Graikijos gamtinių ir kultūrinių objektų įvertinimas

TURINYS

ĮVADAS 3

GEOGRAFINIAI DUOMENYS 4

GRAIKIJOS REGIONAI 6

1.1. ATIKA 6

1.2. PELOPONESAS 8

1.3. VIDURINĖ GRAIKIJA 8

1.4. TESALIJA 9

1.5. MAKEDONIJA 10

1.6. TRAKIJA 11

GRAIKIJOS SALOS 12ĮVADAS

Yra šalių, be kurių žmonijos kultūros raida tiesiog neįsivaizduojama. Viena iš jų – Graikija. Akmenuota Elados žemė, tas mažytis lopinėlis žemėlapyje, sudarantis tik 0,9 % pasaulio teritorijos, davė žmonijai daugiau nei ištisi žemynai. Prieš tūkstančius metų, kai Europoje nebuvo nei miestų, nei valstybių, Graikijoje prasidėjo vadinamasis kultūros stebuklas. Čia, šitoje mitais apipintoje šalyje, prieš tūkstančius metų žmonės pradėjo spręsti gyvenimo ir mirties problemas, kurti matematines teoremas, statyti teatro vaidinimus. Čia ppirmąkart buvo duota Hipokrato priesaika, pirmąkart uždegta Olimpinė ugnis, čia gimė tobuliausia valstybinė valdymo forma – demokratija.

Mes net nesusimąstome, kiek daug tradicijų esame perėmę iš senosios Graikijos. Su šios šalies kultūra susiduriame dar vaikystėje, skaitydami mitus apie Trojos karą, Heraklio žygius ar Odisėjo klajones. Gal jau tada daugeliui kyla noras nukeliauti į tas vietas, kur gyveno pamėgtieji didvyriai.

Graikija yra už dviejų tūkstančių kilometrų į pietus nuo Lietuvos, toje pačioje laiko juostoje, kaip ir mūsų tėvynė. Jei žemėlapyje nuo VVilniaus vestume liniją žemyn, atsidurtume Graikijoje, šalyje, apie kurią galima daug skaityti ir daug rašyti, bet pajusti galime tik pamačius ją pačiam.

Graikija plotu maždaug dvigubai lenkia Lietuvą, užima apie 131 tūkstantį kvadratinių kilometrų. Gyventojų šioje šalyje apie dešimt milionų.

Graikija –– Pietryčių Europos šalis, kurios teritorija užima daugybė kalnų ( apie aštuonis dešimtdalius visos teritorijos). Čia Olimpo kalnas (2920 m), mitologinė graikų dievų buveinė. Kalnai nusidriekia iki pat jūros, vienur kitur juosdami nedideles pajūrio lygumas. Lygumos, kalvos ir plokštikalnės sudaro likusį Graikijos kraštovaizdį.

Graikija visada buvo kryžkelė tarp Europos ir Mažosios Azijos, Europos ir Afrikos.

Kreta – didžiausia jos sala ( apie 260 km ilgio, per pusmilijonį gyventojų) – irgi ėjo iš rankų į rankas: priklausė Graikijai ir Romai, arabams ir Bizantijai, parduota Venecijai, užkariauta turkų, galutinai Graikijai grįžo tik šio amžiaus pradžioje. Kiekviena kultūra paliko savo pėdsakų. Tai mečetės ir venecijiečių tvirtovės, bizantiškos ikonos ir atkasami senųjų civilizacijų rūmų pamatai su puikiai išsilaikusiais milžiniškais ąsočiais alyvogių aliejui.

Šiandien Graikija –– Europos ir Azijos kultūrų mišinys.

Šio darbo pagrindinis tikslas: išskirti ir įvertinti Graikijos gamtinius ir kultūrinius išteklius bei atskirus objektus.

OFICIALUS PAVADINIMAS – Graikijos Respublika (Elliniki Dimokratia); tikrasis pavadinimas “Ellas” arba “Ellada”; senovės Graikijos gyventojai helenai. Sostinė – Atėnai (Athinai).

GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Balkanų pusiasalio pietinė dalis ir apie 2600 salų ir salelių, iš jų 154 gyvenamos; kranto linijos ilgis 15021 km, pakrantė labai išraižyta – Peloponeso ir Chalkidikės pusiasaliai, daug įlankų užutekių; priskiriama Pietų Europai.

Viduržemio jūros vidaus jūros: Trakijos šiaurėje, Egėjo ((191 tūkst. kv. Km) rytuose, Mirtėjos ir Kretos ( didžiausias gylis 2591 m) pietryčiuose, Jonijos vakaruose.

GRAIKIJOS ISTORINĖS SRITYS:

Sritis Plotas Gyventojų Didžiausias

(tūkst.km2) (tūkst.) miestas

Vid.Graikija 24.9 3515 Atėnai

ir Euboja

Peloponesas 21.4 984 Patrai

Jonijos salos 2.3 183 Kerkyra

Epyras 9.2 309 Janina

Tesalija 13.9 659 Volas

Makedonija 34.2 1883 Salonikai

Trakija 8.5 329 Komotinis

Egėjo salos 9.0 416 Mitilėnė

Kreta 8.3 456 Heraklionas

PLOTAS IR RELJEFAS – 131957 kv. km. Apie 70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies .paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė – Zmolikas, 2637m.). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tesinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Graikijos rytinės dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus, (Vermiono, Osos, Otrio, Parnoso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200-1800m., aukščiausia viršūnė – Olimpas, 2911 m.(aukščiausias Graikijos taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Graikijos šiaurės rytuose – Rodopų ir Kirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų dagiausia Graikijos pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje. Apie 7000 stalaktitinių ir stalagmitinių olų, iš jų pusė Kretoje. Glyfados ola ((urvas) Peloponese laikoma viena gražiausių Europoje.

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS:

Graikijoje yra išgaunama tokių iškasenų: nikelio, boksitų, asbesto, perlito, lingnito, magnezito, švino, cinko, chromo, mangano, marmuro, piritų. Dauguma iškasenų yra daugiausia iškasama Europoje.

KLIMATAS:

Klimatas tipiškas Viduržemio jūros, be įprastų mums 4 metų laikų, sausa karšta vasara ir drėgna šilta žiema. Liepos vidutinė temperatūra +25 laipsniai (šiaurėje) ir +27 laipsniai (pietuose); Atėnuose saulė šviečia 2730 val. per metus. Karštomis vasaros dienomis būdingas sausas rūkas. Sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4-6 ir 10-12 laipsnių (kalnuose žemiau 0). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje – 900-1500 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausias viršūnes dengia sniegas.

VIDAUS VANDENYS:

Upės Graikijoje trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą.Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas (297 km), Achelojas (220), Pinijas (205). Graikijos šiaurės rytuose teka Marica (204), Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

DIRVOŽEMIAI IR AUGALIJA:

Graikijos pakrantėse ir priekalniuose vyrauja tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau – rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Sporadų salynuose – kalnų raudonieji dirvožemiai. Šalies miškingumas apie 115%. Graikijos pietuose iki 750-900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse – kėniai, pušys. Šiaurės rajonuose iki 750-1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800-1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniam nei 2000 m aukštyje yra alpinės pievos. Pievos ir ganyklos užima 40, miškai ir krūmai 20, ariamoji žemė 14, sodai ir vynuogynai 8 proc. šalies teritorijos.

GYVŪNIJA:

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse-ruonis vienuolis. Graikijoje yra daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.)GRAIKIJOS REGIONAI

ATIKA

Atika – akmenuotas Egėjo jūros skalaujamas pusiasalis Graikijos viduryje. Ši sritis, kurios kalnuose iškasama daug marmuro, garsėja puikiais pliažais ir archeologiniais paminklais. Braurone išlikusi medžioklės deivės Artemidės šventykla, Ramnunte galima pasigerėti keršto deivės Nemesidės šventykla, o Eleusine driekiasi didžiulė archeologinė vietovė, kur buvo garbinama derlingumo deivė Demetra ir vykdavo jai skirtos misterijos. Maratono lygumoje, plytinčioje už 41 km nuo Atėnų, 490 m. pr. Kr. įvyko mūšis tarp persų ir atėniečių. Pasak legendos, po kautynių vienas graikų karys bėgte nubėgo į Atėnus, kad praneštų mietso gyventojams apie pergalę. Pasiekęs tikslą, jis

krito negyvas. Dabar Maratone galima išvysti pilkapį, supiltą žuvusiems kariams, bei aplankyti vietinį muziejų. Šalia Maratono driekiasi puikūs pliažai. Iš Bizantijos paminklų paminėtini šalia Atėnų esantys Dafni ir Kesariani vienuolynai su nuostabiomis freskomis bei mozaikomis. Kiekvieną nudžiugins kelionė į pietinį pusiasalio kyšulį – Suniją, kur ant aukšto skardžio stovi Poseidono šventykla (V a. pr. Kr.).

ATĖNAI

Atikos pietuose, apsupta keturių kalnų, prisiglaudusi prie Sarono įlankos, dieną ir naktį pulsuoja Graikijos širdis – Atėnai. Jame dabar gyvena beveik pusė Graikijos – apie 44 mln. gyventojų. Tai vienas iš seniausių pasaulio miestų ir vienas iš jauniausių Europos sostinių. Graikijos sostine Atėnai paskelbti tik 1834 m. Tuomet tai buvo mažytis, Akropolio papėdėje išsidėstęs kaimelis, kuriame gyveno apie 10 000 gyventojų. Akropolis ir dabar lieka pagrindinių miesto simboliu. Pastatytas prieš 2500 metų, išlaikęs karus ir žemės drebėjimus, šis architektūros šedevras žūsta nuo šiuolaikinio miesto teršalų. Šventyklų marmuras pamažu genda. Erechtejono kariatidės jau pakeistos kopijomis. Jų originalus galima pamatyti Akropolio muziejuje.

Nuo Akropolio atsiveria ir seniausio pasaulyje DDionizo teatro vaizdas, Dzeuso Olimpiečio šventyklos kolonos, prieš šimtą metų pastatytas Olimpinis stadionas. Pažvelgus nuo Areopago kalvos, stūksančios prieš Akropolį, matyti senoji Agora – antikinių Atėnų kvartalas su puikiai išlikusia Hefaisto šventykla. Iš daugybės Atėnuose esančių muziejų reikšmingiausias – archeologijos mmuziejus, į kurį suvežti įdomiausi visos Graikijos eksponatai.

Turistus labiausiai traukia Plaka. Tai mažytis senųjų Atėnų kvartalas Akropolio papėdėje, pastatytas turkų okupacijos metais. Plaka vilioja suvenyrų parduotuvėmis ir puikiomis tavernomis.

Apie Atėnus galima rašyti labai daug. Tai kontrastų miestas, kuriame antika gyvena kartu su šiandiena.Tai šalies kultūros centras. Be šio miesto neįmanoma įsivaizduoti Graikijos.

PELOPONESAS

Iš Atėnų pasukę Korinto link ir valandą pavažiavę gražia Sarono įlankos pakrante, pasiekiame Korinto kanalą, jungiantį Jonijos bei Egėjo jūras. Pervažiavę kanalą, atsiduriame didžiausiame Graikijos pusiasalyje Peloponese. Pasukime antikinio Korinto link. Senovėje tai buvo galingas Graikijos polis. Korinte išliko unikalios monolitinės Apolono šventyklos kolonos.

Nuo Korinto pasukite į Epidaurą, kad važiuodami Peloponeso pakrante, pasigrožėtumėte puikiais vaizdais. Epidauro teatras (IV a. pr. Kr.) garsėja nuostabia akustika. Vasarą čia statomos antikinės ddramos, vyksta teatro festivaliai.

Nuo čia netoli ir Mikėnai, Agamemnono, vadovavusio graikams žygyje prieš Troją, sostinė, klestėjusi II tūkst. pr. Kr. Tada buvo pastatytas Mikėnų akropolis, apjuostas milžiniška Kiklopų siena. Didžiulė Mikėnų teritorija labai sugriauta. Įėję pro Liutų vartus, išvysite apvaliąją kapavietę, kurioje buvo rasti auksiniai lobiai. Mikėnai jus pakerės savo buvusia didybe. Peloponese galima užsukti ir į negyvenamą viduramžių miestą Mistrą. Apleisti jo namai, tuščios gatvės ir cerkvės palieka liūdną įspūdį.

Įdomu apsilankyti ir Olimpijoje. Čia 776 m. pr. Kr. įįvyko pirmos sportinės žaidynės, skirtos Dzeusui, Olimpo vadovui, todėl. ir buvo pavadintos olimpinėmis (nereikia painioti Olimpijos su Olimpo kalnu). Archeologinė vietovė išsidėsčiusi lygumoje, ramioje vietoje. Dzeuso šventykloje kažkada stovėjo vienas iš pasaulio stebuklų – trylikos metrų aukščio chrisoelefantinė Dzeuso statula. Dabar olimpinė ugnis uždegama prieš Heros šventyklą. Olimpijos muziejuje saugomi čia rasti eksponatai.

VIDURINĖ GRAIKIJA (STEREA ELADA)

Iš Peloponeso persikėlę per Korinto įlanką, atsiduriame Vidurinėje Graikijoje, kurios žymiausias objektas – Delfai. Keliaujant į Delfus per Amfisą, galima pamatyti Vidurinės Graikijos kalnus, tarp kurių pats įspūdingiausias – Parnasas. Šio kalno papėdėje ir išsidėdtę Delfai, garsiausia pranašysčių vieta antikoje, dievo Apolono orakulas. Archeologinė vietovė labai sugriauta, bet nuo jos atsiveria puikus reginys. Labai įdomus Delfų muziejus, kuriame daug unikalių eksponatų.

Netoli Delfų, kilometro aukštyje išsidėstęs žavus Arahovos miestelis, garsėjantis rankų darbo kilimais ir puikiu fetos sūriu. Rytinę Vidurinės Elados dalį skalauja Egėjo jūros bangos. Čia daug puikių pliažų.

TESALIJA

Be gražių Egėjo jūros pakrančių, ši sritis pasižymi ir didžiausia Graikijoje lyguma, kurioje auga medvilnė, suverstos sulūžusios mašinos ir gausu čigonų taborų. Vis dėlto verta pravažiuoti pro visą tai, kad pamatytume Meteorus.

METEORA – GAMTOS FENOMENAS IR DVASINIS CENTRAS

Tarp 15 pravoslaviškų valstybių pasaulyje Graikija užima ypatyngą vietą. Ir ne tik todėl, kad 98 proc. jos gyventojų iišpažįsta pravoslavų tikėjimą ir uoliai laikosi jo tradicijų, bet dėl dviejų unikalių ir įspudingų vietų, laikomų visos rytų pravoslavijos dvasios centrais. Tai minėtas Šventasis kalnas ir Meteora. Žodžiais aprašyti šį gamtos ir kultūros stebuklą tikrai sunku. Meteora – nuo graikų kalbos žodžio “meteorizo” (pakeltas į orą). Tai milžiniškos tarsi stulpai uolos, kurių viršūnėse lyg erelių lizdai sutūpę vienuolynai. Uolos lyg koks stebuklas iškyla Centrinėje Graikijoje plytinčioje Tesalijos lygumoje. Tai dar labiau sustiprina Meteoros, visų pirma, kaip gamtos reiškinio, įspūdį. Geologija tai aiškina kaip galingos upės deltos darinį, kada prieš milijonus metų ties upės žiotimis susikaupė daug sąnašų. Pagal hipotezę manoma, kad iš buvusio senovės Tesalijos ežero tekėjusi didžiulė upė išnešė čia gausybę akmens skaldos, molio, dumblo. Ilgainiui visa tai susicementavo į įspūdingo dydžio uolas.

Po milijonų metų, išdūlėjus silpnesnėms struktūroms, liko milžiniškos, fantastiškų formų stiprios uolos. Uolų stulpai šauna į 400-600 metrų aukštį. Jų viršūnėse prieš 600 metų įsikūrė pirmieji vienuolynai.

Legendinė Meteoros vietovė buvo žinoma jau nuo senovės helenų laikų. Čia nuo karų ir plėšikų slapstėsi žmonės, nes uolose daugybė nišų, įlinkių, urvų. XII a. pastatyta pirmoji šv. Dievo motinos maldykla, o XIV a. čia jau buvo 24 vyrų ir moterų vienuolynai bei nemažai atsiskyrėlių būstų.

Šiuo metu veikia 4 vyrų iir 2 moterų vienuolynai. Iš jų 5 galima aplankyti. Kai kurie vienuolynai turistams sunkiai pasiekiami, reikia įveikti kelis šimtus laiptelių. Vienuolynuose yra gražių (XIV-XVI a.), pobizantiškojo stiliaus cerkvių, koplyčių, varpinių bokštų. Vienuolynuose sukaupta nemažai istorinių dokumentų, senų knygų rankraščių, bažnytinių drabužių kolekcijų, ikonų ir kt.

MAKEDONIJA

Keliaujantys po šiaurinę Graikiją gali kilstelėti laiko šydą atgal 2500 – 4500 šimtmečių. Archeologiniai radiniai, miestų ir šventyklų liekanos liudija, jog Makedonija, didžiausia dabartinės Graikijos sritis, ypač klestėjo V- IV a. pr. m. e., valdant carui Filipui II, suvienijusiam visus graikus. Jo sūnus Aleksandras istorijon įžengė šlovingu karvedžio, Didžiojo Aleksandro Makedoniečio vardu, prie savo karalystės prijungęs didžiulius Azijos plotus. Po jo mirties Babilone (323 m. pr. m. e. ), vienas palikuonių, Kasandras,. 315 m. pr. m. e. įkūrė Salonikus, pavadinęs juos savo žmonos ( Aleksandro Makedoniečio sesers) vardu. Dabar iš šio miesto driekiasi keliai į senuosius Makedonijos istorinius centrus.

Salonikai neabejotinai yra ne tik šiaurinės Graikijos centras, bet ir išėjimas iš Balkanų, kuris buvo jau nuo Kristaus laikų. Tai vienas iš seniausių Europos miestų, beje, antas pagal dydį Graikijos miestas, jį lenka tik Atėnai, todėl dažnai Salonikai yra vadinami antrąja Graikijos sostine. Palankios sąlygos padėjo šį miestą paversti tikru gyvu Bizantijos meno muziejumi po

atviru dangumi, kuris yra įtrauktas į UNESCO apsaugos programą. Salonikai garsėja savo sena ir gilia istorija, kurios pamatai yra šio miesto įsikūrimas, savo gražiais ir labai įvairiais bei įdomiais muziejais. Važiuojant iš Salonikų į Atėnus per Litohoro miestelį galima pasigėrėti Olimpo kalnų.

ŽAVIOJI CHALKIDIKĖ

Į rytus nuo Salonikų (120 km) jūron išsikišusi didžiulį Chalkidikės pusiasalį kaip ir kiekvieną Graikijoje žemės lopinėlį gaubia legenda. Pasak jos, du milžinai – Sitonas ir Atonas ilgai tarpusavyje kovojo dėl gražuolės undinės širdies. Jūrų dievas Poseidonas, supyko iir metęs savo trišakį, padalijo pusiasalį į tris dalis. Dabar Chalkidikės pusiasalį sudaro trys ilgi, siauri Kasandros, Sitonijos ir Atono pusiasaliai.

VIENUOLIŲ RESPUBLIKA

Viename iš jų – Atono Šventajame kalne (Agion Oros) įsikūręs vienuolynų kompleksas. Chalkidikės pusiasalio dalis nuo 1920 m. turi “Vienuolių respublikos” statusą Graikijos sudėtyje. Būdamas nuošaliau nuo turistinių maršrutų, Atonas išlaikė atsiskyrėlio statusą. Beveik visą Atono pusiasalį – apie 80 proc. teritorijos užima vienuolynų valstybei priklausanti teritorija. Čia įsikūrė per 20 graikų, rusų, bulgarų, serbų vienuolynų, garsėjančių rankraščių ir BBizantijos meno kūrinių kolekcijomis. Ypač turtingas didžiausias Atone – rusų šv. Panteleimono vienuolynas. Šventajame kalne iš viso gyvena apie 1600 vienuolių, seniau jų būta 4-6 tūkstančiai.

1926 metais Atonas buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių – Julijono kkalendorių, pagal kurį vienuolynas 10 dienų atsilieka nuo likusio pasaulio. O iš tikrųjų atsilieka daugeliu amžių; čia nėra asfaltuotų kelių, važinėja vos keletas automobilių, elektra – retenybė. Bendruomenė sunyko viduramžiais, keli pastatai virto beveik gruvėsiais, tačiau gamtovaizdis liko nepakitęs. Atonas šiandien beveik toks pat, koks buvo tuo metu, kai Mergelė Marija nužengė čia ir, pakerėta pusiasalio žavesio, pašventino šią vietą bei pavadino jį savo sodu. Vardan ramybės ji prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos, tad Atonas nuo pat 1060 metų buvo išimtinai vyriškas. Nė vienos moters ir tik 10 svetimšalių vyrų per dieną įleidžiami į Šventąjį Kalną. Tai stačiatikybės centras. Pirmas vienuolynas Achia Lavra pastatytas X amžiuje, Atono kalno papėdėje.

TRAKIJA

Bene mažiausiai turistų lankoma šiaurinė šalies sritis, atitekusi Graikijai XXX a. pradžioje. Šioje su Turkija besiribojančioje srityje gyvena nemažai turkų, veikia jų mokyklos ir mečetės, o kaimo moterys dar ir dabar dengia veidus. Trakija garsėja puikiais pliažais bei didžiuliais ežerais, kuriuose veisiasi daug retų paukščių..GRAIKIJOS SALOS

Keturios salų grupės: Kreta (Kriti) – antikinė Minojos kultūra su sostinės Knoso (Knoss) griuvėsiais, Sporadai (Sporadhes) – pietinės Sporadų salos vadinamos Dodekanais (Dhodhekanisos – iš graikų „dvylika salų“), Kikladai (Kikladhes) ir Jonijos salos (Ionioi Nisol).

Visas salų plotas 25213 kv.km (19 proc. šalies teritorijos); didžiausios ssalos: Kreta (8259 kv.km), Euboja (3755 kv.km), Lesbas (2154), Rodas (1412), Chijas (842), Kefalinija (781), Kerkyra arba Korfu (593), Samas (476), Limnas (476), Naksas (428), Zakintas arba Zantė (410), Tasas (379), Andras (360). Gavdo sala laikoma piečiausia Europos sala – 34º48′ šiaurės platumos.

Nors Graikijos salų gamtinės ir klimatinės sąlygos gana vienodos, jos skirtingos ir vadinamos “daugelio veidų salomis”. Turtinga istorinė praeitis ir izoliuotos, palyginti negausių salyčių bendruomenės kiekvienai salai teikia savito kolorito. Taip Lemno sala garsėja medvilne, šilkmedžio uogomis. Santorinio sala – ugnikalniu. Iškelta hipotezė, kad butent šio ugnikalnio išsiveržimas XV amžiuje pr. Kr. sunaikino legendinę Atlantidės civilizaciją.

Ikarija – sala Egėjo jūroje. 257 kvadratinių kilometrų dydžio saloje yra apie 10 tūkstančių gyventojų. Sala garsi tuo, kad joje Ikaras, mitologinis graikų herojus, Dedalo sūnus, atliko pirmąjį bandymą žmonijos istorijoje pakilti į orą su sparnais, padirbtais iš vaško ir plunksnų, ir žuvo. Nepaisydamas tėvo perspėjimų, jis prisiartino prie saulės. Sparnų vaškas ištirpo, ir Ikaras nukrito į jūrą.

Rodo saloje buvo vienas pasaulio stebuklų – Rodo kolosas.

Daugelis Egėjo jūros salų gyvena dvigubą gyvenimą. Vasarą čia knibždėte knibžda turistų. Žiemą salos tarsi išmirusios. Visiškai kitokį įspūdį palieka Furnio sala. 1500 Furnio salos gyventojų verčiasi žvejyba. Tai pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.

Koso salą galima apibūdinti kaip ssportišką. Buriuotojai vadina ją rojumi, Kefalijos įlanka – Dievo dovanota greičio pakrante, o paplūdimius, esančius salos šiaurėje, – komfortiškais pasivaikščiojimo keliais.

Labai įdomus mažas žemės lopinėlis, esantis tarp Koso ir Kalimno salų. Čia nėra asfalto, automobilių ir mopedų. 70 gyventojų gyvena mažame kaimelyje, kurį nuo vėjų saugo įlanka su puikaus paplūdimio smėliu. Užeigų terasos ribojasi su krantu, kai kurie stalai stovi tiesiog ant smelio. Ir visiška tyla.

KRETA – DEIVIŲ ŽEMĖS SALA

Kaip ir visa Graikija, taip ir ši sala apipinta legendomis ir padavimais. Kelionė po šią salą neprailgs tiems, kurie turi ne tik istorinių žinių apie šią žemę, bet ir lakią fantaziją tam, kad akmenų krūvas paverstų klestinčiais miestais.

8500 kvadratinių kilomentrų salos teritorijoje gyvena per 500 tūkstančių gyventojų. Saulėtomis dienimis ir nuostabiais kurortais viliojanti Kreta nemažiau stebina ir savo istorija bei kultūra.

Kreta – Šventosios Žemės atitikmuo besidomintiems Didžiosios deivės matristine kultūra. Šią žemę aplanko piligrimai, kurie keliauja Naujojo Testamento pėdsakais, mat apaštalą Paulių į Romą, kau turėjo būti teisiamas, gabenęs laivas buvo sustojęs Kretoje. Dar anksčiau Paulius buvo atvykęs į salą ir čia palikęs Titą, kad padėtų naujai bažnyčiai. Pirmajam krikščionių bažnyčios vyskupui Titui Kretoje buvo pastatyta bazilika Gortinoje, kuri tuomet buvo klestintis miestas.

Mino civilizaciją mena dar viena Kretos įįžymybė – Knoso rūmai, kuriuose dar Europos kultūros priešaušryje buvo įrengta kanalizacija, vonios kambariai, vėdinimo sistemos. Nuostabios rūmų freskos, kuriose čiulba paukščiai, žaidžia beždžionėlės ir žydri delfinai. Neaptikta jokių karo pėdsakų, tad daugelio nuomone, šią taiką civilizaciją sugriovė Santoronio ugnikalnio išsiveržimai ir galingų žemės drebėjimų bangos.

Visa Kretos žemė – muziejus po žeme, o alyvuogės ir vynuogės – svarbiausias pajamų šaltinis. Ši sala nuo seno garsėja kaip žemdirbystės rajonas. Kalnuotas peizažas pasipuošęs jau minėtais alyvmedžiais, bet koloritą paįvairina ir apelsinmedžių giraitės, riešutmedžių sodai, ir, aišku, .vynuogės. Jau nuo 1700 m. pr. Kr. Kretoje gamino ir eksportavo alyvmedžių aliejų ir vyną. Saloje auga per 30 mln. alyvmedžių. Auginamos žaliosios ir juodosios alyvuogės. Vien iš juodųjų alyvuogių išspaudžiama pusė visos Graikijos alyvų aliejaus. Daržovių ir vaisių derlius čia renkamas du kartus per metus. Kalnų šlaituose nuo senų laikų laikomi bitynai, tad galima paskanauti ir Kretos salos medaus.

Permainingas salos kraštovaizdis. Kretos centre iškyla aukščiaisia salos dalis – Idos kalnų grandinė (aukščiausias taškas – 2456 m). Vakarinėje dalyje dunkso Baltieji kalnai, kurių viršūnes žiemą kartais dengia sniegas. Cia yra labai įspūdingas Samarjos tarpeklis (18 km). Rytinėje dalyje mitais apipinti Dikčio kalnai su Lasčio plokščiakalniu ir garsiąja Dikčio uola. Pasak legendos, čia gimęs Dzeusas. Lasčio

plokščiakalnis, apsuptas kalnų ir milžiniška stalaktitų uola, verčia susimąstyti apie Dzeuso vertą peizažą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Europa – mūsų žemynas // S. Dijokienė. – Kaunas: Šviesa, 2001.

2. Europos ir Azijos šalys // P. Lingė. – Vilnius: Lietuvos rytas, 1996.

3. Kelionės ir pramogos // 2001 № 1 (18)

4. Kelionių magija // 2000 № 5 (10)

5. Kelionių magija // 2004 № 4 (45)