Geografinės zonos
„Geografinės zonos“
Ledynai(bendra)
Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje
žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur
įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai.
Ledynai(gyvūnija)
Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys
ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai,
jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tik
kelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti
jauniklius, paukščiams perėti.
Arktinė dykuma(bendra)
Dėl atšiauraus klimato augalija Arktyje labai menka. Todėl visai
pagrįstai ši sritis vadinama arktine dykuma. Ištisus metus milžiniški
plotai padengti sniegu ir ledu. Menka augalija tik salose ir žemynų
pakraščiuose. Tose vietose, kur vasarą atsidengia bent plonytis dirvožemio
sluoksnis, yra kerpių, samanų, žemų žolių.
Arktinė dykuma(gyvūnija)
Nepalyginti gausesnis Arktyje gyvūnų pasaulis.Ant plaukiojančių ledlaukių
ir sausumoje gyvena baltasis lokys. Tai didžiausias Žemėje sausumos
plėšrūnas. Baltas kailis daro ji beveik nematomą sniego fone. Baltieji
lokiai – puikūs plaukikai ir nardytojai. Storas, tankus riebaluotas kailis,
poodinis riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio. Baltieji lokiai minta
ruoniais. Dažnos šių lokių palydovės Arktyje – poliarinės llapės.
Daugelis kitų sausumos gyvūnų priklauso nuo augalinio maisto. Vasarą jie
telkiasi arčiau vandenyno pakrančių. Žiemą, kai žemę padengia sniegas, o
vandenį sukausto ledas, traukiasi į pietus. Kanados salyne ir Grenlandijoje
kaimenėmis gyvena avijaučiai, nes taip lengviau apsiginti nuo priešų ir
iškęsti šaltą žiemą. ĮĮ arktines platybes vasarą užklysta šiaurinių elnių
bandos.
Vasarą, kai Arktyje žydi prie vėsaus klimato prisitaikę augalai, veisiasi
galybė vabzdžių. Jie ir gausūs jūros augalai bei gyvūnai privilioja į šias
platumas milijonus paukščių. Paukščiai peri ant uolų atokiose vietose
milžiniškomis kolonijomis. Tokios jų susitelkimo vietos vadinamos paukščių
turgumis. Be minėtų gyvūnų, Arktyje gyvena daug kitų.
Tundra(bendra)
Augalija čia skurdi. Tipiški šios zonos augalai – pažeme besidriekiantys
žemaūgiai berželių keružių ir gluosnių krūmokšniai. Storu patalu žemės
paviršių dengia samanos ir kerpės. Labiausiai paplitusi kerpė elninė šiurė
taip pavadinta pagrįstai, nes ji yra svarbiausias šiaurinių elnių maistas.
Gausu tundroje uogienojų. Žiemą žemaūgiai tundros augalai atsiduria po
sniegu, kuris apsaugo augaliją nuo iššalimo.
Į pietus nuo tundrų plyti miškatundrės, kuriose atsiranda žemaūgių
medžių, vešlesnės žolės.
Ūkininkavimo sąlygos tundrose ir miškatundrėse žmogui nėra palankios,
todėl natūrali aaugalija išsilaikė neblogai.
Tundra(gyvūnija)
Griežtos ribos tarp poliarinės dykumos ir tundros gyvūnijos nėra.
Plotuose, kur tankesnė augalija, gausiau ir gyvūnų. Be lemingų, pelėnų ir
poliarinių lapių, vienur kitur yra šiaurės elnių, baltųjų kiškių. Tundroje
gyvena labai daug rūšių paukščių. Dauguma jų atskrenda tik vasarai. Visą
vasarą trunka poliarinė diena, ir paukščiai intensyviai maitinasi.
Pastebėta, kad šiaurėje tos pačios rūšies paukščiai deda daugiau kiaušinių
ir susilaukia kur kas daugiau jauniklių, negu vasarojantys pietesnėse
platumose. Baltosios pelėdos, baltosios kurapkos, pro Lietuvą pavasarį ir
rudenį praskrendančios ir sustojančios pailsėti žąsys, antys, taip pat
narūnėliai, žuvėdros, kormoranai, gagos – tai vis šiaurės paukščiai.
Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo gagų, medžiojamų dėl itin šilto pūko,
naudojamo medžiotojų, alpinistų, keliautojų drabužiams. Dešimtys tūkstančių
šiaurės paukščių susirenka sunkiai prieinamose stačiose pajūrio uolose,
sudaro ten kolonijas, vadinamas „paukščių turgumis“.
Taiga(bendra)
Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių. Šiuos miškus įprasta
vadinti taiga. Joje vyraujantys medžiai – europinė eglė ir paprastoji
pušis. Eglė reiklesnė dirvai ir drėgmei, gali augti paunksnėje, todėl
eglynuose beveik visuomet yra tamsu. Pušys -šviesiamėgiai augalai ir ne
tokie reiklūs, kaip eglės. Todėl Norvegijoje, kur klimatas švelnus ir
pakanka drėgmės, vyrauja eglės, o Suomijoje, kurioje klimatas labiau
žemyninis, – pušys. Miško paklotėje paprastai auga samanos, mėlynės,
bruknės ir kt.
Spygliuočių miškų zonoje vyraujantys nederlingi šauriniai dirvožemiai
mažai tinka žemės ūkiui. Nuo Skandinavijos kalnų iki Uralo šie miškai auga
ištisine juosta. Juose gyvena nedaug žmonių, todėl, lyginant su kitais
miškais, taiga yra mažiau paveikta žmogaus ūkinės veiklos.
Taiga(gyvūnija)
Taigoje yra daug gyvūnų. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių
– kurtiniai, jerubės. Labiausiai taiga garsėja kailiniais žvėreliais.
Sabalų, kiaunių, voverių, žebenkščių, šermuonėlių, lapių kailiai yra
svarbus pajamų šaltinis. Rytų Sibire sutinkamas stambiausias pasaulyje –
sibirinis tigras.
Mišrieji ir plačialapiai miškai (bendra)
Mišrieji miškai
Jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekia
nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva.
Mišrieji miškai yra ttarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų,
todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai.
Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau nei
smulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje po
to, kai buvo iškirsti anksčiau augę. plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose,
lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija.
Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję, nuo žmonių ūkinės veiklos nei
spygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jų
yra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.
Plačialapiai miškai
Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir Vidurio
Europoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą ir
keičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai,
liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę, ąžuolai, skroblai ir
bukai.
Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrinta
pakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europos
rytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra gana
tamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęs
rytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiek
retesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo seno
naudojama įvairiems dirbiniams gaminti.
Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešli
žolinė augalija.
Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos.
Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jų
vietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotai
Europoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstų
miškų atsodinami (dažniausiai pušimis).
Mišrieji ir plačialapiai miškai (gyvūnija)
Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailinių
žvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse.
Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Šiuose
miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai,
taurieji elniai, briedžiai, stirnos, barsukai, šeškai, kiaunės. Jų daugiau
išliko Europos rytuose. Belovežo rezervate Lenkijoje ir Gudijoje, Lietuvos
draustiniuose saugomi stumbrai.
Šioje juostoje gyvena dauguma taigos paukščių, be to, volungės,
lakštingalos, kėkštai, gegutės, slankos, geniai ir daug kitų; pastaraisiais
metais kai kuriose vietose įvežta fazanų.
Stepės(bendra)
Rytinėje Europos dalyje, į pietus nuo plačialapių miškų, nutįsusi stepių
ir miškastepių juosta. Klimatas čia sausas, dėl kritulių stokos beveik
neauga medžiai. Tačiau stepėse labai gausi žolinė augalija, kuri einant iš
šiaurės į pietus žemėja ir skurdėja.
Iš visų geografinių zonų stepės labiausiai paveiktos žmogaus ūkinės
veiklos. Natūralių stepių šiais laikais beveik neliko, nes dėl labai
derlingo dirvožemio žmonės jas suarė. Tik draustiniuose išliko nedideli
natūralių stepių plotai.
Stepės(gyvūnija)
Stepių ir miškastepių pirmykštis kraštovaizdis išlikęs tik Rusijos
lygumos pietuose. Stepių žolių jūra ypač įspūdinga, kai žydi laukinės
aguonos. Kiek akys užmato, nuo vėjo raibuliuoja raudonas jų kilmas. Bet
negailestina saulė greitai išdegina augaliją, ir
didžiuliai plotai
nupilkėja. Stepės – graužikų ir paukščių karalija. Iš žinduolių minėtini
įvairių rūšių starai, žiurkėnai, pelėnai, šokliai ir švilpikai. Paplitę
pilkieji kiškiai, lapės, didžiausi stepių gyvūnai antilopės saigos.
Graužikus medžioja plėšrieji paukščiai – vanagai, pelėsakaliai, sakalai,
lingės. Be to stepėse pasitaiko pilkųjų kurapkų, tilvikų, narų, garnių,
ančių ir kt.
Kserofitų miškai ir krūmynai(bendra)
Pietų Europoje (Viduržemyje), subtropinio klimato srityje, išplitusi
kietalapių miškų ir krūmynų geografinė zona. Viduržemio augalija stipriai
pakitusi dėl žmogaus ūkinės veiklos. Senovėje čia plačiai augo visžaliai
miškai su akmeniniais ir kamštiniais ąžuolais, pietinėmis pušimis (pini-
jomis), mirtomis, laurais, žemuoginiais medžiais ir t. t. Pomiškį sudarė
įvairios krūmynų ir kietalapių žolių rūšys. Pirmieji pradėjo kirsti šiuos
miškus senovės graikai ir romėnai. Per tūkstančius metų miškų čia beveik
neliko. Jų vietoje žmonės vertėsi augalininkyste, ganė avis ir ožkas,
kurios stipriai ištrypė žemę. Nualinus dirvožemius, naujų miškų atauginti
jau nebuvo įmanoma. Todėl dabar nenaudojamuose plotuose auga tankūs
žemaūgiai krūmai ir sausamėgės žolės. Medžių – labai reta. Tankūs miškai
išliko tik kalnuose
Kserofitų miškai ir krūmynai(gyvūnija)
Savita Viduržemio jūros pakrančių gyvūnija. Tai labai tankiai nuo
seniausių laikų ggyvenama Europos sritis. Per ilgą laiką žmonės daug rūšių
gyvūnų išnaikino, kiti turėjo pasitraukti į kalnus. Daugelis jų išliko tik
draustiniuose. Iš stambesniųjų žinduolių išskiriami kalnų ožiai, muflonai,
stirnos, dygliuočiai, ežiai. Gibraltare tebėra beuodegių beždžionių makakų
– agotų. Tai vienintelės Europos beždžionės, gyvenančios laisvėje.
Akmeniniai iir Pirėnų žvirbliai, kalnų kuosos, mėlynosios šarkos, vanagai,
devynbalsės, kregždės ir čiruliai sudaro paukščių bendriją. Daug rūšių
roplių ir varliagyvių: driežų ir vėžlių, žalčių ir gyvačių, salamandrų ir
tritonų, varlių ir rupūžių. Ramybę drumsčia įkyrūs moskitai, iki
vidurnakčio griežiančios cikados, akis malonina margaspalviai drugiai.
Dykumos ir pusdykumės (bendra)
Kas gi yra dykuma? Tai geografinė zona, kurioje ištisus metus vyrauja
aukšta temperatūra, kritulių iškrinta gerokai mažiau nei gali išgaruoti,
auga skurdi augalija arba jos visai nėra.
Karščiausia ir sausiausią ne tik Afrikos, bet ir Žemės sritis – Saharos
dykuma, didžiausia pasaulyje. Jos plotas – 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis
Afrikos ploto. Šiaurės bei pietų atogrąžų srityse plyti ne tik Sahara, bet
ir daugelis kitų dykumų.
Dykumoms atsirasti didelę reikšme turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui,
šaltosios jūrų srovės, stabdančios vandens garavimą bei kritulių
susidarymą, didelis nuotolis nuo jūrų, vandenynų ir kt.
Dangus dykumoje beveik visuomet giedras, todėl nekliudo Saulės
spinduliams patekti į žemės paviršių. Vasara dykumoje labai karšta, oro
temperatūra šešėlyje pakyla iki +50 °C ir daugiau. Dar labiau (iki +70 °C)
įkaista akmenys, uolos, smėlis. Taip smarkiai Įkaitusiame smėlyje kiaušinis
gali išvirti per keliolika minučių. Kadangi virš dykumų nėra debesų,
naktimis oras ir žemės paviršius smarkiai atvėsta, todėl dykumos paros
temperatūra labai svyruoja. Net ir žiemos mėnesiais dieną oro temperatūra
pakyla iki +30 °C, o naktimis nukrinta žemiau nulio. Induose paliktas
vanduo giedrą naktį gali net užšalti.
Iš daugiamečių stebėjimų nustatyta, kad Saharos viduryje per metus
vidutiniškai iškrinta nuo 5 iki 10 mm kritulių. Dykumos pakraščiuose jų
padaugėja, bet vis tiek iškrinta tik truputį daugiau kaip 100 mm. Sausasis
laikotarpis paprastai trunka ne mažiau kaip vienuolika mėnesių. Dažnai
lietus nelyja kelerius metus iš eilės. Oro drėgnumas dykumoje labai menkas
Dažnas svečias dykumoje – stiprus vėjas samumas, j orą pakeliantis smėlio
debesis. Nešamas smėlis skverbiasi i žmonių ir gyvulių akis, ausis, burną,
nosį – todėl sunku kvėpuoti. šis gamtos reiškinys dykumoje privertė žmones
mokytis iš anksto nuspėti artėjančia smėlio audrą ir jai deramai pasiruošti
Dykumos keičiasi
Dideli ir staigūs temperatūros skirtumai dykumoje sąlygoja stiprų
mechaninį dūlėjimą. Žinote, kad, esant aukštai temperatūrai, uolienos
plečiasi, trūkinėja, o atšalusios – traukiasi. Į plyšius pakliūva vandens
(rasa), kuris šaldamas slegia sieneles ir plečia plyšius. Vėjo, saulės,
šalčio ir vandens veikiamos uolienos suskyla į įvairaus dydžio nuolaužas.
Šios dūla ir virsta skalda bei smėliu. Kadangi dykumoje retai lyja,
sudūlėjusios uolienos lieka gulėti toje pačioje vietoje. Kai po ilgai
trukusių sausrų staiga palyja, vanduo labai greitai nuteka. Todėl į
išdžiūvusią ir suskeldėjusią žemę drėgmė beveik nesusigeria. Tekėdamas į
vadės, vanduo nuplauna kalnų šlaituose susikaupusias sudūlėjusias uolienas
ir nuneša tolyn. Siu uolienų daleles – smėlį ir net žvyrą – perneša vėjas,
nes dykumoje dažniau pučia vėjas nei lyja. Tose vietose, kur ypač daug
smėlio, vėjas suformuoja Įvairaus dydžio ir formų kopų kraštovaizdi.
Vyraujantys vėjai paprastai supusto pjautuvo arba pusmėnulio pavidalo
kopas, vadinamas barchanais. Slenkančios kopos yra pavojingos dykumų
gyventojams: užpusto kaimus, laukus, sodus, kelius.
Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų
kraštovaizdį. Todėl Saharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur
yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau
smulkesnių nuolaužų, žvyro, susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo
kalnų, kur nėra akmenų, žvyro, plyti smėlingosios, druskingosios,
molingosios dykumos.
Dykumos ir pusdykumės (gyvūnija)
Gyvūnija dykumoje taip pat skurdi. Ten, kur iškrinta ypač mažai kritulių,
yra gyvačių, driežų, skorpionų, vėžlių, Įvairių vabalų. Tai naktiniai
gyvūnai, kurie dieną tūno po žeme, slepiasi akmenų plyšiuose, po
išdžiūvusių žolių šaknimis, o naktį išlenda medžioti. Didesni gyvūnai gali
gyventi tik dykumų pakraščiuose, kur yra vandens ir maisto. Tai antilopės,
įvairūs graužikai, hienos, lapės, šakalai.
Savanos(bendra)
Savanų geografinė zona
Tarp visžalių pusiaujo miškų ir atogrąžų dykumų plyti savanos. Jų yra
beveik visuose žemynuose, tačiau niekur kitur jos neužima tokio didelio
ploto, neišsiskiria tokia gyvūnų gausa kaip Afrikoje. Čia jos užima apie
40% žemyno ploto. Oro temperatūra šioje geografinėje zonoje mažai kinta
ištisus metus ir nebūna žemesnė kaip +22 °C. Kritulių vidutiniškai iškrinta
mažiau kaip 1500 mm per metus, kelis mėnesius trunka sausasis laikotarpis.
Mūsų platumose metų laikai skiriami pagal temperatūros skirtumus, o
savanose &– pagal sausojo ir drėgnojo laikotarpių kaitą. Tolstant nuo
pusiaujo, lietingasis laikotarpis trumpėja, o sausasis ilgėja. Nuo sausojo
laikotarpio trukmės priklauso augalijos pobūdis. Pagal tai skiriami trys
savanų tipai: drėgnosios, sausosios ir dygliuotosios.
Drėgnoji savana
Sausasis laikotarpis drėgnojoje savanoje trunka nuo 2 iki 5 mėn.
Kraštovaizdis primena parkinį mišką, kuriame auga daugiau kaip 2 m aukščio
žolės, retos giraitės, palmės, kiti medžiai. Dauguma medžių sausuoju
laikotarpiu numeta lapus. Drėgnojoje savanoje iškrinta daug kritulių (1000-
1500 mm per metus) todėl upės vandenį plukdo ištisus metus. Čia gyvenantys
žmonės išaugina du derlius per metus. Auginami kukurūzai, soros, batatai,
manijokai. Eksportui plantacijose auginami žemės riešutai, medvilnė.
Sausoji savana
Sausasis laikotarpis čia trunka nuo 5 iki 7 mėn. Tai lemia ir augalijos
pobūdį. Žolės sausojoje savanoje neaukštos, auga rečiau nei drėgnosiose.
Medžių reta, jie žemi, o jų lapai maži, siauri, dažnai kietu paviršiumi.
Tai apsaugo augalus nuo per didelio garavimo ir išdžiūvimo. Svarbiausi
sausosios savanos medžiai yra akacijos ir baobabai. Akacijos turi tankų
skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemės paviršių nuo
išdžiūvimo. Baobabo kamienas storas, mediena akyta, todėl ji sukaupia ir
ilgai išlaiko drėgmę. Gruntiniai vandenys slėniuose yra arčiau žemės
paviršiaus, todėl čia auga galeriniai miškai. Siauromis juostomis jie
driekiasi išilgai upių. Sausuoju laikotarpiu galerinių miškų žaluma
išsiskiria gelsvai rusvame išdegusios savanos kraštovaizdyje.
Dygliuotoji savana
Sausasis laikotarpis šioje savanoje trunka nuo
7 iki 10 mėn. Vyrauja
dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Tose vietose, kur nėra ištisinės
augalijos dangos, atsiveria raudonos spalvos dirvožemis. Augalai kaupia
drėgmę lapuose, stiebuose, šaknyse. Žolinė augalija sausuoju laikotarpiu
nudžiūsta, bet drėgmę sukaupusios šaknys išlieka gyvybingos iki kito
drėgnojo periodo. Negausiai augantys medžiai didžiąją metų dalį išbūna be
lapų. Kritulių iškrinta nedaug (250-500 mm per metus), todėl upės vandenį
plukdo tik kelis mėnesius per metus. Svyruojantis kritulių kiekis apsunkina
žemdirbystę, todėl čia ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.
Savanos(gyvūnija)
Iš kitų geografinių zonų savana išsiskiria ypač gausia stambiąja
gyvūnija. Atviruose savanų plotuose, kur gausu augalinio maisto, vyrauja
stambūs augalėdžiai gyvūnai. Jų tiek daug ir jie tokie įvairūs, kaip nė
viename kitame žemyne. Tai antilopės, buivolai, zebrai, žirafos ir kt. Čia
gyvena ir didžiausias sausumos gyvūnas – dramblys. Augalėdžius nuolat
persekioja plėšrūnai: gepardai, leopardai, liūtai, šakalai, hienos.
Stipriausias ir pavojingiausias savanų plėšrūnas yra liūtas.
Drėgnesnėse vietose, prie upių ir ežerų, gyvena raganosiai, begemotai,
vandens plėšrūnai krokodilai. Upėse ir ežeruose daugybė žuvų.
Gausus paukščių pasaulis. Čia gyvena didžiausias Žemės paukštis strutis.
Jis neskraido, tačiau labai greitai bėga. Įdomus plėšrusis paukštis
sekretorius, kuris minta smulkiais graužikais, ropliais, ypač mėgsta gy-
vatės. Medžioja sekretorius ant žemės. Pasiviję grobį sutrypia ilgomis,
tvirtomis kojomis. Daug savanose vandens paukščių. Upių ir ežerų pakrančių
sąžalynuose apstu flamingų, marabų, ibių, gandrų ir t.t
Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui,
ilgakaklės žirafos ir ilgą straublį turintys drambliai gali skabyti lapus
nuo aukštų medžių, kurių nepasiekia kiti gyvūnai. Zebrai minta aukšta žole,
antilopės, raganosiai skabo krūmų lapus, žemesnę žolę, o Tomsono gazelė
minta tik medžių ūgliais. Nuo plėšrūnų augalėdžius gyvūnus gelbsti
apsauginė kailio spalva ir gebėjimas greitai bėgti. Plėšrūnai yra stiprūs
ir greiti. Pavyzdžiui, gepardas, puldamas grobį, gali bėgti didesniu kaip
100 km/h greičiu. Tai greičiausias sausumos gyvūnas.
Savanų plėšrūnai sunaikina senus, luošus, paliegusius ir nugaišusius
gyvūnus. Reguliuoja jų skaičių – neleidžia per daug prisiveisti. Todėl
plėšrūnai yra būtini savanoje.
Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Tuo
metu mažesni užmiega, o didesni – migruoja. Tai nepaprastas reiškinys,
kuris vyksta kasmet, kai prasideda sausasis laikotarpis ir sumažėja maisto.
Šimtai tūkstančių gyvūnų milžiniškomis bandomis traukia ten, kur daugiau
drėgmės, vvešlesnių ganyklų. Niekur kitur Žemėje nėra tiek daug vienu metu
migruojančiu gyvūnų.
Afrikos savanose gausu skruzdžių ir termitų. Jų statiniai termitynai yra
įvairaus dydžio, formos, dažnai iškyla virš aukštos žolės. Tai neatsiejama
savanų kraštovaizdžio dalis. Čia veisiasi pavojingiausias Afrikos vabzdys –
musė cėcė. Jos įgėlimas mirtinas daugeliui naminių gyvūnų. Žmonės nuo jo
suserga pavojinga gyvybei mieglige. Dabar nuo šios ligos žmonės skiepijami.
Drėgnieji pusiaujo miškai(bendra)
Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs
drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima
beveik 10% ŽŽemės sausumos (17 mln. Km2). Didžiausi jų plotai yra Pietų
Amerikoje, Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų
pasaulio miškų. Mūsų platumose augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta
lapus, jų gyvybinės galios žiemą sumažėja. Ties pusiauju medžiai lapus
keičia ne visus iš karto, bet dalimis. Todėl tuo pačiu metu ant vieno
medžio galima matyti žaliuojančių, žydinčiu ir nokinančių vaisius šakų.
Augalijos rūšių įvairovė
Pusiaujo miškai nuo kitų miškų skiriasi ypač didele augalijos įvairove.
Pavyzdžiui, Europos miškuose auga apie 5000 augalų rūšių. Vieno kvadratinio
kilometro mūsų miško plote yra nuo 10 iki 12 medžių rūšių. Pusiaujo
miškuose auga beveik 450 tūkst. Augalų rūšių, o vieno hektaro plote – 80-
100 skirtingų medžių rūšių! Dažniausiai pasitaikantys medžiai: palmės,
kaučiukmedžiai, limbos, tikai ir kt. Pusiaujo miškuose daug Įvairių samanų,
kerpių, paparčiu, žydinčių augalų. Nemažai iš jų epifitų, augančių ant
medžių kamienų, šakų, lapų. Jie neima iš augalų, prie kurių prisitvirtinę,
nei vandens, nei maistingųjų medžiagų. Jais pasinaudoja tik norėdami
pasiekti šviesą.
Sunku įsivaizduoti pusiaujo mišką be lianų. Jos tankiai apsivijusios
medžių kamienus, raizgosi it gyvatės iki pat medžių viršūnių, driekiasi nuo
medžio iki medžio. Apatiniuose pusiaujo miškų arduose auga bananai,
mediniai paparčiai ir kt.
Drėgnieji pusiaujo miškai(gyvūnija)
Gyvūnija pusiaujo miškuose taip pat gausi ir įvairi. Daug jų gyvena
medžiuose, nes ten saugiau nei ant žemės, yra maisto. Tai beždžionės,
driežai, gyvatės, vvarlės, įvairiaspalvės papūgos, daugybė kitų paukščių
rūšių. Neatsiejami pusiaujo miškų gyvūnai yra skruzdėlės, vabalai,
moskitai, drugiai, tarakonai, vapsvos.
Žemėje pusiaujo miške gyvūnų mažiau. Didžiausi yra drambliai,
žmogbeždžionės, begemotai ir kt. Miško paklotėje apstu driežų, gyvačių,
skruzdėlių. Pusiaujo miškų upėse gausu įvairių rūšių žuvų, krokodilų.
Vertikalusis zoniškumas
Tolstant nuo pusiaujo ašigalių link, klimatas vėsta, keičiasi gamta.
Panaši kaita pastebima ir kalnuose. Kylant nuo papėdės į viršūnę, krinta
oro temperatūra, slėgis, iki tam tikro aukščio daugėja kritulių. Dėl
dėsningos klimato kaitos kalnuose keičiasi ir geografinės zonos. Įvairiame
aukštyje jos tarytum apjuosia kalnus, todėl vadinamos vertikaliosiomis,
arba aukštuminėmis, zonomis. Kalnuose jos keičia viena kitą kur kas
greičiau nei platuminės zonos lygumose.
Vertikaliųjų zonų kaita ir skaičius priklauso nuo geografinės padėties ir
kalnų aukščio. Kuo aukštesni ir arčiau pusiaujo kalnai, tuo daugiau
geografinių zonų. Papėdėje paprastai yra toks pat klimatas, auga tokia
augalija, kokia yra aplink kalnus. Todėl apatinė zona visada sutampa su
kalno papėdės geografine zona. Pavyzdžiui, jeigu kalnai yra pusiaujo miškų
zonoje, tai, kopiant į juos, bus matomos tos pačios geografinės zonos, kaip
ir tolstant nuo pusiaujo ašigalių link. O jeigu kalnai yra plačialapių
miškų zonoje, tai, kylant į viršų, plačialapių miškus keis mišrieji,
spygliuočių, dar aukščiau – pievos, o aukščiausioje zonoje baltuos sniegas
ir ledas. Kuo kalnai toliau nuo pusiaujo, tuo aukštuminių zonų juose
mažiau. Be to, vertikaliųjų zonų skaičius labai priklauso ir nuo kalnų
aukščio. Vertikaliųjų, arba aukštuminių, zonų kaita kalnuose vadinama
vertikaliuoju zoniškumu.
Pasiekę kalnus, oro srautai kyla aukštyn. Oro temperatūra kas 100 metrų
nukrinta 0,6 laipsnių Celsijaus. Kildamas kalnagūbrio šlaitu, oras vėsta,
kondensuojasi vandens garai, iškrinta krituliai. Dėl to priešvėjiniuose
šlaituose iškrinta daugiau nei pavėjiniuose. Drėgnam oro srautui pereinant
kalnagūbrį, susidaro kalnų vėjas, vadinamas fenu. Persiritęs per keterą ir
leisdamasis žemyn, sausas oras šyla greičiau. Besileidžiančio oro
temperatūra kas 100 metrų pakyla 1 laipsniu Celsijaus. Tuomet nuo kalnų į
slėnius pučia šiltas ir sausas, dažnai stiprus, gūsingas vėjas. Pučiant
fenui, oro temperatūra greit pakyla, žiemą prasideda atodrėkis.