Geografinės zonos

„Geografinės zonos“

Ledynai(bendra)

Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje

žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur

įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai.

Ledynai(gyvūnija)

Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys

ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai,

jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tik

kelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti

jauniklius, paukščiams perėti.

Arktinė dykuma(bendra)

Dėl atšiauraus klimato augalija Arktyje labai menka. Todėl visai

pagrįstai ši sritis vadinama arktine dykuma. Ištisus metus milžiniški

plotai padengti sniegu ir ledu. Menka augalija tik salose ir žemynų

pakraščiuose. Tose vietose, kur vasarą atsidengia bent plonytis dirvožemio

sluoksnis, yra kerpių, samanų, žemų žolių.

Arktinė dykuma(gyvūnija)

Nepalyginti gausesnis Arktyje gyvūnų pasaulis.Ant plaukiojančių ledlaukių

ir sausumoje gyvena baltasis lokys. Tai didžiausias Žemėje sausumos

plėšrūnas. Baltas kailis daro ji beveik nematomą sniego fone. Baltieji

lokiai – puikūs plaukikai ir nardytojai. Storas, tankus riebaluotas kailis,

poodinis riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio. Baltieji lokiai minta

ruoniais. Dažnos šių lokių palydovės Arktyje – poliarinės llapės.

Daugelis kitų sausumos gyvūnų priklauso nuo augalinio maisto. Vasarą jie

telkiasi arčiau vandenyno pakrančių. Žiemą, kai žemę padengia sniegas, o

vandenį sukausto ledas, traukiasi į pietus. Kanados salyne ir Grenlandijoje

kaimenėmis gyvena avijaučiai, nes taip lengviau apsiginti nuo priešų ir

iškęsti šaltą žiemą. ĮĮ arktines platybes vasarą užklysta šiaurinių elnių

bandos.

Vasarą, kai Arktyje žydi prie vėsaus klimato prisitaikę augalai, veisiasi

galybė vabzdžių. Jie ir gausūs jūros augalai bei gyvūnai privilioja į šias

platumas milijonus paukščių. Paukščiai peri ant uolų atokiose vietose

milžiniškomis kolonijomis. Tokios jų susitelkimo vietos vadinamos paukščių

turgumis. Be minėtų gyvūnų, Arktyje gyvena daug kitų.

Tundra(bendra)

Augalija čia skurdi. Tipiški šios zonos augalai – pažeme besidriekiantys

žemaūgiai berželių keružių ir gluosnių krūmokšniai. Storu patalu žemės

paviršių dengia samanos ir kerpės. Labiausiai paplitusi kerpė elninė šiurė

taip pavadinta pagrįstai, nes ji yra svarbiausias šiaurinių elnių maistas.

Gausu tundroje uogienojų. Žiemą žemaūgiai tundros augalai atsiduria po

sniegu, kuris apsaugo augaliją nuo iššalimo.

Į pietus nuo tundrų plyti miškatundrės, kuriose atsiranda žemaūgių

medžių, vešlesnės žolės.

Ūkininkavimo sąlygos tundrose ir miškatundrėse žmogui nėra palankios,

todėl natūrali aaugalija išsilaikė neblogai.

Tundra(gyvūnija)

Griežtos ribos tarp poliarinės dykumos ir tundros gyvūnijos nėra.

Plotuose, kur tankesnė augalija, gausiau ir gyvūnų. Be lemingų, pelėnų ir

poliarinių lapių, vienur kitur yra šiaurės elnių, baltųjų kiškių. Tundroje

gyvena labai daug rūšių paukščių. Dauguma jų atskrenda tik vasarai. Visą

vasarą trunka poliarinė diena, ir paukščiai intensyviai maitinasi.

Pastebėta, kad šiaurėje tos pačios rūšies paukščiai deda daugiau kiaušinių

ir susilaukia kur kas daugiau jauniklių, negu vasarojantys pietesnėse

platumose. Baltosios pelėdos, baltosios kurapkos, pro Lietuvą pavasarį ir

rudenį praskrendančios ir sustojančios pailsėti žąsys, antys, taip pat

narūnėliai, žuvėdros, kormoranai, gagos – tai vis šiaurės paukščiai.

Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo gagų, medžiojamų dėl itin šilto pūko,

naudojamo medžiotojų, alpinistų, keliautojų drabužiams. Dešimtys tūkstančių

šiaurės paukščių susirenka sunkiai prieinamose stačiose pajūrio uolose,

sudaro ten kolonijas, vadinamas „paukščių turgumis“.

Taiga(bendra)

Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių. Šiuos miškus įprasta

vadinti taiga. Joje vyraujantys medžiai – europinė eglė ir paprastoji

pušis. Eglė reiklesnė dirvai ir drėgmei, gali augti paunksnėje, todėl

eglynuose beveik visuomet yra tamsu. Pušys -šviesiamėgiai augalai ir ne

tokie reiklūs, kaip eglės. Todėl Norvegijoje, kur klimatas švelnus ir

pakanka drėgmės, vyrauja eglės, o Suomijoje, kurioje klimatas labiau

žemyninis, – pušys. Miško paklotėje paprastai auga samanos, mėlynės,

bruknės ir kt.

Spygliuočių miškų zonoje vyraujantys nederlingi šauriniai dirvožemiai

mažai tinka žemės ūkiui. Nuo Skandinavijos kalnų iki Uralo šie miškai auga

ištisine juosta. Juose gyvena nedaug žmonių, todėl, lyginant su kitais

miškais, taiga yra mažiau paveikta žmogaus ūkinės veiklos.

Taiga(gyvūnija)

Taigoje yra daug gyvūnų. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių

– kurtiniai, jerubės. Labiausiai taiga garsėja kailiniais žvėreliais.

Sabalų, kiaunių, voverių, žebenkščių, šermuonėlių, lapių kailiai yra

svarbus pajamų šaltinis. Rytų Sibire sutinkamas stambiausias pasaulyje –

sibirinis tigras.

Mišrieji ir plačialapiai miškai (bendra)

Mišrieji miškai

Jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekia

nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva.

Mišrieji miškai yra ttarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų,

todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai.

Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau nei

smulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje po

to, kai buvo iškirsti anksčiau augę. plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose,

lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija.

Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję, nuo žmonių ūkinės veiklos nei

spygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jų

yra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.

Plačialapiai miškai

Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir Vidurio

Europoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą ir

keičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai,

liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę, ąžuolai, skroblai ir

bukai.

Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrinta

pakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europos

rytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra gana

tamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęs

rytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiek

retesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo seno

naudojama įvairiems dirbiniams gaminti.

Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešli

žolinė augalija.

Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos.

Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jų

vietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotai

Europoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstų

miškų atsodinami (dažniausiai pušimis).

Mišrieji ir plačialapiai miškai (gyvūnija)

Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailinių

žvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse.

Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Šiuose

miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai,

taurieji elniai, briedžiai, stirnos, barsukai, šeškai, kiaunės. Jų daugiau

išliko Europos rytuose. Belovežo rezervate Lenkijoje ir Gudijoje, Lietuvos

draustiniuose saugomi stumbrai.

Šioje juostoje gyvena dauguma taigos paukščių, be to, volungės,

lakštingalos, kėkštai, gegutės, slankos, geniai ir daug kitų; pastaraisiais

metais kai kuriose vietose įvežta fazanų.

Stepės(bendra)

Rytinėje Europos dalyje, į pietus nuo plačialapių miškų, nutįsusi stepių

ir miškastepių juosta. Klimatas čia sausas, dėl kritulių stokos beveik

neauga medžiai. Tačiau stepėse labai gausi žolinė augalija, kuri einant iš

šiaurės į pietus žemėja ir skurdėja.

Iš visų geografinių zonų stepės labiausiai paveiktos žmogaus ūkinės

veiklos. Natūralių stepių šiais laikais beveik neliko, nes dėl labai

derlingo dirvožemio žmonės jas suarė. Tik draustiniuose išliko nedideli

natūralių stepių plotai.

Stepės(gyvūnija)

Stepių ir miškastepių pirmykštis kraštovaizdis išlikęs tik Rusijos

lygumos pietuose. Stepių žolių jūra ypač įspūdinga, kai žydi laukinės

aguonos. Kiek akys užmato, nuo vėjo raibuliuoja raudonas jų kilmas. Bet

negailestina saulė greitai išdegina augaliją, ir

didžiuliai plotai

nupilkėja. Stepės – graužikų ir paukščių karalija. Iš žinduolių minėtini

įvairių rūšių starai, žiurkėnai, pelėnai, šokliai ir švilpikai. Paplitę

pilkieji kiškiai, lapės, didžiausi stepių gyvūnai antilopės saigos.

Graužikus medžioja plėšrieji paukščiai – vanagai, pelėsakaliai, sakalai,

lingės. Be to stepėse pasitaiko pilkųjų kurapkų, tilvikų, narų, garnių,

ančių ir kt.

Kserofitų miškai ir krūmynai(bendra)

Pietų Europoje (Viduržemyje), subtropinio klimato srityje, išplitusi

kietalapių miškų ir krūmynų geografinė zona. Viduržemio augalija stipriai

pakitusi dėl žmogaus ūkinės veiklos. Senovėje čia plačiai augo visžaliai

miškai su akmeniniais ir kamštiniais ąžuolais, pietinėmis pušimis (pini-

jomis), mirtomis, laurais, žemuoginiais medžiais ir t. t. Pomiškį sudarė

įvairios krūmynų ir kietalapių žolių rūšys. Pirmieji pradėjo kirsti šiuos

miškus senovės graikai ir romėnai. Per tūkstančius metų miškų čia beveik

neliko. Jų vietoje žmonės vertėsi augalininkyste, ganė avis ir ožkas,

kurios stipriai ištrypė žemę. Nualinus dirvožemius, naujų miškų atauginti

jau nebuvo įmanoma. Todėl dabar nenaudojamuose plotuose auga tankūs

žemaūgiai krūmai ir sausamėgės žolės. Medžių – labai reta. Tankūs miškai

išliko tik kalnuose

Kserofitų miškai ir krūmynai(gyvūnija)

Savita Viduržemio jūros pakrančių gyvūnija. Tai labai tankiai nuo

seniausių laikų ggyvenama Europos sritis. Per ilgą laiką žmonės daug rūšių

gyvūnų išnaikino, kiti turėjo pasitraukti į kalnus. Daugelis jų išliko tik

draustiniuose. Iš stambesniųjų žinduolių išskiriami kalnų ožiai, muflonai,

stirnos, dygliuočiai, ežiai. Gibraltare tebėra beuodegių beždžionių makakų

– agotų. Tai vienintelės Europos beždžionės, gyvenančios laisvėje.

Akmeniniai iir Pirėnų žvirbliai, kalnų kuosos, mėlynosios šarkos, vanagai,

devynbalsės, kregždės ir čiruliai sudaro paukščių bendriją. Daug rūšių

roplių ir varliagyvių: driežų ir vėžlių, žalčių ir gyvačių, salamandrų ir

tritonų, varlių ir rupūžių. Ramybę drumsčia įkyrūs moskitai, iki

vidurnakčio griežiančios cikados, akis malonina margaspalviai drugiai.

Dykumos ir pusdykumės (bendra)

Kas gi yra dykuma? Tai geografinė zona, kurioje ištisus metus vyrauja

aukšta temperatūra, kritulių iškrinta gerokai mažiau nei gali išgaruoti,

auga skurdi augalija arba jos visai nėra.

Karščiausia ir sausiausią ne tik Afrikos, bet ir Žemės sritis – Saharos

dykuma, didžiausia pasaulyje. Jos plotas – 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis

Afrikos ploto. Šiaurės bei pietų atogrąžų srityse plyti ne tik Sahara, bet

ir daugelis kitų dykumų.

Dykumoms atsirasti didelę reikšme turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui,

šaltosios jūrų srovės, stabdančios vandens garavimą bei kritulių

susidarymą, didelis nuotolis nuo jūrų, vandenynų ir kt.

Dangus dykumoje beveik visuomet giedras, todėl nekliudo Saulės

spinduliams patekti į žemės paviršių. Vasara dykumoje labai karšta, oro

temperatūra šešėlyje pakyla iki +50 °C ir daugiau. Dar labiau (iki +70 °C)

įkaista akmenys, uolos, smėlis. Taip smarkiai Įkaitusiame smėlyje kiaušinis

gali išvirti per keliolika minučių. Kadangi virš dykumų nėra debesų,

naktimis oras ir žemės paviršius smarkiai atvėsta, todėl dykumos paros

temperatūra labai svyruoja. Net ir žiemos mėnesiais dieną oro temperatūra

pakyla iki +30 °C, o naktimis nukrinta žemiau nulio. Induose paliktas

vanduo giedrą naktį gali net užšalti.

Iš daugiamečių stebėjimų nustatyta, kad Saharos viduryje per metus

vidutiniškai iškrinta nuo 5 iki 10 mm kritulių. Dykumos pakraščiuose jų

padaugėja, bet vis tiek iškrinta tik truputį daugiau kaip 100 mm. Sausasis

laikotarpis paprastai trunka ne mažiau kaip vienuolika mėnesių. Dažnai

lietus nelyja kelerius metus iš eilės. Oro drėgnumas dykumoje labai menkas

Dažnas svečias dykumoje – stiprus vėjas samumas, j orą pakeliantis smėlio

debesis. Nešamas smėlis skverbiasi i žmonių ir gyvulių akis, ausis, burną,

nosį – todėl sunku kvėpuoti. šis gamtos reiškinys dykumoje privertė žmones

mokytis iš anksto nuspėti artėjančia smėlio audrą ir jai deramai pasiruošti

Dykumos keičiasi

Dideli ir staigūs temperatūros skirtumai dykumoje sąlygoja stiprų

mechaninį dūlėjimą. Žinote, kad, esant aukštai temperatūrai, uolienos

plečiasi, trūkinėja, o atšalusios – traukiasi. Į plyšius pakliūva vandens

(rasa), kuris šaldamas slegia sieneles ir plečia plyšius. Vėjo, saulės,

šalčio ir vandens veikiamos uolienos suskyla į įvairaus dydžio nuolaužas.

Šios dūla ir virsta skalda bei smėliu. Kadangi dykumoje retai lyja,

sudūlėjusios uolienos lieka gulėti toje pačioje vietoje. Kai po ilgai

trukusių sausrų staiga palyja, vanduo labai greitai nuteka. Todėl į

išdžiūvusią ir suskeldėjusią žemę drėgmė beveik nesusigeria. Tekėdamas į

vadės, vanduo nuplauna kalnų šlaituose susikaupusias sudūlėjusias uolienas

ir nuneša tolyn. Siu uolienų daleles – smėlį ir net žvyrą – perneša vėjas,

nes dykumoje dažniau pučia vėjas nei lyja. Tose vietose, kur ypač daug

smėlio, vėjas suformuoja Įvairaus dydžio ir formų kopų kraštovaizdi.

Vyraujantys vėjai paprastai supusto pjautuvo arba pusmėnulio pavidalo

kopas, vadinamas barchanais. Slenkančios kopos yra pavojingos dykumų

gyventojams: užpusto kaimus, laukus, sodus, kelius.

Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų

kraštovaizdį. Todėl Saharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur

yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau

smulkesnių nuolaužų, žvyro, susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo

kalnų, kur nėra akmenų, žvyro, plyti smėlingosios, druskingosios,

molingosios dykumos.

Dykumos ir pusdykumės (gyvūnija)

Gyvūnija dykumoje taip pat skurdi. Ten, kur iškrinta ypač mažai kritulių,

yra gyvačių, driežų, skorpionų, vėžlių, Įvairių vabalų. Tai naktiniai

gyvūnai, kurie dieną tūno po žeme, slepiasi akmenų plyšiuose, po

išdžiūvusių žolių šaknimis, o naktį išlenda medžioti. Didesni gyvūnai gali

gyventi tik dykumų pakraščiuose, kur yra vandens ir maisto. Tai antilopės,

įvairūs graužikai, hienos, lapės, šakalai.

Savanos(bendra)

Savanų geografinė zona

Tarp visžalių pusiaujo miškų ir atogrąžų dykumų plyti savanos. Jų yra

beveik visuose žemynuose, tačiau niekur kitur jos neužima tokio didelio

ploto, neišsiskiria tokia gyvūnų gausa kaip Afrikoje. Čia jos užima apie

40% žemyno ploto. Oro temperatūra šioje geografinėje zonoje mažai kinta

ištisus metus ir nebūna žemesnė kaip +22 °C. Kritulių vidutiniškai iškrinta

mažiau kaip 1500 mm per metus, kelis mėnesius trunka sausasis laikotarpis.

Mūsų platumose metų laikai skiriami pagal temperatūros skirtumus, o

savanose &– pagal sausojo ir drėgnojo laikotarpių kaitą. Tolstant nuo

pusiaujo, lietingasis laikotarpis trumpėja, o sausasis ilgėja. Nuo sausojo

laikotarpio trukmės priklauso augalijos pobūdis. Pagal tai skiriami trys

savanų tipai: drėgnosios, sausosios ir dygliuotosios.

Drėgnoji savana

Sausasis laikotarpis drėgnojoje savanoje trunka nuo 2 iki 5 mėn.

Kraštovaizdis primena parkinį mišką, kuriame auga daugiau kaip 2 m aukščio

žolės, retos giraitės, palmės, kiti medžiai. Dauguma medžių sausuoju

laikotarpiu numeta lapus. Drėgnojoje savanoje iškrinta daug kritulių (1000-

1500 mm per metus) todėl upės vandenį plukdo ištisus metus. Čia gyvenantys

žmonės išaugina du derlius per metus. Auginami kukurūzai, soros, batatai,

manijokai. Eksportui plantacijose auginami žemės riešutai, medvilnė.

Sausoji savana

Sausasis laikotarpis čia trunka nuo 5 iki 7 mėn. Tai lemia ir augalijos

pobūdį. Žolės sausojoje savanoje neaukštos, auga rečiau nei drėgnosiose.

Medžių reta, jie žemi, o jų lapai maži, siauri, dažnai kietu paviršiumi.

Tai apsaugo augalus nuo per didelio garavimo ir išdžiūvimo. Svarbiausi

sausosios savanos medžiai yra akacijos ir baobabai. Akacijos turi tankų

skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemės paviršių nuo

išdžiūvimo. Baobabo kamienas storas, mediena akyta, todėl ji sukaupia ir

ilgai išlaiko drėgmę. Gruntiniai vandenys slėniuose yra arčiau žemės

paviršiaus, todėl čia auga galeriniai miškai. Siauromis juostomis jie

driekiasi išilgai upių. Sausuoju laikotarpiu galerinių miškų žaluma

išsiskiria gelsvai rusvame išdegusios savanos kraštovaizdyje.

Dygliuotoji savana

Sausasis laikotarpis šioje savanoje trunka nuo

7 iki 10 mėn. Vyrauja

dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Tose vietose, kur nėra ištisinės

augalijos dangos, atsiveria raudonos spalvos dirvožemis. Augalai kaupia

drėgmę lapuose, stiebuose, šaknyse. Žolinė augalija sausuoju laikotarpiu

nudžiūsta, bet drėgmę sukaupusios šaknys išlieka gyvybingos iki kito

drėgnojo periodo. Negausiai augantys medžiai didžiąją metų dalį išbūna be

lapų. Kritulių iškrinta nedaug (250-500 mm per metus), todėl upės vandenį

plukdo tik kelis mėnesius per metus. Svyruojantis kritulių kiekis apsunkina

žemdirbystę, todėl čia ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.

Savanos(gyvūnija)

Iš kitų geografinių zonų savana išsiskiria ypač gausia stambiąja

gyvūnija. Atviruose savanų plotuose, kur gausu augalinio maisto, vyrauja

stambūs augalėdžiai gyvūnai. Jų tiek daug ir jie tokie įvairūs, kaip nė

viename kitame žemyne. Tai antilopės, buivolai, zebrai, žirafos ir kt. Čia

gyvena ir didžiausias sausumos gyvūnas – dramblys. Augalėdžius nuolat

persekioja plėšrūnai: gepardai, leopardai, liūtai, šakalai, hienos.

Stipriausias ir pavojingiausias savanų plėšrūnas yra liūtas.

Drėgnesnėse vietose, prie upių ir ežerų, gyvena raganosiai, begemotai,

vandens plėšrūnai krokodilai. Upėse ir ežeruose daugybė žuvų.

Gausus paukščių pasaulis. Čia gyvena didžiausias Žemės paukštis strutis.

Jis neskraido, tačiau labai greitai bėga. Įdomus plėšrusis paukštis

sekretorius, kuris minta smulkiais graužikais, ropliais, ypač mėgsta gy-

vatės. Medžioja sekretorius ant žemės. Pasiviję grobį sutrypia ilgomis,

tvirtomis kojomis. Daug savanose vandens paukščių. Upių ir ežerų pakrančių

sąžalynuose apstu flamingų, marabų, ibių, gandrų ir t.t

Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui,

ilgakaklės žirafos ir ilgą straublį turintys drambliai gali skabyti lapus

nuo aukštų medžių, kurių nepasiekia kiti gyvūnai. Zebrai minta aukšta žole,

antilopės, raganosiai skabo krūmų lapus, žemesnę žolę, o Tomsono gazelė

minta tik medžių ūgliais. Nuo plėšrūnų augalėdžius gyvūnus gelbsti

apsauginė kailio spalva ir gebėjimas greitai bėgti. Plėšrūnai yra stiprūs

ir greiti. Pavyzdžiui, gepardas, puldamas grobį, gali bėgti didesniu kaip

100 km/h greičiu. Tai greičiausias sausumos gyvūnas.

Savanų plėšrūnai sunaikina senus, luošus, paliegusius ir nugaišusius

gyvūnus. Reguliuoja jų skaičių – neleidžia per daug prisiveisti. Todėl

plėšrūnai yra būtini savanoje.

Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Tuo

metu mažesni užmiega, o didesni – migruoja. Tai nepaprastas reiškinys,

kuris vyksta kasmet, kai prasideda sausasis laikotarpis ir sumažėja maisto.

Šimtai tūkstančių gyvūnų milžiniškomis bandomis traukia ten, kur daugiau

drėgmės, vvešlesnių ganyklų. Niekur kitur Žemėje nėra tiek daug vienu metu

migruojančiu gyvūnų.

Afrikos savanose gausu skruzdžių ir termitų. Jų statiniai termitynai yra

įvairaus dydžio, formos, dažnai iškyla virš aukštos žolės. Tai neatsiejama

savanų kraštovaizdžio dalis. Čia veisiasi pavojingiausias Afrikos vabzdys –

musė cėcė. Jos įgėlimas mirtinas daugeliui naminių gyvūnų. Žmonės nuo jo

suserga pavojinga gyvybei mieglige. Dabar nuo šios ligos žmonės skiepijami.

Drėgnieji pusiaujo miškai(bendra)

Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs

drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima

beveik 10% ŽŽemės sausumos (17 mln. Km2). Didžiausi jų plotai yra Pietų

Amerikoje, Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų

pasaulio miškų. Mūsų platumose augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta

lapus, jų gyvybinės galios žiemą sumažėja. Ties pusiauju medžiai lapus

keičia ne visus iš karto, bet dalimis. Todėl tuo pačiu metu ant vieno

medžio galima matyti žaliuojančių, žydinčiu ir nokinančių vaisius šakų.

Augalijos rūšių įvairovė

Pusiaujo miškai nuo kitų miškų skiriasi ypač didele augalijos įvairove.

Pavyzdžiui, Europos miškuose auga apie 5000 augalų rūšių. Vieno kvadratinio

kilometro mūsų miško plote yra nuo 10 iki 12 medžių rūšių. Pusiaujo

miškuose auga beveik 450 tūkst. Augalų rūšių, o vieno hektaro plote – 80-

100 skirtingų medžių rūšių! Dažniausiai pasitaikantys medžiai: palmės,

kaučiukmedžiai, limbos, tikai ir kt. Pusiaujo miškuose daug Įvairių samanų,

kerpių, paparčiu, žydinčių augalų. Nemažai iš jų epifitų, augančių ant

medžių kamienų, šakų, lapų. Jie neima iš augalų, prie kurių prisitvirtinę,

nei vandens, nei maistingųjų medžiagų. Jais pasinaudoja tik norėdami

pasiekti šviesą.

Sunku įsivaizduoti pusiaujo mišką be lianų. Jos tankiai apsivijusios

medžių kamienus, raizgosi it gyvatės iki pat medžių viršūnių, driekiasi nuo

medžio iki medžio. Apatiniuose pusiaujo miškų arduose auga bananai,

mediniai paparčiai ir kt.

Drėgnieji pusiaujo miškai(gyvūnija)

Gyvūnija pusiaujo miškuose taip pat gausi ir įvairi. Daug jų gyvena

medžiuose, nes ten saugiau nei ant žemės, yra maisto. Tai beždžionės,

driežai, gyvatės, vvarlės, įvairiaspalvės papūgos, daugybė kitų paukščių

rūšių. Neatsiejami pusiaujo miškų gyvūnai yra skruzdėlės, vabalai,

moskitai, drugiai, tarakonai, vapsvos.

Žemėje pusiaujo miške gyvūnų mažiau. Didžiausi yra drambliai,

žmogbeždžionės, begemotai ir kt. Miško paklotėje apstu driežų, gyvačių,

skruzdėlių. Pusiaujo miškų upėse gausu įvairių rūšių žuvų, krokodilų.

Vertikalusis zoniškumas

Tolstant nuo pusiaujo ašigalių link, klimatas vėsta, keičiasi gamta.

Panaši kaita pastebima ir kalnuose. Kylant nuo papėdės į viršūnę, krinta

oro temperatūra, slėgis, iki tam tikro aukščio daugėja kritulių. Dėl

dėsningos klimato kaitos kalnuose keičiasi ir geografinės zonos. Įvairiame

aukštyje jos tarytum apjuosia kalnus, todėl vadinamos vertikaliosiomis,

arba aukštuminėmis, zonomis. Kalnuose jos keičia viena kitą kur kas

greičiau nei platuminės zonos lygumose.

Vertikaliųjų zonų kaita ir skaičius priklauso nuo geografinės padėties ir

kalnų aukščio. Kuo aukštesni ir arčiau pusiaujo kalnai, tuo daugiau

geografinių zonų. Papėdėje paprastai yra toks pat klimatas, auga tokia

augalija, kokia yra aplink kalnus. Todėl apatinė zona visada sutampa su

kalno papėdės geografine zona. Pavyzdžiui, jeigu kalnai yra pusiaujo miškų

zonoje, tai, kopiant į juos, bus matomos tos pačios geografinės zonos, kaip

ir tolstant nuo pusiaujo ašigalių link. O jeigu kalnai yra plačialapių

miškų zonoje, tai, kylant į viršų, plačialapių miškus keis mišrieji,

spygliuočių, dar aukščiau – pievos, o aukščiausioje zonoje baltuos sniegas

ir ledas. Kuo kalnai toliau nuo pusiaujo, tuo aukštuminių zonų juose

mažiau. Be to, vertikaliųjų zonų skaičius labai priklauso ir nuo kalnų

aukščio. Vertikaliųjų, arba aukštuminių, zonų kaita kalnuose vadinama

vertikaliuoju zoniškumu.

Pasiekę kalnus, oro srautai kyla aukštyn. Oro temperatūra kas 100 metrų

nukrinta 0,6 laipsnių Celsijaus. Kildamas kalnagūbrio šlaitu, oras vėsta,

kondensuojasi vandens garai, iškrinta krituliai. Dėl to priešvėjiniuose

šlaituose iškrinta daugiau nei pavėjiniuose. Drėgnam oro srautui pereinant

kalnagūbrį, susidaro kalnų vėjas, vadinamas fenu. Persiritęs per keterą ir

leisdamasis žemyn, sausas oras šyla greičiau. Besileidžiančio oro

temperatūra kas 100 metrų pakyla 1 laipsniu Celsijaus. Tuomet nuo kalnų į

slėnius pučia šiltas ir sausas, dažnai stiprus, gūsingas vėjas. Pučiant

fenui, oro temperatūra greit pakyla, žiemą prasideda atodrėkis.