Frederikas Magelanas

Ferdinandas Magelanas

1493 metų gegužės 3 dieną popiežius išleidžia bulę „Intercaotera”, kuria pirmą kartą padalintas pasaulis. Šiuo pagrindu 1494 metų birželio 7 dieną prasidėjo Portugalijos ir Ispanijos valstybių derybos. Po ilgų ginčų linija buvo nubrėžta vakariau Žaliojo Kyšulio salų. Į rytus nuo šios linijos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, o į vakarus – Ispanijos. Tačiau demarkacinė linija kitoje pusrutulio pusėje buvo nenustatyta. Todėl, kai portugalai keliaudami į vakarus pasiekė Molukų salas – sienų klausimas vėl iškilo į viešumą.

Tuomet FF. Magelanas pasiūlo planą, pagal kurį, jis nuplauks į Molukų salas ir išsiaiškins ar tos žemės neturi priklausyti Ispanijai. Jo nuomone, kelionėms į Molukus reikėjo atrasti sąsiaurį, jungiantį Atlanto vandenyną su Ramiuoju. F. Magelanui pavyko įrodyti karaliui Karlui I, kad kelionė bus sėkminga ir duos didelę naudą Ispanijai. Buvo paruošti penki laivai ir aprūpinti maisto produktais dvejiems metams. F. Magelanas plaukė „Trinidado” laivu, o kiti laivai buvo pavadinti „San Antonio”, „Konsepsjon”, „Viktorija” ir „Santjago”. Kelionė prasidėjo 1519 metų rugsėjo 20 ddieną.

1519 metų rugsėjo 20 dieną flotilė išplaukė iš San Lukaro uosto, esančio Gvadalkviviro žiotyse. Po dviejų mėnesių jie pasiekė Brazilijos krantus. Niekas nežinojo ar sąsiauris, kurio ieško iš vis egzistuoja. F. Magelanas manė, kad jo reikia ieškoti 35° p.pl. Tačiau, jjų didžiam nusivylimui, po beveik du mėnesius trukusių tyrinėjimų paaiškėjo, kad tai La Platos upės žiotys. Toliau buvo plaukiama tik dieną ir labai arti pakrantės. Taip juos užklupo ir žiema. Kovo 31 dieną vienoje iš įlankų, kurioje buvo gausu žuvies, šaltinių, nusprendė žiemoti.

Beveik penkis mėnesius šaltis išlaikė flotilę niūrioje, nelemtoje San Chuliano įlankoje. Tačiau vos tik aprimus žiemos audroms, F. Magelanas išsiuntė mažiausią, bet greičiausią laivą „Santjagą” į žvalgybą. Kapitonui Seranui buvo liepta plaukiant į pietus ištyrinėti visus užutekius ir praėjus tam tikram laikui – sugrįžti su pranešimu. Tačiau sutartam laikui prabėgus F. Magelanas nesulaukė laivo. Žinia jį pasiekė ne iš jūros, o iš sausumos. Kartą nuo vienos pakrantės kalvos, svyruodamos ir vos besilaikydamos ant kojų, leidosi žemyn kažkokios ddvi keistos žmogystos. Nuogi, pusiau sušalę, bado iškamuoti ir sulaukėję žmonės – vaiduokliai, buvo du jūreiviai iš „Santjago”. Jie atnešė blogą žinią. Laivas sudužęs, o jūreiviai laukia jo pagalbos vienoje iš įlankų. Tai buvo didelis praradimas – nors žmonės ir grįžo, tačiau vienas iš greičiausių laivų buvo prarastas.

1520 metais spalio 18 dieną, po dviejų mėnesių nuobodaus, nereikalingo laukimo, F. Magelanas įsakė pakelti inkarus.

1520 metų spalio 18 dieną F. Magelanas išplaukė toliau ieškoti sąsiaurio. Po kelių dienų jie priplaukė niūrų iiškyšulį – stačios kalvos, kalnai su snieguotomis viršūnėmis, jokios gyvos būtybės ir tik nenutylantis vėjas. F. Magelanas vylėsi, kad tai ir bus ieškomas sąsiauris. Su apmaudu jūreiviai vykdė F. Magelano įsakymus: jie visi manė, kad tai iš visų pusių uždara įlanka. Du laivai liko vietoje, kad ištirtų su atvira jūra besiribojančią įlankos dalį, dviem kitiems – „San Antonio” ir „Konsepsion” – buvo įsakyta kiek galima toliau nusigauti į įlankos gilumą, bet grįžti ne vėliau kaip po penkių dienų. Laikas jiems buvo labai brangus, be to seko ir maisto atsargos. Šį kartą F. Magelano viltys pasiteisino. Grįžę laivai pranešė, jog tai iš tikrųjų sąsiauris.

Keturi laivai, pirmą kartą žmonijos istorijoje, lėtai ir tyliai įplaukė į negyvenamą, niūrų sąsiaurį, kur nuo amžių nebuvo patekę europiečiai. Aplinkui nebuvo matyti nė vienos gyvos būtybės, ir vis dėlto aplinkui turėjo būti žmonės, nes nakties tamsoje tvyksčiojo ugnys, todėl F. Magelanas ir pavadino šį kraštą Tierra del Fuego (Ugnies Žeme).

Šias negęstančias ugnis matė ir vėlesni keliautojai. Tai aiškinama tuo, kad Ugnies Žemės gyventojai, būdami žemiausioje kultūros pakopoje, nežinojo ugnies gavimo meno, todėl jie ir dieną, ir naktį degindavo savo būstuose sausą žolę ir šakas.

F. Magelano laivai plaukdami sąsiauriu visą laiką turėjo saugotis seklumų, aplenkti uuolas. Priešinis vėjas plėšė laivų bures. Po 38 dienų jūreiviai pamatė Ramujį vandenyną. Taip buvo atrastas sąsiauris, kuris buvo pavadintas Magelano vardu.

Tačiau ne visi laivai pasiekė Ramųjį vandenyną. „San Antonijo” laivo įgula sukilo, suėmė ir surakino grandinėmis kapitoną, ir 1521 metų kovo mėnesio pabaigoje grįžo į Ispaniją. Dezertyravusio laivo komanda apkaltino Magelaną išdavyste, todėl jo žmona ir du vaikai greitai mirė skurde.

Tik išplaukę į Ramųjį vandenyną F. Magelano laivai pasuko į šiaurės vakarus. Tris mėnesius ir 20 dienų laivai plaukė neturėdami nei šviežio maisto, nei tinkamo gerti vandens. Beveik visa įgula sirgo skorbutu, o 19 žmonių mirė. Laimė, kad vandenynas buvo labai ramus, todėl F. Magelanas jį ir pavadino Ramiuoju. Jo vandenimis ekspedicijos dalyviai nuplaukė 17 tūkstančių kilometrų, tačiau neįtikėtina, jog pakeliui nesurado nei vienos salelės. Istorikai iki šiol negali paaiškinti, kodėl F. Magelanas nuplukdė laivus už 10° š. pl., nors žinojo, kad Molukai yra prie pusiaujo.

Pagaliau 1521 m. kovo 6 dieną pasirodė salos.

1521 metų kovo 6 dieną F. Magelanas pasiekė dvi gyvenamas salas. Tai buvo Filipinų salų grupė. Laivai plaukė tarp salų, kartas nuo karto sustodami. Būdami labai pamaldūs ir tikri krikščionys, stengėsi pakrikštyti ir čionykščius. Atrodė, kad jiems pradėjo sektis. Tačiau vienos salos valdytojas atsisakė ppaklusti. Kilo kivirčas, kurio metu 1521 m. balandžio 27 dieną F. Magelanas žuvo. Vėliau žuvo dar keliolika jūreivių. Laivuose liko 115 žmonių. Valdyti tris laivus buvo neįmanoma, todėl „Konsepsjonas” buvo sudegintas. Atradę Lusono salą, pabuvoję Kalimantano saloje, jūreiviai nuplaukė į Molukų salas. Pigiai prisipirko prieskonių ir kitokių gėrybių.

Reikėjo galvoti apie grįžimą į Ispaniją. Plaukti toliau į vakarus buvo pavojinga, nes tai jau buvo portugalų žemės, o bet koks susitikimas su portugalais grėsė nelaisve. Buvo nuspręsta, kad „Trinidadas” po remonto išplauks vėliau, o „Viktorija” vakarų keliu plauks aplink Gerosios Vilties kyšulį. „Viktorijos” kapitonu tapo Chuanas Sebastianas El – Kanas. 1522 metų vasario 13 d. laivas išplaukė link Afrikos. Stengdamasis išvengti susitikimų su portugalais, kapitonas įsakė plaukti kuo toliau į pietus, kuo toliau nuo pagrindinių jūrinių kelių. Ispanai, už prieskonius pardavę netgi savo asmeninius drabužius, kentė didžiulį šaltį. Vakarų vėjai trukdė sparčiai irtis į priekį. Gėlo vandens jie turėjo užtektinai – tuo pasirūpino kapitonas. Tačiau maisto trūko. Vienas po kito iš bado ir varginančio darbo mirė jūreiviai. Dalis komandos, netgi siūlė plaukti į Mozambiką ir pasiduoti portugalams į nelaisvę. Tačiau kiti pareiškė, jog geriau prarasti gyvybę, negu garbę. Tad buvo nuspręsta toliau plaukti į Ispaniją.

1522 metų rugsėjo 6 dieną „Viktorija”

nuleido inkarą Gvadalkviviro žiotyse. Beveik septynis mėnesius užtruko kelionė iš Molukų į Ispaniją. Iš penkių laivų sugrįžo tik vienas, o iš 265 įgulos narių – tik 18. Tačiau „Viktorija” parvežė tiek prieskonių, kad lėšos, išleistos ekspedicijai, atsipirko.

„Trinidado” remontas užtruko. Nepalankūs vėjai neleido jam nuplaukti į Panamą. Molukuose jų laivą surado portugalai, kurie atėmė visas navigacijos priemones, instrumentus, žemėlapius. Tik 1526 metais į Ispaniją grįžo keturi jos jūreiviai.

F. Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra apvali, kad ją galima apiplaukti vvandenynais, kurie užima didesnę mūsų planetos dalį. Taip pat atrado pietinę Amerikos žemyno ribą ir sąsiaurį tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų.

Vaskas da Gama

K. Kolumbo ekspedicijai atradus „Vakarų Indiją”, portugalams reikėjo skubėti atrasti Rytų Indiją. 1497 metais buvo parengta laivų eskadra ieškoti jūrų kelio iš Portugalijos aplink Afriką į Indiją. Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas Vaskas da Gama. Jo žinioje buvo trys laivai ir vienas transporto laivas su maisto atsargomis. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo 170 žmonių. 1497 metų birželio 8 dieną llaivai išplaukė iš Lisabonos ir nuplaukė iki Siera Leonės. Iš ten pasuko į pietvakarius, o už pusiaujo – į pietryčius.

1497 metų gruodžio pabaigoje laivai plaukė jau rytinėmis Afrikos pakrantėmis. Vietiniai gyventojai portugalus sutiko palankiai.

Mozambiko krante V. da Gama ssavo karaliaus pavedimu pastatė kelis akmeninius stulpus, vadinamus padranais. Tokie stulpai buvo statomi aiškiai iš jūros matomose vietose kaip orientyrai. Vienoje padrano pusėje buvo iškaltas Portugalijos herbas ir karaliaus vardas, kitoje – statytojo vardas ir padrano pastatymo data.

1498 m. gegužės 18 d., portugalai išvydo Indijos krantus.

1498 m. gegužės 18 d., portugalai išvydo Indijos krantus, o po dviejų dienų nuleido inkarus Kapokatės įlankos uoste, kuris buvo už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kalikuto miesto. Tik mėnesio pabaigoje vietinis Kalikuto valdovas priėmė kapitoną. Dovanos, kurias atnešė V. da Gama, nepadarė reikiamo įspūdžio. Bet laiškai, atvežti nuo Portugalijos karaliaus, buvo aukštai įvertinti. Taip buvo užmegzti diplomatiniai ir prekybos ryšiai. Tačiau prekyba Indijoje sekėsi sunkiai, todėl nedaug pavyko įsigyti gvazdikų, cinamono ir brangakmenių. <

Iš išlikusių V. da Gamos dienoraščių galima spręsti, kad kelionė atgal buvo labai sunki. Laivuose buvo daug sunkiai sergančių jūreivių. 1499 metų vasario 1 dieną du laivai pasiekė Mozambiką ir tik rugpjūčio pabaigoje V. da Gamos laivas įplaukė į Lisabonos uostą. Iš keturių laivų sugrįžo du, kuriuose buvo ne daugiau kaip pusė įgulos narių.

Sugrįžusį jūrų keliautoją V. da Gamą Portugalijos karalius Manuelis I (1495-1521) apdovanojo Vidigeiros grafo ir Rytų Indijos admirolo titulais.

Vėliau V. da Gama suorganizavo dar dvi kkeliones į Indiją.

Vaskas da Gama suorganizavo dar dvi keliones į naujai atrastas žemes.

1502-1503 m. admirolas V. da Gama vadovavo į Indiją plaukiančiai 20 laivų eskadrai. Įkūrė Portugalijos faktorijas Mozambike ir Indijoje. Malšino vietinės valdžios pasipriešinimą ir įtvirtino Portugalijos valdžią Indijoje. Iki šiol prisimenamas V. da Gamos jūrininkų atsakymas, kai indai klausinėjo, kas paskatino portugalus vykti į tokias tolimas keliones. Atsakymas buvo: „Krikščionybė ir prieskoniai”.

1524 m. V. da Gama buvo paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi. Trečią kartą atplaukęs į Indiją mirė Kočino uoste.

V. da Gamos ekspedicija nebuvo labai sėkminga, tačiau išsiaiškinta, kokios pelningos prekybos galima tikėtis ateityje. Jūrų kelio į Indiją atradimas buvo vienas didžiausių įvykių pasaulinės prekybos istorijoje. Nuo tada prekybos laivai į Indijos vandenyno šalis ir Kiniją plaukdavo aplink Gerosios Vilties kyšulį. Portugalija XVI a. tapo viena stipriausių pasaulio jūrinių valstybių.

1898 metais, minint jūrų kelio į Indiją atradimo 400-ąsias metines, V. da Gamos palaikai buvo perlaidoti Jeronimo ordino vienuolyne Belene, Portugalijoje. Balto marmuro sarkofagą, kuris ilsisi ant šešių marmurinių liūtų nugarų, puošia herbų ir burlaivių reljefai. Sarkofago autorius – Simonas Žuzė da Lušas Surianu.