Japonija

JAPONIJA

Japonija tai ne tik sakurų žydėjimo ir tekančios saulės šalis. Nuo triukšmingo, modernaus Tokijo bruzdesio iki klasikinio Kijoto ramybės, nuo šiaurinės, sniegu padengtos, Hokaido salos iki spalvingosios Kiušu pietvakariuose Japonija yra ryškių kontrastų ir prieštaravinų šalis: geiša ir futbolas, Kabuki teatras ir aliejaus rafinavimo fabrikėliai, dangoraižiai iš stiklo ir plieno, ritualiniai smėlio ir akmenų sodai, ikebanos menas ir arbatos gėrimo tradicijos. Unikalus ir žavingas senovės ir šiuolaikinio modernumo derinys matomas ir juntamas kiekviename žingsnyje.

Demografija

Etninė sudėtis: apie 99,2% japonai, 00,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų, virš 26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.Tai yra : Honšū, Hoakaidas, Šikoku, Kiūšū.

EPOCHOS

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą – trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien ggyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – IIndonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu Yamato Ivare Hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją ir Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato, Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įkurta 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai Japonija padėdavo kovose/kovoti su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir ppritraukė daug pasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima. Garsus jos atstovas – Taiši Šotoku (573-621 m.), geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) Šotoku. Jis laikomas daugelio kovos menų pradininku.

Šotoku buvo pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso straipsnių autorius, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur /šie parvežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui Šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo FFudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – kinų pavyzdžiu energingai diegė stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710–778 m.)

710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijos sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis simboliškesnė:jis karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainų tauta buvo stumiama vis toliau į šiaurę. Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano, iš aukšto vertinusio „laukinį“ riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų pozicijos. Apie 740 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau – Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba oficialiuosius valdovus. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esmine jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tokių konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose.

Norėdamas atsikratyti vienuolių įtakos, iimperatorius 784 metais valdžią perkelia į sostinę Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784–1184 m.)

(Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai; toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas)

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. Ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu – 782–805 metais) arba garsiems didikams, pvz., Sugavara Mičizane, devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus Širakava nuopelnai – jis 1086-aisiais metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129-ųjų metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tapo ir stipria militaristine grupuote.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pastebėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik „pogrindiniu“ šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozinė slapto žudymo organizacija, o kartais ir atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išugdė galingą gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių armiją. Šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nnerašytu kodeksu – Bushi-do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Kamakura laikotarpis (1185–1333 m.)

Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų labai greitai peraugo į karą. Iš pradžių, 1159 m., Taira giminė, po keleto kovų, pasibaigusių lemiamomis kautynėmis, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi nuopelnai priskiriami žymiam strategui, tačiau labai kląstingam Kiyomori Taira (1118–1181m.). Po niokojimo išliko tik keli žymūs vadai, tarp jų garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodžio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m., po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas išvijo Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros – sausumos kautynėse prie Dan-no-ura (1185 m. balandžio 25 d.), galutinai su jais susidorojo. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiomis pat žiauriomis represijomis, kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi, nedelsiant įsiplieskė konfliktas tarp Yoshitsune (riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžio) ir Yoritomo (puikaus diplomato ir intrigų meistro). Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą, Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu draugai japonų

literatūroje iki šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pavojingų intrigų pilnų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-i-tai-Siogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį „barbarus sumušęs generolas“. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainų gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė „karo vadas“ – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iiliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus, ir įgijo neribotą valdžią. Po jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodžio. Ilgą laiką Hodžio giminė kitiems siogunams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fudzivaros savo laiku imperatoriui.

1268 m. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj-chano (1215–1294) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, Čingis-chano anūko. Kubilaj-chanas siūlė Japonijai pripažinti jį Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hodžio, žmogus, faktiškai kontroliavęs ir sioguną, ir imperatorių, į Kubilaj-chano laišką neatsakė (nukirto pasiuntiniams ggalvas ir nusiuntė atgal chanui), o taip pat iš šalies išprašė ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti „pasaulio valdovo“ viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

1274 m. Kiusiu saloje išsilaipina galingas mongolų desantas (Kubilaj-chano klaida: Kiusiu – viena iš turtingiausių ir eekonomiškai stipriausių salų). Vietiniai feodalai ryžtingai pasipriešina. Atviroje kovoje mongolai greitai įgyja taktinį pranašumą. Jų pagrindinė smogiamoji jėga – raiteliai ir lankininkai – nušluoja japonų pajėgas. Supratę, kad atvira kova nieko gero neduos, japonai vengia mūšio, manevruoja, puldinėja ir vėl traukiasi. Mongolai įsivelia į nevaisingus mūšius pakrantės ruože ir tris mėnesius “trypia vietoje”. O čia ateina taifūnų metas ir vienas iš šių uraganų paskandina visą mongolų laivyną.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiuntė į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija, besiruošdama atremti agresiją, pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. Tai buvo aukšto (valstybės) visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kuris sudarė prielaidas po kelių amžių Japonijos suvienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj-chanas kartoja klaidą ir vėl puola Kiusiu pakrantę. Užpuolikų laivynas įįtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies gilumą. Japonai įnirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą ateina gamta – labai stiprus taifūnas Kamikadzė (“dieviškas vėjas” – taip jį pavadins japonai) vėl paskandina užpuolikų laivyną. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodžio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodžio viešpatauja iki 1315 m., kai „shikkena“ (imperatoriaus patarėjo) instituciją perima negabus Takaoki Hodžio.

Tokioje situacijoje valdžią į savo rankas nutarė perimti imperatorius Daigo II (Go-daigo). Pradžioje ttai pavyko ir Hodžio klanas neteko įtakos. Tačiau greitai, 1338m., Daigo II pakliūva paskelbto siogunu Tokaudzi Ašikagos (1305-1358) įtakon. 1336 metais imperatorius apleidžia Kioto ir persikelia į Japonijos pietus – ten, padedamas vietinių feodalų, daugelį metų kovoja dėl valdžios.

Ašikaga siogunatas

Ašikaga klanas, nenuilstamai kariavęs tarpusavio karus, išsiugdė kelis žymius politikus ir didžius meno mecenatus. Vienas tokių – Yošimitsu Ašikaga (1367-1395) – 1392 m. kinų imperatoriaus buvo tituluotas valdovu. Jis, diplomatiškai bendradarbiaudamas su kinais, padėjo suvaldyti pietinių japonų feodalų piratavimą. Nuo to laiko sutvirtėjo Japonijos ryšiai su Kinija. Svarbu pažymėti, kad galimybė kontroliuoti piratus buvo vienas geriausių būdų gauti pastovias pajamas iš prekybos apsaugos. Dauguma japonų pralobo piratataudami arba kovodami su piratais . Tuo metu užmegzti prekybiniai santykiai su Filipinais, Sijamu, Malajais, Java ir Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, taip pat nusistovėjo vidinė pusiausvyra.

Ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų ir grupuočių jėgos buvo apylygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas. Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vvienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Tokie vadai kaip Šingen Takeda ir Kensin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų tarpusavio vaidai. Politiniame Japonijos gyvenime iškilo nauja asmenybė – Oda Nobunaga, gimęs 1534aisiais metais. Šis smulkus, neįtakingas didikas, ilgus metus kariavęs su kitais klanais, įgavo svarbų vaidmenį šalyje. XVI amžiuje, kad galėtų sėkmingai kovoti su budistų vienuolynais, jis į pagalbą pasitelkė į Japoniją atvykusius krikščionis. Daugiausia tai buvo portugalai – jie atsivežė šaunamuosius ginklus, vadintus tanegašima (pavadinimas kilęs nuo salelės, kur pirmą kartą išsilaipino portugalai, pavadinimo). Puikūs japonų kalviai greitai įvaldė šių ginklų gamybos technologiją ir šie ginklai pasirodė kovų laukuose.

Oda Nobunaga – strategijos ir diplomatijos meistras – veikė atsargiai, bet ryžtingai. Kai buvo nužudytas Yošitori Ašikaga, Kioto prasidėjo riaušės. Nobunaga nuvyko jų malšinti ir ta pačia proga siogunu paskyrė sau palankų Yošiaki Ašikaga. Po penkerių metų, 1573-aisiais metais pats tapo siogunu ir pradėjo metodiškai žlugdyti savo priešininkus. 1580-1581 m. jis galutinai pakirto budistų vienuolynų militaristinę galybę. Bet ir jo žvaigždė greitai užgeso.

Vienas iš traukiančių į Pietų frontą dalinių vadas – Akeši Mitsuhide – išdavikiškai užpuolė negausias savo vado pajėgas centrinėje būstinėje Honnodzi. Užspeistas įį kampą Nobunaga nusižudė. Po neilgai trukusio sumaišties laikotarpio, vadų tarpusavio kovose nugali Nobunagos patikėtinis Teyotomi Hideyoši – žmogus, kilęs iš liaudies (Japonijoje negirdėtas atvejis). 1590-aisiais metais Hideyoši sunaikino ir savo pagrindinius priešininkus. Iš pradžių su krikščionimis jis elgėsi pagarbiai, bet greitu laiku jam kilo įtarimas, kad jie gali tapti ispanų – portugalų agresijos forpostu (tuo metu ispanai užkariavo ne taip toli esančius Filipinus).

1592 metais Hideyoši, siekdamas parklupdyti Kiniją, pasitelkęs didelę kariuomenę, puolė Korėją. Sumanymas buvo pakankamai realus, ką po penkiasdešimties metų įrodė mongolai, žymiai silpnesni, nei tuometinė japonų kariuomenė. Kovos Korėjoje buvo kruvinos ir nuožmios. Pagrindine problema tapo kariuomenės aprūpinimas, kuris vyko jūros keliu, nenuilstamai kovojant su gausiu ir gerai apmokytu Korėjos laivynu. Nežiūrint į tai, Hideyoši įgijo ryškią strateginę persvarą, bet negalėjo jos išnaudoti, nes 1598 metais mirė. Jo štabas nutarė grąžinti kariuomenę atgal į Japoniją.

Čia vėl kilo kovos dėl valdžios, bet jos truko neilgai. Kitas Oda Nobunagos generolas, Hideyoši draugas – Ieasu Tokugava – mūšyje prie Sekigahara 1600 metais sumušė visus savo priešus. Intelektualus ir atsargus Tokugava 1603 m. priėmė sioguno titulą, ko jo pirmtakas, kilęs iš liaudies, negalėjo padaryti, ir pradėjo vykdyti feodalinės Japonijos griovimo politiką. Tai truko apie 250 metų.

Visus vasalus jis padalino į

sąjungininkus (fudai daimyo) ir varžovus (tozama daimyo). Varžovus izoliavo, išdalindamas žemes aplink juos savo ištikimiems šalininkams. Įvedė prievolę: tam tikrą nustatytą laiką tarnauti imperatoriaus dvare visiems žymiausių giminių ar šeimų vadams ar jų šeimos nariams. Tai buvo įkaitų ėmimo sistema, kuri sėkmingai paralyžavo bet kokius pasipriešinimo bandymus. Kitų galingų klanų, kurių negalima buvo palenkti savo pusėn, dėmesį kreipė už Japonijos ribų. Pvz.: Šimaru iš Kiusiu klanas gauna užduotį užkariauti Riukiu Archipelagą (dabartinė Okinava) – šis faktas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinio kkarate vystymuisi. Tokugava išvystė nindzių rankomis vykdomą politinį spaudimą, bet tuo pat metu, kad sumažintų sukilimo grėsmę, juos įslaptino, organizuodamas iš jų policiją.

Ekspansinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616-1628) ir Iemitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą Šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, olandai – nedidelėje saloje Dešima. 1640-aisiais metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusia valstybe.

Tokugavos era (1616–1868)

Militaristiniu–politiniu ppožiūriu šis laikotarpis buvo be istorijos – nei perversmų, nei karinių konfliktų. Pasižymėjo šis laikotarpis menų ir verslų suklestėjimu. Kovų menai iš kruvinos praktikos išsivystė iki rafinuotos teorijos. Be to, dviems šimtmečiams užšaldyti visuomeniniai santykiai ir visiška Japonijos izoliacija lėmė mmokslo ir kultūros, o taip pat ekonominės šalies raidos vystymosi pauzę. XIX amžiuje kilo ekonominių sunkumų.

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į Japoniją. Ypač amerikiečius sudomino galimybė pasinaudoti patogiai išsidėsčiusiais uostais. 1852-aisiais metais komandoras Perry, pasinaudojęs šiuolaikinio laivyno pranašumu, privertė Tokugavas derėtis su amerikiečiais. Dėl šios priežasties buvo sudarytos prekybinės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija ir Olandija.

Tačiau dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. Šie „nepaklusnieji“ Tokugavoms kėlė rūpesčių, nes atakavo neprašytus svečius ir provokavo maištus, kurie dėl svetimšalių pranašumo galėjo pasibaigti didelių baudų mokėjimu ir nuolankiausiais atsiprašymais. Didžiausi incidentai pasibaigė Kogošimos ir Šimonzeki miestų apšaudymu, kas galutinai įtikino samurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš jų kardus.

Tradiciniai Tokugavų priešai, o taip pat pažangos ššaukliai puikiai suvokė, kad sumaišties prieš svetimšalius kėlimas yra veiksmingas būdas įvaryti siogunatus į nepatogią padėtį. Satsuma, Čiošu, Tosa, Hizen klanų atstovai susivienijo apie imperatorių ir stengėsi pagilinti konfliktą tarp sosto ir sioguno. Šis konfliktas peraugo į karinį susidūrimą ir galiausiai imperatorius Mutsuhito sioguno reikšmę visai sumenkino. Tais pačiais metais pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, o po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868–1912)

Mutsuhito subūrė pažangių pažiūrų žmones ir ėmėsi daugelio ppriemonių, kurios per labai trumpą laiką iškėlė Japoniją į galingųjų valstybių elitą. Didelį pelną atnešė šilko gamyba, kas leido įsivežti gamybai vystyti reikalingas pažangias technologijas. Sparčiai vystėsi mokslas.

1889 metais Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. Vėl pasigirdo ekspansijonistinės tendencijos ir jau 1894 metais japonų daliniai, kad užtikrintų naujajai imperijai svaiginančią pergalę, pradeda žvanginti ginklus Kinijoje. Po kelių metų Japonija pasiekia efektingą/ reikšmingą/svarbią pergalę konflikte su carine Rusija. Nuo to laiko pasaulis turi skaitytis su Azijoje ir Ramiajame vandenyne siekiančia dominuoti imperialistine valstybe. Konservatyvioji vidinė opozicija jau nebeturėjo jokios įtakos. Kai kilo reformoms nepritariančių samurajų maištas, vadinamas Satsuma maištu, šalies kariuomenė be vargo jį numalšino.

Truputis istorijos

Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Klasinės ribos jau buvo pradėjusios dilti, kai devyniolikto šimtmečio viduryje Vakarai Japoniją privertė atverti duris išorinėms įtakoms, atnešusioms didžiules politines ir socialines permainas. Daugelį klasinių skirtumų ištrynė vientisa nacionalinė švietimo sistema, kurią įdiegus japonų visuomenė tapo viena iš labiausiai egalitarinių pasaulyje. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat ggalima paaiškinti aukštą – patį aukščiausią pasaulyje – raštingumo lygį ir puikų išsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.

Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą. Ilgainiui šios nuostatos buvo institucializuotos, įdiegiant sudėtingą sunkių scholastinių egzaminų aukštiems valdžios pareigūnams rinkti sistemą. Korėjiečiai perėmė visą sistemą, o japonams, nors jiems ir nepavyko jos pritaikyti savai visuomenei, ji įkvėpė pagarbą mokslui. Skirtingai nuo neišsilavinusių feodalinės Europos vadovų, Japonijoje net feodalizmo laikais kariai vadai buvo ne tik raštingi, bet dažnai pasižymėjo ir literatūriniais gabumais. Budizmo vienuolynai Japonijoje tapo pažinimo židiniais, panašiais į tuos, kurie Vakaruose susikūrė krikščioniškuosiuose.

Vėlyvuoju Tokugawų laikotarpiu raštingumu ir švietimo institucijomis japonai pralenkė kinus ir korėjiečius. Tokugawų laikais buvo daug mokoma privačiai, bet devyniolikto šimtmečio viduryje dauguma feodalinių dvarų turėjo oficialias samurajų mokyklas, taip pat buvo apie tūkstantis privačių specialiųjų mokyklų, kuriose su samurajų jaunimu mokėsi ir paprastų žmonių vaikai. O kur dar tūkstančiai kaimo mokymo įstaigų, vadinamųjų terakoya, arba „šventyklų mokyklų“, įsikūrusių dažniausiai vietos budistinėse šventovėse. Čia ppaprastų žmonių vaikai galėdavo pramokti rašto. Devynioliktojo amžiaus viduryje raštingų buvo 45 nuošimčiai vyrų, o moterų – 15; tuomet tai buvo ne ką mažiau nei pažangiausiose Vakarų šalyse.

Kadangi nuo senų laikų daug dėmesio skirta oficialiajam mokymui, naujosios Meiji vyriausybės vadovams nesunku buvo suprasti švietimo reikšmę perimant Vakarų technologijas ir modernios mokyklų sistemos būtinybę – Japonija tuomet pasivytų pirmaujančias Vakarų valstybes. Jau 1971-ais, ketvirtaisiais naujosios vyriausybės vadovavimo metais, buvo įkurta Švietimo ministerija, kuri kitais metais priėmė ambicingą labai centralizuotos ir vientisos mokyklų sistemos planą, pagrįstą prancūzų pavyzdžiu ir siekiantį visuotinio raštingumo, įgyvendinti šiuos užmojus buvo nelengva, kadangi Japonijai trūko ir mokytojų, ir pastatų, ir lėšų. Planai buvo nuolatos kaitaliojami, sumanymai įgyvendinami lėtai, bet galiausiai japonams pavyko sukurti nacionalinę visuotinio švietimo sistemą.

Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Naujaisiais laikais ilgiau neišsilaikė nė viena dvaro ar terakoya mokykla, panašus likimas ištiko ir specialiąsias. Tad Meiji laikų Japonijoje, skirtingai nuo devyniolikto amžiaus Vakarų, pirminės švietimo pakopos mokyklų nevaržė nei aristokratiškos, nei religinės apraiškos – pagal pasaulietinio ir visiems pasiekiamo švietimo kriterijus – Japonijos švietimo sistema iš dalies buvo pažangesnė nei daugumoje Vakarų kraštų. Kitas svarbus dalykas – nuo pat pradžių pa¬grindinį dėmesį Japonija sutelkė

į pradinį mokymą ir taip paklojo tvir¬tą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui. Labai daug ša¬lių besivystydamos vietoj to vėlesniais laikais ėmėsi puoselėti prestiži¬nį aukštesnįjį mokslą, kuris, žinoma, būtinas, bet jeigu visuomenė menkai išsilavinusi, baigusiems mokyklas sunku rasti vietą gyvenime, ir daug jų, nepanaudojusių jėgas tėvynėje, leidosi į Vakarus – vyko vadinamasis „smegenų nutekėjimas“, intelektualiai labai nuskurdinęs tuos kraštus.

Faktiškai tik 1907 metais visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; bberniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mokyklos; po to – trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba ketverius metus. Aukštesniosios mokyklos buvo skirtos išimtinai studijoms universitetuose ruoštis, ir būtent jose, o ne universitetuose, susipažindavo ir artimos draugystės rryšius užmegzdavo būsimieji eli¬tiniai vadovai.

Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai iir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Taip pat visa ši sistema buvo artimai siejama su nacionaliniais poreikiais, kurie šalies vadovams tuomet atrodė svarbiausi. Atsirado galybė raštingų kareivių, darbininkų, namų šeimininkių, aibė vidutinio lygio techninių darbuotojų – tolygių rezultatų nepavyksta pasiekti net ir šiandien daugeliui modernizuotis besistengiančių šalių; be to, plūstelėjo srautas talentingų jaunų žmonių, kurių, baigusių universitetus, laukė valstybinės ir visuomeninės valdžios postai. Didžioji dalis švietimo, įskaitant svarbiausias, visa lemiančias, sritis, buvo sutelkta vyriausybės rankose. Būta ir krikščioniškų misijų mokyklų, egzistavo budistinių ir kitų privačių mokymo institucijų, ypač vidurinio ir aukštesniojo techninio švietimo pakopoje, o krikščioniškos mokyklos buvo itin svarbios moterų lavinimui, tačiau visos jos šalia valstybinės sistemos sudarė tik nedidelę šalutinę grupelę.

Tokijo ir kiti universitetai

Pačioje švietimo ppiramidės viršūnėje buvo iškilęs Tokijo universitetas. Jis išaugo iš trijų siogūnų mokyklų, paveldėtų iš Tokugavvų laikų (Konfucijaus akademijos, kurios vėliau buvo atsisakyta, medicinos mokyklos ir užsienio kalbų mokyklos), samplaikos, kuri po keleto reorganizacijų 1877 metais buvo pavadinta Tokijo universitetu, vėliau, 1886-aisiais, – Tokijo imperatoriškuoju universitetu. Iš pradžių jį baigusieji be jokių egzaminų galėdavo užimti aukštus valstybinės tarnybos postus, bet po kiek laiko pasiūla viršijo poreikius, ir Tokijo universiteto absolventams, kaip ir visiems kitiems, baigusiems ilgainiui įkurtus universitetus ir siekiantiems aukštų vvalstybės valdininkų vietų, tapo privaloma vienodų egzaminų sistema.

Vyriausybė vieną po kito steigė naujus imperatoriškuosius universitetus – 1879 metais Kyoto, 1907 metais Tohoku (Sendai), 1910-aisiais Kiusiu (Fukuoka), 1918-aisiais Hokaido (Sapporo) ir t.t. 1918 metais daugeliui privačių mokyklų buvo suteiktas universiteto statusas, taigi absolventų labai padaugėjo. Iš privačių mokyklų pačios seniausios ir garbingiausios buvo Keio ir Wasedos. Keio išaugo iš akademijos, kurią prieš Meiji restauraciją įkūrė Fukuzawa, žymus vakarietiškojo pažinimo skleidėjas, o Wasedą 1822-aisiais įsteigė Okuma, prieš metus išstumtas iš vadančiosios oligarchijos. Buvo gausybė ir kitų privačių universitetų, tokių kaip Meiji, Nihon ir Chuo, iškilusių maždaug amžių sandūroj ir didžiausią dėmesį skyrusių teisės mokslams. Visos šios penkios institucijos, kaip ir aibė kitų, buvo įsikūrusios Tokijuje.

Pertvarkymas

Po karo amerikiečių okupacinė valdžia japonų švietimo sistemą restruktūrizavo pagal amerikietiškąją koncepciją. Ji turėjo tapti mažiau elitinė ir labiau atitikti besiformuojančią masinę japonų visuomenę. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra, o lygia greta su jais – dvimečiai arba ttrimečiai žemesnieji koledžai. Visos aukštojo mokymo institucijos vadinamos ne koledžais, bet universitetais (daigaku), net žemesnieji koledžai – „trumpalaikiais universitetais“ (tanki daigaku). Šiuos lanko daugiausia moterys, juose daugiausia mokoma laisvųjų menų, o tikruose, kur moterys vidutiniškai sudaro tik penktąją dalį studentų, daugiausia studijuojama teisė (įskaitant politinius mokslus), ekonomika, verslininkystė, inžinerija, gamtos mokslai, medicina.

Amerikiečių reformos privalomąjį mokslą, suteikiantį teisę mokytis žemesniosiose vidurinėse mokyklose, padidino iki devynerių metų; jis buvo nemokamas. Visur mokoma tik mišriose klasėse. Nebeliko technikos mokyklų, visas švietimas nukreiptas viena vaga – iš vienos pakopos tolydžiai pereinama į kitą. Be žemesniųjų koledžų, išimtys tik – keletas palyginti mažų penkiamečių technikos mokyklų, pradėjusių veikti 1962 metais vyresniųjų vidurinių mokyklų ir žemesniųjų koledžų lygmenyje, bei įvairiausių rūšių specialiosios mokyklos. Šios struktūros dėka japonai tapo viena iš labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Visi vaikai baigia žemesniąsias vidurines mokyklas, o greitai didėjantis besimokančiųjų aukštesniosiose vidurinėse mokyklose skaičius dabar jau pasiekęs 94 nuošimčius. Beveik trečdalis abiturientų toliau siekia aukštesnio išsilavinimo; tai – šiek tiek mažiau nei Amerikoje, kur tokių moksleivių pusė, bet žymiai daugiau nei Vakarų Europos šalyse.

Mokymosi svarba ir sistema

Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, išskyrus universitetų pakopą, japonai gerokai pranoksta aamerikiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos. Be to, nuo pat pirmos klasės kasdien užduodami namų darbai. Apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų vedami į vaikų darželius, kuriuose pradeda mokytis, o apie pusę mokyklinio amžiaus vaikų lavinasi dar kur nors arba po pamokų lanko privačias specialias mokyklas (jukų), kuriose papildomai mokosi ir lavina įgūdžius. Kiek įmanoma geresnio išsilavinimo siekią japonai mokyklas rikiuoja pagal tai, kaip jų auklėtiniams sekasi mokytis aukštesnėse pakopose, bet apskritai visos japonų mokyklos suteikia vienodai puikų išsilavinimą, išvengdamos tų didžiulių skirtumų, kurie egzistuoja Jungtinėse Valstijose tarp miesto, kaimo ir priemiesčių mokyklų.

Visa tai lemia, kad japonai iš tiesų labai išsilavinusi tauta. Nepaisant kiek prastesnio nei Jungtinėse Valstijose universitetinio švietimo lygio, japonai, ko gero, kaip jokia kita tauta gauna gerą oficialųjį išsilavinimą. Bendrąjį išsilavinimą sunku lyginti dėl kalbos skirtumų, bet tose srityse, kur tai įmanoma, pavyzdžiui, matematikos, japonai dažniausiai pir¬mauja. Išvada, kad japonai – geriausiai išsilavinusi tauta pasaulyje, visiškai pagrįsta.

Nieko keista, kad japonai taip siekia mokytis.

Šitai patvirtina ne tik tradicinį oficialaus išsilavinimo svarbos pripažinimą, bet ir tai, kad būtent išsilavinimas lemia visuomeninę žmogaus padėtį. Amerikoje, kur sistema laisvesnė, daug kartais pasiekia ir savamokslis, arba tas, kuriam iš pradžių sunkiai sekasi, ilgainiui gali imti ir sublizgėti. Glaudesnių ryšių saistomoje japonų visuomenėje tokiems žmonėms pasireikšti ne taip daug galimybių. Žinoma, pasitaiko, kad ir mažiau bei menkiau išsilavinusiems pavyksta padaryti gerą biznio karjerą, o 1972-1974 metais ministro pirmininko postą užėmęs Tanaka Kakuei nė universiteto nebuvo baigęs. Bet dauguma vvisų sričių aukštųjų Japonijos valdžios pareigūnų – garbingiausių universitetų absolventai; kad į juos patektų, jiems reikėjo geriausiai išlaikyti egzaminus, o kad juos geriausiai išlaikytų – puikiai mokytis per visus mokyklos metus.

Tai, kad akademiniai laimėjimai lemia gyvenimo sėkmę, visiems savaime suprantama. Šeimos susitaikys su ekonominiais nepritekliais, kad tik vaikas galėtų įgyti privalumų, kurių teikia ugdymas vaikų darželyje arba vėlesnis papildomas mokymas. Kad ir kaip ankšta būtų namuose, atsiras pakankamai vietos, kad vaikas galėtų patogiai ruošti namų darbus, o motinos akylai pprižiūrės, kad jis juos padarytų ir nepamirštų kitų mokinio pareigų. Ši ypatinga motinos priedermė įvardijama kyoiku mama, arba „mokanti mama“. Kai kas mano, kad pastangos įgyti kuo aukštesnį išsilavinimą padeda reguliuoti gimstamumą, nes japonai, ypač miestiečiai, įsitikinę, jog gali turėti ttik tiek vaikų, kiek įstengia pakankamai gerai išmokslinti.

Stojamųjų egzaminų svarba liudija, kiek reikšmės Japonijoje teikiama išsimokslinimui, ir padeda suprasti, kaip pasiekiamas toks aukštas išsilavinimo lygis, bet sykiu atskleidžia ir svarbiausius trūkumus. Artėjant lemiamiems stojamiesiems egzaminams, visa šeima apie nieką daugiau negalvoja, tik kaip padėti vaikui jiems pasirengti. Egzaminus reikia laikyti stojant į universitetus, bet prieš tai – ir stengiantis patekti į vidurinę mokyklą, pagarsėjusią tuo, kad jos abiturientai, stodami į universitetus, gauna gerus pažymius. Egzaminai reikalauja didžiulės jėgų įtampos; visas tas procesas dažnai vadinamas „egzaminų pragaru“.

Stengdamiesi atskleisti skirtingus kiekvieno gabumus, japonai labai sumaniai išvengia, kad tarp mokyklon priimtų moksleivių neprasidėtų avira konkurencinė kova. Iš esmės beveik niekas „neiškrenta“. Bet sunkūs stojamieji egzaminai, kuriuos reikia išlaikyti vienu atsikvėpimu – ttai pačios blogiausios, kokios tik gali būti varžybos. Jų grėsmingas šešėlis pradeda kristi gerokai iš anksto, versdamas mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis; be to, nukenčia ir mokymo turinys. Daugiausia pastangų aukštesniojoje vidurinėje mokykloje skiriama ne tam, kad moksleivis iš tikrųjų išmoktų, bet kad pasirengtų stojamiesiems egzaminams į universitetą. Pavyzdžiui, per anglų kalbos pamokas kruopščiai mokoma atsakyti į sudėtingus gramatikos klausimus, kurie bus užduodami per egzaminus, ir visai mažai dėmesio skiriama tam, kad moksleivis sugebėtų angliškai skaityti, sklandžiai šnekėti, iš klausos suprasti. PPanašus stojamųjų egzaminų į aukštesniąsias vidurines mokyklas baubas gąsdina per visus mokymosi žemesniojoje vidurinėje mokykloje metus. Galbūt dėl „egzaminų pragaro“ Japonijoje palyginti daug jaunų žmonių savižudybių, ir negali būti abejonių, kad pagaliau saugian universiteto prieblobstin patekusių studentų nerimas ir maištingumas – iš dalies reakcija į tą didžiulį slėgimą, kurį jiems teko prieš tai ištverti.

Pradinio ir vidurinio švietimo pakopose taip pat ne viskas sklandžiai klostosi. Amerikos okupacinės valdžios pareigūnai suvokė, kad prieškarinė mokymo sistema buvo pernelyg pagrįsta mintinu mokymusi ir ugdė ne tiek mąstančius piliečius, kiek aklus vykdytojus. Gali būti, kad dėl sudėtingos japonų rašybos ir daugybės dalykų, kuriuos reikia iškalti atmintinai, kad ją išmoktum, japonų švietimas savaime krypsta į šitą pusę. Reformas vykdę amerikiečiai stengėsi įdiegti tokią sistemą, kad vaikas ne tik įsidėmėtų faktus, bet ir išmoktų savarankiškai mąstyti. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko. Japonų švietimas šiandien žymiai gyvybingesnis, nei buvo prieš karą, ir daug labiau skatina mokinių iniciatyvą. Bet kai kuriems japonams atrodo, jog dabartiniai mokiniai tapo beveik nebesuvaldomi ir dėl to paprastai kaltina amerikiečius, esą šie susilpnino drausmę mokykloje, o ir apskritai dėl pernelyg gero gyvenimo sunyko visos Japonijos moralinė tvirtybė. Kita vertus, daugumai amerikiečių japonų mokymo sistema atrodo pakankamai griežta ir kiek senamadė – tai įvertinimas, kkurį, priklausomai nuo pažiūrų, gali laikyti ir kritika, ir pagyrimu.

Aukštasis mokslas kelia daugiau rūpesčių ir tikriausiai ne visai atliepia tuos visuomenės lūkesčius, apie kuriuos liudija stojamieji egzaminai. Iš esmės stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausiuosius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kam tiek daug laiko skiriama Jungtinių Valstijų koledžuose. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos ar žemdirbystės fakultetą, t.y. tam tikrą universitetinių studijų sritį. Nuo tada jau nebėra nei būtinybės, nei galimybės eksperimentuoti arba dairytis po universitetą, svarstant, kokią specializaciją pasirinkti. Tai lemia fakultetas, į kurį studentas pateko.

į geriausius universitetus patekti stengiamasi per ugnį ir vandenį. Nuo to, ar būsi priimtas, ar liksi už garbingo universiteto durų, priklauso visas gyvenimas. Suklupusieji paprastai metams iš šio kelio pasitraukia, lanko kurso kartojimo bei pasirengimo egzaminams mokyklas (jukų) ir kitais metais vėl bando. Su švelnia pašaipa šie žmonės vadinami roninais, t.y. feodalinių laikų samurajais be šeimininko. Kai kurie privatūs universitetai jiems priklausančių privačių vidurinių mokyklų moksleivius priima be egzaminų, kai kas vietą pprivačiame universitete ir nusiperka, bet šie pinigais grįsti keliai geriausiu atveju veda į antraeiles ar trečiaeiles institucijas.

Universitetai ant garbės pakylos rikiuojasi iš esmės ta pačia tvarka kaip ir prieš karą. Tokijo universitetas vis dar gerokai pranoksta kitus, o už jo – kiti buvusieji Imperatoriškieji (pavadinimas „Imperatoriškasis“ išbrauktas po karo) ir keletas prieškarinių specialiųjų nacionalinių universitetų, tokių kaip Hitotsubashi ekonomikos. Toliau eina du didžiausią prestižą turintys privatūs Keio ir Wasedos universitetai bei nacionaliniai, kurie po karo buvo įkurti kiekvienoje prefektūroje, sujungiant buvusias aukštąsias bei auštesniąsias technikos mokyklas ir pakeliant jų rangą. Paskui – daugybė privačių universitetų, pagal garbingumą irgi pasiskirsčiusių įvairiomis pakopomis, o apačioje – žemesnieji koledžai. Griežta koreliacija tarp universiteto ir darbo bei statuso gyvenime palaipsniui yra, bet net ir šiandien didžioji aukščiausių valdininkų dalis -geriausių nacionalinių universitetų, ypač Tokijo, absolventai. Keio universitetas – verslininkystės tarnautojų kalvė, Wasedos – politikų ir žurnalistų, o ir ne tokie žymūs privatūs universitetai kasmet pažeria daugybę paklausą turinčių diplomantų, kurie tampa smulkesniais verslininkais ar tarnautojais.

Laimėjimai

Japonams dažnai priekaištaujama dėl ne itin didelio intelektualinio kūrybingumo. Šitai paprastai siejama su reikalavimų neatitinkančia universitetine sistema, nors akivaizdesni kaltininkai būtų mokymosi mintinai tendencija ankstyvuoju lavinimo periodu ir apskritai konformistiškesnė visuomenės prigimtis. Niekas negalėtų abejoti, kad japonai

pasižymi dideliu meniniu kūrybingumu, bet jų laimėjimai mokslo ir filosofijos srityse iš tiesų ne tokie įspūdingi. Neiškilo nė vienas pasaulinio dėmesio vertas filosofas, nors nederėtų pamiršti, kad iš dalies dėl to galbūt kaltas kalbos barjeras. Palyginti menkas japonų indėlis į fundamentaliuosius mokslus, tik keletas mokslininkų buvo pasiūlyti Nobelio premijai gauti. Japonų pramonės triumfą labiau grindžia efektyvus perėmimas ir išradingas pritaikymas nei savarankiški moksliniai atradimai. Politinė mintis, filosofija ir socialinių mokslų pasiekimai – didžia dalimi perkūrimas ar svetimų idėjų sintezė, o nne originali kūryba. Pasauliui ne per didžiausią įspūdį daro mąstytojai, kurie įkvėpimo semiasi iš gimtųjų kultūros šaltinių – paimkime kad ir zen idėjomis persiėmusį dvidešimto amžiaus pradžios filosofą Nishidą Kitaro.

Galima pagrįstai abejoti, ar intelektualinis kūrybingumas apskritai kada nors buvo japonų stiprybė. Jų praeitis nusėta iškilių religinių vadovų, žymių poetų ir rašytojų, garsių organizatorių, net įsidėmėtinų minties sintezės autorių, bet ne garbių intelektualinių asmenybių vardais. Atrodo, kad japonai visuomet pasižymėjo ne tiek protu, kiek intuicija, ne tiek aiškia analize, kiek jjautria ir subtilia raiška, ne tiek teorija, kiek pragmatizmu, ne tiek iškiliomis intelektualinėmis idėjomis, kiek organizaciniais gabumais. Iš aiškios verbalinės analizės ir originalaus mąstymo jie nesusikrovė bent kiek didesnių turtų. Labiausiai jie pasikliovė neverbaline įžvalga, o kalbėjimas ir rašymas, griežti iir protingi samprotavimai jiems atrodė lėkšti ir galbūt net klaidinantys. Išskyrus sausus faktinius teiginius laikraščių pranešimuose, literatūros vertę jiems lemia ne aiški analizė, bet meninė įtaiga ir emocinis įspūdis. Prancūziškas paprastumo ir visiško aiškumo idealas jų nežavi. Pirmenybę jie teikia sudėtingumui ir užuominoms, labiau priartinančioms prie tikrosios tiesos, nei aiškioms ir paprastoms tiesoms, kurias apibrėžia klystantis žmogus.

Palyginti silpna teorinė analizė bei menkas išradingumas, bet dideli praktinio pritaikymo įgūdžiai buvo būdingi ir Jungtinėms Valstijoms, kai jos vijosi Europą. Pažangia mintimi, erudicija ir mokslu amerikiečiai pradėjo pirmauti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Panašiai gali nutikti ir Japonijai, kuri kaskart vis kitose srityse pasiekia „meninio meistriškumo būseną“. Šitai liudija polinkis atsikratyti senųjų visuomenės mokslų teorijų ir naujos, nevaržomos ieškojimų dvasios įsigalėjimas. Tačiau dar aiškesnis ppožymis – pastaraisiais metais sparčiai kylanti mokslo tyrinėjimų banga, nes Japonija, pagal mokslo ir technologijų lygį žengianti daugmaž viena greta su pirmaujančiomis Vakarų šalimis, jaučia poreikį savo pačios mokslinėmis pajėgomis išsiveržti į priekį. Pagal tyrinėjimų ir vystymosi pastangas, kurios prieš porą dešimtmečių Japonijoje buvo visai menkos, dabar ją pralenkia tik Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Šiems tikslams skiriamais 2 ar 3 bendrojo nacionalinio produkto nuošimčiais (daugiausia per privačias korporacijas ar tyrinėjimų institutus ir mažiau nei daugumoje kitų šalių per vyriausybines sstruktūras ar universitetus) ji pagal proporcijas neką atsilieka nuo Amerikos, ypač jei turėsime omenyje, kiek pastangų amerikiečiai skiria ekonomiškai ir moksliškai ne tokiems produktyviems kariniams tyrinėjimams.

Žemės drebėjimai

Kasmet Japonijoje vyksta keli šimtai žemės drebėjimų.Silpni judesiai registruojami kasdien, o stipresnis drebėjimas, pridarantis žalos, pasitaiko kelis kartus per metus. Galingi požeminiai smūgiai viską griaunantys ir nusinešantys daugybę gyvybių,ištinka retai. Tada sugura pastatai ir tiltai, sunaikinami plentai ir geležinkeliai, kyla didžiuliai gaisrai.1995 metai per baisų žemės drebėjimą Kobėje žuvo apie 5000 žmonių.Nuo šiol mokyklose, darbovietėse, namuose nuolat vyksta apmokymai.

Ramybės salelės

Japoniškas sodas suplanuotas taip, kad skleistų ramybę bei grožį. Jo būtini elementai yra smėlis, akmenys kriauklės, medžiai, tvenkinėliai ir upeliai. Jie išdėstomi taip, kad būtų sukurta harmoninga aplinka, kurioje žmogus galėtų ilsėtis ir medituoti.