Giruliai
KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJA
TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
ŽELDINIAI IR DIZAINAS
Girulių kraštovaizdžio tyrimas
REFERATAS
Atliko: 1ž k. stud. Inesa Miliūtė
Tikrino: dėstytojas
KLAIPĖDA 2003
ĮVADAS
Tai valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033ha sausumoje ir 30km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros oobjektus, o kartu ir sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.
Parke yra Placio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Šaipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis-zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos.
foto E.Paplauskio
.
Pajūrio teritorija yra įvairi ir įdomi gamtiniu potencialu. Čia yra turtinga gamtinio landšafto mozaika: sausi miškai ir miškingos pajūrio lygumos su puikiais pliažais. Tai populiariausias atostogų praleidimo regionas, kuris nuo ssavo atsiradimo yra mėgstamiausia klaipėdiečių ir kitų Lietuvos gyventojų poilsio vieta. Ypač visus traukia Klaipėdos pajūrio ruožas, dėl patogaus susisiekimo, tvarkomų paplūdimių ir artimų rekreacinę veiklą aptarnaujančių struktūrų. Klaipėdos pajūrio ruožo teritorijoje yra Klaipėdos miesto šiaurinės dalies gyvenvietės – Melnragė bbei Giruliai. Ši teritorija dėl natūralaus gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio yra puiki poilsio vieta ir dėl gydomųjų bei poilsį teikiančių fizinių ir estetinių pajūrio savybių, galimybės pažinti gamtą ir įgyti ekologinį bei kultūrinį išprusimą, Klaipėdos šiaurinės dalies teritorija yra tinkamiausia vieta rekreacinės sistemos vystymuisi ir plėtojimui.
Kuo didesnis miestas, tuo svarbiau yra šio miesto gyventojų poilsio organizavimas priemesčio zonoje. Dažniausiai tai miesto žalioji zona, kuri ištisus metus yra masinio miesto gyventojių poilsio vieta. Ši teritorija yra patogi vienai ar kelioms rekreacijos rūšims bei formoms, tai yra turi reikiamą poilsiavimui ir turizmui gamtinį kompleksą (miškai, vandenys, palankus klimatui), vertingą estetinių atžvilgiu, turi mokslinę – pažintinę vertę. Pagrindinis priemiesčių planavimo uždavinys – sudaryti optimaliausias sąlygas žmonių poilsiui organizuoti, racionaliausiai išnaudoti gamtines – ggeografines teritorijos sąlygas. Kadangi poilsio organizavimas yra landšafto eksploatacija (maudymasis, saulės vonios, poilsis miške, žūklė, keliavimas vaizdingoje aplinkoje), reikia taip viską tvarkyti, kad išsaugoti landšafto fizinę būklę, bei estetinę vertę. Tam, kad išsaugoti šiuos išteklius, valstybėse yra priimami įstatymai, potvarkiai, nuostatai ir nutarimai. Kiekvienai priemiesčio zonai yra sudaromi projektai, kuriuose išskiriamos rekreacijos teritorijos, numatomos gamtos apsaugos priemonės jose ir sudaromos jų tvarkymo programos. Gamtiniai kompleksai užima labai svarbią vietą antropogenizuotose bei urbanizuotose teritorijose. Jie atlieka ekologinio kompensavimo vaidmenį, tai leidžia ppagerinti pažeistas žmogaus gyvenamosios aplinkos ekologines sąlygas. Gamtinių kompleksų elementai švelnina klimatą, stabdo taršos plėtimą, užtikriną žmonių pilnavertę rekreaciją. Deja šiuo metu, Klaipėdos miesto ribose ir jo apylinkėse vyrauja gamtinių elementų nykimo tendencijos. Tai kelia labai daug problemų didmiesčio ir jo apylinkių gyventojams, pradedant trumpalaikio poilsio vietų trūkumu ir baigiant vis didėjančią oro ir vandenų taršą
ISTORINĖ RAIDA
Pajūrio ruožas, esantis tarp Klaipėdos ir Palangos, XVI-XX amžiais buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai minima Kalotė – 1253 m krašto dalybų rašte tarp užkariautojo ordino ir Kuršo vyskupo.
Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir po Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV amžiuje buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėda Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą. Kadangi šis kelias buvo labai svarbus Ordinui, pakelėje buvo steigiamos karčiamos, įkurdinami gyventojai. XV amžiuje minimos Nemirsetos, Kalotės karčiamos, kurios tuo metu turėjo platesnes funkcijas. Čia ne tik keleiviai pernakvodavo, pavalgydavo, būdavo pakeičiami arkliai, bet karčiamos neretai tapdavo prekybiniais centrais. Čia rinkdavosi apylinkių žmonės, buvo sužinomi ir skelbiami krašto valdžios įsakymai ir potvarkiai. Nuo XVI amžiaus pradėta minėti ir Karklininkų karčiama.
Sodybos daugiausiai bbuvo išsidėsčiusios vienkiemiais, jų pavadinimai kilę nuo čia gyvenusių žmonių pavardžių. Vėliau jų vietose kūrėsi kaimai. Kaip galima pastebėti iš 1540 m. gyventojų surašymų – pirmojo šiame krašte, gyventojų daugumą sudarė kuršių kilmės žmonės. Didžiausia gyvenvietė tuo metu buvo Karklininkai, kuriuose gyveno apie 330 žmonių. Kaimuose, kurie buvo įsikūrę prie jūros, pagrindinis verslas buvo žvejyba. Atokiau nuo pajūrio išsidėsčiusiose vietovėse buvo verčiamasi tradiciniais verslais: žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Gyvenvietėms sparčiau augti kliudė stichinės nelaimės bei karai. 1709 – 1710 m siautęs maras nusinešė daug žmonių gyvybių. 1757 – 1763 m rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti kaimai, pagrobti gyvuliai, uždėti dideli mokesčiai. XIX amžiaus pradžios reformos (ypač baudžiavos panaikinimas 1807 m) sudarė palankesnes sąlygas gyvenvietėms augti. XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios duomenimis kraštas buvo gana tankiai gyvenamas, čia buvo apie 12 kaimų. XIX amžiaus antroje pusėje baigė formuotis jų ribos ir struktūra. Atskiros sodybvietės ir mažesni kaimai buvo sujungti į didesnius vienetus. Teritorijoje susiformavo šios gyvenvietės: Kalotė, Nemirseta, Karklininkai, Melnragė, Giruliai, Labrenciškės, Kunkiai, Seigiai, Šaipiai, Grabiai, Dargužiai, Anaičiai, Bendigai, Brusdeilynas.
Kalotė. Viena seniausių pajūrio gyvenviečių. Istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1253 m. Apie seną praeitį liudija išlikusios legendos. Vietiniai gyventojai dar XX amžiaus pirmoje pusėje pasakodavo legendą:
Prieš daugelį šimtų metų Kalotėje ggyveno turtingas bajoras. Jo pilis stovėjo ežero saloje. Dažnai priešai ją puldavo, bet niekaip negalėdavo paimti. Bajorui priklausė visa miškais apaugusi apylinkė, jo širdis buvo kieta ir negailestinga. Vieną dieną pilį puolė kryžiuočiai, daug jų žuvo, nuskendo ežere, bet pilies nepavyko paimti. Vienas kryžiuotis vienuolis buvo paimtas į nelaisvę. Vakare buvo suruošta puota Perkūno garbei. Belaisvis vienuolis bandė gyventojus kalbinti priimti naują tikėjimą. Bajoras pareiškė, jeigu jo Dievas toks galingas, tegu sugriauna jo pilį, jis tuomet patikės naujo Dievo galia. Vos tik ištarė šiuos žodžius, kilo audra, pilis su puotos dalyviais nugrimzdo į vandenį.
XV amžiuje yra užfiksuota Kalotės apylinkėse naujų žemių užrašymų. Iš vienos privilegijuotos valdos išsivystė Kulminis Kalotės dvaras, kuris iki XIX amžiaus pradžios dominavo gyvenvietėje. Nuo 1552 m pradedama minėti karčiama. XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus geležinkelį, buvo įkurta geležinkelio stotis, nuo 1895 m veikė mokykla. Gyvenvietėje išsiskyrė dvarvietė, įsikūrusi į šiaurę nuo nuo geležinkelio. Dvarvietę sudarė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas bei parkas. Palei kaimo keliuką, einantį iš rytų į vakarus link ežero, išsidėstė karčiama, gyventojų, priklausančių dvarui, sodybos. Į rytus nuo dvaro, palei kitą kelią, įsikūrė mokykla, plytinė. 1926 m Kalotėje gyveno 172 gyventojai. Po karo, buvusioje dvarvietėje įsikūrė gamybinis centras, dalis pastatų buvo nugriauta.
Karklė. Dabartiniu
metu kaimas vadinamas Karklės vardu, kuris buvo priimtas po II pasaulinio karo. Iki XX amžiaus pirmos pusės kaimas vokiškuose šaltiniuose vadinamas Karkelbeck, kartais Karkelbeek, vietiniai gyventojai vadino Karkelbeke – toks pavadinimas užfiksuotas 1908 m. 1923-1938 m kaimas vadintas Karklininkais. Vietovardis „Karkelbeck“ reikštų krūmokšniais apaugusią vietą, įsikūrusią prie upelio. 1540 m duomenimis, Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Olandų kepurės kalno iir tęsėsi iki Nemirsetos – apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos išsidėstėišilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Nuo 1778 m kaime veikė pradinė mokykla. XX amžiuje, kadangi kaimas buvo išsidėstęs ilgame pakrantės ruože, buvo įsikūrusios 3 pradinės mokyklos, veikė 2 karčiamos – viešbučiai, 1911 m. pastatyta bažnyčia. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kaimo viduryje buvo pastatyta gelbėjimo stotis. 1926 m. kaime gyveno 841 gyventojas, kaimas užėmė 1296 ha. tteritoriją. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos.
Šaipiai. Pavadinimas kilęs iš nuo asmenvardžio, XVII amžiaus viduryje gyvenusio ūkininko Tom Scheip. Kaimas galutinai susiformavo iš 3 kaimaviečių: Szurlig Michel, Pleiken Gerge, Scheipen Thoms XXIX amžiaus antroje pusėje. Po kaimų suvienijimo 1905 m. jau vadinamame Šaipių vardu, čia gyveno 175 gyventojai, iš kurių 171 buvo lietuviai. Šaipiuose išlikusios dvi sodybos – medinės, stačiakampio plano, vieno aukšto, kurios buvo pastatytos XX a. pradžioje. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai.
Nemirseta. Anksčiausiai – XV amžiaus šaltiniuose užfiksuotas Nimmersatt pavadinimas. Vėliau buvo vartojami šie vardai: Nimmersatt, Nimmersath, Nymmersat (1540 m.). Lietuviškuose šaltiniuose XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vartojamas Nemerzatės pavadinimas, kilęs iš asmenvardžio Nemirair priedėlio „seta“ kuršių kalboje reiškusių „kiemą“.
Nemirseta – viena seniausių pajūrio vietovių, jau VIII-XIII amžiuje priklausiusių Palangos prekybiniam centrui. Nuo XIII amžiaus perėjo ordino žinion. 1422 m. tapo pasienio punktu. 1434 metais pradedama minėti karčiama, įsikūrė pasienio sargybos būstinė. Nuo XVIII amžiaus antros pusės veikė ppašto įstaiga, vadinama Immersatt. 1773 įsteigta pradinė mokykla, pastatytas vėjo malūnas. Nuo XIX a. trečio dešimtmečio pradėjo kurtis kurortas. 1926 m. gyveno 197 gyventojai. Čia XIX a. pabaigoje pastatyti vasarnamiai, veikė viešbutis-karčema, pasienio muitinės punktas, gelbėjimo stotis. Vasarnamiai buvo pastatyti jūros pakrantėje, prie pagrindinio kelio stovėjo viešbutis. XX amžiaus pirmoje pusėje jis buvo vadinamas Kurhauzu. Valstiečių sodybos išsidėstė į rytus nuo pagrindinio kelio – arčiau pasienio su Lietuva. Pakrantės ruožas XIX a. pirmoje pusėje buvo užsodintas pušynais, kurie saugojo gyvenvietę nnuo jūrinių vėjų. XX a. antroje pusėje Nemirsetos centre įsikūrė karinis dalinys, vasarnamiai buvo nugriauti, kurhauzas rekonstruotas, pastatytos kareivinės, gyvenamųjų namų kariškiams kompleksas. Nemirsetoje likęs rekonstruotas kurhauzo pastatas, kuris stovi jau nuo XV a. pirmos pusės minimoje karčemos vietoje. Pajūryje išlikusi gelbėjimo stotis, statyta XX a. pradžioje. Pajūrio zonos senosios gyvenvietės, išskyrus pietinę Karklės dalį, beveik visiškai sunaikintos. Išlikusios kelios sodybos Šaipiuose ir Nemirsetoje. Žymiai geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai nepriklausę karinei zonai – Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė ir pietinė Karklininkų dalis.
TRUMPA TIRIAMOS TERITORIJOS ISTORIJA
Girulius lietuviai vadino Medyne, o vokiečiai Girininkija. 1863 metais šią maždaug už septynių kilometrų nuo miesto esančią vietovę iš valstybės išsinuomojo Klaipėdos pirkliai ir poilsiui įrengė kurortą. Netrukus ant kalvos atsirado puošnių medinių vilų. Aplinkiniame miške buvo pasodinta retų atvežtinių medžių, nutiestas kelias į Melnragę. Pamariu per mišką, palei kelią buvo nutiestas specialus dviratininkų takas, kuriuo naudojosi sportuojantis miesto jaunimas. 20 amžiaus pradžioje Giruliuose jau veikė kurhauzas ir trys restoranai. Atsirado ir gydymo bei sveikatingumo namų. Ypač smarkiai Giruliai augo 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. 1936 metais buvo suplanuotas naujas rajonas. 19 amžiuje pagal šveicariškajį stilių Giruliuose buvo pastatytas Franco viešbutis ir kai kurios pirklių vilos. Šis stilius pasižymėjo lėkštu dvišlaičiu stogu su toli atsikišusiomis pastogėmis, ilgais balkonais ssu profiliniu dekoratyviniu lentelių turėklais. Medinių konstrukcijų matomo galai užbaigiami profiliniais elementais, o langai ir durys buvo puošiami gausiais ažūriniais ornamentais.
KULTŪRINIS PAVELDAS
Pajūrio zonos senosios gyvenvietės, išskyrus pietinę Karklės dalį, beveik visiškai sunaikintos. Yra išlikusios kelios sodybos Šaipiuose, Nemirsetoje. Žymiai geriau išsilaikė kaimai, tiesiogiai neįėję į karinę zoną – Grabiai, Bruzdeilynas, Dargužiai, Kalotė, pietinė Karklininkų dalis .
Kalotėje yra išlikusi karčema, sena mokykla, bei keletas sodybų. Į pietvakarius nuo Kalotės gyvenvietės, miškelyje, yra išsidėsčiusios kapinės, kur buvo rasti kapai su akmenų vainikais (paplitę I tūkst. po Kristaus pirmoje pusėje).
Karklėje, pietinėje kaimo dalyje yra išlikusios sodybos ir senosios kapinės, įsikūrusios ant natūralios kalvos į šiaurę nuo “Olandų kepurės“.Yra išlikusių autentiškų įvairių antkapinių paminklų (medinių krikštų, kalto metalo, vėlyvesnių cementinių). XX a. pirmoje pusėje jos turėjo savo pavadinimą: buvo vadinamos “Liepų“ kapinėmis.
Šaipiuose yra išlikusios 2 sodybos – medinės, stačiakampio plano, vieno aukšto, kurios buvo pastatytos XX a. pradžioje. Sodybos apsodintos medžiais, šalia užveisti sodai.
Nemirsetoje yra likęs kurhauzo rekonstruotas pastatas, kuris stovi jau XV a. pirmoje pusėje minimos karčemos vietoje. Pajūryje yra išlikusi gelbėjimo stotis, statyta XX a. pradžioje.
TERITORIJOS FUNKCINIS ZONAVIMAS
Pajūrio regioninio parko bei parko apsaugos zonos teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinės aapsaugos, ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamosios ir krašto apsaugos prioriteto bei parko buferinės apsaugos zonas.
Pajūrio regioninio parko konservacinę zonai priskirtos Plazės gamtinis rezervatas, Nemirsetos, Šaipių ir Olandų kepurės kraštovaizdžio, Karklės jūrinis, Kalotės botaninis -zoologinis ir Karklės etnokultūrinis draustiniai.
Ekologinės apsaugos prioriteto zonai priskirtos agrarinės teritorijos nepasižyminčios gamtos ar kultūros paveldo vertybėmis, tačiau atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia kraštovaizdžio ir vandenų apsaugos, funkcijas. Išskirtą bendros ekologinės apsaugos zoną parke sudaro Karklės- Dargužių – Kalotės agrarinės žemės ūkio naudmenos.
Rekreacinio prioriteto zonai priskirtos Karklės, Nemirsetos Bendikų ir Kukuliškų rekreacinės teritorijos bei Karklės ir Nemirsetos pliažų zonos.
Gyvenamosioms zonai priskirtos Kalotės ir Zeigių (sodininkų bendrijos) gyvenviečių teritorijos. Šiose teritorijose numatoma reglamentuota statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas bei želdynų formavimas.
Krašto apsaugos zonai priskirtos krašto apsaugos objekto Anaičiuose teritorija, kurioje yra įrengiamas vakarų Lietuvos ekstremalių situacijų gelbėjimo centras.
Parko buferinės apsaugos teritorijai priskirtos Bruzdeilyno – Grabių – Dargužių – Kunkių – Zeigių – Normantų agrarinės teritorijos iki Palangos plento bei Nemirsetos ir Anaičių agrarinės ir miško teritorijos tarp senojo ir naujojo Palangos plentų. Šioje teritorijoje reglamentuojama statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas, skatinamas želdynų formavimas agrarinėse teritorijose.
KLIMATAS
Klimatines sąlygas formuoja vyraujančios pietvakarių ir pietryčių oro masės. Pati priekrantės pajūrio zona, išsiskirdama specifiniu hidroklimatiniu režimu – metų laikų vėlavimas, švelnios žiemos,
vyraujantys pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų stiprūs vėjai, daugiau giedrų dienų, dažnesnė perkūnija. Krituliai. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 696 mm, iš kurių 63% iškrenta šiltuoju (balandžio – spalio mėn.) metų laiku.
Vidutinė oro temperatūra pajūryje paprastai svyruoja:
• pavasarį nuo +5° iki +12° C
• vasarą nuo + 14° iki + 17° C
• rudenį nuo +12,5° iki +5° C
• žiemą nuo -4° iki -1°C
Šioje teritorijoje yra 142 dienos kai oro temperatūra įšyla daugiau nei 10° C, o dienų kai oro temperatūra yra didesnė nnei 15° C – 58 dienas. Metinis apsiniaukusių dienų skaičius: 98 -111 dienos per metus. Daugiausia saulėtų dienų šiltuoju metu laikotarpiu t.y. gegužės – rugsėjo mėn. – apie 100 dienų.
Oro temperatūra
Tai vienas iš pagrindinių teritorijos klimatą įtakojančių faktorių. Oro temperatūra, kartu su krituliais apsprendžia augalų vegetacijos trukmė, želdynų rekreacinį patrauklumą ir vertingumą, o tuo pačiu iš dalies ir gamtinio karkaso elementų vertingumą. Nuo oro temperatūros žymia dalimi priklauso rekreacinė veikla atvirose erdvėse, tai yra lauko sąlygomis. Oro temperatūra, o taip ppat ir vėjo greitis ir santykinis oro drėgnumas labai stipriai įtakoja žmogaos savijautą. Teritorijos oro temperatūra priklauso nuo daugelio faktorių. Vienas iš pagrindinių faktorių, kuris įtakoja oro temperatūrą ir vietovės klimatą globaliniu mastu yra oro masių kaita. Taip pat didelę įįtaką daro saulės spindulių kritimo kampas ant žemės paviršiaus. Klaipėdos miesto ir jo apylinkių oro temperatūra priklauso ir nuo Baltijos jūros įtakos. Vanduo pasižymi didelėmis šilumos akumuliacinėmis savybėmis, todėl vasaros Klaipėdoje yra vėsesnės, nei kitur Lietuvoje, o žiemos yra minkštesnės. Dėl Baltijos jūros įtakos Klaipėdoje vėluoja sezonai: šilčiausias mėnuo – rugpjūtis (Lietuvoje – liepa), o šalčiausias – sausis.
Vietovės oro temperatūra priklauso ne tik nuo oro masių kaitos bei kitų makro faktorių. Temperatūrą įtakoja ir mikroklimatiniai faktoriai. Tai vietovės reljefas (daubos, raguvos, kopos, kalvos ir kt.), antropogeniniai elementai, želdynai, vidiniai vandens telkiniai. Tokie faktoriai apsprendžia oro temperatūrą lokaliai, nedidelėje teritorijoje.
Krituliai
Krituliai, kaip ir oro temperatūra turi nepaprastai didelę įtaką teritorijos hidrologinėms sąlygoms, želdynams bei pavieniams augalams. Nuo kritulių kiekio priklauso ne tik aaugalų fiziologiniai procesai, bet ir želdynų patrauklumas rekreantams. Krituliai įtakoja dirvožemio fizines savybes, kas taip pat atsiliepia poilsio gamtoje kokybei. Rekreacinio proceso gamtoje periodiškumas tampriai susijęs su kritulių metine eiga. Rekreacijai gamtoje yra palankūs orai, kai per dieną iškrenta mažiau, nei 1mm kritulių. Krituliai iš dalies formuoja gamtinio karkaso geosistemų stabilizavimo židinius – teritorijos, atliekančios ekologinį kompensavimą geosistemose, pavyzdžiui, pelkės.
Klaipėda ir jos apylinkės yra drėgmės pertekliaus zonoje. Tai nulemia geografinė padėtis – išdėstymas prie Baltijos jūros ir ištisus metus vyraujanti ddrėgnų Atlanto masių pernašą. 1961 – 1990 m. Klaipėdoje vidutiniškai per metus iškrito 735 mm kritulių (Lietuvoje 675 mm). [žiūrėti priedą Nr. 4] Klaipėdoje ir jos apylinkėse kasmet vidutiniškai yra 221 diena su krituliais. Didžiausias lietingų dienų skaičius būna lapkričio – sausio mėnesiais, o mažiausias – birželio – gegužės mėnesiais. [žiūrėti priedą Nr. 1] Taigi, palankiausias metas rekreacinei veiklai gamtoje kritulių atžvilgiu yra pavasario pabaiga – vasaros pradžia.
Sniego danga
Dar vienas labai svarbus klimato reiškinys želdynams yra sniego danga. Nuo jos storio priklauso dirvos įšalimo gylis. Sniego danga apsaugo dirvožemį nuo išplovimo ir rūgštėjimo. Klaipėdoje ir jos apylinkėse per metus vidutiniškai būna 68 dienos su sniego danga, šis skaičius kartais svyruoja. Daugiausia dienų su sniego danga būna sausio ir vasario mėnesiais.
Vėjas
Tai dar vienas svarbus klimatinis faktorius. Gamtinio karkaso elementams vėjas daro mechaninį poveikį, perneša taršą. Dažnai nukenčia nuo didesnių vėjų augalai, želdiniai bei želdynai. Todėl prieš planavimo ar projektavimo darbus, reikia išnagrinėti teritorijos dažniausiai pasikartojančių vėjų kryptį ir greitį.
Klaipėdoje vyrauja pietryčių krypties vėjas – 18%, po to – vakarų krypčių vėjai (vakarų – 16%, šiaurės vakarų – 14%, pietvakarių – 13%). Rečiausiai pučia šiaurės, šiaurės rytų bei pietų vėjai. Žiemą dažniausiai pučia pietryčių vėjai (25%). Pavasario vėjų rožė gana ssimetriška. Vasarą dažniausiai pasitaiko vakarų krypčių vėjai (15 – 20%). Rudenį vėl vyrauja pietryčių vėjai (21%).
Štiliai Klaipėdos mieste itin retas reiškinys. Per metus tokie orai sudaro tik 1%. Paprastai Klaipėdoje vyrauja 2 – 7 m/s vėjai. Stipriausi vėjai pučia rudenį ir žiemą. Pasitaiko ir stiprių audrų, kurios turi katastrofinių padarinių želdynams.
Vidutinis vėjo greitis (m/s) (1961-1990m.)
Mėnuo 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Metinis
Greitis 5.8 5.1 5 4.5 4.1 4.2 4.7 4.6 5.4 5.8 6.5 6.1 5.2
TERITORIJOS HIDROGRAFINĖ SITUACIJA
Vandens telkiniai kartu su želdiniais ir želdynais vaidina labai didelį vaidmenį formuojant vertingiausią kraštovaizdį. Kraštotvarkinės koncepcijos vienas iš pagrindų yra vandens migracija. Vandens telkiniai, kaip ir želdiniai bei želdynai, pagerina mikroklimatą (reguliuoja temperatūrinius svyravimus, oro drėgnumą). Ypatingai reikia rūpintis gamtinių teritorijų panaudojimu gyventojų rekreacijai. Labai aktualus vandens telkinių užterštumo ir sutvarkymo klausymai.
Klaipėdos mieste ir apylinkėse esančius vandens telkinius galima suskirstyti į keletą grupių iš jų Baltijos jūra ir Kuršių marios turi didžiausią įtaką Vakarinėje Lietuvoje. Baltijos jūra ir Kuršių marios apsprendžia klimatą, nuo jų priklauso teritorijų urbanistinio, ekonominio, sicialinio vystymosi kryptys.
Kitos grupės vandens telkiniai – vietiniai lokalūs upeliai yra menko ploto, turi įtaką tik nedidelėms apibrėžtoms teritorijoms, dažniausiai mikrorajono ar dar mažesnio dydžio. Paprastai jie reikšmingi kaip trumpalaikės rekreacijos teritorijos, kaip vieni iš mikroklimato formavimo faktorių, gamtinio karkaso salos urbanizuotose teritorijose ir kt.
Vandens telkiniai
Natūralūs vandens telkiniai:
• Baltijos jūra
• Kuršių marios
Upeliai:
• Bevardis upelis įtekantis į jūrą Melnaragės mmiške tarp 1 ir 2 Melnaragės (vietinės reikšmės).
• Bevardis upelis įtekantis į jūrą Melnaragės miške už Girulių (vietinės reikšmės).
Baltijos jūros kranto zona
Tiriamo ruožo dalyje galima stebėti tokį kitimą statmename kranto linijai pjūvyje:
1-3 m gyliai – bangų mūšos zona. Beveik visoje pakrantėje dugnas smėlėtas, aktyvios smėlio pernašos zona. 3-4 m gyliuose smėlis juda nebe taip smarkiai.
Pajūrio smėlyje randame apie 20 įvairių mineralų, daugiausia kvarco, kuris suteikia smėlynams šviesų atspalvį. Atidžiai stebėdami pajūrio smėlynus, pamatytume, kad kuo toliau jie nuo jūros, tuo yra geltonesni. Geltoną atspalvį smėliui suteikia geležies junginiai. Išmestą ant kranto jūros smėlį pagauna vėjas, jį purto, ridena, smulkina. Veikiant drėgmei ir kitoms sąlygoms, keičiasi smėlių cheminė sudėtis – išplaunami karbonatai, suyra ir išplaunami lauko špatų ir žėručių grupės mineralai, kurių sudėtyje yra kalio, kalcio, natrio, o pasilieka tik patvariausias ir gausiausias mineralas – kvarcas, kuris neturi augalų maistui reikalingų medžiagų. Tik įsitvirtinę smėlynuose augalai gali sulaikyti nepaliaujamą smėlio slinkimą ir sutrukdyti maisto medžiagų išplovimą.
Paplūdimio vertinimas
Paplūdimio
pobūdis Vidutinis plotis Ilgis Paplūdimio dangos pobūdis Tinkamumas
rekreacijai
Pajūrio lėkštas 70m 6750m smėlis 100% geras
Požeminiai vandens telkiniai
Didelę įtaką gamtinio karkaso formavimui turi požeminiai vandens telkiniai, esantys kvartero storymėje. Teritorijoje limninių nuogulų požeminių vandens telkinių horizontas yra arti paviršiaus, vidutiniškai 2.3m gylyje. Taip pat jūrinių bei glacialinių kraštinių nuogulų požeminių vandens telkinių viršutinis horizontas yra
vidutiniškai 3.5-3m. Ir fliuvoglacalinių kraštinių nuogulų požeminiai vandens telkiniai yra 6m gylyje.
AUGALIJA
Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jūros, kurio veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai – Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė.
Kopose būdingiausios bendrijos su smiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai Baltijinis ppūtelis, Baltijinė stoklė, Pajūrinė linažolė, Pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose kopose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Gausiai auga užkopėje orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, LRK rūšis.
Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltynines rugiaveides tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.
Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. KKartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šio šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys.
Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė, šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio ppušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė.
Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių lapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.
MIŠKAI
Miškai. Parko miškai yra labai vertingi savo estetiniais rodikliais ir geografine padėtimi, bet labai jautrus antropogeninei veiklai, kadangi auga smėlio dirvožemiuose. Čia vyrauja pušynai su beržo ir juodalksnio priemaiša. Be jų čia dar sutinkami juodalksnynai ir beržynai su krūmynų priemaiša. Karklės kaimo pušynų su beržo ir juodalksnio priemaišomis miškai yra priskiriami parkiniams miškams, kurie yra tinkami intensyviai rekreacinei veiklai. Kukuliškių girioje vyrauja pušynai, beržynai, juodalksniai, eglynai ir ąžuolai, uosiai, klevai, drebulės, kalninės pušis. Ypač vertingi Girulių girios miškai, kkur auga brandūs pajūrio pušynai.
Buvusi Nemirsetos karinio poligono teritorija šiuo metu yra konservacinė zona. Tai vienintelė tokio dydžio neurbanizuota teritorija Lietuvos pajūryje su savotišku landšaftu ir augmenija, kurioje galima stebėti natūralios gamtos raidos procesus ir atgaivinti natūralų gamtinį – agrarinį landšaftą. Čia nuo senųjų kopų atsiveria nuostabūs vaizdai į žemiau esančias naująsias kopas, už kurių plyti įvairių nuotaikų jūra.
GEOLOGIJA, RIEDULIAI, KOPOS IR SKARDŽIAI
Olandų kepurės kalno skardis – tai 24m. virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos. Čia KKlaipėdiečiai mėgsta atvykti palydėti saulės savo vestuvių dieną. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki panorama į jūrą. Ties Nemirseta ir tarp Karklės, Girulių, išliko įdomus Litorinos jūros (tyvuliavusios čia prieš 8tūkst. metų) krantas, užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis – jūra su natūraliai susiformavusiomis kopomis, pajūrio mišku. Pajūrio akmenys yra saugotina vertybė, jie susilpnina kranto erozija, jų dėka jūros dugne yra didesnė bioįvairovė.
Pajūrio akmenys yra saugotina vertybė. Būtent dėl jų regioninio parko teritorijoje yra tokia turtinga jūros dugno gyvūnija ir augmenija, nes jūros moliuskams ir dumbliams sunku išgyventi nuolat judančiame smėlyje, o dideli rieduliai tampa ”pagrindu po kojomis”,jie gali prisitvirtinti. Akmenys silpnina bangų mūšos jėgą ir lėtina kranto eroziją.
FIZINĖ GEOGRAFINĖ APŽVALGA
Reljefas. Pajūrio regioninio parko teritorija fiziniu – geografiniu požiūriu priklauso pajūrio zonai, kurios reljefas turi nuo Baltijos jūros netolygiai kylančią tendenciją. Šiaurinėje dalyje reljefo kilimas yra iki 10 metrų, o pietrytinėje – jis siekia net 30 metrų. Švelnus reljefo banguotumas yra eolinės kilmės; jis driekiasi į moreninę lygumą. Šioje teritorijoje yra keletas pažemėjimų. Didžioji teritorijos dalis apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl reljefo savybių daro šias teritorijos vietoves vaizdingas ir patrauklias rekreaciniu požiūriu.
Teritorijos dirvožemio apžvalga. Pakrantėje už apsauginio kopagūbrio yra nemažus plotus užimantys vandens paveikti smėlynai dirvožemiai. Jauriniai šilainiai dirvožemiai aaptinkami Girulių miškuose. Čia auga beržai, pušys su eglių priemaiša. Šie dirvožemiai susiformavę ant nekarbonatingų labai laidžių vandeniui smėlių. Dėl to juose nesivysto žolinė augalija ir velėnėjimo procesas. Jauriniai šilainiai dirvožemiai vystosi ir ant pušynais apaugusių kopų. Šie dirvožemiai yra labai rūgščios reakcijos, neturtingi humusu.
Velėniniai jauriniai dirvožemiai užima pakilesnes ir nuotakesnes reljefo plokštumas bei šlaitus. Jie yra spygliuočiuose miškuose su žoline augmenija ant mažai karbonatingų uolienų.
Klaipėdos miesto ir jo apylinkių reljefas
Teritorija fiziniu geografiniu požiūriu priklauso pajūrio zonai jūrinių lygumų žemėvaizdžiui, kurio reljefas turi nuo Baltijos jūros netolygiai kylančią tendenciją. Šiaurinėje tirto ploto dalyje reljefo kilimas yra iki 30 metrų. Toks reljefo tipas pradėjo formuotis paskutinio apledėjimo bei Baltijos jūros vystymosi stadijų kaitos įtakoje. Švelnus reljefo banguotumas yra eolinės kilmės, jis driekiasi į moreninę lygumą. Didžioji teritorijos dalis apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl reljefo savybių daro šias teritorijos vietoves vaizdingas ir patrauklias. Nuo Klaipėdos miesto šiaurinės ribos palei jūrą tęsiasi jūrinės terasos, išskirtos 2 – aukštesnė (10m aukščio) ir žemesnė (5m aukščio). Pajūrio žemuma pakankamai banguota. Aukščiausias taškas yra Giruliuose – 30m virš jūros lygio. Teritorijoje yra didesnė natūralaus reljefo įvairovė nei Klaipėdos mieste. Baltijos jūros krantas smėlėtas su suformuotu apsauginiu kopagūbriu. Vidutinis apsauginio kopagūbrio aukštis 7 metrai, maksimalus 112 metrų, o plotis pamate siekia iki 150 metrų. Krantai pastovioje dinamikoje, o apsauginis kopagūbris pastoviai eroduojantis. Už apsauginio kopagūbrio suformuota miško juosta galutinai stabilizuoja kranto zonos dinamiką. Girulių bei Melnaragės vietovių reljefas yra mažai išreikštas, jame nėra didžiųjų kopų kaip Kuršių nerijoje.
Pajūrio regioninio parko (Girulių teritorijos) tvarkymo planas
Teritorijos tvarkymo tikslai:
• išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus pajūrio kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti gamtinės aplinkos savitumą, įvairovę;
• propaguoti ir remti pajūrio regiono tradicinę gyvenseną;
• sudaryti sąlygas rekreacijai, pirmiausia pažintiniam turizmui;
• užtikrinti Baltijos jūros pakrantės vandens kokybės apsaugą.
• sutvarkyti pažeistas gamtines teritorijas;
• sudaryti sąlygas plėtoti gamtinį pažintinį turizmą,
