Kristupas Kolumbas

Kristupas Kolumbas – Amerikos atradėjas, yra gana sudėtinga asmenybė. 1486 metais jis atvyksta į Ispaniją. Apie ankstesniuosius metus, praleistus Portugalijoje, žinių išliko nedaug, bet ir jos labai netikslios. K. Kolumbo gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, skendi paslaptyse. Net ir dabar niekas negali pasakyti, kur K. Kolumbas gimė ir kur tikrasis jo kapas. K. Kolumbas turi kelias gimimo datas, kelias tėvynes ir net du kapus.

Į K. Kolumbo gimtinę pretenduoja gausybė Italijos miestų: Genuja, Savoja, Kukaras, Nervis, Kvintas, KKočerija ir kt. Ispanų istorikai teigia jį buvus ispanu. Iš viso priskaičiuojama net 14 Kolumbo gimtinių.

K. Kolumbui mirus Ispanijoje, jo kūnas buvo pervežtas į Naująjį pasaulį, Ameriką, į salą, tais laikais vadintą Espanjola (Haitis ir Santa Domingas), ir palaidotas Santa Domingo miesto katedroje.

1795 metais Ispanija dalį šios salos atidavė Prancūzijai. Tuomet buvo nuspręsta iš ten K. Kolumbo palaikus pervežti į Havanos katedrą. XIX a. pabaigoje Ispanijai pripažinus Kubos nepriklausomybę, K. Kolumbo palaikai buvo perkelti į Sevilijos miesto katedrą, kkur jis ilsisi ir dabar.

1877 metais, praėjus beveik šimtmečiui po to, kai palaikai iš Santa Domingo katedros buvo perkelti į Seviliją, buvo „atrastas“ dar vienas K. Kolumbo kūnas. Manoma, kad XVIII a. ispanų pareigūnai bus apsirikę. Vietoj K. Kolumbo ppalaikų jie išgabenę jo sūnaus ar vaikaičio palaikus, mat visi trys palaidoti po tuo pačiu altoriumi.

Tad iki šių dienų taip ir nežinoma kuris gi K. Kolumbo kapas yra tikrasis.

K. Kolumbas jau seniai rinko žinias apie žemes, esančias už Atlanto vandenyno. Jis neabejojo, kad Žemė yra rutulio formos, bet jam atrodė, kad tas rutulys žymiai mažesnis. Štai kodėl jis galvojo, kad Indija yra palyginti netoli nuo Azorų salų, ir plaukiant į vakarus galima ją pasiekti.

K. Kolumbas nusprendė nusigauti į Indiją vakarų keliu, ir jau 1484 metais pateikė planą Portugalijos karaliui. Tačiau negavęs pritarimo jis pabėga į Ispaniją, kad pasiūlytų savo projektą karaliui Ferdinandui. Po ilgų pastangų projektas buvo patvirtintas. K. Kolumbas gavo tris nedidelius laivus: „Santa Marija“, „Ninja“, „„Pinta“; sukomplektavo komandą ir 1492 metų rugpjūčio 3 dieną išplaukė iš Ispanijos Paloso uosto ieškoti Indijos.

Eskadra plaukė ramiu ir tuščiu vandenynu ilgiau kaip mėnesį. Rugsėjo 15 dieną K. Kolumbas ir jo bendrakeleiviai išvydo tolumoje žalią ruožą. Tačiau jų džiaugsmą pakeitė liūdesys. Tai nebuvo ilgai lauktoji žemė, o tik Sargaso jūra – milžiniškas dumblių telkinys.

Plaukdamas K. Kolumbas vedė du laivo žurnalus. Viename – sumažindamas nuplauktus atstumus, o antrame žymėjo tikruosius. Pirmąjį žurnalą matydavo ir jūreiviai. Ilgai plaukiant ir neatrandant žžemės jūreiviai buvo sukilę, tačiau K. Kolumbui maištą pavyko numalšinti.

Spalio 11 dieną dešimtą valandą ryto K. Kolumbas, įdėmiai įsižiūrėjęs į nakties miglą, pastebėjo tolumoje mirgančią šviesą, o 1492 metais spalio 12 dieną paryčiu, dar tebešviečiant mėnuliui, vienas priešakinio laivo jūreivis sušuko: „Žemė!”. Laivuose nuėmė bures, ir rytą keliautojai pamatė nedidelę salą, apaugusią palmėmis. Tai buvo Bahamų grupės sala. Vietiniai gyventojai ją vadino Guanahaniu, o K. Kolumbas pavadino San – Salvadoru. Taip buvo atrasta Amerika!

Tačiau pats K. Kolumbas iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad naujos žemės jis neatrado, o tik surado kelią į Indiją. Tad ir vietinius gyventojus, kuriuos jie rado saloje pavadino indėnais.

K. Kolumbas greitai įsitikino, kad atrasta sala ne viena – tai buvo ištisas salynas. Plaukdamas į pietus, K. Kolumbas kitas salas pavadino Santa Marija ir Ferdinandu (dabar Long Ailendas).

Spalio 28 dieną K. Kolumbas pasiekė Kubą. Kubos gyventojai buvo kultūringesni už Bahamų salų gyventojus. Ten K. Kolumbas rado statulų, namų, suręstų iš šakų ir nendrių, krūvas medvilnės ir pirmą kartą pamatė kultūrinius augalus – tabaką, kukurūzus ir bulves, vėliau paplitusius po visą pasaulį. Vietiniai gyventojai taip pat turėjo ir aukso, kurį ispanai įvairiausiais būdais pasisavindavo.

Lapkričio 20 dieną paslaptingai dingo „Pintos” laivas. Kolumbas įtarė išdavystę. <

1492 metų gruodžio 4 dieną K. Kolumbas atrado Haičio salą (tada ispanai ją pavadino Espanjola). Gruodžio 25 dieną didžiausias jo laivas „Santa Marija” sudužo užplaukęs ant rifų. Visas jos ekipažas negalėjo tilpti į „Ninjos” laivą, todėl šioje saloje K. Kolumbas pastatė La Navidada fortą ir, palikęs ten keturiasdešimties vyrų įgulą, 1493 metų sausio 16 dieną pasuko atgal į Europą (tuo metu jis jau buvo susitikęs „Pintos” laivą). Tačiau kilusi audra išblaškė laivus. Tik 1493 metų vasario 18 dieną iškankinti jūrininkai išvydo Azorų salas, o kovo 15 dieną įplaukė į Paloso uostą.

1493 metų rugsėjo 25 dieną skubiai buvo organizuota antroji ekspedicija. Šį kartą K. Kolumbas vedė 17 laivų. Su juo išplaukė daugiau kaip tūkstantis penki šimtai žmonių.

Lapkričio 3 dieną po labai varginančio plaukimo jūreiviai pamatė tolumoje aukštą kalną. Tai buvo Dominikos sala. Kitą dieną buvo atrasta kita kalnuota sala, Gvadelupa. Čia ispanai vietoj taikių ir malonių Bahamų salų gyventojų sutiko karingus ir žiaurius žmogėdras, karibų genties indėnus. Įvyko kautynės.

Atradęs Puerto – Riko salą, K. Kolumbas 1493 metų lapkričio 22 dieną priplaukė prie Espanjolos. Naktį laivai pasiekė tą vietą, kur buvo fortas. Aplinkui buvo tylu, ant kranto nesimatė nė vieno žiburėlio. Atvykusieji iššovė, bet tik aidas atliepė tolumoje. Rytą KK. Kolumbas sužinojo, kad savo žiaurumu ir godumu ispanai taip sukiršino prieš save indėnus, kad vieną naktį jie netikėtai užpuolė tvirtovę ir, išžudę ispanus, ją sudegino.

Antroji K. Kolumbo kelionė buvo ne tokia sėkminga. Buvo atrastos Mažosios Antilų salos, Puerto – Rikas, pietinis Kubos krantas, tačiau ieškomo aukso buvo labai mažai.

K. Kolumbui išplaukus ieškoti naujų žemių (tos kelionės metu jis atrado Jamaikos salą), indėnai Espanjoloje, pasipiktinę ispanų priespauda, sukilo. Tačiau jie pralaimėjo: šimtai jų tapo vergais, buvo išsiųsti į Ispaniją ir priversti dirbti labai sunkius darbus.

1496 metų birželio 11 dieną K. Kolumbas sugrįžo į Ispaniją.

Po Antrosios kelionės K. Kolumbas buvo sutiktas ne tik labai šaltai, bet ir neteko daugelio privilegijų. Tik po ilgų vargų jam pavyko 1498 metų vasarą paruošti šešis laivus trečiajai kelionei.

Nors jau buvo žinomas V. da Gamos kelias į Indiją, K. Kolumbas norėjo atrasti dar vieną kelią nuo savo naujų žemių į Pietų Aziją. Todėl jis jau 1501 metų rudenį pradėjo ruošti keturis laivus (150 žmonių) ekspedicijai.

1502 metų balandžio 3 dieną K. Kolumbas išplaukė į savo ketvirtąją, paskutinę kelionę. Šį kartą praplaukė išilgai Centrinės Amerikos krantų, nuo Hondūro ligi Panamos. Panamoje iš indėnų K. Kolumbas sužinojo, kad jo laivai yra siauroje žemės juostoje

tarp dviejų vandenynų, bet kelią tarp jų pastoja aukšti kalnai. K. Kolumbą nuo Ramiojo vandenyno skyrė tik 65 km, tačiau jis to nežinojo. Taip ir neradęs ieškomo sąsiaurio, kuriuo būtų galima nuplaukti į Pietryčių Aziją, K. Kolumbas pasuko į Jamaiką. 1504 metais birželio 29 dieną jis visam laikui paliko Jamaiką. Dėl stiprių ir nepalankių vėjų tik po 1,5 mėnesio jis pasiekė Espanjolą, o lapkričio 7 d. parplaukė į Ispaniją. Sunkiai sergantis jis buvo parvežtas į Seviliją. 1506 metais mirė Valjadolide ((Ispanijoje), neaukštame name dulkėtoje gatvėje, dabar vadinamoje jo vardu.

Tik XVI amžiuje buvo įvertinti K. Kolumbo atradimai, kai auksas ir sidabras iš Meksikos ir Peru ėmė plaukti į Europą.