Indija

[pic]

Pagrindinai duomenys:

Geografinė padėtis: Pietinė Azija, ribojasi su valstybėmis: Birma ir

Pakistanu, taip pat su Bengalijos įlanka ir arabijos jūra.

Plotas: 590 000 kv. km.

Pakrantė: 7000 km.

Gyventojų skaičius: 1 050 000 000 (2002 m).

Sostinė: Delis. Miestą sudaro dvi atskiros dalys: Senasis Delis su savo

spalvingais turgumis, siauromis gatvelėmis bei šventyklomis ir Naujasis

Delis su plačiomis gatvelėmis, parkais, restoranais ir prabangiais

viešbučiais. [pic]

Valdymo forma: federacinė respublika

Kalbos: Hindi – nacionalinė kalba, anglų svarbi kalba nacionaliniuose,

politiniuose, komerciniuose santykiuose.

Religija: Induistai 81,3 proc., musulmonai 12 proc., krikščionys 2 proc.

Indijos vėliava: [[pic]

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių

gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė

miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė

valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos

(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų

įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir

vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.

Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau

tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių

Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio

pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,

pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,

Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja

didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų

kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją

nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai

palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo

šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta

auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų

Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys

pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie

prieskonius.

Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )

neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis

buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų

genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos

(daugiausia pper Iraną ir Vidurinę Aziją).

Indijoje pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami

daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir

vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus

dramblius.

Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji

žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango

žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš

pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,

užeina sausra.

Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos

autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį

gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose

skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau

gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su

ja šiuo atžvilgiu.

Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo

nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi

šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis

kalbomis ( munda ir kt. kalbos), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose

rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,

kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo

literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.

Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių

pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo

žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato. Vakarų Azijos

knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams.

Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta

palyginti nedaug.

Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada

nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečius nenutrūko.

Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami ir išliko iki

šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų

ir iškraipymų.

Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata

ir Ramajana.

Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių

rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr.

vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį ssu viršum metų jos buvo perdirbinėjamos,

ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.

Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos,

kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti

su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata,

o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai

(Vajasa ir Valmikis).

Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos

palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė

Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo

itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.

Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų

išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą

pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis

persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių,

į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir

įsitvirtinti tėvo soste.

Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs

pasikeitimai Indijos visuomenės religijoje. Viešpataujanti religinė sistema

– brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją.

Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuravo naujos religinės

doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.

Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę įgavo budizmas. Ši religija

nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei

varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują

tikėjimą.

Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą

sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu

Buda[pic] (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie

šį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie

žmogaus kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių

procesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.

Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui

pasidaręs

mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad gyvenimas pats

savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras sukeliąs

galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, bet

kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitu

pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo proceso nutrūkimas ir

esąs nirvana – didžiausia palaima.

Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės.

Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus,

religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas

gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie s

visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam

pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luomines

ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais

dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo

– pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo

nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra

pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos,

kelias į

nirvaną buvo uždarytas.

Buvo steigiami budistų vienuolynai.

Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybes tapti

pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir

islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau

II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir

Pietryčių Azijos tautose.

[pic]

Indijos žemėlapis.

Panaudota informacija iš: www.keliautojuklubas.lt; www.keliones.lt;

www.lass.lt; www.merlin-world.com; www.mdc.hr; www.penta-zagreb.hr.