EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYS

TURINYS :

VISOS EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYS ĮSTOJIMO TVARKA

Sąjunga (sutrumpintai – ES) – dvidešimt septynių šalių ekonominė bei politinė sąjunga. 13-oje ES šalių galioja bendra valiuta – Euras. Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 496 mln.

Europos sąjunga turi daug funkcijų, iš kurių svarbiausios : bendrosios rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos (nors kai kurios šalys išlaikė savo valiutą), bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos, palaikymas.

Valstybinė kalba

23 oficialios kalbos

Sostinės

Briuselis, Liuksemburgas, Strasbūras

Tarybos pirmininkas Wolfgang Schüssel (2006 m. I pusmetis)

Komisijos pirmininkas José MManuel Durão Barroso

Europos Parlamento pirmininkas Josep Borrell

Plotas

– Iš viso

– % vandens 7-oje vietoje

4 325 675 km²

–

Gyventojų

– Iš viso (2007)

– Tankis

3 vietoje

496 000 000

115 gyv/km²

BVP

– Iš viso (2006)

– BVP gyventojui 1 vietoje

13 300 000 000 000 €

28 100 €

Valiuta

Euras, kai kurios šalys tebeturi nacionalines valiutas

Laiko juosta

– Vasaros laikas

Daugiausia UTC, UTC+1, UTC+2

Daugumoje šalių

Įkurta Romos sutartis

– 1957 kovo 25

Mastrichto sutartis

– 1992 vasario 7

Valstybinis himnas

Bethoveno IX-oji simfonija

Interneto kodas .eu

Europos Sąjunga

(Detaliau)

Šiuo metu ES turi 23 oficialias kalbas:

• airių (nuo 2007 m., bet su išimtimi) <

• anglų,

• bulgarų,

• čekų,

• danų,

• estų,

• graikų,

• ispanų,

• italų,

• latvių,

• lenkų,

• lietuvių,

• maltiečių,

• olandų,

• portugalų,

• prancūzų,

• rumunų,

• slovakų,

• slovėnų,

• suomių,

• švedų,

• vengrų,

• vokiečių.

Visi ES institucijų išleidžiami teisės aktai ir sprendimai skelbiami visomis oficialiomis kalbomis. Piliečiai gali kreiptis į ES institucijas bbet kuria iš oficialių kalbų, o ES institucijos privalo atsakyti ta pačia kalba.

Aukščiausio lygio susitikimuose yra užtikrinamas vertimas žodžiu į visas oficialias kalbas. Pvz., į visas oficialias kalbas verčiama Europos Parlamento posėdžiuose ir Europos Vadovų Tarybos susitikimuose.

Kituose, žemesnio lygio susitikimuose (pvz., ES Tarybos darbo grupių susitikimuose) vartojamas paprastesnis kalbų režimas, verčiama tik į prancūzų ir anglų kalbas (kartais dar ir į vokiečių). Kai kurie susitikimai vyksta be vertimo, praktiškai tai reiškia, kad kalbama tik angliškai ir prancūziškai.

Įsikūrus Europos ekonominei bendrijai (1957 m.), oficialiomis buvo paskelbtos visos šalių narių oficialios kalbos (tuo metu – prancūzų, vokiečių, olandų ir italų), tačiau faktiškai dominavo prancūzų kalba. Jos dominavimas pradėjo mažėti nuo 1973 m., į bendriją įstojus Didžiajai Britanijai, tačiau iki pat XX a. 110-ojo dešimtmečio prancūzų kalba išliko pagrindine ES institucijų darbo kalba. Po 1995 m. (kai į ES įstojo Skandinavijos šalys ir Austrija) ir ypač 2004 m. (kai įstojo Rytų Europos šalys) ES plėtros į ES įstojo šalys, kuriose prancūzų kalbą moka labai mažai žmonių. Todėl nuo to laiko ir ES institucijose ėmė dominuoti anglų kalba.

Kitų kalbų statusas

2004 m. Airijos ir Ispanijos vyriausybės pradėjo siekti, kad oficialių ES kalbų statusas būtų suteiktas airių, baskų, galisų ir katalonų kalboms.

Airių kalba

1973 m. Airijai įstojus įį Europos Ekonominę bendriją, airių kalbai buvo suteiktas oficialios kalbos, tačiau ne oficialios darbo kalbos, statusas. Tai reiškė, kad ES pirminė teisė (ES įsteigiančios sutartys) buvo skelbiamos ir airių kalba, piliečiai taip pat turėjo teisę kreiptis airiškai į ES institucijas. Tačiau ES institucijų teisės aktai nebuvo verčiami į airių kalbą, į ją nebuvo verčiama ir oficialių susitikimų metu. 2005 m. birželio 13 d. ES Taryba priėmė sprendimą, kad airių kalba nuo 2007 m. sausio 1 d. taps oficialia ES darbo kalba. Tačiau šis sprendimas priimtas su išimtimi, kad ne visi ES institucijų sprendimai bus verčiami į airių kalbą. Ši išimtis bus peržiūrėta po 4 metų (ir vėliau kas 5 metus).

Europos Sąjungos istorija

Europos Sąjunga

Pilietybė

Kultūra

Demografija

Ekonomika

Švietimas

Plėtra

Istorija

Kalbos

Politikos sritys

ES teisė

ES institucijos

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis:

• 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija,

• 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija.

• 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“, terminas.

Europos Bendrija oficialiai tapo Europos Sąjunga po 1993 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Mastrichto sutartis (pasirašyta 1992 m. vasario 7 d.).

Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungos trys sudedamosios dalys (ramsčiai):

• Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija)

• Europos eekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas)

• bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

Istorija

• Europos sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją – įkūrė šešios šalys 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje pasirašiusios sutarį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d.:

o Belgija

o Italija

o Liuksemburgas

o Olandija

o Prancūzija

o Vakarų Vokietija

• 1957 m. kovo 25 d. šios šalys pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.

• 1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.

• 1973 prisijungė kitos šalys:

o Airija

o Danija

o Jungtinė Karalystė

• 1981

o Graikija

• 1986

o Ispanija

o Portugalija

• 1990

o Rytų Vokietija Susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, ES prasiplėtė buvusios komunistinės Vokietijos demokratinės respublikos teritorija.

• 1995

o Austrija

o Suomija

o Švedija

• 2004 metų gegužės 1 d.

o Čekija

o Estija

o Kipras

o Latvija

o Lenkija

o Lietuva

o Malta

o Slovakija

o Slovėnija

o Vengrija

• 2007 metų sausio 1 d.

o Bulgarija

o Rumunija

• Narystės siekia:

o Kroatija

o Makedonija

o Turkija

Institucijos

Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra šios:

• Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų);

• Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms); <

• Europos Komisija (vykdomoji institucija);

• Europos Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi);

• Audito Rūmai (kontroliuojantys kaip tvarkomas Europos Sąjungos biudžetas).

• Europos Ombudsmenas (tiria skundus dėl netinkamo administravimo ES institucijose ir įstaigose)

Europos Vadovų Taryba (kurią sudaro visų ES šalių narių valstybių ir vyriausybių vadovai) teisiškai nėra institucija, tačiau ji nustato pagrindines ES raidos kryptis.

Euras.

Euro simbolis oficialiomis spalvomis

Eűras (EUR; €) – bendra 13 Europos Sąjungos šalių valiuta. Euras kaip nepiniginė atsiskaitymo priemonė buvo įvesta 1999 m. sausio 1 d., popieriniai pinigai pasirodė 2002 m. sausio 1 d.

Yra išleisti 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 eurų banknotai, taip pat 2 ir 1 eurų bei 50, 20, 10, 5, 2 ir 1 eurocentų monetos.

Vieno euro vertė yra 100 centų.

Banknotai visose šalyse yra vienodi, o monetų aversą kiekviena šalis leidžia pagal savą dizainą.

Saugumo priemonės

Euras galioja Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje (nuo 2000 m.), Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje,Slovėnijoje.

Be to, euras yra oficiali atsiskaitymo priemonė Monake, San Marine, Vatikane (šios trys šalys turi teisę leisti savo eurų monetas), taip pat Andoroje, Juodkalnijoje ir Kosove.

Danija įvesti eurą atsisakė referendume 2000 m. rugsėjį.

Euras Lietuvoje

Buvo laukiama, kad Lietuva eurą įsivestų nuo 2007 m. sausio 1 d., bet Europos viršūnių taryba, atsižvelgdama į Europos

centrinio banko ir Europos Komisijos ataskaitas dėl Lietuvos tinkamumo, nusprendė, kad Lietuva neatitinka visų Mastrichto kriterijų kriterijų (vidutinė metinė infliacija buvo šiek tiek didesnė, nei reikalaujama)

Lietuva nuo 2004 m. birželio yra prisijungusi prie vadinamojo valiutų kurso stabilumo mechanizmo antrosios pakopos (ERM-II), kurioje eurą norinčios įsivesti šalys privalo išbūti bent dvejus metus. Šiame mechanizme taip pat yra Latvija, Estija, Malta, Danija.

Lietuvoje leistose eurų monetų averse turėjo būti modifikuotas valstybės herbo simbolis Vytis, užrašai LIETUVA ir 2007, aplink centrą (Vytį) išdėstytos 12 žžvaigždučių atsižvelgiant į Europos pinigų sąjungos valstybių sukurtas monetas, taip pat valstybės įmonės „Lietuvos monetų kalykla“ ženklas. Taip Lietuvos bankas nusprendė 2004 metais.

Belgija Belgijos Karalystė (flamand. België, pranc. Belgique, vok. Belgien) – valstybė vakarų Europoje, turinti sausumos sienas su Olandija, Vokietija, Liuksemburgu ir Prancūzija, Šiaurės Vakaruose valstybės krantus skalauja Šiaurės jūra ir Duvro (arba Pa De Kalės) sąsiauris.

Belgija priklauso „Žemųjų šalių“ regionui (kurį taip pat sudaro Olandija ir Liuksemburgas). Taip pat Belgija priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai BBeneliuksu (nuo 1948 m.). Žemosios šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose yra labai aukštas.

Belgija yra palyginti nauja valstybė, gavusi nepriklausomybę tik 1830 m. Iki tol ją valdė Olandija. Dabartinės jos sienos nustatytos tik 1919 m.

Upė Masas dalija ššalį perpus. Į šiaurę iki pat jūros driekiasi derlingos lygumos. Į pietus nuo Maso eina Ardėnų kalnai, kur prastose žemėse išsibarstę reti ūkeliai.

(Detaliau)

Valstybinė kalba

prancūzų, flamandų, vokiečių

Sostinė

Briuselis

Didžiausias miestas Briuselis

Valstybės vadovai Albertas II

Karalius

Plotas

– Iš viso

– % vandens

30 528 km² (135)

6,20%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

10 379 067 (76)

339,99 žm./km² (16)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

330,60 mlrd. $ (28)

31 900 $ (13)

Valiuta

Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta nuo Olandijos

1830

1839

Valstybinis himnas

Belgijos himnas

Interneto kodas .be

Šalies tel. kodas

Italija

Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija iir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.

Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.

Repubblica Italiana

(Detaliau)

Valstybinė kalba

italų. Atskiruose regionuose – vokiečių ir ladinų Pietų Tirolyje, slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje ir prancūzų Aostos Slėnyje.

Sostinė

Roma

Didžiausias miestas Roma

Valstybės vadovai Giorgio Napolitano

Prezidentas

Romanas Prodis

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

301 230 km² (69)

2,4%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

58 133 509 (23)

192,99 žm./km² ((40)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

1 651,00 mlrd. $ (8)

28 400 $ (23)

Valiuta

Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Italijos suvienijimas

1861 kovo 17

Valstybinis himnas

Italijos himnas

Interneto kodas .it

Šalies tel. kodas

Istorija

Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai

Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

Naujieji laikai

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701-14 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.

Nuo XVIII a. pab. Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 11870 m. rugsėjo 20 d., galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).

Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922-43) užgrobė Etiopiją (1935-36) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.

Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 1945-1981 ir 1987-92 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas.

Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įvedė eurą.

Politinė sistema

Valstybės forma – demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Parlamento), renkamu 5 metams.

Prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės vadovas. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuri siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti ppasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose.

Parlamento rūmai renkami visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75% vietų parlamente; likusius 25% užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abejuose rūmuose.

Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.

Pagrindinės Italijos politinės partijos:

• Forza Italia (FI)

• Kairieji demokratai

Administracinis suskirstymas

Italija dalinama į 20 regionų (5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute):

Italijos miestai

• Abrucis (Abruzzo)

• Aostos slėnis (Valle d’Aosta)*

• Apulija (Puglia)

• Bazilikata (Basilicata)

• Emilija-Romanija (Emilia-Romagna)

• Friulis-Venecija-Džulija * (Friuli-Venezia-Giulia)

• Kalabrija (Calabria)

• Kampanija (Campagna)

• Lacijus (Lazio)

• Ligūrija (Liguria)

• Lombardija (Lombardia)

• Markė (Marche)

• Molizė (Molise)

• Pjemontas (Piemonte)

• Sardinija (Sardegna) *

• Sicilija (Sicilia) *

• Toskana (Toscana)

• Trentinas-Pietų Tirolis (Trentino-Alto Adige) *

• Umbrija (Umbria)

• Venetas (Veneto)

Geografija

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur

kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iiš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.

Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis.

Ilgiausios upės (km):

• Po – 668;

• Adidžė (Adige’) 410;

• Tibras (Tevere) 4405;

• Arno

Didžiausi ežerai (km²):

• Garda (Lago di Garda) 370,

• Madžorė (Lago Maggiore) 212,

• Komas (Lago di Como) 146,

• Trazimenas (Lago Trasimeno) 129.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), AAustrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.

Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulije; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija).

Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.

Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.

Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 kkm (jungia Šveicariją su Italija).

Ekonomika

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.

Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, aautomobilių padangų, o taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvų aliejaus, vyno (pirma vieta pasualyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.

Demografija

Italija yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių Europos valstybių (4-ta vieta Europoje), joje gana didelis gyventojų tankis, nors gyventojai pasiskirstę netolygiai.

Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių, tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36. Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².

Nuo aštuoniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų didėjo imigracija iš Albanijos, šiaurės Afrikos šalių, daugiausia ieškant darbo. Šalyje yra apie 1,2 mln. užsieniečių.

72% gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija. Didžiausi miestai (tūkst. gyv. 2001 m., skliaustuose palyginimui – 1977 m.).

• Roma (sostinė) 2623 (2864),

• Milanas 1189 (1736),

• Neapolis 1014 (1225),

• Turinas 956 (1087),

• Palermas 669 (686),

• Genuja 629 (693),

• Bolonija 402 (463),

• Florencija 394 (438),

• Katanija 371 (396),

• Baris 345 (362),

• Venecija 321 (348),

Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, pprancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, oksitanų ir sardų.

91% gyventojų yra katalikai, iš kitų – protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000).

Kultūra

Italijoje yra išlikę nemažai senų žymių pastatų. Romoje : Koliziejus, Romos forumas, Panteonas, Angelo Pilis, Šv. Petro Bazilika, Šv. Morkaus bazilika (Venecija), Monrealės katedra (Sicilija). Antikinis miestas „Pompėja“ atkastas ir lankomas turistų.

Liuksemburgas

Liuksemburgas (Liuksemburgo Didžioji Hercogystė) – nedidelė valstybė vakarų Europoje, besiribojanti su Vokietija, Prancūzija bei Belgija

Grand-Duché de Luxembourg

Großherzogtum Luxemburg

Groussherzogdem Lëtzebuerg

(Detaliau)

Valstybinė kalba

prancūzų, vokiečių, liuksemburgiečių

Sostinė

Liuksemburgas

Didžiausias miestas Liuksemburgas

Valstybės vadovai Anri (Henri)

Hercogas

Jean-Claude Juncker

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

2 586 km² (164)

nėra duomenų

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

474 413 (160)

183,45 žm./km² (42)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

29,43 mlrd. $ (94)

55 600 $ (1)

Valiuta

Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

1835

1867 gegužės 11

Valstybinis himnas

Liuksemburgo himnas

Interneto kodas .lu

Šalies tel. kodas

352

Istorija

Pirmasis rašytinis Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės paminėjimas – 963 metai, kai aprašytos Liuksemburgo pilies statybos. Vėliau aplink pilį susiformavo nedidelis, bet strategiškai svarbus miestas. Nuo XV amžiaus pilį stiprino okupantai – Burbonai, Habsburgai, prancūzai ir kiti. Vienos kongreso (1814 – 1815 m.) nutarimu buvo sudaryta nepriklausoma Didžioji LLiuksemburgo kunigaikštystė.

Liuksemburgo nepriklausomybė pripažinta 1839, bet formaliai ratifikuota tik 1867 metais. Iki 1890 metų valstybės valdovu išliko Nyderlandų karalius. 1890 metais Nyderlandų valdove tapo Viljamo III duktė Vilhelmina, bet Liuksemburgo įstatymams leidžiant tik valdovą vyrą, Liuksemburgo valdovu paskirtas tolimas Vilhelmo giminaitis Adolfas.

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Liuksemburgą buvo okupavusi Vokietija. Po Antrojo pasaulinio karo Liuksemburgas atsisakė politinio neutralumo ir prisijungė prie NATO ir Jungtinių Tautų organizacijų kūrimo. 1957 metais Liuksemburgas su kitomis penkiomis valstybėmis įkūrė Europos Ekonominę Bendriją (dabar Europos Sąjunga), nuo 1999 valstybė yra euro zonoje.

Politinė sistema

Liuksemburgas yra konstitucinė monarchija. Vykdomoji valdžia – didysis hercogas ir ministrų kabinetas. Įstatymų leidžiamoji valdžia – 60 narių penkerių metų kadencijai renkamas parlamentas (Chambre des Deputes), taip pat hercogo skiriama 21 narių patariamąjį balsą turinti Šalies Taryba (Conseil d’Etat).

Administracinis suskirstymas

Liuksemburgas yra suskirstytas į 3 apygardas, kurios toliau skirstomos į 12 kantonų, o šie – į 116 komunų: mažiausią administracinį šalies vienetą.

12 komunų turi miesto statusą, iš kurių pats didžiausias – Liuksemburgas, šalies sostinė.

Geografija

Liuksemburgas yra 84 km ilgio bei 52 km pločio, apima 2586 km² teritoriją. Šalis yra padalyta į dvi aiškiai apibrėžtas sritis – Eisleką ar Oeslingą šiaurėje ir „Naudingą kraštą“.

Keturios svarbiausios upės: Moselle, Sure, Our ir Alzette. Šalyje

vyrauja vidutinis žemyninis klimatas, būdinga švelni žiema ir vėsi vasara. Jūra orui daro nedidelę įtaką. Vidutinis kritulių kiekis: 12,5 cm.

Ekonomika

Šalies ekonomika stabili, vidutiniškai auganti, infliacijos bei nedarbo lygis žemas. Pramonės sektoriuje anksčiau dominavo plieno gamyba, dabar taip pat remiasi ir chemikalų, gumos ir kitų produktų gamyba. Palanki mokesčių sistema sudaro geras salygas bankininkystės paslaugoms. Žemės ūkyje vyrauja smulkūs ūkininkai. Didžiausi prekybos partneriai – Belgija ir Nyderlandai.

Liuksemburgo Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui yra didžiausias pasaulyje – 77 595 dol. 2005 metais.

Nyderlandai

Nyderlandai ((Olandija) – valstybė vakarų Europoje, prie Šiaurės jūros, besiribojanti su Belgija bei Vokietija, Nyderlandų karalystės, kuriai dar priklauso Aruba ir Nyderlandų Antilai, dalis. Dažnai šalis vadinama Olandija, nors tai tėra tik viena iš Nyderlandų provincijų

Koninkrijk der Nederlanden

(Detaliau)

Valstybinė kalba

olandų (nyderlandų), (Fryzijoje – fryzų)

Sostinė

Amsterdamas, Haga

Didžiausias miestas Amsterdamas

Valstybės vadovai Beatričė

Karalienė

Jan Peter Balkenende

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

41 526 km² (131)

18,41%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

16 491 461 (58)

397,14 žm./km² (14)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

501,60 mlrd. $ ((22)

30 600 $ (16)

Valiuta

Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta nuo Ispanijos

1568 gegužės 23

1648 sausio 30

Valstybinis himnas

Olandijos himnas

Interneto kodas .nl

Šalies tel. kodas

Istorija

Valdant Karoliui V, Šventosios Romos imperijos imperatoriui ir Ispanijos karaliui, regionas įėjo į 17-kos Nyderlandų provincijų sudėtį kartu su šiuolaikine Belgija. PPer 1568 m. prasidėjusį Aštuoniasdešimtmetį karą 1579 metais šiaurinės provincijos paskelbė nepriklausomybę, suformuodamos Utrechto sąjungą, kuri yra dabartinių Nyderlandų pagrindas. Pilypas II-asis, Karolio V-ojo sūnus nenorėjo taip lengvai pripažinti šiaurinių provincijų nepriklausomybės ir nepriklausomybė buvo pripažinta tik 1648 m.

Galutinai iškovojus nepriklausomybę nuo Ispanijos 1648 m. Jungtinės Nyderlandų provincijos išaugo į vieną stipriausių pasaulio jūrinių ir ekonominių galybių. Tai Nyderlandų aukso amžius, kurio metu buvo kuriamos kolonijos ir prekybinės faktorijos visame pasaulyje. Dar 1624 m. olandas Peter Stuyvesant įkūrė Naująjį Amsterdamą dabartinio Niujorko vietoje.

Po trumpos prancūzų aneksijos Napoleono laikotarpiu, 1815 metais buvo suformuota Nyderlandų karalystė, apėmusi Nyderlandus, Belgiją bei Liuksemburgą. Belgija sukilo ir atsiskyrė 1830 metais. Liuksemburgas nors ir priklausė Nyderlandams, tačiau turėjo kitokią sosto paveldėjimo tvarką. 1890 m., kai po kkaraliaus Vilhelmo III sostą užėmė jo duktė karalienė Vilhelmina, Liuksemburgas atsiskyrė, nes Liuksemburgo įstatymai draudė moteriai būti valstybės galva. Liuksemburgo monarchu tapo Nasau šeimos vokiškosios šakos narys.

XVIII-XIX a. Nyderlandai valdė nemažai kolonijų, kurių svarbiausios buvo Indonezija ir Surinamas. Iš pradžių kolonijas administravo Rytų Indijos Kompanija, o XIX a. jas pradėjo tiesiogiai administruoti Nyderlandų vyriausybė.

XIX a. Nyderlandų industrializavimasis buvo lėtesnis lyginant su kaimyninėmis šalimis, daugiau dėl unikalios vandens kelių infrastruktūros ir priklausomybės nuo vėjo energijos. Pirmajame pasauliniame kare Nyderlandai išlaikė neutralitetą, bbet Antrojo pasaulinio karo metu 1940 m. gegužę buvo okpupuota nacių Vokietijos ir pilnai išlaisvinta tik 1945 m. Nuo 1941 iki 1945 m. naciai ir jų šalininkai išžudė virš 100 000 Nyderlandų žydų, daugybę Nyderlandų čigonų, homoseksualistų ir psichiškai nesveikų bei fizinių trūkumų turėjusių asmenų. Pokaryje Nyderlandų ekonomika greitai atsigavo, Nyderlandai tapo Beneliukso ir Europos ekonominės Bendrijos nariu. Nyderlandai tapo ir NATO aljanso nariu, buvo viena iš šešių Europos anglies ir plieno bendriją, kuri išsivystė į Europos Sąjungą, įkūrusių šalių.

Pavadinimai

Lietuvių kalboje pavadinimai Olandija, Nyderlandai bei Nyderlandų karalystė dažniausiai naudojami sinonimiškai, tačiau iš tiesų jie turi šiek tiek skirtingas reikšmes:

• Nyderlandai – Europinė Nyderlandų karalystės dalis

• Olandija yra istorinis Nyderlandų regionas, apimantis dvi provincijas – Šiaurės Olandiją ir Pietų Olandiją

• Nyderlandų karalystė apima Nyderlandus, Olandijos Antilus bei Arubą.

Patys olandai šalį įvardija vienaskaita – Nederland. Kai šis žodis vartojamas daugiskaita – Nederlanden – jis apima ne tik europinę šalies dalį, bet visą karalystę (su Antilais ir Aruba).

Politinė sistema

Nyderlandai yra kostitucinė monarchija nuo 1815 m., iki tol nuo 1581 iki 1806 m. tai buvo respublika (tarp 1806 ir 1815 m. šalis buvo užimta Prancūzijos).

Nuo 1980 m. valstybės vadovas yra karalienė Beatričė ir Orange-Nasau dinastijos. Nyderlandų vyriausybės visada susideda iš koalicijų, todėl nėra ir nniekada nebuvo vienos politinės partijos, kuri surinktų pakankamai balsų, kad galėtų suformuoti daugumą parlamente. Formaliai karalienė skiria vyriausybės narius, tačiau praktikoje, kai paaiškėja rinkimų rezultatai yra formuojama koalicinė vyriausybė (derybos dėl kurios gali tęstis kelis mėnesius), po to kai vyriausybė suformuojama ji yra oficialiai karalienės paskiriama. Vyriausybės vadovas yra premjerministras, kuris paprastai yra ir didžiausios partijos koalicijoje vadovas.

Parlamentas sudarytas iš dviejų rūmų. 150 žemutinių rūmų (Tweede Kamer arba antrieji rūmai) narių renkami kas keturi metai tiesioginiuose rinkimuose. Taip pat kas ketveri metai tiesiogiai renkami provincijų parlamentai. Provincijų parlamentų nariai (netiesiogiai) renka mažiau svarbų Senatą (Eerste Kamer arba pirmieji rūmai). Kartu pirmieji ir antrieji rūmai sudaro Staten Generaal, generalinį susirinkimą.

Politologijoje Nyderlandai dažnai laikomi klasikiniu konsociacinės demokratijos pavyzdžiu.

Nyderlandų provincijos ir priklausomos teritorijos

Nyderlandų administracinis suskirtymas (raudoni taškai žymi provincijų centrus).

Nyderlandai skirstomi į 12 administracinių regionų, vadinamų provincijomis, kiekvieną iš jų valdo gubernatorius (olandiškai vadinamas Commissaris van de Koning(in), t.y. karaliaus/karalienės komisaras) :

• Groningenas – šalies šiaurės rytuose; sostinė Groningenas

• Fryzija (Fryzų kalba Fryslan, olandiškai Friesland) – šalies šiaurėje, sostinė Leeuwarden

• Drentė (olandiškai Drenthe) – šiaurės rytuose, į pietus nuo Groningeno, sostinė Assen

• Overeiselis (olandiškai Overijssel) – šalies rytuose, į pietus nuo Drentės, sostinė Zwolle

• Flevolandas – šalies centre, IJsselmeer polderių regione, sostinė Lelystad <

• Chelderlandas (olandiškai Gelderland) – šalies centro rytuose, į pietus nuo Overeiselio, sostinė Arnhem

• Utrechtas – šalies centre, sostinė Utrechtas

• Šiaurės Olandija (olandiškai Noord-Holland) – šalies šiaurės vakaruose, sostinė Haarlem

• Pietų Olandija (olandiškai Zuid-Holland) – šalies centro vakaruose, į pietus nuo Šiaurės Olandijos, sostinė Haga (olandiškai vadinama Den Haag arba ‘s-Gravenhage)

• Zelandija (olandiškai Zeeland) – šalies pietvakariuose, sostinė Middelburg

• Šiaurės Brabantas (olandiškai Noord-Brabant)- šalies pietuose, sostinė ‘s-Hertogenbosch (Den Bosch)

• Limburgas – šalies pietryčiuose, sostinė Mastrichtas.

Visos provincijos yra dalijamos į bendruomenes (municipalitetus, olandiškai gemeenten), jų iš viso yra 467.

Šalis taip pat dalijama į specialius rajonus vandens klausimais, kuriuos valdo „vandens valdybos“ (olandiškai waterschap arba hoogheemraadschap), kiekvienas jų turi įgaliojimus valdyti vandens ūkį. 2004 Sausio 1 d. buvo 37 tokie rajonai. (Šie dariniai pirmą kartą buvo sukurti dar 1196 metais).

Geografija

Nyderlandai yra žemumų kraštas prie Šiaurės jūros. Kranto linijos ilgis apie 1100 km, ilgis iš šiaurės į pietus 360 km, plotis iš vakarų į rytus 260 km. Didelė šalies dalis yra žemiau jūros lygio. Vidutinis šalies aukštis – 10 m virš jūros lygio.

Ekonomika

Nyderlandai yra penktoje vietoje pagal gyvenimo lygį (2004 m.) po Norvegijos, Švedijos, Australijos ir Kanados.

Gyventojai

Nyderlandų gyventojų kaita

Nyderlandai yra viena iš tankiausiai apgyvendintų pasaulio šalių.

Prancūzija

Prancūzijos Respublika (Prancūzijà) —

šalis Europos pietvakariuose, Europos Sąjungos bei NATO narė. Pietuose ribojasi su Ispanija, šiaurėje su Vokietija, Belgija, Liuksemburgu, Šveicarija, Monaku, Andora, o rytuose — su Italija. Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas bei Viduržemio jūra. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu (L’Hexagone).

Prancūzijos vardas kilęs iš frankų, vienos germanų genčių, pavadinimo. Frankai dabartinės Prancūzijos teritorijoje pasirodė ir ją užvaldė po Vakarų Romos imperijos žlugimo.

République Française

(Detaliau)

Valstybinė kalba

prancūzų

Sostinė

Paryžius

Didžiausias miestas Paryžius

Valstybės vadovai Žakas Širakas

Prezidentas

Dominique de Villepin

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vvandens

547 030 km² (47)

0,26%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

60 876 136 (21)

111,28 žm./km² (66)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

1 822,00 mlrd. $ (7)

30 000 $ (18)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1 (CET)

UTC +2

Nepriklausomybė

Įkurta Verdunės taika

843

Valstybinis himnas

Prancūzijos himnas

Interneto kodas .fr

Šalies tel. kodas

+33

Istorija

Pirmieji rašytiniai šaltiniai pateikiantys žinių apie Prancūzijos teritorijoje gyvenusias gentis yra graikų. Maždaug nuo žalvario amžiaus dabartinės Prancūzijos teritorija buvo apgyvendinta galų (keltų).

I a. pr. m. e. viduryje Galiją užkariavo Roma, nuo V a. dabartinės Prancūzijos teritorija ttapo pagrindine Frankų valstybės dalimi.

Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Iki XII a. vidurio vyravo feodalinis susiskaldymas.

1792 m. įvykusi Didžioji Prancūzijos revoliucija monarchiją pakeitė respublika. 11799 metais respubliką į savo valdžią suėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą.

Politinė sistema

Premjeras Dominique de Villepin

Dabartinė konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d.

Įstatymų leidžiamoji valdžia — Nacionalinė Asamblėja (Assemblée Nationale), kurioje dirba penkerių metų kadencijai išrinkti deputatai. Dalis įstatymų leidžiamosios valdžios priklauso Senatui.

Administracinis suskirstymas

Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (région de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d’outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (Collectivités territoriales ) bei Pietinės ir Antarktikos teritorijos.

Žemyno regionai:

• Akvitanija (Aquitaine)

• Aukštutinė Normandija (Haute-Normandie)

• Bretanė (Bretagne)

• Burgundija (Bourgogne)

• Centras (Centre)

• Elzasas (Alsace)

• Franš-Kontė (Franche-Comté)

• Il de Fransas (Île-de-France)

• Korsika (Corse)

• Langedokas-Rusijonas (Languedoc-Roussillon)

• Limuzenas (Limousin)

• Lotaringija (Lorraine)

• Luaros kraštas (Pays-de-la-Loire)

• Overnė (Auvergne)

• Pikardija (Picardie)

• Provansas-Alpės-Žydroji pakrantė (Provence-Alpes-Côte d’Azur)

• Puatu-Šarantas (Poitou-Charentes)

• Rona-Alpės ((Rhône-Alpes)

• Šampanė-Ardėnai (Champagne-Ardenne)

• Šiaurė-Pa de Kalė (Nord-Pas-de-Calais)

• Vidurio Pirėnai (Midi-Pyrénées)

• Žemutinė Normandija (Basse-Normandie)

Užjūrio departamentai (Départements d’outre mer):

• Gvadelupa,

• Prancūzijos Gviana,

• Martinika

• Rejunjonas.

Geografija

Prancūzijai būdingi labai įvairūs kraštovaizdžiai, pradedant nuo pakrantės lygumų šiaurėje ir vakaruose, kur Prancūziją skalauja Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynas, baigiant kalnų grandinėmis pietuose (Pirėnai) ir pietryčiuose (Alpės), kur yra aukščiausia Europos viršūnė — Monblanas (4810 m).

Tarp šių kraštovaizdžių įsiterpusios aukštumos ir kalnai, tokie kaip Centrinis masyvas arba Vogėzai ir iš jų ištekančių upių baseinai — Luaros, Ronos, GGaronės ir Senos.

Ekonomika

Prancūzijos ekonomika vertinama kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje, po JAV, Japonijos ir Vokietijos. Pasaulinės Prekybos Organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 metais užėmė penktą vietą.

Prancūzija užima pirmą vietą pagal turistų skaičių — šalį per metus aplanko apie 77 mln. turistų.

Demografija

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės — prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydai iš rytų Europos. Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didėlė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų šiaurės bei juodojoje Afrikoje. Visos šios migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Nepaisant to, vis dar gajus Prancūzijos, kaip galų valstybės, stereotipas. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai.

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos.

Katalikai sudaro apie 80 %, musulmonai 5—10%, protestantai 2 %, žydai 1 % gyventojų.

Kultūra

Prancūzijos kultūra neabejotinai yra viena iš didžiausių, seniausių ir svarbiausių Europos kultūrų. PPrancūzijos kultūrinės pozicijos buvo iškovotos dar viduramžiais. Ypatingai Prancūzijos kultūrinis vaidmuo sustiprėjo XVII a., kuris Europoje laikomas Prancūzijos amžiumi. Prancūzijos karaliaus dvaras visai Europai diktavo madas ir taisykles (beje, mados, taip pat ir meno sostinės reputaciją Paryžiui sėkmingai sekasi išlaikyti iki šių dienų). Būtent tuomet prancūzų kalba tapo visų civilizuotų šalių aristokratų, diplomatų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba.

Ir šiandien šalyje rasime daug architektūros paminklų — nuo romanikos iki modernizmo. Prancūzijos intelektualinis gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje dailėje įvyko didelis kone italų Renesansui tolygus pasaulinės reikšmės proveržis – susikūrė impresionizmo mokykla, kurios pradininku tapo Klodas Monė. Žymiausias jo paveikslas — „Vandens lelijos“.

Prancūzų literatūros istorijoje vėlgi gausu pasaulinio garso pavardžių. Užtenka paminėti „Trijų muškietininkų“ ir „Grafo Montekristo“ autorių Aleksandrą Diuma arba „Paryžiaus katedros“ autorių Viktorą Hugo, arba „20 000 mylių po vandenių“ autorių Žiulį Verną.

Airija

Airijos respublika – valstybė, užimanti apie penkis šeštadalius Airijos salos, esančios į vakarus nuo Europos žemyninės dalies. Likusią salos dalį užima Šiaurės Airija (priklausanti Jungtinei Karalystei).

Seniausieji Airijos gyventojai keltai savo šalį vadino Éire – „Vakarų kraštu“. Iš čia kilęs ir lotyniškas jo pavadinimas Hibernia. Kaimynai anglosaksai šalies gyventojus vadino airiais (angl. ire), o šalį – Ireland. Šiuo vardu jji bene dažniausiai pasaulyje vadinama, nors, kaip matome, lietuviškam šalies pavadinimui kadaise buvo pasirinktas ne angliškas, bet keltiškas variantas.

Éire

Ireland

(Detaliau)

Valstybinė kalba

airių, anglų

Sostinė

Dublinas

Didžiausias miestas Dublinas

Valstybės vadovai Merė Makelis

(Mary McAleese)

Prezidentė

Bertis Ahernas

(Bertie Ahern), TD

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

70 280 km² (117)

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

4 062 235 (122)

57,80 žm./km² (112)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

136,90 mlrd. $ (51)

34 100 $ (8)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC

UTC+1

Nepriklausomybė

Data Anglų-airių taika

1921 gruodžio 6

Valstybinis himnas

Airijos himnas

Interneto kodas .ie

Šalies tel. kodas

353

Istorija

Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje.

Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai, kurių didžioji dalis buvo atkraustytų dar Kromvelio laikais škotų ir anglų palikuonys, bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. – XX

a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Olsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Olsterio regioną. Be to Olsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig junionistų judėjias tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Olsteryje britų premjerministras Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nnuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją.

1919 m. sausio mėn., po 1918 m. gruodžio visuotinių rinkimų 73 iš Airijoje išrinktų 106 parlamento narių priklausė Sinn Féin partijai. Jie atsisakė užimti vietas bbritų Bendruomenių Rūmuose, o vietoje to sudarė Airijos parlamentą, pavadintą Dáil Éireann.

Ekonomika

Airija yra stipri poindustrinė valstybė su puikiai išvystytais informacinių technologijų ir paslaugų sektoriais. Šalyje veikia daugelio taprtautinių programinės įrangos kūrimo korporacijų atstovybės bei centrinės Europos būstinės. Minimalus valandos darbo uužmokestis Airijoje siekia 7,65 Euro. Tai vienas didžiausių minimalių atlyginimų tarp Europos Sąjungos valstybių. Į Airijos darbo rinka yra liberali, kas traukia darbuotojus iš užsienio.

Politinė sistema

Airija pagal 1937 m. Konstituciją yra parlamentinė respublika. Aukščiausioji valdžia Airijoje priklauso parlamentui (air.Oireachtas), kuris susideda iš dviejų rūmų – Senato (60 narių; 11 paskirti ministro pirmininko, 6 išrinkti universitetuose, 43 išrinkti tiesiogiai) ir Atstovų Rūmų (Dáil Éireann) – (166 nariai). Atstovų Rūmai yra renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Prezidentas (Uachtarán na hÉireann) yra renkamas 7 metų kadencijai, ministrą pirmininką (Taoiseach) skiria prezidentas ir tvirtina parlamentas. Vykdomoji valdžia yra Ministrų Kabinetas, atsakingas Atstovų Rūmams.

Konstitucijoje įtvirtintas oficialus valstybės pavadinimas yra tiesiog Airija, įprastas tokioms politinėms sistemoms žodis Respublika nepridedamas. taip norėta pabrėžti, kad yra tiktai viena llegali Airija, o ne Šiaurės Airija, ir Airijos Respublika, kaip jau tuomet buvo įprasta skirstyti. Konctitucijoje Airijos suverenitetas buvo skelbiamas visai Airijos salai, įskaitant ir 1921 m. atskirtąjį Olsterį (angl. Ulster, air. Ulaidh). Tiktai 1998 m. visos suinteresuotos šalys, išvargintos šioje provincijoje nesibaigiančių konfliktų ir teroristų išpuolių, intensyviai tarpininkaujant JAV, sutiko eiti i kompromisą. Airijos vyriausybė tuomet įsipareigojo patikslinti savo konstitucines nuostatas ir pripažinti, kad gerbs provincijos gyventojų pasirinkimą. Mainais už tai airių mažuma gavo teisę dalyvauti valdant provinciją.

Administracinis suskirstymas

Tradiciškai AAirija skirstoma į 32 grafystes, iš kurių 6 yra Šiaurės Airijoje ir 26 – Airijos respublikoje, šis suskirstymas vis dar naudojamas istoriniame, kultūriniame bei sportiniame kontekste. Oficialiai Airijos respublikoje yra 30 administracinių grafysčių bei 4 miestų savivaldybės.

Didesniu mastu Airija skirstoma į 4 provincijas:

• Olsteris , (air. Ulaidh)

• Konachtas, (air. Connachta)

• Leinsteris, (air. Laighin)

• Munsteris. (air. An Mhumhain)

Geografija

Šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Likusi salos dalis, vadinamoji Šiaurės Airija, priklauso Jungtinei Karalystei. Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidraikę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Carantuo Hills yra 1041 m. aukščio. kiti kalnai neperšoka 1000 m. Airijoje yra daug pelkių ir durpynų.

Ilgiausia upė Šanonas (Shannon), teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Taip pat yra nemažai ežerų, iš kurių galbūt labiausiai žinomas Lough Neagh. Šalies kranto linijos ilgis – 3172 km.

Didžiausi miestai yra sostinė Dublinas (air. Baile Átha Cliath) rytinėje pakrantėje, Korkas (air. Corcaigh) pietuose, Galway (air. Gaillimh) ir Limerick (air. Luimneach) vakarinėje pakrantėje ir Waterford (air. Port Láirge) pietrytinėje pakrantėje. Nors dauguma miestelių ir kaimų pavadinimų angliškai ir airiškai panašūs, dalis pavadinimų neturi nieko bendro. Aiškiausias to pavyzdys – Airijos sostinės pavadinimas. Airiją žmonės dar vadina ,,,Smaragdų sala“.

Klimatas

Klimatas švelnus, drėgnas, didelį poveikį daro Golfo šiltoji srovė: augmenija žaliuoja ištisus metus, visą laiką ganyklose ganosi galvijai. Vidutinė temperatūra sausio mėnesį 7°C, birželio mėnesį apie 19°C. Dažni krituliai, kai kuriose salos dalyse lyja 275 dienas per metus.

Demografija

Po Europos Sąjungos išsiplėtimo 2004 m. gegužės 1 d., Airijoje gyvena 0,88 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Airija yra 18-oje vietoje tarp ES šalių, o už ją mažiau gyventojų turi tik Lietuva (3,61 mln. gyventojų), Latvija (2,39 mln.), Slovėnija (1,93 mln.), Estija (1,42 mln.), Kipras (0,86 mln.), Liuksemburgas ir Malta.

Gyventojai ir Kultūra

Šalyje gyvena 4,1 mln. gyventojų, iš kurių 96 proc. yra airiai. Dėl didelės emigracijos praėjusiais amžiais daug airių yra atsidūrę užsienyje – apie 2,5 mln. Jungtinėje Karalysteje, apie 1,5 mln. JAV. Manoma, kad pasaulyje iš viso yra apie 7,6 mln. airių. Airiai yra labai sena ir kultūringa tauta, jos pirmieji raštijos paminklai sukurti dar VI a. Ir šiandien dauguma airių yra katalikai. Būtent katalikybė buo viena iš kertinių atramų, padėjusių airiams išlaikyti savo tapatybę, nepaisant sudėtingos ir tragiškos istorijos. Todėl, nors daugumos airių gimtoji kalba šiandien yra anglų kalba, tai netrukdo jiems aiškiai suvokti savo tapatybę ir Anglijos bei anglų skirtumą.

Ilgais priklausomybės nuo Anglijos amžiais senoji airių kalba bbuvo visaip diskriminuojama. Dar Elžbietos I laikais buvo išleistas įsakymas draudžiantis anglų kilmės didikams kalbėti airiškai. Gana paradoksalu, bet pirmaisiais Airijos priklausomybės nuo Anglijos amžiais kolonistai gana sparčiai perimdavo airių kalbą, ir tik Didysis bulvių badas sudavė tą lemtingą smūgį kalbai, nuo kurio ji jau nebeatsigavo. Įvedus Nacionalinę mokyklų sistemą 1831 m. (anksčiau nei pačioje Anglijoje) airių vaikams buvo draudžiama kalbėti airiškai. Buvo naudojamas taip vadinamas medinis „gėdos pagaliukas“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakyta žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų kiek buvo žymių. Tėvai tokį žiaurų elgesį su vaikais pateisindavo, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: anglų kalba leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Nuolatinė baimė ir bausmės vertė daug vaikų tiesiog bėgti iš mokyklų, todėl XX amžiaus pradžioje ženkli vyresnių gyventojų dalis buvo visiškai neraštingi. Tik atkurus nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. 1937 m. Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Tačiau apie 80% gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, todėl antrąja valstybine kalba tapo anglų kalba.

Šiuo metu pasakyti kiek žmonių kalba airiškai labai sudėtinga.

Airių kalbai nuo 1990-ųjų pasidarius vėl madinga, kasmet auga žmonių skaičius kurie teigia „kalbantys“ airiškai. Per gyventojų surašyma net 43,5 proc. šalies gyventojų teigė mokantys ją. Reali situacija yra visiškai kitokia. Jeigu neskaičiuosime moksleivių, kuriems airių kalba yra privalomas dalykas mokykloje ir kurie „kalba“ per airių kalbos pamokas, iš tiesų kalbančių airiškai skaičiaus vertinimai svyruoja nuo 20 iki 150 tūkstančių. Teritorijos, kur airių kalba yra gimtoji daugumai gyventojų yra paskelbtos Gaeltacht-ais (savotiškais airių kalbos rezervatais). Gaeltachatai yra šių grafysčių teritorijoje &– pietuose: Kerio (Korka Hynė, Yvera), Korko (Muskrai, Klero sala), Vaterfordo (Reinas); vakaruose – Golvėjaus (Konamara), Mėjo (Tuarmykėdis, Eris) ir šiaurėje – Donegalo (Telinas, Gvydoras). Nors buvo imtasi priemonių, padedančių išsaugoti ir atkurti airių kalbą, padėtis XX amžiuje tik blogėjo. Didelis nedarbas Gaeltachtuose vertė žmonės iš ten emigruotį (dažniausiai į JAV), todėl airiškai kalbančių procentas nuolat krito – nuo 20% atkūrus nepriklausomybę iki 3-4% dabar.

Padėtis pradėjo keistis tik paskutiniais metais ir daugiau už Gaeltachtų ribų. Tėvų pastangomis pradėtos kurti airiškos mmokyklos (air. gaelscoileanna), kur visas dėstymas vyksta airiškai. Didžiausias šių mokyklų plėtros stabdys yra Švietimo ministerija, kuri biurokratinėmis priemonėmis bando pažaboti šių mokyklų spartų augimą visoje šalyje. Šiuo metu bent viena tokia mokykla yra kiekvienoje Airijos grafystėje. 1996 metais pirmą kkartą atsirado TG4 televizijos kanalas, kur didžiausią laiko dalį transliuojama airiškai (40 metų vėliau už pirmą Airijos televiziją angliškai!). Sunku tuo patikėti, bet iki šiol nėra dienraščio airiškai. Televizija ir radijas airiškai taip pat atsirado ne vyriausybės dėka, kuri, kaip atrodo, remia airių kalbą tik žodžiais, bet ne darbais, nes tik privačiai įkurtos piratinės 1970-ais radijo, o 1990-ais TV stotys privertė vyriausybę skirti pinigų žiniasklaidai airių kalba.

Visi užrašai šalyje yra dvikalbiai, o tose provincijose, kuriose daugumą sudaro airiškai kalbantys gyventojai, – tiktai airiškai. Tik nuo 2005 metų priėmus Kalbos įstatymą airių kalba buvo visiškai sulyginta su anglų kalba – dabar airių kalba galima kreiptis į valstybines įstaigas, teismus ir pan, o tos įstaigos privalo atsakymus teikti ta pačia kalba, kuria ggavo užklausimą.

Dar vienas airių išskirtinumas – specifiška jų pavardžių daryba. Kai kurių airių šeimų pavardės išlaikė keltiškus priešdelius Mac ir O. Pirmasis reiškia sūnų, o antrasis – vaikaitį, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas „MacDonald“ reikštų „Donaldo sūnus“, o pavardė O`Neil reikštų „Neilo vaikaitis“. Kadangi kitados dalis keltų genčių persikėlė gyventi į Škotija, panaši pavardžių daryba yra paplitusi ir ten.

Danija

Danijos Karalystė – valstybė Europos šiaurinėje dalyje. Pietuose Danija ribojasi su Vokietija, likusią teritorijos dalį supa Šiaurės ir Baltijos jūros.

Kongeriget Danmark

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Danų1

Sostinė

Kopenhaga

Didžiausias miestas Kopenhaga

Valstybės vvadovai Margareta II

Karalienė

Anders Fogh Rasmussen

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

43 094 km² (130)

1,6%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

5 450 661 (107)

126,48 žm./km² (58)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

181,60 mlrd. $ (44)

33 400 $ (9)

Valiuta

Danijos krona

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Valstybės sukūrimas priešistoriniai laikai

iki XIII a.

Valstybinis himnas

Danijos himnas

Interneto kodas .DK

Šalies tel. kodas

Apie 1/3 šalies teritorijos yra salose, kita teritorijos dalis yra Jutlandijos pusiasalis. Danijai priklauso ir Grenlandija bei Farerų salos, kurios turi autonomiją.

Istorija

Žmonės Danijos teritorijoje apsigyveno vėlyvajame paleolite, atsitraukus ledynams. Senieji gyventojai vertėsi medžiokle ir žvejyba. Neolite plito žemdirbystė ir gyvulininkystė. Žalvario amžiuje vystėsi prekiniai mainai, ėmė irti gimininė santvarka.

Prieš didįjį tautų kraustymąsi (IV a.) čia gyveno germanų gentys (anglai, jutai, kimbrai, saksai, teutonai). V a. vid. anglai ir jutai ėmė keltis į Britaniją, o į Danijos teritoriją iš P. Švedijos V-VI a. atsikraustė danai, kurie, susilieję su jutų ir kitų genčių likučiais, tapo vyraujančia Danijos gentimi.

Politinė sistema

Danija yra parlamentinė monarchija. Valstybės vadovas, turintis tik reprezentacines funkcijas yra karalius arba karalienė. Danijos parlamente Folketinge yra 179 nariai, renkami ketveriems metams.

Administracinis suskirstymas

Danija padalinta į 13 amtų ir 3 municipalitetus:

• Frederiksborgas

• Fiunas

• Kopenhaga

• Orhusas

• Ribė

• Ringkiobingas

• Roskilė

• Storstriomas

• Šiaurės Jutlandija

• Pietų Jutlandija

• Vakarų Zelandija

• Vailė

• Viborgas

• Municipalitetai:

o Frederiksbergas <

o Kopenhaga

o Bornholmas

Geografija

Danija – mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą.

Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų. Didžiausios salos Zelandijos (7 000 km²), Fiūno (3 000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.

Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurį.

Krantai labai raižyti.

Bornholmo sala yra toliau nuo kitos teritorijos. Didžiausios salos sujungtos tiltais, tiltas taip pat jungia Zelandijos salą su Švedija. Fiūno salą nuo Jutlandijos pusiasalio skiria Mažojo Belto sąsiauris, o nuo Zelandijos salos Didžiojo Belto sąsiauris. Tarp Zelandijos salos ir Švedijos krantų yra Eresuno sąsiauris.

Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija. Ji yra septynis kartus didesnė nei pati Danija.

Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Jį suformavo slinkdami ledynai. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30- 50 m aukščio virš jūros lygio.

Svarbesnių naudingųjų iškasenų Danija neturi. Jai priklauso vienas iš sektorių Šiaurės jūroje, kur yra išgaunama nafta ir gamtinės dujos.

Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto srovė, todėl net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau 0°C.

Ekonomika

Bendras Vidaus Produktas (perkamosios galios paritetas) – $167,2 mlrd. (2003). BVP metinis augimas – 0%. Vienam žmogui tenkantis BVP – $31 1100 (2003).

BVP pagal sektorius:

• žemės ūkis: 2%

• pramonė: 22,1%

• paslaugų sektorius: 75,9% (2003)

Pramonės šakos: maisto apdorojimas, mechanizmai ir įranga, tekstilė ir drabužiai, chemijos produktai, elektronika, statyba, baldai ir kiti medienos produktai, laivų statyba, malūnai.

2003 metų eksporto partneriai – Vokietija 16,1%, Švedija 12%, Jungtinė Karalystė 7,4%, Norvegija 7%, JAV 6,2%, Prancūzija 5,4%, Olandija 4,1%

Gyventojai

Tikinčiųjų dauguma – krikščionys.

Jungtinė Karalystė

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (arba tiesiog Jungtinė Karalystė) yra valstybė Vakarų Europoje.

Jungtinė Karalystė susiformavo po keleto unijos aktų, ir susideda iš Anglijos, Škotijos, Velso, taip pat Šiaurės Airijos provincijos bei kai kurių smulkesnių teritorijų išsimėčiusių po visą pasaulį. Jungtinė Karalystė užima didžiąją dalį Britų salyno (išskyrus didžiąją Airijos dalį, kuri atsiskyrė nuo Jungtinės Karalystės 1922 m.). Kornvalio grafystė, isikūrusi Kornvalio pusiasalyje, siekia savivaldos, faktiškai nepriklausoma Meno sala.

United Kingdom of Great Britain

and Northern Ireland

(Detaliau)

Valstybinė kalba

anglų

Sostinė

Londonas

Didžiausias miestas Londonas

Valstybės vadovai Elžbieta II

Karalienė

Tonis Bleras

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

244 820 km² (76)

1,3%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

60 609 153 (22)

247,57 žm./km² (33)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

1 869,00 mlrd. $ (6)

30 900 $ (14)

Valiuta

Svaras sterlingų (£)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+0

UTC+1

Nepriklausomybė

Įkurta

1800

Valstybinis himnas

Jungtinės Karalystės himnas

Interneto kodas .uk (.gb)

Šalies tel. kodas

Istorija

V-VI a. britų salas užkariavo anglosaksai.

Po 1066 m. normanų užkariavimo baigėsi Anglijos feodalizacijos periodas, šalis buvo suvienyta.

Škotija ir Anglija kaip atskiros vieningos valstybės susidarė X amžiuje. Velsas buvo valdomas Anglijos nuo 1284 m., o Anglijos Karalystės dalimi tapo 1536 m. Nuo 1603 m. Anglijos ir Škotijos karalystės turėjo vieną karalių, o 1707 metais susijungė į Didžiosios Britanijos Karalystę. 1800 metais ši karalystė susijungė su Airijos Karalyste ir taip buvo įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė. 1922 metais 26 Airijos provincijos susibūrė į Laisvą Airijos VValstybę, o likusios šešios (Šiaurės Airija arba Olsteris) liko Jungtinėje Karalystėje. Po šio atsiskyrimo 1927 metais valstybė pervadinta Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste.

XIX a. Jungtinė Karalystė tapo svarbiausia pramonine ir jūrine galybe pasaulyje. Savo galybės viršūnėje britų imperija užėmė apie 1/4 pasaulio teritorijos. Pirmoje XX amžiaus pusėje Jungtinė Karalystė nusilpo po dviejų pasaulinių karų. Antroje amžiaus pusėje jos imperija iširo, bet ji tapo moderni ir klestinti Europos valstybė.

1973 m. Jungtinė Karalystė įstojo į Europos Sąjungą.

Politinė sistema

Valdymo sistema – kkonstitucinė monarchija.

Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, kuriam vadovauja ministras pirmininkas, priimantis sprendimus monarcho vardu.

Nuo 1952 metų Jungtinės Karalystės valdovė – Karalienė Elžbieta II.

Valdžia labai centralizuota – visa politinė valdžia yra Londone. Tačiau paskutiniu metu kiekvienoje priklausančioje tautoje (išskyrus Angliją) įsteigti nnuosavi valdžios organai, atsakingi už vidinius sprendimus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – parlamentas – susideda iš Bendruomenių Rūmų ir Lordų Rūmų.

Administracinis suskirstymas

Jungtinė Karalystė susideda iš 4 tautų – Anglijos, Škotijos, Velso bei Šiaurės Airijos, kurios kiekviena yra savo ruožtu skaidoma į smulkesnes teritorijas.

Anglija skirstoma į 9 regionus:

• Šiaurės Rytų regionas

• Šiaurės Vakarų regionas

• Jorkšyras ir Hamberis

• Rytų Centrinis regionas

• Vakarų Centrinis regionas

• Rytinis regionas

• Didysis Londonas

• Pietryčių regionas

• Pietvakarių regionas

Kiekvienas regionas skirstomas į grafystes.

Škotija skirstoma į 32 grafystes, Velsas – į 22 teritorijas, o Šiaurės Airija – į 24 savivaldybes, 2 miestus ir 6 provincijas.

Jungtinės Karalystės žemėlapis

Geografija

Anglijoje vyrauja kalvotos lygumos, tik šiaurės vakaruose ir šiaurėje – kalnuotos vietovės. Pagrindinė upė – Temzė, pagrindiniai miestai – Londonas, Birmingemas, Mančesteris, Šefildas, Liverpulis, Lydsas, Bristolis.

Didžioji ddalis Velso – kalnuota. Aukščiausia vieta – Snowdon viršūnė (1 085 m virš jūros lygio). Pagrindinis miestas ir regiono sostinė – Kardifas, esantis pietinėje Velso dalyje.

Škotijos pietuose ir rytuose vyrauja žemumos, o vakaruose ir šiaurėje – kalnai. Aukščiausia vieta – Ben Nevis kalnas (1 343 m), tai taip pat ir visos Jungtinės Karalystės aukščiausia vieta. Pagrindiniai miestai – Edinburgas, Glazgas, Aberdynas.

Šiaurės Airija – kalvota. Pagrindiniai miestai – Belfastas ir Deris.

Jungtinei Karalystei priklauso apie 1098 mažų salų, kurių dalis yra natūralios, oo dalis dirbtinės, pastatytos naudojant akmenis ir medieną.

Ekonomika

Demografija

Jungtinėje Karalystėje pagrindinė šnekamoji kalba – anglų, taip pat šnekama valų (apie 35% Velso gyventojų), škotų gėlų (1,5% Škotijos gyventojų), menksiečių (Meno Salos Kalba) (keli Meno Salos gyventojai}, Kornų (Kornvalio) (apie 3000 žmonių), airių kalbomis bei įvairiais škotų kalbos dialektais.

Iš imigrantų kalbų labiausiai paplitusi kinų kalba ir hindi.

Kultūra

Jungtinėje Karalystėje veikia vieni žymiausių pasaulio universitetų – Kembridžo Universitetas ir Oksfordo Universitetas, kuriuose mokėsi bei dėstė tokie žymūs mokslininkai kaip Izaokas Niutonas, Čarlzas Darvinas ar Dž.R.R. Tolkinas.

Spėjama, kad nemažai šiuolaikinių sportų kilę Jungtinės Karalystės teritorijoje – futbolas, golfas, kriketas, boksas, regbis, biliardas, kerlingas.

Anglijos dramaturgas Viljamas Šekspyras buvo vienas geriausių visų laikų pasaulio dramaturgų. Taip pat JK gyveno ir rašė tokie rašytojai kaip Agata Kristi, Čarlzas Dikensas, poetas Lordas Baironas.

Jungtinėje Karalystėje susibūrė ir kūrė nemažai roko bei pop muzikos grupių – Bitlai (The Beatles), Rolling Stones, Queen, Led Zeppelin ir kitos

Graikija

Graikija (Hellas), Graikijos Respublika (Ellinikí Dimokratía) – valstybė Europos pietryčiuose. Ji užima Balkanų pusiasalio pietinę dalį ir turi daugiau negu 100 salų (19% visos teritorijos).

Graikija yra ES ir NATO narė

Ελληνική Δημοκρατία

Elliniki Dhimokratia

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Graikų

Sostinė

Atėnai

Didžiausias miestas Atėnai

Valstybės vadovai Karolos Papoulias

Prezidentas

Kostas Karamanlis

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

131 940 km² (94)

0,86%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

10 6688 058 (74)

81,01 žm./km² (86)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

243,30 mlrd. $ (37)

22 800 $ (31)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

1821 kovo 25

1828

Valstybinis himnas

Graikijos himnas

Interneto kodas .GR

Šalies tel. kodas

Graikijos istorija

Graikijos istorija prasideda nuo graikų (helenų) įsiveržimo į Balkanų pusiasalį vėliausiai 1500 m. pr. m. e. ir tęsiasi iki šių dienų. Tiesa, valstybė, kuri vadinasi Graikija atsirado tik 1821 m.

Kalbėdami apie Graikijos istoriją iš principo kalbame apie graikų istoriją, nes graikų istorija apima platesnes teritorijas nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Kaip Bizantijos imperijos dalys, šios teritorijos išliko graikų kultūros ir istorijos orbitoje iki pat XV a., kai visos graikų gyvenamos teritorijos pateko Osmanų imperijos sudėtin

Politinė sistema

Graikija yra parlamentinė demokratija. Valstybės vadovas yra prezidentas, kurį penkerių metų kadencijai renka parlamentas.

Administracinis suskirstymas

Graikiją sudaro 10 administracinių kraštų, suskirstytų į 51 nomą ir Atono (Athos) kalno vienuolių respubliką.

Geografija

Vaizdas iš palydovo

• Graikijos provincija – Graikijos Makedonija

Valstybė išsidėsčiusi Balkanų pusiasalio pietuose ir daugybėje salų. Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje ribojasi su Albanija, JJugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose skalauja Jonijos, pietuose — Viduržemio, rytuose — Egėjo jūros.

• Bendras sausumos sienų ilgis: 1210 km

• Pakrantės ilgis: 13 676 km

Ekonomika

Graikija — agrarinė pramoninė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu silpnai išsivysčiusi. Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis.

Šalis tapo dešimtąja ES nare 1981 m. sausio 1 d. Per 25 narystės metus, ir ypač per paskutinįjį dešimtmetį, Graikija padarė didelę ekonominę pažangą. Plačiau paplito investicijos į pramonės įmones, o su ES struktūrinių fondų parama buvo plėtojama infrastruktūra. Be to, sparčiai augo biudžeto pajamos iš turizmo, laivininkystės bei aptarnavimo sektorių. 2001 m. Graikija įsivedė bendrą Europos valiutą – eurą. Pagal BVP 1 gyv. augimo tempus, šalis priskiriama prie pasiturinčių valstybių. Nepaisant to, ekspertai pripažįsta, jog vyriausybė privalo dar sparčiau spręsti iškylančius ekonominius klausimus ir taip išnaudoti šalies potencialą, jog ji pasiektų turtingiausių valstybių lygį.

Demografija

Apie 98% Graikijos gyventojų yra graikai, ypač šiaurės Graikijoje gyvena albanai (0,85 %), valakai (0,22 %) , turkai (0,18 %), ir slavų makedonai (0,03 %).

Kultūra

Senovės Graikija – Europos kultūros centras. Čia susiformavo įstatymai, valdymo sistema, gimė teatras, literatūra, mokslai, sportas, architektūra. Graikų architektūros darbus kopijavo ir vėlėsnių laikų žmonės.

Taip graikai turi savitą – graikišką abėcėlę, kurią daugelis žmonių vartoja matematikoje, fizikoje ir kituose moksluose.

Ispanija

Ispanijos Karalystė – valstybė Europos pietvakariuose, Pirėnų pusiasalyje. Ribojasi su Portugalija vakaruose, Prancūzija bei Andora šiaurėje, su Gibraltaru – pietuose.

Reino de España (ispaniškai)

Regne d’Espanya (kataloniškai)

Espainiako Erresuma (baskiškai)

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Ispanų

Sostinė

Madridas

Didžiausias miestas Madridas

Valstybės vadovai Chuanas Karlosas I

Karalius

Plotas

– Iš viso

– % vandens

504 782 km² (50)

1,04%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

40 397 842 (30)

80,03 žm./km² (88)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

1 017,00 mlrd. $ (13)

25 2200 $ (26)

Valiuta

Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Suvienijimas

1492

Valstybinis himnas

Ispanijos himnas

Interneto kodas .es

Šalies tel. kodas

Istorija

Tikrieji Pirėnų pusiasalio gyventojai sudarė daugybe atskirų genčių, ir galbūt vieninteliai, čia gyvenę dar prieš pasirodant keltams ir išlikę iki šių dienų kaip atskira etninė grupė yra baskai. IX- to a. pr. m. e. pradžioje keltų gentys persikelė per Pirėnų kalnus ir paplito po visą pusiasalį, tapdami Pirėnų keltais.

Viduržemio jūros pakrantėse finikiečių jūreiviai, taip pat graikai ir kartaginiečiai buvo įkūrę ne vieną prekybinę koloniją. Maždaug 1100 mmetais iki m.e. finikiečiai buvo įkūrę Gadiro (dabar tai Cadiz) prekybos kolonija šalia Tartessos. VIII a. pr. m. e. Pirmosios graikų kolonijos, tokios kaip Emporion (dabar tai Empúries), buvo įkurtos Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose, pietines pusiasalio pakrantes paliekant finikiečiams. VVI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse.

III – II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje ir III a. pr. m. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliūna į Kartaginos valdžią. 209 metais, po antrojo Punų karo Kartagina pusiasalį perleido Romos imperijai. Išstūmus Kartaginą iš pusiasalio, Ispanija tampa viena iš Romos imperijos provincijų. I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų.

V – VI a. į pusiasalį isiverže vandalų ir vestgotų germanų gentys, V a. antroje pusėje, įkūrė vestgotų karalystę. 711 metais maurai, persikėlę per Gibraltarą, užgrobia didesniąją Pirėnų pusiasalio dalį.

Krikščioniškoji Ispanija susivienijo valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I. 1492 mmetais pasidavė Granada, paskutinė maurų citadelė. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir po Kristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją. XV a. pagal popiežiaus nurodymą sukurta Inkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji gyvavo net iki XIX a.

XVI a. susikurė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimų Amerikoje. Nuo XVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. “Nenugalimosios armados” žūtis mūšyje su Anglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi. XVII a. dėl ddidelio skaičiaus karų, Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas – Portugaliją 1640 metais, Nyderlandus 1648 metais. 1659 metais užleido Prancūzijai Artua ir Rusijono provincijas.

XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas. Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1814 metų.

Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas – Kubą ir Filipinus.

Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto.

1982 m. įstojo į NATO, 1986 m. tapo Europos Sąjungos nare.

Politinė sistema

Ispanija – konstitucinė monarchija, valdžią šalyje dalijasi Karalius, dviejų rūmų Parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas. Šalies vykdomąją valžią sudaro Ministrų Taryba, kurią kontroliuoja Vyriausybės prezidentas (tapatinamas Ministrui pirmininkui), kurio kandidatūrą pasiūlius Karaliui išrenka Nacionalinis susirinkimas.

Administracinis suskirstymas

Ispanija suskirstyta į 50 provincijų, kurios sugrupuotos į 17 autonominių bendruomenių ir 2 autonominius miestus.

Autonominės bendruomenės (comunidades autónomas):

• Andalūzija (Andalucía)

• Aragonas (Aragón)

• Astūrijos kunigaikštystė (Principáu d’Asturies asturiškai, Principado de Asturias ispaniškai)

• Balearų salos (Illes Balears katalonietiškai, Islas Baleares ispaniškai)

• Baskų kraštas (Euskadi baskiškai, País Vasco ispaniškai)

• Kanarų salos (Islas Canarias)

• Kantabrija (Cantabria)

• Kastilija-La Manča (Castilla-La MMancha)

• Kastilija ir Leonas (Castilla y León)

• Katalonija (Catalunya katalonietiškai, Cataluña ispaniškai)

• Estremadūra (Extremadura)

• Galisija (Galicia)

• La Riocha (La Rioja)

• Madridas

• Mursija (Murcia)

• Navara (Nafarroa baskiškai, Navarra ispaniškai)

• Valensija (Comunitat Valenciana katalonietiškai,Comunidad Valenciana ispaniškai)

Autoniminiai miestai – Ceuta (Seuta) ir Melilla.

Geografija

Ispanija užima šešis septintadalius Iberijos pusiasalio. Pakrantės ilgis – 4964 km. Aukščiausias taškas: Pico de Teide Kanarų salose (3718 m), o žemyne – Mulchacen (3478 m). Ilgiausios upės- Tacho (isp. Tajo. Ispanijoje 727 km, bendras ilgis 1007 km) ir Ebras – 928 km.

Demografija

Dažniausiai Ispanijoje vartojama kalba yra ispanų kalba. Be jos įvairiose Ispanijos regionuose kalbama ir kitomis kalbomis, tarp jų katalonų kalba, baskų kalba, galų kalba. Daugelis ispanų yra katalikai.

• Didžiausi miestai (2003):

o Madridas 3 092 759

o Barselona 1 582 738

o Valensija 780 653

o Sevilija 709 975

o Saragosa 626 081

o Malaga 547 105

o Mursija 391 146

o Las Palmas (Las Palmas de Gran Canaria) 377 600

o Palma (Palma de Mallorca) 367 277

o Bilbao 353 567

o Valjadolidas 321.143

o Kordoba 318.628

o Alikantė 305.911

Portugalija

Portugalija – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija šiaurėje bei rytuose (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km).

República Portuguesa

(Detaliau)

Valstybinė kalba

portugalų

Sostinė

Lisabona

Didžiausias miestas Lisabona

Valstybės vadovai Aníbal Cavaco Silva

Prezidentas

José Sócrates ((Žozė Sokrates)

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

92 391 km² (109)

0,5%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

10 605 870 (75)

114,79 žm./km² (64)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

196,30 mlrd. $ (39)

18 600 $ (40)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+0

UTC+1

Nepriklausomybė

– –

–

Valstybinis himnas

Portugalijos himnas

Interneto kodas .pt

Šalies tel. kodas

351

Istorija

Portugalijos istorija – tai tautos iškilimas iki pasaulinės jėgos XV-XVI amžiais, po to sekantis ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII-XIX amžių sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 metų žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu, bei didžiausios kolonijos – Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 metais. 1910 revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 pradėtos didelės demokratinės reformos, po kurių suteikta nepriklausomybė visoms Afrikos kolonijoms, o 1986 metais prisijungta prie Europos Bendrijos (dabar ES).

Geografija

Portugalija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos, bei Madeiros salos.

Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis – šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga

miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai – žemumos ir plynaukštės su kalvomis.

Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų.

Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas – EEštrelos viršukalnė (1991 m).

Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 m. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių.

Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose – kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai.

Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus – alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso.

Klimatas &– subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sniegas iišsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio mėnesį vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų.

Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Portugalijoje miškai užima tik 5% viso šalies ploto. Praeityje jų buvo daugiau, tačiau labai daug iškirsta. Šiaurinėje šalies dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000-1200 m aukštį. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto šiaurėje vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi augalai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas. Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai.

Gyvūnija panaši į Vidurio EEuropos. Stambesni žinduoliai išnaikinti. Pietinėje dalyje gausu įvairių driežų, graužikų, gyvačių. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Demografija

Portugalų tautos susiformavimui įtakos turėjo tiek germanų gentys vestgotai bei vandalai, tiek arabai, tiek juodaodžiai vergai, kuriuos į Portugaliją pradėta vežti apie XV a. Dėl šios priežasties nėra vieningo portugalų tipo.

Ekonomika

1986 m. Portugalija tapo Europos Sąjungos nare ir stabilios vyriausybės veiklos dėka pradėjo ekonomikos modernizavimą. Buvo pasiektas žymus ūkio augimas. SSėkmingos vyriausybės įgyvendino reformas ir privatizavo daugybę iki tol valstybės kontroliuotų įmonių. Be to, ekonomika buvo smarkiai liberalizuota.

Pagrindinės pramonės šakos yra aliejų rafinavimas, cemento gamyba, medienos ir popieriaus pramonė, tekstilė, avalynė, kamštienos gaminimas. Žemės ūkis jau nebeužima pagrindinės ūkio struktūros dalies, tačiau portugališki vynai išlieka svarbi eksporto prekė. Ekonomikai taip pat svarbus turizmas, ypač Algarvėje ir Madeiros salose.

Kultūra

Portugalų virtuvė

Portugalų virtuvė labai turtinga. Tradiciniai patiekalai yra keptos, marinuotos sardinės, kepta ant žarijų žuvis ir kt. Portugalai mėgsta vyną. Garsiausi vynai – madeira, portveinas ir vinho verde. (žalias vynas).

Fado

Fado – tai portugalų dainos apie nelaimingą meilę, neviltį, išdavystę, mirtį ir neviltį. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, o jiems pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola. Fado gimė Lisabonoje. Ji atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos XIX a. Iš pradžių jis priklausė šokio žanrui, bet vėliau tapo baltųjų vargšų daina. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro laikais, 1926-1974 m.

Azulejo

Azulejo ([azulæɨʒʊ]) – tradicinė portugališka mozaika, sudėta iš kvadratinių keramikinių plytelių, ištapytų dažniausiai melsvos spalvos glazūra. Azulejo puošia daugelio Portugalijos senamiesčių sienas.

Vokietijos Demokratinė Respublika

Deutsche Demokratische Republik

(Detaliau)

Gyvavimo laikotarpis 1949 – 1990

Valstybinė kalba

Vokiečių

Sostinė

Rytų Berlynas

Plotas

– Iš viso <

103 333 km2

Gyventojų

– Iš viso (1990)

– Tankis

16 111 000

148,7/km²

Valiuta

Rytų Vokietijos markė

Laiko zona

UTC + 1

Valstybinis himnas

Auferstanden aus Ruinen

Interneto kodas .dd

Vokietijos Demokratinė Respublika, Rytų Vokietija, VDR (vok. Deutsche Demokratische Republik, arba DDR, ) – komunistinė valstybė, egzistavusi Europoje nuo 1949 m. iki 1990 m. Ji susikūrė iš Sovietų kontroliuoto okupacinio sektoriaus. Tai nutiko 1949 m. spalio 7 d., kaip atsakas į tų pačių metų gehužę Vakarų valstybių okupaciniuose sektoriuose sukurtą Vokietijos Federacinę Respubliką (Vakarų Vokietiją). Jos sostine paskelbtas Rytų Berlynas

Istorija

Okupaciniai sektoriai Vokietijoje (1945-1949)

Vokietijai pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare, sąjungininkai pasidalijo jos teritoriją į vadinamuosius okupacinius sektorius. Taigi, Vokietija buvo padalyta į keturis okupacinius sektorius, priklausiusius Sovietų Sąjungai, Didžiajai Britanijai ir JAV. Sektorių gavo ir Prancūzija, nes Šarlio de Golio vadovaujami partizanai aktyviai priešinosi naciams. Dėl to Vinstonas Čerčilis išrūpino Prancūzijai galimybę dalyvauti sprendžiant pokario Europos reikalus. Tokiu pat principu buvo padalyta ir sostinė Berlynas.

5 dešimtmečio pabaigoje, pradėjus blogėti Vakarų ir Rytų santykiams, bei prasidėjus migracijai iš Sovietų sektoriaus į vakariečių vadovaujamus sektorius, susikirto Stalino bei Maršalo su Čerčiliu planai dėl Vokietijos ateities. Stalinas siūlė suvienyti Vokietiją, bet panaikinti jos armiją ir uždrausti jungtis prie bet kokio bloko (Versalio taikos scenarijus), tuo tarpu Čerčilis ir Maršalas norėjo stiprios kariškai bei ekonomiškai Vokietijos, kad jji taptų atsvara komunistinei santvarkai Europoje.

VDR nuspalvinta raudonai. Mėlynai – VFR, žaliai – Vakarų Berlynas.

1949 m. kovą Vakarų sąjungininkai priėjo susitarimą sujungti visus savo okupacinius sektorius ir įsteigti jų vietoje valstybę su federaline valdžia – Vokietijos Federacinę Respubliką. Sovietai užginčijo šį sprendimą ir savo sektoriaus vietoje įsteigė komunistinę Vokietijos Demokratinę Respubliką. Jos vadovu paskirtas Vieningosios Socialistų Partijos (komunistų) vadovas Otto Grodenvolas.

Liko neišspręsta Berlyno problema. Šis miestas buvo iš visų pusių apsuptas VDR, bet jame vis dar veikė sektorių sistema. Vakarų sektoriuose įkurtas laisvasis, labai susijęs su Vokietijos Federacine Respublika, Vakarų Berlynas. Tuo tarpu rytinė miesto dalis paskelbta VDR sostine. Vakarų Berlyno Stalinas nepripažino ir visaip trukdė normalius jo politinius santykius su kitomis valstybėmis, o VDR paskelbė Vakarų Berlyno blokadą, tačiau ji nedavė ryškesnių rezultatų, nes Vakarų sąjungininkai sugebėdavo miestą aprūpinti oro būdu.

VDR prisijungė prie Varšuvos pakto valstybių, pasirašė įvairių sutarčių su kitomis komunistinėmis valstybėmis, daugiausiai bendradarbiavo su Lenkija, Čekoslovakija, TSRS. Tuo tarpu su Vakarų Vokietija bei Vakarų Berlynu nepalaikė labai glaudžių (tiek politinių, tiek ekonominių) ryšių. Santykiai su Vakarais krizę pasiekė 1961 m., ir VDR vyriausybė, norėdama sustabdyti Rytų vokiečių Emigraciją į VFR ir Vakarų Berlyną, savo valdomoje Berlyno dalyje pastatė sienągalutinai atskyrusią Rytų ir Vakarų

Berlyną. Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu.

Vokietijos istorija

* Germanų gentys

* Didysis tautų kraustymasis

* Šventoji Romos imperija

* Šiaurės Vokietijos sąjunga

* Vokietijos imperija

* Veimaro respublika

* Trečiasis Reichas

* Vokietijos Demokratinė Respublika

* Vokietijos Federacinė Respublika (iki 1990 m.)

* Suvienyta Vokietija

XX a. 9 – ojo dešimtmečio pabaigoje VDR santykiai su Vakarų Vokietija ir vakarų Berlynu ėmė švelnėti, 1989 m. atvertos abiejų valstybių sienos. Prasidėjo demokratinės reformos, 1990 m. leisti pirmi laisvi rinkimai, kuriuos komunistai pralaimėjo.

1989 m. griuvo Berlyno siena, o Rytų ir Vakarų Vokietijos atstovai ppradėjo derybas dėl susijungimo (2+4). 1990 m. spalio 3 d. VDR įstojo į VFR, o kartu ir į Europos Ekonominę bendriją, ir tą padarė pirmoji iš buvusio komunistinio bloko valstybių. 1990 m. spalio 3 d. VDR nustojo egzistuoti kaip valstybė.

Nors Vokietija ir vėl buvo suvienyta, o vakarinė dalis daug invrstavo į rytinės dalies ekonomiką ir paskatino jos augimą, Rytams buvo sunkiau peroientuoti ekonomiką, prasidėjo privatizaciją, dalis įmonių bankrutavo ir išaugo nedarbas. Vis dėlto, laikui bėgant šios bėdos ėmė mažėti, ir eekonominis lygis pradėjo susilyginti. Berlynas irgi buvo suvienytas bei tapo vieningos Vokietijos sostine.

Politika

Politinės organizacijos

VVSP emblema

Vadovaujančioji VDR partija buvo Vokietijos Vieningoji Socialistų Partija (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands). Ji susikūrė 1949 m. iš Vokietijos Komunistų Partijos ir Vokietijos socialdemokratų Partijos. Pagal potsdamo sutartį, VVokietijoje turėjo būti demokratinė valdymo sabntvarka, taigi sovietai techniškai paliko partijas legalias, bet vyriausybėje jos svarbesnio balso neturėjo, taigi, praktiškai valdė vieni komunistai, tik jų partijos nariai tapdavo valstybės vadovais. Kartu su kitomis partijomis VVSP (SDE) buvo „Nacionalinio Demokratiškos Vokietijos fronto“ narė.

Kitos politinės partijos buvo prisijungusios prie Fronto, ir, nors dalyvaudavo rinkimuose į Volkskamerą (VDR Aukščiausiąją Tarybą), bet daugumos niekada nesudarydavo, nes rinkimus tradiciškai „laimėdavo“ VVSP. Šias partijas VVSP griežtai kontroliuodavo ir stebėdavo.

Legalios buvo šios partijos:

• Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga;

• Vokietijos Demokratijos statytojų partija;

• Vokietijos Liberalų – demokratų partija;

• Nacionalinė Vokietijos partija.

Taip pat Volkskammere buvo masinių organizacijų , tokių kaip Laisvasis Vokietijos Jaunimas (Freie Deutsche Jugend), Laisvoji Vokietijos Prekybininkų Federacija. Taip pat į politinį gyvenimą nuspręsta įtraukti moteris, Volkskammere veikė VVokietijos Demokratinė Moterų Federacija.

Dar veikė tokios masinės organizacijos, kaip Vokiečių Gimnastikos ir Sporto Asociacija bei Vokiečių – Sovietų Draugystės Asociacija.

Slaptosios tarnybos

Aktyviai veikė ir didelį efektyvumą turėjo slaptoji tarnyba Stasi, kurios darbas buvo sekti gyventojus ir visuomenines organizacijas, ypač Katalikų ir Protestantų bažnyčias, kurių vyriausybė šiaip griežtai nekontroliavo, nes jos buvo politiškai neaktyvios.

Administracinis suskirstymas

1952 m. VVSP Politbiuras priėmė sprendimą, kuriuo suskirstė Vokietijos Demokratinę Respubliką į penkias žemes, kurios buvo suskirstytos į apskritis, pavadintas didžiausių jose esančių miestų pavadinimais.

• Šiaurinė žemė Maklenburgas – AAukštutinė Pomeranija buvo suskirstyta į: Rostoko, Noibranderburgo ir Šverino apskritis.

• Branderburgas (supęs Berlyną) – į Postdamo, Franfurto prie Oderio bei kotbuso apskitis.

• Saksonija – Anhaltas – į Halą ir Magderburgą.

• Tiūringija – į Erfurtą, Gela į Sulą.

• Saksonija – į Leipcigą, Dresdeną ir Karl-Marks-Štatą.

• Berlynas (VDR sostinė) buvo 15 apskritis, turėjusi įpatingą politinį statusą.

Austrija

Republik Österreich

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Vokiečių,

atskiruose regionuose ir

kroatų, slovėnų, vengrų

Sostinė

Viena

Didžiausias miestas Viena

Valstybės vadovai Haincas Fišeris (Heinz Fischer)

Prezidentas

Volfgangas Šiuselis (Wolfgang Schüßel)

Kancleris

Plotas

– Iš viso

– % vandens

83 870 km² (112)

1,3%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

8 192 880 (89)

97,69 žm./km² (76)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

269,60 mlrd. $ (32)

32 900 $ (10)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Pasirašymas Austrijos sutartis

1955 liepos 27

Valstybinis himnas

Austrijos himnas

Interneto kodas .at

Šalies tel. kodas

Austrijos Respublika – valstybė centrinėje Europos dalyje. Kaip ir kaimyninė Šveicarija ji yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija nedaug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis.

Austrija ribojasi su:

• Vokietija (784 km)

• Čekija (632 km)

• Italija (430 km)

• Vengrija (366 km)

• Slovakija

• Slovėnija

• Šveicarija

• Lichtenšteinu

Istorija

Ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu dabartinės Austrijos teritorija buvo Romos imperijos, hunų, langobardų, ostrogotų, bavarų ir frankų valstybių dalimi.

996 m. buvo pirmą kartą paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadinimas.

Nuo X a. iki XIII a. valdžiusią Babenbergų dinastiją pakeičia Habsburgai iir jų valstybė palaipsniui plečiasi. Prijungiamas Tirolis ir teritorijos į pietus nuo dabartinės Austrijos, įskaitant ir dabartinį Triestą.

XVI-XVII a. Habsburgams iškyla Osmanų imperijos grėsmė. Ši grėsmė, kurios kulminacija buvo 1683 m. Vienos apgultis, buvo sėkmingai įveikta. Habsburgams atiteko buvusios turkų priklausomybėje teritorijos – Vengrija, Transilvanija. Po Utrechto taikos sutarties gaunami Habsburgų Nyderlandai ir Milanas bei Abiejų Sicilijų karalystė. Austrija ima dominuoti Europos politikoje.

Iki XVIII a. lyginant su aplinkinėmis šalimis Habsburgų monarchija atrodo išlaikiusi daug viduramžiškų bruožų, pačių Habsburgų valdžia silpna, jų valdose – gausybė tautų, religijų, politinių darinių.

1806 m. panaikinus Šventąją Romos imperiją susikuria Austrijos imperija, kuri 1867 m. pervadinama į Austrijos-Vengrijos imperiją.

XIX a. buvusi galinga ir didelė Austrijos-Vengrijos imperija, po Pirmojo pasaulinio karo pagal Sen Žermeno taikos sutartį, 1918 m. buvo suskaldyta į keletą nepriklausomų valstybių. Austrijos respublikai iš Habsburgų imperijos teko aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Austrijos teritoriją sudarė daugiausia senosios austrų žemės. 1921 metais į jos sudėtį buvo įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujančiais gyventojais austrais (Burgenlando provincija).

1918 m. Austrija tapo respublika, kuria išliko iki 1934 m., kai kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dollfuß) įvedė diktatūrą.

1938 m. kovo 12 d. Austriją okupavo fašistinė Vokietija ir Antrajame pasauliniame kare Austrija dalyvavo Vokietijos pusėje. Šalyje įsigalėjo tteroro režimas.

1945 m. pavasarį Raudonoji armija išvadavo rytinę Austriją su sostine Viena. Kitą Austrijos dalį išvadavo anglai ir amerikiečiai. JAV, Anglijos, TSRS ir Prancūzijos 1945 metų liepos 4 d. susitarimu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas. Austrijos sostinė Viena buvo keturių valstybių ginkluotųjų pajėgų bendrai okupuota ir padalinta į keturis sektorius, išskiriant centrinį Vienos rajoną, kuris neįėjo nė į vieną sektorių – jį kontroliavo visos okupuojančios valstybės kartu. Austrijoje veikė 1929 metų konstitucija, kurią Austrijos vyriausybė 1945 metais pakartotinai priėmė.

1955 gegužės 15 atkurta nepriklausoma ir demokratinė respublika, su sąlyga, kad išliks neutrali. 1955 spalio 26 buvo paskelbtas neutralitetas (nacionalinė šventė).

Po sovietinio bloko žlugimo Austrija sušvelnino savo neutraliteto politiką ir 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą bei 1999 m. tapo euro zonos nare.

Politinė sistema

Valstybės vadovas – prezidentas, renkamas šešeriems metams. Prezidentas skiria kanclerį. Austrijos parlamentas susideda iš dvejų rūmų – Bundesrat (64 federalinių žemių atstovai) ir Nationalrat (183 tiesiogiai renkamas narys).

Administracinis suskirstymas

Austriją sudaro 9 žemės, anksčiau buvusios atskiros kunigaikštystės (skliausteliuose – administraciniai centrai):

• Aukštutinė Austrija (Lincas)

• Burgenlandas (Eizenštatas)

• Forarlbergas (Brėgencas)

• Karintija (Klagenfurtas)

• Štirija (Gracas)

• Tirolis (Insbrukas)

• Viena (Viena)

• Zalcburgas (Zalcburgas)

• Žemutinė Austrija (Sankt Peltenas)

Geografija

Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai,

užimantys beveik 80 % teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalnagūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Dunojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.

Per Austriją teka dvi didžiausios Europos upės: vakaruose, Šveicarijos pasienyje, – neilga Reino atkarpa, o šiaurėje – 350 km ilgio Dunojaus dalis. Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos sienos virsta žemuma. Padunojo lygumai būdingos derlingos lliosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų. Į pietryčius nuo Vienos, dešiniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu. Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų neaukštų Alpių atšakų – Vienos Miško (iki 800 – 900 m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480 m) rytuose.

Aukščiausias kalnas – Grosglokneris (Großglockner).

Ekonomika

Gyventojų ūkinė veikla:

• Žemės ūkis – 3 %

• Pramonė – 37 %

• Aptarnavimo sfera – 60 %

Demografija

Kultūra

Iš Austrijos yra kilę daug ggarsių kompozitorių, tarp jų Volfgangas Amadėjus Mocartas (gimęs Zalcburge), Johanas Štrausas.

Suomija

Suomijos Respublika (suomiškai – Suomi; švediškai – Finland) – valstybė Europos šiaurinėje dalyje, Europos Sąjungos ir euro zonos narė. Rytuose ribojasi su Rusija, šiaurėje su Norvegija, vakaruose – su Švedija. PPietvakariuose Suomiją skalauja Baltijos jūra, vakaruose – Botnijos, o pietuose – Suomijos įlanka. Tarp Suomijos ir Švedijos esančios Alandų salos priklauso Suomijai, tačiau turi plačią savivaldą.

Suomen Tasavalta

Republiken Finland

(Detaliau)

Valstybinė kalba

suomių, švedų

Sostinė

Helsinkis

Didžiausias miestas Helsinkis

Valstybės vadovai Tarja Halonen

Prezidentas

Matti Vanhanen

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

338 145 km² (63)

9,4%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

5 231 372 (109)

15,47 žm./km² (160)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

159,70 mlrd. $ (48)

30 600 $ (16)

Valiuta

Euras (€)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+2

–

Nepriklausomybė

– –

–

Valstybinis himnas

Suomijos himnas

Interneto kodas .FI

Šalies tel. kodas

358

Istorija

Olavinlinna pilis, kuriame vyksta Savonlinna Operos festivalis. Pastatyta 1475.

Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8500 m. pr. m. e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką ggalėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų finougrų kalbomis kalbantys žmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramika. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia prasideda žemdirbystė.

Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai radiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip SSaksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai.

Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

1581 m. paskelbta Suomijos Didžioji Hercogystė. Nuo 1772 m. nominaliai personalinė unija su Švedija.

Po Rusijos – Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. buvo sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo, ir 1892 m. pasiekė pergalę, kai suomių kalba buvo pripažinta lygiateise šalia švedų kalbos.

1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.

1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, kuria buvo nustatyta ir valstybių siena.

Socialinė atskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje bbuvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų sluoksnis, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.

Siuomių kariai-slidininkai Žiemos karo metu.

1918 m. kilęs trumpas, bet įnirtingas pilietinis karas nuspalvino vidaus politiką daugeliui metų. Pilietiniame kare kovojo išsilavinęs sluoksnis, padedamas Vokietijos bei plačios smulkių ūkininkų klasės, prieš neturtingus kaimo ir pramonės darbininkus, kurie, nepaisant visuotinės rinkimų teisės įvestos 1906 m. jautėsi neturį jokios įtakos politiniam gyvenimui.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare 1939-1940 m., kuris buvo atnaujintas 1941-1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas 1944-1945 m., kurio metu Suomija išstūmė vokiečius ir šiaurinės Suomijos dalies.

Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė.

Politinė sistema

Suomijos Parlamentas, Helsinkis.

Suomija – respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, kuris renkamas šešerių metų laikotarpiui visuotiniuose rinkimuose.

Vykdomąją valdžią realizuoja Suomijos vyriausybė, kurią sudaro premjerministras ir ne daugiau kaip 18 ministrų. Premjerministrą renka šalies parlamentas ir formaliai tvirtina prezidentas. Prezidentas skiria kitus ministrus premjero teikimu.

Administracinis suskirstymas

Suomija sudaryta iš 6 provincijų:

1. Pietų Suomija

2. Vakarų Suomija

3. Rytų Suomija

4. Oulu <

5. Laplandija

6. Alandų salos

Geografija

Suomija. Nuotrauka iš kosmoso.

Suomija yra septinta pagal plotą Europos šalis. Nors paprastai priskiriama Skandinavijos šalims, Suomija tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu. Šalis išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 laipsnių šiaurės platumos ir dėl to laikoma viena iš šiauriausiai esančių pasaulio šalių. Ketvirtadalis šalies teritorijos yra už šiaurės poliaračio. Plačiai žinomas yra Suomijos pietuose esantis ežerynas.

Didžioji Suomijos dalis – mažai kalvota, šiauriniais miškais apaugusi lyguma ant kristalinio pamato. Laplandijos, šiauriausiai esančios provincijos, reljefas – aukštos apskritos kalvos.

Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lygumos: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai (drumlinai), iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Didelių kalnų Suomijoje nėra, nors šiaurėje yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros.

Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų

salų – šcherų.

Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai procesai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra ggeležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.

Suomijoje daugiausia ežerų tiek ES, tiek pasaulyje – apie 188 tūkst.

Didžiausi miestai – Helsinkis, Tampere, Turku.

Klimatas

Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais, ypač sausį-vasarį, temperatūra gana dažnai nukrinta iki -20 °C. Tolimoje šiaurėje, už speigračio, Saulė nesileidžia apie 73 paras – tuomet ateina baltosios vvasaros naktys, matomos šiaurės pašvaistės. Saulei nepakylant virš horizonto būna poliarinės nakties (suom. kaamos) laikotarpis.

Ekonomika

Didžiausios Suomijos bendrovės Nokia būstinė Helsinkyje.

Suomija – tai stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Didžioji BBritanija, Prancūzija, Vokietija, Italija.

Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Suomija yra priklausoma nuo daugelio žaliavų importo, išskyrus medieną ir keletą mineralų. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – Suomija yra viena iš 13 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas, siekiantis 8,9 proc.

Gyventojai

Suomiai sudaro daugiau kaip 993 % šalies gyventojų, o švedai – 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Gyventojų tankumas mažas – apie 17 žm./km². Didžioji dalis – apie 65 proc. – gyvena miestuose. Helsinkis, Espo ir Vanta sudaro sparčiai augantį Helsinkio metropolinį regioną, kuriame dabar gyvena apie penktadalis šalies gyventojų (1 mln.). Kiti didesni miestai – Tamperė, Turku, Oulu, Lahtis, Kuopio, Poris, Jyväskylä, Kotka.

Suomijoje yra apie 1,5 mln. šeimų. Tarp šeimų, auginančių vaikus, vidutinis palikuonių skaičius yra 11,8 (nors dar 1960 m. siekė 2,27). Darbo rinkoje moterų yra mažiau (48 proc.) nei vyrų, o jų vidutinis uždarbis siekia apie 82 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Tačiau suomės gyvena ilgiau už vyrus: jų vidutinė gyvenimo trukmė 81 m. (vyrų – 75 m.). 1999 m. parlamento rinkimuose jos laimėjo 73 vietas iš 200 (36,5 proc. – vienas aukščiausių rodiklių Europoje).

Kalba

Samiai (1900 nuotrauka).

Suomių kalba yra ugrofinų kalbų šeimos narė; vienai šios šeimos atšakai priklauso suomių, estų ir keletas kitų kalbų, o kitai šakai priklauso vengrų kalba, didžiausia ugrų grupės kalba. Oficialios kalbos Suomijoje yra suomių ir švedų – pastaroji yra gimtoji kalba maždaug 6 proc. šalies gyventojų. Dar viena vietinė kalba – samių (arba lapių), kuria kalba samiai (lapiai) – tautelė, gyvenanti Laplandijoje. Oficialus švedų kalbos statusas turi istorines šaknis, siekiančias laikus, kai Suomija priklausė Švedijos karalystei nuo XIII a. pr. iki 1809 m. Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen: suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą – suomi (neaiškios kilmės žodis).

Religija

Nuo 1923 m. Suomijoje įteisinta visiška tikėjimo laisvė. Daugiausia tikinčiųjų priklauso avengelikų liuteronų bažnyčiai (89 proc. gyventojų pakrikštyti liuteronimis), 1 proc. priklauso Suomijos stačiatikių bažnyčiai. Krikščionybė Suomiją pasiekė apie IX-X amžių, tačiau įsitvirtino tik XII a. Vėliau įvyko mmisionierių žygis į pietryčių Suomiją, kuriam vadovavo Švedijos karalius Erikas, lydimas Anglijoje gimusio vyskupo Henriko. Stačiatikių bažnyčios įtaka paplito iš rytų.

Kultūra

Žymiausias Suomijos muzikas Jean Sibelius.

Švietimas ir mokslas

Kiekvienas vaikas Suomijoje nuo 7 iki 16 metų gauna privalomą pagrindinį išsilavinimą. Nuo 16 metų išsilavinimas nėra privalomas: tai gali būti 3-4 metų kursas aukštesniojoje vidurinėje mokykloje arba 2-5 metai profesinio lavinimo mokykloje. Šalyje yra 21 universitetas ir aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokosi apie 135 tūkst. studentų (daugiau nei pusė – moterys). 56 proc. gyventojų turi aukštesnį nei pradinį išsilavinimą, 13 proc. – universiteto baigimo laipsnį arba atitinkamą kvalifikaciją.

Švedija

Švedijos karalystė yra valstybė Skandinavijoje, Šiaurės Europoje. Švedija ribojasi su Suomija ir Norvegija. Pietvakariuose Švedijos krantus skalauja Skagerako ir Kategato sąsiauriai, o rytuose – Baltijos jūra ir Botnijos įlanka. Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus Švedijos kraštovaizdis garsus savo ramumu ir dideliais žmogaus nepaliestų miškų ir kalnų plotais.

Konungariket Sverige

(Detaliau)

Valstybinė kalba

švedų

Sostinė

Stokholmas

Didžiausias miestas Stokholmas

Valstybės vadovai Karlas XVI Gustavas

Karalius

Fredrik Reinfeldt

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

449 964 km² (54)

8,67%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

9 016 596 (84)

20,04 žm./km² (152)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

268,30 mlrd. $ (33)

29 800 $ (20)

Valiuta

Švedijos krona (SEK)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

–

Nepriklausomybė

– –

–

Valstybinis himnas

Švedijos himnas

Interneto kodas .se

Šalies tel. kodas

Istorija

Pagal archeologinius duomenis pirmieji Švedijos ggyventojai į šalį atvyko dar akmens amžiuje, po paskutinio ledynmečio. Pietų Švedija buvo tankiai gyvenama jau bronzos amžiuje, iš to laikotarpio randamos stambių prekybinių gyvenviečių liekanos.

Švedijos valstybės ištakos siekia vikingų laikus, kai I ir II tūkstantmečio sandūroje pasibaigus vikingų epochai Skandinavijoje pradėjo formuotis valstybės. Krikščionybės įsitvirtinimas Švedijoje užtruko apie tris šimtus metų (IX-XI a.). 1164 m. Upsaloje įkurta pirmoji Švedijos arkivyskupija.

Nuo XIII a. vidurio Stokholmas tampa Švedijos sostine.

1397 m. Švedija sudarė bendravalstybinį darinį su Danija ir Norvegija. Trijų skandinavų karalysčių unija gyvavo iki 1523 m., kada Švedija ją nutraukė.

Po Trisdešimties metų karo (1618-1648) iškilo Švedijos didvalstybė, XVII-XVIII a. vaidinusi reikšmingą vaidmenį Europos mastu. Tuo metu Švedijos teritorija buvo dukart didesnė už dabartinę.

1808-1809 m. vyko Švedijos – Rusijos karas, pasibaigęs Švedijos pralaimėjimu ir dideliais teritoriniais nuostoliais – Švedija buvo priversta Rusijai atiduoti Suomiją.

1810 m. Švedijos kronprincu tapo prancūzų maršalas Žanas Batistas Bernadotas (Bernadotte).

Politinė sistema

Konstitucinė monarchija. Europos Sąjungos ir Šengeno susitarimo narė. Militariškai neutrali valstybė, pasižyminti ilgomis neutralumo tradicijomis.

Administracinis suskirstymas

Švedija padalinta į 21 kraštą arba leną (län).

• Blekingė

• Halandas

• Dalarna

• Emtlandas

• Erebras

• Estergiotlandas

• Gevleborgas

• Gotlandas

• Jončiopingas

• Kalmaras

• Kronobergas

• Norbotenas

• Siodermanlandas

• Skone

• Stokholmas

• Upsala

• Vermlandas

• Vesterbotenas

• Vesternorlandas

• Vestmanlandas

• Vestra Giotalandas

Geografija

Dėl Golfo srovės poveikio Švedijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas. Pietinėje ir

vidutinėje šalies dalyje didelę įtaką klimatui turi vandenynas. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra nuo –14 iki 0 laipsnių priklausomai nuo regiono. Atitinkamai liepos mėnesį nuo 10 iki 17 laipsnių. Kritulių kalnuose buna iki 2000 mm, lygumose iki 800 mm. Sniego danga šaltuoju periodu šiaurinėje dalyje vietomis išsilaiko iki 7 mėnesių.

Rytinius Švedijos krantus skalauja Baltijos jūra, Botnijos įlankos pakrantės smėlėtos. Daugiausiai krantai neaukšti ir uolėti, pakrantėse gausu fjordų. Vakaruose driekiasi Skandinavijos kalnų grandinė kuri skiria Švediją ir Norvegiją.

Pietinėje dalyje labiausiai išvystytas žžemės ūkis. Miškai, kurie dengia pusę šalies teritorijos, auga daugiausiai centrinėjė ir šiaurinėje dalyje. Daugiausiai Švedijos gyventojų gyvena šalies viduryje ir pietuose. Didžiausi Švedijos ežerai Vänern, Vättern, Mälaren, Hjälmaren ir Storsjön. Elandas ir Gotlandas dvi dižiausios Švedijos salos.

Ekonomika

Būdama taikia ir neutralia valstybe per visą XX amžių, Švedija pasiekė aukštą gyvenimo lygį. Šaliai būdinga gerai išvystyta socialinės apsaugos sistema. Privačios bendrovės pagamina apie 90% pramonės produkcijos, iš kurios inžinerijos šaka pagamina 50% eksportuojamų prekių. Žemės ūkis pagamina tik 2% BVP ir jjame dirba 2% šalies dirbančiųjų. Gerai vykdoma fiskalinė politika lėmė nemažą biudžeto perviršį 2001 m., kuris 2002 m. buvo sumažintas perpus dėl pasaulinės ekonomikos stangacijos, mažėjančių biudžeto įplaukų ir padidėjusių vyriausybės išlaidų. Švedijos centrinio banko (Riksbank) pagrindinis tikslas yra infliacijos llygio stabilizavimas, kuris turi siekti 2%. 2003 m ekonomikos augimas buvo lėtas, tačiau pagreitėjo 2004 m. Dėl sergamumo naudos Švedijoje, čia darbuotojai serga daugiausiai Europoje. 2003 m. rugsėjo 14 d. referendume Švedijos rinkėjai atmetė siūlymą prisijungti prie euro zonos.

Čekija

Čekijos Respublika – valstybė Vidurio Europoje. Respublika ribojasi su Lenkija šiaurėje, Vokietija – šiaurės vakaruose ir vakaruose, Austrija pietuose bei Slovakija – rytuose.

Česká republika

(Detaliau)

Valstybinė kalba

čekų

Sostinė

Praha

Didžiausias miestas Praha

Valstybės vadovai Václav Klaus

Prezidentas

Mirek Topolánek

Ministras Pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

78 866 km² (114)

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

10 235 455 (78)

129,78 žm./km² (56)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

185,70 mlrd. $ (42)

18 100 $ (41)

Valiuta

Čekijos krona (koruna)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

–

Nepriklausomybė

Atkurta 1918 spalio 28 kaip Čekoslovakija

padalinta 1993 sausio 1 dd.

Valstybinis himnas

Čekijos himnas

Interneto kodas .CZ

Šalies tel. kodas

420

Istorija

Čekijos teritorija apgyvendinta prieš 26 000 metų, nuo 2 tūkstantmečio pr. m. e. čia atsikėlė lužitėnų kultūros gentys, IV a. pr. m. e. atsikėlė keltų gentys, vėliau germanai (markomanai). V-VI a. Moravijoje apsigyveno avarai, o Bohemijoje slaviškos čekų gentys. 623-659 teritorija priklausė Samo slaviškai valstybei

Čekų žemės apjungtos IX a. gale. Vėliau gyvavo Bohemijos karalystė, bet palaipsniui prarado savo galią ir pateko Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtin.

Po Pirmojo pasaulinio karo čekai kartu su slovakais susijungė ir sukūrė bendrą nnepriklausomą Čekoslovakijos valstybę 1918 metais, kuri buvo suskaldyta po Miuncheno susitarimų . Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija buvo atkurta ir pateko Tarybų Sąjungos ir jos įkurtos Varšuvos sutarties organizacijos įtakon. Po komunistų valdymo Čekoslovakijoje žlugimo 1989 m. ir po taikios Aksominės revoliucijos Čekoslovakija 1993 metų sausio 1 dieną valstybės draugiškai padalintos į Čekijos ir Slovakijos respublikas.

Čekija įstojo į NATO 1999 metais, į Europos Sąjungą – 2004.

Politinė sistema

Valstybė pagal 1992 metų konstituciją – respublika, valstybės vadovas – prezidentas, jis taip pat ir ginkluotųjų pajėgų vadas. Prezidentą renka parlamentas penkerių metų kadencijai. Įstatymų leidžiamoji valdžia – Parlamentas, sudarytas iš aukštųjų rūmų – Senato ir žemųjų – Deputatų rūmų (Poslanecka Snemovna). Į abejus rūmus nariai renkami tiesioginiuose rinkimuose – 81 senatorius 6 metų kadencijai (trečdalis sudėties atnaujinama kas dvejus metus), 200 žemesniųjų rūmų narių – 4 metų kadencijai. Vykdomoji valdžia – Ministrų Taryba, atskaitinga Deputatų Rūmams.

Savivalda – municipalinės tarybos, renkamos ketveriems metams tiesioginiuose rinkimuose proporcinio atstovavimo sistema.

Svarbiausios politinės partijos:

• Čekijos socialdemokratų partija

• Čekijos ir Moravijos komunistų partija

• Demokratinė piliečių partija

• Krikščionių demokratų sąjunga-Čekoslovakijos liaudies partija

• Laisvės sąjunga-Demokratinė sąjunga

Administracinis suskirstymas

Čekija suskirstyta į 13 kraštų (kraj), ir vieną sostinės teritoriją* (hlavní město):

• Pietų Moravijos kraštas (Jihomoravský kraj)

• Vidurio Čekijos kraštas (Středočeský kraj)

• Hrades Královės kraštas ((Královéhradecký kraj)

• Vysočinos kraštas (Kraj Vysočina)

• Karlovy Varų kraštas (Karlovarský kraj)

• Libereco kraštas (Liberecký kraj)

• Moravijos-Silezijos kraštas (Moravskoslezský kraj)

• Olomouco kraštas (Olomoucký kraj)

• Pardubicės kraštas (Pardubický kraj)

• Pilzeno kraštas (Plzeňský kraj)

• Prahos kraštas* (Hlavní město Praha)

• Pietų Čekijos kraštas (Jihočeský kraj)

• Úsčio kraštas (Ústecký kraj)

• Zlino kraštas (Zlínský kraj)

Geografija

Klimatas vidutinis su šiltomis vasaromis ir šaltomis žiemomis, susiformavęs žemyninio ir Atlanto jūrinio klimato sąveikoje.

Ežerų mažai. Upės iš Čekijos teka į tris skirtingas jūras: Šiaurės jūrą, Baltijos jūrą ir Juodąją jūrą. Pagrindinės upės (skliaustuose – ilgis Čekijoje):

• Elbė (370 km)

• Vltava (433 km)

• Morava (246 km)

• Oderis (136 km)

Aukščiausias taškas- Snežka (1602 m)

Ekonomika

Čekija – pramoninė agrarinė valstybė. Svarbiausi naudingi ištekliai – bitumingos ir rusvosios anglys, lignitas. Vienos-Moravijos rajone išgaunama nafta. Taip pat kasamas kaolinas, urano rūda, grafitas, kvarcinis smėlis. 54% teritorijos užima žemės ūkio naudmenos.

Demografija

Čekijos gyventojų skaičius po truputį mažėja -0,08 proc. 2003 m. apskaičiavimais). Čekijoje yra vienas mažiausių pasaulyje gimstamumo rodiklis.

Po 1946 m., kai iš Čekijos buvo išvaryta gausi vokiečių mažuma pagal gyventojų tautybę Čekija yra gana homogeniška. 2001 metų duomenimis, 90,1 proc. gyventojų – čekai, 1,8 proc. slovakai, yra vokiečių (0,4%), romų (0,1%), vengrų, ukrainiečių ir lenkų (0,5%) mažumos. 3,6% gyventojų laiko save moravais, 0,1% – sileziečiais. Pagal tikėjimą ddauguma (59%) yra netikintys, 27% – Romos katalikai, 1,2% – protestantai.

Tankiasiai gyvenama šiaurės rytinėje ir vakarinėje dalyse (daugiau 800 žm/km²), rečiausiai – pietinėje dalyje (mažiau 40 žm/km²).

Miestuose gyvena apie 74% visų gyventojų. Didžiausi miestai:

Miestas Gyventojų (2003)

Praha

1 169 800

Brno

376 400

Ostrava

317 700

Pilzenas (Plzeň)

164 900

Olomoucas

102 900

Liberecas

99 600

Česke Budejovicai (České Budějovice)

98 600

Hradec Kralove (Hradec Králové)

97 500

Ūstis prie Labės

96 200

Pardubicė

90 700

Čekija ir Lietuva

Čekai nuo XIII a. pradžios dalyvavo kryžiaus žygiuose į Prūsijos ir Lietuvos žemes. 1329 kryžiaus žygio į Žemaitiją metu pagrindinė kariuomenė, vadovauta Jono Liuksemburgo, sudaryta iš čekų.Apie 1380 Čekijoje (Prahos universitete) studijavo pirmieji lietuviai. 1397 metais karalienė Jadvyga Prahos universitete įkūrė Lietuvių kolegiją. Žalgirio mūšyje lietuviams padėjo čekų algininkų daliniai. 1471-1526 metais Čekiją valdė Jogailaičiai.XIX amžiuje čekų tautinis judėjimas darė įtaką lietuvių tautiniam judėjimui, o čekų abėcėlės raidės ž, č, š įsitvirtino lietuviškoje abėcėlėje. 1883 m. J. Basanavičius besitobulindamas Prahoje parengė pirmąjį Aušros numerį.Po Čekoslovakijos padalijimo (1993 sausio 1), Lietuva pripažino Čekiją 1993 m. sausio 5 d., kitą dieną užmegzti diplomatiniai santykiai.

Estija

Estijos respublika yra nedidelė šalis šiaurės rytų Europoje, kuri ribojasi su Baltijos jūra (vakaruose ir šiaurėje, įskaitant Suomijos įlanką) ir Latvija (pietuose) bei Rusija (rytuose). Bendras sausumos sienų ilgis – 633 km.

Eesti Vabariik

(Detaliau)

Valstybinė kalba

estų

Sostinė

Talinas

Didžiausias miestas Talinas

Valstybės vadovai Tomas

Hendrikas Ilvesas

Prezidentas

Andrus Ansip

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

45 226 km² (129)

4,56% / nėra duomenų

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

1 324 333 (147)

29,28 žm./km² (140)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

21,92 mlrd. $ (106)

16 400 $ (43)

Valiuta

Estijos krona

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

TSRS okupacija

Atgauta nuo Rusijos

1918 vasario 24

1920 vasario 2

1940 birželio 16

1991 rugpjūčio 20

Valstybinis himnas

Estijos himnas

Interneto kodas .EE

Šalies tel. kodas

372

Istorija

Estija jau XIII a. pradžioje vadinta estų genties apgyventa teritorija, kurią sudarė 8 žemės. Kryžiaus žygių Pabaltijyje ppasekoje Estija buvo padalinta. Pietinė Estija įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį, o šiaurinė Estija nuo 1219 iki 1346 m. priklausė Danijai, kuri po estų Jurginių sukilimo (1343-1345) pardavė šiaurinę Estiją Teutonų ordinui. Po metų valdyti šiaurės Estiją pavesta Livonijos ordinui. Livonijos konfederacijoje nebevartotas ir Estijos vardas, kuris atgaivintas, kai 1583 m. šiaurinė Estija atiteko Švedijai ir įėjo į jos sudėtį kaip atskirai valdoma Estijos kunigaikštystė (vėliau provincija). Pietų Estija iš pradžių atiteko Abiejų Tautų Respublikai, o nuo 1629 m. Švedijai, bbet nebuvo sujungta su Estijos provincija, o kartu su latvių žemėmis įėjo į Livonijos provincijos sudėtį. Nuo 1645 m., kai Švedija atėmė iš Danijos Saremos salą, iki Didžiojo Šiaurės karo pabaigos (1721) visa estų apgyventa teritorija priklausė Švedijai (paskutiniai švediškai kkalbantys gyventojai buvo repatrijuoti į Švediją per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu).

Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., nors pilnai kurti nepriklausomą respubliką trukdė vokiečių okupacija, trukusi nuo 1918 m. vasario iki lapkričio mėn. Po Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. lakričio 11 d., savo veiklą atnaujino Estijos Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama Konstantino Petso.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1940 m. birželio mėnesį, pagal ankstesnį susitarimą su Vokietija, šalį okupavo Tarybų Sąjunga, o po mėnesio buvo paskelbta Estijos Tarybų Socialistinė Respublika. 1940 m. rugpjūčio mėn. Estija įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį. Nuo 1941 iki 1944 m. šalį okupavo vokiečių kariuomenė, Estija buvo įjungta į Ostlando generalinį komisariatą ir patyrė Trečiojo Reicho genocidinę politiką.

Politinė sistema

Estija yra konstitucinė demokratija su vienerių rūmų pparlamento renkamu prezidentu. Prezidentą 5 metų kadencijai renka palamentas 2/3 balsų dauguma. Jei parlamente prezidento išrinkti nepavyksta, jis renkamas antrame ture, kuriame dalyvauja parlamento nariai ir 273 savivaldybių atstovai. Pagrindinė prezidento funkcija – ministro pirmininko skyrimas, kurį tvirtina parlamentas.

Įstatymų vykdomąją valdžią sudaro ministras pirmininkas ir 14 ministrų.

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienerių rūmų parlamentui, vadinamu Riigikogu arba Valstybės Susirinkimu. Jame yra 101 narys. Parlamento nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketverių metų kadencijai. Šiuo metu parlamente atstovaujamos 6 politinės partijos 2003 m. kovo 22 d. rinkimuose surinkusios daugiau nei 5 proc. rinkėjų balsų.

Aukščiausiasis teismas yra Riigikohus, kuriame yra 17 teisėjų su parlamento iki gyvos galvos skiriamu pirmininku. Jo kandidatūrą teikia prezidentas.

Europos parlamente Estiją atstovauja 6 nariai: 3 socialdemokratai, po vieną Centro, Reformų ir Tėvynės Sąjungos partijų atstovą. Per paskutinius rinkimus į Europos parlamentą juose dalyvavo 26,89 proc. rinkėjų.

Administracinis suskirstymas

Estijos administracinis suskirstymas

Estija yra suskirstyta į 15 apskričių (Maakond), o šie – į valdas (vald).

Estijos apskritys: (apskričių sostinės yra regionų pavadinimuose, o jei yra kitaip, jos nurodytos lentelėje)

Apskritis Administracinis

centras Apskrities

pavadinimas

estiškai

Harju apskritis

Talinas

Harju

Hyju apskritis

Kerdla

Hiiu

Jervos apskritis

Paidė

Järva

Jegevos apskritis

Jegeva

Jõgeva

Lianės apskritis

Hapsalu

Lääne

Piarnu apskritis

Piarnu

Pärnu

Pelvos apskritis

Pelva

Põlva

Raplos apskritis

Rapla

Rytų Viru apskritis

Jehvis

Ida-Viru

Salų apskritis

Kuresarė

Saare

Tartu apskritis

Tartu

Vakarų Viru apskritis

Rakverė

Lääne-Viru

Valgos apskritis

Valga

Viljandžio apskritis

Viljandis

Viljandi

Veru apskritis

Veru

Võru

Geografija

Estija yra miškinga šalis, miškai dengia apie 30% šalies teritorijos. Klimatas – vidutinis drėgnas. Didžiausias ežeras – Peipus (3800 km²). Ilgiausia upė – Emajogis, kurios ilgis – 218 km. Estijai priklauso taip pat keletas šalia esančių salų, iš kurių didžiausia – Sarema. Aukščiausia vieta – Munamiagio k. (318 m).

Ekonomika

Estija yra nauja Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos narė, sėkmingai perėjusi prie efektyvios rinkos ekonomikos, turinti tvirtus ryšius su Vakarų valstybėmis, viena iš pirmųjų naujų Europos Sąjungos narių (kartu su Lietuva) ruošiasi įsivesti Eurą. Po Rusijos krizės 1998-9 metais Estijos, kaip ir kitų Baltijos šalių ekonomika nuolat auga (vidutiniškai 5 proc. per mmetus, 2004 m. – 6,2 proc.). Infliacija 2004 m. sudarė 3 proc.

Pagrindinės ekonomikos šakos – tai elektronika, telekomunikacijos. Išvystyta transporto infrastruktūra. Ypač didelę įtaką daro atkeliavusios naujos technologijos iš Suomijos, Švedijos ir Vokietijos, trijų pagrindinių prekybos partnerių. Nepaisant to, kad einamosios sąskaitos deficitas išlieka didelis, šalies biudžetas turi apie €151 mln. perviršį (2004 m.).

2005 m. paskutinio ketvirčio nedarbo lygis siekė 7,0 proc. Palyginus su tuo pačiu 2004 m. ketvirčiu, nedarbas sumažėjo 1,5 proc.

Demografija

Estijos statistikos departamento duomenimis, 2000 kovo 31 dieną Estijos tautinė gyventojų sudėtis buvo:

• 67,9 % estai

• 25,6 % rusai

• 2,1 % ukrainiečiai

• 1,26 % baltarusiai

• 0,86 % suomiai

• Totoriai, latviai, lenkai, žydai, lietuviai – po mažiau nei 0,2%

• Šalyje nemažai nuolatinių gyventojų, turinčių Rusijos pilietybę.

Religija

Religingų gyventojų dalis nėra didelė, didžioji dalis estų nepriklauso jokiai konfesijai. Apie 32 % gyventojų priskiria save tam tikrai konfesijai, tarp jų:

• 14,88 % evangelikai-liuteronai

• 13,9 % pravoslavai

• apie 6 000 baptistų

• apie 4 000 Jehovos liudytojų

• apie 3600 katalikų

Kipras

Kipras – valstybė ir sala Viduržemio jūroje

Κυπριακή Δημοκρατία

Kıbrıs Cumhuriyeti

(Detaliau)

Valstybinė kalba

graikų, turkų

Sostinė

Nikosija (Lefkosia)

Didžiausias miestas Nikosija

Valstybės vadovai Tassos Papadopoulos

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

9 250 km² (159)

nėra duomenų

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

784 301 (153)

84,79 žm./km² (83)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

16,85 mlrd. $$ (115)

21 600 $ (34)

Valiuta

Kipro svaras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta nuo Jungtinės Karalystės

1960 rugpjūčio 16

Valstybinis himnas

Kipro himnas

Interneto kodas .cy ir .nc.tr

Šalies tel. kodas

+357

Istorija

Nuo 1489 m. Kiprą valdė Venecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

Atsižvelgdama į strateginę salos svarbą, Jungtinė Karalystė pasiūlė Graikijai ir Turkijai nebepretenduoti į salą, kai ji pasitrauks, ir nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių garantijas. Taip Kipras būtų apsaugotas nuo prijungimo prie kurios nors šalies ir nuo galimo jo padalijimo į atskiras teritorijas. Šis susitarimas galiojo, tačiau neilgai: 1974 m. graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą Makarijusą ir paskelbti, kad Kipras tampa Graikijos dalimi. Į šį aktą griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių.

Nors pietinė graikiškoji salo dalis netapo Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos okupacinė kariuomenė šiaurėje taip ir liko. Taigi Kipras de facto tapo padalyta šalimi. Dvi jos dalis įskaitant ir padalytą sostinę, skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija. Apie 78 proc. salos

gyventojų graikų kontroliuoja apie 43 proc. šalies teritorijos, tuo tarpu apie 18 proc. salos gyventojų yra turkai, bet jie kontroliuoja apie 37 proc. teritorijos. Turkija taip pat vykdo per daug nereklamuojamą migracijos ir kolonizacijos politiką, skatindama daugiau turkų iš žemyno kraustytis į salą. Manoma, kad nuo 1974 m. iš Turkijos į Kiprą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų migrantų. Šis daug asmeninių tragedijų ir sunkumų sukėlęs padalijimas nepanaikintas iki šiol, ir kol kas nesimato konflikto pabaigos. Nepadėjo konflikto sureguliuoti iir Jungtinių Tautų parengtas šalių susivienijimo planas, kurį 2004 m. balandžio mėn. referendume atmetė Kipro graikų bendruomenė. Šiaurinė salos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų.

Politinė sistema

Kipras yra prezidentinė respublika. Šalies ir Vyriausybės vadovas prezidentas renkamas tiesioginiuose rinkimuose penkeriems metams. Jis skiria ir 11 Vyriausybės narių. Įstatymus leidžia šalies parlamentas – Atstovų Rūmai, kuriuos sudaro 80 narių, renkamų tiesioginiuose rinkimuose penkeriems metams. Parlamente 56 vietos yra skirtos graikų ir 24 vietos – turkų bendruomenių atstovams. 1974 m. prasidėjus konfliktui, tturkai nebesiunčia savo atstovų, ir šios vietos iki šiol lieka laisvos.

Administracinis suskirstymas

Kipras suskirstytas į šešias apskritis, kurių pavadinimai sutampa su apskričių centrų pavadinimais:

1. Kirėnija (Kyrenia)

2. Nikosija (Nicosia)

3. Famagusta (Famagusta)

4. Larnaka (Larnaca)

5. Limasolis (Limassol)

6. Paposas (Paphos)

Geografija

Nuo 1489 m. Kiprą valdė VVenecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

Kipro sala

Kipras yra trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala (po Sicilijos ir Sardinijos). Bendra jo teritorija 9251 kv. km. Aukščiausias kalnas yra Olimpas (1953 m). Ypač įspūdinga Kipro gamta – devynis mėnesius (nuo kovo iki lapkričio) šalyje trunka vasara, na, o likusius tris, kaip sako patys kipriečiai, – pavasaris. Todėl netgi per vadinamąjį pavasarį galima maudytis jūroje, kurios vandens temperatūra nenukrenta žemiau 18-19 laipsnių.

Demografija

2003 m. Kipre (be okupuotos šiaurinės dalies) gyveno 793 tūkst. gyventojų, iš jų 75,2 proc. – graikai, 11,6 proc. – turkai, 3,2 proc. – kitų tautybių. Šalyje yra dvi vvalstybinės kalbos – graikų ir turkų. Pagrindinės religijos – stačiatikybė ir islamas.

Kultūra

Kipre gausu įvairių istorijos laikotarpių paminklų. Čia rasime ir neolitinių gyvenviečių pėdsakų, ir antikinės helenistinės architektūros pavyzdžių, ir bizantiškų bei venecietiškų tvirtovių ir pilių liekanų, taip pat nemažai iš turkų valdymo laikų likusių mečečių.

Latvija

Lãtvijos Respùblika (Lãtvija) — valstybė Europos šiaurės rytuose, Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Latvija yra viena iš Baltijos šalių kartu su Estija ir Lietuva, kurios yra jos kaimynės iš šiaurės ir iš pietų. Rytuose Latvija ribojasi su RRusija ir Baltarusija.

2003 m. rugsėjo 20 d. referendume latviai balsavo už stojimą į Europos Sąjungą.

Latvijas Republika

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Latvių

Sostinė

Ryga (Rīga)

Didžiausias miestas Ryga

Valstybės vadovai Vaira Vykė-Freiberga

(Vaira Vīķe-Freiberga)

Prezidentė

Aigaras Kalvytis

(Aigars Kalvītis)

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

64 589 km² (121)

1,5%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

2 274 735 (138)

35,22 žm./km² (135)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2004 (progn.)

10,47 mlrd. € (93)

4 547 € (52)

Valiuta

Latas

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

TSRS okupacija

Atkurta

Pripažinta Nuo Rusijos imperijos

1918 lapkričio 18

1920 rugpjūčio 11

1940 birželio 17

1990 gegužės 4

1991 rugpjūčio 21

Valstybinis himnas

Latvijos himnas

Interneto kodas .lv

Šalies tel. kodas

371

Latvijos nacionaliniai simboliai — baltoji kielė, dvitaškė boružė, baltoji ramunė, liepa ir ąžuolas

Istorija

Dabartinė Latvijos teritorija, pasibaigus XIII a. šiaurės baltų kovoms su vokiečiais, pateko į penkių feodalinių valstybėlių, sudariusių Livonijos konfederaciją, sudėtį. XVI a. viduryje (1561 m.) Latvijos Vidžemė ir Latgala buvo prijungtos prie LDK, o etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Sėla sujungti į Kuršo kunigaikštystę (sostinė Mintauja, dab. Jelgava), kuri buvo LDK (nuo 1569 m. — Abiejų Tautų Respublikos) vasalė. 1629 m. Vidžemė su Ryga atiteko Švedijai, o 1721 m. — Rusijai. 1772 m. prie Rusijos imperijos prijungiama Latgala, 1795 m. — Kuršo kunigaikštystė.

Kapituliavus Vokietijai I pasauliniame kare ir vykstant pilietiniam karui Rusijoje, Latvija 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbė savo nepriklausomybę. XX a. trečiajame ir ketvirtojo ddešimtmečio pradžioje Latvijoje buvo parlamentinė demokratija, vėliau ją pakeitė autoritarinis Karlio Ulmanio režimas. Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. birželio 17 d. kaip 1939 m. pasirašyto sovietų ir nacių susitarimo (Ribentropo-Molotovo paktas) slaptojo priedo išdava.

Išskyrus trumpą Vokietijos okupacijos periodą II pasaulinio karo metu. Latvija buvo sovietine respublika iki sovietų valstybės reformų pradžios, kurios stimuliavo Latvijos nepriklausomybės judėjimą. Latvija atgavo nepriklausomybę 1990 m. gegužės 4 d.

Politinė sistema

Latvija yra parlamentinė demokratija. 100 vienų rūmų parlamento (Saeima) narių renkami visuotiniuose rinkimuose trims metams remiantis proporcine rinkimų sistema. Prezidentą renka parlamentas paprasta balsų dauguma slaptu balsavimu ketveriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Prezidentas skiria premjerą, kuris formuoja ministrų kabinetą.

2006 m. spalio 7 d. išrinktojo parlamento mandatų pasiskirstymas (100):

• Liaudies partija — 23;

• Žaliųjų ir Valstiečių sąjunga — 18;

• „Naujasis laikas“ — 18;

• „Santarvės centras“ — 17;

• Latvijos Pirmosios partijos ir „Latvijos kelio“ susivienijimas — 10;

• „Tėvynei ir Laisvei“ / Latvijos Nacionalinės Nepriklausomybės Sąjūdis — 8;

• Politinių organizacijų susivienijimas „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ — 6.

Administracinis suskirstymas

Latvijos istoriniai-etnografiniai regionai

Latvijoje yra keletas istorinių-etnografinių regionų:

• Kuršas (Kurzeme);

• Vidžemė (Vidzeme);

• Žiemgala (Zemgale);

• Latgala (Latgale);

• Aukšžemė (Augšzeme / Augškurzeme / Sēlija);

Nors grynai etnografinių Latvijos regionų yra penki, istoriniu požiūriu etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Aukšžemė (Sėla) traktuojami kkaip vienas regionas ir vadinami dažniausiai vienu — Kuršo — vardu. Mat 1561-1795 m. šios žemės buvo Kuršo kunigaikštystės, o carų laikais — Kuršo gubernijos dalys. Todėl Latvijos sritys tradiciškai vadinamos ne etnografiniais, o istoriniais-etnografiniais regionais (la. kultūrvēsturiski novadi). Tad Latvijos herbo trys žvaigždės simbolizuoja tris istorinius-etnografinius regionus: Kuršą (su Žiemgala ir Aukšžeme), Vidžemę ir Latgalą.

1991 m. vasario 4 d. Latvijos valdžia išleido rezoliuciją, kuria įkuriama speciali teritorija tradiciniuose lyvių gyvenamuose kaimuose šiauriniame Kurše. Šiam regionui suteiktas lyviškas pavadinimas Livõd Randa, reiškiantis lyvių pakrantę. O sukurta valsybiniu lygiu kaip lyvių kultūros ir istorijos saugoma teritorija. 1991 m. kovo 19 d. lyviai šalia latvių pripažinti kaip Latvijos autochtonai ir remiami valstybiniu lygiu kultivuoti savo kalbą ir kulturą.

Administraciškai Latvija skirstoma į 26 rajonus ir 7 miestus.

Geografija

Klimato diagrama — Ryga

Sausumos sienų ilgis — 1 338 km; iš jų su Baltarusija — 161 km, su Estija — 343 km, su Lietuva — 588 km, su Rusija — 246 km. Jūros sienos ilgis — 498 km. (Žr. http://robsardze.gov.lv/doc_upl/lv_karte_liela.htm)

Šiaurės vakaruose krantus skalauja sekli Baltijos jūros Rygos įlanka.Klimatas jūrinis, vidutinis.Kraštovaizdyje vyrauja moreninės kalvos (40% teritorijos) su daugybe ežerų ir upelių, plati, mažai išraižyta pakrantės lyguma. Didelę dalį šalies dengia miškai. Didžiausios upės — Dauguva,

Gauja, Lielupė, Venta. Aukščiausias taškas — Gaizinkalnis 312 m.

Gamtiniai ištekliai: dolomitas, gintaras, hidroenergija, mediena, ariama žemė.Svarbiausi ir didžiausi miestai pagal gyventojų skaičius juose (2005 01 01):

• Ryga (Rīga) — 729 250

• Daugpilis (Daugavpils) — 109 421

• Liepoja (Liepāja) — 86 011

• Jelgava — 65 996

• Jūrmala — 55 571

• Ventspilis (Ventspils) — 43 993

• Rėzeknė (Rēzekne) — 36 598

• Valmiera — 27 515 (2004 m.)

• Jekabpilis (Jēkabpils) — 26 956 (2004 m.)

• Uogrė (Ogre) — 26 170 (2004 m.)

• Salaspilis (Salaspils) —— 20 987 (2004 m.)

• Tukumas (Tukums) — 19 722 (2004 m.)

• Cėsys (Cēsis) — 18 715 (2004 m.)

Ekonomika

Latvijos pereinamoji ekonomika atsigavo po 1998 metų Rusijos finansinės krizės dėl griežtos biudžeto politikos ir palaipsninio Latvijos eksporto perorientavimo į Vakarų Europos šalis, šitaip mažinant ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Didžioji dalis valstybei priklausiusių kompanijų, bankų ir kito nekilnojamojo turto jau yra privatizuota, nors valstybės valdžioje dar yra keletas stambių verslo įmonių. Latvija oficialiai įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją 1999 m. Pagrindinis uužsienio politikos tikslas — įstojimas į Europos Sąjungą — pasiektas 2004 m. gegužės 1 d. Einamosios sąskaitos ir biudžeto deficitai išlieka pagrindinėmis šalies problemomis, tačiau vyriausybės pastangos padidinti biudžeto pajamas ateityje biudžeto deficitą turėtų sumažinti.Tarp svarbiausių ūkio šakų yra mašinų iir transporto priemonių gamyba. Be to didelę reikšmę turi okeaninė žvejyba, baldų ir tekstilės pramonė. Svarbiausi prekybos partneriai yra šiaurės Europos šalys.

Bendro vidaus produkto pasiskirstymas (1997):

• žemės ūkis: 7%

• pramonė: 28%

• paslaugos: 65%

2005 m. rugsėjo mėnesį Latvijoje užfiksuota 1,5 proc. metinė infliacija — tai didžiausias kainų augimas nuo 1997 m. sausio.

KultūraLatvija kultūriškai daugiausia veikiama šiaurės Europos.

Lenkija

Rzeczpospolita Polska

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Lenkų

Sostinė

Varšuva

Didžiausias miestas Varšuva

Valstybės vadovai Lech Aleksandr Kaczynski

(Lech Aleksander Kaczyński)

Prezidentas

Jaroslav Kaczynski

(Jarosław Kaczyński)

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

312 685 km² (68)

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

38 536 869 (32)

123,25 žm./km² (61)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

489,80 mlrd. $ (23)

12 700 $ (54)

Valiuta

Zlotas

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Įkūrimas

Atkūrimas

X amžius

1918 lapkričio 11

Valstybinis himnas

Lenkijos himnas

Interneto kodas .pl

Šalies tel. kodas

XVI-XVII a.

Lenkija yra Vidurio EEuropos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

Istorija

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų vvalstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinti respublika pateko carinės Rusijos įtakon.

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis (nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai).

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t.y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919-1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918-1922 m. buvęs „Lenkijos vvalstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė milžiniškų demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo SSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip savotišką kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė nemažą buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. SSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944-1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

Politinė sistema

Lenkija yra demokratinė respublika. Joje galioja 1997 m. priimta konstitucija.Įstatymų leidžiamoji valdžia – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudaryta iš 460 narių žemutinių rūmų – seimo (Sejm) ir 100 narių aukštutinių rūmų (senato).

Administracinis suskirstymas

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo):

• Didžiosios Lenkijos vaivadija (Wielkopolskie)

• Kujavijos Pamario (Kujawsko-Pomorskie)

• Liublino vaivadija (Lubelskie)

• Liubušo vaivadija (Lubuskie)

• Lodzės vaivadija (Łódzkie)

• Mazovijos vaivadija (Mazowieckie)

• Mažosios Lenkijos vaivadija (Małopolskie)

• Opolės vvaivadija (Opolskie)

• Pakarpatės vaivadija (Podkarpackie)

• Palenkės vaivadija (Podlaskie)

• Pamario vaivadija (Pomorskie)

• Silezijos vaivadija (Śląskie)

• Šventojo Kryžiaus vaivadija (Świętokrzyskie)

• Vakarų Pamario vaivadija (Zachodnio-Pomorskie)

• Varmijos Mozūrų vaivadija (Warminsko-Mazurskie)

• Žemutinės Silezijos vaivadija (Dolnośląskie)

Geografija

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

Didžiausi miestai

• Varšuva (Warszawa) – 1 697 600 gyventojų (2005 m. gruodžio 31 d.)

• Lodzė (Łódź) – 767 600 gyventojų

• Krokuva (Kraków) – 756 600 gyventojų

• Vroclavas (Wrocław) – 635 900 gyventojų

• Poznanė (Poznań) – 567 900 gyventojų

• Gdanskas (Gdańsk) – 458 100 gyventojų

• Ščecinas (Szczecin) – 411 200 gyventojų

• Bydgoščius (Bydgoszcz) – 366 100 gyventojų

• Liublinas (Lublin) – 355 000 gyventojų

• Katovicė (Katowice) – 317 600 gyventojų

• Balstogė (Białystok) – 294 800 gyventojų

• Gdynia – 252 800 gyventojų

• Čenstakava (Częstochowa) – 246 900 gyventojų

• Radomas (Radom) – 227 000 gyventojų

• Sosnovecas (Sosnowiec) – 226 000 gyventojų

• Kelcė (Kielce) – 208 200 gyventojų

• Torūnė (Toruń) – 208

000 gyventojų

• Glivicė (Gliwice) – 199 500 gyventojų

• Zabrze – 191 300 gyventojų

• Bytomas (Bytom) – 187 900 gyventojų

• Belsko-Biala – 176 900 gyventojų

• Olštynas (Olsztyn) – 174 500 gyventojų

• Žešuvas (Rzeszów) – 163 100 gyventojų

Ekonomika

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bbendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai. Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių. Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių vveiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas €13,5 mlrd. iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. LLenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą. Didėjanti eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. Bvp vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie €10,7 mlrd. paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos demografija

Lenkijos tikinčiųjų dauguma (95%; praktikuojančių – 75%) yra katalikai.

Be lenkų (2002 metų duomenimis – 96,74%), šalyje dar gyvena vvokiečiai, baltarusiai, ukrainiečiai (apie 30 000), lietuviai bei žydai.

Šventės

Nacionalinė šventė – lapkričio 11 d. (nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. diena).

Lietuva

Lietuvos Respublika (Lietuva), valstybė pačiame geografinės Europos centre (Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje) ir Vakarų Europos civilizacinio arealo rytiniame pakraštyje.

Lietuvos Respublika

(Detaliau)

Valstybinė kalba

Lietuvių

Sostinė

Vilnius

Didžiausias miestas Vilnius

Valstybės vadovai Valdas Adamkus

Prezidentas

Gediminas Kirkilas

Premjeras

Plotas

– Iš viso

– % vandens

65 303 km² (120)

1,35%

Gyventojų

– 2006 m. liepos 1 d.

– Tankis

3 392 500 (125)

55,00 žm./km² (113)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005

71,001 mlrd. LTL (75)

20 854 LTL ((48)

Valiuta

Litas (LTL)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

TSRS okupacija

Atkurta

Pripažinta Nuo Rusijos imperijos

1918 vasario 16

1920 liepos 12

1940 rugpjūčio 3

1990 kovo 11

1991 rugsėjo 6

Valstybinis himnas

Lietuvos himnas

Interneto kodas .LT

Šalies tel. kodas

370

Ribojasi su šiomis valstybėmis:

• Latvija (sausumos sienos ilgis — 588 km, jūros siena — 22 km),

• Baltarusija (sienos ilgis — 677 km),

• Lenkija (sienos ilgis — 104 km),

• Rusija (Kaliningrado sritis) (sausumos sienos ilgis — 255 km, Kuršių mariomis — 18 km, jūra — 22 km).

Baltijos jūros pakrantės ilgis — 90 km. Bendras Lietuvos sienos ilgis – 1732 km.

Istorija

Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose (Kvedlinburgo analuose) pirmą kartą paminėtas 1009 metais. IX(?)-XII a. dab. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar X a., o baigėsi XII a. II pusėje arba (anot vyraujančios istoriografinės koncepcijos) XIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinės Lietuvos žemės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrus LDK.

XIII-XIV a. LDK išaugo į galingą karinę valstybę, nuo XIV a. II pusės iki XV a. pab. apėmusią visą pietvakarinę Rytų Europos dalį. 1386 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus ir Lenkijos karaliumi, 1387 m. Lietuva buvo apkrikštyta ir ilgainiui virto ryčiausia katalikiškosios Europos šalimi.

Liublino unijos (1569 m.) aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į ššių valstybių konfederaciją — vad. Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią ne tik bendrą valdovą, bet jau ir bendrą Seimą.

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dab. Lietuvos dalį aneksavo Rusija.

1918 m. vasario 16 d. paskelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą; atkurtoji valstybė deklaravo sieksianti nustatyti savo būsimas sienas remdamasi etnografiniu principu. 1918 m. bandyta atkurti Lietuvoje monarchiją (žr. Mindaugas II), tačiau tų metų lapkritį galutinai apsispręsta dėl respublikos. Respublika Lietuvą paskelbė 1920 m. gegužę susirinkęs Steigiamasis Seimas.

1919 m. Lietuva kariavo su dalį jos teritorijos užėmusiais bolševikais ir bermontininkais, 1919-1920 m. vyko Lietuvos ir Lenkijos ginkluotas konfliktas dėl Lenkijos okupuotų Vilniaus bei Suvalkų kraštų.

1940 m. birželį Lietuvą okupavo ir netrukus aneksavo Sovietų Sąjunga; 1944 m. liepos–spalio mėn., tada pasibaigus 1941 m. birželio–liepos mėn. prasidėjusiai Lietuvos hitlerinei okupacijai, TSRS Lietuvą okupavo antrą kartą.

1986 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjus viešumo (glasnost) politikai, 1988 m. Lietuvoje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, netrukus ėmęs siekti šalies nepriklausomybės. Apie Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą buvo paskelbta 1990 m. kovo 11 d. (Lietuva buvo pirmoji sovietinė respublika, paskelbusi atsiskirianti nuo Sovietų Sąjungos).

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendume priimta šiuo metu galiojanti LR Konstitucija.

Pirmuoju prezidentu po Lietuvos Respublikos nnepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu, buvo išrinktas Algirdas Brazauskas.

Nuo 2004 m. kovo 29 d. Lietuva priklauso NATO blokui.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos narė.

Politinė sistema

Lietuvos Respublika yra daugiapartinė parlamentinė demokratija. Valdymo sistema: parlamentinė respublika.

Valstybės vadovas — prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Prezidentas skiria ministrą pirmininką (tvirtina Seimas), ministro pirmininko teikimu skiria ministrus, yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas, taip pat skiria visų teismų, įskaitant Konstitucinį teismą, teisėjus. Prezidentas formuoja Lietuvos užsienio politiką.

Įstatymų leidžiamoji valdžia: Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų Lietuvos parlamento (Seimo) rankose. 141 Seimo narys renkamas ketveriems metams, pusė (71) tiesiogiai, kiti 70 pagal partijų sąrašus (proporcine rinkimų sistema). Tik daugiau nei 5 % surinkęs partinis sąrašas gauna vietas Seime.

Vykdomoji valdžia: Vyriausybė (vadovauja Ministras Pirmininkas).

Nariai į savivaldybių tarybas renkami tiesiogiai, merą renka taryba. Užtikrinimui, kad apskrityje būtų laikomasi konstitucijos bei įstatymų, vyriausybė skiria kiekvienos apskrities viršininką.

Rinkimų teisę turi visi piliečiai, sulaukę 18 m. amžiaus. Į Seimą gali būti renkami piliečiai nuo 25 m. amžiaus.

Administracinis suskirstymas

Lietuvos apskritys

Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro 60 savivaldybių — 9 miestų, 43 rajonų ir 8 naujai sudarytos 2001 metais. Savivaldybės suskaidytos į 546 seniūnijas.

Apskritys:

1. Alytaus apskritis

2. Kauno

apskritis

3. Klaipėdos apskritis

4. Marijampolės apskritis

5. Panevėžio apskritis

6. Šiaulių apskritis

7. Tauragės apskritis

8. Telšių apskritis

9. Utenos apskritis

10. Vilniaus apskritis

Geografija

Fizinis Lietuvos žemėlapis

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai — 30 %, pelkės — 3 %, vidaus vandenys — 4 %, kitos žemes — 6 % teritorijos.

Lietuvoje klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį.

Didžiausi atstumai

Iš rytų į vakarus — 373 km, iš šiaurės į pietus — 276 km.

Miestai

Didžiausi Lietuvos miestai 2006 m. duomenimis:

1. Vilnius — 541 824 gyv. <

2. Kaunas — 360 637 gyv.

3. Klaipėda — 187 316 gyv.

4. Šiauliai — 129 037 gyv.

5. Panevėžys — 115 315 gyv.

Upės

Ilgiausios Lietuvos upės:

1. Nemunas — 937 km (Lietuvos teritorijoje 475 km),

2. Neris — 510 km (234 km),

3. Venta — 343 km (161 km),

4. Šešupė — 298 km (209 km),

5. Mūša (Lielupė) — 284 km (133 km).

Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje — 76 800 km.

Ežerai

Didžiausi Lietuvos ežerai:

1. Drūkšiai – 44,8 km²

2. Dysnai – 24,0 km²

3. Dusia – 23,3 km²

4. Sartai &– 13,4 km²

5. Luodis – 12,9 km²

Lietuvos reljefas

Reljefą sudaro:

• Pajūrio žemuma,

• Žemaičių aukštuma,

• Ventos vidurio žemuma,

• Sūduvos aukštuma,

• Dzūkų aukštuma,

• Aukštaičių aukštuma,

• Pietryčių lyguma,

• dalis Švenčionių-Naročiaus ir Ašmenos aukštumų.

Kalvos

Aukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai:

1. Aukštasis kalnas — 293,8 m

2. Juozapinė — 293,6 mm

3. Kruopinė — 293,4 m

4. Nevaišiai — 288,9 m

5. Būdakalnis (Ažušilis) — 284,8 m

Ekonomika

2005 metais BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui per metus, lyginant su 2004 metais padidėjo 7,6 % ir siekė 6040 eurų.

2003 metais Lietuvos ekonomikos augimas buvo pats sparčiausias rytų Europoje — BVP, palyginus su 2002 m., išaugo 9,7 % ir sudarė 16,27 mlrd. eurų veikusiomis kainomis. BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui per metus, siekė 4 711 eurų. [1]

2005 m. gruodžio mėn. infliacija, lyginant su 2004 m. gruodžiu, sudarė 3,0 %. 2005 m. vidutinė metinė infliacija lyginant su 2004 m. sudarė 2,7 %.

Tiesioginės užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4,25 mlrd. eurų ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4,9 %. Vienam LLietuvos gyventojui teko 1 234 eurų tiesioginių užsienio investicijų.

Pagrindinės šalys investuotojos — Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60 % visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. 2003 m., lyginant su 2002 m., tiesioginės užsienio investicijos iš ES-15 šalių padidėjo 10 %, iki 2,5 mlrd. eurų.

2004 metais į Lietuvą daugiausia investavo:

• Danija 15,2 %

• Švedija 15,0 %

• Vokietija 11,4 %

• Rusija 8,4 %

• Suomija 7,8 %

Valstybės skola 2004 m. pradžioje ssiekė 3,8 mlrd. eurų. Užsienio skola sudarė 2,18 mlrd. eurų arba 57 % visos valstybės skolos. Užsienio skola 2003 m. sudarė 13,5 % BVP.

Lietuvos ilgalaikio skolinimosi užsienio valiuta reitingas A, trumpalaikio — A-1. Reitingų perspektyva teigiama.

Užimtumas

Statistikos departamento tyrimo duomenimis 2006 m. I ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje siekė 6,4 %[2]. Aukščiausias nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį buvo Panevėžio apskrityje — 11,6 %, Šiaulių — 9,7 %, Vilniaus — 9,4 %, žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės — 3,3 % ir Tauragės apskrityse — 6,5 %.

Užsienio prekyba

2004 m. eksportas sudarė 25 819 mln. Lt, importas — 34 384 mln. Lt.

2005 metų pirmąjį pusmetį daugiausiai eksportuota į:

2003 metais daugiausiai importuota iš:

• Rusija 10,8 %

• Vokietija 9,5 %

• Latvija 9,1 %

• Prancūzija 7,4 %

• Estija 5,9 %

• Švedija 5,0 %

• Lenkija 5,0 %

• Jungtinė Karalystė 4,8 %

• JAV 4,7 %

• Danija 4,6 %

• Rusija 22,1 %

• Vokietija 16,1 %

• Lenkija 5,2 %

• Italija 4,3 %

• Prancūzija 4,2 %

• Švedija 3,5 %

• Jungtinė Karalystė 3,3 %

• Kinija 3,1 %

• JAV 3,0 %

Demografija

68,5 % žmonių gyvena miestuose. Vidutinis amžius — 37,4 metų (moterų — 40,1; vyrų —— 34,8). Apie 99,6 % vyresnių nei 15 metų gyventojų yra raštingi.

Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis (2001):

• lietuviai — 83,45 %

• lenkai — 6,74 %

• rusai — 6,31 %

• baltarusiai — %

• kiti — 2,27 %

Pagal religiją 79 % gyventojų — katalikai, 4,07 % — stačiatikiai (pravoslavai), 14,86 % — netikintys.

• Lietuva užima pirmą vietą pasaulyje pagal atominės energijos panaudojimą (77,7 % visos elektros energijos).

• Lietuva užima pirmą vietą pasaulyje pagal pinigus, skirtus vieno moksleivio mokslui.

• Lietuvoje yra didžiausia pasaulyje profesionalių moterų dalis (70 %).

• Lietuva užima pirmą vietą Europoje pagal savižudybių skaičių, pirmą vietą pasaulyje — pagal savižudybių skaičių tarp vyrų.

• 2003 metais Lietuvoje vienai moteriai teko 0,88 vyro.

Malta

Malta – salų valstybė Viduržemio jūroje, pietų Europoje.

Repubblika ta’ Malta

Republic of Malta

(Detaliau)

Valstybinė kalba

maltiečių, anglų

Sostinė

Valeta

Didžiausias miestas Birkirkara

Valstybės vadovai Eddie Fenech Adami

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

316 km² (182)

nėra duomenų

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

400 214 (163)

1266,50 žm./km² (3)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

7,56 mlrd. $ (143)

19 000 $ (38)

Valiuta

lira

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta nuo Jungtinės Karalystės

1964 rugsėjo 21

Valstybinis himnas

Maltos himnas

Interneto kodas .mt

Šalies tel. kodas

356

Istorija

Strategiškai svarbi Maltos padėtis lėmė tai, jog ji nuolatos atsidurdavo karinių konfliktų sukūryje ir visi užkariautojai stengėsi čia įsitvirtinti, palikdami savitą ryškų pėdsaką.

Svarbiausi Maltos istorijos momentai:

• 3600 mm. pr. m. e. – Statomos įspūdingosios akmeninės Neolito laikotarpio šventyklos. Beje, jos senesnės ir už Stonehenge, ir už Egipto piramides.

• 750 m. pr. m. e. – Pasirodo finikiečių prekeiviai, Malta tampa jų prekybos punktu.

• 210 m. pr. m. e. – Ateina romėnai

• 60 m. – Šv. Pauliaus laivas sudūžta prie Maltos krantų, taip Maltoje atsiranda krikščionys

• 870 m. – Arabų invazija, stipriai įtakojusi ne tik maltiečių kalbą, bet ir žemės ūkį

• 1091 m. – Normanų užkariavimas

• 1530 m. – Malta dovanojama Šv. Jono Jeruzaliečio Ordino (Maltos Ordino) Riteriams

• 1565 m. – Didžioji apsiaustis (Maltą puola Osmanų imperijos turkai)

• 1798 m. – Napoleono armija išveja Maltos riterius

• 1800 m. – Atvyksta britai ir Malta tampa Didžiosios Britanijos kolonija

• 1940 m. – II Pasaulinis karas

• 1964 m. – Nepriklausomybės paskelbimas

• 1974 m. – Respublikos paskelbimas

• 2004 m. – Malta tampa Europos Sąjungos nare

Politinė sistema

Valstybės santvarka – Konstitucinė Respublika. Šaliai vadovauja Prezidentas, kurio vaidmuo daugiau reprezentacinis, o reali valdžia yra ministro pirmininko rankose. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienų rūmų Atstovų tarybai.

Administracinis suskirstymas

Geografija

Malta – nedidelė Viduržemio jūros valstybė, esanti pusiaukelėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės. Gražus kraštovaizdis, uolėtos pakrantės, ramios įlankos, smėlėti paplūdimiai ir skaidri jūra traukte traukia

poilsiautojus ir povandeninio nardymo mėgėjus. Šaliai priklauso Maltos, Gozo, Comino bei negyvenamos Cominetto ir Fifla salos, o jų bendras plotas vos 316 kv.km.Maltos s ostinė ir svarbiausias uostas – Valeta (virš 7 tūkst. gyventojų), o didžiausias miestas – Birkirkara (virš 22 tūkst. žmonių).Maltos klimatas tipiškas Viduržemio jūros regionui – vasaros yra šiltos ir sausos, dvelkiant gaiviems jūros vėjams, kaitintis saulėje galima daugiau nei 12 val. per dieną, o žiemos – švelnios ir drėgnos, mat pučia karšti Afrikos vėjai siroko (Sirocco), aatnešdami Sacharos šilumą, degintis galima vidutiniškai 5-6 val. per dieną. Maudynių sezonas Maltoje tęsiasi beveik ištisus metus. Tinkamiausias metas keliauti į Maltą yra vasario–spalio mėnesiai. Vidutinė temperatųra sausio mėnesį +12 °C, liepos menesį +27 °C.

Demografija

Maltoje gyvena apie 400 tūkst. žmonių, dauguma jų – maltiečiai (maltiečių kalba artima arabų kalbai), nors yra nemažai italų kilmės gyventojų. Tai labai urbanizuotas kraštas, net 92% maltiečių gyvena miestuose.

Slovakija

Slovakija (slovakiškai Slovensko) – valstybė centrinėje Europoje. Ribojasi su Čekija šiaurės vakaruose, Lenkija – šiaurėje, Ukraina – rrytuose, Vengrija – pietuose bei Austrija – pietvakariuose.

Slovenská Republika

(Detaliau)

Sostinė

Bratislava

Didžiausias miestas Bratislava

Valstybės vadovai Ivan Gašparovič

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

48 845 km² (126)

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

5 439 448 (108)

111,36 žm./km² (65)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 ((progn.)

85,56 mlrd. $ (58)

15 800 $ (46)

Valiuta

Slovakų krona

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+1

–

Nepriklausomybė

Data Čekoslovakijos padalinimas

1993 sausio 1

Valstybinis himnas

Slovakijos himnas

Interneto kodas .sk

Šalies tel. kodas

421

Istorija

Slavai dabartinėje Slovakijos teritorijoje apsigyveno V-ame amžiuje, VII a. Slovakija buvo dalis Samo imperijos centro. IX a. Slovakijoje egzistavo Didžiosios Moravijos valstybė, kuri suklestėjo karaliaus Svatopluko laikais. Vėliau XI-XIV a. Slovakija tapo Vengrijos karalystės dalimi ir kartu su Vengrija – Austrijos-Vengrijos valstybės dalimi. 1918 m. Slovakija susivienijo su Bohemijos ir Moravijos regionais į Čekoslovakijos valstybę, kuri buvo suskaldyta po Miuncheno susitarimų 1938 m. Slovakija tapo atskira valstybė, griežtai kontroliuojama nacistinės Vokietijos. Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija buvo atkurta ir pateko Tarybų Sąjungos ir jos įkurtos Varšuvos sutarties organizacijos įtakon. Po komunistų valdymo Čekoslovakijoje žlugimo 1989 m. ir po taikios Aksominės revoliucijos ČČekoslovakija 1993 m. sausio 1 d. vėl buvo padalinta į dvi valstybes – Čekiją ir Slovakiją. 2004 m. gegužę Slovakija įstojo į Europos Sąjungą.

Politinė sistema

Slovakijos valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Didžioji dalis vykdomosios valdžios įgaliojimų suteikta vyriausybės vadovui, premjerministrui, kuris paprastai yra parlamento daugumos arba daugumos koalicijos lyderis ir skiriamas prezidento. Kabineto nariai skiriami prezidento pagal premjerministro teikimą.

Aukščiausia įstatymų leidžiamosios valdžios institucija yra slovakijos Respublikos Tautinė Taryba (Národná rada Slovenskej republiky). Delegatai renkami 4-rių metų kkadencijai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Aukščiausios teisminės valdžios institucija – Konstitucinis Teismas (Ústavný súd), kuris nagrinėja konstitucinius klausimus. 13 šio teismo narių skiria prezidentas pagal parlamento pateiktas kandidatūras.

Administracinis suskirstymas

Administraciškai Slovakija skirstoma į 8 kraštus (kraje, vns. kraj, dažnai verčiami kaip „regionai“), kurių kiekvienas vadinasi pagrindinio miesto vardu:

• Banska Bystricos kraštas (Banskobystrický kraj)

• Bratislavos kraštas (Bratislavský kraj)

• Košicės kraštas (Košický kraj)

• Nitros kraštas (Nitriansky kraj)

• Prešovo kraštas (Prešovský kraj)

• Trenčino kraštas (Trenčiansky kraj)

• Trnavos kraštas (Trnavský kraj)

• Žilinos kraštas (Žilinský kraj)

„Kraje“ skirstomi į apylinkes (vns. okres, gali būti verčiamos kaip apskritys). Iš viso Slovakijoje yra 79 apylinkės.

Geografija

Slovakija yra centrinėje Europoje. Geografiniai tyrimai rodo, kad kalnų viršūnėje Krahule (centrinėje Slovakijoje, netoli istorinio miesto Kremnica) yra geografinis Europos centras. Vietovės reljefas labai skirtingas: nuo 95 m virš jūros lygio Slovakijos rytuose (Streda nad Bodrogom) iki 2 655 m virš jūros lygio Aukštuosiuose Tatruose (Gerlachovský štít). Slovakijos kraštovaizdyje dominuoja kalnai. Karpatų kalnai išsidėstę per visą šiaurinę šalies dalį. Tarp jų yra ir aukščiausios Tatrų viršūnės, kurios yra populiarūs slidinėjimo kurortai ir pasižymi nuostabiais ežerais ir slėniais. Pietryčiuose ir pietvakariuose (palei Dunojų) yra žemumos. Be Dunojaus didžiausios Slovakijos upės yra Váh ir Hron.

Slovakijos klimatas yra vidutinis, su santykinai vėsiomis vasaromis ir šaltomis, debesuotomis ir drėgnomis žžiemomis.

Demografija

Slovakijos respublikoje gyvena 5 367 790 gyventojų (1996 m.), iš jų 51,3 proc. sudaro moterys. Vidutinis moterų gyvenimo amžius – 77, vyrų – 68 metai. 1995 m. Slovakijoje registruotos 2 865 gyvenamosios vietovės, iš jų – 136 miestai. Vidutiniškai vienai gyvenamajai vietovei tenka 1 874 gyventojai. Vidutinis gyventojų tankumas 109 žm./km². Slovakija pagal gyventojų tankumą užima beveik dvidešimtą vietą Europoje.

Daugiausia – slovakų (85,7%), vengrų (10,6%), čigonų (1,5%), čekų (1%). Esama ir kitų tautybių gyventojų: rusų, ukrainiečių, vokiečių, lenkų, žydų. Daugelis etninių grupių gyvena palyginti kompaktiškai ir šiek tiek izoliuotos nuo kitų, tačiau „ribos“ vis labiau nyksta.

Įdomybės

• Aukščiausia viršūnė:

Gerlachovský štít – 2 655 m virš jūros lygio

• Žemiausia geografinė vieta:

Bodrog upės lygis – 95 m virš jūros lygio

• Seniausias ir aukščiausiai virš jūros lygio esantis ledo urvas Europoje:

Dobšinská ľadová jaskyňa

• Aukščiausias bažnyčios bokštas:

Spišská Nová Ves – 87 m

• Didžiausia iš 170 Slovakijos pilių ir tvirtovių:

Spišský hrad

• Seniausias saugojamas augalas:

edelveisas (Leontopodium)

• Ilgiausia upė:

Vag – 403 km

• Aukščiausiai esanti gyvenvietė:

Štrbské Pleso – 1 355 m

• Aukščiausia vietovė, kurioje veikia paštas:

Lomnický štít – 2 634 m

• Didžiausia Europoje upės sala:

Gyvenamoji sala pietų Slovakijoje – 123 612 ha

• Didžiausias draustinis:

Žemųjų Tatrų – 81 000 ha

• Pirmoji spausdinta knyga:

Lukaso Fabinuso lotynų kalbos vadovėlis, išleistas 1573 mm. Prešove

• Pirmasis laikraštis:

Prešporoko laikraštis, išleistas 1783 m. birželio mėn. Prešporoke (Bratislava)

• Didžiausias XVI a. pr. medinis altorius pasaulyje:

Šv. Jokūbo bažnyčios altorius Levoča mieste (autorius – Meistras Pavolas iš Levočo) – aukštis 18,6 m, plotis 6,3 m

• Seniausia nepertraukiamai veikianti gamykla:

Valstybinė monetų kalykla Kremnica mieste, įkurta 1328 m.

Slovėnijos respublika – valstybė centrinėje Europoje, besiribojanti su Italija vakaruose, Kroatija pietuose ir rytuose, Vengrija šiaurės rytuose, Austrija šiaurėje ir Adrijos jūra pietvakariuose.

Republika Slovenija

(Detaliau)

Valstybinė kalba

slovėnų

Sostinė

Liubliana

Didžiausias miestas Liubliana

Valstybės vadovai Janez Drnovšek

Prezidentas

Janez Janša

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

20 273 km² (149)

0,6%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

2 010 347 (142)

99,16 žm./km² (75)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

42,26 mlrd. $ (80)

21 000 $ (35)

Valiuta

Slovėnijos tolaras

(iki sausio 15) / Euras

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+1

–

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta nuo Jugoslavijos

1991 birželio 25

1992

Valstybinis himnas

Slovėnijos himnas

Interneto kodas .si

Šalies tel. kodas

386

Istorija

Slovėnų gyvenamos žemės ilgus amžius priklausė Šventąjai Romos imperijai, o vėliau iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. – Austrijos Habsburgų imperijai. 1918 m. slovėnai drauge su kroatais ir serbais įkūrė naują valstybę – Serbų, kroatų ir slovėnų Karalystę, kuri 1929 m. buvo pervardyta Jugoslavija. Po Antrojo pasaulinio karo Slovėnija tapo komunistinės Jugoslavijos Federacijos respublika. Jugoslavijos komunistinis rėžimas skyrėsi nuo Sovietų

Sąjungos režimo ir buvo liberalesnis. Tačiau ilgainiui Slovėnijoje, kaip ir kitose neserbiškose Jugoslavijos dalyse, kilo nepasitenkinimas Belgrado tautine politika, ir Jugoslavijos Federacija iširo į atskiras respublikas.

Taigi Slovėnija yra pati jauniausia iš visų Europos Sąjungos valstybių, savo kaip nepriklausomos valstybės patirtį kaupianti nuo 1991 m. Istoriniai Slovėnijos ryšiai su Europa, veiksminga ekonomika leido šaliai sparčiai įgyvendinti reikalingas reformas ir tapti modernia valstybe.

Politinė sistema

Pagal 1991 m. konstituciją Slovėnija yra parlamentinė demokratinė respublika. Valstybės vadovas prezidentas tiesioginiuose rinkimuose renkamas penkeriems metams. Jį renka ttauta visuotiniu balsavimu.

Parlamentas susideda iš dviejų rūmų: Valstybės Susirinkimo (Drzavni Zbor) ir Valstybės Tarybos (Državni Svet). Valstybės susirinkimas susideda iš 90 narių: 40 jų yra renkami tiesiogiai, 50 – pagal proporcinio atstovavimo sistemą ketveriems metams. Dvi vietos yra rezervuotos tautinėms mažumoms – po vieną vengrams ir italams. Valstybės Taryba susideda iš 40 narių ir yra renkama netiesiogiai penkeriems metams iš įvairių politinių socialinių ir kultūrinių interesų grupių atstovų. Ministras pirmininkas parenkamas prezidento teikimu ir Nacionalinio Susirinkimo pritarimu.

Rinkimų teisę turi piliečiai nnuo 18 metų, o dirbantys – nuo 16 metų.

Administracinis suskirstymas

Slovėnija suskirstyta į 193 savivaldybes (občina), iš kurių 11 – miestų savivaldybės. Nuo 2005 metų gegužės egzistuoja tik 12 statistinių regionų, tuo tarpu vyriausybė ruošia Administracinio skirstymo regionais projektą, pagal kurį tturėtų būti 10-12 regionų.

Geografija

Slovėnijos žemėlapis

Šalis turi siaurą 47 km pločio išėjimą į Adrijos jūrą. Teritorija kalnuota (90 proc. teritorijos yra virš 300 m), joje daug slėnių ir upių. Aukščiausias Slovėnijoje ir buvusioje Jugoslavijoje Triglavo kalnas Alpėse yra 2864 m aukščio. Svarbiausios upės – Dunojaus intakai Drava ir Sava.

Didžiausi miestai:

• Liubliana (265 000)

• Mariboras (108 000)

• Celje (42 000)

• Kranj (37 300)

• Koper (25 300)

Ekonomika

Lietuvos eksportas į Slovėniją 2002 m. sudarė 1,68 mln. litų (apie 486,2 tūkst. EUR). Lyginant su 2001 m. jis sumažėjo 34 proc. Pagal eksporto apimtis Slovėnija yra 75 vietoje. 2007 sausio 1 d. Slovėnija įsivedė eurą.

Gyventojai

2003 m. Slovėnijoje gyveno 1,935 mln. gyventojų, 88 proc. jų – slovėnai. Kitos etninės grupės: kroatai 3%, serbai 2%, bosniai 1%, kitos 66%. Didžiausia religinė konfesija – katalikų (apie (70 proc.). Kitos konfesijos: liuteronai 1%, musulmonai 1%, ateistai 4,3%, kitos 25%.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Slovėnijos kultūra Iš žymiausių slovėnų paminėtini protestantų reformistas ir rašytojas Primožas Trubaras (Primož Trubar) 1508 – 1586 m., 1550 m. išleidęs pirmąjį slovėnišką katekizmą; enciklopedistas Janesas Vaikardas Valvasoras (Janez Vaijkard Valvasor) 1641 – 1693 m.

Vengrijos respublika – valstybė vidurio Europoje, besiribojanti su Austrija, Slovakija, Ukraina, Rumunija, Serbija, Kroatija ir Slovėnija.

Magyar Köztársaság

(Detaliau)

Valstybinė kalba

vengrų

Sostinė

Budapeštas

Didžiausias miestas Budapeštas

Valstybės vadovai László Sólyom

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– %% vandens

93 030 km² (108)

0,74%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

9 981 334 (80)

107,29 žm./km² (69)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

161,00 mlrd. $ (47)

16 100 $ (44)

Valiuta

Forintas (HUF)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+1

–

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta (įvykis Xxxx)

(Metai)

Valstybinis himnas

Vengrijos himnas

Interneto kodas .hu

Šalies tel. kodas

Istorija

Romos imperijos laikotarpiu regionas į vakarus nuo Dunojaus vadintas Panonija. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo spaudžiant germanų genčių migracijai, Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu į Europą atvyko daugybė migruojančių genčių. Vieni iš pirmųjų atvykėlių buvo hunai, kurie vadovaujant Atilai sukūrė savo galingą imperiją.

Tradiciškai laikoma, kad Vengrijos valstybę įkūrė Árpád, kuris atvedė madjarus į Panonijos lygumas IX a. 1001 m. susikūrė Vengrijos karalystė. 1241-42 m. Vengriją nusiaubė totoriai-mongolai. XV a. išaugo į svarbią regioninę galią. XVI a. Vengriją užkariavo Osmanų imperija, turkų neužimtas dalis aneksavo Austrija, kurios valdovai karūnavo ir kaip Vengrijos karaliai. Iš Osmanų imperijos įtakos Vengrija išsivadavo tik XVII a. pradžioje po karo su turkais. 1687 m. vengrų didikų susirinkimas paskelbė Vengrijos karūną priklausančią Habsburgams, o po 3 m. į Vengriją inkorporuota Transilvanija.

1867 kovo 15 Austrija pertvarkoma į dualistinę Austrijos-Vengrijos valstybę. Vengrijai priklausė Kroatija, Transilvanija, Slovakija.

1918 lapkričio 3 Austrijos – Vengrijos imperija žlugo ir Vengrija paskelbė nepriklausomybę.

1919 kovo 21 paskelbta Vengrijos Tarybinė Respublika. Valdžią Vengrijoje paėmė komunistai, vadovaujami Bele Kunos. 11919 balandžio mėn. Antantės inspiruotos Čekoslovakijos ir Rumunijos vyriausybės pasiuntė savo kariuomenę prieš Vengrijos Tarybų Respubliką. 1919 gegužės mėn. interventai užėmė į rytus nuo Tisos upės esančias žemes.

Politinė sistema

Vengrija yra parlamentinė respublika, jos vyriausybė atskaitinga parlamentui.

Geografija

Vengrija – valstybė esanti centrinėje Europoje. Dominuoja lygumos, tik šalies šiaurėje yra neaukšti kalnai. Didžiausia upė ir šalies transporto arterija – Dunojus, tekantis iš šiaurės į pietus. Teritorija pakankamai kompaktiška, krituliai negausūs, todėl klimatas vienodas visoje šalyje. Pagrindiniai mineraliniai ištekliai – boksitai, anglis, nafta ir gamtinės dujos. Šalies rytuose plytinčios derlingos lygumos sąlygoja žemės ūkio vystymąsi.

Ekonomika

Lietuvos ir Vengrijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 310,1 mln. Lt (89,81 mln. EUR), prekybos balansas buvo neigiamas: 106,1 mln. Lt (30,73 mln. EUR).

Bulgarija

Bulgarijos respublika – valstybė pietryčių Europoje. Ribojasi su Juodąja jūra rytuose, Graikija ir Turkija pietuose, Serbija, bei Makedonija vakaruose ir Rumunija šiaurėje.

Република България

(Detaliau)

Valstybinė kalba

bulgarų

Sostinė

Sofija

Didžiausias miestas Sofija

Valstybės vadovai Georgi Parvanov

Prezidentas

Sergej Stanišev

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

110 910 km² (102)

0,3%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

7 385 367 (94)

66,59 žm./km² (100)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

67,29 mlrd. $ (64)

9 000 $ (64)

Valiuta

Levas

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

UTC +3

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta Nuo Osmanų imperijos

1878 kovo 3

1908 rugsėjo 22

Valstybinis himnas

Bulgarijos himnas

Interneto kodas .bg

Šalies tel. kodas

+359

Istorija

Dabartinės šalies teritorijoje gyventa paleolite, VVIII-VI amžiuje čia gyveno trakų gentys. I amžiuje trakus užkariavo Romos imperija, įkurta Mezijos, Trakijos ir Makedonijos provincijos, nuo 395 metų jau priklausiusios Bizantijos imperijai.

VI-VII amžiais teritorijoje apsigyveno slavai. Apie 680 metais tiurkų protobulgarų gentis, vadovaujamai chano Asparucho, įsiveržė į šiaurės Balkanus, kur jie susimaišė su vietiniais slavais ir trakais, 681 m. susikūrė pirmoji Bulgarijos valstybė su sostine Pliska. Nuo vengrų ir pečenegų antpuolių susilpnėjusi valstybė 966 metais užimta senrusių, 971-1018 metais Bizantija išstūmė rusus ir prisijungė Bulgariją, paversdami savo provincija. Po 1185-1187 metų sukilimo sukurta antroji Bulgarijos valstybė. XIII a. pirmoje pusėje valstybei priklausė Albanija, Epyras, Serbija, Makedonija, Vakarų Trakija, vėliau valstybė pradėjo silpti. 1330 m. atskirta Makedonija, XIV a. viduryje – Dobrudža. Apie 1363 metus valstybė suskilo, o 1393-1396 metais abi karalystės užimtos turkų. Turkai sunaikino bulgarų bajoriją, suvaržė religinę laisvę, bet atėjus taikai pradėjo kilti ūkis, plėtėsi miestai.

XIX amžiuje stiprėjo bulgarų tautinė savimonė, kilo religinis ir kultūrinis sąjūdis ir po Rusų-Turkų karo (1877-1878) pagal San Stefano taikos sutartį numatyta didelė bulgarų valstybė, tačiau dar 1878 metų birželį Berlyno kongrese valstybė sumažinta ir paversta Turkijos autonomine kunigaikštyste. 1879 metais priimta liberali konstitucija, turkams priklausiusi žemė išdalinta valstiečiams. Po jaunaturkių revoliucijos 1908 m.

spalio 5 d. paskelbta Bulgarijos nepriklausomybė, kunigaikštis Ferdinandas I pasiskelbė caru. 1912-1913 metais dalyvavo I Balkanų kare, kur prisidėjo prie pergalės prieš Turkiją, antrame Balkanų kare pralaimėjus, neteko daugumos įgytų žemių.

Po pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo Centro valstybių pusėje, neteko Vakarų Trakijos, mokėjo reparacijas. 1920-1923 metais įvykdyta radikali žemės ūkio reforma, plečiamas švietimas, 1923 metais įvykdytas perversmas, tuoj po jo numalšintas komunistų rengtas Rugsėjo sukilimas, apribotos demokratinės laisvės. Po 1934 perversmo sustabdytas konstitucijos galiojimas, uždraustos politinės partijos. Po metų įvykdytas pperversmas įtvirtino autoritarinę Boriso III diktatūrą.

Antrojo pasaulinio karo metu iki 1941 metų liko neutrali, vėliau prisijungė prie Berlyno pakto, prisijungė kaimyninių žemių, bet artėjant frontui 1944 metų rugsėjo 5 dieną vėl paskelbė neutralumą. Tą pačia dieną įžengė TSRS kariuomenė ir rugsėjo 8 dieną Bulgarija paskelbė karą Vokietijai. Po karo valdžioje įsitvirtino komunistai, remiami TSRS. 1946 rugsėjį panaikinta monarchija, 1947 metais parengta konstitucija TSRS pavyzdžiu, paskelbta liaudies respublika. 1971 metais konstitucijoj įtvirtinta komunistų partijos valdžia. 1984-1989 metais vykdyta prievartinė asimiliacija, tuo mmetu į Turkiją išvyko apie 300 000 turkų. 1989 metais preadėjo kurtis opozicinės grupuotės, 1990 metais atsisakyta konstitucijos punkto, valdžioje įtvirtinančio komunistus. 1991 metų lapkričio rinkimus nežymia persvara laimėjo opozicinė Demokratinių jėgų sąjunga.

Vardo Istorija

VI a. į Balkanus plūstelėjo slavų gentys, kkurios stebėtinai greitai – per koki šimtmetį – susiliejo su trakais. Tačiau tuo nesibaigė dabartinių bulgarų protėvių formavimosi procesas. Istorija lėmė šioms žemėms susilaukti dar vienos atėjūnų bangos, davusios savo vardą visam kraštui. Tai buvo bulgarai, istoriniuose šaltiniuose dar žinomi protobulgarų vardu. VII a. antr. pusėje dalis Volgos bulgarų (arba bolgarų) paliko savo tėvynę, ir pajudėjo Balkanų pusiasalio link, ir teritoriją į pietus nuo Dunojaus užplūdo tiurkių gentims priklausantys bulgarai. Taigi, susiliejus seniesiems bulgarams, trakams ir slavams, susiformavo šiandieniniai bulgarai. 981 m. buvo įkurta Bulgarų valstybė.

Politinė sistema

Valstybės santvarka – parlamentinė respublika. Galioja 1991 metų konstitucija. Valstybės vadovas – penkeriems metams tiesioginiuose rinkimuose renkamas prezidentas, kuris yra ir kariuomenės vadas. Renkant prezidentą, antrąją vietą pagal balsus užėmęs kandidatas tampa viceprezidentu.

Įstatymų leidžiamoji vvaldžia – Nacionalinis Susirinkimas (Narodo Sobranije), kurio 240 narių renkami tiesioginiuose rinkimuose ketveriems metams. Priimant konstitucijos pataisas, renkamas 400 narių Didysis Nacionalinis Susirinkimas.

Vykdomoji valdžia – Ministrų Taryba. Sritis administruoja Ministrų Tarybos skiriami valdytojai. Savivaldybių tarybos renkamos 4 metams.

Pagrindinis politinis susivienijimas – Demokratinių jėgų sąjunga, sudaryta iš 12 organizacijų (Bulgarijos žemdirbių liaudies sąjunga, Bulgarijos socialdemokratų partija, Demokratų partija ir k.t.). kitos partijos – nacionalinis judėjimas Simeonas II, Bulgarijos socialistų partija, Judėjimas dėl teisių ir laisvių.

Administracinis suskirstymas

Bulgarija suskirstyta į 28 sritis (oblasti).

• Blagojevgradas ((Благоевград)

• Burgas (Бургас)

• Chaskovas (Хасково)

• Dobričas (Добрич)

• Gabrovas (Габрово)

• Jambolas (Ямбол)

• Kerdžalai (Кърджали)

• Kiustendilas (Кюстендил)

• Lovečas (Ловеч)

• Montana (Монтана)

• Pazardžikas (Пазарджик)

• Pernikas (Перник)

• Plevenas (Плевен)

• Plovdivas (Пловдив)

• Razgradas (Разград)

• Rusė (Русе)

• Silistra (Силистра)

• Slivenas (Сливен)

• Smolianas (Смолян)

• Sofijos miesto sritis (Област София-град)

• Sofijos sritis (Област София)

• Stara Zagora (Стара Загора)

• Šumenas (Шумен)

• Tergovištė (Търговище)

• Varna (Варна)

• Veliko Tirnovas (Велико Търново)

• Vidinas (Видин)

• Vraca (Враца)

Geografija

Kalnai užima apie 60 % teritorijos, čia yra Balkanų kalnai, Antibalkanų kalnai, tektoniniai Kazanlenko bei Karlovo slėniai, herciniai Rilos, Rodopų bei Pirino kalnai, derlinga aliuvinė Aukštutinės Trakijos žemuma. Aukščiausia vieta – Musalos kalnas (2925 m). Gausu karstinių urvų. Klimatas daugiausiai vidutinių platumų žemyninis, pietuose bei pajūryje subtropinis.

Bulgarijos teritorijos pakraščiu teka Dunojus, kitos upės – Iskeras, Jantra, Lomas, Ogosta, Osemas, Marica, Struma, Mesta, Kamčija, Sredecka.daugumos upių vandeniu drėkinami laukai.

Ekonomika

Ekonomiškai nestipri valstybė. Kasamas lignitas, rusvosios anglys, akmens anglis, geležies, vario, cinko, švino bei mangano rūdos, auksas, sidabras, boksitas, išgaunama nafta, gamtinės dujos. Apdirbamoji pramonė 2000 metais sukūrė 14,5 % BVP. Svarbesnės maisto pramonės šakos – cukraus, tabako, rožių aliejaus, vyno, augalinio aliejaus, vaisių bei daržovių perdirbimas, mėsos, žuvų.

Pajamos iš turizmo 2001 metais sudarė 1,2 mlrd. dolerių, šalyje apsilankė 4,5 mln. turistų.

Demografija

2001 metais 83,6 % gyventojų sudarė bulgarai, 9,5 %% turkai, 4,6% čigonai (romai). Dauguma gyventojų priklauso Bulgarijos stačiatikių bažnyčiai (85 %), yra musulmonų (13 %), judaistų (0,8 %), katalikų (0,5 %), unitų (0,2 %), protestantų, Armėnų apaštališkosios bažnyčios narių. Bedarbių 2001 metais – 17,5 %. Tankiausiai gyvenama palei Juodosios jūros pakrantę, Aukštutinės Trakijos žemumoje, upių slėniuose. Miestuose gyvena 69 % žmonių.

Rumunija

Rumunija – valstybė Europos pietryčiuose. Ribojasi su Ukraina ir Moldavija šiaurės rytuose, Vengrija ir Serbija vakaruose ir Bulgarija pietuose. Taip pat turi nedidelę pakrantę prie Juodosios jūros.

România

(Detaliau)

Valstybinė kalba

rumunų

Sostinė

Bukareštas

Didžiausias miestas Bukareštas

Valstybės vadovai Traian Băsescu

Prezidentas

Călin Popescu – Tăriceanu

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

237 500 km² (78)

3,0%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

22 303 552 (49)

93,91 žm./km² (77)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

186,70 mlrd. $ (41)

8 400 $ (68)

Valiuta

Leu

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +2

–

Nepriklausomybė

Paskelbta (įvykis Xxxx)

1877 gegužės 9

Valstybinis himnas

Rumunijos himnas

Interneto kodas .ro

Šalies tel. kodas

Istorija

Brano pilis, kurioje yra Vlado Drakulos muziejus

Viduramžiais rumunai gyveno trijose kunigaikštystėse: Valakijoje, Moldavijoje (Moldovoje) ir Transilvanijoje. Pirmosios dvi vėliau pateko į Osmanų imperijos sudėtį, nors ir išlaikė tam tikrą autonomiją. Transilvanija priklausė Vengrijai, o vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai.

Moderni Rumunija atsirado 1859 m. susijungus Moldovos ir Valakijos kunigaikštystėms. 1877 m. valstybė tapo nepriklausoma. 1881 m. parlamento nutarimu Rumunija paskelbta karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo valstybės teritorija prasisplėtė pprijungus Transilvaniją, Bukoviną ir Besarabiją. Rumunija tapo parlamentine demokratija. 1938 m. parlamentas buvo paleistas, įvesta karaliaus diktatūra.

Antrajame pasauliniame kare Rumunija buvo Vokietijos sąjungininkė. 1940 m. dalį Rumunijos okupavo Tarybų Sąjunga, dalis šių teritorijų buvo prijungta prie Ukrainos, o iš Besarabijos sukurta Moldavijos TSR. Rumunijos kariuomenė dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš TSRS kartu su Vokietija ir kitais jos sąjungininkais. Okupuota Odesos sritis buvo perduota Rumunijos valdymui kaip Transnistrija (Uždnieprė).

Po Antrojo pasaulinio karo Rumunija tapo Tarybų Sąjungos įtakos zonoje esančia komunistine valstybe. Komunistinis režimas žlugo 1989 m. nuvertus prezidentą Nikolajė Čaušesku.

Politinė sistema

Rumunija yra demokratinė parlamentinė respublika.

Įstatymų leidybos institucija yra dviejų rūmų parlamentas, susidedantis iš 143 narius turinčio Senato ir 343 narius turinčių Atstovų rūmų. Abiejų rūmų nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams.

Vykdomosios valdžios vadovas yra prezidentas, renkamas visuotiniuose rinkimuose kas 5 metai. Prezidentas skiria premjerministrą.

Administracinis suskirstymas

Rumunijos adminsitracinis žemėlapis

Rumunija skirstoma į 41 judete arba apskritį, Bukarešto miestas yra laikomas viena iš apskričių.

Apskritys (abėcėlės tvarka):

• Alba

• Arad

• Argeş

• Bacău

• Bihor

• Bistriţa-Năsăud

• Botoşani

• Braşov (Brašovas)

• Brăila

• Buzău

• Caraş-Severin

• Călăraşi

• Cluj (Klužas)

• Constanţa (Konstanca)

• Covasna

• Dâmboviţa

• Dolj

• Galaţi

• Giurgiu

• Gorj

• Harghita

• Hunedoara

• Ialomiţa

• Iaşi (Jasai)

• Ilfov

• Maramureş

• Mehedinţi

• Mureş (Murešas)

• Neamţ

• Olt

• Prahova

• Satu Mare

• Sălaj

• Sibiu

• Suceava (Sučava)

• Teleorman

• Timiş

• Tulcea (Tulcea)

• Vaslui

• Vâlcea

• Vrancea

Geografija

Pietų Karpatai pavasarį

Ilgiausia upė – Dunojus. Ji sudaro didžiąją dalį Rumunijos sienos su Jugoslavija ir Bulgarija. Siena su Moldavija eina Dunojaus intako Pruto upe.

Šalies viduryje yra Šedemgradeco aukštumos, kurias iš šiaurės rytų ir pietų supa Karpatai – Transilvanijos Alpės, o iš vakarų Biharo kalnai. Karpatų kalnai yra iki 2500 m aukščio, aukščiausias kalnas – Moldoveanu (2544 m). Į rytus nuo Karpatų yra Moldavijos kalvota sritis, o į pietus nuo Transilvanijos Alpių ligi Dunojaus tęsiasi Valakijos žemuma.

Tarp Dunojaus deltos ir JJuodosios jūros yra Dobrudžos lyguma, sudaranti 250 km pajūrio.

Didžiausi miestai – Bukareštas, Brašovas, Timišoara, Klužas-Napoka, Konstanca ir Jasai.

Ekonomika

Po sovietų bloko žlugimo 1989-1991 m. Rumunija liko su pramone, kuri neatitiko jos poreikių. 1997 m. vasario mėn. Rumunija pradėjo nuoseklią mokroekonominės stabilizacijos ir struktūrinių reformų programą. Dalis reformų buvo finansuojama su Tarptautinio Valiutos Fondo pagalba.

2002 ir 2003 m. ekonominis augimas sudarė 4,5 proc. per metus, vidutinis atlyginimas 2003 m. išaugo 2,1 proc. Infliacija sudarė 1,2 proc. per mėnesį. 2003 m. lapkričio mėnesį vvidutinė alga sudarė 120 eurų.

Iš mineralinių žaliavų pirmąją vietą užima nafta. Jos dideli ištekliai tolydžiai mažėja. Mažesnę vietą užima gamtinės dujos, rudoji anglis, boksitas (aliuminio žaliava), akmens druska, geležies, vario rūda, piritas, cinkas ir t.t.

Žemės ūkio mašinos, automobilių įranga bei aautobusai yra pagrindiniai pramonės gaminiai.

Rumunija su Bulgarija 2007 sausio 1 įstojo į Europos Sąjungą.

Demografija

Evangelikų bažnyčia Arade

Be rumunų šalyje nuo seno gyvena ir tautinės mažumos, visų pirma vengrai (6.6% gyventojų pagal 2002 m. surašymą) ir vokiečiai. Abi šios mažumos daugiausia gyvena Transilvanijoje. Be jų yra čigonų ir nedidelė lenkų mažuma, gyvenanti Sučavos apskrityje. Didžioji dalis rumunų priklauso Rumunijos Ortodoksų Bažnyčiai. Katalikybė ir protestantizmas labiausiai paplitę šalies vakaruose, daugiausia tarp vengrų.

Dobrudžoje, regione šalia Juodosios jūros, yra nedielė musulmonų mažuma, likusi nuo Osmanų kolonizacijos laikų.

Kroatija (kroatų: Hrvatska, oficialiai Kroatijos Respublika (Republika Hrvatska), valstybė Europoje, Centrinės Europos ir Balkanų kryžkelėje, besiribojanti su Adrijos jūra pietuose, Slovėnija, Vengrija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija bei Juodkalnija. Sostinė Zagrebas. Neseniai buvo Jugoslavijos SFR sudėtyje, bet 1991 iškovojo nepriklausomybę. KKroatija yra šalis kandidatė į Europos Sąjungą ir NATO.

Republika Hrvatska

(Detaliau)

Valstybinė kalba

kroatų

Sostinė

Zagrebas

Didžiausias miestas Zagrebas

Valstybės vadovai Stjepan Mesić (Stepanas Mesičius)

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

56 542 km² (123)

0,01%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

4 494 749 (116)

79,49 žm./km² (89)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

53,56 mlrd. $ (70)

11 600 $ (56)

Valiuta

Kuna (kn)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta nuo Jugoslavijos

1991 birželio 25

Valstybinis himnas

Kroatijos himnas

Interneto kodas .hr

Šalies tel. kodas

385

Kroatija suskirstyta į 20 apskričių ir 1 miestą:

1. Zagrebo apskritis (Zagrebačka)

2. Krapina-Zagorje apskritis (Krapinsko-zagorska)

3. Sisak-Moslavina apskritis ((Sisačko-moslavačka)

4. Karlovac apskritis (Karlovačka)

5. Varazdin apskritis (Varaždinska)

6. Koprivnica-Krizevci apskritis (Koprivničko-križevačka)

7. Bjelovar-Bilogora apskritis (Bjelovarsko-bilogorska)

8. Primorje-Gorski Kotar apskritis (Primorsko-goranska)

9. Likos-Senjo apskritis (Ličko-senjska)

10. Virovitica-Podravina apskritis (Virovitičko-podravska)

11. Pozega-Slavonia apskritis (Požeško-slavonska)

12. Brod-Posavina apskritis (Brodsko-posavska)

13. Zadar apskritis (Zadarska)

14. Osijek-Baranja apskritis (Osječko-baranjska)

15. Sibenik-Knin apskritis (Šibensko-kninska)

16. Vukovar-Srijem apskritis (Vukovarsko-srijemska)

17. Split-Dalmatia apskritis (Splitsko-dalmatinska)

18. Istria apskritis (Istarska)

19. Dubrovnik-Neretva apskritis (Dubrovačko-neretvanska)

20. Medjimurje apskritis (Međimurska)

21. Zagrebas

Bùvusioji Jugoslãvijos Respùblika Makedònija (Makedonija) – valstybė Balkanų pusiasalyje, pietryčių Europoje. Ribojasi su Graikija pietuose, Bulgarija rytuose, Albanija vakaruose bei Serbija šiaurėje.

Dėl tebesančių nesutarimų su Graikija dėl valstybės pavadinimo (viena iš Graikijos provincijų taip pat vadinama Makedonija) kai kurios valstybės bei tarptautinės organizacijos, įskaitant Jungtines Tautas šalį vadina „Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija“.

Republika Makedonija

Република Македонија

(Detaliau)

Valstybinė kalba

makedonų

Sostinė

Skopjė

Didžiausias miestas Skopjė

Valstybės vadovai Branko Crvenkovskis

Prezidentas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

25 333 km² (144)

1,9%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

2 050 554 (139)

80,94 žm./km² (87)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

15,55 mlrd. $ (122)

7 600 $ (77)

Valiuta

Makedonijos dinaras (MKD)

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC +1

UTC +2

Nepriklausomybė

Paskelbta nuo Jugoslavijos

1991 rugsėjo 8

Valstybinis himnas

Makedonijos himnas

Interneto kodas .mk

Šalies tel. kodas

389

Turkija

Türkiye Cumhuriyeti

(Detaliau)

Valstybinė kalba

turkų

Sostinė

Ankara

Didžiausias miestas Stambulas

Valstybės vadovai Ahmet Necdet Sezer

Prezidentas

Recep Tayyip Erdogan

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

– % vandens

780 580 km² (36)

1,3%

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

70 413 958 (17)

90,21 žm./km² (81)

BVP

– Iš viso

– BVP ggyventojui 2005 (progn.)

552,70 mlrd. $ (18)

7 900 $ (74)

Valiuta

naujoji Turkijos lira

Laiko juosta

– Vasaros laikas

UTC+2

–

Nepriklausomybė

Paskelbta

Pripažinta

1281

Valstybinis himnas

Turkijos himnas

Interneto kodas .tr

Šalies tel. kodas

Turkija valstybė pietvakarių Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje. Ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu rytuose, Iraku ir Sirija pietuose, Graikija ir Bulgarija vakaruose. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.

Politinė sistema

Mustafa Kemalis Atatiurkas

Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuri reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine ir į Vakarus orientuota respublika. Nenorėdama, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, sukėlė keletą karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko 1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas.

Administracinis suskirstymas

Turkija suskirstyta į 81 provinciją (il, dgs. iller).

Geografija

97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.

Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.

Ekonomika

Turkijos ekonomika – 16 pagal dydį pasaulyje. Nors pprivatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.

Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27% ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.

Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.

Demografija

Apie 92-80 % šalies gyventojų yra turkai, 20-7 % – kurdai, 2,7 % – gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai, žydai.

95%-96% išpažįsta islamą, daugiausia sunitų pakraipos. Taip pat yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai.

Kultūra

Turkijos kultūra susiformavo iš įvairių Osmanų imperijos, Europos ir Islamo tradicijų elementų.

98% Turkijos gyventojų yra musulmonai, dėl to islamas turi didelį vaidmenį kasdieniniame gyvenime, tačiau jau nuo 1928 m. Kemalio Atatiurko pradėta sekuliarizacija taip pat stipriai paveikė Turkijos

visuomenę ir kultūrą. Dėl šių skirtingų kultūrinių-istorinių įtakų veikiančių Turkijos identitetą, jos kultūra yra savotiškas modernumo, europietiškumo ir tradiciškumo bei religingumo derinys.

Turkijos architektūra geriausiai atsispindi jos mečetėse. Suleimano mečetė yra vienas didžiausių ir populiariausių Turkijos statinių.

Turkijoje taip pat išlikę daug senovės Graikijos ir Romos laikų miestų.

Turkija ir ES

2005 spalio 3 d. oficialioji Ankara pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga. Tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigia, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES vvalstybių (ypatingai Austrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui. Baiminamasi ne tik, jog turkai po įstojimo į bloką masiškai pradės plūst į turtingesnes ES šalis. Daugelis bijo, jog musulmoniškos ir didelės valstybės priėmimas gerokai paspartins Europos šalių islamizaciją.

Žemės ūkis

Maždaug pusė turkų darbuojasi žemės ūkyje: augina kviečius, tabaką, cukrinius runkelius ir vaisius. Juodosios jūros pakrantėje auga arbatžolės; arbata – mėgstamas gėrimas (ypač vaisinė). Daugelį lauko darbų nnudirba moterys. Turėdama daug derlingos žemės, Turkija ne tik pati apsirūpina maisto produktais, bet ir juos eksportuoja.

Švietimo sistema

Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokinasi vvirš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yra Stambule ir Ankaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bedradarbiaujant su pramonės įmonėmis.

Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokėsčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4m.

Turkijos mokslo ir technikos tyrimų taryba, vadinamoji TÜBİTAK, koordinuoja pagrindinius ir taikomuosius mokslinius tyrinėjimus ir jų plėtrą. Viso yra 64 tiriamieji institutai ir organizacijos. Šios tarybos veiklos sritys apima žemės ūkį, miškininkystę, sveikatos apsaugą, biotechnologijas, branduolines technologijas, naudingąsias iškasenas, IT ir gynybos sistemą.

NAUDOTASI :

WKIPEDIA.ORG