Gintaras

Asirijos valdovas Ashur-Nasir-Apalas siuntė savo žmones į gintaro žemę, ten, kur jūros gintarą išplauna kaip varį.“

883 m. pr. Kr. asirų užrašas ant obelisko

Referatas

Klaipėdos ‚, Ąžuolino “ gimnazijos

1 B klasės mokinės

Margaritos Fokinos

KAS YRA GINTARAS?

Nuo seniausių laikų gintaro pavadinimas turėjo tik vieną reikšmę – šiuo žodžiu vadintas Baltijos gintaras. Baltijos gintaras – tai prieš 50 mln. metų eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Manoma, kad tuo metu Šiaurinė Europos dalis buvo vientisas žemynas, geologų vadinamas Fenoskandija. Ten aaugo didžiuliai miškai. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą pietų link. Bėgant laikui ir vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto gintaru.

Tačiau procesai, kuriems vykstant susidarė gintaras, paliko savo pėdsakus įvairiose žemės rutulio vietose – jie paveikė ne tik įvairių rūšių spygliuočių, bet ir lapuočių augalų sakus. Pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių, kurių amžius svyruoja nuo 50 iki 200 milijonų metų. Tačiau tai nėra gintaras, o tik jo giminaičiai, turintys savo vardus. DDauguma jų randama Europoje ir Amerikoje. Pavyzdžiui, Sembos pusiasalio telkinyje randamas ne tik Baltijos gintaras, bet ir kelios fosilinių sakų rūšys (labai įvairūs gabalėliai nuo kelių milimetrų iki kiaušinio dydžio, daugybė spalvų: nuo melsvų, žalsvų, įvairiausio atspalvio rudų iki juodų kkaip derva).

Žiūrėdami į natūralaus gintaro gabalus, galime suprasti, kaip sakai lašėjo, varvėjo ar slinko. Kai kurie gintarai turi taisyklingą lašo formą, kiti sustingo it varvekliai, daug sakų medžio kamienu nuslinko ant žemės ir sukietėjo, tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Medieniniai lęšiai (2%) yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio.

Požieviniai lęšiai susidarydavo sakams plūstant po žieve, jai atsiplėšus nuo medienos. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Požievinių lešių paviršiuje visuomet randama brazdo plaušinio audinio atspaudų.

Žievinis gintaras susidarė storoje gintarmedžio žieveje, prasiskyrus jos plokštelėms. Žievinio gintaro lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, juos suformavo prasiskyrusių žieves plokštelių kontūrai. Jiems būdingi atspaudai iš abiejų ppusių: vienoje – iškilūs, kitoje – tokios pat formos įdubę.

Gintaro varvekliai (12%) skirstomi į mikro- ir makrovarveklius. Mikrovarvekliai (,,gintaras gintare“) – makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos – stambių varveklių užuomazgos. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotos medžio vietos. Pastarieji – pagrindinė augalinių ir gyvūlinių liekanų talpykia, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų. Dauguma varveklių turi aiškias prikibimo žymes, šios rodo juos kabėjus ant nestorų (2-8 cm skersmens) šakų.

Gintaro lašai (5%) – atitrūkęs nuo vvarveklių ir kamienu tekančių srovių sakų perteklius. Jie įvairaus dydžio, nevienodai išsilaikę ir dažnai deformuotos struktūros. Daugiausiai pasitaiko (apie 30%) krintant susiplojusių lašų. Labai nedaug yra taisyklingos formos – jie gali būti susidarę sakams tekant iš medienos plyšių arba jiems nukritus į vandenį.

Kamieninis gintaras – gausiausia ir įvairausia gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno paviršiuje, sakai sudarydavo dideles sankaupas ir jos palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami, jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, tarpusavy susipindavo, todėl paviršinis gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Kamieninio gintaro aptinkami didžiausi gabalai, sveriantys po keletą kilogramų.

Įvairaus dydžio – nuo 1-2 mm trupinėlių iki 1 m ilgio luitų, sveriančių net iki 10 kg. Tokių didžiulių, žinoma, tik keli. Didžiausias gintaro gabalas – 47 cm ilgio ir sveriantis 9,817 kg – saugomas Berlyno gamtotyros muziejuje. Didžiausias Lietuvoje esantis gintaras, saugomas Palangos gintaro muziejuje, sveria 3,698 kg. Mūsų muziejaus gražuolis – 2,054 kg

Didelė spalvų įvairovė: mokslininkai suskaičiuoja apie 250 įvairiausių spalvų ir atspalvių. Jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kristaus) yra rašęs, kad galima išgauti bet kokią gintaro spalvą, specialiai jjį apdirbant. Šiuo metu populiarus yra kaitinimas – gintaras įgauna raudoną atspalvį, bet termiškai apdirbamas, gintaras praranda savo natūralias savybes.

KĄ SAKO APIE GINTARO ATSIRADIMĄ MOKSLININKAI?

Gintaro formavimasis iš tų sakų turėjęs šias pagrindines stadijas. Sakingų spygliuočių ir plačialapių lapuočių miškai augo Fenoskandijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Klimatui staiga dar labiau atšilus ir medžiams nespėjus taip greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, iš pušų Pinus succinifera Conwentz pradėjo smarkiai tekėti sakai. Sakai tekėjo medžio liemeniu ir kaupėsi tarpušakėse, plyšiuose, drevėse bei varvėjo ant žemės. Juose buvo daug terpenų, neleidusių iš karto kristalizuotis. Bet terpenai garavo, ir sakai kietėjo ant medžio, oksidavosi ir izomerizavosi. Visa tai truko šimtus metų.

Medžiams sunykus, sakai pakliuvo j žemę, kur ir vyko pagrindiniai jų pasikeitimo procesai: polimerizacija ir autooksidacija miško grunte. Čia susidarė sąlygos, kuriomis organinės medžiagos ne puvo, o kietėjo. Šis gintaro formavimosi etapas truko labai ilgai – dešimtis milijonų metų, ir per tą laiką sakai įgijo pagrindines gintaro savybes.

Tyrimai parodė, kad pirminius gintaro telkinius buvusių sakingų miškų vietoje išplovė didelės upės. Gintaras nusėdo tų upių žiotyse. Taip susidarė antriniai telkiniai povandeninėse deltinėse ir lagūninėse facijose, kuriose sakai redukavosi ir galutinai virto gintaru. Jų pasikeitimas šiame trečiame gintaro ssusidarymo etape yra tik papildymas tų esminių pasikeitimų, kurie įvyko gintaro miško dirvoje ir kurie suteikė sakams visas būdingas gintaro savybes.

RADIMVIETĖS

Gintaras randamas visose pasaulio dalyse. Žymiausia — vadinamoji „gintaro provincija“ prie Baltijos jūros. Ji 2000 km ilgio ir 500 km pločio. Čia gintaras renkamas nuo istorinių laikų. Iš gintaro buvo pagaminta gausybė istoriškai vertingų papuošalų ir dekoratyvinių dirbinių. Turbūt žymiausias — vadinamasis „Gintaro kambarys“, 1701 – 1709 m. pagamintas Prūsijoje, 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I ir 1755 m. pervežtas į caro rezidenciją. Antrojo pasaulinio karo metu buvo išvežtas į Kaliningradą ir nuo to laiko dingo. Didžiausias pasaulyje archeologinis gintaro rinkinys rastas 1860 -1881 m. kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante. Buvo surinkti unikalūs neolito laikotarpio (III tūkst. pr. Kr.) gintaro dirbiniai, jie sudomino viso pasaulio mokslininkus. Tai garsioji R.Klebso kolekcija, vadinama Juodkrantės lobiu. Ją sudarė gintaro žaliava ir 434 dirbiniai – įvairių formų – ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai. Rasta įvairių sagų – nedidelių apskritų ir ovalių, iki 4,5 cm ilgio, didelių laivelio pavidalo, lygaus paviršiaus ir taškuotų. Juodkrantės lobyje yra ir įvairių vamzdelinių karolių – tik retušuotu paviršiumi ir gerai nugludintų, visai tiesių ir

šiek tiek išpūstais šonais, nemažai grandžių ir skridinių. Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės.

Itin daug suakmenėjusių vabzdžių yra fosiliniuose sakuose, randamuose Meksikoje ir Dominikos respublikoje. Vadinamasis Meksikos gintaras, susidaręs iš lapuočių medžių sakų, plačiai naudojamas juvelyrikoje. Afrikoje, Indonezijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandinoje netolimos praeities miško dirvoje, randami subfosiliniai sakai, iš kurių vietos gyventojai gamina papuošalus ir amuletus.

ISTORIJA

Archeologiniai radiniai liudija apie tai, kad gintaras buvo naudojamas jau nuo paleolito llaikų. Gintaras buvo labai mėgstamas Graikijoje. Tikėta jo gydančia galia. Malšino ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmus, saugojo nuo reumato. Degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, todėl nuo senų laikų jis — sudėtinė kvepiančių mišinių dalis.

Akmens amžiuje jis netgi atliko pinigų funkciją. Akmens amžiuje žmonės gamino įvairius papuošalus ir amuletus iš visko, ką rasdavo: žvėrių dantų, kriauklių, plokščių akmenėlių, kaulų. Vandens išplauti gintarai tam irgi kuo puikiausiai tiko.

Gintaro papuošalus Lietuvoje jau nešiojo IV tūkst. pr. Kr. Kasinėjant akmens aamžiaus gyvenvietes, rasta kabučių, karolių, sagučių, žmonių ir gyvulių figūrėlių. Mokslininkai mano, kad figūrėlės vaizdavo to laikotarpio gyvenimo globėjus – pasaulio viešpačius – ir tarnavo kaip amuletai.

KĄ SAKO APIE SAVO ISTORIJĄ PATS GINTARAS?

Kažin ar daug ką mokslininkai bbutų galėję pasakyti apie gintarą, jo kilmę, susidarymo laiką ir aplinką, jeigu jis pats nebūtų savyje užkonservavęs bent dalelės savo istorijos. Kai kuriuose gintaro gabaluose randame prieš dešimtis milijonų metų į tekėjusius sakus įkliuvusių augalų dalių ar sėklų, medžio šakelių, spyglių, įvairių muselių, skruzdžių, vorų bei kitokių gyvių ir netgi vandens lašų, kurie, likę neišgaravę, įrodo gintaro tankumą, jo „hermetiškumą“. Tokius gintare užsikonservavusius gyvūnėlius, augalus ir visokius kitokius smulkius daiktelius vadiname inkliuzais. Inkliuzai patvirtina, kad gintaras yra augalinės kilmės, kad jis susidaręs iš lipnių, minkštų, greitai kietėjusių ir vėliau suakmenėjusių sakų. Jiems bevarvant, į juos pakliuvę didesni gyviai išsigelbėdavo, o smulkūs žūdavo, palaidoti gražiame, bet negailestingame karste.

Inkliuzai turi didelę reikšmę ne tik gintaro istorijai, bet ir gamtos evoliucijos mokslams: jjie yra tiesioginiai šaltiniai prieš daugelį milijonų metų Žemėje buvusiai florai ir faunai pažinti. Iš inkliuzų mokslininkai sužinojo apie daugelį eoceno laikotarpio pradžios augmenijos ir gyvūnijos rūšių. Iš visų žinomų vabzdžių šeimų maždaug 166 šeimų atstovai, tai yra maždaug trečdalis jų, rasti gintare [1]. Skruzdžių gintare priskaičiuojamos 92 rūšys. Daugumas jų aptinkamos ir dabar.

GINTARO GAVYBA

Seniausias ir primityviausias gintaro gavybos būdas yra jo rinkimas smėlėtame pajūryje, kur įvairaus didumo gabalus išplauna įsisiautėjusios bangos.

Istorinėmis sąlygoms besikeičiant, ggintaro pramonei besivystant, atsirado tobulesni , našesni gintaro gavybos būdai. Žmogaus nebepatenkino tas laimikis, kurį jam atsitiktinai dovanodavo audringos bangos. Jis ėmė šturmuoti jūrą, ir nebe rankomis, o graibštu – prie ilgo koto pritvirtintu lanku su tinklu maišu.

Žvejai plaukdavo į audringą jūrą ir su tokiu grabštu samstydavo bangų mėtomą gintarą. Ekspozicijos XVII a. graviūros fotokopija vaizdžiai rodo, kaip žvejai nakties metu, uždegę įkeltą į aukštą pakrantės medį dervos statinę, nušviesdavo jūros dugną, kad lengviau būrų graibstyti. Tačiau toks būdas, ypač jūrai smarkiai banguojant, yra labai pavojingas – nuo kranto grįžtančios bangos gali įtraukti į jūrą ne tik visą laimikį, bet ir patį gintaro gaudytoją. Todėl dabar šis būdas nebenaudojamas.

Nuo XVIII a. Pradžios ir ypač XIX a. gintaras iš jūros buvo graibstomas nardant. Juodkrantėje net buvo gaminami narų drabužiai. Tačiau ir šis būdas netiko dideliems gintaro kiekiams pririnkti, nes buvo gana pavojingas.

Dabar gintaras tiek iš jūros dugno, tiek ir iš žemės yra kasamas. Iš jūros dugno semiamas laivais, panašiais į laivus-žemsemes, kurie gilina uostus, upių vagas. Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje tokius laivus naudojo „Žuvies ir Gintaro“, o vėliau „Gintaro“ akcinės bendrovės, kurios užsitikrindavo nemažą pelną.

Kuršių marių žvejai seklesnėse vietose gintarą semia kesele – ppasagos formos lanku su pritvirtintu prie jo tinklu. Kaselė įtaisoma tarp dviejų laivelių, kuriuos iriant, jos galas su tinklu ardo dugną ir susemia į tinklą gintaro gabalėlius.

Visų našiausias gintaro gavybos būdas yra kasimas iš žemės specialiomis mašinomis. Gintaro muziejuje eksponuojamos Jantarnio (Kaliningrado sritis) kasyklos nuotraukos. Čia matome, kaip gintaras buvo kasamas seniau ir kaip dabar. Tarybų valdžia, siekdama sudaryti tinkamas kasyklos darbo sąlygas, aprūpino ją geromis kasimo mašinomis. Galingi hidromonitoriai plauna ir trupina tonas uolienų, kurios 40 metrų sluoksniu dengia gintaringą mėlynąją žemę. Žemsiurbės sutrupintą ir suskystintą uolieną – pulpą – vamzdžiais išmeta į jūrą. Daugiau, kaip 100 kubinių metrų mėlynosios žemės per valandą nukasa galingi daugiakaušiai ekskavatoriai.

Pulpa žemsiurbėmis siunčiama į taurinimo fabriką, kur ji pereina per sudėtingas filtravimo sistemas, ir pagaliau ant sietų sušvyti gintaras.

Jantarnyje gaunamo gintaro kiekis labai išaugo. Kaliningrado kombinatui, šių gintaro kasyklų šeimininkui, priklauso 65%) visos pasaulinės gintaro gavybos. Kasmet Jantarnyje iškasama po 400 tonų gintaro.

GINTARO DIRBINIAI

Gintaro apdirbimu, labiausiai papuošalų iš gintaro gamyba, žmonės užsiėmė jau prieš 13 tūkstančių metų. Apdirbant iš jo gaminami įvairios paskirties skrituliai, rutuliai, itin dažnai – dekoratyviniai galanterijos bei taikomosios dailės dirbiniai.

Žymiausias gintaro kūrinys – „Gintaro kambarys“, kuris buvo sukurtas 11701 – 1709 m. Prūsijoje ir 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I, o 1755 m. pervežtas į caro rezidenciją. Antrojo pasaulinio karo metais „Gintaro kambarį“ išvežė į Kaliningradą. Kur jis buvo paslėptas, iki šiol neišaiškinta.

Lietuvos teritorijoje daugiausia gintarinių meno dirbinių iš vėlyvojo akmens amžiaus (3000 m. pr. Kr.) rasta XIX a. pab. kasinėjant Kuršių marių dugną ties Juodkrante. Surastas vadinamasis „Juodkrantės lobis“ iki šiol domina mokslininkus. 1882 m. šį lobį, kurį sudarė gintaro žaliava ir 434 unikalūs neolito laikotarpio dirbiniai aprašė Richardas Klebsas. Antrojo pasaulinio karo metais šis lobis dingo.

APIE GINTARĄ – PADAVIMUOSE

Pasak padavimą apie Jūratę ir Kastytį, seniai seniai, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Ji buvo visų deivių gražiausia ir nežinojo žmogiškosios meilės. Tačiau kartą jūroje, ten, kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejas Kastytis. Jūratė pasiuntė undinėles, kad jos perspėtų Kastytį, jog nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į undinių viliones, toliau gaudė žuvis. Jūratė panūdo sužinoti, kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros paviršių ir pamatė Kastytį. Pamatė ir pamilo žemės sūnų – už jo grožį ir

drąsą. Meilės kerai palietė ir Kastyčio širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro rūmuose. Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Jūratės rauda tokia jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios iima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro gabalėlius. Tai – Jūratės ašaros. Jos tyros ir skaidrios, tokios pat, kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė.