Didžiodios Britanijos salos

DIDŽIOSIOS BRITANIJOS SALOS

Didžiosios Britanijos salos iš šiaurės į pietus nutįsusios beveik 1000 km. D. Britanijos salos – vienintelis didelis salynas prie Vakarų Europos krantų. Jam priklauso dvi didelės salos: D. Britanijos ir Airijos. Aplink jas – daugybė mažų salelių:Meno, Alėjaus, Džuros, Tairio, Ramo, Skajaus, Orknio, Hebridų, Lujo ir kitos.

Bendras salyno plotas apie 325 tūkst. km2, iš jų 230 tūkst. km2 priklauso D. Britanijos salai, o 84 tūkst. km2- Airijos salai.

Salyno krantai labai vingiuoti, išraižyti gilių įlankų ir fiordų. Pakrantės zona bbeveik neviršija 200 m. gylio. Ant žemyninės seklumos paviršiaus aptinkami upių vagų ir kopų fragmentai, tai liudija, kad salos nuo žemyno atsiskyrė nesenai. Galutinis salyno atsiskyrimas nuo žemyno ir dabartinis pakrančių susiformavimas vyko jau poledyniniu periodu.

Didelės įlankos D. Britanijos ir Airijos salų pakrantėse susidarė ten, kur yra lygumos. Kitokia padėtis pusiasaliuose – ten kyla kalnų masyvai. Ypatingai ryškiai išraižyti šiaurės vakarinė D. Britanijos salos dalis ir vakarinė Airijos pakrantė.

D. Britanijos šiaurėje iškyla Šiaurės Škotijos kalnynas. Gilus tektoninis lūžis ppadalina kalnyną į dvi dalis: Šiaurinį ir Grampiano kalnyną. Čia yra aukščiausia salyno viršūnė- Ben Nevis [1343m.] Tarp šių kalnynų, lūžio vietoje yra Kaledono kanalas, kuris jungia Lordo ir Mario įlankas. D. Britanijos šiaurėje atskilo dvi salų grupės:Vidinės ir Išorinės HHebridų salos.

Šiaurės Škotijos reljefe matosi ledynų darbo pėdsakai: riedulių sangrūdos,“avinų kaktos”, trofinės lygumos. Pietinė Škotijos dalis lygesnė. Ten yra ežerų ir riedulių sankaupų.

Visą vidinę Airijos salos dalį užima Centrinės Airijos lyguma. Čia būdingi karstiniai dariniai: gilūs šuliniai, urvai, galerijos, požeminės upės ir ežerai. Visa tai formavosi išplovus karbono periodo klintis. Centrinė Airijos lyguma apsupta kalnų masyvais (aukštis apie 1000m). Aukščiausia Airijos vieta Kerio kalnai su Karantinulio viršukalne (1041m). Be ryškaus tektoninio ir erozinio susiskaldymo, Airijos reljefui būdingas ir apledėjimų paliktas reljefas.

D. Britanijos salų gelmėse rasta daug naudingų iškasenų. Kambro ir Airijos kalnuose randama švino ir cinko rūdų; Kornvalyje- vario, alavo, o Midlende gausu geležies rūdos. Svarbiausia iškasena yra akmens anglis. Jos yra: Vidurio Škotijos pažemėjimuose, Peninų pakraščiuose ir pietiniame VVelse. Naftos ir gamtinių dujų gaunama iš Šiaurės jūros šelfinės zonos. Tai pagrindinė naftos gavybos vieta. Airijoje yra dideli durpių klodai.

Drėgni vakarų vėjai, pučiantys ištisus metus, atneša į D. Britanijos salas didelį kiekį kritulių. Jie formuoja jūrinį klimatą. Britų salas gaubia Šiaurės Atlanto šiltoji srovė, todėl vidutinė metinė temperatūra 8-110 C. Žiemos ten šiltos ir drėgnos, pučia gūsingi vėjai, o rūkai dažni visus metus.

Šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra visada teigiama; čia 4-80 šilčiau negu tose pačiose platumose R. Europoje. Įsivyravus šiaurinėms ooro masėms Škotijoje žiemą oras atšąla iki -180 C. Sninga visoje saloje, bet sniegas išsilaiko apie 1-1,5 mėn.,o Anglijos pietuose- ne ilgiau kaip savaitę, todėl žolė ten žaliuoja ištisus metus. Pavasaris bei ruduo ilgas, vėjuotas, drėgnas ir žvarbus. Vasaros vėsios, vidutinė temperatūra 2-30 C žemesnė negu toliau žemyne esančiose srityse. Kritulių iškrenta per visus metus 1500 mm, o vietomis- iki 2000mm. Krituliai iškrenta smulkaus lietaus pavidalu, o žiemą kai kuriuose rajonuose lyja ištisai. Viena iš gamtinių ypatybių D. Britanijos salose- tiršti rūkai. Jie būna labai dažnai ir labai tiršti, kad net neįmanoma įveikti stipriausiu apšvietimu. Jie gali tęstis ištisas dienas.

Upių tinklas labai tankus dėl reljefo ypatumų ir klimato specifikos. Didelės upės: Severnas [354 km.], Temzė [338 km.]. Jos nėra labai ilgos, bet vandeningos ištisus metus, neužšąla ir tinka laivybai. Visos upės baigiasi giliomis estuarijomis. Ant upių stovi svarbūs uostai: Londonas, Liverpulis, Bristolis, Glazgas. Kalnų rajonuose, ypač Škotijoje ir Velse, upės naudojamos hidroenergijai gaminti.

Didelių ežerų nėra, o smulkių yra labai daug. Didžiausias [396 km2] ežeras Nėjus, tyvuliuojantis Š. Airijoje, o žinomiausias- Nesas [Loch Nesas 56 km2 ]- Škotijoje. Airijos ežerai pagal kilmę- karstiniai. Kalnų rajonuose Škotijoje, Kambro kalnų rajone bei Velse yra daug ledyninės kilmės ežerų.

D. Britanijos salos priklauso plačialapių miškų aarealui, tačiau nėra ištisinės dangos. Dabartiniai miškai yra pasodinti, o augę senieji bukų, ąžuolų miškai iškirsti. Miškai užima 7 procentus viso ploto. Šiaurėje vyrauja pušys ir eglės, o pietuose- bukai, skroblai, ąžuolai. Dideli plotai užimti pievomis.

Škotijoje 2/3 ploto užima durpynai ir aukštapelkės. Dideli užpelkėję plotai buvo D. Britanijos salose aplink Vošo įlanką ir C. Airijoje. Dideli pelkių plotai dabar nusausinti ir paversti dirbamais laukais. Čia auginami kviečiai ir cukriniai runkeliai.

Dėl švelnių žiemų Britų salose auga keletas amžinai žaliuojančių augalų. Ąžuolų pomiškyje auga visžaliai krūmokšniai bugienis arba daugialapis bugienis.

Derlingiausi dirvožemiai yra pietryčių Anglijoje- miškų rudieji. Rytinėse pelkėtose vietose- jauriniai rudieji, o kalnuose- kalnų jauriniai dirvožemiai. Š. Airijoje ir Škotijoje vyrauja rūgštieji nesujaurėję rudžemiai.

Gyvūnija gana skurdoka. Stambių žinduolių liko tik 43 rūšys. 13 rūšių- įvežta. Didžiausias Britanijos žvėris- taurusis elnias. Yra stirnų, laukinių ožkų, barsukų, ūdrų, ondatrų, nutrijų, pilkųjų voverių ir kitų. Paukščių yra apie 130 rūšių. Gyvena antys, žąsys, kurtiniai, strazdai, fazanai, kalnų kurapkos ir kit.

Žmogus labai pakeitė D. Britanijos salas. Didelės įtakos turėjo ankstyvas pramonės vystymas, miestų plėtra, transporto vystymasis Labai nukentėjo Peninų gamta bei P. Velsas. Dabar saugomos unikalios vietos, kurios dar liko nesunaikintos: “ežerų apygarda”, Kornvalis, Š.R. ir PR Airija. Suformuotas draustinių, 150 rezervatų, 10 nacionalinių parkų tinklas.

Gamtos sstebuklai.

Skajaus sala yra prie šiaurvakarinės Škotijos pakrantės, maždaug už 184 km nuo Glazgo. Smarkiai raižytos salos ilgis 77 km, o plačiausia vieta 38 km. Skajaus kraštovaizdyje vyrauja įspūdingos Blak Kvilin Hilso kalvos. Čia yra 20 viršukalnių, iš kurių 15 aukštesnės kaip 914 m, aukščiausia yra 1009 m Sgur Alasdero kalnas.

Milžino klojinys yra šiaurinėje Antrimo grafystės Šiaurės Airijoje pakrantėje, už kokių 80 km į ŠV nuo šalies sostinės Belfasto. Svarbiausia įspūdingos kranto linijos vieta, bazalto stulpų sangrūda, užima maždaug 2 ha plotą. Daugelis senovinių šešiakampių stulpų guli paplūdimyje sudužę ar subyrėję į šipulius.

Čedaro tarpeklis yra vakariniame Anglijos Mendip Hilso gale, už kokių 11 km į šiaurės vakarus nuo Velso ir 24 km į pietvakarius nuo Bristolio. Uolinės įspūdingo plyšio sienos kyla į 137 m aukštį, Klintiniai urvai išsidėstę žemutiniame tarpeklio gale, kur iš kalnų išnyra požeminė upė Čedar Jeo.

Fingalo ola. Stafo saloje yra apie 69 m ilgio ir ties anga 69,2 m aukščio ola, kurią išgraužė jūra. Tai įspūdingo dydžio, garsų, spalvų ola.