyventi be dirbtinės aplinkos.

Žemė iš kosmoso

Orbitos charakteristikos

Vidutinis skersmuo 149 597 887 km

Palydovų skaičius 1

Fizinės charakteristikos

Diametras per ekvatorių 12 756,28 km

Paviršiaus plotas 510 067 420 km2

Masė 5,9736×1024kg

Vidutinis tankis 5,515 g/cm3

Paviršinė gravitacija 9,780 m/s2

Paviršiaus temperatūra min vid. max

185 K 287 K 331 K

Atmosferos charakteristikos

Atmosferos slėgis 140 kPa

Azotas 78,08%

Deguonis 20,95%

Argonas 0,93%

Vandens garai 0,1-2,8%

Anglies dioksidas 0,03%

Saturnas

Saturnas – antra pagal dydį ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas, kaip ir Jupiteris, nneturi kieto paviršiaus. Po storu debesų sluoksniu prasideda 32 000 km storio skysto molekulinio vandenilio. Dar giliau yra 12 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis, o po juo — 16 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, metano iir amoniako ledų. Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20 000 °C.

Saturnas spinduliuoja 2,5 karto daugiau energijos, negu gauna iš Saulės. Matyt, tai vyksta dėl to, kad traukdamasis Saturnas (kaip ir Jupiteris) išskiria energiją. Paviršių ištisai dengia amoniako, vandens, ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma šviesių ir tamsių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Atmosferoje daug sukūrių.

Įdomiausias Saturno elementas – pusiaujo plokštumoje planetą juosiantys žiedai, kuriuos 1610 m. pastebėjo G. Galilėjus, bet manė, kad tai palydovai. 1656 m. Ch Huigensas įrodė, kad tai žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja tarsi maži mėnuliukai. Žiedai šiek tiek baltesni už gelsvą SSaturno diską. Jie yra planetos ekvatoriuje ir yra labai ploni: jų bendras plotis apie 60 000 km, o storis mažiau nei 3 km. Automatinė kosminė stotis „Voyager“ pateikė informacijos, kad svarbiausi žiedai susideda iš siauresnių žiedų ir atrodo lyg ilgai grojanti plokštelė. Iš Žemės su teleskopo pagalba gerai matomi trys žiedai: išorinis žiedas A, vidutinio ryškumo; vidurinis, ryškiausias žiedas B ir vidinis neryškus pusiaupermatomas žiedas C. Žiedai sukasi ne taip, kaip kietas kūnas, – kuo toliau nuo Saturno, tuo mažesnis ggreitis. Šiaip Saturno žiedai – tai gigantiška mažų dalelių „krūva“, besisukanti aplink planetą. Dalelės tokios mažos, kad jų nesimato ne tik iš Žemės, bet ir iš kosminio aparato borto. Žiedų sandaros ypatybė – tamsios žiedų „skylės“, kur medžiagos labai mažai. Didžiausia iš jų (3500 km) skiria žiedą B nuo žiedo A.

Be žiedų A, B ir C „Vojadžeriai“ aptiko dar keturis: D, E, F bei G. Visi jie labai neryškūs. Žiedai D ir E sunkiai matosi iš Žemės esant labai geroms sąlygoms, o žiedai F ir G aptikti pirmą kartą. Žiedų išsidėstymo tvarka nesutampa su abėcėlės tvarka. Pagal nutolimą nuo Saturno tvarka yra tokia: D, C, B, A, F, G, E. Kietų dalelių ir uolų, skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno žiedai išsidėstę taip:

D žiedas ( 67 – 73 tūkst. km nuo Saturno centro ),

C žiedas ( 73 – 90 tūkst.km ),

B žiedas ( 91,9 – 117,4 tūkst.km ),

A žiedas ( 121,9 – 136,6 tūkst.km),

F žiedas ( ~ 140,5 tūkst. km plotis ~ 100 km ),

G žiedas ( ~ 170 tūst.km )

E žiedas ( 180 – 480 tūkst. km )

Saturno žiedų dalelės yra turbūt ledinės, viršuje padengti šerkšnu. Tai jau buvo žinoma iš stebėjimų nuo Žemės, oo kosminių aparatų skrydžiai tik tai patvirtino. Dalelių dydis buvo spėjamas nuo centimetrų iki metrų. Buvo pastebėta, kad žiedai turi savo dujinę atmosferą iš neutralaus atominio vandenilio. „Vojadžeriai“ pabandė išmatuoti žiedų masę. Tai buvo gana keblu, nes jų masė bent milijoną kartų mažesnė už Saturno masę. Bet apytiksliai šį skaičių nustatyti pavyko: žiedų masė lygi 17/10 000 000 planetos masės.

Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų didesnis už žemės magnetinį lauką. Saturną iš arti tyrinėjo „Pioneer 11“ (1979 m.), „Voyager 1“ ir „Voyager – 2“ (1981 m.) bei „Galileo“ (1995-2003 m.). „Cassini“ kosminis aparatas Saturną pasieks 2004 m.

Saturnas turi 18 žinomų gamtinių palydovų: Panas, Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epitemėjas, Janas, Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė, Elenė, Rėja, Titanas, Hiperionas, Japetas, Febė. Panas artimiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 133 570 km, orbitinis periodas 0.575 d., skersmuo apie 20 km. Atrastas 1991 m. tarppl. stočių Voyager 1 ir Voyager 2 nuotraukose. Pano orbita yra Saturno žiedų Enkės spragoje. Pavadintas pagal senovės graikų piemenų dievą Paną, kuris buvo vaizduojamas pusiau žmogumi, pusiau ožiu. Atlantas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 137 670 km, orbitinis periodas 0.602 d. Netaisyklingos formos 37 34 27 km dydžio. Skrieja prie Saturno A žiedo išorinio krašto. 1980 atrado tarplanetinė sstotis Voyager 1. Pavadintas titano Atlanto, laikančio ant savo pečių dangų, vardu. Prometėjas Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 139 350 km, orbitinis periodas 0.613 d., dydis 148 100 68 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų titano Prometėjo, atnešusių žmonėms dangiškąją ugnį, vardu. Pandora vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 141 700 km, orbitinis periodas 0.629 d., dydis 110 88 62 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų mitologinės moters vardu. Pandorą iš molio nulipdė Hefaistas. Pandora atidarė jai dievų dovanotą indą, iš kurio po pasaulį pasklido nelaimės ir nedorybės. Epimtėjo žmona. Epitemėjas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 420 km, orbitinis periodas 0.694 d., dydis 194 190 154 km. Kartu su Janu skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfius. 1981 patvirtino tarppl. stotys Voyager Pavadinta senovės graikų dievaičio vardu. Epitemėjas buvo titano Japeto sūnus, Prometėjo brolis, Pandoros vyras. Charakterizuojamas kaip „pirma darantis, o po to galvojantis“. Janas Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 470 km, orbitinis periodas 0.695 d., dydis 276 220 160 km. Kartu su Epimetėjumi skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfiusas. 1980-81 patvirtino tarppl. stotys Voyager. Pavadintas senovės romėnų dievo Jano vardu. Janas turėjo du

veidus, žiūrinčius į priešingas puses ir buvo atsakingas už visų veiksmų pradžią ir pabaigą. Jo vardu Romoje taip pat buvo pavadintas pirmasis – Sausio mėnuo. Mimas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 185 540 km, orbitinis periodas 0.942 d., dydis 421 395 385 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių, didžiausias turi 130 km skersmenį. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.Enceladas vienas Saturno palydovų. OOrbitos spindulys 238 040 km, orbitinis periodas 1.37 d., dydis 512 495 488 km. Paviršius yra gryno ledo pluta, vietomis yra nedidelių smūginių kraterių, ilgų plyšių, kanjonų, raukšlių. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas beveik 100% (baltesnis už šviežiai iškritusį sniegą). Ryškis 11.7. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Tetija Saturno palydovas. Orbitos spindulys 294670 km, orbitinis periodas 1.888 d.,skersmuo 1050 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, didžiausio jų skersmuo 400 km. Beveik visą Tetiją juosia kkanjonas. Tetija susideda iš ledo su silikatų priemaiša. Vid. Tankis 1.3 g/cm3 , geometrinis albetas 80%. 1684 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas graikų titanidės vardu. Tetija – dievų Gajos ir Urano duktė, titano Okeano sesuo ir žmona.

Telesta vienas Saturno palydovų. OOrbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas 1.888 d., dydis 34 28 26 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške L5. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas vienos iš senovės graikų okeanidžių (vandens nimfų) vardu. Titanų Okeano ir Tetijos duktė. Kalipsė vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas 1.888 d., dydis 34 22 22 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške L4. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas senovės graikų nimfos vardu. Kalipsė buvo titano Atlanto ir okeanidės Plejonės duktė. Savo saloje 7 metus laikė Odisėją, grįžtantį namo iš Trojos karo. Dionė vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., skersmuo 1120 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medżiagų priemaiša, daug smūginių kkraterių. Vid. tankis 1.44 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1684 atrado Dž. Kasinis. Pavadinta senovės graikų okeanidės vardu. Dionė yra Urano ir Gėjos duktė, deivės Afroditės motina (nuo Dzeuso). Elenė vienas Saturno palydovų. Skrieja Dionės orbitos Lagranžo taške L4. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., dydis 36 32 30 km. Atrastas 1980 tarppl. stočių Voyager nuotraukose. Pavadintas senovės graikų gražuolės karalienės vardu. Elena buvo Dzeuso ir Ledos duktė, gimusi iš gulbės kiaušinio kartu su Poluksu. Rėja vienas Saturno ppalydovų. Orbitos spindulys 527 040 km, orbitinis periodas 4.518 d., skersmuo 1530 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.33 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1672 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas senovės graikų titanidės vardu. Rėja yra Urano ir Gėjos duktė, dievo Krono žmona, pagimdžiusi daug dievų, tarp jų ir Dzeusą. Titanas didžiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.22 mln. km, orbitinis periodas 15.945 d., skersmuo 5150 km. Turi atmosferą, kuri susideda iš azoto (85%), argono (12%), metano, etano, acetileno, etileno, ciano ir kitų organinių junginių. Paviršių nuolat dengia debesys, kurių t-ra ~70 K, paviršiaus t-ra ~93 K. Vid. tankis 1.9 g/cm3, geometrinis albedas 20%. 1655 atrado K. Huigensas. Pavadintas senovės graikų pirmos kartos dievų – titanų vardu. Šeši titanai ir šešios titanidės buvo Žemės deivės Gėjos ir dangaus dievo Urano vaikai. Hiperionas vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 1.48 mln. km, orbitinis periodas 21.277 d., dydis 405 260 220 km. Paviršius sudarytas iš ledo ir silikatų mišinio, daug smūginių kraterių (kai kurie 50-100 km skersmens), geometrinis albedas ~30%. 1848 atrado Dž. F. Bondas. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Hiperionas Gėjos ir Urano sūnus, savo sesers Tėjos vyras, dievų Helijo, Selenės ir Ėjos tėvas. JJepetas Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 3.56 mln. km. orbitinis periodas 79.331 d., skersmuo 1440 km. Paviršių dengia ledo pluta su silikatų priemaiša; daug smūginių kraterių. Japeto pusėje, kuri nukreipta orbitiio judėjimo kryptimi, yra ~400 km skersmens tamsi dėmė; šviesiosios dalies geometrinis albedas 50%, tamsiosios dėmės – 5%. Japeto vid. tankis 1.21 g/cm3. 1671 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Japetas – Gėjos ir Urano sūnus, Prometėjo, Epetimėjo ir Atlanto tėvas. Febė tolimiausias Saturno palydovas, orbitos spindulys 12.95 mln. km, orbitinis periodas 550.48 d., dydis 230 220 210 km. Paviršius tamsus (geometrinis albedas 5%). Orbita skrieja priešinga kryptimi negu kiti palydovai. 1898 atrado V. H. Pikeringas. Pavadintas vienos iš senovės graikų titanidžių vardu. Febė – Gėjos ir Urano duktė, deivės Letonos motina.

Orbitos charakteristikos

Vidutinis skersmuo 1.4294×109 km

Palydovų skaičius 30

Fizinės charakteristikos

Diametras per ekvatorių 120,536 km

Paviršiaus plotas 4.38×1010km2]]

Masė 5.688×1026kg

Vidutinis tankis 0.69 g/cm3

Paviršinė gravitacija 9.05 m/s2

Paviršiaus temperatūra min vid. max

82 K 143K n.d.

Atmosferos charakteristikos

Atmosferos slėgis 140 kPa

Vandenilis >93%

Helis >5%

Metanas 0.2%

Vandens garai 0.1%

Amoniakas 0.01%

Etanas 0.0005%

Fosfinas 0.0001%

Marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės, jo spindesys siekia minus 2,9 ryškį.Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu ŽŽemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų. Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas (95,3 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra Marse labai svyruoja: ties pusiauju ji būna iki -103 °C naktį ir 17 °C dieną. Tai susiję su reta atmosfera, dėl kurios nėra šiltnamio reiškinio. Vidutinė temperatūra siekia vos – 63 °C. Marso vienetinis paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemė. Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras. Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 50 km aukštį. Vasarą vėjų greitis siekia 2—7 m/s, rudenį – 5 – 10 m/s. Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių. Didžiulis 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio plutos lūžis — Marinerio slėnis — ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio Marso kalno (Olimpo) aukštis siekia net per 20 km, o papėdės skersmuo — 600 km. Kitų aukščiausių ugnikalnių – Askrėjos, Arsijos, Povo, Eliziejaus – aukščiai 21 – 14 km. Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad

kažkada Marse būta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis kepurėmis. Vidutinis aukščių skirtumas – 10 km. Jau sudarytas smulkus Marso paviršiaus žemėlapis (gal labiau tiktų sakyti marsalapis), kuriame visas Marso paviršius padalytas į 30 geometriškų rajonų. Automatinėms stotims nusileidus Marse ir atsiuntus į Žemę jo paviršiaus nuotraukas, buvo nustatyta, kad rusvą Marso paviršiaus spalvą lemia geležies oksidas (rūdys). Jokių gyvybės požymių kol kas nerasta. Marso magnetinis laukas yra net 11000 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką. Marsas turi du nedidelius, pailgus, netaisyklingos formos gamtinius palydovus: 28 km ilgio Fobą (gr. phobos — baimė) ir 16 km ilgio Deimą (gr. deimos — siaubas). Juos 1877 atrado A.Holas1877 m. italų astronomas Džiovanis Virdžinijus Skiaparelis (Schiaparelli) pro teleskopą įžiūrėjo Marse tamsius ruožus ir pavadino juos kanalais. Prasidėjo įvairiausių spėliojimų apie galimus Marso gyventojus laikotarpis, buvo siūloma užmegzti ryšius su marsiečiais. Vienas tokių siūlymų -iškasti Sacharoje griovius, pripilti juos žibalo, uždegti ir tokiu bbūdu pasiųsti šviesos signalą. Tačiau kosminiai skrydžiai padarė galą spėlionėms — marsiečių Marse nėra. Marso paviršiaus vaizdas priklauso nuo metų laikų. Žiemą ašigalinių ledinių kepurių plotas pasiekia net 50° platumą, o vasarą jos beveik išnyksta. Sezoninius Marso paviršiaus vaizdo kitimus ddar neseniai buvo bandoma aiškinti augmenijos suvešėjimu ar sunykimu skirtingais metų laikais. Tačiau iš tikrųjų tai yra tik anglies dioksido ledo susidarymas ar tirpimas.

Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (1965), „Mariner 6“ ir „Mariner 7“ (1969), „Mariner 9“ (1971), „Viking 1“ ir „Viking2“ (1976), „Mars Pathfinder“ (1977), „Mars Global Surveyor“ (1997 – 2001), „Mars Odyssey“ (2001 m); SSSR – „Mars 2“ ir „Mars 3“ (1971), „Mars 4“, „Mars 5“, „Mars 6“ ir „Mars 7“ (1973); „Nozomi“ (1999, Japonija). Marsas taip pat pirmauja pagal „prarastų“ palydovų skaičių – apie 10.

Marso palydovai

Deimas – mažesnysis Marso palydovas. Forma netaisyklinga 15*12*11 km. Sukasi labai greitai ir apie Marsą aplekia per 1,262 dienos. Fobas – didesnysis Marso ppalydovas. Forma netaisyklinga 27*22*19 km, atspindi tik 5 % šviesos..

Merkurijus

Venera

Žemė

Marsas

Jupiteris

Saturnas

Uranas

Neptūnas

Merkurijus

Merkurijus arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 47.9 km/s vid. Greičiu. Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus -0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28° kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai rreta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290°C, perihelyje 430°C, neapšviestos pusės t-ra -160°C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.

Merkurijaus charakteristika

Pusiaujo skersmuo 4878 km

Paplokštumas <0.001

Masė 3.302·1023 kg(0.055 Žemės masės)

Vid. tankis 5.43 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.63 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 4.3 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 58.646 d

Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 7°

Apskriejimo aplink Saulę periodas 87.969 d

Sinodinis periodas 115.88 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyjeperihelyjevidutinis

69.8 mln. km46.0 mln. km57.9 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.206

Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 7°

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausiasmažiausias

222 mln. km77 mln. km

Venera

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu (lent.). Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48 kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš SSaulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%) atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi ~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K. Palydovų VVenera neturi. Venera žinoma nuo senovės. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjas, atmosferą 1761 M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarppl. stočių (TS) skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios TS: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10, 1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.

Veneros charakteristika

Skersmuo 12 102 km

Masė 4.869·1024 kg(0.815 Žemės masės)

Vid. tankis 5.24 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d

Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitosplokštumą 2.6

Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d

Sinodinis periodas 583.9 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyjeperihelyjevidutinis

108.9 mln. km 107.5 mln. km 108.2 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0068

Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikosplokštumą 3.4

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausiasmažiausias

261 mln. km 38 mln. km

Neptūnas

Neptūnas – aštunta nuo Saulės planeta, jis priskiriamas prie planetų-gigančių. Jo orbita kai kur kerta Plutono orbitą. Dar Neptūno orbitą kerta Galilėjo kometa.

Jo vidutinis atstumas nuo Saulės lygus apie 4500 mln. km. Tai reiškia, kad šviesa nuo Saulės iki Neptūno eina daugiau nei 4 valandas. Vieneri metai ten tęsiasi 164,8 Žemės metų. Ekvatorinis planetos radiusas 24750 km, jis beveik 4 kartus didesnis už Žemės radiusą. Tuo

pat metu planetos sukimasis toks greitas, kad para Neptūne tęsiasi tik 17,8 valandų. Nors vidutinis tankis (1,67 g/cm3) tris kartus mažesnis už Žemės tankį, Neptūno masė dėl jo didumo 17,2 didesnė už Žemės masę. Danguje Neptūnas atrodo kaip žvaigždė, esant dideliam ryškumui turi žalsvo disko pavidalą. Bet jokių detalių nesimato.

Neptūnas turi magnetinį lauką, jo stiprumas ašigaliuose du kartus didesnis, negu Žemėje.Neptūno „ingredientai“ panašūs į Urano: įvairūs „ledai“ arba sukietėjusios dujos, yra šiek tiek vandenilio ir helio. Neptūnas turi nedidelį kietą bbranduolį (pagal masę lygų Žemei). Neptūno atmosfera – tai daugiausiai vandenilis, helis ir šiek tiek metano.

Neptūne pučia greičiausi Saulės sistemoje vėjai, jų greitis siekia 2200 km/val. Jie pučia Vakarų kryptimi, priešingai planetos sukimuisi. Panašiai, kaip Jupiteris ir Saturnas, Neptūnas turi vidinį šilumos šaltinį – jis išskiria du su puse karto didesnę energiją, nei gauna iš Saulės. Neptūnas turi 8 žinomus palydovus. Didžiausias iš palydovų, atrastas Laselo (Maltos saloje, 1846 m.). Atstumas nuo Neptūno 394700 km, skersmuo apie 3200 km. Galbūt, tturi atmosferą. Jo dydis beveik lygus Mėnulio dydžiui, o pagal masę jis nusileidžia Mėnuliui 3,5 karto. Tai beveik vienintelis palydovas Saulės sistemoje, besisukantis aplink savo planetą kryptimi, priešinga pačios planetos sukimosi aplink savo ašį krypčiai. Daugelis įtaria, kad Tritonas – kkažkada Neptūno „užgrobta“ savarankiška planeta. Nereida – tai antras pagal dydį Neptūno palydovas. Vidutinis atstumas nuo Neptūno – 6,2 mln. km., skersmuo apie 200 km. Tai pats tolimiausias nuo Neptūno palydovas iš žinomų. Jis daro vieną apsisukimą aplink planetą per 360 dienų, t.y. beveik per Žemės metus. Nereida buvo atrasta 1949 metais. Tai padarė Koiperas (JAV).

Proteusas. Tai trečias pagal dydį palydovas. Be to, jis trečias pagal nuotolį nuo planetos: toliau yra tik Tritonas ir Nereida. Negalima pasakyti, kad šis palydovas kažkuo ypatingas, bet jis buvo išrinktas mokslininkų, ir su kompiuterio pagalba buvo padarytas jo trimatis modelis.Turbūt apie kitus palydovus atskirai kalbėti neverta, nes duomenys apie juos kalba kaip apie mažas planetėles, kurių pilna Saulės sistemoje.

Neptūnas – aštunta nuo Saulės planeta iir ketvirta pagal dydį tarp visų Saulės sistemos planetų. Nepaisant šios ketvirtos vietos, Uranas nusileidžia Neptūnui pagal masę. Neptūnas gali būti pastebėtas su žiūronais (jeigu jūs tiksliai žinote, kur žiūrėti), bet netgi su didelio teleskopo pagalba vargu ar galima pamatyti ką nors daugiau už nedidelį diską.

Neptūnas nutolęs nuo Saulės per 30 a.v., planetos skersmuo – 49,5 tūkst. km., tai yra apie 4 Žemės skersmenis. Masė apie 17 kartų didesnė už Žemės masę. Apsisukimo aplink Saulę periodas – 165 nepilnų metų. VVidutinė temperatūra – 55 laipsnių pagal Kelvino skalę. Neptūnas taip pat turi žiedus. Jie buvo atrasti 1981 metais. Stebėjimai leido pastebėti tik silpnus lankus vietoj pilnų žiedų, bet 1989 m. „Vojadžerio-2″ nuotraukos parodė juos iki pilnai. Vienas iš žiedų turi įdomią kreivą struktūrą. Kaip ir Urano ir Jupiterio žiedai, Neptūno žiedai labai tamsūs ir jų sandara nežinoma. Neptūno, kaip ir Urano, magnetosfera keistai orientuota ir turbūt yra sudaroma medžiagos judėjimu. Magnetinė ašis sudaro 47 laipsnių kampą su sukimosi ašimi.

Neptūno charakteristika

Pusiaujo skersmuo 48 600 km

Ašigalinis skersmuo 47 500 km

Paplokštumas 0.023

Masė 1.028·1026 kg(17.2 Žemės masės)

Vid. tankis 1.71 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis pusiaujyje(prie paviršiaus) 11.5 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 23.7 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 18.2 h

Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 29

Apskriejimo aplink Saulę periodas 164.8 m.

Sinodinis periodas 367.49 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyjeperihelyjevidutinis

4 537 mln. km4 456 mln. km4 509 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.007

Orbitos plokštumos posvyris į ekliptiką 1.78

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausiasmažiausias

4 689 mln. km4 304 mln. km

Jupiteris

Jupiteris – didžiausia ir masiviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant ddidumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį. Viršutiniai atmosferos sluoksniai sukasi nevienodu kampiniu greičiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5m11s trumpesnis kaip vidurinėse platumose. Dėl greito sukimosi planeta labai susiplojusi: jos ašigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi paplokštumas lygus net 0,06.

Jupiteris – stiprus kosminis magnetas: šiauriniame poliuje jo stiprumas lygus 14 Oe, pietiniame – 11 Oe ir prie pusiaujo 4,2 Oe. Magnetinis poliarumas priešingas Žemės magnetiniam poliarumui. Magnetinis laukas panašus į Žemės magnetinį lauką, bet už jį daug kartų stipresnis ir toliau siekia. Suprantama, kad Saulės vėjo dalelės, susidūrusios su Jupiterio magnetiniu lauku, patenka kaip į spąstus. Aplink Jupiterį, skirtingai negu apie Žemę, susidaro ne radiacijos žiedas, bet elektringas diskas. Elektringos dalelės turi savo magnetinį lauką, kuris deformuoja Jupiterio lauką. Į Saulę atgręžtoje pusėje 50 – 100 Jupiterio spindulių nuotoliu susidaro frontas, o priešingoje laukas nutįsta net už Saturno orbitos.

JAV kosminės stotys, praskriejusios arti Jupiterio, aptiko labai sudėtingą ir įvairiaspalvę viršutinę planetos atmosferą. Atogrąžų sritys gauna daugiau Saulės energijos, labiau įkaista, ir oras čia kyla aukštyn, užleisdamos vietą vėsesnėms masėms iš ašigalių sričių. Tačiau Jupiteryje vėjai pučia ne išilgai dienovidinių: veikiami Koralio jėgų, kurios šioje planetoje dėl greito sukimosi apie ašį daug vveiksmingesnės negu Žemėje, nukrypsta išilgai lygiagrečių. Vėjų greitis atogrąžuose apie – 100 m/s į rytų pusę, apie +20o, -20o platumų zonoje – apie 50 m/s į vakarų pasę. Šiaurės pusrutulyje dar labiau stiprus rytys tarp 20o ir 30o platumos pučia daugiau kaip 100 m/s greičiu. Arčiau ašigalių atmosfera ramesnė.

Jupiterio oras lekia ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi. Atmosfera daugaiu kaista nuo vidinių energijos šaltinių negu nuo Saulės. Todėl atmosferoje stipri konvekcija. Kylančios masės yra karštesnės ir šviesesnės, slūgstančios – tamsesnės. Šviesiosios zonos ir tamsesnės juostos ištįsusios lygiagrečiai pusiaujui. Dėl nevienodo temperatūrospasiskirstymo atmosferoje, dėl vėjų ir konvekcijos regimasis Jupiterio paviršius atrodo labai audringas, sūkuringas. Jis ypač ryškus spalvotuose televizijos vaizduose. Jupiterio debesų spalvotumas priklauso nuo įvairių sudėtingesnių cheminių junginių ir smulkių dalelių priemaišų. Viršutinėje debesuotoje atmosferoje rasta etano ( C2H6 ), acetileno ( C2H2 ), fosfino ( PH3 ), anglies monoksido ( CO ) ir kitų junginių.

Žymiausias Jupiterio sūkurys, primenantis žemiškus ciklonus ir anticiklonus, yra garsioji Didžioji raudonoji dėmė. Ji matoma per teleskopus nuo Žemės ir jau stebima apie 300 metų. Itin įspūdinga ši dėmė spalvotuose Jupiterio debesų televizijos panoramose.

Raudonoji dėmė susidariusi į pietus nuo pusiaujo. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo – apie 30 000 km, trumpiausias – apie

10 000 km. Kinta dėmės dydis, pavidalas ir vieta Jupiteryje. Arčiau pakrasčio dėmę sudarantys debesys skrieja spiralėmis pagal laikrodžio rodyklę. Dar toliau į pietus regima mažesnė balta dėmė, kurios masės juda priešinga kryotimi. Toliau nuo Raudonosios dėmės taip pat randama baltų dėmių, kurios primena vandens paviršiuje susidarančius sūkurius.

Raudonoji dėmė labai patvari. Ir kiti, daug mažesni, sūkuriai tveria ištisus metus ir dešimtmečius, o analogiški Žemės atmosferos sūkuriai – po kelias ar keliolika dienų. Tik mažesni sūkuriai laikosi kur kas trumpiau: po kkeliasdešimt ir daugiau kaip po 100 dienų. Žemiausia temperatūra ( apie 130 K ) yra sluoksnyje, kuriame slėgis 100 – 120 mb. Apie 100 km virš to sluoksnio temperatūra pakyla iki 160 K. Daug sparčiau ji kyla einant gilyn: 50 km gylyje nuo žemiausios temperatūros sluoksnio vyrauja amoniako debesys, kurių temperatūra 180 K, 70 km gylyje – amonio hidrosulfido ( NH4SH ) 200 – 220 K temperatūros debesys ir 100 km gylyje – 240 – 280 K temperatūros vandens garų bbebesys.

Daugiausia palydovų turistambiosios planetos milžinės – Jupiteris ir Saturnas. Šių planetų šeimų gausumas ypač paaiškėjo, kai į jų rajoną nuskriejo kosminės stotys. Be stambiųjų palydovų, atrastų teleskopais iš Žemės, kosminės stotys nufotografavo daug nedidelių palydovu, skriejančių paprastai skirtingomis, įvairiai pasvirusiomis įį planetos orbitą plokštumomis.

Jupiterio šeima

Pirmuosius keturis Jupiterio palydovus atrado Galilėjus. Pirmą kartą astronomijos istorijoje pasigaminęs nedidelį teleskopą, jis išvydo tartum sumažinta Saulės šeimos vaizdą. Tie keturi palydovai pavadinti mitologiniais vardais: Ijo, Europa, Ganimedu, Kalista. Jie vadinami ir Galilėjaus palydovais. Dar devyni Jupiterio palydovai atrasti vėliau, nuo 1877 iki 1951 metų. Jų vardai taip pat mitologiniai, be to, taip parinkti, kad galūnė nurodo skriejimo orbitos kryptį: jei vardas baigiasi garsu a, tai palydovas skrieja tiesiogine kryptimi, jei – ė, – skrieja priešinga kryptimi, kitaip sakant, jo posvyrio kampas didesnis kaip 90 laipsnis. Taigi Ijo, Ganimedas ir Kalista didesni kaip Mėnulis. Nedaug nuo jų tesiskiria ir Europa. Visi kiti palydovai, išskyrus Amaltėją, prilygstančią stambiam asteroidui, labai maži, giminingi Marso palydovams. MMetija(Metis) Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas 0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita. 1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu. Adrastėja (Adrastea). Orbitos spindulys – 129 000 km, orbitinis periodas – 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 252015 km dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas Kretos nimfos, DDzeuso dukters, vardu. Amaltėja (Amalthea). Orbitos spindulys – 181 300 km, orbitinis periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas, 270165150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu. 1892 atrado E. Barnardas.Tebė (Thebe) – orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas 0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 11090 km. 1979 atrado JAV tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas nimfos, kurią pagrobė Dzeusas, vardu. Ija (Io) Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas 1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki 600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis 3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.Europa. Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas 3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios matosi tamsių linijų – ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo paviršių. Manoma, kad tai yra ledo pplyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po juo – silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis albedas 60%. Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus, vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas. Ganimedas (Ganymede). Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis periodas 7.155 d., skersmuo – 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%. Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių. 1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių padavėju dievams. Kalista (Callisto). Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km, orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid. tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą meška. VVėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų – tai Didžiosios Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas). Leda. Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo Ledos vyro Tindarėjo). Himalija (Himalia). Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas. Lisitėja (Lysithia). Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Elara. Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu. Anankė (Ananke). Orbitos spindulys 21.2 mln. km, orbitinis periodas 631 d., skersmuo 30 km. Pavadinta vienos graikų likimo deivių Anankės vardu. Anankė buvo viena moirų, Dzeuso ir Temidės dukra. 1951 atrado S. B. Nikolsonas.Karmė (Carme). Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą.Pasifė (Pasiphae). Orbitos spindulys

23.5 mln. km, orbitinis periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą.Sinopė (Sinope). Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km., orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas.

Jupiterio charakteristika

Pusiaujo skersmuo 142 796 km

Ašigalinis skersmuo 133 800 km

Paplokštumas 0.063

Masė 1.899·1027 kg(317.8 Žemės masės)

Vid. tankis 1.33 g/cm3

Laisvojo kritimo ppagreitis pusiaujyje(prie paviršiaus) 23.2 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 57.6 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 9.925 h

Pusiaujo plokštumos posvyrisį orbitos plokštumą 3.1º

Apskriejimo aplink Saulę periodas 11.862 m.

Sinodinis periodas 398.9 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyjeperihelyjevidutinis

816 mln. km740 mln. km778 mln. km

Ekscentricitetas 0.0485

Orbitos plokštumos posvyrisį ekliptikos plokštumą 1.31º

Nuotolis nuo Žemės

didžiausiasmažiausias

968 mln. km588 mln. km

Plutonas

Plutonas – tolimiausia Saulės sistemos planeta. Ir mažiausiai išstudijuota. Ji buvo atrasta 1930 metų kovą. Tai padarė amerikietis astronomas K. Tombo. Vėliau Plutonas buvo rastas ir ankstesnėse dangaus nuotraukose, pradedant nuo 1914 metų.Nuostabi Neptūno ir Urano atradimo istorija iš tikrųjų pprasideda nuo Urano atradimo, nes jei nebūtų Urano stebėjimų, du vėlesni atradimai galėjo užsitęsti ilgus metus.Plutonas pagal dydį yra panašus į Marsą. Planetos skersmuo lygus 5900 km.Žiūrint į Saulės sistemos planą, gali susidaryti vaizdas, kad Neptūno ir Plutono orbitos susikerta, bbet toks įspūdis klaidingas. Be to, atstumas tarp šių dviejų planetų niekada negali būti mažesnis už 18 a.v. Arčiau prie Plutono, kaip tai bebūtų keista, gali priartėti Uranas – atstumas tarp jų gali kartais sumažėti iki 14 a.v. Bet visgi šis atstumas per didelis. Plutono masė – 1,1 * 1025 g arba maždaug 1/500 Žemės masės! Neįtikėtina, ar ne? Planetos skersmuo lygus 2600 km. Kitaip tariant, būtent Plutonas, o ne Merkurijus, yra mažiausia planeta Saulės sistemoje. Plutono tankis lygus 1,4 g/cm3, beveik kaip ir Jupiterio palydovo Kalisto. Teigiama, kad dauguma planetos paviršiaus padengta ledu arba šerkšnų. Temperatūra ten turi būti apie 400 K. Ši reikšmė mažesnė už metano kondensacijos temperatūrą esant labai mažiems slėgiams (500 K). Todėl planetos paviršiuje gali bbūti metaninio ledo. Be to, pagal tyrinėjimus buvo nustatyta, kad planeta turtinga geležimi.1955 m. amerikiečiai astronomai Uokeris ir Hardis paskaičiavo planetos sukimosi aplink savo ašį periodą – 6 paros 9 valandos ir 16,9 minučių. Po 12 metų sovietų astronomas Kiladzė patvirtino šį periodą pagal savo tyrinėjimus. Astronomas Tombo nustatė, kad 13-colinio teleskopo akiračio ribose daugiau planetų nėra. Jei jos ir egzistuoja, tai arba yra daug toliau, arba yra daug mažesnės. Todėl tolesnių už Plutoną planetų atradimas yra gana sunkus reikalas, jjei tik neturės rolės koks nors laimingas atsitiktinumas arba nebus naudojami nauji paieškos metodai. Daug astronomų iš viso abejoja, kad paieškos gali pasibaigti sėkmingai. Tarp planetų-gigančių Plutonas atrodo kaip liliputas. Mūsų duomenys apie Plutoną gana riboti: žinoma orbita ir atstumas, spalva ir spindesys, bet tiksli jo masė nežinoma. Dėl to, kad Plutone gana žema temperatūra, dauguma planetos paviršiuje esančių dujų turėtų pereiti į skystą pavidalą arba užšalti. Turbūt, Plutonas – tai „bevaisis“ šaltas nedidelis rutulys. Jo skersmuo šiek tiek mažesnis už pusę Žemės skersmens, o albedo lygus apie 0,15, t.y. du kartus didesnis už Mėnulio albedo. Be abejo, ši planeta nesvetinga žmogui: mirtinai šalta naktis tęsiasi ten 76,5 valandų, o po jos ateina tokia pat ilga diena, bet ir dieną Saulės spindesys 1600 kartų silpnesnis negu Žemėje. Buvo net versija, kad Plutonas – tai iš viso netikra planeta, o tik palydovas, kurį „prarado“ Neptūnas. Bet šis klausimas negali būti pilnai išspręstas, kol mes neturime didelių žinių apie palydovų atsiradimą.

Uranas

Uranas – pirmoji Saulės sistemos planeta, atrasta pro teleskopą. 1781 m. kovo 13 d. planetą atrado anglas V. Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo romėnų dievo Urano vardu. Uranas – planeta milžinė – jos skersmenyje būtų galima išrykiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš pplanetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8 km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84 mūsų metus. Orbita labai ištęsta – perihelyje Uranas būna 270 mln. km. arčiau Saulės negu afelyje. Planetos pusiaujo posvyris į orbita beveik 90 laipsnių, todėl uranas nesisuka tarsi žaislinis vilkelis, o rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.Urano atmosfera susideda iš 82% vandenilio, 15% helio, 2% metano, taip pat yra helio ir amoniako. Paviršių pastoviai denga debesys. Jie sudaryti is amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių. Kadangi planeta skrieja 19 kartų toliau nuo Saulės negu Žemė, gauna 360 kartų mažiau šviesos ir šilumos. Išorinių debesų temperatūra sieka vos –210 K. Temperatūra planetos paviršiuje kur kas didesnė – 58 K. Keista, tačiau beveik visame paviršiuje ji išsilaiko vienoda.Viršutiniai Urano debesys sudaryti daugiausia iš metano kristalėlių. Metanas sugeria geltonuosius ir raudonuosiuis Saulės spindulius, todėl atspindėta šviesa atrodo melsvai žalia. Pagal Urano sandaros teorinius modelius, po labai stora atmosfera slūgso 8000 km vandens, amoniako ir metano okeanas, o po juo Žemės dydžio silikatinis branduolys. Temperatūra centre siekia 11000 K. Iki šiol Uraną aplankė tik vienas erdvėlaivis “Voyager 2”. Dabar šis eerdvėlaivis jau už Saulės sitemos ribų ir tęsia kelionę į žvaigžeds. 1986 m sausio 24 d. erdvėlaivis priartėjo prie Urano ir per 6 valandas padarė 4300 planetos, jos žiedų ir palydovų nuotraukų. Buvo nustatyta, kad planetos paviršiuje siaučia smarkūs ~ 100 km/s vėjai, sužinota, kad į erdvę Uranas išspinduliuoja 13% daugiau šilumos, negu jos gauna iš Saulės. Tai įrodo, kad planeta turi vidinį energijos šaltinį. Uranas taip pat turi magnetinį lauką, kuris yra 2 kartus silpnesnis už Žemės magnetinį lauką. Uranas turi 17 žinomų gamtinių palydovų, dauguma jų atrasta tarppl. stoties Voyager 2 nuotraukose. Visi Urano palydovai pavadinti V. Šekspyro kūrinių veikėjų vardais, išskyrus Belindą ir Umbrielį, kuriems duoti A. Popo veikėjų vardai. Tolstant nuo Urano jie skrieja tokia tvarka: Kordelija, Ofelija, Bianka, Kresida, Desdemona, Džuljeta, Portija, Rozalinda, Belinda, Pukas, Miranda, Arijelis, Umbrielis, Titanija, Oberonas. Du nauji palydovai atrasti 1997.09. Pirmasis iš jų laikinai pavadintas 1997 U1, yra 80 km skersmens, antrasis – 1997 U2 yra 160 km skersmens. Abu skrieja priešinga kryptimi negu kiti Urano palydovai 6 ir 8 mln. km atstume nuo Urano. Uranas turi 11 siaurų žiedų . Juos atrado Dž. Eliotas. Dauguma žiedų siauresni negu 10 km, sudaryti iš anglingų ~ 1 m dydžio uolienų. Dėl

kai kurių palydovų gravitacijos yra kūnų, kurie visą laiką stovi vietoje.

Urano charakteristika

Masė – 14, 53 Žemės masės;

Skersmuo – 4 Žemės skersmenys;

Tankis 1,29 g/cm3;

Paviršiaus temperatūra – 220ºC;

Žvaigždinės paros trukmė – 15,35 valandų (atbulas sukimasis);

Vidutinis atstumas nuo Saulės – 19,19 a.e. (2871 mln. km);

Literatūros sąrašas

astronomijos enciklopedinis žodynas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Saturnas

http://infostudijos.cabletv.lt/planet/sat/sat.htm

http://www.tandemas.lt/bakas/space/planetos/ssistema.html

http://not.at.harvista.lt/gvardija/astro/saule.html

http://not.at.harvista.lt/gvardija/astro/venera.html