Graikija-viskas apie ją…

Graikijos pavadinimo kilmė ir aiškinimas

Graikijai pavadinimą davė romėnai. Tikrasis valstybės pavadinimas – „Ellas“ arba „Elada“. Šis vietovardis kilo iš Senovės Graikijos gyventojų helenų, III – II tūkstantmetyje prieš Kristų sukūrusių savo civilizaciją, žinomą Helados vardu. Helenus lietuviškai būtų galima vadinti „Saulės žmonėmis“. Dabartinė valstybė vadinama ir kitais epitetais, pvz. „Europos kultūros ir demokratijos lopšys“, „Pasaulio stebuklų tėvynė“.

VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ

Graikija (Hellas), Graikijos Respublika (Dėmokratia tės Hellados) – valstybė Europos pietryčiuose. Ji užima Balkanų pusiasalio pietinę dalį iir turi daugiau negu 100 salų (19% visos teritorijos). Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose skalauja Jonijos, pietuose — Viduržemio, rytuose — Egėjo jūros. Plotas – 132 000 km2 (su salomis); gyventojų – 10 046000. Valstybinė kalba — graikų. Sostinė — Atėnai.

Ginkluotąsias pajėgas sudaro sausumos kariuomenė (~ 170 000 žm.), karinės oro (~ 25 000 žm., ~290 kovos llėktuvų) ir jūrų (~ 19 500 žm., ~93 kovos laivai) pajėgos. Iš viso — 199500. Sulaukus 21 metų atliekama žmonių Visuotinė karo prievolė. Tarnybos trukmė 28—32 mėn.

Švietimas ir mokslo įstaigos. Pirmasis pradinio privalomojo mokslo įstatymas priimtas 1834m. 1929m. įvestas nnemokamas 6 metų pradinis mokslas 6—12 m. vaikams. 1964m. pradėta demokratinė švietimo reforma, kuria buvo siekiama pailginti pradinio mokslo laiką ir įvesti modernią prof. lavinimo sistemą. Po 1967m. fašistinio perversmo demokratinė reforma nutraukta, privalomojo mokslo įstatymus faktiškai nustota vykdyti. 12% gyventojų buvo beraščiai. Bendrasis ir specialusis vidurinis mokslas mokamas. Į darželius priimami 3,5—5,5 metų vaikai. Pradinė mokykla — šešiametė. Vidurinė mokykla (valstybinė ir privati) 2 tipų: 3 metų gimnazija (nepilnoji vidurinė mokykla) ir 3 metų licėjus (pilnoji vidurinė mokykla), į kurį priimami baigusieji gimnaziją. Veikia 2—6 metų profesinės mokyklos, į kurias priimami baigusieji l—3 gimnazijos klases. Yra Atėnų (įkurtas 1837m.), Salonikų (įkurtas 1925m.), Patrų (įkurtas 1966m.), Janinos (įkurtas 1964m.) universitetai, Atėnų politechnikos institutas (įkurtas 1836m.). Graikijos aukštosiose mokyklose studijavo 85000 sstudentų. Mokslinio tyrimo darbams vadovauja Koordinavimo mokykla (įkurta 1926m.), leidžianti moksleiviškus žurnalus ir knygas, konsultuojanti vyriausybę mokslo klausimais. Gamtos ir humanitarinių mokslų darbus universitetuose organizuoja ir finansuoja Mokslinių tyrimų fondas. Svarbiausios mokslo tyrimo įstaigos: Brandos tyrimų centras „Demokritas“ (įkurtas 1961m.), Atėnų higienos institutas, Pastero institutas (įkurtas 1919m.), Onkologijos institutas (įkurtas 1938m.), Vidurinių amžių ir Nacionalinė dailės galerija (įkurta 1900m.). Olimpijoje, Delfuose, Korinte, Rodo ir Kretos salose veikia archeologiniai muziejai.

Politika. Graikijos Respublika yra parlamentinė demokratija. Įstatymus leidžia sostinėje Atėnuose. Įstatymus aaprobuoja Prezidentas. 300 Parlamento narių, išskyrus 12 valstybės deputatų, skiria politinės partijos, proporcingai balsų skaičiui, gautam per rinkimus. Parlamentas renka Prezidentą penkeriems metams. Šalis yra suskirstyta į 3 Administracinius Regionus ir 51 prefektūrą.

ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Nuo viduramžių kultivuojamos metalo kaldinimo, medžio drožybos, keramikos, siuvinėjimo, audimo tradicijos. Tautiniai drabužiai įvairūs ir gausiai ornamentuoti (yra ~2000 variantų). Gyvenvietės siejamos su aplinka, statomos daugiausia su terasomis. Dominuoja dviaukščiai kubo ir kito pavidalo gyvenamieji namai iš medžio ar akmens su vidaus galerijomis. Liaudies architektūros tradicijos ir bizantinio stiliaus bruožai būdingi viduramžių kulto pastatams. Buvo statomos kryžminės kupolinės cerkvės iš lauko akmenų ir keturkampės bažnyčios su trimis apsidiomis ir dvigubu narteksu. Sunkiai prieinamose kalnuotose vietose pastatyta tvirtovių, didelių vienuolynų kompleksų (Atonos Chalkidikės pilį pradėta statyti XIII a.; Meteorą Tesalijoje pradėta statyti XIV a.). Liaudies dailės motyvai ir bizantinio stiliaus elementai būdingi viduramžių bažnyčių freskoms, ikonų tapybai, grafikai. XIII—XV a. pastatyta gotikinių kulto pastatų. XVI—XVII a. kulto architektūrai turėjo įtakos italų renesansas. Interjerai buvo puošiami freskomis. Tapyboje susiformavo makedonų (XIII—XV a.) ir Kretos (XVI—XVII a.) mokyklos. Nuo XVI a. graikų tapytojai laikėsi italų tapybos tradicijų. XIX a. suklestėjo nacistinė architektūra ir dailė. Atėnai buvo rekonstruojami pagal 1832 metais sudarytą planą (architektas S. Kleantis, 1802—1862 ir kt; 1839 ppertvarkytas Vokietijos architekto L. fon Klencės); Atėnuose pastatyta Nacistinė biblioteka (1832m.), universitetas (1837m., abu projektavo danų architektas H. Hansenas), bizantiniai kulto pastatai. 1806 metais Kerkyros įsteigta pirmoji dailės mokykla. 1863m. dailės mokykla įsteigta Atėnuose. Dailėje įsivyravo pasaulietinė tematika. Tapyboje dominavo portretas. Realių portretų nutapė N. Kunelakis (1829—1869), buitinių kompozicijų sukūrė N. Litras (1832—1904) ir N. Gizis (1842—1901). XIX a. tapybai turėjo įtakos vokiečių (ypač Miuncheno) akademizmas. Romantinių peizažų nutapė J. Altamūras (1852—1878) ir K. Volanakis (1837—1907). Akademizmo bruožai būdingi L. Socho (1862—1911) ir K. Dimitriadžio (1881—1943) skulptūroms. XX a. pr. architektūroje dominavo neoklasicizmas ir funkcionalizmas. Nuo 1920m. sparčiai auga miestai, ypač uostamiesčiai (Atėnai, Salonikai). Susiformavo naujas daugiabučio gyvenamojo namo tipas su lodžiomis ir terasomis ant plokščio stogo (archit. K. Kicikis, g. 1892m.). Statomos vilos (ypač pajūryje) ir ultramodernūs pastatai, muziejai, viešbučiai. Restauruojami šiandieniniai miestai. Projektus kuria daugiausia architektūrinės firmos (K. Doksiadžio, g. 1913m., ir kt.). XX a. dailėje paplito įvairios modernistinės kryptys. XIX a. tapybos tradicijas plėtoja A. Georgiadis (g. 1892m.) ir E. Tomopulas (g. 1878m.). Realistinių paveikslų nutapė J. Karuchis (g. 1910m.), J. Moralis (g. 1916m.). Viduramžių ir liaudies dailės tradicijų laikosi F. Kondoghjs (g. 1895m.) ir S. Vasilėjus (g. 1902m.). Antikos meno motyvai būdingi D. Galanio (g. 1879m.) iir J. Tombro (g. 1889m.) grafikai, A. Socho (g. 1888m.) ir M. Tombro (g. 1889m.) skulptūroms. Simbolinių kompozicijų ir peizažų nutapė K. Partenis (g. 1879m.). Po II pasaulinio karo realistinių tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių sukūrė tapytojai V. Semerdzidis (g. 1911m.), skulptoriai Ch. Kapralas (g. 1909m.), grafikai V. Katrakis (g. 1914m.) ir A. Tašas (g. 1914m.). Nuo XX a. 6-tojo dešimtmečio modernistinių kūrinių sukūrė dailininkai A. Kondopulas (g. 1905m.), N. Chadzikiriakas-Gikas (g. 1906m.), L. Lameras (g. 1913m.).

MAKEDONIJA

Salonikai neabejotinai yra ne tik šiaurinės Graikijos centras, bet ir išėjimas iš Balkanų, kuris buvo jau nuo Kristaus laikų. Tai vienas iš seniausių Europos miestų, beje, antras pagal dydį Graikijos miestas, jį lenkia tik Atėnai, todėl dažnai Salonikai yra vadinami antrąja Graikijos sostine. Palankios sąlygos padėjo šį miestą paversti tikru gyvu Bizantijos meno muziejumi po atviru dangumi, kuris yra įtrauktas į UNESCO apsaugos programą. Salonikai garsėja savo sena ir gilia istorija, kurios pamatai yra šio miesto įsikūrimas, savo gražiais ir labai įvairiais bei įdomiais muziejais.

Graikiją sudaro 10 administracinių kraštų, suskirstytų į 51 nomą ir Atoso (Athos) kalno vienuolių respubliką. Chalkidikės pusiasalio dalis nuo 1920 m. turi „Vienuolių respublikos“ statusą Graikijos sudėtyje. Būdamas nuošaliau nuo turistinių maršrutų, Atosas išlaikė atsiskyrėlio statusą. 1926

metais jis buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių – Julijono kalendorių, pagal kurį vienuolynas 10 dienų atsilieka nuo likusio pasaulio. O iš tikrųjų atsilieka daugeliu amžių; čia nėra asfaltuotų kelių, važinėja vos keletas automobilių, elektra – retenybė. Bendruomenė sunyko viduramžiais, kai ji vienijo 40000 vienuolių, keli pastatai virto beveik griuvėsiais, tačiau gamtovaizdis liko nepakitęs. Atosas šiandien beveik toks pat, koks buvo tuo metu, kai Mergelė Marija nužengė čia ir, pakerėta pusiasalio žavesio, pašventino šią vietą bei ppavadino jį savo sodu.

Vardan ramybės ji prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos, tad Atosas nuo pat 1060 metų buvo išimtinai vyriškas, įskaitant ir naminius gyvulius. Nė vienos moters ir tik 10 svetimšalių vyrų per dieną įleidžiami į Šventąjį Kalną. Tai stačiatikybės centras. Yra 17 vienuolynų; pirmas vienuolynas Achia Lavra pastatytas X amžiuje, Atoso (Athos) kalno (2039m.) papėdėje.

ATĖNAI

Čia gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija.

Dabar Atėnuose gyvena apie 4 mln. gyventojų. Labai įdomi ir savotiška geografinė padėtis, nes mmiestą iš vienos pusės supa kalnai, o iš kitos – jūra. Šiaurinė Graikija nuo pietinės labai skiriasi aplinka ir gamta.

Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos llaikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien atėniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.

Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavūs antikinio amžiaus balto marmuro griuvėsiai.

Akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono ilanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno ppirmoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie pačio Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.

LITERATŪRA

Naujoji graikų literatūra pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Bizantijos žlugimo (1453m.). Jai įtakos turėjo Antikos ir Bizantijos kultūros tradicijos, Renesanso idėjos, graikų tautosaka (epas „Digenis Akritas“, IX—XI a. baladės; istorinės dainos, kleftų dainos). XV—XVII a. buvo palankesnės ssąlygos plėtotis regioninei literatūrai turkų neužimtose salose, ypač Kretoje. Čia sukurta anoniminė poema „Piemenaitė“ (1627m.), G. Chortakio (apie 1637m.) dramos veikalai, V. Kornaro (apie 1600—1670) eiliuotas romanas „Erotokritas“. XVII—XVIII a. literatūra graikų kalba šiek tiek buvo kuriama Konstantinopolyje, fanariotų sluoksniuose. Atsirado memuarinės literatūros veikalų.

XVIII a. pabaigoje — XIX a. nacistinio išsivadavimo judėjimas turėjo didelę reikšmę literatūros ir kalbos formavimuisi. Vyko kova tarp anarchistų, praktikavusių grynąją kalbą (katarevusą) ir liaudies kalbos (dimotikos) šalininkų. Patriotinei ir demokratinei krypčiai pradžią davė K. Rigo (apie 1757—1798) pilietinė lyrika, parašyta liaudies kalba. J. Vilaras (1771—1823), A. Christopulas (1772—1847) kūrė anakreontinę poeziją. 1821—1829 metais graikų nepriklausomybės karo revoliucines nuotaikas kūryboje reiškė poetas D. Solomas (1798—1857), vadovavęs Jonijos mokyklai, kuri puoselėjo liaudies tradicijas ir kalbą, kovojo su anarchizmu literatūroje. Jonijos mokyklai priklausė poetai: A. Kalvas (1792—1869), A. Valaoritis (1824—1879), dramaturgas A. Matesis (1794—1875). Į antikos kultūrą orientavosi ir „grynąją kalbą“ kultivavo Atėnų I-mosios mokyklos atstovai, poetai: A. Sucas (1803—1863), P. Sucas (1806—1868), A. Rangavis (1809—1892). Istorinį romano žanrą plėtojo K. Ramfas (1778—1871), P. Kaligas (1814—1896), E. Roidis (1835—1904). J. Psicharis (1854—1929) kalbotyros ir grožinės literatūros veikalais prisidėjo prie liaudies kalbos įsigalėjimo literatūroje. Poetai K. Palamas (1859—1943), G. Drosinis (1859—1951), J. Griparis (1871— 1942), L. Porfyras (1879—1932), susibūrę įį Atėnų II-ąją mokyklą, įtvirtino liaudies kalbos vartojimo tradiciją literatūroje. Reikšmingų realių novelių ir apysakų sukūrė A. Eftaliotis (1849—1923), A. Papadiamantis (1851—1911), A. Karkavicas (1866—1922), K. Teotokis (1872—1923), romanų miesto tematika — G. Ksenopulas (1867—1951), dramos veikalų — K. Christomanas (1867—1911). K. Kavafis (1863—1933) parašė filosofinės lyrikos. Poeto ir prozaiko K. Varnalio (1884—1975), poetų J. Rico (g. 1909m.), N. Vretako (g. 1911m.) kūrybai būdingos marksistinės idėjos, soc. realizmo metodai. Prozaikai E. Aleksijus (g. 1898m.), T. Kornaras (1909—1970), M. Lundemis (g. 1912m.) gvildeno „mažojo žmogaus“, N. Kazandzakis (1883—1957) — buržuazinės moralės, S. Mirivilis (1892—1969) — karo temą. Reikšmingų kūrinių antifašistine tematika parašė poetas K. Varnalis, poetas ir dramaturgas A. Sikelianas (1884—1951), G. Seteris (1900—1971). Kiti rašytojai, poetai: R. Bumipapa (g. 1906m.), O. Elitis (g. 1911m.), T. Livaditis (g. 1922m.), T. Patrikijas (g. 1924m.), prozaikai K. Politis (g. 1900m.), L. Naku (g. 1903m.), G. Teotokas (g. 1905m.), P. Prevelakis (g. 1909m.), D. Hadzis (g. 1913m.), dramaturgai: G. Ksenopulas, G. Sevastikoglas (g. 1913m.), poetas ir literatūros kritikas M. Avgeris (g. 1884m.). 1967—1974m. karinės diktatūros laikotarpiu daugelis pažangių rašytojų gyveno emigracijoje.

GAMTA

Krantų linijos ilgis (su salomis) ~ 15 000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užutekių, pusiasalių ((Peloponeso, Chalkidikės).

Reljefas. ~70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė — Zmolikas, 2637 metrai). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Rytinis dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus (Vermiono, Osos, Otrio, Parnaso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200—1800 metrai, aukščiausia viršūnė — Olimpas, 2911 metrų (aukščiausias A taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Šiaurės rytuose — Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų daugiausia pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.

Klimatas mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra 25 °C (šiaurėje) ir 27 °C (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4—6°C ir 10—12°C (kalnuose žemiau 0°C). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje — 900—1500 mm; rytiniuose rajonuose ir Egėjo jūros salose 400—700 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausią viršūnę dengia sniegas.

Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą. Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas,

Achelojas, Pinijas. Šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

Dirvožemiai ir augalija. Pakrantėse ir priekalniuose tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau — rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, šiaurės ir pietų Sporadų salynuose — kalnų raudonieji dirvožemiai. Miškingumas ~15% pietuose iki 750—900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai ((mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) — plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse — kėniai, pušys. Šiauriniuose rajonuose iki 750—1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800—1950 m — bukų, aukščiau — spygliuočių miškai. Didesniame negu 2000 m aukštyje yra alpinės pievos.

Gyvūnija Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse — ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vidurio Graikija) ir Samarija (Kretos ssala).

JAUNIMUI

Putų vakarėliai

Keisti dalykai dedasi viduryje putų masės. Po pusvalandžio trijų metrų aukščio putų masės Amnesia klubo La Troya vakarėlyje buvo paliktos aštuonios poros kelnių, trys prezervatyvai. La Troya putų vakarėliai vyksta trečiadieniais 5 valandą ryto; atsitiktiniai pputų vakarėliai būna Eden, o vandens vakarėliai — Es Paradis klube.

DC10

Šis senas lėktuvų angaras, kurie mano, kad klubas Space yra tik apšilimui. Iš pradžių mažai kam žinoma vieta, tačiau įdomus tamsus interjeras ir saulėta terasa pavertė klubą vienu labiausiai aptariamų klubų saloje. Nepasirodykite čia per anksti, nes veiksmas neprasidės kol 9 valandą ryto neatsidarys terasa. Pats tas praleisti pirmadienio rytą po Space vakarėlio.

Jeigu man atsitiks bėda?

Nudegei akis? Sudaužei išnuomotą automobilį? Tave areštavo? Štai ką reikia daryti.

Kelyje

Girti vairuotojai yra pagrindinis vietinės policijos rūpestis ir dėl daugybės klabenų mirčių, keliuose buvo pradėti dažni patikrinimai. Geriausia išvis negerti, bet, jeigu vis dėlto tai darai, tai ne daugiau nei 2 skardines alaus arba 2 stiklines vyno. Jeigu išgėrei daugiau, išsikviesk ttaksi,nes jie pigūs ir lengvai surandami. Jeigu visgi įsirėžei į medį su mašina ar mopedu, nebėk. Geriausia nuoširdžiai bendrauti su policininkais ir jie taip pat elgsis su tavimi. Jeigu į situaciją patekai kartu su kitų mašinų vairuotojais, būtinai užsirašyk jų pavardes bei adresus, registracijos numerius ir mašinos modelį.

Susirgus

Nepamiršk apsidrausti sveikatą prieš išvykstant. Vietinės vaistinės vadinasi iatmacia ir yra labai parankios sprendžiant smulkias sveikatos problemas (pvz. vidurių užkietėjimas). Jeigu prireikė ligoninės, nuvyk į vietinę Galeno Clinic ir gydytojas tave aapžiūrės kaip įmanoma skubiau. Gydytojai yra geresni negu tikimasi, tad neišsigąskite jų. Greitosios numeris – 112. Jeigu draugą ką tik su vežimėliu įkėlė į greitąją, jis bus nuvežtas į Can Mtsses ligoninę

MUZIKA

Liaudies muzikai būdinga žanrų ir formų įvairovė; joje ryški bulgarų, turkų muzikos įtaka. Dermės diatoninės, yra pentatonikos, chromatizmo. Ritmika dažniausiai asimetrinė. XVII—XVIII a. išpopuliarėjo antiturkiškos istorinės kleftų dainos. Dainuojant dažnai šokama rateliu. Muzikos instrumentai: fleita, dūdmaišis (pučiamieji), buzukis, mandolina, smuikas, liutnia (styginiai). Naujoji graikų muzika pradėjo formuotis XIX a. vid; ją įtakojo italų ir prancūzų muzika. XIX a. kompozitoriai: N. Mandzaras (1795—1872 sukūrė himno muziką), operų autoriai S. Ksindas (1812—1896), P. Kareris(1829—1896), S. Samaras (1861—1917). Nacionaliniai graikų muzikos bruožai išryškėjo XX a. kompozitorių D. Lavrango (1864—1941), G. Lambeleto (1875—1945), M. Kalomyrio (1883—1962; garsiausias graikų kompozitorius), M. Varvoglio (1885-1967), E. Riadžio (1890—1935) kūryboje. Kiti XX a. kompozitoriai: D. Levidis (1886—1951), P. Petridis (g. 1892m.), G. Poniridis (g. 1892m.), N. Skalkotas (1904-1949; kūrė serijinę muziką), J. Papajoanus (g. 1910m.), J. Ksenakis (g. 1922m.), J. Sisilianas (g. 1922m.), M. Hadzidakis (g. 1925m.), M. Teodorakis (g. 1925m.), J. Christus (1926—1970). Nuo 1900 metų Atėnuose veikusi operos trupė 1939 metais pertvarkyta į Nacionalinį operos teatrą. Atlikėjai: dirigentai — D. Mitropulas (1896—1960), M. Karidis (g. 11923m.), A. Kunadis (g. 1924m.); dainininkės — M. Kalas (1923—1977), E. Suliotis (g. 1943m.). Salonikuose veikia valstybinė konservatorija (1914m.); dar yra 4 privačios konservatorijos. Atėnuose kasmet šiandieniniuose teatruose rengiamas muzikinis festivalis.

Ūkis

Graikija — agrarinė industrinė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu silpnai išsivysčiusi. Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis. Nacionalinės pajamos vienam gyventojui vidutiniškai yra 685 doleriai.Žemės ūkis. Ūkiams, turintiems iki 3 ha (60% visų ūkių), tenka 20% dirbamosios žemės. Iš viso dirbamosios žemės yra 3,8 mln. ha (~30% šalies ploto), pievų ir ganyklų 5,2 mln. ha (daugiausia kalnuose). 855 000 ha dirbamos žemės drėkinama. Žemdirbiai pagamina — 75% visos žemės ūkio produkcijos. Naudojama 130 000 traktorių. Svarbiausi javai yra kviečiai. Jie auginami daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Trakijoje. Ryžiai sėjami Graikijos šiaurėje, Aksijo (Vardaro) ir Strimono (Strumos) žemupių pelkėtuose slėniuose. Svarbiausi techniniai augalai: tabakas (ypač aukštos kokybės Makedonijos ir Trakijos) ir medvilnė, kuri auginama Tesalijos, Makedonijos, Trakijos, Beotijos lygumose. Labai daug vynuogių, citrusų (ypač apelsinų ir citrinų) ir alyvmedžių sodinama Peloponeso, vakarų Graikijos pakraščių rajonuose ir pietų salose. Prie Korinto įlankos ir Kretos salos auginamos vynuogės, iš kurių gaminamos razinos. Cukriniai runkeliai sodinami Makedonijoje, Tesalijoje. Gyvulininkystė – ekstensyvi. GGalvijų yra 1,2 mln., avių – 8,5 mln., ožkų – 4,5 mln., kiaulių – 1 mln. Žvejojama daugiausia pakrantėse. Per metus sugaunama ~ 125 000 t žuvų (daugiausia tunų, sardinių). Peloponeso pusiasalio pietuose ir salose renkamos pintys.