Baikalo ežeras

Turinys

Įžanga 2

Pavadinimo atsiradimas 3

Amžius 3

Gylis 4

Baikalo įduba 4

Ežero plotas; tūris; vanduo 4

Organinis pasaulis 6

Baikalo ledo sudėtis 6Įžanga

Ežerai ir vandens saugyklos, dažnai apjungiami po vienu ežero pavidalo

vandens telkinių pavadinimu, gerokai skiriasi tiek nuo upių, tiek nuo jūrų.

Jeigu upėje pagrindinė vandens judėjimo priežastis yra sunkio jėgos, tai

ežeruose – vėjas. Bet daugeliu atveju upių rėžimo bruožai budingi ežerams,

o ežerų – upių dalims. Pvz.: daugelyje pratekančių ežerų yra tėkmės,

budingos upėms.

Pagrindinis skirtumas ežero nuo jūros – tai, kad nėra tiesioginio

vandens keitimosi su vandenynu. Išimti sudaro jūrų pakrančių ežerai,

kuriuose vandens kaita su jūra ar okeanu vyksta nuolat ar periodiškai.

Ežerų režime didelį vaidmenį vaidina įdubimo forma ir matmenys. Bet to

ežerų rėžimas glaudžiai susiejęs su aplinkinių pakrančių (sausumų)

geografinėmis ypatybėmis bei jų vandenimis.

Kiekvienas ežeras atsiranda ir vystosi tam tikroje geografinėje

aplinkoje ir bendradarbiauja su ja. Vandens maitinimas; vandens masės,

tūrio ir lygio svyravimai, ežerų rėžimo ypatumai priklauso nuo jų baseinų

dydžio ir jų geografinių sąlygų.

Vadovaujantis vaidmuo ežerų formavimesi ir vystymesi tenka

integruojantiems geografiniams faktoriams: reljefui, klimatui, vandens

nuotėkiui. Kiekviename ežero ppavidalo vandens telkinyje vyksta fizikiniai,

cheminiai ir biologiniai procesai, kurių bendra veikla pasprendžia ežero

režimą. Tų procesų intensyvumą ir kryptį savo ruoštu reguliuoja geografinės

sąlygos, kuriose yra ežeras.

Ežero vandens masė įsikūrusi ežero įduboje. Duobės užpildymo laipsnis

priklauso nuo ežero vandens balanso.

Ežerų įdubimai aatsiranda veikiant įvairiems faktoriams, formuojantiems

žemės plutos reljefą. Vandens masės gali būti kontinentinės ir okeaninės

prigimties. Paskutiniu atveju atsiranda likutiniai (reliktiniai) ežerai.

Ežerams budinga sulėtinta vandens kaita, dėt to vandens masės,

esančios įduboje ilgą laiką smarkiai pasikeičia ir įgauna savybes, labai

skirtingas nuo įtekančių į ežerą vandenų savybių ir nuo atmosferos

kritulių.

Kita ežerų charakteringa savybė tai akumuliavimas juose didžiosios

dalies įtekančių pastovių dalelių bei ištirpusių vandeny elementų, o taip

pat medžiagų, susidarančių pačiame ežere nuo vandens organizmų gyvenimo

veiklos ir nuo vandens reagavimo su įdubimu.

Ilgai būnant vandens masėms įdubime ežere kaupiasi įtekančios su

vandeniu organinės ir mineralinės medžiagos, vyksta cheminės reakcijos,

vystosi ir miršta vandens organizmai. Šių reiškinių pasekmėje vandens

telkinyje vyksta medžiagų apykaita, dėl jos tarp vandens masių dugno grumto

vyksta cheminė ir biologinė kaita, dalis mineralinių elementų virsta

organiniais, kkurie kaupiasi ir dalis vėl virsta mineraliniais elementais.

Medžiagų apykaita turi didelę reikšmę biologinės, o kartu ir hidrocheminėms

ežerų savybėms. Ryšium su tuo biologiniai faktoriai ežerų pavidalo vandens

telkinių rėžimui turi kur kas didesnę reikšmę nei upių bei jūros rėžimams.

Geografinė ežerų reikšmė pasireiškia sekančiomis pagrindinėmis

kryptimis:

1. Nutekėjimo reguliavimas

2. Įtekančių vandenų mineralizacijos ir druskų sudėties pakeitimas

3. Aplinkinių rajonų klimato įtaka

4. Dalyvavimas formuojant reljefą

5. Įtaka gruntiniams vandenims

6. Naujų kalnų uolienų sudarymas iš sukauptų ežerų nuosėdų

7. Specifinių sąlygų organizmų ggyvenimui sudarymas

Ežerai reguliuoja upių nuolydį, sulaikydami savo įdubose nuotekų

vandenis ir atiduodami juos kitais periodais. Ežerų vandenyse vyksta

cheminės ir biologinės reakcijos. Vieni elementai pereina iš vandens į

dugno nuosėdas, ypač tuose, kurie neturi ištakų, garuojant vandeniui

didėja druskų koncentracija. Dėl to gerokai pasikeičia ežerų vandenų

mineralizacija ir druskų sudėtis.

Dėl vandens masės didelės šiluminės koncentracijos stambūs . ežerai

sušvelnina aplinkinių rajonų klimatą, mažindami metinius ir sezoninius

meteorologinių elementų svyravimus.

Forma, išmatavimai ir reljefas ežerų įdubimų smarkiai keičiasi

kaupiantis dugno nuosėdoms. Ežerų užžėlimas sukuria naujas reljefo

formas, lygumines ir netgi išgaubtas. Ežerai, o ypač vandens saugyklos

dažnai sukuria grunto vandenų spaudimą; tai iššaukia pakrantėse ir

aplinkinėse žemėse balų susidarymą. Dėl nepaliaujamo kaupimosi organinių

ir mineralinių dalelių ežeruose susidaro galingi dugno nuosėdų

sluoksniai. Tos nuosėdos keičiasi tolimesniame vandens telkinių vystymesi

ir virtime jų į balas ar sausumas. Esant tam tikroms sąlygoms nuosėdos

virsta organinės kilmės kalnų uolienomis – biolitais.

Ežeras yra ypatinga organizmų gyvenimo vieta, vieni iš jų praleidžia

savo gyvenimą vandenyje, kiti vystymosi eigoje pereina i sausumą.

Norėčiau detalesniam aprašymui paimti vieną iš ypatingiausių ežerų –

Baikalą.

Baikalas – ne tik Rusijos bet ir viso pasaulio įžymybė. Daugelį

planetos žmonių šis ežeras vilioja savo grožiu, bet ir pirmiausia

unikaliu vvandens švarumu. Baikalas turi unikalių savybių. Pasaulyje jam

nėra lygių amžiumi, gyliu, gėlo vandens savybėmis ir kiekiu, organinio

gyvenimo išplėtimu. Pavadinimo atsiradimas

Gilioje senovėje tautos, gyvenusios ant Baikalo krantų, kiekviena

savaip vadino ežerą. Kiniečiai senovės kronikose vadino jį “Bėjchaj” –

“šiaurine jūra”; evenkai vadino jį “Lamu” – “jūra”; buriatai – mongolai –

“Baigaal – dalai” – “didelis vandens telkinys”. Iš kur atsirado

pavadinimas “Baikal” – turkų kalbos žodis “bai” – turtingas, “kal” –

ežeras, kas išeitu “turtingas ežeras”. Pirmieji rusų tyrinėtojai Sibiro

naudojo evenkų pavadinimą “Lamu”. Kai Kurbato Ivanovo būrys pasiekė ežero

krantą, rusai perėji prie buriatų pavadinimo “Baigaal”. Tuo pačiu jie

pavadinimą lingvistiškai pritaikė prie savo kalbos – “Baikal”, pakeitę

charakteringą buriatams “g” į įprastą rusų “k”. Amžius

Baikalas – vienas iš seniausiu planetos ežerų, mokslininkai nustatė

jam ~ 25 mln. metų amžių. Dauguma ežerų ypač ledynu ir senoviškosios

kilmės, gyvuoja 10 – 15 tūkstančių metų, po to užsipildo nuosėdomis ir

dingsta nuo Žemės paviršiaus. Baikalas neturi jokių senėjimo požymių,

kaip kiti ežerai. Priešingai, paskutiniu metu tyrinėjimai geofizikams

leidžia kelti hipotezę apie tai, kad Baikalas gimstantis vandenynas. Tai

patvirtina tai, jog jo krantai tolsta apie 2cm į metus greičiu, panašiai

kaip skiriasi Afrikos ir Pietų Amerikos kontinentai.Gylis

Žemės rutulio ežerų tarpe Baikalas uužima pirmąją vieta savo gilumu.

Žemėje tik 6 ežerai yra gilesni kaip 500 m. Didžiausia gilumo žymė

pietinėje Baikalo dalyje – 1493m; viduryje – 1637m; šiaurėje – 890m.

Palyginimui:

Ežeras Gylis (m)

Baikalas(Rusija) 1637

Tanganjika(Afrika) 1435

Kaspijos jūra 1095

Njesa(Afrika) 706

Issik – Kulis(Kirgizija) 709

B. Nievolnieje(Kanada) 614

Kivu(Afrika) 496

Viršutinis(JAV) 393

Ženevos(Šveicarija) 310Baikalo įduba

Baikalo įduba vos platesnė už dabartinį ežerą, bet gerokai gilesnė už

jį. Įdubos gylį žymi kalnų aukštis virš jos, ežero gylis ir ežero dugno

nuosėdų sluoksnio storis. Pats giliausias taškas Baikalo įdubos šaknyje

guli apytiksliai 5 – 6 km žemiau jūros lygio. Įdubos “šaknys” skelia visą

žemės plutą ir nueina i viršutinę mantiją į 50 – 60 km gylį. Tai giliausia

įduba žemės sausumose.

Ežero plotas

Pagal plota Baikalas užima 8 vietą pasaulyje (tarp ežerų) ir lygus

panašiai Belgijos plotui.

Ežeras Plotas (tūkstančiais kvadratinių

km)

Kaspijos jūra 376000

Viršutinis(JAV) 82400

Viktorijos(Afrika) 68000

Gureno(JAV) 59600

Mičigano(JAV) 58100

Aralo jūra 37000

Tanganjikos(Afrika) 34000

Baikalas(Rusija) 31500

Niasa(Afrika) 30800

Tūris

Baikalas – stambiausia pasaulyje gėlo vandens saugykla (23000 km3)

t.y. daugiau nei vandens kiekis, esantis penkiuose didžiausiuose Šiaurės

Amerikos ežeruose kartu sudėjus arba du kartus daugiau nei Tanganjikos

ežere. Baikalo įduboje sukaupta ~ 90% pasaulio gėlo vandens išteklių

(neskaičiuojant ledynų, sniegynų ir ledų, kur vanduo yra kietos būsenos).

Vanduo

Baikalas – pati švariausia Žemėje natūrali gėlo vandens saugykla.

Retas švarumas ir išskirtinės Baikalo vandens savybės išsaugomos dėl

gyvulinio ir augalinio ežero pasaulių gyvybiškumo. Per metus

armijos

vėžiagyvių (epišura) sugeba 3 kartus išvalyti viršutinį 50m vandens

sluoksnį. Baikalo vandenyse labai mažai ištirpusių pastovių mineralinių

dalelių, labai mažai organinių priemaišų, daug deguonies. Ežero vandens

mineralizacija – 96,4 mg 1l vandens, kai tuo tarpu daugelyje kitų ežerų jis

siekia iki 400mg ir dar daugiau. Silpnai mineralizuotas Baikalo vanduo

idealiai tinka žmogaus organizmui. Analizės, darytos laboratoriniuose

centruose su pasauline reputacija, patvirtino Baikalo vandens atitinkamumą

griežčiausioms normoms, taikomoms geriausiam vandeniui.

Pasaulyje neliko atvirų vandens telkinių su gėlu vandeniu, tinkamu

geriamo vandens pilstymui. Išimtis tik Baikalas. Nuo 1999m pradėtas

pramoninis BBaikalo vandens pilstymas į plastikinius butelius. Vanduo imamas

iš 400m gylio, kur laikosi pastovi 4,2 (C temperatūra ir ten jis apsaugotas

nuo paviršutinio užterštumo vandens sluoksniu.

Mokslininkai nustatė, kad vienas lašas, papuolęs į Baikalą iš jo

intakų, pasilieka čia metams. Vandens kaita (pakeitimas giluminių vandenų

paviršiniais) trunka šiaurinėje įduboje per 225m, vidutinėje 132m,

išsilaisvinus iš ledų, vandens skaidrumas siekia 40m, tai dešimtimis karų

daugiau, nei kituose ežeruose(Kaspijos vandens skaidrumas siekia 25m).

Baikalo vanduo, supilstytas i 1,5l plastikinius butelius įmonėje “Baikalo

vandenys” nepakeičiamas kelionių metu. Jo atsargos leidžia garantuotai

išvengti sskrandžio ir žarnyno ligų, sustoti nakvynei bet kurioje vietoje,

negaištant laiko upelio, šulinio, šaltinio ieškojimui.

Analizės, padarytos SO RAN limnologiniame institute, Pietų Karolinos

universitete (JAV), o taip pat Japonijos ir Korėjos laboratorijose,

patvirtino, kad Baikalo vanduo turi aukštas kokybės charakteristikas.

Vandens paėmimo ir paruošimo pprocesas yra iš “aukštų technologijų” srities

ir apgintas išradimo patentu. Visi gamybiniai ciklai aprūpinti itališka

įranga, o technologinė tara ir pati produkcija atitinka tarptautinius

kokybės reikalavimus. Aukštų technologijų ir aukštos kokybės vandens

sąjunga lei.džia išleisti geriama vandenį su ilgu saugojimo laikotarpiu

(eksperimente iki 3 metų) be skonio savybių pakitimų, nežiūrint į tai, kad

nededama jokių konservantų. Baikalo vanduo vienintelis geriamas vanduo,

gamtinės sudėties dėka, pilstomas į butelius, nenaudojant konservantų.

Vandens buteliukas automobilio salone tai galimybė atsigerti, nusiplauti

rankas, daržoves ar vaisius, sudrėkinti skudurėlį ir sutvarkyti saloną. Net

jei ir išbėgo jis ant sėdynės ar kelių – ne bėda, išdžius ir neliks jokio

pėdsako. Buteliuke galima ištirpinti paketėlį “Zuko” ir gauti skanų

aromatingą gėrimą.

Visa tai leidžia rekomenduoti Baikalo vandenį, išpilstytą i

plastikinius buteliukus, kaip idealų keliautojams. UAB “Baikalo vandenys”

Irkutskas, Sovietskaja g 3. Tel. ((395-2) 347531.Organinis pasaulis

Baikalo fauna – tai beveik visų tipų gyvūnai. Pasaulyje nėra kito

ežero, kurio biologinis įvairiapusiškumas būtų toks didelis ir unikalus. Iš

2635 žinomų rūšių ir porūšių gyvūnų, beveik du trečdaliai endemiški ir

niekur kitur pasaulyje daugiau nesutinkami. Todėl Baikalą galima vadinti

vienu iš geografinių centrų, kuriuose atsiranda biologinės rūšys.Baikalo ledo sudėtis

Baikalas kasmet užšąla. Per pirmas 3 – 4 dienas, kai oro temperatūra

žemiau -20(C, ledas auga po 4 – 5 cm per parą. Spalio gale užšąla seklios

įdubos, 1 –14 sausio – giliavandeniai rajonai. Pietinėje dalyje Baikalas

sukaustytas 4 – 4,5 mėn.; o šiaurinėje 6 – 6,5 mėn. Ežero akvatorijoje ledo

storis svyruoja nuo 70 iki 113 cm, be to išaiškinta priklausomybė: kuo

daugiau sniego, tuo plonesnis ledas. Vėpūtiniai siekia iki 15 – 3 m

aukščio – storesnis kaip 50cm ledas išlaiko svorį iki 15 t, todėl žiema ant

Baikalo ežero galima laisvai važinėti automobiliais. Išilgai šiaurės –

vakarų pakrantės ir Mažojoj jūroj susidaro laisvas nuo sniego skaidrus

ledas, per kurį seklumose galimas matyti dugną. Išsilaisvinimas nuo ledo

prasideda nuo iškyšulio B. Kadilnij balandžio 25 – 30 d. Ledo tirpimą

įšaukia kylančios iš povandeninių šaltinių šiltos vandens srovės.

Vėliausiai birželio 9 – 14d nuo ledo išsilaisvina šiaurinė ežero dalis.

Audros

Štorminiai vėjai Baikale įprasti vasaros gale ir rudenį. Didžiausias

vėjo greitis ežere būna balandį, gegužę, lapkritį, mažiausias – vasarį ir

liepą. 80% vasarinių štormų stebima antroje rugpjūčio pusėje ir rugsėjį.

Tada bangų aukštis vidurinėje Baikalo įduboje siekia 4 – 4,5 m nuolydis 22(

Periodas Audrų Pasikartojimas Bangu

aukštis

Rugpjūtis – rugsėjis 70 – 80 % 4

– 4,5 m

Lapkritis – gruodis 80 – 90 %

5,5 – 6 m

Baikalo vėjai

Baikalo vėjų įvairovė atsispindi jų vietiniuose pavadinimuose (jų yra

daugiau nei 30). Vietinių gyventojų amžių stebėjimai leido išryškinti eilę

kiekvieno vėjo aprašymų.

“Aukštuolis” (Angora) – taip vadina šiaurės vėją, pučianti išilgai viso

Baikalo iš šiaurės i ppietus. “Ankstuolis” – sausas vėjas; gražiu, saulėtu

oru jis pučia ramiai, be staigių gūsių. Neretai toks vejas laikosi be

perstojo 10 dienų. Pirmi ilgi “aukštuoliai” pastebimi Baikale nuo rugpjūčio

vidurio. Lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje “aukštuolis” įsiūbuoja

Baikalą aukštomis stačiomis bangomis iki 4 – 6 m.

“Barguzin” – galingas vėjas, apdainuotas dainoje “Šlovinga jūra –

šventas Baikalas” pučia iš Barguzino lygumos skersai ir išilgai Baikalo.

Šis vėjas pučia lygiai su palaipsniškai augančiu galingumu, bet jo ilgumas

gerokai nusileidžia “aukštuoliui”. Šis vėjas atneša saulėta orą.

“Kultukas” – vėjas, pučiantis iš pietinio Baikalo krašto išilgai viso

ežero. “Kultukas” su savim neša žieminius štormus ir bloga lietinga orą.

Šis vėjas nebūna toks ilgalaikis kaip “aukštuolis”.

Kalnų – šiaurės vakarų šoninis Baikalo vėjas, staiga krentantis nuo

kalnų. Tai pats sukčiausias ir gūsingiausias vėjas. Jis atsiranda nelauktai

ir greitai įgauna jėgą.

Sarma – kalnų vėjo atmaina, pats stipriausias ir baisiausias iš Baikalo

vėjų. Jis ištrūksta iš Sarmos upės lygumos. Sarma įteka į Mažąją jūrą.

Greitis jo viršija 40 m/s. Vasara vėjas gali staigiai prasidėti ir taip pat

staigiai baigtis. Rudenį kartais jis pučia ištisas paras. Sarmos pranašu

būna debesys virš Trigalvės viršūnės prie Priebaikalio kalnų.

Klimatas

Ežeras sušvelnina klimatą. Didžiulės ežero vandens masės vasaros metu

sušyla iki 200 – 250 m gylio ik kaip akumuliatorius, sukaupia didelį kiekį

šilumos. Todėl žiema Baikale švelnesnė, o vasara vėsesnė kaip likusioje

Sibiro teritorijoje. Oro temperatūros skirtumas tarp Irkutsko ir Baikalo

pakrantės dienos metu gali siekti 8 – 10 laipsniu.

Vietovė Birželis

Gruodis

Irkutskas +25 +30(C -20 –25 (C

Baikalas +15 +18(C -12 –15 (C

Ekologija

Baikalas – didingas gamtos paminklas. Jam nėra lygaus ant Žemės

rutulio. Kova už jo saugo.jimą paliko neišdildomą pėdsaką gamtosauginio

judėjimo istorijoje.

Tolimas Azijos ežeras tarp laukinių kalnų keterų, kurčioje meškų

taigoje. Kodėl jis kelia tokį didelį susidomėjimą ir tikrą visaliaudinį

pavojų ir rūpestį? Kokie gamtos ypatumai iškėlė jį į pirmą vietą tarp 3

milijonų Rusijos ežerų? Kas padarė jį pasaulinės ekologiškos bendruomenės

centu?

Kad atsakytume į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į eilę skaičių, nes

būtent juose atrasim daugelį atsakymų.

Baikalas – vienas iš didingiausių Žemės rutulio ežerų, stambiausias

Rusijos gėlavandenis ežeras. Jo ilgis 636 km, vandens paviršiaus plotas

31500 kvadratinių kilometrų. Baikalas 1,7 karto didesnis už Ladogos ežerą,

stambiausią Europoje. Tarp pasaulio gėlavandenių ežerų jis užima 6 –ą

vietą.

Tam, kad Baikalas paminėtas senoviniuose rankraščiuose ir

pasakojimuose ankstyvųjų keliautojų ir buvo žinomas europiečiams dar prieš

mūsų erą, jis turi dėkoti didžiuliams išmatavimams.

Baikalas – ne tik stambiausias Rusijos gėlavandenis ežeras, bet ir

pats giliausias mūsų planetoje. Jo didžiausias gylis 1637m. Didžiausias

Tanganjikos gylis – 1435. pagal limnologo L. Rosalimo liudijimą Žemėje tik

8 ežerai gilesni kaip 500m ir apie 30>300m.

Tanganjika – gėlas vandens

telkinys, bet jo vanduo turi padidinta

magnio druskų kiekį. Visas gėlo vandens sluoksnis giliau kaip 700 – 800m

gali būti ištirtas tik Baikale.

Vidutinis ežero gylis irgi taip pat labai didelis – 730m. Jis viršija

maksimalius gylius daugelio gilių ežerų. Būtent tai galutiniame rezultate

nusprendžia vandens atsargas Baikale. Tai didžiausias pagal vandens

išteklius gėlavandenis Žemės ežeras. Jo tūris 23600 kubinių kilometrų, kas

sudaro ~ 20% planetos gėlų ežerų vandens. Visuose pasaulio gėlavandeniuose

ežeruose yra 123000 kubinių kilometrų vandens. Baikale vandens daugiau, nei

visuose didžiausiuose Amerikos ežeruose kartu ppaėmus.

Tam, kad įsivaizduotume visą ežero vandens kūno didybę, pirmiausiai

kad Angoros upei , per metus nuplukdančiai 60,9 km3 vandens, reikėtų 387

metų nenuilstamo darbo, kad išsausintu ežerą su sąlyga, žinoma, kad per tą

laiką į jį nepateks ir iš jo neišgaruos nė lašo vandens.

Ežeras yra Baikalo įduboje – bedugniame akmeniniame inde, iš visų

pusių apsuptame kalnų. Įdubos gylis apsprendžiamas kalnų aukščiu virš

įdubos, ežero gyliu ir dengiančiu ežero dugną purių nuosėdų storiu. Šių

ežero nuosėdų sluoksnis vietomis siekia 6000m, o jų tūris 2 kartus viršija

ežero tūri ir siekia 46000 km3. Žinant nuosėdų sluoksnio storį nesunku

apskaičiuoti, kad Baikalo kristalinės ložės gylis siekia 8 – 9km.

Apie Baikalo vandenį sakoma, kad jis labai švarus. Didžiausias Baikalo

tyrinėtojas G.J. Vereščiaginas tvirtino, jog kai kuriais atvejais jį pilnai

galima naudoti vvietoj destiliuoto vandens.

Nuo vandens švarumo priklauso jo skaidrumas. Nepaprastas Baikalo

vandens skaidrumas seniai jau tapo legenda. Baikalas – ne tik labai švarus

bet ir pats skaidriausias ežeras pasaulyje. Pavasarį išsivadavusio iš

ledų, jo vandens skaidrumas siekia 40m, dešimtimis kartų daugiau negu

kituose ežeruose. Tuo metu ežeras stebinas tokia skambia mėlyno vandens

spalva, kad nuo jos neįmanoma atitraukti akių.

Pati nuostabiausia ežero savybė – jo senumas. Nuo kurių laikų, nuo

kokio Žemės istorijos geologinio periodo skaičiuoja savo metus “Šaunioji

jūra”? “Paslaptis ši yra didelė” – taip turėtu atsakyti į šį klausimą

griežtas mokslininkas. Vis dėlto, kalbant apie Baikalo amžių, galima su

dideliu tikimybės laipsniu laikytis apibrėžtos dydžiu eilės. Įvertindami

gilų ežero faunos reliktinį endenizmą dauguma tyrinėtojų nustato jo amžių

esant 20 – 30 milijonų metų. Toks ežero gyvavimo ilgaamžiškumas gali

pasirodyti nerealus. Juk didžiulė. dauguma ežerų, ypač ledyninės ir

senoviškosios kilmės, gyvuoja 10 15 tūkstančių metų.

Baikalas – vienas iš pačių seniausių ir matyt pačių patikimiausių

ilgaamžių tarp viso pasaulio ežerų. Žinodami nuosėdų kaupimosi dugne greitį

– 4,1 – 4,5 cm per tūkstantmetį, galima tikėtis, jog jis dar gyvuos

mažiausiai kelias dešimtis milijonų metų.

Daugelio ežero fizinių ir geografinių ypatybių išskirtinumas lėmė

nepaprastą jo gyvūnijos ir augmenijos karalysčių gausą. Ir šiuo atžvilgiu

jam nėra lygių tarp visų pasaulio gėlavandenių vandens telkinių. Atrasti

dar ne visi Baikalo organizmai. Jei 1962m jjame buvo aptikta 1219 gyvūnijos

pavidalų, tai 1978m jų kiekis padidėjo 179 – kasmet Baikale aptinkama ~ 10

naujų gyvūnų. 1978 m buvo aprašyti ~ 2250 organizmų pavidalų – 1398 gyvūnai

ir > 850 augalų.

Čia daugybė vėžiukų – šoniplaukų – 225 pavidalai, geldutinių

vėžiagyvių arba ostrakodų – > 100 pavidalų, pilvakojų moliuskų – 83,

paprasčiausių vėžiagyvių – 300 pavidalų.

Ežere gyvena 52 žuvų rūšis, tarp kurių 27 – labai įvairūs kūno forma,

spalvomis ir gyvenimo būdu poakmeniniai jaučiukai arba plačiakakčiai. Dvi

rūšys – didžioji ir mažoji galomiankos- žinomi viso pasaulio ichtiologams.

Ežero ekosistemos maistinę piramidę vainikuoja tipiški jūrų žinduoliai

– ruoniai arba baikališkos nerpos.

Tam, kad įsivaizduotume Baikalo faunos neapsakomą turtingumą, pakanka

prisiminti, kad Baikalo šoniplaukos sudaro apie trečdalį šių pasaulinės

faunos gyvūnų.

Organinio pasaulio įvairovė stebina vaizduotę, bet ne mažiau

fenomenalus ir to pasaulio savotiškumas. Dauguma ežere gyvenančių gyvūnų ir

augalų nesutinkami daugiau nė viename Žemės rutulio vandens telkinyje.

Baikale 848 pavidalai endemiškų gyvūnų – ~ 60% ir 1333 pavidalai

endemiškų augalų – 15%. Ežero faunoje 97 endemiškos giminės (kas ketvirta

giminė endemiška) ir 11 šeimų. Visa tai leidžia išskirti ežerą į

Golarktikos Baikalo pasritį, lygiareikšmę didžiulei pagal plotą Europos –

Sibiro pasričiai. Kai kurie tyrinėtojai išskiria ją į Baikalo

zoogeografinės srities rangą.

Ir taip, dėl eilės kai kurių pagrindinių gamtos ypatybių – amžiaus ,

dydžio, gylio, kkristalinės ložės gylio, vandens atsargų, jų švaros ir

skaidrumo, organinės gyvybės įvairovės ir endemizmo Baikalas visiškai

nepaprastas gėlo vandens telkinys, tarp kitko daugelis jo savybių

išskirtinės Žemės rutulio maštabuose.

Toks Baikalo ekstraordimeriškumas stato jį i vieną eilę su

didžiausiais pasaulinės reikšmės gamtos paminklais.

Šio gamtos stebuklo išsaugojimo uždavinys gula ant mūsų bendruomenės

pečių ir mes turim jį išspęsti.

Baikalas visada pritrenkdavo keliautojus laukine ir pirmaprade savo

gamta, naudojosi šlove vieno iš Sibiro meškos kampo tiesiogine ir

perkeltine šių žodžių prasme. Vienas iš pirmųjų natūralistų Gustav Raddė

skundėsi, kad meškų pastangos “neleido” jam patekti į miškų gilumą ir

“privertė” atsisakyti kopimo į Šventos Nosies pusiasalio kalnus.

Baikalas nuostabus, ir neveltui sibiriečiai vadina jį ne ežeru, o

jūra. Vanduo nepaprastai skaidrus; per jį matosi, kaip per stiklą; spalva

jo švelniai – “mėlyna, maloni akiai. Krantai kalnuoti, apaugę

miškais;aplink nesuskaičiuojama paukščių galybė. Daugybė lokių, sabalų,

laukinių ožkų ir visokių dar laukinių pailarų”. Taip pamatė Šlovingąją jūrą

A.P Čechovas 1890m kelionės į Sachaliną metu.

Nuo to laiko praėjo ištisas šimtmetis. Baikalas pasikeitė. Ant jo

krantų išaugo miestai ir gamyklos, išilgai pietinės pakrantės nuo uosto

Baikal iki Posolshij sor nusidriekė geležinkelis, šalia jo asfaltuota

autostrada. Dešimtis km tęsiasi betoninės dambos, bangmušiai ir

bangolaužiai. Apie 30 km šiaurės pakrantės neseniai .perkirto Baikalo –

Amūro magistralė (geležinkelio). Įlankoje Pesčanaja, Utilike, ant

“Pasiuntinių ginčo” kranto ir daugelyje kitų vietų visą vasarą netyla

triukšmas turistinėse bazėse. Ežero vandenis diena ir naktį vagoja

dundantys garlaiviai, kateriai ir savaeigės baržos. Staigus ir visur

esantis “moskitų laivynas” – visokiausi “progresai”, “obės”, “kazankės”

padarė lengvai prieinamais pačias tolimiausias įlankėles ir saleles. Jei 50

– ųjų metų pabaigoje visoje šiaurės – rytų pakrantėje prieš tvaniniu

stacionariniu “L – 6 “ buvo aprūpinta vienintelė žvejų valtis, tai dabar

prie kiekvienos gyvenvietės galima pamatyti dešimtis ir šimtus valčių su

pakabinamais varikliais.

Mažosios jūros rajonas turistinio sezono įkarštyje priima daugelį

tūkstančių automobilių su gamtos mėgėjais, žvejais. Netgi prie šiaurinio

galo Olchono galima pamatyti poilsiautojų mašinas ir palapines. Irkutskas,

Ulan – Udė, Angarskas ir daugelis kitų miestų atsiunčia čionai minias

motorizuotų lankytojų.

Ši srauni civilizacijos tėkmė yra pavyzdys stichinio gamtos puolimo.

Ar sugebės Baikalo gamta atlaikyti tokį nematyta žmonių ir technikos

antplūdį? Ką reikėtų daryti, kad panaikinti arba bent susilpninti vietinių

landšaftų eroziją.

Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, reikia pažvelgti į ežero

praeitį it pasistengti pastebėti tuos pakitimus jo gamtoje, kurie įvyko per

paskutinius šimtmečius.

Baikalo gamtos nuskurdimas

Giliai klaidinga nuomonė, kad Baikalo gamtos nuskurdimas prasidėjo

neseniai ir kad iki pasirodant mechanizuotoms transporto priemonėms bei

šiuolaikiniai technikai ežeras buvo natūraliu draustiniu. Vos pasirodžius

prie Baikalo pirmiesiems rusų tyrinėtojams, ežero gamtoje jau buvo

prasidėjusios žymios permainos: stepėse prie Baikalo išnyko beveik visi

kanopiniai žvėrys; Oriono ežere į šiaure nuo Baikalo buvo

išnaikintos

nepros.

Pirmosios daugiau ar mažiau platesnės žinios apie Baikalo gamtą buvo

praneštos akademiko I.G. Georgi – dalyvio žymios akademinės ekspedicijos

“didžiojo šiaurės tyrėjo” Petro Simono Palaso. Kaip liudija geografas Karlo

Ritter 1772m birželio 13d Georgi įlipo į plokščiadugnį medinį laivelį,

valdomą 12 jūreivių kazokų ir pirmasis iš tyrinėtojų apiplaukė ežerą. Tik

to įvykio dėka atsirado galimybė sudaryti kiek tikslingesnį ežero žemėlapį.

Iš pradžių ekspedicijos kelias ėjo į šiaurės rytus link Mažosios jūros

ir olchono salos. Olchonas pritrenkė keliautojus nepaprasta gausa žuvų ir

paukščių, o Mažoji jūra –– dideliais baklanais.

“Sąsiauryje, vadinamame Plona jūra,” – rašė Georgi – yra 9 buklanų

salos, pavadintos taip nuo nepaprastos daugybės besiveisiančių jose

baklanų. Šių salų uolos iki tiek visur apdengtos žuvėdrų ir baklanų mėšlu,

jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jos nutinkuotos ir išbalintos.

Aplenkdami ežerą iš šiaurės ir judėdami išilgai pakrantės keliautojai

pasiekė Čivirkuisko įlanką, kur jų vaizduotė buvo pritrenkta neapsakoma

daugybe vandens paukščių. Ypatingai daug plunksnuočių suko savo lizdus

salose. Jie pamatė, kad netgi ten augantys kedrai apkrauti gervių ir

baklanų lizdais; netgi visos pavienės uolos taip apdergtos tų paukščių

mėšlu, jog atrodo būtų nudažytos balta spalva. Paukščiai čia renkasi

tokiais nesuskaičiuojamais pulkais, kaip vargu ar yra kur kitur Senajame

pasaulyje, todėl, kad žuvies, o ypač omulių šiose įlankose yra daugiau negu

gali būti.

Nors nuo ekspedicijos pradžios praėjo ddaugiau kaip 130 metų nuo pirmo

rusų išėjimo prie Baikalo (1643m) keliautojas pastebėjo, kad visi rusų

gyventojai, gyvenantys ant Baikalo pakrančių, sudarytu nelabai didelę

gyvenvietę. Čia, pagal tyrinėtojo teiginius lengviau sutikti rudo kailio

lokį ir pabėgusį Nerčinsko kato.rgininką, negu rusų gyventoją. Apie daugelį

Baikalo rajonų, turėdamas omenyje, kad nėra žmogaus veiklos pėdsakų, jis

rašė, jog rajonai panašūs į visiškai negyvenama dykumą.

Šie paliudijimai gali sukurti nuomonę, kad ekspedicija atrado Baikalo

gamtą visoje vos pirminėje pilnumoje. Bet tai ne visai taip. Įdėmiai

skaitant kelionės aprašymus, galima surasti nemažai pastebėjimų apie gamtos

nuskurdimą; kai kurių gyvūnų skaičiaus sumažėjimą ir netgi visiška

išnykimą.

Baikalo ruonis tuo metu tapo labai retas pietvakarinėje ežero dalyje,

o prie upės Viršutinė Angara buvo galutinai išnaikinti brangiausi juodieji

sabalai. Pasakodamas apie Olchono salos gamtą, keliautojas nemini sabalo,

kuris buvo išgaudytas čia aanksčiausiai dar XVII a. Aprašydamas “Šventos

Nosies” salą pastebi, kad ”smulkmė ten išnaikinta”, turėdamas galvoje

tikriausiai sabalus ir kanopinius žvėris. Labai įdomus parodymas, kad

“bebrų Baikale jau nebėra, nors jie dažnai papuola dar Sajanų kalnyno

upėse”. Tik Viršutinei Angaroj, prieš Baunto ežerą, bebrai sutinkami dar

dažnai, sakoma, jog anksčiau jie veisdavosi ir upėse, įtekančiose į

Baikalą.

Tokiu būdu, jau tuo metu, kai aplink ežerą keliavo pirmoji mokslinė

ekspedicija, ežero gamta jau turėjo rimtų nuostolių. Ir tai nenuostabu XVII

a. Pabaigoje pietų Baikalas buvo pakankamai gyvybingas prekybos kelias tarp

Rusijos iir Kinijos. Išplaukę iš Irkutsko, pirklių burinės – irklinės valtys

pakildavo Angara iki Baikalo, vėliau išilgai kranto nusigaudavo iki

Goloustno, kur buvo speciali perkėla per ežerą, o toliau Selengos upe

plaukė iki Udinsko ir Selenginsko, kad įveikę dar keliasdešimt kilometrų

sausuma, pasiektu Kiachtas.

Tuo metu prie Baikalo sugaudavo daug eršketų, omulių, ruonių ir

kailinių žvėrių. Kiniečiai noriai pirkdavo kailius, kuriuos naudojo

suknelių priedams. Kinija taip pat pirkdavo ruonių taukus kaip maisto

produktą ir odų išdirbimui. Pasakodamas apie pirmą kartą P.S Pallaso

aprašytą paslaptingą”Ggalomianka (rusiškai)” I.G Georgi pareiškė, jog jos

taukus pakrančių gyventojai taip pat lydo ir pelningai parduoda kiniečiams.

1855m, dalinai kartodamas ekspedicijos maršrutą, Baikalą nagrinėjo

kitas žymus natūralistas – Gustav Radce. Jis taip pat pažymėjo kai kurių

gyvūnų skaičiaus sumažėjimą.

Prieš 100 metų, kai 5 metus Baikalą tyrė geografas ir geologas I.D

Čierskis, gamtos aplinka prie Baikalo, ypač pietinėje dalyje, buvo jau

smarkiai pasikeitusi. 1879m Kultuke buvo jau 65 kiemai su 433 gyventojais,

o gyvenvietėje Listveničnij, kadaise tebuvusiam vos pašto stotim – 90

kiemų, cerkvė, prieplauka ir >400 gyventojų. Pervežimo vietoje į Golonstnos

ištaką išaugo kaimas Goloustnija su 33 kiemais ir 172 gyventojais.

Tuo metu pietinėje ežero dalyje visiškai išnyko didžiųjų baklanų

lizdai. I.D Čierskis nerado šių paukščių netgi Baklanų Akmenyje prie

Smėlėtosios įlankos, kur jų didžiulius kiekius matė Raddė. Žuvėdrų skardyje

į pietus nuo “Didžiųjų Katinų” dingo žuvėdrų lizdai. Smarkiai sumažėjo

eršketų ir omulių skaičius, o į kai kurias upes omuliai nebeįplaukia

nerštui.

Visa tai neginčijamai liudija, kad pirmuosius labai skaudžius

laukiniai Baikalo gamtai sudavė ne geležinkelis, įmerkiami tinklai ir

ugniašaudis ginklas, o primityvus bet tam tikrose sąlygose labai grobikiški

medžioklės ir žvejybos įrankiai.

Praėjusio amžiaus pradžioje po Transsibiro magistralės atsiradimo

Baikalo gamtos skurdimas smarkiai pagreitėjo. Masiški miško kirtimai,

beveik pilnai išnaikinti sabalai, smarkiai sumažėjo briedžių, maralų ir

daug kitokių brangių gyvūnų. 30 – aisiais metais Baikale nustojo gūžtas

sukti pilkosios žąsys. Visiškai neliko žąsų – sausanosių, kurios dideliais

būriais gyveno Selengos deltoje. 60 – .ųjų metų pradžioje išnyko diodeli

baklanai. Dingsta gulbės – klykuolės. Vos keletą lizdų galima rasti

raudonosios anties. Ežero šiaurinėje dalyje greitai mažėja kupranosių

turpanų arealas.

Ypač pastebimai suskurdo salų fauna, taip pat ir Olchono. Dar dirbant

Pallaso akademiniai ekspedicijai, joje jau nebebuvo sabalų. Juos išgaudė

aborigenai. Po to palaipsniui dingo maralai, stirnos, drovai, didieji

baklanai.

Tokie liūdni rezultatai stichiškai puolant civilizacijai laukinę

Baikalo gamtą!

Išvados

Žmogus ne tik smarkiai paveikia eilės gamtinių ežerų rėžimus, bet ir

sukuria dirbtinius ežerus – vandens saugyklas – kad geriau ir pilniau

panaudotų gamtinius vandenis. Jų rėžimas iš anksto projektuojamas

atsižvelgiant į fizikos – geografijos faktorius ir liaudies ūkio paklausą

ir toliau reguliuojamas hidrotechninėmis priemonėmis. Todėl vandens

saugyklų rėžimas įgauna eilę ypatumų, skiriančius juos nuo ežerų.

Kartu su vandens saugyklomis kkasami prūdai, kurie aprūpina gyvenvietes

hidroenergija, tarnauja vandens šaltiniais, naudojami žuvininkystei ir

plaukiojančių paukščių auginimui.

Ežerų reikšmė liaudies ūkiui taip pat didelė. Ežeruose plačiai

išvystytas žuvų ūkis ir žvejyba, iš ežerų nuosėdų gaunamos mineralinės ir

organinės žaliavos. Eilėje rajonų ežerai yra pagrindiniai vandens tiekimo

šaltiniai. Kai kurių ežerų gydomasis purvas (dugno nuosėdos) plačiai

naudojamos medicinoje.

Literatūros sąrašas

1. A. Avakian “Vandens saugyklos”

2. B. Bogoslovski “Ežerotyra”

3. L. Tallin “Šiuolaikinių ežerų istorija”

4. M. Zakopalov “Ežerų atsiradimo ir vystymosi bendrosios nuostatos”

[pic]