Didžioji Britanija
Planas
1. Įžanga
2. Dėstymas:
Bendros žinios
Duomenys
Sudėtis
Politinis ir administracinis pasiskirstymas
Geografija
Klimatas
Britai
Kalba
Šeima
Požiūris į kitas kultūras
Kultūros stereotipai
Klasikiniai snobai
Maistas – tikras nesusipratimas
Mylimi gyvulėliai – brangesni už žmones
Manieringi, bet nemandagūs
Regioniniai skirtumai
Škotai
Valai
Šiaurės Airijos gyventojai
Londoniečiai
Papročiai
Melagių diena
Užgavėnės
Kruvinas sportas
Vestuvės
3. Išvados
4.Naudotos literatūros sąrašas
Didžioji Britanija
Įžanga
Oficialus pavadinimas Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė
Valdymo forma Konstitucinė monarchija
Plotas 244 820 km²
Sostinė ir didžiausias miestas Londonas (6,9 mln. gyv.)
Kalbos Anglų, valų, gėlų
Piniginis vienetas Svaras sterlingų
Svarbiausios religijos Anglikonų, katalikų, prebiterionų
Aukščiausia vieta Ben Nevis 1342m
Žemiausia vieta Holme Fen –3m
Ilgiausia upė Thames 340m
Bendros žinios
Sudėtis
Britų salos – didžiausias salynas Europoje. Jį sudaro Britanijos ir Airijos salos bei 5 ttūkst. jas supančių salelių. Salyno šiaurėje skiriamos trys nedidelių salų grupės: Hebridų, Orknio ir Šeltono. Britanijos saloje bei šiaurinėje Airijos salos dalyje įsikūrusi Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė. Jungtinė Karalystė taip vadinama todėl, kad be istorinių Didžiajai Britanijai priskiriamų Anglijos, Škotijos ir Velso sričių jai priklauso ir Šiaurės Airija.
Politinis ir administracinis pasiskirstymas
Politinis ir administracinis pasiskirstymas atsispindi nacionalinėje Britanijos vėliavoje: joje vaizduojami raudonas Anglijos šv. Jurgio, raudonas Airijos ir baltas Škotijos šv. Andriaus kryžius mėlyname fone. Velsas yra kkunigaikštystė, išlaikiusi išskirtinumą, bet savos vyriausybės neturi. Škotija dar išlaikiusi šiek tiek nacionalinės nepriklausomybės bruožų. Pavyzdžiui, šalies vidaus valdymo sferoje turi šiokių tokių vietinių įstatymų bei įsakymų leidimo galią. Ir Škotijoje ir Velse jaučiamas tam tikras visuomenės judėjimas už nepriklausomybę. TTačiau panašu, kad nei artimiausiais metais, nei tolimoje ateityje šios dvi šalys netaps nepriklausomomis nuo Jungtinės Karalystės. Vis dėlto politine prasme būtų nekorektiška, netgi labai nemandagu Velsą pavadinti Anglijos dalimi arba sutapatinti škotus su anglais.
Šiaurės Airijos provincija atsirado padalijus Airiją XX a. pr. Tuomet Britanija išsireikalavo politines teises kontroliuoti šiaurines Airijos grafystes, kad apsaugotų gyventojų daugumą, save laikančią britais, o ne anglais.
Geografija
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė įkurta 1801 m. ir užima beveik tokį plotą kaip JAV Oregono valstija. Pietinį šalies krantą nuo Vakarų Europos skiria Lamanšas, o rytinę pakrantę – Šiaurės jūra. Šiaurinius ir vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas. Vietovei būdingos raižytos kalvos ir neaukšti kalnai pagrečiui su plokščiomis lygumomis. Krantas labai vingiuotas, todėl krašte nėra vietos, nnutolusios nuo jūros daugiau kaip 75 mylias.
Klimatas
Britanija – drėgna, skendinti rūkuose vidutinių platumų klimato Šiaurės jūros sala. Oro temperatūra čia retai nukrinta iki užšalimo taško ir retai pakyla per 80° pagal Farenheito skalę. Žiema paberia sniego ( išskyrus Londoną ir pietinę dalį), šykščiai leidžia pasidžiaugti vos 6 val. tetrunkančiu šviesiu paros metu, kiaurai persmelkdama iki kaulų šaltu jūros dvelksmu.
Britai
Kalba
Britų anglų kalba, kaip ir šalies karališkosios ištakos, yra germanų kilmės. Anglų kalbos formavimuisi didelę įtaką turėjo keltų, skandinavų, anglosaksų, lotynų kalbos, yypač normanų, kurią vartojo skandinavų gentys.
Mūsų dienomis anglų kalba tapo tarptautinio bendravimo kalba mokslo, verslo bei technologijos srityse.
Šeima
Dauguma britų pernelyg daug laiko praleidžia su tėvais, seneliais, vaikais, pusbroliais. Tokia tradicija.
Britai mano, kad vaikystė yra reiškinys, kurį neišvengiamai būtina kaip nors įveikti. Aukštuomenės šeimose vaikų priežiūra užsiima samdytos auklės bei guvernantės, bet ne patys tėvai. Dažnai šeimose vaikai iki 10 m. amžiaus išsiunčiami į internatines mokyklas.
Požiūris į kitas kultūras
Kitos kultūros, britų požiūriu – visiška netvarka. Geriausiu atveju – prasta britų kultūros kopija. Be to, jie linkę manyti, jog kiekvienas ne britų tautybės žmogus trokšta juo tapti. Britai įsitikinę, kad britu tik gimstama. Už visas jų pastangas pretendentai į britus už akių būna tik išjuokti.
Baisesnė britų požiūrio į kitas kultūras apraiška – rasizmas. Pavyzdžiui, vyrauja labai akivaizdus neatitikimas tarp kaukaziečių ir spalvotųjų skaičiaus, bet kurią dieną iškviečiamų apklausai į Hitrou ar Gatviko oro uostą.
Kultūros stereotipai
Klasiniai snobai
Britai vertina žmones pagal tai, kokios klasės šeimoje jie gimė, bet ne pagal nuopelnus.
Britų politikai ir laikraščių publikacijos jau keletą dešimtmečių tvirtina, kad klasinė sistema atgyveno. Tačiau dauguma britų vis dar priskiria save – ir, bene svarbiausia, bet kurį kitą tautietį – darbininkų, vidutiniajai klasei arba aukštuomenei. Gausiausia – darbininkų klasė. Vidutinioji klasė – palyginti nedidelis buržuazijos ssluoksnis, kuriam priklauso gerai uždirbantys, turintys aukštąjį išsilavinimą tipiški profesonalūs vadovai.
Gimusiems darbininkų šeimoje atsiranda vis realesnių galimybių pakilti į vidutiniąją klasę. Tačiau asmeniui, gimusiam ne aristokratų šeimoje – dvarininkų su paveldimais turtais, tituluotųjų ir įpėdinių, gaunančių kvietimus į visus diduomenės kviestinius oficialius priėmimus – beveik neįmanoma tapti aukštuomenės nariu. Mūsų laikų įžymybės ir verslininkai dažnai dirba ir žaidžia kartu su aristokratais, tačiau niekuomet nebus lygūs su ,,gimusiais dvaro rūmuose”.
Maistas – tikras nesusipratimas
Britų virtuvėje dominuoja krakmolas, riebalai, saldumynai, be to, jų maistas visada pervirtas.
Šiais industijos laikais britai turi bemaž prasčiausią virtuvės reputaciją. Prancūzų žodžiais tariant, britai moka nuostabiai padengti stalą, bet neturi nė mažiausio supratimo, ką patiekti ant jo.
Mylimi gyvulėliai – brangesni už žmones
Britai gyvūnais rūpinasi labiau, negu draugais ar šeimos nariais.
Tai liudija gausybė pasakojimų apie žmones, testamentu paliekančius daug pinigų mylimoms katėms ar šunims. Tačiau stereotipas, kad britai savo šunis myli labiau negu savo vaikus, nėra visiškai teisingas: dauguma britų savo šunis myli labiau negu bet kurį žmogų, ne vien tik savo vaikus.
Manieringi, bet nemandagūs
Britai išmoksta puikiai elgtis prie stalo, tačiau su žmonėmis bendrauti nemoka.
Kiekvienas britas žino, kad šakutę būtina laikyti kairėje rankoje, o baigus valgyti sriubą lėkštę palenkti nuo savęs. Svečiams iš užsienio šalių, kurių ekonomika labai orientuota į aaptarnavimo sferą, baisu darosi susidūrus su registratūros tarnautojais ar parduotuvių darbuotojais, kurie šnekučiuojasi tarpusavyje arba kalba telefonu su draugais, užuot puolę aptarnauti prieš juos stovintį klientą.
Netgi jei pavyksta sulaukti dėmesio, su jumis elgsis šiurkščiai. Veiksmingiaisias ginklas – paklausti, kuo būtent juos įžeidėte. Britai negali pakęsti konfrontacijos, jiems labai nepatinka būti apkaltintiems šiurkštumu.
Regioniniai skirtumai
Škotai
Škotai kildina save iš keltų. Gėlų kalba šneka apie 60 000 žmonių. Negali pakęsti, kai juos tapatina su kaimynais anglosaksais. Nors škotai dažnai save juokais laiko šykštuoliais, tačiau neabejokime: jie – viena iš dosniaisių pasaulio tautų. Beje, šia reputacija jie pernelyg nesinaudoja derėdamiesi su užsieniečiais.
Tauta garsėja savo škotišku languotu vilnoniu audeklu – škotišku pledu. Iš šio audeklo modeliuojami klostuoti sijonėliai, paprastai dėvimi škotų vyrų. Dar nuo XVII a. šie sijonai simbolizavo Škotijos kalnėnų klaną. Be sijonų, įvairiausiais balsais gaudžiamų dūdmaišių ir pilių, škotai garsėja viskiu. Šis gėrimas, kuriam pagaminti tereikia vandens, miežių ir salyklo, vadinamas ,,gyvybės vandeniu”. Škotijos sostinėje Edinburge yra net keturios viskio daryklos, į kurias leidžiama užsukti ir smalsiems turistams. Nors šiandien škotai sudaro tik 1,55% Europos gyventojų, jie gamina 36% Europoje išleidžiamų personalinių kompiuterių.
Škotija. Senovėje Škotijos pilys buvo statomos siekiant apsisaugoti nuo norvegų ir saksų antpuolių. Čia jų priskaičiuojama apie 1185, daugelyje iki
šiol gyvenama.
Keliaudami po Škotiją, išvysite gausybę bokštų, tvirtovių sienų liekanų. Ypač įspūdinga ant 137 metrų aukščio uolos pastatyta Edinburgo pilis, minima nuo VII amžiaus. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog 1251 m. joje gyveno Henriko III dukra, kuri vienuolikos metų tapo karaliene. Iki šių dienų tvirtovės požemiuose išlikę čia kalėjusių žmonių ant sienų išraižyti užrašai.
Valai
Panašiai kaip škotai ,,kenčia” dėl šykštuolių reputacijos, Velso gyventojai priversti taikstytis su žodžio welsh, reiškiančio ,,vengti mokėti skolas” lingvistiniu šališkumu. Kaip ir škotai, jie turi savo kalbą, kuri ppasižymi ilgiausių žodžių gausumu, o priebalsiai dažniausiai tariami su w. Tai kalba, turinti daugiausiai dvigubų l raidžių. Ja šneka apie ketvirtadalis Velso gyventojų. Istoriškai valai atrodo nesukalbami ir užsispyrę, tačiau viduje jautrūs. Kaip ir škotai, savo nuotolį nuo Londono jie laiko privalumu.
Šiaurės Airijos gyventojai
Nė vienas airis neslepia, kad didžiausia jo silpnybė – nacionalinis gėrimas ,,Guinnesso” alus. Aludės, kavinės ir restoranai – pagrindinė airių susitikimo ir bendravimo vieta. Prie alaus bokalo ir lėkštelės austrių jie praleidžia ištisas valandas. Tad čia niekada nnėra laisvų vietų.
Antroji airių silpnybė – regbis. Ši sporto šaka virto kultine: mokyklose vyksta regbio pamokos, kiekviename miestelyje yra regbio klubai. Stebėti varžybų iš visos Airijos suplūsta tiek aistruolių, jog visi viežbučiai būna sausakimši.
Dauguma iš beveik 1 milijono Šiaurės Airijos pprotestantų, būdami škotų ir anglų, emigravusių į Olsterį palikuonys, laiko save britais. Didžiuma iš beveik 500 000 katalikų, šimtmečiais čia gyvenusių airių tautos palikuonių, save laiko airiais ir mano, jog ši provincija – Airijos dalis, tačiau valdoma britų karinių pajėgų.
Beveik ketvirtį amžiaus Šiaurės Airijoje nesiliauja pilietinis karas. Įprastu gyvenimo būdu čia tapo bombų sprogimai, žmonių grobimas, susišaudymai. Beje, pastaruoju metu vis dažnesnės taikos paliaubos. Ypač spartus ekonomikos augimas Europoje įžiebia taikos įsivyravimo viltis.
Iš keturių svarbiausių Šiaurės Airijos uostų nusidriekia daugiau kaip 80 tarptautinių laivybos magistralių, jungiančių šalį beveik su visais pasaulio taškais.
Londoniečiai
Dauguma londoniečių per visą savo gyvenimą nejaučia nė mažiausio noro apsilankyti turtinga istorine praeitimi garsiuose, o dabar nauju gyvenimu alsuojančiuose didmiesčiuose – Birmingame, Mančesteryje, Liverpulyje ar Niukaslyje. Ir čiabuviai llondoniečiai, ir iš kitur atsikėlusieji linkę manyti, kad visi, gyvenantys ir dirbantys už Londono ribų, yra įtartini neišmanėliai. Savaime aišku, jiems trūko proto ir pinigų įsitaisyti sostinėje, pasaulio galybės centre.
Papročiai
Melagių diena
Atrodo, melagių dieną britai priima daug entuziastingiau negu kitų tautų gyventojai. Pokštus krečia net BBC (Britanijos radijo transliacijos korporacija) ir nacionaliniai laikraščiai. Ta proga juose gausu keistų, užmaskuotų arba tiesių ir atvirų reportažų (pvz., vyriausybė neva planuojanti iškeldinti Trafalgaro aikštę). Pokštauti priimta iki vidudienio, bet būkite budrūs visą tą dieną.
Užgavėnės
Dieną pprieš gavėnią Britanijoje prikepama gausybė blynų, idant jie palaikytų liaudies gyvastį per ateinantį pasninko ir atgailos laikotarpį. Ypač populiarios lenktynės su blynais. Lenktyniaujama gatvėse ar žaidimų aikštelėse su blynais ir keptuvėmis rankose.
Kruvinas sportas
Kurapkų šaudymas ir medžioklė su šunimis iki šiol laikoma viena iš britų džentelmenų tradicijų. Rudenį ir žiemą dvaro ponai apsivelka raudonus apsiaustus, pabalnoja žirgus ir paleidžia skalikus ant jaunų išsigandusių lapučių. Ir prasideda. Lapės, skalikai, arkliai siūbteli per visą šalį, viesulu skrosdami per visas privačias valdas. Raiteliai mėgina įsikišti, kad skalikai į skutelius nesudraskytų užvarytų lapių.
Nesižavintiems medžiokle ir kraujo praliejimu, bet mėgstantiems žiūrėti ir eiti lažybų, atvertos durys į Didįjį nacionalinį kliūtinio jojimo hipodromą, kuriame telpa per 250 tūkst. žmonių, taip pat begalė kurtų lenktynių takelių.
Vestuvės
Britų vestuviniai pokyliai išsiskiria savitais tostais, provokuojančiais linksmas blevyzdas ir žodinę vyrų ir moterų ,,dvikovą”. Dažnai neapsieinama be šokių. Paprastai per tokias šventes prigaminama kalnai maisto. Vestuvinis pyragas – tai kietas, sunkus vaisių tortas su storu kieto glajaus sluoksniu ant viršaus. Iš pokylio niekas nesiskiria tol, kol jaunavedžiai neišvyksta į povestuvinę ,,medaus mėnesio” kelionę.
Sodininkavimas
Britai – fanatiški sodininkai. XIX a. gėlių sėklas ir sodinukus imta siųsdinti iš viso pasaulio. Painius labirintus primenantys sodai stebina kruopščiai apkarpytomis geometrinėmis augalų formomis.
Dabar televizijos laidos sodininkystės tema – vvienos populiariausių geriausiose TV programose. Jos reguliariai transliuojamos tinkamiausiu žiūrovams laiku. Net tankiausiai apgyvendintose miestų vietose žmonės daug laiko skiria gėlių priežiūrai, augindami jas gėlių dėžutėse, triūsdami prie miniatiūrinių darželių šalia užpakalinių savo namo durų arba formuodami vijoklinius augalus ir suteidami jiems išradingiausias formas.
Vienas mėgstamiausių būdų praleisti laisvalaikį – išvyka į Britanijoje populiarius atvirus sodus. Tokių visuomenei atvirų sodų šalyje apie 3600.
Išvados
Nacionalinis charakteris visur gajus. Bet nė vienai tautai šitai netinka labiau, nei anglams, kurie, sprendžiant iš visko, turi tarsi patentą savo natūros gajumo. Toks pirmas ir ryškiausias anglų bruožas. Jų charakterio stabilumas ir pastovumas. Juos mažiau nei kitus veikia laiko dvelkimas, besikeičiančios mados. Svarbu pabrėžti, jog, būdamas stabilus, šis charakteris sudarytas iš labai prieštaringų, net paradoksalių bruožų, kurių vieni gana ryškūs, o kiti – sunkiai pastebimi; vadinasi, kiekvienas apibendrinimas, liečiąs anglus, bemat gali būti nuginčyjamas.
Materialistų tauta – kas tuo suabejos? – anglai davė pasauliui daugybę mistikų, poetų, idealistų. Kolonistų tauta, jie karštai prisirišę prie savo šalies, savo namų.
Nenuilstami jūrininkai ir keliautojai, jie kartu ir aistringi sodininkai. Jų smalsumas padėjo jiems susipažinti su viskuo, ką geriaisia turi kitos šalys, ir vis dėlto jie liko ištikimi savajai.
Literatūra
1.Timothy Harper ,,Prieš Jus Jungtinė Karalystė”, 2000m.
2.Mažasis pasaulio atlasas, 2000m.3.Vsevolodas Ovčinikovas ,,Ąžuolo šaknys”, 11982m.
4.Georgijus Sapožnikovas ir Rytas Šalna ,,Europa”, 1999m.
5.Žurnalas ,,Ji”, 2002 sausis (Nr.2)
