Automobiliu šalia Dubysos

TURINYS

I. ĮŽANGA. 2

1. Kodėl? 2

2. Kam skirta? 2

3. Trumpas apibūdinimas. 2

II. MARŠRUTAS. 4

1. Pažintis su vietove. 4

2. Organizacinė informacija. 4

3. Objektų lankymas. 6

a. Lyduvėnai. (1) 6

b. Skaraitiškės dvaras. (2) 7

c. Bernotai, Pasandravys. (3) 8

d. Maslauskiškio kaimas. (4) 9

e.Betygala. (5) 10

f. Ugioniai. (6) 11

g. Rociškės piliakalnis. (7) 13

h. Pašventupys. (8) 14

III. PABAIGOS ŽODIS. 15I. ĮŽANGA.

1. Kodėl?

Šis savarankiškas darbas tai pirmas bandymas sukurti turistinį maršrutą LLietuvos teritorijoje.

Kur jį daryti? Gal aprodyti visus Kauno barus, restoranus? Manau ne – kiekvienoje šalyje jų pilna, ir dar geresnių. Gal paskraidyti nuomuotu lėktuvu? Nemanau – brangu, bent jau daugeliui Lietuvos gyventojų. Gal apvažiuoti visus Kauno fortus, kuriuos kadaise bergždžiai buvo bandoma paversti neįveikiama gynybine sistema? Na, gal kiek niūroka.

Tačiau yra gausybė vietų, kur nuvykęs žmogus kiekvieną kartą gali pamatyti ir atrasti sau vis naujų vaizdų, įspūdžių, patirties ir džiaugsmo. Tai mūsų tėvynės gamta. Lietuvos gamta dar nėra ttaip stipriai sužalota vis labiau besivystančios civilizacijos kaip daugelyje pasaulio šalių. Mūsų šalyje žmogaus raka taip pat padarė, ir vis dar daro gamtai daug žalos. Netoli Trakų, visai šalia Trakų istorinio – nacionalinio parko ribos jau beveik nebeliko erdvės visiems: vvisur šviečia perspėjamieji ženklai su užrašais „privati nuosavybė“, o tose privačiose valdose žmonės elgiasi su gamta kaip kas išmano – iš aukštumų daromos lygumos, o iš lygumų aukštumos, statomi autodromai ir lėktuvų nusileidimo takai. Taip yra, tačiau mes vis dar galime pasididžiuoti puikiu savo šalies kraštovaizdžiu, kultūriniu paveldu bei gan draugiškais žmonėmis.

Būtent todėl šiam savarankiškam darbui pasirinktas turistinis maršrutas gamtoje, o tiksliau, siūloma automobiliu nuvažiuoti prie Dubysos ir apžiūrėti puikią šių vietovių gamtą bei aplankyti kelis muziejus, atskleidžiančius Lietuvių kultūros bruožus.2. Kam skirta?

Kodėl žmonės keliauja? Kodėl atsisakę civilizuoto gyvenimo patogumų leidžiasi į tolimus negyvenamus kraštus, rizikuoja sveikata ir net gyvybe? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, žinomas anglų keliautojas ir alpinistas Krisas Boningtonas bandė analizuoti žymiausių XX a. jūrininkų, poliarininkų, aalpinistų, upeivių ir kitų keliautojų psichologiją, motyvus, paskatinusius šiuos drąsius, stiprios dvasios vyrus ir moteris atlikti sunkius, dažnai net didvyriškus žygius laukinėje gamtoje. Sukaupta medžiaga vos sutilpo į storą knygą „Nuotykių beieškant“, tačiau vienareikšmiško atsakymo į iškeltą klausimą autorius nesurado. K. Boningtonas tik priėjo prie išvados, kad potraukis keliauti, patirti nuotykius, rizikuoti slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Rusų geologas ir rašytojas, „Čiukčijos Džekas Londonas“ Olegas Kuvajevas teigia, kad vieni žmonės tiesiog turi šį potraukį, ir nieko čia nepakeisi; kiti jo neturi, iir keisti tą jų būdo savybę nėra prasmės.

Taigi, tie žmonės, kurie turi tą potraukį keliauti, patirti nuotykius, rizikuoti, gali šią vietovę apžiūrėti plaukiant baidarėmis ar plaustais, važiuojant dviračiu ar tiesiog einant pėsčiomis. O štai tiems, kurie lyg ir norėtų pamatyti gražias vietas, pasigrožėti Lietuvos gamta, atitrūkti nuo miesto šurmulio, tačiau neturintiems laiko, sveikatos vaikščioti pėsčiomis ar tiesiog tingintiems ir siūlau šį maršrutą automobiliu.

Taigi šis maršrutas skirtas praktiškai visiems:

ü Dirbantiems penkias darbo dienas per savaitę

ü Vaikams

ü Senyviems žmonėms

ü Negalias turintiems žmonėms

ü Trumpam į Lietuvą atvykusiems turistams

ü Šiaip laiko neturintiems žmonėms3. Trumpas apibūdinimas.

Kelionė šiuo turistiniu maršrutu truks nepilnas dvi dienas. Vyksime automobiliu. Gyvenvietėse palikę automobilį pėsčiomis pasivaikščiosime po miestelius, kaimelius, apylinkes. Kelionės metu pamatysime daug gražių ir įžymių vietovių, legendinių mūsų senovės vietų.

Turistinis maršrutas jungia šias vietoves:

1. Lyduvėnai

2. Skaraitiškės dvaras

3. Bernotai, Pasandravys

4. Maslauskiškio kaimas

5. Betygala

6. Ugioniai

7. Ročiškės piliakalnis

8. Pašventusio kaimelis

1 Vietovės planasII. MARŠRUTAS.

1. Pažintis su vietove.

Dubysa – viena gražiausių ir populiariausių Lietuvos upių. Labai įspūdingas plačiadugnis stačiašlaitis Dubysos senslėnis, išraižytas intakų, slėnių ir vingių. Upės kilpos ir senvagės, miškais apaugę šlaitai, salpinės pievos, vandeningi ir sraunūs intakai, tekantys giliais slėniais, sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių. 1992m. įsteigtas regioninis parkas, siekiant išsaugoti Dubysos erezinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorija – 10 571 ha, 5651 ha iš jjų auga miškai. Dubysa parko teritorijoje vingiuoja apie 46 km, iš abiejų pusių į ją suteka 13 vidutlnių ir mažų upelių, be to, nuo slėnio šlaitų suteka apie 50 nedidelių (1 – 3 km), vasarą dažniausiai išdžiūstančių upokšnių. Dubysos slėnio lyguminėje dalyje yra apie 12 neilgų (100 – 200 m) senvagės atkarpų. (5a)

Parke yra penki draustiniai:

Lyduvėnų kraštovaizdžio,

Betygalos kraštovaizdžio,

Plauginių botaninis – zoologinis,

Kaulakių geomorfologinis,

Pasandravio memorialinis.

2 Dubysos slėnis

Dubysos regioniniame parke įdomu keliauti dviračiais, pėsčiomis, labai malonu sėsti į baidares ir leistis upe žemyn, Nemuno link. Tačiau šį kartą mes pasivažinėsime ir aplankysime Dubysos apylinkes automobilio pagalba.2. Organizacinė informacija.

Kelionė šiuo turistiniu maršrutu truks nepilnas dvi dienas. Išvyksime iš Kauno miesto 10.00 val.. Tam, kad į šią kelionę galėtų vykti ir dirbantys žmonės, geriausia išvykti šeštadienį.

Maždaug 11.30 val. (apie 100 km.) nuvyksime į Lyduvėnus (1), kur ir pradėsime mūsų maršrutą.

Čia aplankysime:

– Danutės piliakalnį;

– Lyduvėnų tiltą;

– Šv. Petro ir Povilo bažnyčia;

– pasivaikščiosime po patį miestelį, pasigrožėsime gausiai pastatytais kryžiais ir koplytėlėmis.

Toliau vyksime į netoli Padubysio esantį Skaraitiškės dvarą (2).

Čia aplankysime:

– apžiūrėsime dvarą;

– pasivaikščiosime ūksmingo parko alėjomis;

– apžiūrėsime išlikusius užtvankos ir seno malūno fragmentus.

Pakeliui link sekančių objektų 14.30 val. sustosime, išsimaudyti, šiek tiek pailsėti ir užkąsti Padubysio miško („Lakštingalos“) poilsiavietėje.

Pasistiprinę ir pailsėję 16.00 val. išvyksime įį Bernotus, Pasandravį (3), Maironio numylėtas, išvaikščiotas vietas.

Čia aplankysime:

– Pasandravio memorialinį draustinį, etnografinėje sodyboje;

– pasivaikščiosime poeto 125-ųjų gimimo metinių proga pradėtu sodinti ąžuoliukų taku;

– apžiūrėsime Lietuvos tautodailininkų padovanotus kryžius ir koplytėles, įamžinančius sudėtingą dvasininko ir poeto kelią;

– apvaikščiosime visą Pasandravio sodybvietę;

– apžiūrėsime klevus Sandravos atšlaitėje;

– pasiklausysime paukščių balsų.

Pabuvojus čia nesunku patikėti ir suprasti, kad tik tokios vietos galėjo įkvėpti ir išugdyti didį poetą.

Po valandėlės, 17.00 val. išvyksime į Maslauskiškio kaimą (4).

Čia aplankysime:

– apžiūrėsime bene įspūdingiausią vandens malūną.

Čia ir apsistosime nakčiai turistams skirtuose kambariuose. Norintiems pailsėti nuo miesto čia tikrai patiks.

Ryte, 10.00 val. papusryčiavę vėl pajudėsime mūsų maršrutu. Šį kartą į Betygalą (5).

Čia aplankysime:

– pasivaikščiosime po miestelį, kur apžiūrėsime paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui;

– apžiūrėsime Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčią;

– įkopsime (jei turėsite jėgų) į du greta vienas kito abipus Vaškutės upelio esančius Betygalos piliakalnius.

12.30 val. nuvyksime į Ugionius (6).

Čia apslankysime:

– Šventąjį šaltinį;

– Ugionių bažnyčią;

Šiame miestelyje užeisime į vietinę maitinimo įstaigą ir papietausime.

Po kelių valandėlių būsime prie Ročiškės piliakalnio (7).

Čia apslankysime:

– užkopsime 5 piliakalnį ir pasigrožėsime puikiu vaizdu atsiveriančiu nuo jo viršaus.

Apžiūrėję apylinkes nuo piliakalnio aukštumų pajudėsime į paskutinį mūsų kelionės tikslą ir apie 16 val. būsime Pašventusio kaimelyje (8).

Čia aplankysime:

– apžiūrėsime ir užlipsime pasigrožėti apylinkėmis ant kalvos vadinamos Kaukazu;

– pabuvosime prie rekonstruotos pagoniškos šventyklos – astronominės stebyklos.

17.30 val. išvažiuosime iš Pašventusio kaimelio namų

link.

Kita informacija:

– apsirengimas: pagal orą;

– maistas: sumuštiniai pirmos dienos pietums;

– pinigai: pirmos dienos vakarienei ir antros dienos pietums – apie 30Lt; nakvynei – suaugusiems apie 20Lt, vaikams apie 10Lt..3. Objektų lankymas.

a. Lyduvėnai. (1)

Mūsų maršrutas prasideda Lyduvėnuose. Lyduvėnai – dešinėje Dubysos pakrantėje, žemutinėje slėnio terasoje, pasklidęs miestelis. Legenda byloja, kad čia kitados stovėjusi pilis, saugojusi gyventojus nuo kryžiuočių puldinėjimo. Miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžių „liūdžiu viena“. (1, 2, 3)

Pietinėje miestelio dalyje stūkso Danutės piliakalnis, nuo kurio kuorų buvo matyti Girgždutės, Veliuonos, Ariogalos iir kitos pilys. Vyrams išjojus atremti kryžiuočių antpuolių, moterys liūdėdavo savo mylimųjų, verkdavo taip, kad iš jų ašarų Lyduvos upelis susidaręs, neišdžiūstantis net sausrų metu, nors yra tik griovio platumo. Kitas vietovės aiškinimas siejamas su iškirsto miško lydymu. (1, 2, 3)

Virš upės nuo aukšto slėnio krantų nusitiesęs geležinkelio tiltas – vienas aukščiausių ir ilgiausių tiltų Lietuvoje. Šis tiltas – pagrindinis miestelio akcentas nuo 1916 m., kada vokiečiai pastatė vieną iš didžiausių tuo metu pasaulyje medinių tiltų. Dėl aukštumo ir didumo jjis nebuvo tvirtas ir netiko geležinkeliui, todėl 1919 m. pastatytas monolitinis geležinis tiltas (inžinierius Hindenburgas). Buvo numatyta, kad tilto ilgis bus 570 m, aukštis – apie 45,5 m. Prie tilto iki 1932 m. buvo paminklas, bylojantis apie tilto statybą. Besitraukdami vvokiečiai 1944 m. tiltą su-sprogdino, per 29 dienas buvo pastatytas laikinas medinis, o 1952 m. – dabartinis tiltas, kurio ilgis – 599 m, aukštis – 42,5 m. (1, 2, 3)

3 Lyduvėnų tiltas

Verta dėmesio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, turinti vėlyvojo baroko bruožų. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegusią bažnyčią atstatė kunigas J. Kazlauskas. Važiuodamas traukiniu iš Radviliškio į Pagėgius J. Kazlauskas susižavėjo įspūdingu miesteliu Dubysos slėnyje ir pasiprašė perkeliamas į Lyduvėnus. J. Kazlauskas pats suprojektavo bokštą, didįjį ir mažuosius altorius, pats tapė, dažė, telkė prie darbų parapijiečius. (1)

Lyduvėniškiai mėgo statyti kryžius, koplytėles. Gražiausias pastatytas nepriklausomybės atkūrimo proga 1991 m. S. Žičkienės sodyboje. Dvi koplytėlės pastatytos prie A. Šauklio sodybos, 1998 m. prie mokyklos gyventojų lėšomis atstatytas koplytstulpis, miestelio 440-ųjų ir mokyklos 1175 – jų metinių proga. (3)

Lyduvėnai – pasakiškai graži vietelė. Pasakojama, kad Dratvens (Dratvinio) ir Dubysos santakoje buvusi Romuva, prieš šešis šimtmečius čia žemaičiai priėmę krikštą. Žinoma, kad Žygimantas Augustas 1558 m. suteikė privilegiją prie dvaro kurti miestelį, rengti turgus, steigti karčemas. Lyduvėnai pažymėti 1613 m. Lietuvos žemėlapyje, išleistame Olandijoje. Nuo XV a. pabaigos Lyduvėnai priklausė didikams Chodkevičiams, Rudzinskams, Šemetoms ir Stanevičiams. (1, 2)b. Skaraitiškės dvaras. (2)

Skaraitiškės dvaro pastatus. Pasak legendos, šį dvarą įkūrė žemaičių bajorai Skaraičiai, kurie Vytauto Didžiojo llaikais valdė didžiulius LDK valdovų žemės plotus. Šis žemės kompleksas istoriniuose šaltiniuose minimas Skaraitiškės raktu. Jis apėmė didelius miškų ir žemių plotus tarp Šiluvos ir Dubysos. Spėjama, kad po 1831 m. sukilimo čia slapstėsi ir 1836m. mirė garsus švietėjas ir publicistas, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros steigimo iniciatorius, slaptos „Nenaudėlių“ draugijos įkūrėjas Kazimieras Kontrimas (1776 – 1836).

Dabartiniai mūriniai Skaraitiškės dvaro rūmai pastatyti 1838 m. vietoje medinių. Pastatas turi klasicizmo stiliaus bruožų, yra devynių sąramų, stačiakampis, aukštais pamatais, įspūdingais skliautuotais rūsiais. (5h)

Iki šių dienų išliko trys ūksmingo parko alėjos, tvenkinys, kuris buvo padarytas užtvenkus per dvarą tekėjusius Tvarkantės ir Dumbulės upelius. Dar ir dabar, vietomis užakęs ir apaugęs žolėmis, jis labai tapybiškas, išlikę kai kurie užtvankos ir seno malūno fragmentai. Į dvaro teritoriją kažkada buvo važiuojama karietomis pro vartus nuo Dubysos pusės. Dabar šį kelią žymi tik ūksminga pietinė parko alėja, vienu galu tarsi atsiremianti į laukus, kitu – į dvaro vartus, kurių vietą žymi du apgriuvę stulpai. (5h)

Pirmojo pasaulinio karo metais palei Skaraitiškę ėjo fronto linija, dvaro šeimininkas I. Kontrimas buvo priverstas pasitraukti, vėliau jo brolis R Kontrimas dvarą atstatė. 1922 m. žemės reforma, pakirtusi daugelio kitų Lietuvos dvarų ekonomiką, dėl pažangaus ūkininkavimo didesnių neigiamų padarinių neturėjo. (5h)

R Kontrimo llaikais buvo pastatyta mūrinė pieninė, duodavusi dvarui nemažai pajamų. Pieninės pastatas, nors ir apgriuvęs, dar tebestovi, o kitų išliko tik pamatai. 1940 m. dvaras, užimantis 142,32 ha žemės, ir visi jo pastatai buvo nacionalizuoti. Tų pačių metų rudenį sovietinės kultūros paminklų apsaugos įstaigos inspektoriai, surašinėję dvaruose buvusias meno vertybes, užsukę į Skaraitiškę susižavėjo vieną rūmų menės sieną puošusiu nežinomo XVIII a. dailininko tapytu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Ignoto Kontrimo portretu, puikiais senoviniais baldais, ypač dvaro biblioteka, kurią vėlesnėse savo ataskaitose jie priskyrė prie vertingesnių Raseinių apskrities bibliotekų. Yra žinoma, kad dvaro savininkę ir dukteris ištrėmus į Sibirą, šios vertybės buvo suvežtos į Tytuvėnų bazę, iš kurios vėliau turėjo būti paskirstytos po Telšių „Alkos“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejus. (5h)

4 Skaraitiškės dvaras

ü Poilsis.

Pakeliui link sekančių objektų galime sustoti, išsimaudyti, šiek tiek pailsėti ar užkasti. Tam geriausiai tinka Padubysio miško („Lakštingalos“) poilsiavietė. Ji randasi kiek toliau už Dubysos ir jos intako Liolingos upelio susiliejimo, už Raseinių – Baisogalos tilto dešiniajame Dubysos krante Padubysio miško („Lakštingalos“) poilsiavietė. Dubysos intako Liolingos vardas siejamas su primirštu žodžiu „liolis“, reiškiančiu dumblą, purvą. Čia nuo seno mėgstama raseiniškių maudynių, poilsio vieta. Čia dažni turistiniai sąskrydžiai, festivaliai. Šioje vietoje galima apsistoti nakčiai.

Pailsėję Padubysio miško poilsiavietėje pėsčiomis galime nueiti prie vvieno iš daugelio Padubysių piliakalnių (apie 2 km), pakely pastebėsite tik per didžiausius karščius išdžiūstančias senvagės atkarpas. Piliakalnis taip ir vadinamas – Padubysio. Didingai atrodo piliakalnis prie upės vingio, kuriame gausu spalvingų, slėnį puošiančių augalų. Nuo piliakalnio atsiveria puikus kraštovaizdis, kuris prašosi fotografuojamas, piešiamas ar kitaip įamžinamas. Vietiniai piliakalnį praminę Kaukaru, sakoma, viršuje buvusi kiaurymė, jei įmesdavai akmenuką, kažkur giliai skambėdavo.c. Bernotai, Pasandravys. (3)

Apie 5 km Baisogalos pusėn vedančiu plentu nuvyksime į Bernotus, Pasandravį, Maironio numylėtas, išvaikščiotas vietas. Gamtinei ir kultūrinei poeto gimtinės aplinkai saugoti ir tvarkyti įkurtas Pasandravio memorialinis draustinis, etnografinėje sodyboje – muziejuje veikia ekspozicija. (2)

Poeto 125-ųjų gimimo metinių proga pradėtas sodinti ąžuoliukų takas – 1 km iki Pasandravio, kur gimė poetas. Kiekvieno jubiliejinio gimtadienio metu ąžuoliukus sodina poetai, mokslininkai, Mačiulių palikuonys. (2)

Pasandravio ir Bernotų aplinką, takus puošia 1991 m. Lietuvos tautodailininkų padovanoti kryžiai ir koplytėlės, įamžinantys sudėtingą dvasininko ir poeto kelią.

Bernotuose svarina šakas obelys, ošia pušis, dar menanti Maironio apsilankymą. buvusioje tėvų, vėliau sesers sodyboje. Žaliuojančios eglės sodintos poeto. Anapus kelio – takelis Luknės link, čia daug poeto vaikščiota jaunystėje, svajota. Jo rankomis įrengtas šaltinėlio rentinys, vandens iš čia semdavo ir nešdavo arbatai virti, kai tik poetas lankydavosi pas gimines.

Išlikę ir restauruoti ūkiniai pastatai padės

įsivaizduot XX a. pradžios ūkininko gyvenimą.

5 Maironio tėviškė Bernotų kaime

Pasandravyje išlikęs vandens šulinys su dideliu akmeniniu rentiniu, namo pamatai ūkinis pastatas. Gegužės, birželio mėnesiais čia vyksta poezijos renginiai, dažnos maironiečių ekskursijos ir talkos. Apvaikščiosime visą Pasandravio sodybvietę, apžiūrėsime klevus Sandravos atšlaitėje, pasiklausysime paukščių balsų. Pabuvojus čia nesunku patikėti ir suprasti, kad tik tokios vietos galėjo įkvėpti ir išugdyti didį poetą.d. Maslauskiškio kaimas. (4)

Dabar nuvykstame į Maslauskiškio kaimą, kurį išgarsino vandens malūnas, bene įspūdingiausias iš malūnų. Sumūrytas iš akmenų ir plytų ((1895m.) jis tvirtai stovi greta Dubysos. Jis priklausė ponui A. Bodendorfui. Taip pat čia veikė vilnų karšykla, milo vėlykla bei lentpjūvė, iki šiol išlikęs vandens malūnų tradicinis įrengimo būdas. Malūnas įžymus dar ir tuo, kad čia buvo filmuojami lietuviško kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ epizodai.

Maslauskiškių sodybos savininkė E. Bodendorf, 1994 m. atsiėmusi dvaro žemes, atstatė tėvų sodybą, rūpinosi malūno remontu ir restauravimu, įrengė kambarius turistams. Kol gyva buvo, visapusiškai rūpinosi kaimo turizmo sodybos kūrimu, tobulinimu, aplinkos tvarkymu ir gražinimu. SSlėnio viršuje sutvarkė senas kaimo kapinaites, į kurias parsivežė iš Vokietijos mamos palaikus, o 2001 m. ir pati atgulė. (2)

6 Dubysos slėnyje – E. Bodendorf kaimo turizmo sodyba

ü Nakvynė.

Prie sodybos yra privati prieplauka sodybos svečiams, galime apžiūrėti vandens malūną, turbiną. Čia iir apsistosime nakčiai turistams skirtuose kambariuose. Norintiems pailsėti nuo miesto čia tikrai patiks.e.Betygala. (5)

Ryte vėl pajudame mūsų maršrutu. Šį kartą į Betygalą. Nuo čia – vos 4 km iki Betygalos, vieno gražiausių ir įdomią istoriją turinčių Lietuvos miestelių.

7 Sodyba Betygaloje

Pasak padavimo, legendinis Palemonas, su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysos upe, ties Ariogala klausęs: „Ar jau galas?“, o paplaukęs kiek aukščiau ir apsistojęs tarė: „Bet yra galas“. Iš to ir kildinamas vietovės vardas. (5d)

1253 m. karalius Mindaugas pirmąkart paminėjo Betygalą – tuo metu čia buvo svarbi Žemaitijos pilis.

Nors miestelis įsikūręs lygumoje, tačiau aplinkinės kalvos, Dubysos link besileidžiantys šlaitai, Lelyko, Vieviržės (Vieviržo), Vaškutės upeliai Betygalai suteikia ypatingo grožio ir jaukumo. (5a, 5e)

Miestelį puošia R Aleksandravičiaus paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 11416 m. Vytautas ir karalius Jogaila ėmėsi žemaičių krikšto, jie plaukė Nemunu laivais iki Dubysos, pakeliui kirsdami šventus miškus ir griaudami pagonių altorius. Taip pasiekė Aukaimį, kur tuo metu stovėjo žinyčia ir gyveno vyriausias žynys Gintautas. (5e)

8 Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui

Labai įdomu užkopti į du greta vienas kito abipus Vaškutės upelio esančius Betygalos piliakalnius (taip ir padarykime jei jums įdomu ir dar turite parako statinėse), greta Pilkalnio kapinėse palaidoti poeto Maironio tėvai, seserys. Įdomios Pilkalnio kapinės savo tvarka, mediniais ppaminklais ir kryžiais, kurių daugelį sukūrė vietinis tautodailininkas J. Grabauskas.

Įspūdinga Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia (altorius Br. Pundzius), čia paskutiniais savo gyvenimo metais per Šv. Onos atlaidus lankėsi Maironis, tam faktui atminti prie Šv. Jono šaltinėlio (nuo miestelio leidžiantis Dubysos link) įrengta atminimo lenta, suolelis pakeleiviui. Betygaloje dirbdamas iškilusis žemaitis Mikalojus Daukša parašė savo žymiąją „Postilę“ – vieną pirmųjų lietuviškų knygų. (5e)

Plačiau su Betygalos istorija galima susipažinti vietos muziejuje, kuriame yra istorijos, geologijos, dailės, memorialinės žymių kraštiečių ekspozicijos.f. Ugioniai. (6)

Nuo senų senovės Ugionius gaubia šventumo aura. Pasak legendų, anksčiau vietovė vadinosi Ugnioniais, nes čia degė šventoji ugnis, o prie šventu tebelaikomo šaltinio būdavo atliekamos pagoniškos apeigos. Ir dabar Ugioniuose tebėra senkapis, vadinamas Žynkapiais, priešais bažnytkaimį į Dubysą įsrūva Šventupis, ties santaka yra Pašventupio kaimas.

Tautosakininkas ir etnografas L.A. Jucevičius 1842 m. net teigė, kad 1413 metais, susiruošę krikštyti žemaičius, Vytautas ir Jogaila atvyko būtent į Ugionius ir „pradėjo atverčiamąjį darbą nuo griovimo stabmeldžių aukurų“. Tiesa, šiandien žinomuose Žemaitijos krikštą aprašančiuose šaltiniuose Ugioniai tiesiogiai neįvardijami, bet lenkų kronikininkas J. Dlugošas nurodo, kad valdovai kildami „Dubysa aukštyn, atplaukė į Žemaitiją“. Tad kas ryšis paneigti, kad jie buvo atvykę ir į Ugionius? (1)

B.Kviklys veikale „Mūsų Lietuva“ teigia, kad Ugioniai teismo aktuose minimi nuo 11592 m. 1611 m. čia pastatyta evangelikų reformatų, 1658 m. – katalikų bažnyčios. Svarbi paskata Ugionių plėtrai turėjo būti 1649 m. karaliaus Jono Kazimiero suteikta privilegija kartą per savaitę rengti turgus, o tris kartus per metus – prekymečius. XVII šimtmečio pirmoji pusė teikė daug vilčių, tačiau į didesnį prekybos ar administracinį centrą miestelis neišaugo. 1820 m. čia surašyti 97, 1902 m. – 251, o 1923 m. – vėl tik 97 gyventojai. Šiuo metu bažnytkaimis dar labiau sumenkęs, čia gyvena vos daugiau nei pusšimtis žmonių. (1)

Ugionius labiausiai garsina šventasis šaltinis. Tikėtina, kad šias versmes šventomis galėjo laikyti dar Ročiškės piliakalnio gyventojai. Na, o kaip „Žemaičių vyskupystėje“ rašo M. Valančius, „metuose 1657 kana kas pradėjo pasakotis, 28 d. lapkričio Ugioniuose matęs ties pat šalteniu kybančią ant oro maliavonę, arba abrozdą, motinos Dievo“. Jo vanduo po to tapo gydančiu – „kas vien skaudančias akis nuplauna Ugionių šalteny, tuojau išgyna. Tikėdami tam, žlibieji žmonės iš visų pusių būriais pradėjo eiti į Ugionius“. Po metų tuometinis Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis dvasininkų ir civilių komisijai pavedęs ištirti apsireiškimo tikrumą. Įtikinamų jo įrodymų šie nesurado. „Todėl vyskupas apsireiškimo nepatvirtino, vienok žmonėms vaikščioti ir šalteny skaudančias akis mazgoti neužgynė“. Pasakojama, kad po to čia būta dar daug stebuklingų ppagijimų – kam regėjimas pagerėjo, kam žaizda staiga užgijo, kas jėgas atgavo, o kam net iškrypusi pėda atsitiesė. Žmonės stengdavosi atsidėkoti ir, kaip rašoma 1885 m. „Aušroje“, kai „vieną kartą valė tą szulinį tai ant jo dugno rado visokiu senovės pinigu, primėtytu musu senteviu ant aukos“. (1)

Dabar pagrindinės šaltinio versmės nebesimato, virš jos stovi 1883 m. statyta medinė koplyčia. Pastato interjeras gana kuklus, meniniu požiūriu vertingiausios XIXa. medinės skulptūros „Šventoji su knyga“ ir „Vyskupas su kryžiumi“, stovinčios abipus altoriaus. Viršutinėje jo dalyje kabo ir legendą primena Marijos su kūdikiu paveikslas. Iš įrengto šulinėlio galima pasisemti vandens. Šis, sakoma, pats „stebuklingiausias“, nors šlaite greta koplyčios šaltinio vanduo kaupiasi dar keliuose šulinukuose. Gydo esą ir žvirgždas, akmenukai iš šio šaltinio – juos reikia dėti ant žaizdų, trinti skaudančias vietas. Daugiausiai šaltinio vandens žmonės semiasi didįjį šeštadienį prieš Velykas, per Sekminių atlaidus ir ypač populiarių Žolinės atlaidų metu. (1)

9 Koplyčioje prie švento šaltinio

Tvarkingas gyvatvore apsodintas takelis koplyčią jungia su bažnyčios šventoriumi. Dabartinė Ugionių bažnyčia statyta 1836 m. vietos meistrų. Ji mūryta iš akmenų, langus ir duris puošia balti tinkuoti apvadai, suderinti su tokia pat pokarnizine juosta. Priekinėje pusėje – portikas su keturiomis stačiakampėmis kolonomis. Bažnyčios stilių architektai apibūdina kaip liaudiškai perteiktą romantinį klasicizmą.

Ši bažnyčia – vienas ryškesnių padubysio kultūrinio paveldo akcentų, subtiliai įsiterpiantis į gamtinę aplinką. Deja, subtilumo pristigo mūsų amžininkai, kurių. dėka čia pat, už griovos išdygo beveidis, su bažnyčia konkuruojantis silikato griozdas. Bažnyčioje yra garsaus meistro J.Radavičiaus (1857-1911) darbo vargonai. Jais grojant ir šiandien reikia kojomis minti senovinių dumplių pedalus. Šventoriaus pakraštyje, su įėjimu iš šlaito įrengtame laidojimo rūsyje ilsisi vietos dvarininkai, bažnyčios fundatoriai Dirdos. Greta pagrindinių šventoriaus vartų žemutė medinė varpinė gaubia neįprastai skambų 1937 m. liedintą varpą – uužgautas jis gaudžia kelias minutes. (1)

10 Ugionių bažnyčia

Koplytėlę ir bažnyčią prižiūri Ugioniuose gyvenanti K. Gvezdauskaitė. Ji visada noriai atveria keliautojams šventovių duris, o paklausta apie šaltinio gydomąją galią, racionaliai samprotauja: „kas tiki, tam ir padeda“.

Tolėliau nuo Dubysos šlaito, prie kelio į Betygalą – Ugionių kapinės. Čia ilsisi poetas disidentas Antanas Cibulskis (1933 – 1986). Jo kapas yra artimesniajame, kairiame kapinių kampe, jį žymi juodo marmuro „knyga“. A.Cibulskis gimė netoliese, Pakalniškių kaime.g. Rociškės piliakalnis. (7)

Rytuose Ugioniai ribojasi su Ročiške. Iš bbažnytkaimio per seną karjerą kaiman veda lauko keliukas. Nuvingiavęs gerą kilometrą, ties pušynu jis pasibaigia. Dar du šimtai žingsnių per miškelį ir prieš akis iškyla Ročiškės piliakalnis – vienas įspūdingiausių senovės paminklų Raseinių krašte.

Piliakalnis įrengtas labai tam tinkamoje vietoje, į ppietryčius nutįsusiame aukštumos kyšulyje tarp Dubysos ir bevardžio upeliuko. Nuo aukštumos piliavietė atitverta grioviu ir maždaug 3 m aukščio pylimu (gaila, jis iš dalies nukastas). Už jo prasideda pirmoji aikštelė, matyt, buvusio priešpilio vieta. Toliau yra antrasis griovys, 4,5 m aukščio nuo jo dugno – pylimas, saugantis pagrindinę pilies aikštelę. Pietrytiniame jos gale supiltas dar vienas pylimas, iškastas dar vienas griovys. Už jų esantis aukštumos kyšulys taip pat užsibaigia nuskleistu pylimu, todėl čia galėjo būti trečioji pilies dalis, dar vienas papilys. Bendras piliakalnio ilgis – apie 180 m. Kalva neapaugusi, tad žvelgiant iš šono jos ketera primena dantytą dinozauro nugarą. (1)

11 Ročiškės piliakalnis

Taip gerai įtvirtintas piliakalnis yra patraukęs ne vieno tyrinėtojo dėmesį. Sekdamas istoriku V. Kenčynskiu, kuris manė, kad Vorutos ppilis galėjo stovėti Betygalos apylinkėse, lenkų archeologas L. Kšivickis 1909m. ją bandė sutapatinti su Ročiške. Papildomu argumentu jam buvo kitapus Dubysos esančios Verėduvos gyvenvietės pavadinimas, šiek tiek primenantis Mindaugo tvirtovės vardą. Šiandienos mokslas šių spėjimų nepatvirtina, tačiau, sprendžiant iš įtvirtinimų, piliakalnis tikrai galėjo būti naudojamas XIII – XIVa. šimtmetyje, kovų su Vokiečių ordinu laikais. Juk kitapus Dubysos, Daugirdėnų kaime yra senkapis, kuriame rasta XII – XIV a. įkapių. (1)

Pasakojama, kad seniau ties Ročiškės piliakalniu prasidėdavo požeminis tunelis. Juo esą būdavo ggalima nusigauti iki pat Betygalos piliakalnio. Vietos žmonės piliavietę vadina Aukštuonos kalnu. Neatsitiktinai, nes užkopus ant gynybinio pylimo Dubysos slėnio papėdė lieka daugiau nei 40 m žemiau kojų. Žvalgantis nuo tokios aukštybės poetų apdainuotas Dubysos grožis virsta realybe, neleidžiančia greitai palikti šios nuostabios vietos. Atvykus birželio pabaigoje čia gali tekti užtrukti dar ilgiau, mat atviri saulei piliakalnio šlaitai tada tiesiog raudonuoja nuo laukinių braškių uogų. (1)

12 Dubysa ties Ročiškeh. Pašventupys. (8)

Priešais Ugionius, kitapus Dubysos, prie Šventupio yra nūnai vienkiemiu virtęs Pašventupio kaimelis. Jei keliauti iš Ugionių, į kitą upės pusę pėsčiomis galima nusigauti lieptu. Šiltą ir sausą vasarą galimas daug tiesesnis kelias – per brastą ties J.Rupeikos sodyba. Na, o mašina pravažiuojamas kelias į Pašventupį prasideda Verėduvoje. Iš pradžių jis asfaltuotas, po to virsta plačiu žvyrkeliu, galiausiai – ne kasdien pravažiuojamu lauko keliuku. Pradėjus šiam leistis į Šventupio slėnį, dešinėje iškyla ir maždaug tris šimtus metrų tęsiasi siauras aukštas ožnugaris, vadinamas Kaukazu. Spėliojama, jog seniau kalva galėjo vadintis Kaukalniu ar Kaukuru, kad dabartinis vietovardis – tik „degradavęs“ senojo variantas. Tačiau ir jis neatsitiktinis. Per medžių properšas besimatančios padubysio pievos siūruoja kone 60m. žemiau kalno viršūnės, todėl tai vaizdinga, stabtelėti ir pasidairyti kviečianti vieta. (1)

Šalimais, prie Dobilo Juškos sodybos, kita Pašventupio įįžymybė – rekonstruota pagoniška šventykla – astronominė stebykla. Jos centre – iš akmenų krautas aukuras. Aplink jį ratu išdėstyti aštuoni stambūs rieduliai. Žvelgiant nuo aukuro, šeši iš jų žymi Saulės patekėjimo arba laidos vietą Kalėdų, Rasos (Joninių) švenčių metu ir per lygiadienius. Du akmenys fiksuoja šiaurės – pietų ašį. Šventykla – stebykla įrengta remiantis Europoje ir Lietuvoje išlikusiais, paleoastronomų ištirtais pavyzdžiais. Tai tarsi natūralaus dydžio „veikianti“ kopija. Kartu ja savaip atgaivinamas kadaise, tikėtina, šventa laikytos vietovės sakralumas. Šventykla įrengta 2000m. sodybos šeimininko mokytojo D.Juškos iniciatyva. Jam talkino Kauno „Ąžuolo“ mokyklos žygeivių klubo „Gilė“ nariai, Girkalnio ūkininkas Nauris Melėšius. (1)

13 Rekonstruota pagoniška šventykla – astronominė stebyklaIII. PABAIGOS ŽODIS.

Kaip matote ši kelionė skirta gana tingiems, bet mylintiems gamtą žmonėms, besidominčiais mūsų šalies istoriją ir žmonėmis. Kelionė automobiliu taip pat turi privalumą ir privalumą – ji gali būti organizuojama tiek vasarą, tiek ir žiemą.

Keliaujant automobiliu ir norint pratęsti arba dalinai pakeisti maršrutą galima nuvykti iki Raseinių, kur yra įsikūręs Raseinių krašto istorijos muziejus. Muziejuje rengiamos labai įvairios ekspozicijos, tokios kaip „Raseiniu krašto istorija“, „Pasipriešinimo judėjimas pietų Žemaitijoje 1944 – 1953 metais“, „XIX – XX a. pradžios mažoji architektūra ir keramika“, „Girios ir kiemo gyventojai“ ir t. t..

Tiems, kuriems nepatinka šis turistinis maršrutas, ttačiau visgi norintiems pakeliauti po šią vietovę jau yra sudaryta daugybė turistinių maršrutų dviračiu, pėsčiomis, baidarėmis bei automobiliu. Štai keli iš jų:

Turistinis maršrutas dviračiais l dienai. Raseiniai – Paliepiai-11 km. Viduklė 6,5 km-Paupys 12km-Raseiniai 20km.

Turistinis maršrutas dviračiais 3 dienoms. Raseiniai – Lyduvėnai l6 km, Ši1uva 10 km – Žaiginys 8 km-Pasandravys 8 km – Betygala 10 km – Ugioniai 6km – Ariogala 20km – Biliūnų dvaras 23 km – Kalnujai 7 km – Raseiniai 5km.

Pažintinis maršrutas autoturistams, dviratininkams Raseiniai – Betygala – Ugioniai – Raseiniai (1-3val).

Vandens maršrutas Dubysos upe (Zyduvėnai – Betygala – Ariogala).

Pažintinis maršrutas poeto J.Mačiulio – Maironio vietomis (Raseiniai – Bernotai – Pasandravys – Raseiniai) (1-3val.).

Jums pageidaujant, gidai gali sudaryti individualius maršrutus, į kuriuos įeitų jus dominančios vietovės ir objektai.

Besidomintys archeologijos objektais, senkapius, Kalniškių (Ginaičių) piliakalnį kuriame jau dešimtmetis vykdomi archeologiniai kasinėjimai (apie 10 km nuo Ariogalos link Raseinių).

Informacijos taip pat galite Dubysos regioninio parko informaciniamie centre, Vilniaus g. 99a, Raseiniai, tel./faks. 8 228 70330.

Čia gausite informacijos apie gamtos ir kultūros vertybes, lankytinus objektus, pažintinius takus, maršrutus, stovyklavietes, kaimo turizmo sodybas, veiklos pobūdį parke, aplinkosauginio švietimo projektus, renginius, parko lankymo taisykles. Pageidaujančius lydės gidas, sudarys maršrutą pagal jūsų poreikius. Mėgėjiškai žūklei Dubysos upėje leidimus išduoda

Ariogalos miesto, Ariogalos, Betygalos, Pagojukų, Siluvos seniūnijų seniūnai, Raseinių miesto ir Raseinių kaimiškosios seniūnijos, bei kitiems šalies gyventojams – rajono savivaldybės vyr. specialistas V. Oržekauskas. Nustatytas mokestis – 2 Lt vienai parai, 6 Lt – mėnesiui, 10 Lt – šešiems mėnesiams.

IV. INFORMACIJOS ŠALTINIAI.

1. Žurnalas “Kelionių magija” 2001 Nr. 4(17) gegužė – birželis

2. Žurnalas “Kelionių magija” 2002 Nr. 4(26) birželis

3. Žurnalas “Kelionių magija” 2000 Nr. 3(26) balandis

4. Asmeniniai užrašai

5. Internetas:

a. http://miskai.gamta.lt/parkai/titul.htm

b. http://mpkelias.mch.mii.lt/PARKAI/Dubysaregpark.en.htm

c. http://www.siauliai.lt/turizmas/ekskursijos.htm

d. http://postila.mch.mii.lt/Tevuzeme/betygkras.htm

e. http://postila.mch.mii.lt/Tevuzeme/betygala.htm

f. http://miskai.gamta.lt/parkai/16_3.htm

g. http://muziejai.mch.mii.lt/Raseiniai/Raseiniu_muziejus.htm

h. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/skaraitiskes.lt.htm

V. VAIZDINĖS MEDŽIAGOS SĄRAŠAS.

1. Vietovės planas

2. Dubysos slėnis

3. Lyduvėnų tiltas

4. Skaraitškės dvaras

5. Maironio tėviškė Bernotų kaime

6. Dubysos slėnyje – E. Bodendorf kkaimo turizmo sodyba

7. Sodyba Betygaloje

8. Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui

9. Koplyčioje prie švento šaltinio

10. Ugionių bažnyčia

11. Ročiškės piliakalnis

12. Dubysa ties Ročiške

13. Rekonstruota pagoniška šventykla – astronominė stebykla