AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS

[pic]

Aukštaitijos Nacionalinis Parkas įkurtas 1974 metais. Dabartinę jo

teritoriją sudaro 40570 ha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuo

Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno.

Geležinkelis Sankt Peterburgas – Vilnius –Varšuva – Berlynas eina

pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parko

teritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc.

ANP teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros

lygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros

lygio. Žemiausios įdubos ssiekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiaus

nelygumų amplitudė beveik 100 m.

Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą.

Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos.

Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir

Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios

ežerų rinos.

Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707

valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C.

Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C).

Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki

gegužės 20 d. Pastovi ssniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje.

Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra — +33

laipsnių C — buvo 1992 metų vasarą.

Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parko

saugotinų vertybių dalį. Taigi augaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjų

augalų ir samanų. Mūsų rrūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus,

pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių

Parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai retų augalų,

neįtrauktų į LRK.Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų augalų

saugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yra

dekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos.

Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų 8

rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšys

kerpių. Išsamiau apie augalus ir grybus galima sužinoti Parko Mokslo

skyriuje.

Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t. y. 69 procentai viso

ploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinis

prieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai

– 7 pproc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalį

sudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius – 60 metų.

Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 ha

užima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežero

šiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas.

Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) – vienintelis ir

unikalus parke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621

ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai uužima 700 ha. Tai sudaro 1,8

proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parko

administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose

leidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendę

medynai.

Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos – į 23

eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų dar

yra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomų

teritorijų reikalavimų.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie

60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos,

bet jie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelį

plotą, o upeliai – švarūs. 1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyveno

meška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų,

100 šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug

bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48

įrašytos į LRK. Įdomiausios jų putpelė, juodkaklis naras, startsakalis,

erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga ir

t. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų erelių, daug retų

tilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šalies

ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos

tebėra geros.

Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11

rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji

tritonai (LRK). ŽŽuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje –

Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno.

Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip 75 rūšys dieninių

drugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

ANP vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži

ežerai, kurių plotas — 5930 ha (15,5 % viso ploto). Gausiausia ežerų yra

centrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha,

yra 14, nuo 50 ha iki 100 ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kiti

ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jų

baigia supelkėti.

Didžiausi ežerai yra Kretuonas – 829 ha, Dringis – 725 ha, Baluošas – 442

ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (

60,5 m).

Ežerai jungiasi protekomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygos

pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri

vingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis

galima nuplaukti į Kuršių marias.

ANP yra 116 kaimų, kuriuose gyvena apie 2000 žmonių. Didžiausia yra

Kaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100

gyventojų. Dauguma kaimų – kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė

– miškingiausia – Parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose.

Yra išlikusių vienkiemių.

Išlikę šeši etnografiniai kaimai – Šuminai, Strazdai, Vaišnoriškė,

Varniškės II, SSalos II, – išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo

struktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai.

Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu,

toliau, už jų, stovi ūkiniai pastatai. Pagal architektūrinį išplanavimą

išskiriami trys kaimų tipai: gatviniai, padriki ir vienkieminiai.

Pirmosios gyvenvietės minimos jau 14 a.: Stripeikiai -1357 m.,

Linkmenys ir Gaveikėnai – 1377 m. 16 a. viduryje, Valakų reformos metu,

susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėtytos abipus

gatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovi

gyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį

namą stovi klėtis, toliau – rūsys. Sodybos gale stovi kluonas. Toks

išplanavimas būdingas Ginučiams, Vaišniūnams, Meironims, Gaveikėnams. Ypač

įdomūs yra Kretuonų ir Šakališkės kaimai. Kretuonų kaimas paskelbtas

etnografiniu ir saugomas valstybės.

Kiti mažesni kaimeliai atsirado tik 18 a. Jie susiformavo iš „užusienių“ –

taip buvo vadinamos naujakurių sodybos. Dažniausiai jose apsigyvendavo

miško darbininkų, eigulių šeimos. 1909 m., po Stolypino žemės reformos,

dalis kaimų gyventojų išsikėlė į viensėdžius. Taip atsirado vienkieminiais

vadinami kaimai: Pelakas, Pabiržė, Darželiai, Gineitiškis – tai tik

keletas iš jų.

Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių ir kitų gynybinių

sutvirtinimų Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Gynybinės

pilys turėjo ypač didelę reikšmę ginantis nuo Kalavijuočių ordino,

puldinėjusio iš šiaurės.

[pic]Ginučių piliakalnis – 9-12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia

stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant

piliakalnio

stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi

prezidentas Antanas Smetona.

[pic]Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie

jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo

vandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai. Seni žmonės

pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje

gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo

viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar

esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau

pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse aapleistą bažnyčią su

išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jono

naktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai

sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius

vargonus.

[pic]Reškutėnų piliakalnis – šis piliakalnis yra Švenčionių raj.,

vakarinėje Reškutėnų kaimo dalyje, rytinėje Kretuono ežero pakrantėje.

Piliakalnis aptiktas 1980 m. Kretuono akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimo

metu. Vietiniai gyventojai jo piliakalniu nelaikė, o kalną vadino Galo

kalnu.

[pic]Reškutėnų yra vienas iš vėlyviausių Brūkšniuotosios keramikos kultūros

paminklų Lietuvoje. Tyrinėjant šį piliakalnį rasta įvairių keramikos,

molinių , geležinių, akmeninių, titnago dirbiniai. Pagal aaptiktus radinius,

galima daryti išvadą, kad piliakalnyje gyventa gana trumpą laiką – IV-V a.

riboje. Po statinių sudeginimo jame daugiau nebuvo gyvenama, jis buvo

žmonių apleistas. Tuos įvykius galima siedinti su ženkliu Europos istorijos

tarpsniu – Didžiuoju tautų kraustymosi laikmečiu

[pic]

Rytų Lietuva &– pilkapių kraštas. Čia rasta apie 250 pilkapių grupių

kuriose yra daugiau kaip 6500 pilkapių!

Pilkapis – tai senovinė laidojimo vieta, kur iš žemes ir akmenų

supilamas kapas. Rytų Lietuvoje nuo V iki VI a. pradžios dalis mirusiųjų

pilkapiuose buvo laidojami nedeginti, o nuo VI iki XII a. – visi sudeginti.

Nedeginti mirusieji su įkapėmis laidoti duobėje, virš kurios buvo daromas

pilkapio sanpilas. Didžiausi pilkapynai yra Gedžiūnėliuose (Ignalinos raj.)

ir Kretuonyse (Švenčionių raj.). Palūšėje eksponuojamas V-VI a. pilkapis

atkurtas remiantis archeologiniais radiniais Kretuono apylinkėse.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra šeši vandens malūnai:

Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso (Valiuko), Gaveikėnų ir Brukninės

(Šilinės). Kai kurie iš jų yra valstybės saugomi architektūros paminklai,

kai kuriuose įrengtos poilsinės.

Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių parke esančių vandens

malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą ir yra 19 a. ttechnikos paminklas.

Buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti

kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Parke yra net 16 gamtos paminklų, todėl čia paminėti tik patys įdomiausi.

[pic]Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame

Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis –

6,1m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų

ąžuolų giraitės.

[pic]Puziniškio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos

kalvos. Jį verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio

vaizdo.

[pic]Obelų rage prie Žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė.

Aukčiausias yyra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio ir

išgyventi net 2000 metų. O štai netoli Šuminų kaimo ant Baluošo ežero

kranto žaliuoja visa kadagių giraitė. Pabaluošės kadagynas yra vienas iš

didžiausių kadagynų Lietuvoje. Jo plotas – 4 ha.

[pic]Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo “Mokas“,

lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šalimais guli mažesnis akmuo –

“Mokiukas“. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų

šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos

atitempė ledynas.

[pic]

Senovės bitininkystės muziejus yra viena iš įdomiausių ir gausiausiai

lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984

m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausių

laikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių

šeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medų

atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą

dieną.

[pic]

Kiekviename Aukštaitijos nacionalinio parko kampelyje susiduriame su

čia gyvenusių lietuvių genčių istorija – piliakalniais, pilkapiais,

gyvenvietėmis. Ją ne taip greitai prakalbinsi. Ilgų archeologinių

tyrinėjimų išdava – šis mažas žvilgsnis į Nalšios žemės priešistorę.

Palūšės kaime lankytojams duris atveria įrengtas akmens amžiaus pabaigos

būstas.

[pic]

Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių

skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose

įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronio

skulptūra “Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po

12 vvalandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina

keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji

žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame

Taramos ežerėlyje.

[pic]

Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos “Birutė“ kūrėjas,

kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės

bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o

motina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikas

apie muziką šneka kaip apie mylimąją: “Muzika paguodžia nelaimėje, muzika

duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį

po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis“. Palūšėje, 1973 m., minint

kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytas

skulptoriaus J.Kėdainio paminklas.

Stovyklavietėse sudaromos sąlygos trumpalaikiam aktyvaus poilsio

organizavimui, nakvynei palapinėse, higienos bei maitinimo poreikiams

tenkinti.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje tik stovyklavietėse (ne

poilsiavietėse) galima statyti palapines ir kurti laužus. Čia taip pat yra

lauko baldai (stalai su suolais, pavėsinės), malkos, šiukšliadėžės, lauko

WC. Dauguma stovyklaviečių – nuomojamos. Aukštaitijos nacionalinio parko

direkcijai priklauso dvi stovyklavietės šalia Palūšės k.

Viskas yra poilsiui, turizmui ir pramogoms Rytų Aukštaitijoje:

nuomojama automobiliai, kilnojama pirtis, turistinis,

sportinis inventorius, taip pat teikiamos apgyvendinimo paslaugos.

Parodomasis šakočių kepimas malkomis kūrenamame lauko židinyje. Šakočių

degustacija.