Europos Sąjungos plėtra

[pic]

Plėtimo procesas suteikia unikalią galimybę visiškai panaikinti

dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į

dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės

galės laisvai judėti, studijuoti ir dirbti, nepaisydami šalis skiriančių

sienų, o verslas ir ekonomika suklestės. 500 milijonų žmonių vienijančios

vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme bus

naudingas visai Europai.

Europos Sąjunga jau pergyveno keturis plėtimosi etapus (1973, 1981 1986

ir 1995 metais), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo

šešių iki penkiolikos. Tačiau būsimasis 13 pakraščiuose esančių šalių

kandidačių, pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Turkija pietuose,

apimsiantis plėtimosi etapas atspindi plačiausius iš visų iki šiol

egzistavusių plėtimosi užmojų. Tiek dabartinių, tiek ir potencialių

valstybių narių laukia didžiulis parengiamasis darbas, įgalinsiantis šį

etapą sėkmingai įveikti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti laukiamą darbą,

kaip pavyzdį galima pateikti ekonominius skirtumus ir paminėti, kad,

vadovaujantis galiojančiais perkamosios galios standartais, vienam

gyventojui tenkanti BVP dalis Kipre tesiekia 79 proc., Slovėnijoje 68

proc., Bulgarijoje 23 proc., o Latvijoje 27 proc. ES lygio.

Turkijos respublika

Šalies geografinė padėtis

Turkija, oficialiai Turkijos respublika (turkiškai Türkiye

Cumhuriyeti), yra pietryčių Europoje ir pietvakarių Azijoje. Šiaurės

vakaruose ji ribojasi su Bulgarija ir Graikija, šiaurėje su Juodąja jūra,

šiaurės rytuose su Gruzija ir Armenija, rytuose su Iranu, Sirija ir

Viduržiemio jūra, vakaruose su Egėjo jūra. Turkijos plotas 779 452 km2.

Sostinė – Ankara, didžiausias miestas – Stambulas.

Oficialius ryšius su Turkija Europos Sąjunga užmezgė 1963 metais, kai

buvo pasirašyta asociacijos sutartis. Turkija pirmoji iš šiuo metu narystės

ES prašančių šalių dar 1987 m. pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare.

Dėl įvairiausių politinių, ekonominių ir žmogiškų priežasčių nuo pat to

laiko iki 1999 m. gruodį Helsinkyje vykusio viršūnių susitikimo Turkijos

stojimo procesas tik truputį pasistūmėjo į priekį. Tačiau jau minėtojo

viršūnių susitikimo metu ES valstybių narių vyriausybės oficialiai

pripažino šios šalies statusą ir susitarė Turkiją laikyti valstybe

kandidate į Europos Sąjungos nares, kuriai taikomi tie patys narystės

kriterijai, kaip ir visoms kitoms šalims kandidatėms.

Priėmus tokį sprendimą, Turkija įgijo galimybę naudotis pasirengimo

narystei Europos Sąjungoje strategijos ir stojimo partnerystės teikiama

nauda, kuria siekiama skatinti ir remti Turkijoje vykdomas politines ir

ekonomines rreformas bei artimesnį politinį dialogą su Europos Sąjunga.

Dabar Turkija gali dalyvauti ES vykdomose programose ir Europos Sąjungos

bei šalių kandidačių susitikimuose. Be to, jai padedama derinti savo

teisinę bazę prie ES teisyno nuostatų ir praktikos.

Tačiau prieš pradėdama tikrąsias derybas dėl narystės ES, Turkija turi

įrodyti, jog gerbia žmogaus teises, ir pertvarkyti daugybę savo šalies ūkio

elementų. Atsižvelgdama į istorinę trintį tarp Turkijos ir jos Egėjo jūros

kaimynės Graikijos, Europos Sąjunga paragino taikiai išspręsti visus dar

neišspręstus ginčus dėl sienų ir kitų su tuo susijusių klausimų,

pavyzdžiui, KKipro.

Be Turkijos siekio tapti Europos Sąjungos nare, ES ir Turkiją jau sieja

15 milijonų eurų biudžetą turinti muitų sąjunga. Be to, Europos Sąjunga

skiria dar 135 milijonų eurų, taip siekdama skatinti Turkijos ekonominę ir

socialinę plėtrą.

Turkai jau valosi kojas į kilimėlį prie ES durų

2005 metų Spalio 3 d. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras

Jack Straw iškilmingai paskelbė derybų dėl Turkijos narystės ES pradžią

pareikšdamas: “Mes ką tik priėmėme istorinį sprendimą”. Tačiau už skambių

pareiškimų apie “naują ES santykių erą”, “abiejų pusių pergalę” slypi ne

vien optimizmo protrūkiai ir šviesi ateitis.

Viena prieš dvidešimt keturias

Planuotų spalio 3-iosios vakaro iškilmių pradžia buvo atidėta iki

pusiaunakčio, nes kompromiso paieškas uždelsė gana griežta Austrijos

pozicija dėl visateisės Turkijos narystės ES. Austrijos kancleris Wolfgang

Schuessel pareiškė abejonių, ar Europos Sąjunga sugebės priimti į savo

tarpą didžiulę musulmonišką šalį ir kad Turkijos stojimas nebus natūralus

įsiliejimas į ES bendruomenę. Savo kalbą kancleris baigė sakydamas, kad

didžiuojasi savo šalies piliečių tvirta pozicija. Labiau įsiklausyti į

piliečių nuomonę ragino ir Austrijos užsienio reikalų ministrė Ursula

Plassnik. Austrai viršūnių susitikime siūlė specialų Turkijos narystės ES

modelį – privilegijuotos narystės ar ypatingos partnerystės. Šiems

siūlymams pritarė ir Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy.

Savo ruožtu Vakarų Europos žiniasklaida akcentuoja, kad Europos politinis

elitas neatsižvelgia į rinkėjų nuomonę, kuri prieštarauja Turkijos

priėmimui į Europos Sąjungą, ir teigia, jog ES plėtra žlugs, jei nebus

atsižvelgiama į daugumos nuomonę. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino

Austrijos atstovus nusileisti ir galiausiai pritarti deryboms su Turkija.

Ilgai ir sudėtingai

Visų ES šalių vadovai vienbalsiai pritaria, kad derybos su Turkija

bus ilgas ir sudėtingas procesas, truksiantis mažiausiai dešimtmetį.

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso pareiškė, kad “Turkijos

įstojimas į ES, kaip ir kiekvienos šalies, nėra savaime suprantamas ir

garantuotas iš anksto”. “Europa turi sužinoti daugiau apie Turkiją, o

Turkija turi užkariauti europiečių širdis ir protus. Juk būtent ES

piliečiai vieną dieną turės apsispręsti dėl Turkijos narystės ES”, – teigė

J.M.Barroso.

Pirmą kartą dėl narystės ES Turkija kreipėsi 1963 m. 1999 m. Europos

Sąjunga pagaliau prižadėjo turkams pradėti derybas dėl narystės ES o 2004

guodį paskelbė derybų pradžios datą.

Derybos su Turkija galės būti sustabdytos, jeigu Turkija nesilaikys

laisvės, demokratijos ir teisės viršenybės principų ar neužtikrins žmogaus

teisių apsaugos. Derybų tempas priklausys nuo Turkijos reformų spartos, ES

teisės aktų įgyvendinimo, gerų kaimyninių santykių palaikymo ir Turkijos

pastangų sprendžiant Kipro salos suvienijimo klausimą. Derybos dėl Turkijos

narystės negalės būti baigtos anksčiau nei 2014 metais. Derybų metu

numatoma taikyti įvairias priemones: ilgus pereinamuosius laikotarpius,

išimtis ar nuolatinius saugiklius.

Lapkričio mėn. bus pristatyta pirmoji Europos Komisijos parengta

ataskaita apie Turkijos pažangą rengiantis narystei ES.

Dižiausia Turkijos narystės ES problema – Kipro padalijimas graikų ir

turkų bendruomenėms. KKipras 1960 m. tapo nepriklausomas nuo britų, o po

trejų metų kilęs tautinių bendruomenių konfliktas ilgainiui privertė

padalyti šalį Jungtinių Tautų “žaliąja juosta” graikiškajai bendruomenei ir

Šiaurės Kipro turkų respublikai, kurią pripažino vienintelė Ankara. 2004 m.

balandį referendume Kipro graikai atmetė, o turkai palaikė Jungtinių Tautų

remiamą salos suvienijimo planą, pavadintą Annan planu. 2004 m. gruodį, kai

ES lyderiai pritarė Turkijos stojimo deryboms, viena iš sąlygų Turkijai

buvo pripažinti iki šiol nepripažintą į ES priimtą graikišką Kipro

valstybę.

Truputis nesenos istorijos

2002-ųjų gruodį Kopenhagoje vykusiame ES viršūnių susitikime buvo

nutarta užbaigti derybas dėl narystės su 10 naujųjų ES narių, – susitikime

dalyvavę turkai liko nusivylę, nes tikėjosi, kad ES lyderiai nuspręs

netrukus pradėti derybas su Turkija arba bent paskelbs netolimą tikslią

datą, užuot prikaišioję nevykdomus kriterijus dėl žmogaus teisių ir

demokratijos šalyje užtikrinimo. Kartu Kopenhagos senamiestyje vyko ES

šalių kandidačių mugė – pristatymas, kuriame teko pabendrauti su Ankaros

miesto tartautinių reikalų skyriaus pareigūnais ir Turkijos diplomatais.

Jie stengėsi, norėdami pateikti savo šalį kaip vertą narystės ES, kaip

nuoširdžiai bendravo su paviljono lankytojais, nors tik labai retam iš jų

užuojautą kėlė turkų “penkiasdešimties metų laukimas prie ES durų”.

Greičiau priešingai – lankytojai, nors ir apdovanoti suvenyrais, rūškanais

veidais, tarsi ko bijodami, paskubomis pasišalindavo iš draugiškų turkų

paviljono. Ar situacija pasikeitė?

Naujosios ES šalys labiau palaiko Turkiją

Visoje ES atlikti visuomenės nuomonės tyrimai

rodo, kad Turkijos

narystės ES palaikymas priklauso nuo kiekvienos šalies nacionalinių

interesų ir istorinės patirties, tačiau naujosios narės palankiau vertina

Turkijos narystės ES perspektyvą nei senosios ES 15. Tai aiškinama keletu

priežasčių. Pirmiausia naujosios šalys geriau supranta šalies kandidatės

statusą ir palaiko panašaus likimo valstybes. Antra, naujokės gauna daugiau

lėšų iš ES biudžeto nei sumoka į jį, todėl plėtra joms nereiškia papildomos

finansinės naštos. Pagrindiniai argumentai, išsakomi prieš Turkijos narystę

ES, yra panašūs visoje ES – Turkija per didelė, pernelyg varginga ir

nepriklauso Europai dėl religijos (98 proc. Turkijos gyventojų yra

musulmonai) ir kitokio kultūros paveldo.

Didžioji dalis ES 10 akcentuoja, kad Turkijoje turi būti labiau

gerbiamos žmogaus teisės ir gerokai pagerėti ekonominė padėtis prieš šaliai

įstojant į ES. Kai kuriose šalyse baiminamasi masinės imigracijos iš

Turkijos.

2005 m. Eurobarometro tyrimų duomenys, proc.

|Lenkija |54 |31 |15 |

|Slovėnija |53 |40 |7 |

|Vengrija |51 |38 |11 |

|Malta |43 |39 |18 |

|Estija |42 |33 |36 |

|Lietuva |42 |32 |27 |

|Čekija |37 |51 |12 |

|Slovakija |37 |50 |13 |

|Latvija |36 |44 |20 |

|Kipras |16 |80 |3 |

|ES 15 |32 |55 |- |

Literatūros sąrašas:

1. http://iz.euro.lt/index.php