Kietųjų naudingųjų iškasenų tyrimai

Kietųjų naudingųjų iškasenų tyrimai

Tai darbai, kuriais siekiama gauti daugiau informacijos apie naudingąsias iškasenas, sukurti sistemą ir būdus operatyviai teikti informaciją apie naudingųjų iškasenų išteklius valstybės ir visuomenės institucijoms, išteklių naudotojams, parengti subalansuoto naudingųjų iškasenų naudojimo rekomendacijas.

Naudingųjų iškasenų tyrimai – tradicinė geologų veikla. Daug duomenų apie Lietuvos naudingąsias iškasenas sukaupta iki 1991 metų, todėl naudingųjų iškasenų valstybinių tyrimų pagrindinis objektas buvo tos naudingosios iškasenos, kurių nebuvo aiškūs telkiniai arba jų išteklių prieaugio perspektyvos Lietuvoje. Šių tyrimų tikslas – sudaryti investicijų įį detalias paieškas, žvalgybą ir gavybą prielaidas. 1991-2002 metais atlikti šie toliau išvardyti darbai.

Naujų (netradicinių) naudingųjų iškasenų tyrimai:

• Įvertintos gintaro perspektyvos Kuršių mariose, išskirti keli perspektyvūs gintaro plotai, įvertintas Juodkrantės gintaro telkinys.

• Atlikta akmens druskos telkinių paieška, įvertintas Usėnų akmens druskos telkinys, išskirti perspektyvūs druskos plotai.

• Įvertintos (neigiamai) galimybės rasti pramoninių glaukonito telkinių.

• Atlikta devono molio tyrimų medžiagos apžvalga ir telkinių prognozė Ukmergės apylinkėse. Nustatyta, kad nėra prielaidų rasti naujų telkinių.

• Įvertinta Pietryčių Lietuvos kristalinio pamato vario ir molibdeno mmineralizacija. Aptikta tik šių metalų apraiškų.

• Įvertinti Varėnos geležies rūdos telkinio ištekliai ir galima jų naudojimo įtaka aplinkai.

• Įvertintos (neigiamai) Lietuvos teritorijos perspektyvos rasti deimantų telkinių.

• Įvertintos aukso radimo Rytų Lietuvos žvyro ir smėlio telkiniuose galimybės. Nustatyta, kad dispersinio aukso kkoncentracija dabar praktinės reikšmės neturi.

Duomenų sisteminimas ir platinimas:

• Sudaryti visų dešimties apskričių naudingųjų iškasenų sąvadai.

• Į VGIS duomenų bazės Žemės gelmių Kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių posistemę įrašyti visi iki 2003 m. sausio 1 d. rasti telkiniai ir perspektyvūs plotai.

• Sudarytas skaitmeninis Lietuvos Respublikos naudingųjų iškasenų žemėlapis 1:200 000 masteliu.

Žinomų naudingųjų iškasenų tyrimai:

• Atlikta smėlio ir žvyro telkinių paieška Lazdijų, Vilniaus ir Trakų rajonuose.

• Surasti ir įvertinti kvarcinio smėlio ištekliai Akmenės rajone.

• Atliktas durpių išteklių inventorizavimas, eksploatacinės būklės analizė, nustatytos durpių tyrimo ir naudojimo perspektyvos.

• Išžvalgyti Letauso (Klaipėdos raj.) ir Griciūnų (Vilniaus raj.) durpių telkiniai.

• Ištirtos Lietuvos kvartero molynų ypatybės ir jų susidarymo dėsningumai.

• Išžvalgytas Vegerių klinties telkinys prie Naujosios Akmenės.

• Atliktas Naujosios Akmenės svitos klinties kokybės ir jos nnaudojimo galimybių įvertinimas.

• Įvertintos gėlavandenės klinties išteklių ir jų naudojimo galimybės Alytaus ir Utenos apskrityse bei Šilutės rajone.

• Atliktas naudingųjų iškasenų kartografavimas 1:50 000 masteliu Molėtų, Šiaulių, Kretingos, Šilutės, Tetirvinų plotuose, apimančiuose po keletą topografinių lapų, ir Kėdainių, Šėtos, Babtų ir Jonavos lapuose.

• Atliekamas naudingųjų iškasenų kartografavimas 1:50 000 masteliu Mažeikių plote.

• Kartografuojamos Lietuvos-Baltarusijos pasienio teritorijų naudingosios iškasenos 1:200 000 masteliu.

Visa gauta medžiaga – tai gavybos verslo, ekonomikos stiprėjimo, regioninės plėtros, tausojamojo išteklių naudojimo pamatas

Naudingosios iškasenos

Naudingosios iškasenos buvo, yra iir bus viena iš pagrindinių visuomenės ekonominės ir socialinės pažangos varomųjų jėgų. Ne veltui civilizacijos raidos etapams pavadinti parinkti akmens, vario, bronzos ir geležies amžių pavadinimai, pabrėžiantys naudingųjų iškasenų svarbą civilizacijos raidai.

Per XX šimtmečio pirmuosius penkiasdešimt metų pasaulyje išgauta tiek mineralinių išteklių, kiek jų buvo iškasta per visą ankstesnį žmonijos gyvavimo laikotarpį, o per pastaruosius kelis dešimtmečius gavyba padidėjo dar 50 procentų.

Gavybos didėjimas sietinas su gyventoju daugėjimu pasaulyje ir pastangomis išlaikyti pasiektą gyvenimo lygį – išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui per metus yra sunaudojama apie 20 tonų įvairių rūšių mineralinių išteklių.

Lietuvoje prieš dešimt metų buvo iškasama po 10-12 tonų naudingųjų iškasenų kiekvienam gyventojui, tačiau pastarąjį dešimtmetį tas kiekis ženkliai sumažėjo ir tesiekia 3-4 tonas. Tai daugiausia statybinės mineralinės medžiagos arba jų gamybai skirta žaliava, tačiau jos pagal gavybos ir sunaudojimo kiekį ir vertę pasaulyje ir yra svarbiausios, pagrindinės naudingosios iškasenos.

Dabar Lietuvoje įvairiu detalumo lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 8 rūšys (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės ir nafta) yra eksploatuojamos, o dviejų rūšių: opokos ir sapropelio eksploatavimas nutrūko devintąjį dešimtmetį (1 pav.). Taigi Lietuvos žemės gelmėse pakankamai turime svarbiausių pasaulyje išteklių – tai yra žvyro ir smėlio, skaldai gaminti dolomito, industrijai (cemento ppramonei) ir žemės ūkiui tinkamos klinties, molio, opokos, durpių, anhidrito. Viena iš perspektyviausių savojo investuotojo nesulaukiančių naudingųjų iškasenų yra anhidritas. Karstiniame regione ištirti gipso ištekliai dėl neišvengiamos jų gavybos įtakos karstėjimo procesui nenaudotini. Be to, mūsų gelmėse yra dar mažai tirtų arba spėjamų, remiantis geologinėmis prielaidomis, naudingųjų iškasenų, kurių tyrimą ir naudojimą galėtų lemti ateities technologijos ir ekonominės sąlygos.

Remiantis galiojančiais teisės aktais, naudoti galima tik detaliai išžvalgytus išteklius. Ne visi Lietuvos regionai vienodai turi detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų išteklių (2 pav.). Dabar galėtų būti naudojami (pagal ištirtumą) 567 telkiniai: 10 – naftos, 70 – durpių, 2 – sapropelio ir 485 – statybinių medžiagų žaliavos. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius 336 telkiniuose išduoti 183 įmonėms. Tik 59 proc. telkinių yra naudojami (aktyvūs), o likusi nenaudojama detaliai išžvalgytų išteklių dalis yra ne tik planinės sistemos palikimas, bet ir mūsų nacionalinės ekonomikos reorganizavimo padarinys ir rinkos dėsnių atspindys. Didėjančios energijos išteklių kainos, apyvartinių lėšų stygius, padidėjusios transportavimo išlaidos, vietinės paklausos mažėjimas ir ribotos išorinės rinkos galimybės lėmė, kad per pastaruosius dešimt metų bendra statybinių mineralinių išteklių gavyba mažėjo ir atskirais metais tesudarė 13-25 proc. buvusios apimties, o pagal atskiras rūšis kito nuo 9 proc. iki 50 proc. Mažėjant visų šių mineralinių išteklių ggavybai (beje, ši tendencija būdinga visoms pereinamojo laikotarpio šalims), ėmė didėti naujų išteklių, naftos, gavyba – nuo 12 tūkst. tonų 1990 metais iki 316,5 tūkst. tonų 2000 metais. Deja, išžvalgyti išgaunamieji naftos ištekliai mažuose telkiniuose tesudaro 4,47 mln. tonų, kurie, esant dabartiniams tempams, net jei ir būtų išsiurbti iki paskutinio lašo, pasibaigs nepraėjus nė 20 metų. Surastuose, bet nepakankamai ištirtuose nedideliuose 9 telkiniuose dar galima tikėtis iki 2 mln. tonų išgaunamųjų išteklių, o prognozuojami 64 mln. tonų sausumoje ir 23 mln. tonų naftos išteklių Baltijos jūroje dar yra labai menkai ištirti. Reikėtų greičiau peržiūrėti naftos paieškų ir gavybos strategiją, siekiant pritraukti į šią sritį investicijas, nes tai ne tik brangūs, bet ir ilgalaikiai darbai.

Net ir esant mažoms gavybos apimtims, kasybos įmonės vien mokėdamos mokesčius už valstybinių gamtos išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų, požeminio gėlo ir mineralinio vandens bei naftos) naudojimą kasmet papildo valstybės biudžetą 30-45 mln. litų, o jei naftos kainos išauga – ir iki 90 mln. Lt.

Daugelio naudingųjų iškasenų išteklių išsekimo klausimas mums ir mūsų palikuonims nebus aktualus, nes jų stygiaus nejusime dar ne vieną šimtmetį, išskyrus mažaskaidžių durpių, devoninio molio, monomineralinio kvarcinio smėlio ir, žinoma, naftos (išsenkantiems yra priskiriami tokie ištekliai, kurių užteks mažiau nei 100 metų).

Pramonės geografija

Pramonė yra svarbi ūkio šaka. Dabartinė Lietuvos pramonė dirba sunkiomis sąlygomis. Ji labai priklauso nuo importuojamų žaliavų – metalų, medvilnės, įvairių chemikalų ir kuro (naftos ir gamtinių dujų). Labai sumažėjo Lietuvos pramonės produkcijos paklausa NVS šalyse, nes dėl aukštų kainų jos gaminiai negali konkuruoti rytuose. Vakaruose taip pat Lietuvos prekės negali būti realizuojamos dėl didelės konkurencijos bei prastesnės prekių kokybės. Naudodama vietines žaliavas, Lietuvos pramonė gamina maisto produktus, statybines medžiagas, medieną ir jos gaminius bei dalį lengvosios ppramonės produkcijos (odos, avalynė, lininiai audiniai). Iš atvežtinių žaliavų gaminama tekstilės, chemijos kuro (mazutas, benzinas), mašinų pramonės produkcija. Beveik visai Lietuvoje gaminamai el. energijai reikia atvežtinio kuro (branduolinio ir mazuto bei gamtinių dujų). Liet. Pram. skirstoma į kasybos, apdirbamąją, kuro ir elektroenergetikos pramonę. 68% – darbuotojų dirba apdirbamosios pramonės šakose; kuro ir energetikos – 21%; kasybos – 11%.

Kasybos pramonės geografija

Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2% visos gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu ddaugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, durpės ir nafta.

Požeminis gelasis vanduo. Ne visą šalies vidaus vandenį, taip pat požeminį vandenį gyventojai gali naudoti kaip geriamąjį, o maisto pramonė – kaip technologinį. GGeriausiai tinka požeminis gėlas vanduo. Šiuo metu yra rasti 95 geriamojo požeminio vandens telkiniai. Požeminio gel. H2O užteks dar ilgam. Požeminis gėl. H2O Lietuvoje pasiskirstęs netolygiai. Daugiausia randamas Merkio, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos, Ventos ir Nemunėlio upių baseinuose. Vartotojam geriamasis vanduo šalyje tiekiamas trimis būdais:

1. centralizuotas miestų,

2. decentralizuotas stambių pramonės ir žemės ukio įmonių ir gyventojų, (tiekiamas iš vandentiekų, kur jis iš požeminių vandeningų sluoksnių išgaunamas gręžtiniais šuliniais; gautas iš tokių šulinių vanduo yra nešvarus ir jis yra pravalomas).

3. individualusis sodybų ir miestų pakraščių namų vandentiekis. Atskirų sodybų ir miestų pakraščių gyventojai naudoja gruntinį vandenį iš kastinių šulinių (jų Lietuvoje yra apie 300000), o vandenį Lietuvoje naudoja apie 1mln. žmonių. Kadangi šis vanduo gaunamas iš negilių šulinių, tai dažnai būna uužterštas nitratų ir kitokių tiršalų (apie 50-80%).

Mineralinis požeminis vanduo. Mineralinis yra toks vanduo, kurio viename litre yra nuo 2 iki 35g mineralų. Rasta 19 skirtingos mineralinės sudeties vandens tipų. Tokio vandens šalyje galima išgauti daugiau kaip 6000 m3 per parą. Lietuvoje mineralinis vanduo naudojamas gydymui ir juo yra prekiaujama. Gydomasis mineralinis vanduo išgaunamas prie Birštono, Druskininko kurortų bei gydomųjų įstaigų Anykščiuose, Vilniuje, Kaune, Likėnuose, Abromiškėse (prie Elektrenų); geriamasis mineralinis vanduo – Vilniuje (Aukštieji Paneriai), Likėnuose, Biržuose.

Klintys. NNuo seno Lietuvoje kalkėms degti naudojamos klintys. Dabar jos naudojamos gaminant cementą. Klintys taip pat reikalingos gaminant silikatines plytas, stiklą, klintmilčius rūgščioms dirvoms kalkinti bei gryninant cukrų. Lietuvoje išgaunamos geros kokybės klintys gali būti naudojamos ir metalurgijoje bei celiuliozės ir popieriaus gamyboje. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra Šiaurės Lietuvoje – Akmenės rajono šiaurės rytuose ir iš dalies kaimyniniame Joniškio rajone. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra išžvalgytuose Vegerių, Karpėnų, Menčių ir Narbučių telkinuose. Klintys kasamos Karpėnų ir Menčių karjeruose.

Dolomitas. Tai uolėna sudėtimi panaši į klintis. Daug ir negiliai nuo žemės paviršiaus dolomito slūgso Šiaurės Lietuvoje – Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Čia išžvalgyti septyni telkiniai. Nuo seno šiaurinių Lietuvos rajonų gyventojai dolomitą nudojo pamatams, sienoms mūryti, tvoroms tverti, taip pat dolomitinėms kalkėms degti. Po II pas. Karo iš dolomito pradėta pjauti apdailos plokštes, statybinius blokelius,gaminti statybinę skaldą. Šiuo metu dolomitas kasamas Petrašiūnų, Klovainių ir Skaistgirio karjeruose. Dabar dolomitas naudojamas kaip inertinė skalda betonui gaminti, keliams tiesti bei kaip apdailos ir statybinis akmuo. Iš jo galima gaminti magnezines kalkes ir mineralinę vatą.

Opoka. Dažniausiai naudojama gaminti tam tikroms cemento rūšims, kur ji sudaro apie 10-15% cemento masės. Geriausia išžvalgytas yra Stoniškių opokos telkinys (Šilutės raj). Opoka rrandama Veisiejų, Pabalių, Čekiškės apylinkėse. Dabar Lietuvoje opokos iškasama nedaug nes cemento gamybai naudojama kita, geresnė žaliava – trepelis.

Smėlis ir žvyras. Visi Lietuvos smėlio ir žvyro telkiniai susidarė kvartero periodo paskutinio apledėjimo metu. Todėl smėlingos lygumos tįso nuo

Molėtų iki Ignalinos, nuo Lentvario Kapčiamiesčio. Daug smėlio yra apie Varėną, Vilnių, Kazlų Rūdą. Tačiau ne visų vietovių smėliai dėl užterštumo įvairios kilmės priemaišomis tinka statybinių medžiagų arba stiklo gamybai. Dabar rasta 428 žvyro ir statybinio smėlio telkinių. Kvarcinis smėlis (stiklo gamybai) randamas tik Anyksčių rajone, Šventosios slėnyje, kur yra 7 jo telkiniai; jį reik tausoti, nes jo yra labai mažai. kvarc. smel. naudojamas stiklo, telikų kineskopams, krištol. taurėms, vazoms, indams ir buteliams gaminti.

Žvyras. Tai biri nuosėdinė uolėna susidariusi įvairaus dydžio kristalinių uolėnų – granito, gneiso, dolomito, kvarco, smiltainio ir t.t. Žvyro Lietuvoje yra daug, beveik visuose raj. Daugiausia žvyro sunaudoj. betono ir gelžbetonių statyb. medž. gamybai.

Molis. Iš molio gaminama cementas, statybinė keramika (molio plytos, dekoratyvinės plytelės, čerpės, drenažo vamzdžiai, keraminiai indai). Didžiaui telkiniai: “Šventosios” baseinas; Biržų, Pasvalio, Joniškio, Akmenės rajonai.

Kuro ir elektroenergetikos pramonė

Lietuvoje yra nedaug savo kuro ir energijos išteklių. Tai durpės, negausūs naftos ištekliai, geoterminiai H2O’ys, hidroenergetiniai ištekliai, mediena, saulės ir vvėjo energija. Pirminius energijos šaltinius reikia importuoti į Lietuvą, nes vietinių energijos išteklių neužtenka. Tai nafta, gamtinės dujos, branduolinis kuras, akmens anglys – juos ir reik importuot.

Kuro balansas. Norint šalies energijos poreikius, sudaromas pirminės energijos panaudojimo balansas. Jame parodyta, kiek reikės suvartoti vietinių ir importuojamų pirminės energijos išteklių, kaip jie bus panaudoti atskiruose ūkio šakose. Naudojamų kuro rūšių sudėtį lemia ekologiniai, kainų ir vartotojų ypatumai.

Kuro pramonė

Šalies kuro pramonė – tai naftos perdirbimo produktų gamyba, dujofikacija, durpių pramonė, šiluminės energijos gamyba, malkų ir vietinės naftos gavyba. Lietuva naftą gauna naftotiekių iš Rusijos. Daugiausia mazuto šalyje sunaudoja šiluminės elektrinės; dyzelinio kuro, benzino ir žibalo – transportas; buitinio krosnių kuro – centrinės šildymo sistemos. Naftos perdirbimo produktų gamybai tenka 60% visos kuro pramonės gaminamos produkcijos vertės. Kad šalis nebūtų priklausoma nuo Rusijos, kaip naftos tiekėjo, Baltijos jūroje prie Būtingės statomas terminalas, prie kurio galės sustoti ir perpilti naftą prie jo sustoję tanklaiviai. Gamtinės dujos magistralinių dujotiekių gaunamos iš Rusijos, o toliau vamzdynais paskirstomos vartotojams šalies teritorijoje. Labai svarbi šalies šiluminės energijos gamyba. Šil. energiją gamina ŠE’ės. Jos tiekia karštą vandenį gyvenviečių centrinio šildymo sistemoms.

Durpių gavyba. Durpynai užima 6,4% Lietuvos teritorijos. Iš esamų 6685 durpynų ištirti

tik 1427. Dažniausiai tai pramoniniai durpynai. Pagal reikšmę pramoniniai durpynai skirstomi į valstybinės (> 100 ha) ir vietinės (< 100ha) reikšmės durpynus. Durpės Lietuvoje naudojamos kurui, kraikui ir kompostui gaminti, o durpių purvas – gydymui kurortuose. Iš visų kasamų šalies durpių tik ketvirtadalis jų skirtas kurui, o likusi dalis – kraikui ir eksportui.

Nafta. Naftos ištekliai Letuvai yra dideli reikšmė. Perspektyviausi rajonai naftos telkiniam rasti Vakarų Lietuvoje (Kretingos rajone – Genčų; Šilutės rajone – Pietų Šiuparių ir Vilkyčių), Baltijos jjūros šelfe bei Vidurio Lietuvoje (Kudirkų, Lapgirių, Šiaurės Bliūdžių ir Kybartų). Iš lietuviškos naftos galima gaminti reaktyvinį ir dizelinį kurą, mazutą, sintetines madžiagas (etileną, propilėną, butadieną, benzolą). Dalis naftos perdirbama, o dalis – eksportuojama.

Elektroenergetika

Tai svarbi šalies ūkio šaka, nes be jos negali normaliai funkcionuoti šalies ūkis bei socialinis gyvenimas. Lietuvoje veikia trijų tipų elektrinės: Atominė (AE) – 77% visos gaminamos el. energ.; šiluminės (ŠE) – 16%; hidroelektrinės (HE) – 7%. Lietuva, neturėdama savų pirminių energetinių išteklių tapo eel. energijos eksportuojančią šalimi (40-50% pagamintos el. energijos yra eksportuojama). Dabar šalies elektriniese daugiausia naudojamas branduolinis kuras ir gamtinės dujos. Visos šalies elektrinės sujungtos aukštos įtampos laidais į vieną sistemą, o ši sujungta su kaimyninių valstybių energetinėmis sistemomis. Pirmosios stambesnės eelektrinės Lietuvoje buvo pastatytos dar prieš II pas. karą. – Petrašiūnuose (prei Kauno), Rėkyvoje (prie Radviliškio), Klaipėdoje ir nedidukė Vilniuje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo pastatyta galinga «Ignalinos» (Visagine) atominė elektrinė (3000 MW), šiluminės eletrinės Elektrėnuose (1800 MW), Vilniuje (ŠE-3 – 360MW; ŠE-2 – 24MW), Kauno hidroelektrinė (100 MW), Mažeikiuose (194 MW), Kaune (170 MW), Kruonio hidroakomuliacinė elektrinė (600 MW).

SENOSIOSPRAMONĖS ŠAKOS. Senosios pramonės šakos susikūrė XIX a. arba dar anksčiau. Tai šilumos įrenginių, garvežių ir vagonų, mašinų ( metalurgijos ir kasybos įrenginiai, ekskavatoriai), laivų, chemijos pramonė ( cheminių žaliavų ir neorganinių medžiagų kūrimas). Šių pramonės šakų technologijos jau paseno ir gerokai atsilieka nuo šiuolaikinių. Senųjų pramonės šakų raida labai priklauso nuo žaliavų, todėl įmonės yra žaliavų gavybos rajonuose.

NAUJOS PPRAMONĖS ŠAKOS. Tai nėra naujos pramonės šakos, o taip vadinamos tik todėl, kad atsirado vėliau nei senosios pramonės šakos – XIX ir XX a. sandūroje. Daugelis naujų pramonės šakų yra gerai žinomos :automobilių ir žemės ūkio mašinų, elektrotechnikos ir buitinių prietaisų, plastiko, gumos, dirbtinio pluošto. Šių pramonės šakų gaminių poreikis labai didelis. Naujos pramonės šakos dažnai parodo visos šalies ekonomikos lygį.

Naujoms pramonės šakoms būdinga plati kooperacija. Įvairias dalis, agregatus, žaliavas gali tiekti ne tik gaminančios šalies, bet ir kitų valstybių įįmonės.

Esamos naujų pramonės šakų technologijos artėja prie galimybių ribos, o rinka jau beveik perpildyta.

NAUJAUSIOS PRAMONĖS ŠAKOS. Jos atsirado ir ėmė plėstis tik XX a. antrojoje pusėje. Tai elektronikos, kosmoso technikos ir atominės energijos gamybos įrangos, šuolaikinių telekomunikacijų ir ryšio prietaisų gamybos, pramoninių robotų gamybos, farmacijos ir kosmetikos, bioinžinerijos, mikrobiologijos, naftos chemijos ir kitos pramonės šakos. Tai labai mokslui imlios šakos. Jų plėtotė tiesiogiai priklauso nuo aukštųjų technologijų laimėjimų. Naujausios pramonės šakos tobulėja labai sparčiais tempais. Jas plėtoja tik aukšto ekonomikos lygio šalys, nes mokslinė ir eksperimentinė veikla aukštųjų technologijų srityse brangi, o rezultatai – neaiškūs. Šiuos darbus įmanoma dirbti tik valstybei remiant. Konkrečiai produkcijai gaminti – nuo idėjos iki pardavimo – reikalingi labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Technologijų kaita tokiose pramonės šakose vyksta labai greitai (maždaug kas 5 m.), todėl dauguma valstybių neišgali jų plėtoti.

NAUJAUSIOS INDUSTRINĖS (PRAMONĖS) ŠALYS. Naujosios industrinės valstybės (NIV) – terminas, pradėtas vartoti apie 1970 m. Svarbiausias jų bruožas – labai sparti perdirbimo pramonės ir viso ūkio plėtra pastaraisiais dešimtmečiais. Pagrindinės NIV susikūrimo prielaidos buvo užsienio kapitalo (daugiausiai JAV ir Japonijos) investicijos, pigi ir kvalifikuota darbo jėga. NIV plėtra susijusi su įvairių laisvųjų ekonominių zonų kūrimu. Būdingiausi įvairių laisvųjų ekonominių zonų bruožai: ypatinga geografinė ppadėtis ir nedidelė teritorija, dažniausiai pajūryje arba salose; nuo likusios valstybės teritorijos izoliuotos visų arba leidimų sistemos; griežtas darbininkų ir tarnautojų parinkimas bei kontaktai su jais; sava valdymo ir ekonominė politika; maži mokesčiai ir muito tarifai (arba jų nėra); pigi žemė ir darbo jėga; bendros įmonės su užsienio kapitalu; ekonominė laisvė. Pirmajame NIV plėtros etape prioritetai buvo teikiami lengvosios pramonės šakoms, antrajame – buitinei elektotechnikai ir elektronikai. Pagrindiniai dabartinių NIV bruožai – spartus naujųjų technologijų diegimas, bankininkystė, kapitalo kaupimas ir eksportas, užsienio prekybos ir turizmo plėtra. 1997 m. Tarptautinis valiutos fondas keturias pirmąsias naująsias industrines valstybes (ir teritorijas) – Pietų Korėją, Taivaną, Singapūrą ir Honkongą – priskyrė išsivysčiusiųjų kategorijai. Dėl savo nedidelės teritorijos jos dažnai vadinamos “mažaisiais tigrais” arba “mažaisiais drakonais”. Kitos penkios šio regiono valstybės – Kinija, Indonezija, Tailandas, Malaizija ir Vietnamas – dėl teritorijos dydžio vadinamos “didžiaisiais tigrais”

GAVYBOS PRAMONĖS GEOGRAFIJA.

Pagal svarbiausių išgaunamų mineralų kategorijas gavybos pramonė skirstoma į rūdų, nerūdų ir kuro. Vidutiniškai kasmet 1993-1996 m. pagal gavybos pramonės vertę pirmavo kurą (naftą, gamtinės dujas, anglis) išgaunančios valstybės-JAV, Saudo Arabija, Rusija, Didžioji Britanija,Kanada,Norvegija,Kinija,Indonezija,Iranas,Australija.Vokietija.

Naftai ir gamtinėms dujoms tenka beveik 100% Saudo Arabijos, Kuveito, Irano, JAE, Nigerijos ir kitų naftą ir dujas išgaunančių valstybių gavybos pramonės vertės.

Anglys sudaro daugiau kkaip 70 proc. sunaudojamų kuro ir energijos išteklių. Anglis kasa daugiau negu 60 valstybių. Daugiausiai gamtinių dujų išgauna NVS šalys, Kanada. Juodoji metalurgija stipriausia šiaurės pusrutulyje (Š.Amerika, V.Europa, Rusija, Japonija).Čia dideli pramonės regionai su didele ir įvairia pramonės šakų koncetracija, infrastrūktūra.

Metalų rūdų daugiausia išgauna Kanada(cinko, vario, aukso, nikelio), Australija (geliežies, boksitų, švino, aukso), PAR (aukso, platinos, chromo), Kinija(geležies, alavo, mangano, švino). Per 30 pasaulio valstybių gavybos pramonei tenka daugiau kaip 10 proc. BVP, o Naru, Brunėjaus ir Angolos-daugiau kaip 50proc. BVP. Išsivisčiusių valstybių gavybos pramonės dalis dažniausiai nesiekia 1-2proc.BVP(JAV-1.4,Prancuzija 0..8,Vokietija-0.5,Belgija-0.2)Europoje tik Norvegijos gamybos pramonė duoda daugiau kaip 10proc. BVP vertės. Garsėjančiose savo gelmių turtais PAR, Australijos ir Kanados valstybėse šis rodiklis atitinkamai sudaro 7.5,4.5 ir 4 proc.

Naudingosios iškasenos gaunamos 2 būdais: atvruoju ir šachtiniu.

Gavybos pramonei tenka apie 5proc. pramonės ir maždaug 2proc. BVP vertės. Tačiau skirtinguose valstybese šis rodiklis skirtingas.

PERDIRBIMO ARBA APDIRBAMOJI PRAMONĖ, JOS PAPLITIMAS.

-tai pramonės šakos, perdirbančios gavybos pramonės, žemės ūkio, žvejybos, medžioklės žaliavas ir pusfabrikčius. Svarbiausios jos šakos yra mašinų ir metalų, chemijos, naftos perdirbimo, tekstilės, siuvimo ir odos, maisto, gėrimų ir tabako gaminių, juodosios metaliurgijos, medienos ir medžio dirbinių, baldų, popieriaus, statybos medžiagų ir kt.

Perdirbimo pramonės dalis silpniausiai išsivysčiusiose valstybėse dažniausiai nesudaro nė 10 proc.

BVP.Tai daugelis Vidurio Afrikos,kai kurios Pietų Azijos ir Okeanijos valstybės bei skurdžiausia Amerikos valstybė Haitis.kai kurių skurdžiausių valstybių pastebima-perdirbimo pramonės dalis BVP mažėja (Etiopija, Ruanda, Bisau Gvinėja, Haitis, Birma ir kt.)Tai yra del to, kad pastaraisiais dešimtmečiais šių valstybių ūkis diversifikuojamas-kuriamos paslaugų sferos ir perdirbimo pramonės įmonės.Didžiausia perdirbimo pramonės dalis yra naujų industrinių valstybių ir kai kurių buvusių Europos socialistinių valstybių(Australija,Graikija,JAV,Indija,Kolumbija,Turkija,Danija,Anglija,Japonija,Italija,Vokietija ir kt.)

ALTERNATYVŪS ENERGIJOS GAVIMO BŪDAI:

-Geoterminė (Žemės šilumos) energija: ištekliai dideli, tačiau daugiausiai giliai. Palanku aktyvaus vulkanizmo srityse ((dažniausiai litosferos plokščių ribose). Didelė požeminių terminių vandenų reikšmė (Islandija klasikinis pavyzdys-Reikjavike). Labai aukštoje temperatūroje vanduo virsta garu, kuris tinkamiausias geoterminės energijos šaltinis. Vartoja per 20 valstybių (Lietuvoje kuriami projektai);

-Potvynių ir atoslūgių energija: techniškai sudėtinga. Pirmoji jėgainė pastatyta 1966m. prie Sen Malo miesto Bretanėje, kur į La Manšo sąsiaurį Įteka Ranso upė. Daugelis valstybių kuria projektus (JAV ir Kanada, D. Britanija, Kinija, P. Korėja, Indija, Argentina, Australija ir kt.

-Bangų jėgainės: tik kuriamos. Eksperimentinės veikai Norvegijoj ir Japonijoj. Energija gaminama ne vvisada, priklauso nuo jūros bangavimo (kol kas energija tiekiama tik švyturiams).

-Jūros šilumos jėgainės: elektrą gamina vandens temperatūros skirtumo (gradiento) energija (Havajuose, Balio saloj, Taity).

-Saulės energija: šildo vandenį ir gamina elektros energiją (JAV, Japonija plačiausiai naudoja; Izraelis prisigamina 5proc. energijos). Ne vvisur palankios sąlygos, brangi statyba, įranga.

-Vėjo jėgainės: pasauly per 20 000. Statomos kur vidutinis vėjo greitis >5m/s. Pirmosios pastatytos JAV (Kalifornijoj apie 90proc. visų pasaulio vėjo jėgainių; Europoj daugiausia Ispanijoj, Danijoj). Kelia didelį triukšmą, kenkia radijo ryšiui, darko kraštovaizdį, bet mažesnė aplinkos tarša, galimybė sumažinti energijos žaliavų importą, tačiau pagaminta energija brangi.

-Biomasė: iš organinių medžiagų- grūdų, augalų masės, gyvūnų atliekų gaunama energija: Brazilijoj iš cukranendrių gaminamas etanolis naudojamas vietoj benzino, Europoj kuriamu bandymai naudoti rapsų aliejų įmaišant į kurą, Afrikoj buity naudojamos metano dujos, gaunamos rauginant gyvulių mėšlą (metanas kenkia aplinkai), biodujų jėgainėse iš iš atliekų išsiskiriančios metano dujos naudojamos šilumos ir elektros energijos gamybai.

GAMTINIŲ DUJŲ ATSARGOS IR GAVYBA: JTO duomenimis, 1997 m. išžvalgytos pasaulio gamtinių dujų atsargos sudarė 1143,9trln.kub.m. Esant dabartiniam gavybos lygiui, išžvalgytų atsargų užtektų 62 m. Daugiau kaip pusė išžvalgytų gamtinių dujų atsargų sutelkta 3 baseinuose – Vakarų Sibiro Rusijoje, Persų įlankos Artimuosiuose Rytuose, Amudarjos Uzbekijoje ir Turkmėnistane. Didžiausi gamtinių dujų telkiniai – Urengojaus, Jamburgo ir Medvėžjės – yra Vakarų Sibiro baseine. Didžiausio pasauly Urengojaus telkinio išžvalgytos atsargos viršija 5 trln.kub.m. Europai tenka tik apie 4proc. pasaulio išžvalgytų gamtinių dujų išteklių. Pirmaujanti Europoje norvegija1,5trln.kub.m. pasauly užima 11 vietą. Didž.telkiniai Šiaurės jūroje. Didž. Europoj slochtereno gamtinių dujų ttelkinys yra olandijos šiaurės rytuose groningeno provincijoje.

Gavyba. Gamt.dujų gavyba pasauly sparčiai plėtojama po IIpas.karo. L.sparčiai dujų gavyba didėja pastaruoju metu(mlrd.kub.m.)1985m.-1670;1977m.-2307. Gamtines dujas išgauna daugiau negu 50 valstybių. Rusijai ir Jav tenka apie 50proc.pas.gamt.dujų.

ANGLIES GAVYBA IR PRODUKCIJA. Anglys-pirmoji dideliais kiekiais vartota iškastinio kuro rūšis. Iškirtę miškus, anglai anglis pramoniniu būdu pradėjo kasti apie 1750 metus. Anglių reikėjo ketui, o vėliau ir plienui lydyti. Anglys pradėtos vartoti įvairiose ūkio šakose, ir lėmė pramoninę revoliuciją.

Pagal metamorfizacijos laipsnį anglys skirstomos į rusvąsias anglis, arba lignitus, akmens anglis ir antracitus. Pagal vartojimą-energetines(kurui), koksines(metalurgijai) ir žaliavą chemijos pramonei.

Akmens anglys kasamos atviruoju ir šachtiniu būdu. Pastaruoju metu anglies gavyba pasaulyje sparčiai plėtojama. Jas kasa apie 60 valstybių. Ypač sparčiai akmens anglių gavyba plėtojama Azijoje. Naujos šachtos atidaromos Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje.

Akmens anglių gavyba Europos valstybėse mažėja. Šiuo metu padidėjo Kinijos, Indijos, PAR ir Australijos anglių paklausa. Šiose šalyse daug akmens anglių kasama karjeruose todėl anglių savikaina mažesnė ir lengviau konkuruoti pasaulio rinkoje.

Anglių daugiausiai naudoja jas kasančios šalys, o eksportuoja tos, kurioms anglių gavybai nereikia didelių išlaidų: Australija, JAV, PAR ir Kanada. Australijos ir PAR anglys Vakarų Europoje net tris kartus pigesnės nei vietinės. Daugiausia anglių importuoja Japonija, Pietų Korėja ir Vakarų Europos valstybės.

Kinija pirmauja pasaulyje pagal aanglių gavybą ir sunaudojimą. Anglys sudaro 75proc. Kinijos energijos išteklių.

SPALVOTOSIOS METALURGIJOS ŽALIAVOS, JŲ GAVYBA. Spalvotieji metalai pramonės geografijoje suprantami kaip visi metalai ir jų lydiniai, išskyrus geležį ir jos lydinius. Spalvotoji metalurgija- pramonės šaka, kurią sudaro spalvotųjų metalų lydimas bei jų lydiniai. Spalvotiems metalams priklauso apie 80 cheminių elementų, pasižyminčių metalų savybėmis. Tarp spalvotųjų metalų atskirą grupę sudaro taurieji metalai -auksas, sidabras, platina ir platinos grupės metalai. 1995m. pasaulyje išlydyta per 50mln. spalvotųjų metalų.

ALIUMINIO GAMYBA. Visas aliuminio pramonės ciklas apima aliuminio rūdos gavybą, sodrinimą, lydymą, rafinavimą. Svarbiausia aliuminio rūda yra boksitai. Boksitų atsargos pasaulyje sudaro 23mlrd.t. Nuo 1973m. daugiausia boksitų išgauna. Australija, ji pirmauja ir pagal molžemio gamybą. Molžemis, arba aliuminio boksitas, dažniausiai gaunamas iš boksitų. Tai tarpinis produktas- iš jo lydomas aliuminis. 1995m. pasaulyje pagaminta 42mln.t. molžemio.

1995m. pasaulyje išlydyta apie 24,8mln.t. aliuminio. Visą gamybos ciklą sudaro pirminio ir antrinio aliuminio lydymas. Pirminio aliuminio lydymą mažina JAV ir beveik visos išsivysčiusios Europos valstybės. Antra vertus, tos pačios valstybės didina antrinio aliuminio gamybą.1995m. vidutiniškai vienam gyventojui daugiausia aliuminio išlydė Bahreinas, Islandija, Norvegija. Aliuminio metalurgija imli elektros energijai ir vandeniui. Aliuminio lydymo kombinatai dažniausiai statomi prie pigių energijos šaltinių- HE arba AE. Jungtis HE + aliuminis būdinga Rusijai, Norvegijai, KKanadai, JAV. JAV ir V.Europoje vyksta intensyvi naudotų aliuminių skardinių rinkimo kompanija. Ir tai suprantama. Aliuminių skardinių gamybai iš naudotų suvartojama tik 5% elektros energijos ir

10%išlaidų, reikalingųjų pirminei gamybai.

VARIO LYDYMAS. Rafinuoto vario gamyba pasaulyje 1996m. padidėjo 6,8% nuo 1995m. 1996m. pasaulyje išlydyta 12,7mln.t. rafinuoto vario.1995 ir 1996m. vario lydymą ypač padidino Čilė, Kinija, Peru, Vokietija, Ispanija. Mažėja vario lydymas Zambijoje.75% rafinuoto vario išlydo valstybės, išgaunančios vario rūdą. Iš 15 didžiausių rafinuoto vario gamintojų tik Vokietija, Belgija ir P.Korėja importuoja visą, o Japonija- beveik visą vario rūdą.

Daugiausia paskutiniais metais rafinuoto vario išlydo JAV, Čilė, Japonija, Kinija.

Metalo dalis įvairiose vario lydymo stadijose:Rūda-0,3-5%, Sodrinimas-25- 35%, Juodasis varis 98-99%, Rafinuotas varis 99,9 %.

AUKSO GAVYBA IR SĄNAUDOS. Tikriausiai pirmieji aukso gavybą pradėjo senovės egiptiečiai. Iki Kristaus eros auksą kasdavo Mažojoje Azijoje, Senovės Romoje, Indijoje. Pasakiškomis aukso atsargomis garsėjo inkų imperija. Manoma, kad nuo neatmenamų laikų žmonija išgavo 15Otukst.t. aukso. 1/3 šio kiekio žmonės pavertė brangenybėmis ir papuošalais, 1/3 neteko(pamesta, užkasti lobiai, nuskendę auksą vežę laivai). Didžiųjų geografinių atradimų laikais kasmet būdavo išgaunama po 6t, XIX a.pr.- po 18t, 1997-2464t. Didžiausi pasaulyje aukso grynuoliai buvo rasti XIX a. Australijoje -lOOkg., 85kg. ‘Didžiajam šešėliui’- PAR, JAV, Australijai, Kanadai ir Rusijai teko beveik 2/3

pasaulio aukso gavybos. Europos valstybėms tenka tik 1% pasaulio aukso gavybos. Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Daugiausia pasaulyje aukso išgauna PAR, JAV, Australija. PAR yra giliausia aukso šachta pasaulyje- 3800m. gylio. Auksas yra svarbiausia PAR eksportuojama prekė. Jam tenka 25%šalies eksporto vertės.

MAŠINU IR METALO DIRBINIŲ PRAMONĖS STRUKTŪRA.

Mašinų ir metalų dirbinių pramonė yra savarbiausia pramonės šaka. Jos plėtros lygis ir tempai dažniausiai lemia valstybės materialinę gamybą, mokslo ir technikos pažangą, tarptautinę prekybą, darbo jėgos kvalifikaciją.

Klasikinis mašinos apibrėžimas nnurodo ją kaip įrenginį energijai, medžiagoms ir informacijai transformuoti. Metalu dirbinių pramonė dažniausiai suprantama kaip įrankių, metalų konstrukcijų ir gaminių, įvairių mašinų remonto pramonė.

Japonijai, JAV ir Vokietijai tenka apie 70% , o pirmajam dešimtukui- Japonijai, Jav, Vokietijai, Prancūzijai, Italijai, D.Britanijai, P.Korėjai, Kinijai, Brazilijai ir Kanadai 90% pasaulio mašinų ir metalų dirbinių pramonės vertės. Tačiau ir dabar pasaulyje yra valstybių be mašinų ir metalų dirbinių pramonės įmonių arba šioms įmonėms tenka mažiau kaip 3% pramonės vertės (Burundis, Butanas, Somalis, Etiopija, Čadas, BBolivija, Afganistanas, Birma ir kai kurios skurdžiausios Afrikos, Azijos, L. Amerikos ie Okeanijos valstybės).

STRUKTŪRA: įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą struktūrą, tačiau priimtiniausias yra Tarptautinis pramonės standartų klasifikavimas (TPSK). Pagal jį išskiriamos šios mašinų ir metalų dirbinių pramonės dalys:

«gatavų metalų gaminiu pramonė ((stalo įrankiai, spynos, raktai, dėžutės);

•bendroji mašinų ir įrenginių pramonė (žemės ūkio mašinos, mechaninės staklės, spec.paskirties mašinos);

•raštinės įrangos ir kompiuterių pramonė (kompiuteriai, kompiuterinė įranga, raštinės ir skaičiavimo įrangą);

•elektros įrenginių, prietaisu ir aparatūros pramonė (elektros variklius, transformatorius, generatorius, kabelius, laidus, elektros lempas);

•radijo, televizijos ir ryšiu priemonių pramonė (televizoriai, radijo imtuvai, telefono aparatai, garso aparatūra);

•transporto priemonių pramonė (lėktuvai, laivai, tanklaiviai, lokomotyvai, vagonai, motociklai, dviračiai);

•automobiliu pramonė (automobiliai, autobusai, troleibusai, variklius transporto priemonėms); •profesinės ir mokslo įrangos pramonė (matavimo ir kontrolės prietaisus, fotoaparatus, filmavimo kameras, laikrodžius, optikos ir medicinos įrankius ir prietaisus).

Svarbiausi inžineriniai išradimai: 1712 m. garo variklis (anglas Niukomenas); 1769 m. garo mašina (škotas Vatas); 1778 m. garlaivis (prancūzas Džufrojis); 1783 m. oro balionas (prancūzai broliai Mongolfjė); 1802 m. garvežys (anglas Trevitikas); 1837 m. ttelegrafas (amerikietis Morzė); 1876 m. vidaus degimo variklis (vokietis Otas); 1876 m. telefonas (amerikietis Belas); 1879 m. elektros lempa (amerikietis Edisonas); 1885 m. motociklas (vokietis Daimleris); 1901 m. elektrinė skalbimo mašina (amerikietis Fišeris); 1903 m. lėktuvas (amerikiečiai broliai Raitai); 1923 m. televizija (škotas Berdas ir amerikietis Zvorykinas) 1944 m. kompiuteris (amerikietis Eikenas).

AUTOMOBILIŲ GAMYBOS GEOGRAFIJA – GAMYBA. 1997m. pasaulyje pagaminta 39,9 mln. lengvųjų automobilių. Įdomiai klostosi dviejų didžiausių pasaulio lengvųjų auto gamintojų (l.a.g.) – Japonijos ir JAV – santykiai. JJų dalis pasaulio l.a.gamyboje nuolat mažėja. 1997m. šioms valst. teko 36%, palyginti su 1980m., 46%. Japonija yra didžiausia pasaulyje l.a. eksportuotoja, JAV – importuotoja. Didžiųjų Japonijos a.g. „Toyota/Lexus“, Honda/Acura“, „Nissan/Infiniti“. „Mazda“, „Mitsubishi“ gamyklos JAV gamina apie 25% šios šalies automobilių. Net didžiausia JAV auto gamykla Tenesio valstijoje priklauso „Nissan“. Antra vertus, antrasis JAV auto gamintojas „Ford Motor“ 1996m. įsigijo penktojo Japonijos auto gamintojo „Mazda“ kontrolinį akcijų paketą.