Arabijos pusiasalis

Eligijus Petrikonis

18. ARABIJOS PUSIASALIS

Pačius Azijos pietvakarius užima didžiausias Žemės rutulyje Arabijos pusiasalis. Plotu (3 mln. km²) jis beveik lygus trečdaliui Europos.

Arabijos pusiasalis, arba Arabija, – tarpinė šalis tarp Azijos ir Afrikos. Visoje Azijoje jam labiausiai būdingi Afrikos gamtos bruožai. Arabijos pusiasalio, kaip ir Afrikos, pagrindą sudaro senovinės kristalinės uolienos platforma.

Visa vidinė pusiasalio dalis – didelis akmenuotas dykumų plokščiakalnis su senais ugnikalniais ir daugybe įdubų. Apie trečdalį paviršiaus užima smėlio dykumos, iš kurių didžiausios – Didysis Nefudas šiaurėje iir Rub el Chalis pietuose.

Iš vakarų, pietų ir pietryčių šį didžiulį dykumų plokščiakalnį supa kalnai. Kalnuočiausias jo vakarinis pakraštys.

Čia, palei siaurą Raudonosios jūros pakrantę, supamą koralinių rifų ir vulkaninių salelių, beveik nenutrūkstamai tęsiasi 1500 – 2000 metrų aukščio kalnų grandinės. Didžiausią aukštį kalnai pasiekia pietuose, pakildami iki 3600 m (En Nabi Šaibo kalnas-Jemeno Arabų respublikos teritorijoje). Arabijos pietryčiuose, Omano įlankos pakrantėje, iškyla Chadžarų kalnai, turintys 3019 m aukščio. Jie geologiškai svetimi Arabijai. Tai geosinklininis Alpių – Himalajų juostos rruožas, prisišliejęs prie Arabijos pusiasalio.

Šiaurės atogrąža kerta Arabijos pusiasalį beveik ties viduriu. Visa Arabija plyti šiaurės pusrutulio subtropinių ir atogrąžų dykumų juostoje, pastovių sausų šiaurės vėjų – pasatų – zonoje. Klimatas čia karštas, žemyninis (vidiniuose rajonuose) ir labai sausas. BBeveik visa Arabija tokia pat sausringa, kaip Sachara. Lyja vos keletą kartų per metus, o Arabijos pietuose ir rytuose iškrinta iki 500 – 1000 mm kritulių per metus.

Kadangi vyrauja pasatai, Arabiją skalaujančios jūros daro nežymią įtaką pusiasalio klimatui. Jos, galima sakyti, padidina oro drėgnumą tik pakrantės žemumose, dėl to vasarą čia ne tik baisiai karšta, bet ir nepakenčiamai tvanku.

Menki ir nereguliarūs krituliai, todėl nėra ir pastoviai tekančių upių; tai viena iš bevandenių pasaulio šalių. Pusiasalio paviršių raižo tik laikinų vandentėkmių vagos, vadinamosios vadės, susidariusios buvusio drėgnesnio periodo metu. Apie retus šaltinius it žalios dėmės driekiasi oazės. Čia auga eglūnai, figmedžiai; daug vaismedžių sodų; dažni kviečių, kukurūzų, sorų pasėliai. Tačiau svarbiausias kultūrinis augalas Arabijoje, kaip ir Šiaurės Afrikos dykumose, &– datulių palmė. Datulės ir kupranugarių pienas – pagrindiniai beduinų maisto produktai. Datulės pakeičia duoną didžiajai Arabijos gyventojų daliai. Arabai išima vaisių kauliukus, suspaudžia vaisius dėžėse ir gauna “pyragus”, kuriuos raiko kaip duoną.

Medžių tipo augalijos Arabijos pusiasalyje pasitaiko oazėse, kalnų šlaituose ir Chadžarų kalnų drėkinamų šlaitų slėniuose. Atogrąžų miškus čia paprastai sudaro lapus numetantys medžiai ir krūmokšniai. Labiausiai paplitusios arabiškos akacijos, mimozos, figmedžiai, miros, smilkalų medžiai, tamarindai, karpažolės.

Pietų Arabija kai kur turi savanos su atskirais augančiais medžiais ir kkrūmokšniais (arabiškomis akacijomis, eglūnais, miromis ir kt.) pobūdį.

Tačiau miškai ir kultūrinė augalija užima iš viso 5 pusiasalio ploto. Visą likusią teritoriją dengia dykumų augalija, kurią sudaro efemerai, gipsažolių tipo augalai, kulkšnės, pelynai, kai kurie varpiniai (aristidos), belapiai krūmokšniai (efedros), druskės. Šiaurės Arabijoje tik po žiemos lietų atželia žolė, teikianti puikias ganyklas. Bet vasaros kaitra greitai išdegina žoles. Didžiuliuose dykumų plotuose viešpatauja dygieji krūmokšniai ir druskės. Labai paplitę chados krūmai su daugybe plonų ir lanksčių šakų – kupranugarių mėgstamas maistas. Didžiojo Nefudo dykumai būdingos kerpės ir artimos joms valgomų kerpių rūšys, vadinamos bendru “manos” vardu. Šitos kerpės panašios į nedidelius gumulėlius, kurie lengvai pagriebiami vėjo ir kai kada nunešami labai toli. Turbūt tai davė dingstį atsirasti biblinei legendai apie maną, krintančią iš dangaus.

Arabijos augalija, o iš dalies ir gyvūnija (ypač pusiasalio pietvakariuose) labai artima Afrikos florai ir faunai. Afrikietiškos formos išliko dėl klimatinių sąlygų panašumo.

Iš gyvūnų, būdingų Afrikai, Arabijoje gyvena antilopės, beždžionės hamadrilai, damanai (kiškio dydžio žolėdžiai žinduoliai), stručiai, kūjagalviai garniai. Arabijos dykumoms būdingos ir afrikietiškos bei azijietiškos formos – paprastosios gazelės, laukinai asilai onagrai, dryžuotosios hienos, šakalai, karakalai, pelėnai, šokliai; iš paukščių – dykumų vieversiai, kurapkos, jerubės, grifai, einiai gražuoliai; iš roplių – gyvatės, driežai ir kt.

Labai daug Arabijos dykumose skėrių. Čia – pagrindiniai vienos iš žalingiausių skėrių rūšių – dykumų skėrių, arba šistocerkų, – dauginimosi židiniai. Kaip tik iš čia dykumų skėriai smarkiai plinta po kitas Azijos šalis.

Didžioji Arabijos gyventojų dauguma – arabai. Jie gyvena čia nuo neatmenamų laikų ir iš čia išsikėlė į daugelį kitų Azijos šalių ir į Šiaurės Ameriką.

Maždaug trečdalis gyventojų – klajokliai beduinai. Sėslūs gyventojai susitelkę pakrantėje, kalnų rajonuose, o vidinėje Arabijos dalyje – oazėse. Miestų mažai. Didžiausi iš jų (gyventojų nuo 100 iki 300 tūkst.) – Er Rijadas, El Kuveitas, Adenas, Meka, Džida, Sana.

Pagrindinis gyventojų verslas – klajoklinė ir pusiau klajoklinė gyvulininkystė; vyrauja smulkieji raguočiai, kupranugariai, arkliai. Ypač didelę reikšmę beduinams turi kupranugariai: “Beduinai panaudoja kupranugarį kuo universaliausiai. Pienas ir mėsa naudojami maistui, iš vilnos audžiamos medžiagos viršutiniams drabužiams ir maišams, iš odos daroma avalynė, pakinktai, mėšlas naudojamas kurui. Pardavę kupranugarių prieauglį ir gyvulininkystės produktus, beduinai gali pirkti datulių, grūdų, pramoninių prekių; vis dėlto daugelis vargingų beduinų maitinasi beveik vien šviežiu ir rūgusiu pienu. Be to, kupranugaris – “dykumų laivas”, transporto priemonė, be kurios beduinai negalėtų kilnotis.

Žemdirbystė Arabijoje daugiausia laistomoji, išplitusi oazėse ir kalnų šlaituose. Auginamos grūdinės kultūros (kviečiai, miežiai, kukurūzai, soros), kava (daugiausia Jemeno kalnuose), vvynuogės, vaisiai, datulės.

Arabijos gelmėse daug geležies, vario, aukso,sidabro, urano, akmens anglies ir kitų naudingųjų iškasenų. Bet svarbiausias pusiasalio turtas – nafta. Čia telkiasi pagrindinės pasaulio naftos atsargos.

Literatūra

Fizinės geografijos chrestomatija. Užsienio Azija. Kaunas, 1978.

Pasaulio geografija. Enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.

Физическая география материков и океанов. Москва, 1988.

Илюстрированный атлас мира. 1998.