Antarktida

Antarktida-pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis – apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida – penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas – 55140 m. Tai pat yra gilių įdubų – -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972m., Australijos – Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 mm.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Kadangi ten nėra nuolatinių gyventojų, o tik tyrinėjimų stotys šis žemynas vadinamas mokslo ir taikos žemynu.

Klimatas. Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio

klimato, kuriam būdinga iintensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje žemėje. Vostoko stotyje gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra -32oC, rugpjūčio -71oC. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas pasaulyje. Temperatūros absoliutinis minimumas -92oC, maksimumas ne aukštesnis, kaip -20oC. Antarktidai būdingas bruožas šaltis – kyla iš to, kad į ją įsiremia žemės sukimosi ašis. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90% Saulės radiacijos, ir jie išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700- 1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kkai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai- Roso (538000 km2) ir Filchnerio (483000 km2). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje yra poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo. Poliarinės nakties metu Saulė visai nešildo klimato. Tada būna -60-70oC. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi. Poliarinės dienos metu temperatūra būna ~~-20-30oC. Antarktidos vidutinė temperatūra –50oC.

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiukais ir žuvimi.

Pingvinai. 16 rūšių. Visi gyvena pietų pusrutulyje. Minta žuvimi ir moliuskais. Pingvinai yra neskraidantys paukščiai ir nerangiai vaikščioja. Užtat plaukioja kaip žuvys. Visų rūšių pingvinai gyvena kolonijomis ant ledo. Nors jų ūgis nevienodas, o plunksnos skirtingos spalvos, bet jie labai panašūs. Žiemą, kai sninga ir siaučia pūga, pingvinai susispiečia ratu, prisispaudžia vienas prie kito ir atkiša nugaras vėjui. Sakoma, kad jie elgiasi kaip vėžliai. Taip jie išbūna valandų valandas – neėdę, tik kartkartėmis pasikeisdami vietomis: tie, kurie buvo rato vidury, pasitraukia į kraštą, ir atvirkščiai. Pingvinų patinas du mėnesius peri kiaušinį. Jis pasideda jį ant kojyčių ir pridengia pilvo odos raukšle. Jis bijo pakrutėti, kad nesudaužytų kiaušinio. Perėdamas labai suliesėja, nes visai nesimaitina. Patelė tuo metu plauko jūroje ir smaguriauja moliuskais. Vos gimę pingvinų jaunikliai pilki ir pūkuoti, tarsi apsigaubę storais kailinukais. Vėliau jie pasidarys rudi, o galiausiai – juodai balti. KKad greičiau atsidurtų jūroje, pingvinai iš pradžių šliuožia pilvu, paskui neria į vandenį žemyn galva. Laukdami, kol kūdikis paūgės ir pats galės prisižvejoti žuvų, abu tėvai jį kasdien peni atrajotomis žuvytėmis. Nuo šalčio pingvinus saugo dvigubi „kailiniai“. Trumpos tankios plunksnos ir storas poodinis taukų (riebalų) sluoksnis.

Imperatoriškieji pingvinai

Imperatoriškasis pingvinas. Ūgis ~120cm. Svoris nuo 20 iki 45 kg. Patys didžiausi iš visų pingvinų rūšių. Imperatoriškieji pingvinai veisiasi šalčiausioje Žemės rutulio vietoje – Antarktidos ledynuose, kur vidutinė temperatūra yra -20oC. Kai patelė padeda kiaušinį, patinas apie 60 dienų šildo jį pasidėjęs jį ant pėdų ir pridengęs papilvės odos raukšle. Naujagimiai pingvinukai nesušąla stovėdami tėvams ant kojų. Jie yra labai greiti, iki 60 km/h. Ilgiausiai povandeniu yra išbuvę: patelė – 16min. 534m. gylyje, patinas – 15min. 477m. gylyje. Vidutinis jų plaukiojimo gylis ir laikas yra 100m. ir nuo 5 iki 6 minučių.

Adelės pingvinai. Dydis: 75cm. Svoris: nuo 3 iki 6.5 kg. Gyvena Antarktidoje ir salose, esančiose netoli Antarktidos. Antarktidoje Adelės pingvinai lizdus krauna iš akmenėlių. Prieš poravimąsi jie atlieka meilinimosi šokį. Pingvinai stovi susiglaudę vienas priešais kitą, kaklus ištiesę aukštyn, ir lėtai mosuoja sparnais.

Karališkieji pingvinai. Karališkasis pingvinas, kurio kūnas primena torpedą, yra plaukimo čempionas: jis gali plaukti labai giliai ir sukarti 60 km pper valandą. Bet neištveria po vandeniu ilgiau negu 15 min. neįkvėpęs oro.

Audrapaukščiai. Dydis : 2.2m. Svoris: nuo3.5 iki 5 kg. Gyvena kolonijomis Antarktidoje ir subantarktinėse salose ant uolų įsaulyje, jie „susišneka“ kimiais riksmais. Krauna lizdus ir, kad apsaugotų paukščiukus nuo įsibrovėlių, spjaudosi skysčiu, kuris skleidžia baisų dvoką. Audrapaukščiai ilsisi vandenyno paviršiuje, o sausumoje vasarą tik peri kiaušinius. Užpulti jie išspjauna skrandyje gaminamos riebalingos medžiagos čiurkšlę.

Banginiai. Antarkties vandenyse kaip namie jaučiasi delfinai, jūros kiaulės, banginiai, ruoniai ir kiti jūrų gyvūnai. Juos šildo storas riebalų sluoksnis (taukai). Apie 79 rūšių. 2 pobūriai: bedančiai banginiai ir dantytieji banginiai. Žinoma ~100 rūšių. Ilgis 1.5 – 33m. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; Priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik nežymios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto), uždaromos. Nėštumas 10 – 13mėn., gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį. Banginiai subręsta per 3 metus. Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis. Intensyviai medžiojami dėl taukų, mėsos, ambros, smermaceto, daugiausia antarktyje. XXa. 1 pusėje daugiausiai buvo medžiojamas mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. Dabar banginių labai sumažėjo, medžioklė ribojama. Mėlynasis banginis – didžiausias žemės istorijoje gyvūnas. Jo ilgis iki 30 m.,

masė – iki 112.5 tonų. Jauniklis gimsta 8m. ilgio, sveria 2.7 tonas. Banginiukas apie septynis mėnesius žinda motinos pieną, tada pradeda naudotis savo ūsais. Paprastai jis plaukia 18 – 20km/h greičiu. Jis dar vadinamas gelsvapilviu, nes oda būna aplipusi gelsvais mikroskopiniais jūros dumbliais. Gyvena poliarinėse jūrose, retai kada nuklysta iki tropinių platumų. Veistis plaukia į šiltesnius vandenis. Mėlynieji banginiai, kaip ir lygieji bei pilkieji minta kriliu, jį košia raginiais „ūsais“. Jų skrandyje telpa iki 2 tonų maisto. Gyvena daugiausia pavieniui, ggrupių pasitaiko gana retai. Yra paskelbtas saugoma rūšimi, bet, matyt, per vėlai, kad būtų galima išgelbėti nuo išnykimo, nes yra labai išmedžioti. Dviem artimoms rūšims – finvalui ir kupročiui taip pat gresia išnykimas.

Kupročius, plačiai išsižiojęs, plaukdamas siurbia tonas vandens, kuriame pilna krilio ir žuvų. Savo raginiai „ūsais“ išsikošęs krilį, jis atpila vandenį su mažomis žuvytėmis, kurios yra didžiausias paukščių skanėstas. Ilgis 16m. svoris 26t.

Orkos ir kiti dantytieji banginiai yra nuožmūs medžiotojai, be žuvų, dar mintantys ruoniais, jūrų kiaulėmis, pingvinais. JJie netgi užpuola jaunus arba sužeistus mėlynuosius banginius, didžiausius kada nors gyvenusius gyvūnus.

Ruoniai nardo, gaudydami žuvis ir moliuskus, bet jiems reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Jei vandenynas užšalęs, stipriais dantimis jie išgraužia eketę, kad galėtų kvėpuoti. Ruoniai turi jautrius ūūselius, kuriais jaučia daiktus po vandeniu. Kai kurie iš jų, kaip ir šikšnosparniai, skleidžia aukšto dažnio garsus ir girdi nuo daiktų atsimušusio garso virpesius.

Jūrų drambliai gali būti 6 m. ilgio ir sverti 3 tonas: tokiems kerėploms kartais labai sunku užsiropšti ant ledo. Tik suaugę patinai vietoj nosies turi straubliuką. Iš čia kilęs ir jų vardas. Tarp jūrų dramblių dažnai užverta kruvinos grumtynės. Atėjus poravimosi metui, išrietę nugarą, vis maurodami, dideli patinai traukia į vandenyno pakrantes užkariauti patelių. Pavasarį kiekvienas patinas ant kranto suburia grupę patelių poravimuisi. Pasirodžius kitam patinui, jis stojasi piestu ir riaumodamas išpučia ant snukio esantį odos maišą.

Jūros leopardas. Antarktidoje dažniausiai aptinkami keturių rūšių ruoniai: jūrų leopardas, krabaėdis ruonis, Roso ruonis ir vendelio ruonis. Jūrų leopardas gali iišaugti iki 3m. ilgio. Jis stebi ledų sangrūdas ir salų pakrantes ir gaudo pingvinus bei kitus ruonius, ypač krabaėdžius.

Augalija. Dabartiniai Antarktidos organizmai – samanos, kerpės, dumbliai, mikroskopiniai grybai ir kt. Ledo nedengiamuose plotuose net prie pat ašigalio aptinkama augalų. ~10 žolinių augalų. Sausumos fauna labai skurdi. Ten auga žemaūgiai gluosniai – vieni iš mažiausių pasaulio krūmelių. Jie užauga visai žemi ir plečiasi į šalis, kad išsilenktų žvarbaus vėjo. Antarktidos oazės – gyvybės židiniai ledinėse dykumose.

Antarktidos atradimas ir tyrinėjimai. Pagerėjus jūrininkystės ssąlygoms ir patobulėjus laivams žmonijai jūros ir vandenynai nebesidarė baugūs. Tuo pačiu lyg sumažėjo žemės rutulys. Todėl visi žmonės manė, kad Pietuose esąs didžiulis žemynas. Tai aiškino tuo, kad visoje gamtoje yra pusiausvyra, bet šiaurės ašigalyje yra didelių žemynų. Tada pietų ašigalyje turtų būti taip pat didelis žemynas. Tada ir prasidėjo didžiulės žemės, esą nė kiek mažesnės už kitus žemynus, ieškojimai. Jūrininkus ir šiaip žmones viliojo naujos žemės. Bet kurioje nežinomoje šalyje, kaip visi manė, turėtų būti daug aukso, taip pat vergų, o indėnai, užkariautojų nuomone, buvo mažajėgiai, tuo pačiu jūrininkams rūpėjo naujose salose atrastos brangios medžiagos, naudojamos brangių kvepalų gamybai.

Pirmąsias ekspedicijas ieškant Pietų žemyno suorganizavo Alvaras Mendanija de Neira. Jis suorganizavo dvi ekspedicijas į Pietus. Bet jis Pietų žemyno neatrado, tik dabartines Saliamono salas buvo palaikęs Antarktida. Jis salą apiplaukė aplink ir įsitikino, kad tai ne naujas žemynas. Jam mirus, ekspediciją tęsė admirolė Izabelė de Bareta, bet ji niekuo neišgarsėjo.

Prie Pietų žemyno ieškojimo labai prisidėjo piratas Dreikas. Jis praplaukė dabartinį Dreiko sąsiaurį ir įsitikino, kad Ugnies žemė nėra didelis žemynas, o tik daugybė didelių ir mažų salų. O tikrasis Pietų žemynas turėtų būti už tų salų.

Antroje Mendanijos ekspedicijoje dalyvavo dar vienas žmogus – tai Pedras Fernandesas Kyras. 1605m. jis vvadovavo trijų laivų ekspedicijai. Savo ekspedicijoje jis rado keletą salų, ieškojo ir Mandeiros atrastų Saliamono salų, bet jų nerado, nes tada navigaciniai įrankiai nebuvo geri. Kyras nusprendė, kad Mendanija buvo išsigalvojęs tas salas. Vienoje iš atrastų salų, Kyras išsiklausinėjo vietinį salos vadą, o vadas jam sakė, kad čia yra daug mažų salų, bet Pietuose yra labai didelė sala. Tada Kyras patraukė tiesiai į Pietus. Jis po kelių dienų pamatė didžiulius kalnus, o priplaukus arčiau pasimatė didžiulė žemė. Kyras buvo įsitikinęs, kad tai naujas žemynas. Po kelių savaičių Kyras pabėgo. Jis nenorėjo dalintis Pietų žemyno atradimo garbe. Jis prašė Ispanijos vyriausybės, kad jam suteiktų salos vietininko teises. Kyras apie šia salą rašė: “ji sudaro mažiausiai penktadalį visos sausumos”. Bet ne. Pabėgus Kyrui, vieno laivo kapitonas Luji Vajas de Toras apiplaukė Kyro įsivaisduojamą žemyną. Tada paaiškėjo, kad tai buvo tik nedidelis salynas, kuris vėliau pavadintas Naujaisiais Hebridais. Toras nusprendė savarankiškai tęsti ekspediciją. Jis pasuko Naujosios Gvinėjos link. Pietuose jis įžvelgė keletą salų. Jūrų keliautojas net neįtarė, kad tos salos buvo didžiulio žemyno – Australijos pakrantės! Šiuo žygiu yra užverčiamas ispanų puslapis Pietų žemyno paieškos istorijoje. Ispanija vis dažniau nusilesdavo kitoms Europos jūrinėms valstybėms. Kitą Pietų žemyno puslapį atverčia olandai.

Olandai, Olandijai tapus galinga EEuropos valstybe, atkakliai ieškojo vadinamųjų “prieskonių salų”. Viskas prasidėjo nuo vieno Olandijos jūreivio, Kornelio Hautmano. Jis už skolas buvo įkalintas Lisabonos kalėjime. Ten taip pat kalėjo Portugalijos jūreiviai. O Portugalijai priklausė daugelis prieskonių salų. Todėl tų salų koordinatės buvo laikomos griežčiausioje paslaptyje. Hautmanas, susidraugavęs su Portugalijos jūrininkais, sužinojo apytikres Portugalijai priklausančių salų koordinates. Šias jis perdavė į savo tėvynę. Olandai Kornelį Hautmaną iš kalėjimo išpirko. Greit jis pradėjo vadovauti Olandijos kelionėms į Indijos vandenyną. Pagal pasaulio pasidalijimą daugelis ten buvusių salų priklausė Portugalijai, todėl Olandai turėjo vengti susidūrimų su Portugalais. Jie greit atrado išeitį. Nuo Gerosios Vilties Kyšulio tas jūrų kelias nusidriekė įpiečiau negu portugalų maršrutai. Paskui olandų laivus pagaudavo pasatas ir nešdavo juos iki to dienovidinio, kur buvo Javos sala, priklausanti Olandijai. Tada olandai staigiai pasukdavo į šiaurę. Visai arti Pietų žemyno! Tada olandams pradėjo aiškėti didžiulė sausuma. Įvairūs keliautojai buvo išlipę į šį žemyną ir pamatė dykumas. Tą žemę pavadino Naująja Olandija. Visi manė, kad tai Pietų žemyno dalis. Bet tai buvo dar viena klaida. Ten buvo žemynas, kurį plaukdamas Naujosios Gvinėjos krantu, matė Toras. Tai buvo Australija. Labai didelį įnašą padarė Abelis Tasmanas. Jis nuvyko prie Australijos vakarinio kranto ir plaukė Pietų link. Vėliau jis pasuko į

rytus. 1642m. lapkričio 24 dieną jis atrado žemę. Bet kas ta žemė – sala ar dalis Naujosios Olandijos? Tai Tasmanui nepavyko nustatyti. Vėliau, tik po pusantro šimtmečio buvo atrasta, kad tai yra sala. Ji dabar vadinama Tasmanija. 1642m. gruodžio 13d. Abelis Tasmanas Atrado naują žemę ir ją pavadino Naująja Zelandija. Didžiausias Abelio Tasmano atradimas buvo tas, kad jis įrodė, kad Naujoji Olandija negali būti Pietų žemyno dalimi, nes jis apiplaukė visą Naujosios Olandijos pietinę dalį. Tuo pačiu visi pradėjo pietų žžemyno krantu laikyti Naująją Zelandiją. Tik daugiau kaip po šimto metų šią klaidą ištaisė žymus anglų kapitonas ir keliautojas Džeimsas Kukas. Jis nutrynė daug “baltų dėmių” nuo Ramiojo vandenyno žemėlapio. Jis ištaisė supainiotą pietų žemyno “bylą”, bet ir pats neišvengė didelių klaidų. Bet prieš tai atsirado dar viena klaida. 1739 metais du prancūzų laivai, vadovaujami Žano Batistos Buvės Atlanto vandenyne atrado dar vieną žemę. Jie manė, kad tai buvo pietų žemyno krantas, bet priplaukti negalėjo,nes iki tos žemės buvo labai ddaug ledų. Vadovas

pasuko laivus į šiltesnes vietas. Taip gimė dar viena klaida.

Džeimsas Kukas – žymus anglų jūrininkas. Portretuose ir piešiniuose jis dažniausiai yra su žemėlapiu. Ir ne be reikalo. Daug kartų teko jį jam panaudot: tai žymint naujas žemes, ttai matuojant atstumus. Jis suruošė tris ekspedicijas. O tai jam teko daryti labai dažnai. Džeimsas Kukas žemėlapiuose pažymėjo Draugijos salas, Didįjį Barjerinį rifą, Naująją Kaledoniją, Norfolko salas, Pietų Sandvičo salas, pietrytines Havajų salas, Pietų Georgijos salą ir dar daug kitų. Už šiuos atradimus net 20 geografinių objektų yra pavadinti jo garbei. Tai: Kuko kalnas Naujojoje Zelandijoje, du Kuko salynai Ramiajame vandenyne, Kuko įlanka prie Aliaskos krantų, Kuko sąsiauris tarp Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salų. Džeimsas Kukas buvo labai geras jūrininkas. Jis nebuvo nei kilmingas, nei turtingas. Ir jam teko labai vargti dėl jo kapitono posto. Jo karjera prasidėjo nuo tarnybos burlaivyje, vežiojusiame anglį iš Niukaslo į Londoną. Ten jis buvo junga. Toliau tarnaudamas savanoriu Didžiosios Britanijos kariniame laivyne, pradėjo iintensyviai mokytis. Su įgytomis žiniomis jis tyrinėjo įvairių vietų navigaciją, sudarinėjo locijas. Gaudavo ir kitokių užduočių. 1768m. Džeimsas Kukas vadovavo anglų ekspedicijai į Ramųjį vandenyną. Jis turėjo stebėti kaip Venera praeis pro Saulės diską ir prijungti prie Anglijos valdų naujas atrastas salas. Anglijos Admiraliteto lordai norėjo siųsti Kuką tyrinėti naujų vandenų. Taip buvo norima būti pranašesniems už amžinus priešus – prancūzus. Bet buvo viena priežastis – jis nebuvo kilmingas, vargšas. O kilmingi jūreiviai nenorėjo plaukioti vadovaujami nekilmingojo. Ši problema buvo iišspręsta taip: Kukui buvo skirtas mažas laivas, o jūrininkai džentelmenai nenorėjo į pavojingą kelionę leistis mažu laivu. Taigi 1771m. Kukas laivu “Endeavour” grįžo, apiplaukęs pasaulį, į Londoną. Šioje kelionėje jis padarė daug atradimų, o anglai jo kelionių užrašus skaitė kaip patrauklų romaną. Jau pirmojoje kelionėje Džeimsas Kukas patikslino pietų žemyno buvimo vietą. Jis apiplaukė Abelio Tasmano laikytą nauju žemynu, Naujosios Zelandijos salas. Tuo pietų žemynas vėl pasislinko į pietus. Liko dar viena viltis – 1739m. prancūzų jūrininkas Žanas Batista Buvė sakėsi atradęs pietų žemyno krantą. Į tą vietą ir buvo nukreipta antroji Džeimso Kuko ekspedicija. Ji prasidėjo 1772 metų liepos 13d. Tuomet jis jau keliavo dviem laivais – “Resoliution” ir “Adventure”. Gruodžio 10 dieną laivai sutiko pirmuosius ledkalnius. Greit jis ketino sulaukti ir didelių ledo laukų. 1773m. sausio 17 dieną jis savo knygoje rašė taip :”Virvės apsitraukė skaidraus ledo plutele. Reginys kerintis, bet mums atrodė, kad šaltis sustiprėjo, nors iš tikrųjų buvo mažesnis negu prieš savaitę ir jūra be ledų. Laivus valdyti pasidarė sunku, nes visos virvės, burės ir skritiniai apšalo ir sustiro nuo ledo”. 1773 metų sausio 17 dieną pirmą kartą jūrų kelionių istorijoje Kuko laivai perplaukia pietų poliaratį ties 39o35’ rytų ilgumos, bet tą pačią dieną Kukas rašė: ““6 valandą 45 minutės prie 57o15’ pietų platumos mus sustabdė neįveikiama kliūtis. Pietuose, keik užmatė akys, jūrą dengė ledai, ir niekur nebuvo laisvo kelio. Įlipęs į grotstiebį , aš apžvelgiau jūrą ir įsitikinau, kad pietryčiuose nematyti galo šiems ledo laukams. Tarp ledų plaukiojo banginiai.”. Ekspedicijos vadovas netikėjo, kad galima rasti praėjimą tarp šių ledų. Tada Džeimsas Kukas atsitraukė. Atsitraukęs jis tyrinėjo vandenyno ruožą tarp 39 ir 47 lygiagretės į rytus Nuo Naujosios Zelandijos, bet ten nieko nerado. Spalio 30 naktį laivai išsiskyrė: “Adventure” bandė atrasti Buvės surastą žemę, o Kukas su “Resoliution” vėl patraukė į pietus. Virvės vėl apsitraukė ledu, burės sustiro. Bet Kukas negalėjo prasibrauti toliau į pietus. Jis vėl atsitraukė, bet 1774 metų sausio 11-ąją, tarsi sukaupęs jėgų, vėl pasuko link legendinės žemės. Sausio 30 d. Kukas pasiekė 70o10’ pietų platumos. Į tokias dideles aukštumas Kukas dar nebuvo nuplaukęs, bet šį kartą jam kelią pastojo vėl ledai. Kiek akys matė, driekėsi ledynai, Kukas suskaičiavo 96 ledo viršūnes. Toliau prasibrauti buvo neįmanoma. Kukas patraukė į šiaurę. Kad taip jis būtų žinojęs, kaip jam nepasisekė ta dieną! Iki atradimo buvo likę visai nedaug. Tereikėjo pasistūmėti 200 kilometrų į pietus ir Kukas būtų pamatęs Antarktidos krantą – Terstono pusiasalį prie Amundseno jjūros. Po šios nesekmės, Kukas toliau ieškojo vis dar neatrastų žemių. Jis taip pat ieškojo ir Buvės žemės, bat jos nepamatė. Taip Kukas pranešė, kad niekam niekada nepavyks nukeliauti iki pietų žemyno, arba jo visai nėra. Tuo patikėjo dauguma jūrininkų, bet prieš metus nuo Kuko mirties, Rusijoje gimė žmogus, nuėjęs toliau, negu kapitonas Kukas.

Iš forto išplaukė du Rusijos laivai: “Vostok” ir “Mirnyj”. Jie išplaukė ieškoti pietų žemės. Jiems vadovavo: Michailas Lazarevas, laivo “Mirnyj” kapitonas ir Fadejus Belingshauzenas, vadovavęs laivui “Vostok”. 1819 etų lapkričio mėnesį “vostok” ir “Mirnyj” pasiekė Rio de Žaneirą. Ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų. Vėl virvės sušalo, burės panašėjo į metalo lakštus. Bet tai buvo skirtingos kelionės. Štai ką rašė, palyginęs dviejų garsių ekspedicijų rezultatus, įžymus tarybinis geografas J.Šoklalskis: “Kukas iš visų 1008 kelionės dienų tik 75 praleido įpiečiau 60o pietų platumos, o tarp ledų – 80 dienų. Belingshauzenas prabuvo Pietų pusrutulyje 535 dienas, tai yra perpus mažiau negu Kukas, bet jis plaukiojo įpiečiau 60o pietų platumos 122 dienas ir 100 dienų tarp ledų <.> tai yra atliko lygių neturinčią kelionę mažais laivais. 1820 metų sausio 28 dieną “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė 69o25’ pietų platumos. Virš liavų ratus

suko daugyvė poliarinių paukščių. Visa kas rodę, kad netoliese žemė. Michailas Lazarevas, laivo “Mirnyj” kapitonas, prisiminęs tą įžymią dieną, vėliau rašys: “.sutiko žemyninis ledas nepaprastao aukštumo, ir. driekėsi toli, kiek užmatė akys, bet šiuo nuostabiu reginiu džiaugėmės neilgai, nes netrukus vėl apsiniaukė ir pradėjo, kaip paprastai, snigti. Iš čia mes vėl plaukėme į rytus, vis bandydami pasukti į pietus, bet bisada prieš mus iškildavo ledinis žemynas.”. Tą įžymią dieną Rusijos jūrų keliautojai matė Antarktidą! Dar porą kartų tą antarktinę vasarą llaivai “Vostok” ir “Mirnyj” perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. Vasario 18 dieną jie beveik priplaukė prie “ledinio žemyno”. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69o06’ pietų platumos ir 15o52’ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Bet antarktinė vasara baigėsi. Laivai “Mirnyj” ir “Vostok” nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Po to prasidėjo antras kelionės etapas. Tyrinėtojai patraukė Plinezijos salų labirintu. Nors Kukas ten buvo radęs daug salų, bbet ten dar buvo likę dau baltų skylių. Tada Polinezijoje atsirado daug naujų salų, pavadintų garsių Rusijos veikėjų, vardais. Bet pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. Belingshauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė lledo storymę, kurią jie matė 1820 metų sausio 28 dieną, – tvirta žemė, tačiau riekėjo tai patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. Vėl prasidėjo antarktinė vasara. Rusų laivai plaukę į pietus vėl sutiko ledus. Praėjo valanda, antra, trečia. Jūreiviai numanė artėjantį atradimą. Ir štai iš po rūko pasirodė žemė. Žemę visi pamatė beveik kartu. Čia galima būtų ir baigti. Bet. Bet ir po 1821 metų Antarktida vis dar buvo “atradinėjama”. Kai kurie Vakarų istorikai, pripažindami rusų jūrų keliautojų nuopelnus, nenorėjo atiduoti jiems pirmenybės laurų. Antarktidos atradėjus kai kurie laikė kitais jūrų keliautojais, bet tarybinis tyrinėtojas M.Belovas surado Leningrade tikrą ekspedicijos žemėlapį, pirmąjį Antarktidos kranto žemėlapį, kurį sudarė Belinghauzenas ir Lazarevas.

Pirmieji 1911 metais iki pietų poliaračio nukako Robertas Falkonas Skotas ir Rualis Amundsenas (1872-1928). RRualis Amundsenas Norvegijoje dar vadinamas, kaip paskutinysis vikingas. Jie beveik vienodu metu pasiekė pietų ašigalį, bet grįžti

Amundsenui sekėsi geriau. Jis buvo pasiėmęs daug šunų ir

visą kelionę ledynu keliavo su jais. O Robertas Skotas pasiėmė arklių, elektrinių rogių, bet keliauti jomis ir arkliais jam nepavyko. O šunų jis turėjo mažiau negu Amundsenas. Pasiekęs pietų ašigalį, Skotas ir Amundsenas keliavo atgal. Bet Skotui likus 11 mylių kelio iki sovyklos, jo visa ekspedicija mirė. Tik po 8 mėnesių buvo atrasta jų palapinė, bbeveik visa apipustyta. Šalia buvo įsmeigtos slidžių lazdos. Dabar ten yra pastatytas paminklas

jo ekspedicijai. Paskutinis R.Skoto įrašas buvo: „Dėl dievo, nepalikite mūsų artimųjų. Bet iki pat ekspedicijos pabaigos, jie gabeno tyrimams Antarktidos akmenis.

Dabar dauguma šalių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Ten jie tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Jau yra nustatyta, kad po Antarktidos ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet kasinėti jas draudžia įstatymas, pasirašytas visų pasaulio šalių. Jame rašoma, kad Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir kad Antarktida negali būti naudojama kariniams tikslams

Naudota literatūra:

1. Iliustruota vaikų enciklopedija 1998m. „Margi raštai“ Vilnius

2. Gyvūnų atlasas 1997m. „Viktorija“ Italija

3. Gamtos enciklopedija vaikams 1996 „Alma litera“ Vilnius

4. Gyvoji gamta 1990 „Lietuvos enciklopedijų redakcija“ Vilnius

5. Gamtos pasaulis 1996 „Šviesa“ Kaunas

6. Moksleivių enciklopedija 1998 „Alma litera“ Vilnius

7. Geografijos enciklopedija vaikams 1996 „Alma litera“ Vilnius

8. Lietuvos tarybinė enciklopedija I tomas „Mokslas“ 1976 Vilnius

9. Fizinės geografijos žodynas – žinynas A.Solovjovas, G.Karpovas 1987 „Šviesa“ Kaunas

10. Encarta encyclopedia’98 „Microsoft“ 1998; www.encarta.com

11. www.maps.comwww.maps.com

12. Žemynų ir vandenynų geografija 1991 „Šviesa“ Kaunas

13. http://www.artifactinteractive.com.au/

14. Pasaulio atlasas 1998 „Briedis“ Vilnius

15. Pasaulio geografija 1997 „Briedis“ Vilnius

16. www.sung3.ifsi.rm.cnr.it/

17. www.chris-crafts.com

18. www.pbs.org

19. Paskutinė R.Skoto expedicija 1956 Vilnius

20. wwww.lycos.com