Gudija

Nenumaldomai artėjo linksmiausia lietuvių liaudies šventė – Lapkričio 1d. Sugalvojome praskaidrinti slogias šventės nuotaikas eiline kelione pas savo kaimynus. Šį kartą burtas krito ant Baltarusijos, tiksliau sakant jos sostinės miesto-didvyrio Minsko. Viskas prasidėjo nuo pasų ir po 110Lt (už vizą) atidavimo į vieną iš kelionių agentūrų savaitei (likimo ironija bet paskiau dėl to negalėjau dalyvauti pakartotiniuose rinkimuose ir į seimą buvo išrinkta V. BLINkevičiūte). Likus savaitei iki kelionės paskambinome į TOKS kasas, užsirezervavome 4 biznio klasės bilietus į ištaiginga asfalto llaineri kursuojanti kasdien maršrutu Vilnius-Minskas ir vėl toliau kasdien vaikščiojome į darbą ir iš darbo. Savaitė slinko sunkiai ir nespalvotai. Penktadienio sulaukėme per dideles kančias, bet po darbo išgėrus alaus šeštadienis atėjo greitai.

Atvykstame į autobusų stoties pagrindinį terminalą likus valandai iki išvykimo (tokia sąlyga atsiimant rezervuotus bilietus) ir čia paaiškėja kad mums jokie bilietai nerezervuoti. Mergos vietoj to kad galvot kaip išvykti, puse valandos parina kasininke bandydamos išsiaiškinti KODEL mums nerezervavo bilietų. Po 20 bandymo atrasti TOKS duomenų bazėje nnors vieno iš mūsų pavardžių likučius ar užuominas i rezervacija, duomenų bazė užsiblokuoja, o administratorė išsiunčia mus pas vairuotoją užtikrindama kad 4 laisvos vietos bus, nes kažkas visai ką tik atsisakė savu bilietų. Autobuse paaiškėja kad norinčiųjų patekti į kaimyninę ššalį keleivių skaičius ženkliai viršija sėdimų vietų skaičių. Sklando gandai kad baltarusų pasieniečiai įsileidžia tik tuos kurie sėdi. Iki Medininkų ~30km, todėl siena pasiekiame pakankamai greitai. LT pasieniečiai patikrina pasus ir palieka mus. BY pasieniečiai liepia visiems lipti į lauką su daiktais ir eiti į pasų/daiktų kontrolės postą. Ilga lėtai slenkanti eilė, taip galima apibudinti mūsų judėjimą į broliškąją Baltarusiją. Pamačiusi mano pasą (LABAI nutrinti viršeliai ir paskutinis puslapis jau beveik išsisluoksniavęs į du atskirus) baltarusių pasienietė užduoda sakralinį klausimą: „Čto s vašym pasportom“? Į tokį „suktą“ klausimą seka toks pats logiškas atsakymas: „On očen’ staryj“. Ant BY vizos atsiranda raudonas štampukas ir aš jau oficialiai esu karštai mylimo Lu šalyje 😉 Pasienyje prasitampome visa valandą Sekantis sustojimas ~15km nuuo sienos esantis miestas labai slavišku pavadinimu „Asmiany“. Čia pagaliau stoties kioske ragaujame įžymųjį (kas dar prisimena CCCP laikus) „Lydskoe pivo“. Hmmmmm. skonis neblogas. Logaritmuojame BY rublius i LT litus. Skonis iš karto pagerėja eile, nes butelio alaus kaina ~1,30Lt!

Likę šimtas su gabaliuku km prabėga siurbčiojant alutį, gaiveliojantis po penktadieninio užpylimo, stebint merdinčius kolūkius ir kelio ženklus su slaviškais kaimų pavadinimais (Kreva, Malaja Dainouka, Velikaja Dainava ir kt.) Miestą-gerojų Minską pasiekiame jau temstant. Stoties aikštėje perkame skelbimų laikraštį ir Minsko žeemėlapį. Einame į artimiausia barą, pasitaiko picerija: geriam kažkokį alų, valgom kažkokią picą ir bandom žemėlapyje rasti miesto centrą. Nesiseka Bandome ieškoti keliom parom nuomojamų butų. Sekasi, bet kažkodėl neskambiname nei vienu telefonu. Kadangi šiame mieste paskutinį kartą buvau kai „Žalgiris“ CCCP aukščiausioje lygoje (futbolo) žaisdavo su Minsko „Dinamo“, prisiminiau kad kažkur šalia, t.y. pakeliui į šio mistinio miesto mistinį centrą yra to paties pavadinimo stadionas.

Stadioną pasiekėme be nuotykių. Tyliai skanduojame: „Dinamo parasa – pobeda budet naša!!!“, bet niekas į tai nereaguoja. Pradeda lynoti ir galvojam kad reikia susirasti viešbutį. Pasitaiko gostinica „Jubileinaja“. Kambariai brangus ir vietų nėra. Judame tolyn mūsų įsivaizduojamo centro link. Pakeliui pasitaiko keli didžiuliai šviečiantys ir besisukantys pano su skirtingais pensininkais, bet vienodu užrašu: „Za Belarus’“. Šių pano kiekis ir kokybė pradeda kelti įtarimų kad šioje monolitiškoje šalyje gyvenančioje monolitiškoje visuomenėje yra ir tokių kurie „Protiv Belarusi“. Aiškintis nebandome nors pakeliui sutinkame kelias milicininku poras. Toliau Kirovo gatve baigiasi, pereiname į kitą upės (Svisloc) pusę ir čia pasiekiame sekantį viešbutį. Deja ir šis užkimštas kažkokio pionierių suvažiavimo dalyvių.

Darosi tamsu, šlapia ir neįdomu. Einame jau nebeaišku kokia gatve, nebeaišku į kurią pusę ir stabdome viską kas juda važiuojamąja gatves dalimi. Staiga mus pašaukia vyriškis savo išvaizda labbai panašus į ką tik iš darbo išmestą mėsininką ir paklausia ar nereikia mus kur nors pavežti. Kadangi minčių, jėgų ir baimės jau nebėra, važiuojame su juo į paskutinį iš numatytų viešbučių: gostinica „Turist“. Nuo Lietuvos ambasados iki Partizanskij prospekte esančio viešbučio kelionė kainuoja 7k rub. Čia situacija geresnė, t.y. laisvų vietų yra ir kelių matematinių operacijų pagalba išsiaiškiname kad kambariai čia pigūs.

Forminamės. Prie jau pase esančio „vaucerio“ prisideda dar vienas tualetinio popieriaus gabaliukas su dideliu štampu ir paaiškinimu kad mes gyvename tokiame ir tokiam viešbutyje nuo tada iki tada. Pagaliau numetame daiktus, Nerutis pritriedžia pilną tualetą ir varom į naktinį Minską. Vienintelis Minsko restoranas kurį rekomendavo aplankyti visi belarusai su kuriais teko bendrauti internete tai „Rakovskij Bravor“. Jis yra taip vadinamame Minsko senamiestyje, ulica Rakovskaja. Kelionė iki jo nuo mūsų viešbučio kainuoja 5k rub. Restoranas (tiksliau alaus restoranas) įrengtas prieš karą statytame dviejų aukštu name. Vietinė fauna mus stebi kaip ufonautus. Apsimetame kad to nepastebime.

Sėdame prie laisvo staliuko, užsisakome tamsaus alaus. Paskiau kitokio. Paskiau visas alus išragaujamas. Einam antrą ratą. Pastebime kad aplinkui visi alų užsisako tik „dėl vaizdo“. Populiariausias alus čia – degtinė 😉 Linksmai blevyzgojant ir stebint aplinkinę fauną paaiškėja kad greitai bus 24.00h ir restoranas tuoj užssidarys.

Išsinešdiname į lauką ir grybaudami kažkokiais fantasmagoriniais kiemais pristatytais tiek ikikarinių dviaukščių, tiek socialistinių daugiaaukščių, pasiekiame kažkokį restoranėlį. Čia susipažįstame su Artiomu, buvusiu šio restorano direktoriumi. Diskutuojame apie Lu, Belarusija, Lietuva, Rusija, vėl Lu ir pavogta Lietuvos istorija 😉 Čia trumpas nukrypimas į istorija.

Lukašenkai jo tėvynės istorija prasideda nuo 1944 metų kai tarybinė armija išvadavo Baltarusiją nuo fašistinių okupantų. Bet prieš didįjį Lu baltarusai įsivaizdavo kad LDK (Lietuvos didžioji kunigaikštystė) tai baltarusiška valstybe Norinčius apie šia versija sužinoti daugiau nukreipiu čia: forums.tut.by.

Valgom steikus ir eršketo šašlykus. Per visą salę riaumoja rusiškas popsas, kieti vietiniu firmelių manageriai ant scenos šoka su savo stambiakrūtėm draugėm ir žmonom. Vienu žodžiu: idiliškas rusiško restorano vaizdelis. Artiomas žemina savos šalies prezidento garbę ir orumą kas antrų ištariamu necenzūriniu žodžiu (iš pradžių tai buvo keista bet paskiau kai pamatėm jog tai daro kiekvienas sutiktas su kuriuo apie tai bandėm diskutuoti – pripratom). Ketvirta ryto. Artiomas iškviečia taksi, kviečiame jį aplankyti Lietuvą ir važiuojam miegoti. Pakeliui taksistas irgi įžeidinėja didįjį Lu. Keista, bet susidarė įspūdis kad proletariato tarpe prezidentas švelniai tariant nėra populiarus

Antra diena Minske išaušo nuo įnirtingo valytojos barškinimo į duris. Mes pasirodo užmiršom pakabinti užrašą „Don’t disturb“ ant durų vakar

vakare. Sunkiai keliamės, po truputi ir po viena renkamės vestibiulyje. Kol esu vienas einu apžiūrėti šalia esančio univermago „Belarus’“. Penki aukštai. Eskalatoriai. Masės žmonių. Ir visur stikliniai stelažai su išdidžiu užrašu viršuje: „Tovary belorusskix proizvoditelei“. Atidžiau žvelgiant į juos kyla įtarimų kad jie čia guli ne pirmą dešimtmetį 😉 Per vidinę univermago audiosistemą pranešėja tokiu tarybinių laikų balsu praneša apie kažkuriame aukšte vykdoma išpardavimą. Užsimerkiu, mintyse nutrinu rusiškus užrašus juos pakeisdamas lietuviškais, dar šiek tiek padailinimo ir jaučiuosi grįžęs į 11990m. modelio Vilniaus centrinį univermagą. Tokio pobūdžio nostalgiški vaizdiniai dažnai aplankydavo ir kitose Minsko vietose.

Pagaliau visi susirenka ir einam į miestą. Netoli „Ploščiad’ Pobedy“ randame uzbekiška restoraną. Visai smagiai atrodo balzakiško amžiaus ir rubensiško sudėjimo belarusiškos matrionos uzbekiškais chalatais. Beje tame restorane buvo neblogas gruzinišku vynu iš pačios Gruzijos, pasirinkimas. Pririjus plovo prasideda knapsėjimai ir pasimigdymai. Grįžtame į viešbutį ir miegame iki 18h. Antras išėjimas jau sėkmingesnis: atrandame „Minskij bravor“ Kiseliovo gatvėje (į dešinę nuo „Plosciad’ Pobedy“). Paaiškėja kad ššiame alaus restorane pasibaigė alus! Netikiu savo ausimis ir bandau kabintis už šiaudo klausdamas gal yra butelinio? Deja stebuklų jau seniai nebūna. Barmenas privarvina paskutinius bokalus kuriuos begeriant kažkokiam iš interneto spausdintam guid’e randame kad visai šalia yra gostinica „Belarus’“ kkurios 22 aukšte yra prašmatnus restoranas. Alus pabaigtas, bobos zyzia kad jau reikia varyt miegot, bet mes judame link viešbučio. Pasikeliam į 22 aukštą. Hmmmmm. restoranas su baltom staltiesėm ir suvyniotais medžiagos gabalėliais lėkštėse mane truputi neramina. Padavėjai ir užsieniečius atsitempusios prostitutės truputi šnairuoja i mūsų glamžytus drabužėlius ir veidulius. Bet mes stebime Minską. Jis nors ir nespindintis neonu, bet dabar guli po mūsų kojomis. Bandant pririšti apačioje esantį miestą prie ant stalo gulinčio žemėlapio aptinku tai ką mes suviskam praradom 1991m. Ogi visai mums po kojomis kaip kokia Šešupė vingiuoja M.Melninkaitės gatvė, švelniai įsiliedama į Maserovo prospektą 😉 Pagaliau turime meniu. Hmmmmm. visai neblogai: baltarusiško alaus nerasta, carlsbergas prasideda nuo ~10Lt už bokalą. Neriukas pradeda tyrinėti viskių valgiaraštį. Atneša aalų. Ir tai buvo vienas iš tų retų pikosekundinių momentu kai supratau kad mes atsiliekame nuo broliškos Baltarusijos. Alaus bokalas buvo apaugęs plonu ir šerkšnijančių leduku. Respect. Gal šaltais rudenio vakarais tai ir nėra aktualu, bet Lietuvoje tai mačiau tik vieną kartą viename mažame Šeškinės bariuke, bet ir ten ši kvaila mada greit nunyko. Sėdim toliau, mergos užsimano alyvuogių ir supelijusio sūrio. Yra ir tokių egzotišku užkandžiu. Neriukas atranda Lietuvoje nematyta „Jonnie Walker Pure Malt“ kurį savo kaina lenkia tik „„Blue Label“. Netyčia perskaičiuojame kambarių kainas mūsų viešbutyje, pasirodo kad netokie jie ir pigus: dviviečio kaina nakčiai ~140Lt, bet nieko, šis nedidelis kartelis nuplaunamas alkoholiu. Sėdime ilgai ir linksmai kol bobos nesugalvoja važiuot miegot. Mes su Nerijum sėdime ir toliau kol apie 3 valandą suprantame kad likome vieni. Bandymas susimokėti kortele nepavyksta. Kasos aparatai ir kortelių terminalai jau uždaryti. Bandymas surasti bankomatą pirmame aukšte nevisai sėkmingas. Bankomatas rastas, bet nedirbantis. Prižadiname vargšę rūbininkę, apsirengiame ir lydimi padavėjos einame iki artimiausio bankomato Atsiskaičiuojame, atsisveikiname ir išsiskiriame: jinai neša pluoštą banknotų į darbą, mus gi pavilioja šalia stūksančio kazino „West World Club“ reklama. Einame ten. Apsauginis reikalauja bilietų. Paaiškėja kad bilietus reikia pirkti už kampo esančiame langelyje. Bilieto kaina parniam ~14Lt, dievuškam ~7Lt. Patenkame į vidų. Ten pasirodo ne tik kazino bet ir keli strip barai ir diskoteka. Įsivaizduoju kad strip bare nepavyks ramiai išgerti alaus stebint scenoje šokančias mergužėles ir siūlau Nerijui eiti į diskoteka. Čia kur kas geriau (tai buvo optine apgaulė). Staliukai, baras ir šokių aikštelė. DJ leidžia kažkokia lengva muzika. Sėdim, gurkšnojam alų, stebim aplinką. Staiga iš kažkur išdygsta JI ir pasiskolina iš Nerijaus cigaretę. Paskiau žiebtuvėlį. Paskiau klausia tai manęs tai Nerijaus kokie mūsų vardai ir išš kur mes. Nerijus sugalvoja versija. Mes estai: mano vardas Pekkkkkka, jo Sepppppppo. Versija išlaikyt sunku nes jau esam gerai pripylę. Mūsų naujajai draugei pagaliau atsibosta mūsų kvaili klausymai apie Lukašenką, Minską ir bendrai Baltarusiją ir ji paklausia ką mes galvojame apie masažą, ir tuoj pat pasitaiso: „apie seks-masažą“, mano bandymas nusimuilinti „my ustali posle včerašnei pjanki, xotim posidet’ i pivka popit’“ atremiamas geležiniu argumentu: „A vam ničego i nenado budet delat’, ja sama vse sdelaju“. Po ~10min.taip pat iš kažkur pasirodo ir mūsų naujosios draugės draugė įspūdingu biustu ir dar įspūdingesne iškirpte. Naujoji draugė imasi manęs. Po 10 minučių „bendravimo“ jinai supranta kad mane reikia palikti ramybėje. Tik dabar pastebiu kad prie daugumos staliukų sėdi po dvi „darbuotojas“ sekančias savo konkurenčių kiekvieną manipuliaciją su mumis. Laikui bėgant mūsų draugės azartas slopsta, o alkoholio kiekis mūsų kraujyje didėja. Neprisimenu ar patys nusprendžiame ar baras užsidarinėja bet mes paliekame šia svetingą pasilinksminimo įstaigą. Nerijus bando derėtis su taksistu sakydamas kad ~25Lt kaip ir būtų brangu per visą Minską, taksistas mykia bet nenusileidžia. Aš pusiau miegu ir prabudimuose girdžiu kaip Neriukas parina taksistą: „U nas toze vse taksisty za Paksasa golosovali!!!“, „Esli ty ne golosoval togda kto ego izbral???“. Uždanga.

Vėl rytas, vėl suutinęs veidelis ir mintys. Pirmadienis. Minske darbo diena. Bėgu į artimiausią knygyną su viltim nusipirkti kaip minimum 3 didžiojo vado portretus. Deja, tenka nusivilti, yra tik Baltarusijos žemėlapiai. Varom į stotį. Mūsų autobusas jau čia, paliekame daiktus jame, perkame baltarusiška alų ir trainiojames po stoties rajoną.

Begrybaujant po stoties rajoną prisimename kad Vaidui(Roots) turime parvežti baltarusiškos pornografijos (tradicija tokia, parvežti dovanų pornografijos tos šalies kalba kurioje buvome), paieškos nesiseka nes „purviniausia“ stotyje pardavinėjama pornografija tai rusiškas „Playboy“, kažkuris vietinis prekeivis mums išaiškina kad didysis vadas kažkada labai supyko pamatęs kažkokį porno leidinį ir pasakė: „Zenščiny na ulicax xodiat odetym! Vot i fotografiruite ix takimi!“ Šie žodžiai ir tapo rekviem baltarusiškai pornoindustrijai. Po valandos tas pats autobusas mus jau skraidina link Asmianu. Čia į jį prilipa gyvas velnias nenuspėjamo amžiaus moterų garsiai kalbančiu keliu kalbu mišrainė.

Pradedu gailėtis kad neprisigėriau Minske. Siena. Dabar daiktus krato ne tik BY, bet ir LT muitininkai. Muitinėje kabančiose prekių įvežimo taisyklėse desperatiškai bandau surasti punktą apibrėžiantį alaus įvežimo kiekius. Nerandu. Guodžiuosi kad alus pateks į vyno iki 22 laipsnių kategoriją ir tokiu atveju jo galima bus įsivežti 2 litrus. 7 mano vežamų alaus butelių vaizdas sugeneruoja LT muitininkės atodūsį ir rankos mostą iš kurio suprantu, kad problemų

dėl kontrabandos nebus ir muitų mokėti nereikės. Beje laukiant patikrinimo skaičiau ir BY muitinės taisykles. Pasirodo į Baltarusiją negalima įvežti dviejų rūšių daiktus.

Pirmas punktas tai popieriniame, magnetiniame, optiniame ar bet kokiame kitokiame nešiklyje esanti informacija galinti pakenkti šalies ekonominiam ar politiniam saugumui, o taip pat galintį pakenkti tos šalies piliečių dorovei. Antrame punkte: pramoninės atliekos. Visos likusios šio pasaulio gerybės suskirstytos į du sąrašus: tos kurias galima įvežti laisvai ir kurių įvežimas ribojamas. Krata baigta ir vėl lipam į autobusą. TTos pačios praėjimuose garsiai besimalančios bobos pradeda parinti vairuotoją kad tas sustotu prie „duty free“. Vairuotojas motyvuodamas vėlavimu nestoja. Tada ir prasideda. Tos senos marazmatikės pasidalina į dvi stovyklas: vienos nuoširdžiai meldžiasi kad vairuotoją (lyg jos važiuotų kitu autobusu) kuo ilgiau neišleistu iš pasienio zonos, kitos pasiruošusios jį nuosavom rankom prišaibinti prie pliuso. Marazmas liejasi laisvai iki pat Vilniaus. Tuo metu antrą kartą pasigailiu kad neprisigeriau

Vilnius. Pėdinam į makdonaldą ir lėtai rydami bigmakus, dėliojamės atmintyje vaizdinius from the beest country in the world.

Bendri pastebėjimai apie tą šalį einančia „savu keliu“.

1. Šalis kuri gyvena pastoviame neaiškaus priešo laukime. Daug kareivių saugančiu netgi tokias įstaigas kaip centrinis archyvas. Daug milicininku (nors tai gal ir pliusas, nes nusikalstamumas tikrai ten mažas). Buudrūs ir viską tikrinantys pasieniečiai ir muitininkai.

2. Iki marazmatinių aukštumų hiperbolizuota pergalė WWII: Pradedant vinjete „60 let pobede“ ant alaus etiketės ir baigiant dvimetriniais šviečiančiais užrašais ant pastatų: „Podvig naroda – bessmerten“.

3. Švaru. Bent jau Minske. Daug kiemsargių šluojančiu gatves, parkus ir kiemus.

4. Keisti žmonės. Su viskuo susitaikantys. „Prezidentas pas mus blogas, bet juk tai nepakeičiama“. „Baltarusių kalba – mirštanti, nes ja niekas nekalba“

5. Nėra reklamos. T.y. beveik visa reklama tai socialinė-politinė žr. 2 punktą. Komercinė reklama primena tai kas pas mus buvo devinto dešimtmečio pradžioje 😉

6. Minską galutinai sugriovė du įvykiai: Antrasis pasaulinis karas ir 5-6 dešimtmečiuose įvykdytas perplanavimas/perstatymas. Nežinau kur dar galima rasti tokias plačias gatves ir tiek mažai žmonių/automobilių jose.

7. Parduotuvių asortimentas nuo maksimų įšpindėjusiems tautiečiams gaali sukelti arba lengvą šoką,