Japonija

J A P O N I J A

ĮVADAS

Turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę AAntrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas.. Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi (beje, dar ne taip seniai Japonijos užsienio reikalų ministras už tokį posakį Vakarų žurnalistams vos neatsisveikino su postu), kurie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau..

Tokią situaciją sukūrė keletas aplinkybių, nuo kurių dar ir šiandien daug kkuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas. Pirmiausia, salose išsidėsčiusi Japonija šimtmečius kūrė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turėjo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybės buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vvakarinių kaimynų – kinų, korėjiečių, Sibiro tautų. Be to, japonų siogūnai ir nenorėjo tų kaimynų matyti. Gal ir neįtikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japoniją duris atidarė, tiksliau sakant taranavo, tiktai XIX a. viduryje, kai amerikietis Metju K.Peris (Matthew C.Perry), vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuoti įlanką ir sugriauti sostinę Edą (Tokiją). Antra, daugybė tradicijų, papročių, šalies valdymo sistema sukūrė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistemą, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinų perimti hieroglifai (552 m. Korėjos imperatorius atsiuntė dovaną – budistų sutras) tariami kitaip. Ir šiandien japonų kalbos ir rašto sudėtingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtingą ir savitą japonų kultūros lobyną.

Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. TTą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Japonija yra Tolimuosiuose Rytuose už 7800 km tiesia linija nuo Lietuvos. Japoniją sudaro keturios didelės ir daugybė mažų salų. Salos išsidėsčiusios kreive, kurios ilgis yra 2400 km ir kuri tęsiasi nuo šiaurės rytų iki pietvakarių Ramiajame vandenyne išilgai Azijos kontinento rytinės pakrantės. Valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus (407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km. Apie 80% Japonijos paviršiaus užima kalnai.

Išorinėje (Ramiojo vand.) zonoje – raukšliniai kalnai, suskaidyti sprūdžių ir tektoninių dapresijų, vidinėje zonoje – luistinės plynaukštės. Honsiu salą skersai kerta Fosa Manga – 250 km ilgio gilus Žemės plutos lūžis. Išilgai jo ir pagal vidinę zoną – vulkanų grandinės. Japonijos aukščiausias taškas – Fudzijamos vulkanas (3776 m, Honsiu s.). Iš viso Japonijoje yra apie 150 vulkanų, iš jų 15 veikiančių. Japonija yra viena seismingiausių pasaulio vietų. Per metus būna apie 1500 žemės drebėjimų. Didžiausi žemės drebėjimai, dažnai su cunamiais, būna Ramiojo vandenyno pakrantėje.

KLIMATAS. VIDAUS VANDENYS

Pietvakarinė JJaponijos dalis yra subtropinėje zonoje, o šiaurės rytinė – šaltojoje zonoje. Todėl Japonijos klimatas yra labai įvairus, nuo karšto ir drėgno subtropinio iki sauso ir šalto. Pavyzdžiui, pietvakarinėje dalyje esančioje Kiusiu saloje, po pusantro mėnesio trunkančio lietingo periodo eina karšta vasara. Šiaurės rytuose, pavyzdžiui, Hokaido saloje, klimatas yra šaltas, o žiemos ilgos. Klimatas musoninis (Okinavoje – tropinis, iki 380 šiaurės platumos – subtropinis, šiaurėje – vidutinių platumų). Sausio viduryje temperatūra šiaurėje nuo -5 iki -10(kalnuose iki -20), Tokijo apylinkėse 0-5, Japonijos pietuose 5-100C; rugpjūčio (šilčiausias mėnuo) vid. temperatūra šiaurėje 15-20 , pietuose 25-300C. Kritulių per metus šiaurėje ir tarpukalniuose iškrinta 1000-1200 mm, pietuose 2000 mm, kalnuose iki 4000 mm. Japonijos vakaruose daugiausia kritulių iškrinta žiemą, rytuose – vasarą. Rudenį dažni taifūnai.

Upių daug, bet jos trumpos (tik 24 ilgesnės kaip 160 km). Dauguma upių sraunios, jų slėniai siauri, baseinai nedideli. Šiaurės vakaruose šlaitų upės patvinsta žiemą, pietritinių – vasarą. Ilgiausios upės: Sinanas(369 km, Honsiu s.), Isikaris(366 km, Hokaido s.), Tonė (322 km), Kitakamis(243 km), Kisas(232 km, visos Honsiu s., teka į Ramųjį vandenyną). Ežerų daug. Didžiausias yra tektoninės kilmės Byvos ežeras.(716 km2, Honsiu saloje). Vulkaninės kilmės (karų, kalderų, lavų užtvarų) ežerai gilūs (giliausias Tadzavos ež., 425 m; Honsiu s.), lagūniniai &– seklūs(Kasumiga, Hacyras – Honsiu s., Saroma – Hokaido saloje). Prie vulkanų yra daugiau nei 10000 terminių versmių.

GYVENTOJAI

Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijuje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų. Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių

aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininkų projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausią iir ilgiausiai gyvenančią naciją. Į tai jau ir einama. Kūdikių mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiųjų) yra mažiausias pasaulyje, nes kūdikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos įsčiose. Japonų šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventojų). Tačiau nei aukštas medicinos lygis, nei didelė materialinė parama šeimoms, turinčioms vaikų, neišsprendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventojų dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaičius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpį bbuvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokią pačią politiką šiandien propaguoja Kinija, tačiau jai to padaryti nepavyksta, o japonų šeimos šiandien išties turi po 1, rečiau 2 ar daugiau vaikų. Kai kurių demografų nuomone prie to prisideda ir vėlyvos vedybos: moterys ppirmą kartą išteka vidutiniškai 27 metų, vyrai veda sulaukę 29, kai jau yra užsitikrinę tam tikrą materialinę ir socialinę padėtį. Dėl mažėjančio gimstamumo mažėja ir bendras gyventojų skaičius. Po 50 metų Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmonių. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmonių skaičiaus natūralus sumažėjimas nėra jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp jų – gyventojų senėjimas: sumažės dirbančiųjų, o pensininkų (po 65 metų) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.).

Pagrindinės dvi religijos Japonijoje yra Buddhism (budizmas) ir Shinto (Sintoizmas). Religija neturi didelės reikšmės Japonų gyvenime. Pagrindiniai religiniai ritualai atliekami tik gimus , mirus ar vestuvių metu. Didžiuosiuose miestuose dabar ypač madinga tuoktis pagal krikščionių tradicijas nors nei vienas iš jjaunųjų nėra šios religijos atstovas.

Valstybinė kalba – japonų; naudojamas mišrus ideografinis skiemeninis raštas – kinų hieroglifai ir skiemeninė abėcėlė kana. Japonai hieroglifų raštą skolinosi iš kinų maždaug prieš 2000 metų. Apie 300 po Kr. skolinimas buvo baigtas. Pradėta jį modifikuoti, taikyti prie japonų kalbos ypatybių. Japonų kalba turi ne tik hieroglifus, bet ir kaną – skiemenų abėcėlę (skiemenyną). Kanos ženklai vartojami gramatiniams požymiams ir tarptautiniams žodžiams užrašyti. Kaną sudaro 46 ženklai. Yra dvi skirtingai rašomos kanos. Katakana daugiausia vartojama ttarptautiniams žodžiams, chiragana – gramatiniams požymiams užrašyti. Baigdamas vidurinę mokyklą (tiksliau, vadinamąją gramatinę mokyklą) japonas privalo žinoti 881 hieroglifą. Tai raštingumo minimumas. Baigdamas aukštąją mokyklą – 1850. Koledže reikia išmokti maždaug 3000 hieroglifų. Apie 5000 reikalinga moksliniams tekstams skaityti. Istoriniams – 50 000. Šie tūkstančiai simbolių sudaryti mažiau kaip iš 300 grafinių elementų, primenančių labai stilizuotus piešinius. Dauguma iš jų retai naudojami.

ISTORIJA

Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia(2500 m.pr.m.e.- 710 m.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą- trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą, o iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos-Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainais ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu-yamato-ivare-hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją, o Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato – Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įsikūrusi 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys kkaralystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai su Pakche, padedant pastarajai kovose su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daugpasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima . Garsus jos atstovas Taiši šotoku (573-621 m.m.) , geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) šotoku. Jis laikomas kovos menų kūrimo pradininku.

Šotoku buvo pirmojo septyniolikos straipsnių Japonijos kodekso autoriumi, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur pastarieji parsivežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – energingai diegė kinų pavyzdžiu stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710 – 78ė m.m.) 710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijois sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis labiau simboliška: karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu Japonų valstybės tteritorija smarkiai išsiplėtė: Ainu tauta buvo išstumiama vis toliau į šiaurę(žiūr.pieš.Nr.1.2). Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano , iš aukšto vertinusio “laukinį” riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų įtaka. Apie 7ė0 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba įgavę didžiulę įtaką valdovams. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esminė jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas, kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tų konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose, bet jų šioje apžvalgoje nenagrinėsime – labai plati tema.

Norėdama atsikratyti vienuolių įtakos 78ė metais valdžia perkelia sostinę į Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784 – 1184 m.m.)Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai, toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas.

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. ši

įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu 782 – 805 metais) arba garsiems didikams, kaip pvz. Sugavara Mičizane devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus širakava nuopelnai – jis 1086 metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129 metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tampa ir stipria militaristine galybe.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad llengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pažymėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik “propagandiniu” šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozine slapto žudymo organizacija arba atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išsiugdė galingą armiją gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių. šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi – do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto ggiminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Kamakura laikotarpis (1185 – 1333) Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų greitu laiku įgavo atviro karo formą. Iš pradžių 1159 m. TTaira giminė po keleto kovų, pasibaigusių lemiamu mušiu, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi “nuopelnai” priskiriami žymiam strategui, tačiau labai klastingam Kiymori Taira(1118-1181). Po pogromo išliko tik keli žymūs vadai, tarpe jų – garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodzio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m. po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas priremia ir išveja Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros-sausumos kautynėse prie Dan-no-ura(1185 m. balandžio 25 d.) , galutinai su jais susidoroja. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiom pat žiauriomis represijomis , kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi greitu laiku įsiplieskia konfliktas tarp Yoshitsune – riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžiu ir Yoritomo – puikaus diplomato ir intrigų meistro. Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu japonų literatūroje ligi šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pilnų pavojingų intrigų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-I-tai- SSiogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį – barbarus sumušusio generolo vardas. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainu gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė “Karo vadas” – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus ir įgijo neribotą valdžią. Po jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodzio. Ilgą laiką Hodzio giminė kitiems siogūnams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fujivaros savo laiku imperatoriui.

1268 m. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj -chano (1215-129ė) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, čingis-chano anūko. Kubilaj chanas siulo Japonijai pripažinti ji Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hojo, žmogus, faktiškai kontroliavęs sioguną ir imperatorių, į Kubilaj-chano laišką neatsako (nukerta pasiuntiniams galvas ir nusiunčia atgal chanui), o taip pat iš šalies išprašo ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti “pasaulio valdovo” viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

127ė m. Kiusiu išsilaipina galingas mongolų desantas( Kubilai-chano klaida. Kiusiu viena iš turtingiausiu ir ekonomiškai stipriausiu salu). Vietiniai feodalai ryžtingai pasipriešina. Atviroje kovoje mongolai greitai įgyja taktini pranašuma. Ju pagrindine smogiamoji jega raiteliai ir lankininkai nušluoja japonu pajegas . Suprate, kad atvira kova nieko gero neduos, japonai vengia mušio, manevruoja , puldineja ir vel traukiasi. Mongolai įsivelia į nevaisingus mušius pakrantes ruože ir tris menesius trypia vietoje. O čia ateina taifunu metas ir vienas iš šiu uraganu paskandina visa mongolų laivyną.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiunčia į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija , besiruošdama atremti agresiją pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. Tai buvo aukšto valstybinės visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kas po kelių amžių sudarė prielaidas Japonijos susivienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj chanas kartoja klaida ir vel puola Kiusiu pakrante. Užpuolikų laivynas, įtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies giluma. Japonai inirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą atėjo gamta – labai stiprus taifūnas vėl paskandina užpuolikų laivyną. Kamikaze – “dieviškas vėjas” – taip jį pavadins japonai. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodzio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodzio viešpatauja iki 1315 m., kai “shikkena” (imperatoriaus patarejo) instituciją perima negabus Takaoki Hodzio.

Esant tokiai situacijai, valdžią į savo rankas nutarė perimti imperatorius Daigo II ( Go-daigo). Pradžioje tai pavyko ir Hodzio klanas neteko įtakos. Tačiau greitu laiku Daigo II pakliūva į 1338 metais paskelbto siogunu Tokaudzi Ašikagos (1305-1358) įtakon. 1336 metais imperatorius aapleidžia Kioto ir persikelia į Japonijos Pietus ir padedamas vietinių feodalų daugelį metų kovoja dėl valdžios.

Ašikagos siogunatas .Ašikaga klanas, nenuilstamai kariavęs tarpusavio karus, išsiugdė kelis žymius politikus ir didžius meno mecenatus. Vienas tokių – Yošimitsu Ašikaga (1367-1395) – 1392 m. Kinų imperatoriaus buvo tituluotas valdovu. Jis diplomatiškai bendradarbiaudamas su kinais, padėjo suvaldyti pietinių japonų feodalų piratavimą.Nuo to laiko sutvirtėjo Japonijos ryšiai su Kinija. (Svarbu pažymėti, kad galimybė kontroliuoti piratus buvo vienas geriausių būdų gauti pastovias pajamas iš prekybos apsaugos. Dauguma japonų pralobo piratavimo arba kovos su piratais dėka). Tuo metu užmegzti prekybiniai santykiai su Filipinais, Sijamu, Malajais, Java ir Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, taip pat nusistovėjo vidinė priešprieša.

Ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų ir grupuočių jėgos buvo apilygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas ( pieš.Nr.3). Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų

pusiausvyrą. Tokie vadai kaip šingen Takeda ir Kenšin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų tarpusavio vaidai.

Politiniame Japonijos gyvenime iškyla nauja asmenybė – Oda Nobunaga, gimęs 1534 metais. šis smulkutis, neįtakingas didikas ilgus metus kariavęs su kitais klanais, įgavo svarbų vaidmenį šalyje. XVI amžiuje, kad galėtų sėkmingai kovoti su budistų vienuolynais, jis į pagalbą pasitelkė į Japoniją atvykusius krikščionis.Daugiausia tai buvo portugalai – jie atsivežė šaunamuosius ginklus, vadintus Tanegašima ( pavadinimas kilęs nuo salelės, kur pirmą kartą iišsilaipino portugalai, pavadinimo). Puikūs japonų kalviai greitai įvaldė šių ginklų gamybos technologiją ir šie ginklai pasirodė kovų laukuose.

Oda Nobunaga – strategijos ir diplomatijos meistras – veikė atsargiai, bet ryžtingai. Kai buvo nužudytas Yošitori Ašikaga, Kioto prasidėjo riaušės. Nobunaga nuvyko jų malšinti ir ta pačia proga siogunu paskyrė sau palankų Yošiaki Ašikaga. Po penkerių metų, 1573 metais pats tapo siogunu ir pradėjo metodiškai žlugdyti savo priešininkus. 1580-1581 metais jis galutinai pakirto budistų vienuolynų militaristinę galybę. Bet ir jo žvaigždė greitai uužgeso.

Vienas iš traukiančių į Pietų frontą dalinių vadas – Akeši Mitsuhide – išdavikiškai užpuolė negausias savo vado pajėgas centrinėje būstinėje Honnodzi. Užspeistas į kampą Nobunaga nusižudė. Po neilgai trukusio sumaišties laikotarpio, vadų tarpusavio kovose nugali Nobunagos patikėtinis Teyotomi Hideyoši &– žmogus , kilęs iš liaudies – Japonijoje negirdėtas atvejis. 1590 metais Hideyoši sunaikino ir savo pagrindinius priešininkus. Iš pradžių su krikščionimis jis elgėsi pagarbiai, bet greitu laiku jam kilo įtarimas,kad jie gali tapti ispanų – portugalų agresijos forpostu (tuo metu ispanai užkariavo ne taip toli esančius Filipinus).

Vieni svarbesnių Hideyoši pasiekimai vidaus politikos srityje buvo įsakas nuginkluoti jaunuolius ir vienuolius ir nurodymas, kad kuo žmogus gimė, tuo jis ir bus – tai tapo japonų klasinio susiskaldymo kertiniu akmeniu. Taip visuomenėje įsitvirtino socialinė samurajų grupė.

1592 metais Hideyoši, pasitelkęs didelę kariuomenę, puolė Korėją, tikslu paklupdyti Kiniją.Sumanymas buvo pakankamai realus, ką po 50 -ties metų įrodė mongolai, žymiai silpnesni, nei tuometinė japonų kariuomenė. Kovos Korėjoje buvo kruvinos ir nuožmios. Pagrindine problema tapo kkariuomenės aprūpinimas, kuris vyko jūros keliu nenuilstamai kovojant su gausiu ir gerai apmokytu Korėjos laivynu. Nežiūrint to, Hideyoši įgijo ryškią strateginę persvarą, bet negalėjo jos išnaudoti, nes 1598 metais mirė. Jo štabas nutarė išvesti kariuomenę atgal į Japoniją.

Čia vėl kilo kovos dėl valdžios, bet jos truko neilgai. Kitas Oda Nobunagos generolas, Hideyoši draugas – Ieasu Tokugava – mūšyje prie Sekigahara 1600 metais sumušė visus savo priešus. Mąstantis ir atsargus Tokugava 1603 m. priėmė sioguno titulą, ko jo pirmtakas, kilęs iiš liaudies negalėjo, ir pradėjo vykdyti feodalinės Japonijos griovimo politiką. Tai trūko apie 250 metų.

Visus vasalus jis padalino į sąjungininkus (fudai daimyo) ir varžovus (tozama daimyo) . Varžovus izoliavo, išdalindamas žemes aplink juos savo ištikimiems šalininkams. Įvedė prievolę tam tikrą nustatytą laiką tarnauti imperatoriaus dvare visiems žymiausių giminių ar šeimų vadams ar jų šeimos nariams. Tai buvo įkaitų ėmimo sistema, kuri sėkmingai paralyžavo bet kokius pasipriešinimo bandymus. Kitų galingų klanų, kurių negalima buvo palenkti savo pusėn, dėmesį kreipė už Japonijos ribų. Pvz.: šimaru iš Kiushu klanas gauna užduotį užkariauti Ryukyu Archipelagą (dabartine Okinava)- šis faktas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinio karate vystymuisi. Išvystė savo neseniai buvusių mirtinų priešų – ninja – rankomis vykdomą politinį spaudima, bet tuo pat metu, kad sumažinti sukilimo grėsmę, juos išslaptino, organizuodamas iš jų policiją.

Ekspansijonistinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616-1628) ir Iemitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, olandai – nedidelėje saloje Dešima. 16ė0 metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusi valstybė.

Tokugavos era (1616 -1868) .Militariniu-politiniu požiūriu šis laikotarpis buvo be istorijos – nei perversmų, nei kkarinių konfliktų. Pasižymėjo šis laikotarpis menų ir verslų suklestėjimu. Kovų menai iš kruvinos praktikos išsivystė iki rafinuotos teorijos. Be to dviems šimtmečiams visuomeninių santykių užšaldymas ir visiška Japonijos izoliacija lėmė, kad mokslas, ir kultūra, o taip pat ekonominė šalies raida labai atsiliko. XIX amžiuje kilo ekonominių sunkumų.

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į Japoniją. Ypač amerikiečius sudomino galimybė pasinaudoti patogiai išsidėsčiusiais uostais. 1852 metais komandoras Perry , pasinaudojęs šiuolaikinio laivyno pranašumu, privertė Tokugavas derėtis su amerikonais. To išdavoje buvo sudarytos prekybinės sutartys JAV. Anglija, Prancūzija ir Olandija.

Tačiau dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. šie “nepaklusnieji” Tokugavom kėlė rūpesčių , nes atakavo neprašytus svečius ir provokavo maištus, kurie dėl svetimšalių pranašumo galėjo pasibaigti didelių baudų mokėjimu ir nužemintais atsiprašymais. Didžiausi incidentai pasibaigė Kogošimos ir šimonzeki miestų apšaudymu, kas galutinai įtikino samurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš jų kardus.

Bet tradiciniai Tokugavų priešai, o taip pat pažangos šaukliai puikiai suvokė, kad sumaišties prieš svetimšalius kėlimas yra veiksmingas būdas į nepatogią padėtį įvaryti siogunatus. Satsuma, čiošu, Tosa, Hizen klanų atstovai susivienijo apie imperatorių ir stengėsi pagilinti konfliktą tarp sosto ir siogunato. šis konfliktas išsirutuliojo į karinį susidūrimą ir galiausiai imperatorius Mutsuhito siogunatų reikšmę vvisai sumenkino. Tais pat metais pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, o po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868 – 1912) .Mutsuhito subūrė pažangių pažiūrų žmones ir ėmėsi daugelio priemonių, kurios per labai trumpą laiką iškėlė Japoniją į galingųjų valstybių elitą. Didelius pelnus atnešė šilko gamyba, kas leido įsivežti gamybai vystyti reikalingas pažangias technologijas. Sparčiai vystėsi mokslas.

1889 metais Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. Vėl pasigirdo ekspansijonistinės tendencijos ir jau 189ė metais japonų daliniai , kad užtikrintų naujajai imperijai svaiginančią pergalę, pradeda žvanginti ginklus Kinijoje. Po kelių metų Japonija pasiekia efektingą pergalę konflikte su carine Rusija. Nuo to laiko pasaulis turi skaitytis su Azijoje ir Ramiajame vandenyne siekiančia dominuoti imperialistine valstybe.

Konservatyvioji vidinė opozicija jau nebeturėjo jokios įtakos. Kai kilo reformoms nepritariančių samurajų maištas – vadinamas Satsuma maištu – šalies kariuomenė be vargo jį numalšina.

1931 – agresija prieš Kiniją, Mandžuko(Manchukuo) valstybės įkūrimas Mandžiūrijoje . 194108 14 – JAV karinės bazės Perl Harboro(Pearl Harbor) ataka Havajuose buvo karo pradžia Ramiajame vandenyne. JAV ir Didžioji Britanija paskelbia karą Japonijai. Japonija, Antrajame pasauliniame kare kariavusi fašistinės Vokietijos pusėje, karą skaudžiai pralaimėjo. 1945 m. pasaulį sukrėtė Hirosimos ir Nagasakio tragedija, kai

ant šių miestų buvo amerikiečių numestos pirmosios atominės bombos, nors tokios būtinybės nebebuvo – jau aišku buvo, kad kapituliacija neišvengiama. Sąjungininkų (amerikiečių) kariuomenė išsilaipino Tekančios saulės šalyje ir ją okupavo. Okupacija truko iki 1952 m. – tada buvo pasirašyta taikos sutartis. Taikos sutartis iki šiol nepasirašyta su Rusija. Tam trukdo Rusijos sudėtyje esančios “šiaurinės žemės” – Etoforu, Kunaširo, Šikotano ir Habomajaus salos, į kurias Japonija reiškia pretenzijas. 1947 m. Japonija priėmė naują Konstituciją .

EKONOMIKA. PRAMONĖ

Japonijos ekonomika – antroji ppagal galią pasaulyje, nusileidžia tik JAV ekonomikai. 1998 m. Japonijos bendrasis vidaus produktas buvo 3,67 trilijono JAV dolerių. 1997 m. nacionalinės pajamos vienam gyventojui – 28 tūkst. 361 doleris (ketvirta vieta pasaulyje). Japonijos ekonomikos plėtra prasidėjo pokario dykynėje, daug nykesnėje nei Lietuva po šaltojo karo. 1952 m., kai baigėsi sąjungininkų okupacija ( tik Sovietų Sąjunga nepasitraukė iš vadinamųjų Šiaurės teritorijų, keturių salų, rusų vadinamų Pietų Kurilais), Japonija priklausė mažai išsivysčiusioms šalims (JAV vartojimo lygis buvo 5 kartus didesnis). Per du ddešimtmečius Japonijos ekonomika plėtėsi 8 proc. kasmet, ji buvo pirmoji pokario šalis įgijusi išsivysčiusios statusą. 1950 m. miestuose gyveno 38 proc. japonų, 1970 m. – 72 procentai. 7-ąjį dešimtmetį eksportas augo po 18,4 proc. kasmet. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Japonijos eeinamoji sąskaita tik dvejus metus buvo deficitinė (dėl 1973 m. naftos krizės). Kaip buvo sakyta, japonai labai taupė, todėl bankai gyventojų pinigus galėjo investuoti į gamybą. 1968 m. bendrasis vidaus produktas padvigubėjo (tais metais išaugo 10 proc.).

1973 m. rinkoje atsirado daug pinigų (labai padidėjo pinigų masė), prasidėjo spekuliacija nekilnojamuoju turtu, infliacija didėjo dešimtis kartų. Prasidėjus karui Artimuosiuose Rytuose kilo naftos krizė, energijos kainos labai išaugo, teko atsisakyti jenos kurso reguliavimo. Nuosmukis sutrikdė ekonomikos plėtrą, privačių investicijų karvutė užtrūko, ekonomikos prieaugis sumažėjo nuo 10 iki 3,6 proc. (1974 m. buvo 4,4 proc.). Tačiau japonų prekės nebuvo išstumtos iš pasaulio rinkų, pvz., automobilių pramonė greitai susiorientavo: sumažino išlaidas, ėmė gaminti ekonomiškesnius automobilius.

1979 m. kilusi dar viena naftos krizė pprivertė Japonijos pramonę imtis struktūrinių pertvarkymų: sunkioji pramonė pamažu užleido vietą elektronikai (tada prasidėjo puslaidininkių era, sukurtos pirmosios informacijos technologijos). Japonija surado savo nišą pasaulinio darbo dalybose. Žinoma, tai nepatiko JAV. 1985 m. sudarius vadinamąją Plazos sutartį su JAV, jena pabrango 3 kartus. Pabrango ir Japonijos prekės, jų konkurencingumas sumažėjo (to ir siekė JAV). Tačiau vyriausybei ėmus skatinti vidaus vartojimą, krizės buvo išvengta. Be to, bendrovės surado naują finansų šaltinį – akcijas. Bankai masiškai dalijo paskolas už nekilnojamąjį turtą kaip uužstatą. Tuo labai naudojosi korporacijos, turto vertė, pvz., žemės kaina labai padidėjo. 1989 m. vyriausybė ėmė įgyvendinti griežtesnę pinigų politiką (padidino palūkanų normą), kad nedidėtų žemės kainos. Tada akcijų kainos smuko. 1990 m. akcijų vertė Tokijo biržoje nukrito 38 proc. (investuotojai neteko 2,07 trilijono JAV dolerių), smarkiai sumažėjo ir dirbtinai išpūstos žemės kainos.

Taip sprogo spekuliacinio burbulo ekonomika. Prasidėjo nuosmukis, kuris 1997 m. dar labiau padidėjo dėl padidinto paslaugų (vartojimo mokesčio, mūsiškio PVM), vyriausybės investicijų suvaržymo ir pagrindinių finansų institucijų (bankų) kracho. Labai nukrito turto kainos, bankai sugriežtino paskolų išdavimą, bendrovės negalėjo investuoti į įrangą, eksportas ir bendrovių pelnas sumažėjo. Teko mažinti algas, dėl to sumažėjo vartojimas, ir 1998 m. Japonijos ekonomikos prieaugio nebuvo.

Vyriausybė ėmėsi priemonių. 1999 m. biudžete skirta pinigų viešiesiems projektams (finansuojamiems iš biudžeto) įgyvendinti, padidinti kreditai būstams pirkti (japono svajonė – gyventi atskirame name), sumažinti mokesčiai, kurį laiką paskolos buvo beprocentės, vyriausybė padėjo į 15 bankų 7,2 trilijono jenų (60 mlrd. dolerių).

2000 m. pasirodė ženklų, kad ekonomika atsigauna. Tačiau kai kurios bendrovės svyruoja nuo padidėjusių išlaidų, nereikalingų gamybinių plotų, darbininkų ir didžiulių skolų naštos.

Japonijos ekonomikos spartus augimas pokario metais ir jos sugebėjimas ne tik prisitaikyti prie pasaulio rinkų, bet ir tikslus poreikių prognozavimas traukia nne tik politikų ir ekonomistų dėmesį, bet ir verčia kitas valstybes neatsilikti nuo to tempo, kurį siūlo Tekančios saulės šalis. Pastaraisiais dešimtmečiais suklestėjo ne tik ikikarinės Matsushita, Canon, Sharp, YKK (didžiausia pasaulyje užtrauktukų gamintoja) kompanijos, bet ir tapo žinomos jau po karo išaugusios Honda, Sony, Sanyo. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio šalis tapo ir vienu didžiausių pasaulio kreditorių. Japonijai tenka 12 proc. pasaulio pramoninės gamybos. Žydinčių sakurų šalis pasaulyje pirmauja pagal pramoninių robotų (per 48 mln., arba per 50 proc. pasaulyje gaminamų robotų), puslaidininkių (40 proc. pasaulinės gamybos), lengvųjų automobilių (60-70 mln. kasmet), plieno (apie 100 mln. t kasmet, nors visas žaliavas importuoja) gamybą, laivų statybą (52 proc. pasaulyje pastatomų laivų). Tarp pirmaujančių šalių yra ir pagal spalvotųjų televizorių (per 6 mln.), kopijavimo mašinų (per 2 mln.), vaizdo kamerų (beveik 10 mln.), laikrodžių (550 mln.), sintetinių audinių (1,7 mlrd. kv. m) ir kt. pramonės produkcijos gamybą. Kalbant apie Japonijos pramonę, nereikėtų pamiršti, kad šalis beveik neturi jokių kuro ir rūdinių išteklių. Išimtį sudaro nedidelės cinko rūdų ir akmens anglių atsargos. Energetinius išteklius iš dalies kompensuoja geoterminės, vandens ir 48 atominės elektrinės. Visas kitas kuras ir žaliavos yra įvežama.

Unikalus yra žemės ūkis. Dirbama žemė (5,3 mln. ha) užima tik 14,3 proc. ššalies ploto. Vyrauja nedideli individualūs valstiečių ūkiai. Priskaičiuojama iki 2497 tūkst. ūkių, iš kurių 59 proc. yra mažesni nei 1 ha. Vyksta spartus ūkių skaičiaus mažėjimas (1985 m. jų buvo 4267), o kartu ir stambėjimas. Apie pusė visų dirbančiųjų žemės ūkyje yra 65 metų ir vyresni. 67 proc. ūkių didesnes pajamas gauna ne iš savo žemės, o iš papildomų užsiėmimų (turizmo, verslų, darbo transporte, pramonėje ir pan.). Žemės ūkis patenkina apie 70 proc. maisto poreikių. Žemės ūkyje, šalia tradicinių produktų, didėja jautienos, avienos, arklienos, paukštienos, ožkienos, pieno produkcijos gamyba. Ryžiai tradiciškai išlieka svarbiausia kultūra; 1 hektare išauginama 51 cnt ryžių grūdų. Japonijos žemės ūkis pasižymi dideliu produktyvumu.

Maisto produktus japonai gauna ne tik iš žemės ūkio, bet ir iš vandenynų, jūrų. Juose žvejoja ir jūros augalus renka 215 tūkst. žmonių. Daugiausia (12,6 mln. t) žuvų žvejai sugavo 1986 metais. Vėliau laimikių mažėjo. Šiuo metu kasmet sugaunama 7,4 mln. t žuvų, austrių, krabų, perluočių. Apie 67 tūkst. t žuvų (daugiausia ungurių, upėtakių ir karpių) išauginama vidaus vandenyse. Per metus kiekvienas japonas suvalgo 69,6 kg žuvų ir kitų jūros produktų (geldelių, jūros kopūstų, laminarijų ir pan.).

Japonija skiria ypač daug dėmesio moksliniams tyrimams, be kurių jokia šalis šiandien negali įsivaizduoti ekonominės pažangos

ir išvis ateities. Švietimui skiriama 18 proc. viso biudžeto. Šalyje yra 649 universitetai (444 iš jų privatūs) ir 572 kolegijos, studijuoja 2,8 mln. studentų. Šiuolaikinė technika ir technologijos reikalauja vis aukštesnio dirbančiųjų išsimokslinimo. Pamažu nyksta tradiciniai darbininkai, modernias technologines linijas aptarnauja kvalifikuoti universitetų ir kolegijų auklėtiniai. Kasmet moksliniams tyrimams iš biudžeto skiriama apie 8 proc. nuo BVP. Didelę dalį lėšų šiam tikslui skiria patys universitetai ir privačios kompanijos. Be to, Japonijos mokslininkai gauna daug pelningų užsakymų iš užsienio. Tuo pat mmetu Japonija iš užsienio perka nemažai licencijų ir patentų. Ypač daug dėmesio skiriama tokiems fundamentaliems tyrimams, kaip atominės energijos panaudojimas, kosminės erdvės įvaldymas, informacinių sistemų kūrimas. Tačiau nereikėtų manyti, kad visi japonai tik ir sėdi prie kompiuterių ir studijuoja tik techninius mokslus. Daug dėmesio skiriama humanitariniams ir socialiniams mokslams, menui.

Spartų ekonomikos augimą lėmė ir darbo santykiai bei japonų požiūris į darbą. Ilgą laiką buvo propaguojama darbo sutartys visam gyvenimui. Dažnas, pradėjęs dirbti vienoje kompanijoje, išdirbdavo visą gyvenimą, nes kompanija nne tik mokėjo atlyginimus, bet dažnai teikdavo paskolas būsto ar automobilio įsigijimui, vaikų išsimokslinimui ir pan. Ir dabar darbo santykiai yra grindžiami principu “firma – mūsų bendri namai”. Darbo jėgos panaudojimas remiasi “žmogiškuoju potencialu”, kai ne žmogus derinamas prie gamybos, oo pastaroji prie žmogaus. Gal dėl to japonų dirbantieji neprieštarauja ir ilgesnei nei Vakarų šalyse darbo savaitei. Dėl to ir darbo užmokesčio sistema paremta trimis dalimis: pagrindiniu (minimaliu), viršvalandžių apmokėjimu ir premijomis. Tokia darbo filosofija neleidžia net pagalvoti apie ekonominius streikus, piketus ar demonstracijas. Beje, ir bedarbystė yra mažiausia (iki 2 proc.) tarp išvystytų valstybių.

Dar kita priežastis – tai sugebėjimas planuoti ir prognozuoti gamybą ir rinkos poreikį keletui metų į priekį, numatyti būsimą vartotojo modelį ir jo poreikius. Japonijos kompanijos pagrindines gamybos priemones keičia vidutiniškai kas 5-6 metai (JAV – kas 9), naujus gamybos modelius sukuria kur kas greičiau nei JAV. Japonijos planavimas remiasi patikimomis prognozėmis apie vartojimo poreikius, atsižvelgiama į geografines ir socialines rinkų ypatybes, vartotojų išsimokslinimą, skonį iir pan. Tam padeda ir didžiulės lėšos, skiriamos iš pirmo žvilgsnio kartais tarsi nereikšmingiems tyrimams. Valstybė, susipažinusi su ekonomine situacija šalyje ir pasaulyje, gali paremti net visiškai naują ir dar mažai žinomą firmą.

Be abejo, Japonijos pramonės ir verslų konkurencingumą pasaulio rinkose užtikrina ir žemesnė gaminių savikaina, kurią lemia mažesni darbo užmokesčiai, robotų taikymas gamyboje ir kt.

Tos ir kitos priežastys, aplinkybės ir veiksniai užtikrina spartų Japonijos ekonominį kilimą. Žiūrint iš šalies krinta į akis ir tai, kad šalyje skiriama nne tik daug dėmesio, bet ir lėšų tradicijoms išlaikyti, kultūrai visapusiškai puoselėti. Šalyje veikia 17 819 visuomenės klubų, 2396 bibliotekos, 985 muziejai. Nepaisant to, kad televizorių skaičiumi 1000 gyventojų Japonija nusileidžia tik JAV, kasmet 1 žmogui šalyje spausdinama 13 knygų, 17 savaitraščių ir 24 mėnesiniai žurnalai. Pagal laikraščių tiražus Japonija taip pat pirmauja pasaulyje. Tarp išleidžiamų knygų vyrauja grožinė, istorinė ir socialinė literatūra, knygos apie meną. Japonijos mokslininkai ir politikai vis labiau įsisąmonina, kad civilizacija be humanitarinės kultūros gali būti net pavojinga. Dėl to vyksta spartus techninių ir tiksliųjų bei gamtos mokslų humanizavimas. Todėl galima tikėtis, kad ir naujausi išradimai bei gaminiai atsiras žiūrint į švelnų sakuros žiedą. Ir kad jie visi tarnaus žmonijos pažangai ir taikai.

REGIONAI , MIESTAI , ĮŽYMIOS VIETOS

Japonijoje yra 8 regionai:

Hokkaido , Tohoku , Kanto ,Chubu , Kinki, Chugoku ,Shikoku , Kyushu ir 47 prefektūros: Aichi, Akita, Aomori, Chiba, Ehime, Fukui, Fukuoka, Fukushima, Gifu, Gumma, Hiroshima, Hokkaido, Hyogo, Ibaraki, Ishikawa, Iwate, Kagawa, Kagoshima, Kanagawa, Kochi, Kumamoto, Kyoto, Mie, Miyagi, Miyazaki, Nagano, Nagasaki, Nara, Niigata, Oita, Okayama, Okinawa, Osaka, Saga, Saitama, Shiga, Shimane, Shizuoka, Tochigi, Tokushima, Tokyo, Tottori, Toyama, Wakayama, Yamagata, Yamaguchi, Yamanashi.

Didžiausias šalies miestas sostinė Tokijas turi apie 19 mln. gyventojų, OOsaka – 10,6 mln., Jakohama – 8 mln., Nagoja – 1 mln. ir Sapporo – 1,83 mln. gyventojų.

Hokkaido ir Šiaurinis Honshu. Jis apima šiauriausią, antrą pagal dydį Japonijos archipelago dalį ir su šiaurine dalimi didžiausios ir pagrindinės salos Honshu Tohoku regionu. Abi dalys turi didingą peizažą palyginti mažai paliestą turizmo. Čia yra tik keli dideli skirtumai nes Hokkaide yra Sibiriškas klimatas, o Honshu yra daug aukštesnė temperatūra. Tohoku yra labia kalnuota vietovė. Čia geriausiai atsispindi Japonijos kaimas ir liaudiškos tradicijos. Hokkaido gyvena tik penki procentai visos Japonijos populiacijos.Pagarsėjęs savo vaizdingais peisažais, laukine gamta. Tai turbūt paskutinė likusi atoki vieta Ainu- Japonijos gyventojų protėvių, kurie pagal rasę yra Sibiro žmonių ainiai.

Didžiausias miestas ir administracinis centras yra Sapporo.Tai mielas ir kosmopolitiškas miestas su savo naktiniu gyvenimu garsėjantis visoje Japonijoje.Tai labai gera vieta apsistoti keletui dienų. Sapporo mieste galima aplankyti Odori parką. Jis yra pačiam miesto centre ir yra pagrindinė pasivaikščiojimo vieta. Viename gale yra TV bokštas su 90 metrų aukščio observatorija. Parke vyksta kasmetinis Ledo festivalis vasario menesį, įžymus savo ledo skulptūromis.

Taip pat galima apsilankyti Sapporo alaus sode ir muziejuje. “Sapporo”alus yra vienas iš geriausių Japonijoje ir vienas seniausių. Alaus bravoras buvo įkūrtas 1876m.

Miesto simboliu yra laikomas Tokeidai llaikrodžio bokštas, šalia miesto rotušės. Jis pastatytas 1878 metais rusišku stiliumi. Bokšte įkurtas mažas vietinės istorijos muziejus.

Šiame mieste galima apsistoti viešbutyje “Alpha Sapporo”. Tai aukštos kvalifikacijos viešbutis su parduotuvių tinklu ir įvairiu naktinių pramogų kompleksu. Kaina nuo 4000 iki 12000 jenų.

Centrinis Honshu. Šiam regionui priklauso Japonijos sostinė Tokyo su savo priemiesčiais taip pat Chubu ir Kyoto. Šiame regione yra daug įžymių vietų.Tai ir Fuji kalnas, Nikko ir Yokohama miestai.Čia yra nuostabaus gamtovaizdžio Noto-hanto ir Nagano, žavingas miestas Takayama, prabangi ir didinga Inuyama pilis, turtingas savo kultūros lobiais Kanazawa miestas. Ir jei daugiau niekur neteks pabūvoti šalyje iš šio regiono jūs suprasite kas tai yra Japonija.

Tokyo miestas anksčiau vadinosi Edo .1868 metais Edo miestui tapus Japonijos sostine jis pradėtas vadinti Rytine sostine arba Tokyo. Šiame mieste yra išlikę ir istorijos pėdsakų kurių nesunaikino žemės drebėjimai ir karas, galima aplankyti daugybę muziejų, bet pagrindinis dalykas pajausti koks tai yra miestas- apsilankymas pasakiškose parduotuvėse ir restoranuose, pažinti miesto naktinį gyvenimą, pabūvoti garsiajame žuvų turguje, pamatyti prabangą Shinjuku ir Ginzoje ir skurdą Kabukicho ir Rappongi. Pasivažinėti valstybiniu metro ar traukiniais kurie praveža geriausiais keliais aplink visą miestą.

Akihabara tai Tokyo rajonas garsėjantis kaip Elektronikos miestas.Čia yra apie 600 įvairių parduotuvių

kur prekiaujama electronikos prekėmis.

Asakusa tai kitas rajonas garsėjantis kaip senasis miestas. Šiame rajone stovi seniausi pastatai Tokyo mieste. Čia įsikūrę daugybė suvenyrų parduotuvėlių, užkandžių barų.Vakarais galime sutikti geišų.

Ginzos rajonas tai prabangios parduotuvės, prašmatnios galerijos, restoranai, įvairūs garsių ir didelių firmų ofisai. Tai pats brangiausias ir ištaikingiausias rajonas Tokyo mieste.

Hibiya tai rajonas, kuriame yra Imperatoriškosios šeimos rūmai. Tai atnaujinta Edo pilis. Rūmai lankytojams atidaromi tik du kartus per metus. Tai 2 sausio ir 23 gruodžio. Tačiau Rytiniame sode ggalima lankytis penkias dienas per savaitę.

Šalia greitųjų traukinių stoties yra Ueno parkas. Tai didžiausias parkas Tokyo mieste ir įžymus tuo, kad čia ateina žmonės pasigrožėti vyšnių žiedais. Ten pat įsikūrę ir keletas muziejų.Tai Tokyo Nacionalinis Muziejus, kuriame eksponuojama Japonijos menas ir archiologija, Tokyo Meno muziejus, kuriame vyksta modernaus Japonijos meno parodos. Šalia yra Nacionalinis vakarietiško meno muziejus. Čia eksponuojama prancūzų menininkų 19 ir 20 amžiaus darbai.

Verta aplankyti ir didžiausias Tokyo šventyklas.Tai Sensoji Asakusa rajone, Meiji šventykla pastatyta ddieviškajam imperatoriui Meiji, Sengakuji, Yasukuni pastatyta Japonijos karo aukoms atminti ir Zojoji Tokugawa šeimos šventykla.

Taip pat Tokyo yra ir daug kitų įdomių vietų bei pastatų kuriuos verta pamatyti. Tai Tokyo bokštas 333 metrų aukščio, Ryogoku-sumo centras, NHK Studiopark, Hama RRikyu parkas ir Tsukiji Žuvies turgus-vienas didžiausių pasaulyje.

Tokyo yra daugybė įvairių viešbučių: Akasaka Yoko mažas ekonominės klasės viešbutis, Nacionalinis Vaikų Pilies didelis šeimyninis viešbutis. Čia standartinis kambarys kainuoja nuo 4000 iki 1200 jenų.

Centriniame Honshu yra nuostabaus grožio Fuji kalnas. Tai vienas aukščiausių kalnų Japonijoje. Jo aukštis 3,776metrai. Tai užgesęs ugnikalnis. Jo viršukalnę ištisus metus gaubia sniegas.

Vienos dienos kelionė į pietus nuo Tokyo atves jus vieną iš svarbiausių istorinių miestų – viduramžių sostinę Kamakurą. Tai gražiausių šventyklų miestas. Didžiausia įžymybė Kamakuroje yra Didžioji Budos statula. Ji pastatyta 1252metais, padaryta iš bronzos, sveria 800 tonas ir yra 11,4 metrų aukščio.

Šiaurinėje miesto dalyje yra Tsuruguaka Hachiman šventykla. Ji pastatyta Hachimano , dievui, kuris saugojo Minamoto klaną, ir buvo kkaro dievas, garbei.

Svarbiausia Kamakura šventykla yra Kenchoji, šiaurinėje miesto dalyje. Ją 1253 metais įsteigė Zen vienuoliai.

Taip pat šiame regione verta aplankyti Kanazawa miestą, Nagano 1998metų Žiemos olimpinių žaidynių miestą, Nagoya, Nikko,Takayama, Yokohama antrą pagal dydį miestą ir uostą Japonijoje.

Vakarinis Honshu ir Shikoku. Šiame regione randasi senoji Japonijos sostinė Kyoto. Šiame mieste turistai gali rasti viską kas atspindi senają ir šių dienų Japoniją. Tik 15 minučių traukiniu iš Osakos ir jūs jau Kyoto mieste. Čia yra daugybė veikiančių šventyklų, gatvių ir gatvelių su įdomiom parduotuvėm ir naktinio gyvenimo pramogom taip pat vertingų muziejų,alaus daryklų, kurias galima aplankyti. Didelę dalį miesto galima apeiti pėsčiomis.

Daitokuji šventykla susidedanti iš vienos pagrindinės ir 23 mažesnių šventyklėlių. Čia yra dekoratyvinių sodų ir arbatos namelių.Ji įkurta 1319 metais atstatyta XV-XVI amžiais po gaisro Zen vienuolių.

Fushimi Inari Taisha randasi Kyoto pietuose .Pastatyta VIII amžiuje, viena svarbiausių iš daugybės šventyklų įkūrtų Ryžių ir sveikatos dievo Inari garbei.Populiari tarp verslininkų , kurie atvyksta čia pasimelsti ir paprašyti sėkmės jų verslo reikaluose.

Ginkakuji šventykla, rytinėje Kyoto dalyje, viena iš įžymiausių Kyoto mieste. Ją pastatė šogunas Yoshimasa 1482, kaip savo poilsio vilą, tik vėliau ji buvo perdaryta į šventyklą ir visa padengta sidabru. Tai elegantiškas pastatas su sugrėbstyto smėlio sodu priešais ir vingiuojančiais tarp medžių takeliais.

Gion tai neformalus geišų rajonas rytinėje Kamogawa upes pusėje.Čia yra daugybė senoviškų namelių ir parduotuvėlių. Kai kurie iš pastatų siekia net XVII amžių. Ankstyvą vakarą Hanami-koji jūs galite pamatyti šmėkštelint geišą ar maiko mergaitę (dažniausiai poromis) einančias ant savo aukštų medinių klumpaičių.

Kyoto yra tiek daug nuostabių šventyklų, sodų, kad sunku išskirti kurią nors vieną iš jų visų. Bet yra viena kuri įžymi visoje Japonijoje.

Tai Kinkakuji šventykla arba kitaip AAuksinis pavilijonas. Ji randasi šiaurės vakarinėje Kyoto dalyje. Ji pastatyta 1397 metais kaip poilsio vila Yoshimitsu, trečiajam Ashikaga šogunui, kurio sūnus vėliau perdarė ją į šventyklą. 1950 metais šventykla sudegė.Rekonstrukcija buvo pradėta 1955metais ir baigta tik 1987metais. Ji padengta penkiais sluoksniais aukso lakštų. Šventykla yra eksliusyvinis pavyzdys klasikinės Japonijos architektūros. Auksinis pavilionas- nuostabiausias iš daugumos šalies šventyklų.

Kyoto galima apsistoti biznio klasės viešbutyje Alpha, kuriame yra patogūs kambariai ir nuostabus Japoniško maisto restoranas.

Vakariniame Honshu yra daug miestų su savo šventyklomis, nuostabiais sodais, parkais, muziejais, pilimis, kuriuos verta aplankyti. Tai ir miestas Osaka-trečias, pagal dydį miestas Japonijoje, ir Hagi, ir Hiroshima ant kurio 1945 metais rugpjūčio 6 dienos rytą buvo susprogdinta atominė bomba. Žuvo maždaug 75000 žmonių, o dar 200000 mirė nuo radiacijos.

Miestas Kobe – Japonijos uostas, vienas anksčiausiai atvėręs avo vartus Vakarų pasauliui. Nara- seniausia Japonijos sostinė ir japonų kultūros lopšys.

Kyushu ir Pietinės salos. Kyushu, su savo nuostabiu gamtovaizdžiu ir rūkstančiais ugnikalniais, gali būti vadinama Japonijos istorijos gimtine. Pagal legendą vėjo dievas Ninigi pradėjo Japonijos valdymą būtent iš čia. Daugelį metų Kyushu buvo vienintelė sąsaja tarp Japonijos ir išorinio pasaulio. Nesuskaitoma daugybė salų pietuose nuneš jus į visai kitokį pasaulį, su skaidriomis tropikų jūromis, nuostabiais paplūdimiais,visiškai nepanašų į ttradicinę Japoniją. Pati įžimiausia yra Okinawa sala. Jos nepakartojamas gamtovaizdis, nuostabus naktinis gyvenimas ir dramatiška šių dienų istorija.

Nagasaki iki 1945 rugpjūčio 9 dienos buvo geriausiai žinomas ir vaizdingiausias uostas Kyushu. Kuris per amžius prieš Meiji atkūrimą buvo Japonijos vienintelė sąsaja su vakarų pasauliu. Nagasaki saitai su Vakarais prasidėjo, kai neplanuotai Portugalų laivas atvyko į Kyushu 1542 metais. Paskui sekė misionieriškas Šv.Franscisko Ksavero vizitas 1571 metais. Šie ankstyvieji vakariečių apsilankymai paskatino įkūrti Nagasaki uostą. Nagasaki mieste yra memorialų, sodų, muziejų, kurie yra įsteigti Nagasaki tragedijai atminti. Tai Fukusaiji Zen šventykla, Glover sodai, kuriuose yra muziejus, Kofukuji ir Sofukuji šventyklos, Taikos parkas, kuriame yra Atominės Bombos Muziejus.

Nagasaki yra puikus, 10 min. kelio nuo stoties, medinis, japoniško stiliaus, Sakamoto-ya Ryokan viešbutėlis.Kambario kaina apie 4000 jenų.

Šiame regione taip pat yra daug kitų įdomių miestelių: tai Beppu, Dazaifu, Fukuoka, Huis Ten Bosch, Kagoshima ir kt.

ŠVENTĖS

Pirmoji šventė metuose tai Naujieji Metai. Švenčiami sausio mėnesį 1-3 dienomis. Tai pati svarbiausia šventė metuose.Jos metu japonai lankosi daugybėje šventyklų ir žaidžia tradicinius žaidimus.

Sausio 15 dieną Amžiaus Atėjimo diena. Ši šventė skirta vyrams ir moterims, kuriems sueina 20 metų. Tai nacionalinė šventė, kurios metu rengiamos iškilmės miestų rotušėse. Merginos apsirengia specialiai šiai progai siūtus

kimono.

Vasario 5-11 arba 6-12 dienomis vyksta Sniego festivaliai. Sapporo ir Hokkaido Japonijos meninkai stato sniego ir ledo skulptūras. Tai nėra nacionalinė šventė.

Nacionalinė Įkurimo Diena švenčiama vasario 11 dieną. Prieškariniais laikais žmonės švesdavo šalies gimtadienį. Tai buvo simboliškas reprezentavimas imperatoriškos sistemos Japonijoje. Kai šalyje imperelizmo buvo išsižadėta, ši šventė buvo panaikinta. 1966 metais Japonijos vyriausybė nutarė atkūrti šią šventę.

Japonijoje taip pat švenčiama ir šv. Valentino diena. Tačiau čia tik moterys vyrams dovanoja šokoladukus.Tai taip pat nėra nacionalinė šventė.

Kovo 3 dieną yra Lėlių Festivalis. Tai yra Mergaičių šventė. Daugybe nuostabiai aprengtų lėlių ir lėlyčių yra išpuošiami namai ir medžiai, kuriuose gyvena šeimos turinčios mergaičių. Šios šventės metu yra geriamas saldus ryžių vynas vadinamas shirozake.

Kovo 14 dieną japonai vyrai dovanoja moterims pyragaičius ir šokoladukus. Ši šventė vadinama Baltoji Diena.

Kovo 21 diena yra Pavasario lygiadienis. Žmonės lanko mirusiųjų kapus.

Vaikų Diena švenčiama gegužės 5 dieną. Tai daugiau berniukų šventė. Berniukų turinčios šeimos švenčia linkėdami savo sūnums geros ateities.

Okeano Diena švenčiama pirmą birželio pirmadienį.Tai nesenai įkurta nacionalinė šventė. Šia diena pažymima Imperatoriaus Meiji sugrįžimas į Hokkaido 1876 metais iš kelionės laivu.

Obon festivalis yra švenčiamas liepos arba rugpjūčio viduryje pagal mėnulio kalendorių. Šią savaitę dauguma japonų atostogauja. Tai BBudizmo festivalis kurio metu laikomos pamaldos už mirusius protėvius. Sakoma, kad per Obon savaitę protėvių dvasios grįžta į šį pasaulį aplankyti savo artimųjų. Pabaigoj savaitės plaukiajontys žibintai yra plukdomi upėmis ar jūroje, kad pašviestų dvasioms kelią namo.

Pirmą rugsėjo pirmadienį švenčiama Pagarbos Amžiui Diena.

Rugsėjo 23 dieną Rudens lygiadienis. Šios šventės metu kaip ir vasarą lankomi mirusiųjų kapai.

Kultūros Dienos šventė vyksta Lapkričio 3 dieną. Ši šventė išaukština kultūrą ir meilę taikai ir tėvynei.

Darbo Padėkos Diena tai nacionalinė šventė išreiškianti pagarbą darbui. Ji švenčiama lapkričio 23 dieną.

Gruodžio 23 dieną švenčiamas Imperatoriaus gimtadienis. Japonijoje esamo Imperatoriaus gimtadienis visuomet yra nacionalinė šventė. Jei Imperatorius pasikeičia, pasikeičia ir šventės data.

Gruodžio 24-25 dienomis švenčiamos Kalėdos. Jos atkeliavo į Japoniją su pirmaisiais EEuropiečiais XVI amžiuje. Bet tik nesenai ši šventė pasidarė populiari tarp šalies gyventojų.

KULTŪRA, MENAS

Japonija – savitos, per daugybę metų išaugotos kultūros šalis. Ją įvardija kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės. Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke. Iš tikrųjų patys japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės: visa Heian periodo literatūra tiesiog pripildyta ašarų: verkiama ne tik dėl nelaimingos meilės, bet ddažnai ir visai be priežasties. Japonų ašaromis buvo laistoma visa Nagano žiemos olimpiada. Ši jautri tauta, pasaulio istorijoje pasirodžiusi tik III–V amžiuose po Kristaus (pirmosios žinios apie Japoniją kinų bei korėjiečių metraščiuose), pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Plačiai žinomi origami (popieriaus lankstiniai), Europoje laikomi daugiau vaikų užsiėmimu. Origami-popieriaus išlankstymo įvairiomis formomis menas.Jam dažniausiai naudojamas ryškiai dažytas,apie 15cm.dydžio popieriaus kvadratas.Gali būti vakaruose (irogami) arba Japonijoje (chiyogami) pagamintas popierius su tradiciniais piešiniais.Pirmą kartą popierius atkeliavo į Japoniją VIIa.pradžioje.Lankstymo popieriaus papuošimai buvo naudojami šventėse,festivaliuose,opopieriaus lankstymas vystėsi kartu su religija ir apeigomis.Kaip žaidimas,popieriaus lankstymas buvo pradėtas Muromachi laikotarpyje(1603-1867).Gervė(orizuru)-populiariausias ir nuostabiausias Origami lankstinys.Taip pat jis naudojamas kimono raštuose.Gervė – ilgaamžiškumo ir sveikatos simbolis.Kitos meno šakos daugiausiai siejasi su budizmo bei shintō tradicijomis. Jos sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos (cha-no yu) metu. Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Japonai grožio esmę supranta ne protu, o širdimi. Tai pasiekti padeda arbatos gėrimo ceremonija. Ji sena – jau ketvirtajame amžiuje arbatą gėrė kinai, tačiau gėrimui nebuvo teikiama ypatinga reikšmė. Aštuntajame šimtmetyje japonai cceremoniją pavertė filosofija. Ritualas prasideda nuo vartų, vedančių į aukštos gyvatvorės saugomą uždarą erdvę. Kiekvienas, pasiruošęs pradėti ritualą, palieka už tvoros visas blogas mintis ir kasdienius rūpesčius. Pirmenybės teisę turi vyriausias ir garbingiausias svečias. Vartų kirtimas ir nuo jų besidriekiantis per pievą akmenų takelis roji – tai pirmasis meditacijos žingsnis, kuriuo nutraukiami ryšiai su išoriniu pasauliu. Roji nuolat mainosi: nuo pirmų vartelių sudėliotas iš smulkių akmenėlių, nuo antrų – jau iš stambių, plokščių akmenų. Roji paskirtis – priminti traukiantiems į arbatos namelį, jog atėjo laikas stabtelėti, apsižvalgyti, pasidžiaugti atsivėrusia panorama ar atkreipti dėmesį į patį akmenį. Anot japonų, viskas turi dvasią, ir akmenys. Prie arbatos namelio pasitinka namelio šeimininkas (dažnai tai būna senos geišos), kuris nuo seno yra didžiai gerbiamas. Po ilgų nusilenkimų, grožėjimosi iš pirmo žvilgsnio neypatingais daiktais – puodeliu, arbatžolių dėžute, ikebana ir kt., šeimininkas ima ruošti arbatą – samteliu pasėmęs arbatžolių, užpila vandeniu, ryžių šluotele plaka garuojančią arbatą. Kai arbata ima putoti žaliais debesimis iki pat puodelio kraštų, šeimininkas padeda ją netoli židinio, taip duodamas ženklą, kad svečiai gali vaišintis. Arbata geriama susikaupus, tyloje, tiek šeimininkui, tiek svečiams gerai žinant, jog ceremoniale svarbiausia – sutaurinti penkis žmogaus jutimus. Kai gėrimasi ikebana ar puodeliu – apvalomas regėjimas, sklindantis ssmilkalų kvapas apvalo kvėpavimą, klausą, veikia virdulio „dina“, ragaujant arbatą išplaunama burna, o puodelis sustiprina lietimo pojūčius. Japonai įsitikinę, kad esant pakiliems jausmams, geriantieji arbatą tampa geresni, švaresni, tada galima geriau suprasti vienas kitą ir save.

Nors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kado. Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma(pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai. Be ikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas garsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas

Fudžijama). Viename šių paveikslų, Fuji bangoje, įžiūrima panašumų su Čiurlionio banga.

Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.

Pasaulyje kol kas geriausiai žinomas amerikiečių kinas. Tačiau ir japonai yra sukūrę nemažai kino filmų. Japonų kino filmai nėra sudėtingi. Vienas žymiausių režisierių – Akira Kurosawa – filmus stato tiek pagal įįvairius senovės japonų siužetus ( „Rashomon“, „Ran“), tiek ir pagal šiuolaikinius („Pajūrio vaizdeliai“). Japonų filmai nepretenduoja į labai gilų psichologinį žanrą (prisiminkime, kad ir Lietuvoje rodytus animacinius serialus „Kendi“ ir kitus). Jie atspindi paprastą gyvenimą. Panašiai kaip ir japonų eilėraščiai. Žymiausias garsaus poeto Bashō haiku tipo eilėraštis apie varlytę, įšokusią į tvenkinį, Europoje suprantamas kaip budizmo filosofijos kvintesencija. O patys japonai sako, jog Bashō tiesiog sėdėjo ant tvenkinio kranto, išgirdo varlytę, šokančią į vandenį, ir tai aprašė savo eilėraštyje.

Be iikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas garsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas Fudžijama). Viename šių paveikslų, Fuji bangoje, įįžiūrima panašumų su Čiurlionio banga. Ir apskritai, šis tapybos žanras tikrai panašus į Čiurlionio paveikslus.

Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Rytuose juos išpopuliarino vienuoliai budistai. Ksilografijos technika naudotasi dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Savo reikšme graviūra susilygino su kabuki teatru, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana ir kitomis Japonijos kultūros bei meno sritimis.

Tuo metu socialinėse, ekonominėse ir visuomeninio gyvenimo sferose vyko dideli pasikeitimai. 1639 m. išleistas įsakymas apie valstybės sienų uždarymą faktiškai atskyrė Japoniją nuo užjūrio šalių kultūros. Visuomenės diferenciacija gilėjo, ir kiekvienas jos sluoksnis jautė dvasinės atsparos poreikį. Tokiomis sąlygomis gimė demokratiškasis ukiyo-e menas, kurio principai aiškiai skyrėsi nuo aristokratiškojo meno tradicijų – peizažų, paukščių, gėlių ttapymo ant ryžių popieriaus ir šilko. Be to, ukiyo-e produkcija – medžio raižiniai – buvo pigesni ir tuo prieinami platesniems gyventojų sluoksniams. Ukiyo-e japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus. Kaip XVII a. II pusės-XIX a. stilistinės dailės mokykla, ji puoselėjo kasdienio gyvenimo tematiką. Japonų mene tai buvo naujos eros pradžia. Ukiyo-e kitaip traktuoja “kalnų ir vandenų”, “gėlių ir paukščių” žanrų tradicijas, plėtoja istorinius-mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas.

Per izoliacijos laikotarpį, trukusį pustrečio šimto metų, ukiyo-e menas tapo miestiečių buities dalimi. Jo aadresatas buvo trečias luomas, užimantis oficialioje šalies hierarchijoje žemiausią vietą, o vaizdavimo objektas – pramogų pasaulis, kabuki teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Ukiyo-e graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Graviūros naudotos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, ginklų, pypkių, šukų ir t.t. ornamentų rinkiniai. Dažnai jos atliko šiuolaikinių madų žurnalų funkciją, reklamuodamos madingų audinių raštus ir kimono modelius. Ukiyo-e buvo masinis menas. XVIII a. pradžioje šalyje medžio raižiniais prekiavo 300 krautuvių. Vien Edo (Tokijo) mieste buvo 1000 ukiyo-e dailininkų.

Ukiyo-e mokyklos pradininku laikomas Iwasa Matabei (1578-1650). Jo mokinys Hishikawa Moronobu (1618-1694) įkūrė pirmąją raižybos mokyklą. Nishikawa Sukenobu (1671-1751) raižinius su miesto gyvenimo scenomis leido atskirais lakštais. Torii Kiyonobu (1664-1729) žavėjosi teatro pasauliu. Jo raižiniuose atgyja daugybė kabuki teatro personažų. Teatrui jis yra sukūręs reklaminių iškabų, plakatų bei programų. Okumura Masanobu (1686-1764), visapusiškai talentingas menininkas, knygų leidėjas, kūrė didžiules ornamentuotas iškabas, reklamavusias religinius festivalius. Raižinius paspalvindavo aukso dulkėmis, sumaišytomis su laku ir dažų pigmentais. Pirmas plačiai pripažintas meniškų medžio raižinių meistras buvo Suzuki Harunobu(1725-1770). Trapios, susimąsčiusios, nežemiško grožio moters paveikslas – pagrindinė Harunobu tema. Jo kūryba tapo japonų grafikos klasika. Harunobu naudojo reljefinę spaudą, spausdino jau dviem spalvom. Nuo 1760 m. jjo kūryba tampa sudėtingesnė, joje atsiranda pustoniai ir subtilūs perėjimai nuo šviesių į tamsius tonus. Visi dailininko darbai – vienos temos variantai, persunkti poetinio liūdesio nuotaikos.

Ryškiausiomis XVIII a. figūromis ukiyo-e klestėjimo metu tapo Katsukawa Shunsho, Torii Kiyomitsu, ToriiKiyonaga. Jie mokėjo žavėtis detalėmis: žydinčios vyšnios šaka, grakščios moters siluetu, ūkanotu gamtovaizdžiu, teatro aktorių mimikos išraiškingumu, samurajų herojiškumu. Didžiausią Katsukawa Shunsho (1726-1792) kūrybos dalį sudaro raižiniai kabuki teatro tema. Jis pirmasis vaizdavo aktorius ne tik teatro scenoje, bet ir užkulisiuose, didelį dėmesį skirdamas aktoriaus kostiumui, gestams. Toshusai Sharaku (1749-1803) – no teatro aktorius ir šokėjas, labai produktyvus menininkas – mažiau nei per metus (1794) jis išraižė per 140 aktorių portretų – asketiškų ir groteskiškų, šaržuotų, atspindinčių daugiau dvasinį personažų pasaulį. Lyrinių, sudėtingų kompozicijų triptikų meistras Torii Kiyonaga(1752-1815) suformavo savitą moters grožio koncepciją – jo vaizduojamos moterys interjerų ar peizažų fone yra žemiškesnės. Didelis dėmesys teikiamas drabužių, aplinkos dekorui ir ornamentikai (“Moterys interjere”, “Adzumos tiltas”, apie 1788). Kitagawa Utamaro (1753-1806) per savo trumpą gyvenimą sukūrė daugiau nei 1000 raižinių, eskizų, piešinių. Garsūs jo iliustruoti albumai “Vabzdžių knyga” (1788), “Paukščių knyga” (1790), “Žaliųjų namų kalendorius” (1804). Vertingiausią kūrybos dalį sudaro portretai. Juose – moterys. Laukiančios mylimųjų, medituojančios vienatvėje, besirūpinančios vaikais, grojančios muzikiniais instrumentais, sskaitančios knygas. Išryškinamas personažų judesių gracingumas, lanksčia plastiška kontūrine linija perteikiamas figūrų tarpusavio emocinis ryšys. Didelį dėmesį skirdamas portretui, Utamaro atsisakė peizažo kaip fono.

Naujas demokratiškojo ukiyo-e meno etapas susijęs su peizažu. Katsushika Hokusai (1760-1849) raižė knygų iliustracijas ir rašė eiles, dienoraščius, romanus. Jo kūryboje gamtos grožis skleidžiasi kartu su žmonių jausmais, su jų kasdieniu kūrybingu buvimu gamtoje. Net grynai buitinėse scenose kaip veikiantį asmenį matome kalną – visos šalies religijos ir grožio simbolį Fudzijamą (“Šimtas Fudzi kalno vaizdų”, 1834). Dailininkas labai mėgo mėlyną spalvą ir jos atspalvius.

Paskutinis ryškus talentas, reiškęsis grafikoje, buvo Ando Hiroshige (1797-1858). Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis daugiausia kūrė gražuolių geišų, aktorių, deivių portretus peizažo fone, didelį dėmesį skirdamas linijai, piešinio grakštumui, vaizduojamų daiktų medžiagiškumui. Būdamas laivybos agentu, jis daug keliavo. Kelionių įspūdžiai išsiliejo raižinių cikluose “Vakaro lietus prie Adzuma šventyklos”, “53 Tokaido trakto stotys (1833-1834). Peizažų fone vaizduojamos dinamiškos veikiančių, dirbančių žmonių figūros. Perteikdamas gamtos nuotaikas, jis pasitelkdavo įdomų, netikėtą apšvietimą, kuris kisdavo vaizduojant lietų, rūką, sniegą.

Šiandienos žmogui sunku įsivaizduoti, kad tokie dailininkai nebuvo itin vertinami. Jų darbus žmonės mėgo, pirko, bet kaip asmenybės grafikai visą laiką tartum buvo šešėlyje. Patys jie taip pat nesistengė išsiskirti iš kitų cechų amatininkų, ir todėl biografinių

žinių apie juos išliko palyginti nedaug. Net ir po pasaulinių parodų 1862 m. Londone ir 1867 m. Paryžiuje namuose ukiyo-e raižiniai oficialiosios estetikos ilgą laiką nebuvo pripažinti.

Kaip ir visame Tolimųjų Rytų mene, ukiyo-e medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos – lakštuose gausu įrašų, monogramų, eilėraščių. Japonai, skirtingai nuo europiečių, nenaudojo štrichavimo, nevertino šviesotamsos, kitaip perteikė erdvę ir perspektyvą. Kuriamo vaizdo pagrindas buvo linija ir dekoratyvi spalvinė plokštuma. Dailininką nedaug tedomino konkretaus personažo asmenybė ir jo individuali psichologija, socialiniai rryšiai ir santykiai su visuomene. Personažų herojų jausmai tipizuoti.

Ukiyo-e medžio raižinius kūrė trys asmenys. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas ar jų grupė perkeldavo piešinį ant medžio, naudodami kai kada net 30 lentų. Tiko vyšnios, kipariso, magnolijos, klevo mediena. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus, naudodamas natūralius pigmentus. Nuo jo priklausė galutinis polichrominis sprendimas. Kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Raižytojai darbą dalijosi: aukščiausio rango meistrai raižė šukuosenas, veidus, žemesnės kkvalifikacijos – figūras ir drabužius. Mažiau atsakingas vietas raižė pameistriai. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai. Tuo japonų ksilografija skyrėsi nuo europinės. Pradžioje ji buvo monochrominė, vėliau spalvota.

Ukiyo-e klestėjimas baigėsi XIX a. II pusėje. 1842 m. vvyriausybė išleido dekretų seriją, pakenkusią ukiyo-e meistrams. Buvo uždrausti populiarių aktorių, šokėjų ir geišų portretai, pradėtas riboti spalvų kiekis – jų galėjo būti tik septynios. Raižiniams labai pakenkė ir XIX a. 5 dešimtmetyje atsiradę sintetiniai dažai, pakeitę senuosius natūralius pigmentus, sumaišytus su specialia ryžių pasta. Lakštų spalvos prarado subtilumą.1853 m. panaikinus šalies izoliacijos įstatymą, visose dvasinio gyvenimo sferose ėmė smarkiai reikštis Vakarų Europos įtaka. Į šalį plūdo užsienietiškos prekės ir idėjos. Tačiau fotografijos ir naujų grafikos būdų atsiradimas galutinai medžio raižinių neišstūmė. Keletas įgudusių grafikų prisitaikė prie naujų laikų, ieškojo savo temų.

Japonija, kartais vadinama lėlių šalimi, garsėja didele lėlių įvairove. Jos gaminamos ir skiriamos įvairiems tikslams. Viena pagrindinių šios įvairovės ir populiarumo ištakų yra Hina Matsuri (Lėlių šventė) bei kkitos senos tradicijos. Bėgant amžiams jos virto savita lėlių kultūra. Šiuo metu lėlės taip ištobulėjo, kad tapo ne vien vaikų žaislais. Jas pradėta eksponuoti ir vertinti kaip meno kūrinius. Vėliau didžiulę lėlių įvairovę praturtino pagrindiniai populiarios no ir kabuki dramos charakteriai bei kitos tradicinio folkloro ir literatūros temos. Netgi šiandien daugybė žmonių perka ir vertina japoniškas tradicinio stiliaus lėles, kurias tebegamina sumanūs meistrai, naudodami tradicinę lėlių gamybos techniką.

Štai Hina šventės lėlės skirtos kasmetinei kovo 3 dienos šventei. Ją ššvenčia šeimos su dukromis. Šis gražus tradicinis paprotys gyvuoja jau tūkstantį metų. Tą dieną kiekviena šeima keletą Hina lėlių atrenka ekspozicijai, išdėstydama jas poromis kaip jų maldos ženklą jaunų dukterų laimei.

Berniukų šventė, prilygstanti Hina Matsuri šventei kovo 3 dieną, yra vadinama Tango no Sekku arba tiesiog Berniukų švente. Ji vyksta gegužės 5 dieną. Šeimos su sūnumis eksponuoja dailius miniatiūrinius ginklų komplektus ir kostiumuotų karių figūras, melsdamos, kad jų sūnūs užaugtų stiprūs ir sveiki. Uijin: Moku sei dan – Kazari – pirmojo mūšio rikiuotės tvarka. Lėlės išdėstomos medinėse lentynose. Mo motaro lėlė yra linksmas jaunuolis, gimęs iš persiko (momo). Jis yra žymiausias japoniškų vaikiškų pasakų narsuolis, garsėjantis drąsiais žygdarbiais prieš milžinus žmogėdras, kurios neša žmonijai nelaimes. Išmintingas generolas – lėlė simbolizuoja garsų japonų didvyrį Toyotomi Hideyoshi (1537-1598 m.), kuris savo žygdarbiais iškovojo tautai taiką po visą amžių trukusio karo. Doshin – vaikystės dvasios lėlė -vaizduoja jauną narsų karžygį prieš jam išvykstant į mūšį. Drabužiai, kuriuos ji dėvi, simbolizuoja tvirtus augančius berniukus, puošiamus per Berniukų šventę gegužės 5 dieną.

No teatras, kurio istorija siekia Muromachi laikus (1400-1600 m.), yra viena pagrindinių Japonijos tradicinių meno formų. Noh teatro aktoriai dėvi kaukes ir keičia kostiumų siluetą. Shojo vardu vadinamas paslaptingas, jūros gelmėse gyvenantis ddievas, kuris dovanoja bedugnes statinaites vyno, tuo pagerbdamas jaunuolius – pamaldžius sūnus. Šiuo vardu yra pavadinta ir garsi, šventinėmis progomis statoma pjesė. Aktorių plaukai, kaukės ir drabužiai yra raudonos spalvos. Dangiškoji mergelė Hagoromo nusileidžia iš dangaus į pajūrį gražią pavasario dieną. Ji dėvi dailų kostiumą, vadinamą hagoromo, kurį vėl apsivelka kildama į dangaus karalystę, dainuodama ir šokdama. Ši no pjesė yra paremta populiaria legenda.

Shibaraku lėlė vaizduoja Shibaraku herojų iš labai garsios pjesės kabukio teatre. Ketindamas apginti paprastus žmones nuo niekšų bauginimų, herojus pasirodo scenoje ir sušunka shibaraku (minutėlę!). Herojaus jėgą perteikia įmantri šukuosena, kostiumas ir kardas. Ren Jishi lėlės įkvėpėjas yra garsus kabukio šokis, kurį atliekanarsuoliai liūtas su liūtuku, gyvenantys aukštai kalnuose.

Laikmečio lėlės tikroviškai vaizduoja įvairių istorinių laikotarpių kostiumus ir papročius.

Ocho e maki (Imperatoriaus dvaro spalvoti ritinėliai) lėlė dėvi puošnų tradicinį japoniško dvaro apdarą, kurio istorija siekia daugiau kaip tūkstantį metų. Vyriška karūnuota lėlė vilki sumach – dažytą vatinio kimono, kurį imperatorius apsivelka oficialiomis progomis. Moteriška lėlė dėvi oficialų daugiasluoksnį kimono (juni hitoe), o jos o suberakshi stiliaus surišti plaukai krenta ant pečių. Jurakudtei buvo ištaigingi rūmai, kuriuos Momoyamos laikais (XVI a.) pastatė Toyotomi Hideyoshi Kiote. Lėlė vaizduoja šiuose rūmuose gyvenančią kilmingą damą. Mamoyamos laikai garsėjo puikiais menais iir amatais. Moteriški drabužiai irgi buvo labai puošnūs.

Kiote, tradicijų mieste, pagamintu lėliu kostiumai išsiuvinėti ypatingai dailiais raštais. Hanakage – žiedų pavėsyje – Kyo ningyo vardu vadinamos iš Kioto kilusios lėlės.

Jos yra tradicinių formų ir pasižymi įmantriais pavidalais bei puošniai išsiuvinėtais kostiumais. Ši lėlė vaizduoja gražią stovinčią moterį, patrauklią kaip gėlės elfas. Oyama ningyo – jaunas moteris vaizduojančios lėlės – rodo japonų stilius ir madas, ypač jų šukuosenas ir puošnius kostiumus. Oyama ningyo vardu vadinamos japoniškos lėlės, sukurtos pagal moteriškus charakterius, būdingus kabukio pjesėms arba kasdienį moterų gyvenimą atspindinčioms scenoms. Ši lėlė vaizduoja jauną elegantišką moterį, atliekančią koto instrumentu garsų rokudan. 13 stygų muzikinis instrumentas citra, vadinamas koto vardu, nuo antikos laikų yra siejamas su kilmingomis damomis. Žodžiu „maiko“ yra vadinamos jaunos Kioto moterys, šokančios banketuose ir kitomis šventinėmis progomis. Jų kostiumai pasižymi originaliomis detalėmis, pavyzdžiui, ilga kabančia obi juosta ir medinėmis koppori klumpėmis. Shamisen garsas – lėlė vaizduojanti geišą – moterį, linksminančią svečius banketuose dainomis ir šokiais – gražioje pozoje, rankose laikančią muzikinį instrumentą.

Techninis terminas „kimekomi“ reiškia aprengti lėlę, apklijuojant ją spalvota medžiaga. Kimekomi ningyo nusako ypatingos japoniškos lėlės tipą, kai medžiagos gabalėlis įterptas į išraižytą medinį kūną atstoja lėlės apdarą. Ši lėlė vaizduoja kilmingą senovės

laikų princesę, žaidžiančią kai awase žaidimą. Šio aristokratiško žaidimo esmė yra surasti jūros moliusko ar kitų kriauklių (kai) poras su išraižytais paveikslėliais ar eilėraščiais. Utsuho bina – princą ir princesę vaizduojanti lėlių pora – paremta japoniškų pasakų rinkiniu „Utsubo monogatari“.

Medinės Hakata lėlės gaminamos Kyusyu Hakatos rajone. Jos žavi ypatingu spalvingumu. Hakata lėlės yra padaromos išdeginant suformuotus modelius. Jos yra gražiausios japoniškos medinės lėlės. Lėlė Yokuzuna vaizduoja žymiausią Japonijos nacionalinės sporto šakos sumo imtynininką, kai jis įeina į areną, vilkėdamas ssportinį drabužį. Utatane – Trumpo miego lėlė išraiškingai vaizduoja jauną motiną, mylinčiu žvilgsniu žiūrinčią į miegantį kūdikį ant rankų. Aki no hi (rudens saulė). Tori awase (gaidžių peštynės). Šiuo vardu vadinama sena gaidžių peštynių ceremonija, atliekama Japonijos imperatoriškame dvare kiekvienų metų trečio mėnesio trečią dieną pagal mėnulio kalendorių. Ši lėlė vaizduoja mielą vaikelį, laikantį peštynių gaidį.

Ichimatsu lėlės – tai vaikų lėlės, tikroviškai vaizduojančios japonų vaikus (japoniškai „osana“ reiškia mažus vaikus). Seniau Ichimatsu lėlės buvo tik vaikų žaislai. Populiariausios iš jjų šiandien vaizduoja oficialius drabužius dėvinčias mergaites. Tokios lėlės suvaidino svarbų vaidmenį, plėtojant tarptautinius diplomatinius santykius. Buvo pradėta jas dovanoti garbingiems užsienio svečiam.

Japonijos papročius vaizduojančios lėlės – taiMaruta asobi (žaidimas ant rastų). Jį žaidžiančių tvirtų berniukų veidai kupini rryžto. Žaidimo tikslas yra nustumti vienas kitą nuo rąsto, stengiantis pereiti jį priešinga kryptimi.

Naka yoshi (geri draugai). Tai jaudinanti scena, vaizduojanti laimingai žaidžiančius vaikus – berniuką ir mergaitę. Berniukas laiko aitvarą, o mergaitė – būgno lazdelę, tartum jie būtų jiems brangiausi daiktai. Uguisu (krūmo paukštis giesmininkas) lėlė vaizduoja berniuką, dešinėje rankoje laikantį baltą alyvaitės žiedą, o ant kairės jo rankos tupi giesmininkas. Jis klausosi paukščio giesmės, kuri pranašauja pavasarį.

Sių laikų meistrų sukurtos lėlės Japonijoje vertinamos kaip aukšto lygio dailusis amatas. Lėlių parodos yra savotiškos varžybos, kur meistrai demonstruoja savo gražiausias technikas. Ten takaku (aukštai danguje). Berniukas žiūri į dangų, svajodamas apie aitvaro skrydį. Japonijoje tai mėgstamiausias berniukų užsiėmimas, siejamas su Naujaisiais metais. Hana wabi lėlė vaizduoja susimąsčiusią mmoterį, pradėjus skleistis vyšnių žiedams. Sukoyaka (geros sveikatos) lėlė vaizduoja sveikus vaikus. Jų kojų ypatumas yra tas, kad jos lankstosi per sąnarius, kelius ir kulkšnis. Nihon bare (šviesus ir giedras dangus) lėlė vaizduoja berniuką, bandantį gražią dieną vaikščioti ant kojūkų. Tokia pramoga siejama su Naujaisiais metais. Ume no tayori (naujienos iš ume šakelės) lėlė vaizduoja moterį, dedančią ant laiško kvapnią ume žiedo šakelę. Ji ketina jį siųsti savo širdies draugui. Daruma ichi (Daruma turgus) lėlė vaizduoja iš turgaus grįžtančią moterį ssu Daruma lėle. Visoje Japonijoje per Naujųjų metų sezoną pasirodo daug kioskų, pardavinėjančių laimę nešančio Daruma (skt. bodhidharma) bodhisattva statulėles.

Tradicinės kokeshi lėlės pasižymi paprastumu ir puikiomis spalvomis. Jos gaminamos, panaudojant japonišką medžio tekinimo techniką. Lėlės yra dviejų rūšių: tradicinės ir autorinės. Tradicinės kokeshi yra vietinio meno pavyzdžiai, kurių istorija siekia Edo periodo pabaigą. Jos kuriamos šiaurės ir rytų regionuose. Tradicinės kokeshi toliau dar skirstomos pagal jas gaminančių dirbtuvių vietovę: Naruko ciklai, Tsuchiyu ciklai ir pan. Tokių ciklų lėlėms būdingi saviti bruožai ir dizainas. Šių lėlių gamyboje naudojama technika perduodama iš meistro mokiniui iki pat šių dienų.

Turtinga Japonijos, metų laikų įvairovė išugdė ypatingą meilę ir pagarbą gamtai, todėl Kinijos ir Japonijos sodai labai skiriasi nuo europietiškųjų. Japonų ir Kinų sodai turi savo formavimo filosofiją, kurios pagrindas – religija, menas bei žmogaus vieta gamtoje. Beveik visada sodas įjungiamas į jį supantį kraštovaizdį. Svarbiausio jo paskirtis – būti meditacijos, susikaupimo vieta. japoniškuose soduose peizažinės kompozicijos parodo natūralų gamtos grožį ir sukelia tam tikras nuotaikas. Japoniškų sodų peizažinės kompozicijos žavi besikeičiančiais vaizdais. Todėl juose įrengiama daug apžvalginių statinių: tiltelių, pavėsinių, arbatos namelių, pagodos ir kt., kurie nukreipia žvilgsnį reikiama kryptimi. Peizažinės kompozicijos dažniausiai asimetrinės.

Japoniškame sode augalai, akmenys, vanduo, smėlis, samanos iir kt. svarbūs ne tik kaip jų dalis, bet ir kaip vidinių žmogaus išgyvenimų, problemų, siekių atspindys. Šie sodai išreiškia sodininko požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Japonai save suvokia kaip dalelę gamtos, dalelę visumos. Pagrindinė japonų sodo paslaptis – jo saikingumas. Santūrumas, taupumas ir sugebėjimas teisingai pasirinkti – tai būdinga visiems meniniams darbams. Trumpalaikiškumą japonai supriešina su ilgaamžiškumu: mažais tvenkinėliais ir tiltais, įvairiais akmeniniais (Toro) žibintais ir akmenimis su iškaltais užrašais, cukubajais, vasariniais nameliais, akmeninėmis ir bambukinėmis tvoromis, žolėje kyšančių plokščių netolygiai sudėtų akmenų takeliais (roji), bei gausybė vis žalių medžių ir krūmų.

Japonai labai mėgsta natūralias, grubios formos sodo detales: apsamanojusius yrančius akmenis, masyvius šulinius, įvairias asimetriškos formos tarsi atsitiktinai išmėtytas senienas. Šio tipo sodai įkūnija geriausius aplinkinio kraštovaizdžio bruožus, juos pabrėžia ir sustiprina. Japoniškas sodas yra vientisas, natūralus ir nuolat kintantis. Vientisumas pasireiškia tuo, kad visi elementai dera tarpusavyje o visas sodas darniai susilieja su tuo, kas yra už jo ribų.

Japoniškas sodas yra namo tąsa; žmogus sodan gali patekti tiesiai iš kambario, tačiau sodo grožiu bei aromatais gali mėgautis ir būdamas namuose. Sodas turi būti įveistas taip, kad primintų sumažintą kraštovaizdį: peizažą su kalvomis, upėmis, tiltais, šventyklomis ir mažyčiais medžiais, susodintais pavieniui ar grupėmis.

Japoniški sodai yra skirti apmąstyti gamtos grožį, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, susikaupti, sukurti aplinką medituoti. Skirtingai nei kraštovaizdžio sodai, pilni gamtos pasaulio spalvingumo, jos grožio perteikimo, japoniški sodai simboliškai įprasmina budistinį pasaulėvaizdį ir pagrindines šio mokymo idėjas. Iš sumaniai išdėstytų uolų, akmenų, smėlio, negausių augalų (samanos, bambukas, pušys) sukuriama erdvės iliuzija. Visi komponentai yra nedideli, jautriai parinktų spalvų, tonų, formų.

Sodo erdvė kontempliacijai iš arbatos ceremonijos namelio pusės sukomponuota taip, kad žvilgsnis, judėdamas iš kairės į dešinę, galėtų aprėpti pagrindinius kompozicijos elementus. Jie turi pabudinti sudėtingą suvokėjo emocinių išgyvenimų gamą, sukurti rimties, liūdesio, atsiribojimo nuo išorinio pasaulio aplinką,, padedančią žmogui išsilaisvinti iš žemiškų išgyvenimų ir kasdieniškos būties srauto. Čia nepaprastai svarbu asociatyvus mąstymas, sudėtingas simbolių, metaforų pasaulis. Iš kurios sodo vietos bepažvelgsime, visuomet lieka neregima, tačiau išmąstoma sodo dalis, kažkas besiplėtojančio, įprasminančio visų būties procesų nenumatomumą ir principinį neišsakomumą

Japoniški sodai yra kuriami iš natūralių, gamtoje rastų akmenų, samanų, žvyro ar smėlio, taip pat įvairių augalų, kurie nuolat yra formuojami.

Pagal pagrindinius kompozicijos principus ir funkcinę paskirtį susiformavo trijų tipų sodai:

Sausojo peizažo – tai iš lakoniškų uolų, akmenų, atskirų krūmų ir medžių grupių kompozicijų, sode iš smėlio supilami kalnai ir kalvos, kurie

apsodinami miniatiūriniais augalais. Iš akmenų, smėlio formuojami upeliai kriokliai, ežerai.

Plokščiasis sodas. Jo reljefas lygus ir iš visų pusių akmenimis, smėliu ir smulkiais akmenukais apribotas plotelis, dažniausiai įrengiamas mažuose kiemuose prie vienuolynų, šventyklų arba sujungiamas su kitu sodu. Jo pagrindas – smėlis, kelios grupės akmenų, samanos, augantis bambukas ir pan. Smėlis suformuojamas specialiu grėbliu. Aplink akmenis, kurių tarpuose auga samanos, sugrėbstoma ratais. Toks sodas apjuosiamas siena, padaromas paaukštintas medinis takas su pastoge, kad ir blogu oru būtų galima apeiti sodą aarba medituoti jame. Sugrėbstytas smėlis atrodo tarsi banguojanti jūra su uolų grupėmis.

Arbatinis sodas kuriamas prie įėjimo į arbatos ceremonijos namelį ir yra pabrėžtinai puošnus. Tai lyg savotiškas parkas, po kurį galima vaikščioti. Arbatos namelyje yra ruošiamas arbatos ceremonijos ritualas, ikebanos popietės ir pan. Japoniškuose soduose dominuoja visžaliai medeliai ir krūmai, kad būtų gražu ne tik vasarą, bet ir žiemą. Mėgstamiausias augalas yra pušis, kuri simbolizuoja ilgaamžiškumą,. Be spygliuočių mėgstami įvairūs klevai, bambukai. Iš žydinčių medžių yra populiarios vyšnios, sslyvos. Iš krūmų – rododendrai, azalijos, kamelijos ir kt. Japonų sodo meistrai moka išauginti norimo aukščio ir formos augalus. Vėliau šie augalai tampa sodo dalimi, taip pat gali būti panaudoti kaip sodo akcentai. Japonų soduose augalų forma, dydis ir išdėstymas kkruopščiai kontroliuojami, jie genimi ir formuojami kaip bonsai. Labai išaugę augalai pakeičiami mažesniais.

Kimono

Batai

Obi

Kimono – tradicinio japonų drabužio – ištakos siekia daug ankstesnius amžius, manoma VII – VIII a., o gal ir dar anksčiau. Tačiau patikimesni duomenys žinomi tik nuo XII-XIII a. Nuo tada, o tai jau galima įrodyti, egzistavo platus, paprasto, lygaus sukirpimo chalatas trumpai kirptomis rankovėmis – kosode (išvertus į liet. k. „mažos rankovės“). Jo kūrėjai idėjų sėmėsi iš japonų aukštuomenės damos daugiasluoksnės suknelės apatinio apdaro. Ilgainiui, kintant viršutiniams drabužiams, keitėsi ir kosode formos. Edo periodu (1600-1868) išsiskyrė keletas kosode rūšių. XVII amžiuje joms buvo duotas bendras pavadinimas – kimono. Manoma, jog pats žodis „kimono“ yra kilęs iš japoniško posakio “kiru-mono” daiktas, kurį nešioja, ddėvi“. Ir iš tikrųjų, įgavęs laisvesnes formas kimono tapo nepamainomu drabužiu kasdieninėje japonų buityje bei prabangos, turtingumo simboliu įvairių iškilmių, švenčių metu. Kiekvienai dienai skirtas kimono buvo griežto, tiesaus, gana laisvo sukirpimo chalatas, susiaučiamas į kairę pusę, be segtukų ir kišenių. Mažas kosode rankoves pakeitė ilgos ir plačios, kartais net kulkšnis siekiančios rankovės. Jų kraštus moterys susukdavo į mazgą ir naudodavo kaip savotiškas kišenes šukoms, plaukų smeigtukams ir panašiems dalykėliams sudėti. Vyriško kimono rankovės buvo trumpesnės ir siauresnės. Likusios drabužio ddalys savo forma niekuo nesiskyrė nuo moteriškojo kimono. Iškilmėms skirtas kimono vadinasi reifuku. Jis dėvimas vestuvių, laidotuvių, iškilmingų priėmimų, naujųjų metų sutiktuvių progomis, ypatingai oficialių arbatos ceremonijų metu.Kimono – tai ne vien drabužis. Į šią sąvoką taip pat įeina speciali avalynė, priekyje lyg kanopa skeltos kojinės, apatiniai baltiniai, aksesuarai: moterims – maža rankinė ir vėduoklė, vyrams – dėžutė inro.

Kadangi kimono tradiciškai nėra susegamas sagomis, segtukais ar panašiai, platų drabužį prilaiko speciali kimono juosta, atliekanti ir puošybos funkciją. Juosta naudinga dar ir tuo, kad leidžia individualiai pagal figūrą suveržti kimono, kurio dydis gali būti universalus. Tai svarbiausias kimono aksesuaras -juosta obi. Jas sureikšmino ir išgarsino stambiausias Edo periodo juostų gamybos centras – Kioto rajonas Nisidzin. Obi siuvamos iš brangių brokatinių medžiagų, išsiuvinėjamos sidabriniais bei auksiniais rytietiškais (suktais) siūlais. Beje, iš nugaroje surištos juostos kaspino formos galima spręsti apie moters ar vyro užimamą socialinę padėtį, amžių, drabužio paskirtį.

Suskleidžiamos vėduoklės sensu (mažesnė) ir ogi (didesnė) buvo išrastos Japonijoje VII a. ir vėliau papildė kario samurajaus kostiumą. Tik X a. suskleidžiama Neatsiejamas kimono grakštumo ir lengvumo simbolis – vėduoklė. Populiariausia jų rūšis – učiva. Tai popierinė, nesuskleidžiama, I a. po Kr. iš Kinijos atvežta vėduoklė. Ji vartojama prie vasarinio kimono.

Vėduoklė paplito aristokratijos ttarpe. Vėliau jos buvo nešiojamos užkištos už kimono juostos, naudojamos arbatos ceremonijos metu (sensu) ir No teatro aktorių (ogi).

Brangiausia virtuvė pasaulyjeŽinoma, klaidinga galvoti, kad japonai daugiau niekuo nelepina savo skrandžio. Visame pasaulyje japonai garsėja savo ypatingai sveika ir brangiausia virtuve. Svarbiausia turėti visus reikiamus prieskonius, laikytis tam tikrų reikalavimų ir prieš jus – nuostabus patiekalas. Tik negalvokite, kad po japoniškų pietų jausitės sočiai pavalgęs, greičiausiai jau po valandos bėgsite prie šaldytuvo. Japonų patiekalai drąsiai gali vadintis energetiniais užtaisais.

Be ko neapsieis tikra japonė? Be ryžių. Jie turi būti apvalūs. Soja bei sojos padažas naudojami gaminant beveik visus patiekalus. Jūros kopūstai, krienai (vasabi), marinuotas imbieras – įprasti japonų virtuvėje kaip mums pipirai, druska ar grietinė.Vadinamoji japonų degtinė sakė (nuo 14,5 iki 17,5 laipsnių) taip pat vartojama gaminant daugelį patiekalų bei užsigeriant suši. Dažnai europiečiai visiškai neskiria japonų ir kiniečių virtuvių. Esminis skirtumas – japonai valgo tik švarų maistą, t.y. kas veisiasi vandenyje – kriaukles, žuvis, žoles, o kiniečiai, – tai priklauso nuo regiono, – valgo viską, kas šliaužia, ropoja ar knisa žemę.

Mėsą japonai pradėjo valgyti ne taip seniai. Tik apie septyniasdešimtuosius metus Japonijoje atsirado pirmieji McDonaldo restoranai, masiškai įvežti mėsą pradėta tik 1991 metais. Daugiausiai valgoma paukštiena, kiauliena nnemėgstama.

Maisto paruošimo ir patiekimo subtilybės: naudojama labai mažai riebalų;gaminama ypač aukštoje temperatūroje ir labai trumpai – taip nenukenčia produkto kokybė; vietoj miltų vartojamas krakmolas, todėl produktai neprisigeria riebalų; maistas pateikiamas mažose lėkštutėse, smulkiai supjaustytas, kiekvienam patiekalui atskiras indelis: ryžiams, mėsai, padažams. Visus žavi stalo serviravimo estetika, kaip ir viskas japonų kultūroje – paprasta, bet genialu; valgoma pagaliukais. Sriubos taip pat – tirščiai išvalgomi, o skystis išgeriamas.

Egzotiškiausias nacionalinis patiekalas – sušimi. Tai žalia žuvis su sojos padažu. Žuvį valgo įvairią. Ketvirtą valandą ryto japonai eina į turgų ir perka dar gyvą žuvį, ją neša namo arba apdoroja vietoje. Suvalgyti reikia per valandą laiko, kitaip vėliau jau nebus tinkama. Europiečiams labiau priimtinas vadinamasis suši. Žalia žuvis su lipniais ryžiais, paskaninta sake ir ryžių actu. Iš ryžių daromas kamuoliukas, ant jo dedamas gabaliukas žuvies. Prie jo paduodama sojos padažo, krienų. Mirkai ir valgai. Užsigeriama pašildyta sake, skonis – lengvo raugelio.

Japonai turi ir savo alų. Gėrimai nemaišomi su maistu, ypač ši taisyklė galioja geriant stiprius alkoholinius gėrimus. Japonams tai lyg ir savotiška atrakcija. Pavalgę jie eina prie atskiro stalo, ant kurio padėta maža užkandėlė. Nors japonai labai mėgsta viskį, tačiau negali jo daug išgerti, nes

jų kepenyse nėra fermento, virškinančio alkoholį, tad jie greitai girtėja.

Japonės, vyresnio amžiaus moterys, pavalgiusios išgeria apie keturis puodelius žaliosios arbatos.

Sveikiausiai valgo vaikai: pvz., duoną, dešrelę ir daržoves jie valgo atskirai. Japonijos firmose stovi žalios arbatos automatai. Arbatą gali nuolat gurkšnoti. Jei norėsi išgerti kavos, tau bus pasiūlyta padaryti tai per pietų pertrauką. Kavos gėrimas ne per pertrauką traktuojamas kaip nusižengimas vidinei darbo tvarkai. Japonų restorane tau gali iš pradžių pasiūlyti deserto. Jiems nesuprantama, kad po sočių pietų ggalima dar valgyti saldumynų. Japonų saldumynai specifiniai, tinka tik prie žalios arbatos. Dažniausiai iš pupelių. Kaip ir viskas japonų virtuvėje, taip ir saldumynai skirti tik tam, kad suprastum arbatos skonį.

ĮPROČIAI

Vyrai ir moterys. Japonijoje nuo vaikystės ugdoma pagarba vyresniems, užaugę vaikai rūpinasi senstančiais tėvais. Pastaruoju metu japonų šeima dažnai augina tik vieną vaiką. Merginos nenori tekėti už vienturčio, nes žino, kad turės padėti karšinti jo tėvus. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Kai kurios motinos įpratusios perdėtai rūpintis sūnumi: kkartu ruošiasi paskaitoms, atlieka namų užduotis, baiminasi, kad šis nesusirastų anksti merginos, ir kuo ilgiau stengiasi jį globoti. Neduok dieve, ištekėti už tokio vyro.Dar ir šiandien Japonijoje galima dažnai pamatyti, kaip į autobusą pirmieji įlipa vyrai. Keistai atrodo vyresnės japonų pporos. Iš parduotuvės pirmas eina vyras, skaitydamas laikraštį, o iš paskos su pilnais pirkinių krepšiais ir dar tempdama įsikabinusį vaiką smulkiais žingsneliais seka žmona. Tokios elgesio normos yra tradicinės, nes vyrai daug ir ilgai dirbdavo, o žmonos rūpindavosi namų ūkiu, vaikais. Buvo manoma, kad padėti žmonai gėda ir kad tai žeidžia vyrišką orumą. Tačiau jaunosios kartos japonų požiūris į švelniąją lytį gana ryškiai kinta. Kadaise japonėms buvo taikomas Konfucijaus posakis, kad moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje sūnui. Tačiau laikai keičiasi. Dabar japonės neskuba tekėti, kuria šeimas būdamos 28-29 metų. Kad vėliau būtų mažiau priklausomos nuo vyrų, merginos stengiasi susitaupyti pinigų. Jos siekia susikurti gerovę, pakeliauti po užsienį, pamatyti pasaulio.

Nuo senovės tradiciškai moterims bbuvo sukurti įvairūs tabu. Anksčiau Japonijoje vyrai galėdavo dėl smulkmenos palikti žmoną. Išsiskirti būdavo labai paprasta: vyrui užtekdavo pasakyti žmonai “eik iš namų” ir pasirašyti dokumentus. Moteris, norėdama skirtis, privalėjo kreiptis į vienintelę Edo (dabar Tokijas) šventyklą, kurios šventikas palaimindavo skyrybas. Prieš keletą metų nuskambėjo įvykis Osakoje, kai pasibaigus Sumo turnyrui į kovos areną įteikti apdovanojimo nugalėtojui nebuvo įleistas Osakos regiono gubernatorius, nes tai buvo moteris. Dabar juntamos didelės permainos tiek vyrų ir moterų santykiuose, tiek lyčių lygių teisių sferoje. JJaponija netgi gali kai kur būti pavyzdžiu ir mūsų šaliai. Trys moterys šiuo metu yra naujajame Ministrų kabinete, o viena jų – užsienio reikalų ministrė. Japonijos parlamente pirmininko postą prieš keletą metų užėmė moteris, visi parlamentarai norom nenorom turėjo pasitempti, tapo džentelmeniškesni. Gal ir mums verta būtų pabandyti.

Darbas ir atsipalaidavimas. Japonai nepaprastai daug dirba. Tad japonų šeimos galva yra visiškai atitrūkęs nuo šeimos. Tačiau pastaraisiais metais dauguma įstaigų riboja savo pavaldinių darbo viršvalandžius. Pavyzdžiui, leidžiama per savaitę ne daugiau kaip tris vakarus ilgiau užsibūti darbe, per dieną viršvalandžių skaičius apribojamas iki keturių valandų ir panašiai. Tai susiję ir su sveikatos sutrikimais (pastaraisiais metais dėl pervargimo įvyko ne vienas mirtinas atvejis darbo vietoje), užtrukusia ekonomine krize (trūksta darbo vietų, o už viršvalandžius pagal įstatymą mokami dideli priedai), ir didesniu produktyvumu, naudojant modernias inžinerines technologijas. Net ir universitetuose vyresniųjų kursų studentai užtrunka laboratorijose ir kabinetuose iki vėlumos, o tik šeštadieniais mokslai baigiami “labai anksti”: šeštą ar septintą vakaro. Po tokių įtemptų darbų tradicija yra visiems bendradarbiams atsipalaiduoti prie alaus ar sakės bokalo, sekmadieniais surengti bendros visiems (tiksliau, viršininko mėgiamos) sporto šakos varžybas. Darbas, darbo aplinka ir bendradarbiai japonui yra labai svarbus gyvenimo procesas, nes dauguma jų vienoje firmoje išdirba visą gyvenimą, ppereidami nuo žemiausio iki aukščiausio karjeros laiptelių.

Namų švara. Japonus nėra apėmusi švaros manija, tačiau gyvenimas švarioje aplinkoje dar niekam nesugadino nuotaikos. Nė vienoje pasaulio šalyje nemačiau tiek šunų vedžiotojų su maišeliais išmatoms ir nė vieno pridergto šaligatvio ar pievos. Tai ne tik švara, tai ir pagarba šalia esantiems žmonėms. Kai pamatai anksti ryte prie įstaigų su šampūnu ir stipria vandens srove plaunamus šaligatvius, tikrai pamanai, kad iš tokio lauko drąsiai galima žengti į namus su batais. Tačiau tik ne Japonijoje. Ne tik namuose, bet ir mokyklose, ligoninėse ir daugelyje kitų įstaigų batai paliekami už slenksčio, basą koją keliant ant švarios pakylos. Toliau einama apsiavus šlepetes. Dar viena švaros oazė – tatamio kambarys, ant kurio nendrių kilimo lipama tik su kojinėmis. Dar galima paminėti virtuvę, į kurią einant persiaunamos kitos šlepetės, o ypač tualetą, kurio šlepetės būna pažymėtos specialiais ženklais, kad užsimiršęs su jomis neslampinėtum po visus namus. Tokios švaros gal ir nebūtina siekti, bet prisiminus mūsų laiptinių ir ypač liftų švarą, vargu ar gerai tais pačiais batais vaikščioti po kambarius.

Požiūris į svečią. Kiekvienas darbas, net ir pats juodžiausias, yra garbingas, o kiekvienas svečias arba interesantas yra tiesiog šventas. Tai reiškia, kad gatvių šlavėjas po darbo vietoj darbinio chalato aapsivelka baltus marškinius su kaklaraiščiu ir, užėjęs į bet kokią kavinaitę, būna palaiminamas pribėgančių tarnautojų ir aukščiausio lygio aptarnavimo. Degalinės darbuotojai net trise pribėga prie automobilio, pila degalus, plauna stiklus, o išvažiuojant visi kartu nusilenkdami padėkoja ir palinki gero kelio. Tačiau tie patys darbuotojai, nuėję į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę, sulaukia tokio pat nuolankaus dėmesio. Tau nereikia užėjus į nežinomą įstaigą slampinėti koridoriais, ieškant vieno ar kito reikalingo kabineto. Vienas, du o gal net ir trys pirmieji svečią pamatę darbuotojai puls siūlyti savo paslaugas. Karštą dieną užėjus į parduotuvę ventiliatorius bus atsuktas į pirkėją, o ne vėsins sėdintį ir kažką valgantį parduotuvės darbuotoją, nė vienas pardavėjas nekalbės tarpusavyje, jei prie prekystalio prieis pirkėjas.

Nagoya pilis

Shinjuku Gyoen, Tokyo

Benten

Toshogu

Nacionalinis Tokyo muziejus

Tokyo

Zojoji

Torii

Telefono kabina

Sakurų žydėjimas Ueno parke Buda

Fuji kalnas

Sugrėblioto smėlio sodas

Auksinė šventykla

Sakuros žiedai

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Travelpack “Japan” by Christopher Knowles 2000m.

2. japan.ambasada.lt

3. www.ninjutsee.lt

4. www.jinjapan.org

5. www.tourism.jp

6. www.muziejai.lt

7. V.Ovčinikas ,,Sakuros šakelė”