Kroatija

Turinys

Turinys 2

Duomenys apie Kroatiją 3

Kroatija 5

 Informacija 5

 Kroatijos gyventojai 5

 Jūros krantas ir pakrantės 5

 Centrinės Kroatijos kalnai 6

 Panonijos rajonas 6

 Trumpa istorija 7

 Zagrebas 8

 Gamtos grožybės 11

 Įžymybės ir kultūra 12

 Tautosaka ir mokslas 13

Tai įdomu 14Duomenys apie Kroatiją

• Oficialus pavadinimas: Kroatijos Respublika

• Plotas: 56538 km²

• Gyventojai: 4760344

• Gyventojų tankumas: 842 žm./km²

• Sostinė: Zagrebas (706,770 gyv.

• Geografija: šalis yra pietrytinėje Europos dalyje prie Adrijos jūros. Šiaurėje Kroatija ribojasi su Slovėnija ir Vengrija, rytuose su Serbija, pietryčiuose su Bosnija – Hercegovina, pietuose su Juodkalnija.

• Nacionalinė sudėtis: kroatų 77,9%, serbų 12,2%, jugoslavų 2,2%, musulmonų 1%, vengrų 0,5%, kitų 6,2%, (1991).

• Oficiali kalba: kroatų. Populiarios vokiečių ir italų kalbos.

• Piniginis vienetas: 1 kkuna (KN) =100 lipų. Cirkuliuoja 5,10,20,50,100,500, ir 1000 nominalų baknotai bei 1,2,5 kunų vertės monetos. Taip pat yra 1,2,5,10,20,20 lipų vertės monetos. Pinigus keičia visi bankai, viešbučiai, oro uostų keityklos. Daugelyje parduotuvių, restoranų ir viešbučių galima atsiskaityti kreditinėmis bei kelionės čekiais.

• Religija: 75% – Romos katalikai, apie 20% – ortodoksai

• Didžiausi miestai:

1) Zagrebas – 867,865

2) Splitas – 189,388

3) Rijeka – 167,964

4) Osijekas – 104,761

5) Zadaras – 76,343

6) Pula – 62,378

7) Karlovacas – 61,314

• Miestų gyventiojai: 55%

• Klimatas: viduržemio jūros / kontinentinis. Saulė šviečia 2600 valandų per metus.

• Aukščiausia viršukalnė: Dinara (1831)

• Nacionalinės šventės:

o Naujieji mmetai – sausio 1 d.

o Trijų karalių – sausio 6 d.

o Velykos ir Velykų pirmadienis

o Darbo šventė – gegužės 1 d.

o Nepriklausomybės diena – gegužės 30 d.

o Antifašistinės kovos diena – birželio 22 d.

o Tėvynės padėkos diena – rugpjūčio 5 d.

o Žolinė – rugpjūčio 15 d.

o Vėlinės –– lapkričio 1 d.

o Kalėdos – gruodžio 25 d.

o Šv. Stepono diena – gruodžio 26 d.

• Darbo valandos: įstaigos dirba 7-15/8-16; paštas 7-19; vasaros metu Adrijos pakrantėje 7-24; bankai pirmadienį- penktadienį 7-15, šeštadienį 8-14; parduotuvės darbo dienomis 8-12 ir 17-19, šeštadieniais iki pietų. Nuo 14-17 – siestos laikas

• Maitinimo kainos: taupiai – 15-30 Lt; vidutiniškai – 30-80 Lt; brangiai – 80 Lt ir daugiau.

• Apgyvendinimo paslaugos: taupiai – 40-80 Lt; vidutiniškai – 80-200 Lt; prabangiai – 200 Lt ir daugiau.

• Elektra: elektros įtampa 220V

• Telefonas: telefono automatuose naudojamos monetos arba kortelės, kurias galima įsigyti pašte, viešbutyje ar kioske. Tarptautinis kodas į Kroatiją – 385, tarptautinis kodas iš Kroatijos – 00.

Skambinant į Lietuvą reikia rinkti: 00 370 + miesto kodas Lietuvoje + abonemento telefono numeris.

• Valgiai: kkroatų virtuvei būdinga daugybė žalumynų. Labai populiarūs kalmarų, krevečių patiekalai, o krabai ir žuvys, sužvejoti Adrijos jūroje, laikomi geriausiais pasaulyje. Page pagaminti sūriai iš avių pieno kokybe nenusileidžia aukščiausios rūšies prancūziškiems sūriams. Nemažas vietinio vyno pasirinkimas. Istrijoje populiarūs “Teran”, “Merlot”, “Cabernet”, pietuose “Opolo”, “Plavac”, “Dingač”, “Postup” raudonieji bei baltieji vynai (gėrimų kainos parduotuvėse nuo 10 iki 20 kunų, restoranuose kainuoja kur kas brangiau, maždaug keturis kartus daugiau).

• Geriamas vanduo: vandentiekio vandenį gerti galima, tačiau jis yra chloruotas. Patariama pirkti geriamą vandenį, iišpilstytą į butelius.

• Arbatpinigiai: pagal tradiciją pardavėjams ar viešbučio tarnautojams paliekama apie 5-10% nuo sąskaitos sumos (priklausomai nuo aptarnavimo kokybės).

• Transportas: miesto autobusų bilietai kainuoja apie 8 kunas, taksi 1 kilometro kaina – apie 8 kunas. Automobilio nuoma 1 parai, priklausomai nuo tipo, tarp 208 ir 600 kunų. Nuomotis automobilį gali asmuo, sulaukęs 21 m. amžiaus ir turintis tarptautines vairuotojo

teises bei ne mažiau kaip 2 metų vairavimo stažą. Automobilis gaunamas pilnu baku, grąžinti jį reikia taip pat pilnu baku (dyzelinis kuras kainuoja apie 5,5 kunas, benzinas 7-9 kunos).

• Atsargumas: visada reikia nešioti galvos apdangalą, akinius nuo saulės, naudoti apsauginį kremą. Bent jau pirmosiomis dienomis būtina venkti ilgai būti saulėje, nes saulė labai kaitri. Negerti labai šaltų gėrimų, nes tempera.tūrų skirtumas gali sukelti anginą. Pinigus, brangenybes, pasą rekomenduojama saugoti viešbučio seifuose.

• Paplūdimys: gultų ir skėčių nuoma paplūdimyje apie 20 kunų. Dauguma pakrančių akmenuotos, todėl patariama turėti pripučiamą čiužinį.

Kas prieš dešimt metų būtų žinojęs ką nors apie Kroatiją, vieną iš buvusios Jugoslavijos respublikų? Gal kai kurie dar buvo girdėję apie Zagrebą arba Adrijos jūrą, bet mažai kas žinojo, kad tai yra būtent Kroatijoje. Šiandien daugumai tai jau yra žinoma.

Dabar Kroatiją įmanoma pasiekti daug greičiau ir patogiau nei ankskiau. Po 2 valandų skrydžio iš Vilniaus jjau galima grožėtis Krko salos gamtovaizdžiu, alyvmedžių, mandarinų giraitėmis, mimozų žiedais.Kroatija

 Informacija

Referendume, vykusiame 1991 m., 94% kroatų tautos balsavo už Respublikos nepriklausomybę, bet kroatų teritorijoje gyvenanti serbų tautos dalis sukilo, stengdamasi tą kroatų krašto dalį prijungti prie Serbijos. Norėdama “apginti” serbus Kroatijoje, Serbija išprovokavo nelaimingą bei neteisingą karą. Nuo 1992 m. Kroatija yra oficialiai pripažinta nepriklausoma ir laisva šalis, Jungtinių tautų narė. Lietuva buvo viena iš pirmųjų pasaulio šalių, pripažinusių Kroatijos nepriklausomybę.

Kroatijos Respublika driekiasi palei rytų Adrijos jūros krantus (besidriekiančius beveik 1,8 tūkst. km) iki paskutiniųjų alpių kalnelių bei įsirėžia giliai į Panonijos lygumą iki Dravos ir Dunojaus upių. Daugiausia tai yra iš karų su turkais likusios sienos, kurias atnaujino buvusios Jugoslavijos valdžia, todėl prie Neumo miesto, prieš Pelješaco pusiasalį, Kroatijos teritoriją kerta Bosnijos ir Hercegovinos išėjimas į jūrą. Piečiausioje teritorijos dalyje Kroatija ribojasi su Juodkalnija. Kroatijos vaizdas žemėlapyje, be abejo, atrodo gana keistokai – kaip skrendantis paukštis.

Dėl savo geografinės padėties, palyginti nedidelėje Kroatijos teritorijoje egzistuoja dideli klimato skirtumai, nepaprasta floros bei faunos įvairovė, daugybė tradicinio ūkio (pirmiausia, žemės ūkio bei gyvulininkystės) bei šiuolaikinės perdirbamosios pramonės formų.

Kroatija vadinama viena ekologiškai švariausių Europos šalių. Dešimt nacionalinių parkų garsėja ne tik įspūdingumu ir žavumu, bet ir augmenijos bei gyvūnijos gausa ir įvairove. Kroatijos ggyventojai

Kroatai – svetingi žmonės. Bendrauti su jais yra iš ties malonu. Prekybininkai maloniai pasisveikinę, neskuba įkyriai siūlyti savo paslaugų ar prekių, nuoširdžiai stengiasi patarti. Kroatai nelinkę iš pradžių sakyti nerealių kainų. O paskui parduoti prekę neva per puse. Jūros krantas ir pakrantės

Kalnų masyvai tarp jūros ir vidurinės krašto dalies gina krantą nuo kontinento klimato įtakos ir atvirkščiai. Taip atsirado du klimato tipai: viduržemio jūros, vyraujantis Istrijoje, kroatų pajūryje bei Dalmatijoje. Ir kontinentinis, vyraujantis giliau žemyne. Per metus pajūryje būna daugiausiai saulėtų dienų, o žiemos metu žemyninės dalies šiaurėje kartais būna ir keletas laipsnių šalčio. Vasaros dažniausiai būna sausos ir karštos, o 58-59% oro drėgnumas labai naudingas sveikatai.

Adrijos jūros pakrantės – labai įvairios. Smėlio paplūdimių yra nedaug. Dauguma pakrančių – uolėtos. Akmenuotas ir Adrijos jūros dugnas, be to, ten daug jūros ežių.

Adrijos jūra pripažinta viena gražiausių pasaulyje. Išsiskiria palyginti dideliu druskingumu, kas kartu su jūros gilumu sąlygoja jos mėlynumą ir skaidrumą. Be viso to, Adrija yra labai šilta jūra. Vasaros metu vandens paviršiuje temperatūros vidurkis sudaro 25-27°C. palei krantą išsimėtę 1185 salos, salelės, uolos, iš kurių apie šešiasdešimt nuolat gyvenamos, todėl pavadinimas “krantas su tūkstančiu salų” nėra tik metaforinis, bet realus. Pačios didžiausios salos yra Krkas (410 km²), Cresas (404 km²),

Bračas (395 km²) bei Hvaras (299 km²).

Krk – didžiausia Kroatijos Adrijos jūros sala, garsėjanti gamtos grožiu, švelniu klimatu, tūkstantmečių senumo istorija.Su žemynu ją jungia įspūdingas 1490 metrų ilgio tiltas. Įlankos ir užutėkiai, uolos ir rifai, maži miesteliai, kurių krantines skalauja smaragdo spalvos skaidri Adrija – plaukiant aplink salą nėra kada nuobodžiauti. Turistai neaplenkia Košljuno salos. Čia yra prancūziškas vienuolynas, archeologijos ir istorijos muziejus. Kelionė prabangia jachta su kapitonu aplink salą ar dienos išvyka į Adrijos jūrą kainuoja per pusantro ttūkstančio litų. Saloje klesti žvejybos verslas, nes Adrijos jūra dosni žuvimis, krevetėmis, krabai ir kitomis gėrybėmis. Didžiausias salos miestas – Krk. Gražus, spalvingas ir judrus salos kultūros centras. Senamiestis, katedra, miesto sienos griuvėsiai – tai pažintis su dalelyte Kroatijos istorijos.

Bračas – sala, didžiausias Kroatijos pajūrio miestas, pasižymintis pušynais, alyvmedžių giraitėmis ir vynuogynais. Bračos salos paplūdimiai tęsiasi dešimtis kilometrų. Bračas – vienas iš banglenčių sporto centrų. Didžiausia turistų susitelkimo vieta – salos pietuose. Tai miestas Bolas ir jo garsieji paplūdimiai.

Į pietus nuo Bračo – sala Hvaras, ilgiausia Adrijos jūroje. Tai vynuogių, alyvuogių ir levandų sala. Dėl vešlios subtropinės augalijos ši sala dar vadinama Kroatijos Madeira.

Didelę teritoriją užima akmeningas gruntas, sudarytas iš kalkių bei dolomitų, kuriam formą suteikė koroziniai pprocesai. Tai korėta, raudonos spalvos žemė, kartais visiškai be augalų, o kartais apsodinta medžiais. Tokios žemės bruožai yra olos, požeminės upės, karstiniai ežerai, purvo ežerai, spygliuočiai, krūmai, pakalnučių laukai, alyvmedžiai, oleandrai, vaismedžiai (mandarinai, kiviai, migdolai, erškėčiai, vyšnios) ir vynuogės. Iš pramonės reikia paminėti laivų statybą, jūros druskos gavybą bei žvejybą. Pats didžiausias jūros uostas yra Rijeka.

Rijeka – vienas didžiausių Kroatijos miestų ir didžiausias uostas su įdomios architektūros senamiesčiu. Savo dvasia miestas, nors ir be kanalų, labai artimas Venecijai. Čia vyksta įspūdingi, spalvingi karnavalai, trunkantys net 10 dienų.. Kiekvienais metais Rijekos karnavalas įgauna vis platesnį užmojį ir tampa vis labiau žinomu tarp karnavalų mėgėjų. Viduramžių laikus menantis Trsat pilis – fortas, kažkada buvęs strategiškai svarbus statinys, šiandien yra viena mėgstamiausių RRijekos gyventojų ir miesto svečių pasivaikščiojimo vieta. Nuo pilies mūrų atsiveria puiki miesto ir Kvarner įlankos panorama. Šalia Trsat pilies, kalvos papėdėje yra Šv. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas, Šv. Jurgio bažnyčia. Centrinės Kroatijos kalnai

Didelę dalį Kroatijos teritorijos sudaro kalnai.Tarp didžiausiųjų yra Učka (1396 m), Velebitas (1757 m), Biokovas (1762 m) bei pilnas miškų Dinaros Masyvas (1831 m).

Ši teritorija yra pilna miškų, mažų laukų bei slėnių. Kritulių čia gausu, ypač Gorski Kotaro rajone (1700-3500 l/m² per metus). Žiemos labai šaltos bbei snieguotos; temperatūra kartais siekia net 25 laipsnių šalčio. Vasaros irgi būna vėsios; metinis temperatūros vidurkis sudaro 8,5 °C. Miškuose auga bukai, eglės, ąžuolai, kadagiai, klevai, skroblai ir t.t., todėl čia labiausiai išvystyta medžio apdirbimo pramonė, o kalnų ganyklų dėka – gyvulininkystė.

Kalnų turizmas taip pat yra vystomas, nes dauguma žmonių domisi alpinizmu ir būtent savaitgaliais išsiruošia į kalnus. Ten jie gali apsigyventi nedideliuose pensionatuose (30-40, kartais ir daugiau vietų), kurie gali suteikti nakvynę, poilsį, maistą ir pasiūlyti patrauklius maršrutus. Žiemos metu galima slidinėti Sljeme, Platako, Bielolasicos kalnuose, jei tik pakankamai prisninga. Pasitaiko, kad tą pačią dieną turistai gali maudytis šiltoje Adrijos jūroje ir slidinėti Platako kalnuose, kurie yra tik 25 km nuo jūros kranto. Panonijos rajonas

Šiaurinė bei šiaurės rytinė Kroatijos dalis priklauso Panonijos lygumai, kuriai būdingas ryškus kontinentinis klimatas, šiltos vasaros bei gana šaltos ir sausos žiemos. Tame regione teka didžiausios kroatų upės: Sava (teka per Kroatiją 562 km), Drava (302 km) ir Dunojaus (188 km). Čia taip pat rasime olų, akmens ir žvyro kasyklų, gražių ežerų, bei šiltų gydomojo sieros vandens šaltinių. Šarminiai sieros vandenys netoli Varaždino miesto buvo labai gerai žinomi dar senovės romėnams (Aquae lasse, 57,6C). Pačiame regione yra dar daugiau tokių šaltinių (Sutinskos šaltiniai – 37,4C; TTuheljo šaltiniai – 32,5C; Krapinos šaltiniai – 40-43C), o kiek į rytus – Daruvaro radioaktyvieji šilto vandens šaltiniai (romėnų Aque Balissae – 39-46C). Nuo senųjų laikų šis regionas didžiuojasi įvairiomis kokybiškų vynų rūšimis. Trumpa istorija

Kai kurie Kroatijos regionai buvo gyvenami dar priešistoriniu laiku. Seniausi žmogaus pėdsakai surasti Hušnjakovo oloje netoli Krapinos miesto, šiaurės vakarų Kroatijoje. Vario, bronzos ir geležies periodais dabartinės kroatijos teritorijoje gyveno indoeuropiečių tauta ilirai. Nuo IV a. pr. Kr. ilirai susimaišė su keltais, o atėjus romėnams buvo romanizuoti. Tuo tarpu graikai iš Sicilijos kolonizavo salas bei rytinę Adrijos kranto dalį. Tai liudija daug kroatų krašto rašytinių paminklų. Po keleto amžių karų 9 m. po Kristaus gimimo romėnai numalšino ilirų sukilimą ir užvaldė dabartinės Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei kitų Balkanų kraštų teritoriją. Romanizuoti ilirai iš dabartinių kroatų kraštų – Aurelianas, Probas, Diokletianas ir kiti – tapo net romėnų imperatoriais. Romėnai paliko daug savo egzistavimo pėdsakų, pradedant sarkofagais su užrašais bei nuostabiomis skulptūromis, baigiant dideliais, gerai išsilaikiusiais romėnų architektūros paminklais, pavyzdžiui, Diokletiano rūmais Splite, Amfiteatru ir Augusto šventykla Puloje ir kitais.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m) ir po paskutiniojo imperatoriaus Julijaus Nepoto (480 m) nužudymo Diokletiano rūmuose Splite, per dabartinį kroatų kraštų teritoriją pereidavo karo tautos: gotai, hhunai, ostrogotai, gepidai ir langobardai. VI amžiuje šią teritoriją užvaldė Bizantija, t.y. Rytų Romos imperija. Po karo su avarų gentimis VII amžiuje atėjo kroatai. Apie jų vardą bei kilmę žinoma keletas įvairių teorijų. Į dabartinę savo tėvynę jie atėjo iš Užkarpatės, iš Dnestro, Bugos ir Dnepro paupio, kaip slavų tauta. Bizantijos imperatorius Konstantinas Porfirogenetas (945-956 m) rašytiniame dokumente De administrado imperio pasakoja, kad kroatai atėjo vadovaujami penkių brolių (Kluko, Lobelio, Muhlo, Kosjenaco ir Kroato) bei dviejų seserų (Tugos ir Bugos). Kroatai atėję į Dalmatiją pripažino aukščiausią Bizantijos valdžią, o Panonijoje – frankų valdžią.

Pirmas kroatų kunigaikštis, apie kurį rasta daiktinių įrodymų, buvo Višeslavas, valdęs apie 800 m. Archeologinių paminklų muziejuje Splite šiandien laikomas akmeninis krikšto indas su Vičeslovo vardu, iš netoliese esančio Nino miesto, todėl manoma, kad būtent jo valdymo metu kroatai priėmė krikščionybę, nors pirmieji krikštijimai prasidėjo jau VII a. viduryje. Pirmoji Dalmatijos (pietų Kroatijos) sostinė buvo Ninas, o Panonojos (Šiaurės Kroatijos) – Sisakas.

Kunigaikštis Trimiras (845 – 864) yra iš tikrųjų pirmas, visiškai nepriklausomas kroatų valdovas. Trpimiras įkūrė feodalinę valstybę bei Trpimirovičių dinastiją, kuri, su mažomis pertraukomis, valdė Kroatiją iki XI a. antrosios pusės.

Tomislovas (910-928), iš pradžių kunigaikštis, o nuo 925 m. karalius, sujungė Panonijos ir

Dalmatijos Kroatiją į vieną valstybę. Vienas iš didžiausių kroatų valdovų buvo Petras Krešimiras IV (1058-1074). Jis vėl atkūrė vyskupiją Nino mieste, pasisakė už vakarų krikščionybę, įkūrė Šibeniką (1066), seniausią kroatų mieastą Adrijos pakrantėje. Karaliaus sostą paveldėjo Zvonimiras (1075-1089). Jo sostinė buvo Knino miestas, o jo valdymo metu Krko saloje surašyta Baščano plokštė, kurioje jis paminėtas. Baščano plokšė yra seniausias rašytinės kroatų kalbos paminklas, parašytas senąja kroatų kalba – glagolica.

XII a. į kroatų kraštus įsiveržė totoriai. Bosniją, kuri sudarė didžiausią KKroatijos dalį, XV a. užkariavo turkai, o ilgiausias Adrijos jūros krantas atiteko Venecijai. Kai turkai pradėjo veržtis į pietų bei šiaurės Kroatiją, kroatų kariuomenė, vadovaujama savo kunigaikščių, drąsiai kovojo, o pati kroatų valstybė pavadinta “antemurale christianitatis”. Po mūšio Mohačo lauke 1526 m., kuriame buvo nužudytas karalius Liudvikas II, kroatų-vengrų sostas liko tuščias. Po metų vidurinės Kroatijos dalies Bosnijos bei Dalmatijos bajorai kroatų karaliumi išrinko Ferdinandą Habsburgietį. Prasidėjo ilgas periodas, kuriame kroatai nuolat kovojo su vengrais dėl savo nepriklausomybės, sienų ir kkalbos. Pagaliau 1918 m. kroat.ų Parlamentas (Saboras) nutraukė visus ryšius su Austrijos-Vengrijos imperija ir paskelbė Slovėnų, Kroatų bei Serbų valstybę. Buvo nuspręsta, kad nauja valstybė būtinai turi susijungti su Serbija ir pripažinti Karadžordževičių dinastiją. Susijungimas su Serbija, kuri jau anksčiau bbuvo prisijungusi Juodkalniją bei Vojevodiną, įvyko tais pačiais metais. Taip 1918 m. gruodžio 1 d. Belgrade buvo paskelbta Serbų, Kroatų bei Slovėnų karalystė, kuri 1929 m. buvo pavadinta Jugoslavijos karalyste. Tuo tamsiu laiku nuo 1918 iki 1939 metų daug kroatų buvo kankinami, kai kurie net nužudomi, o nemažai jų emigravo. Dėl antrojo pasaulinio karo pavojaus serbų valdžia 1939 m. pasirašė susitarimą su kroatais ir buvo paskelbta Kroatijos kunigaikštystė, kuri turėjo savo sostinę Zagrebą ir buvo atskiras valstybinis vienetas Jugoslavijos karalystėje. Pastaroji, ilgus metus vidinių nesutarimų draskoma, negalėjo atsispirti vokiečiams. Dar prieš kapituliavimą 1941 m. Zagrebe buvo paskelbta Nepriklausoma Kroatijos valstybė. Tos valstybės įsikūrimas buvo patvirtintas kroatų tautos daugumos politine valia. Tačiau, Ante Paveličiaus ir jo ustašų vadovaujama, o vokiečių bei iitalų kariuomenės globojama valstybė greit nuvylė visus. Po Antrojo pasaulinio karo Kroatija tapo viena iš šešių buvusios Jugoslavijos respublikų.

Po 1990 m. vykusių laisvų demokratinų daugiapartinių rinkimų buvo padėti tvirti tolesnio Kroatijos valstybinio vystymosi etapai. 2000 m. vasario mėnesį prezidentui buvo išrinktas Steponas Mesičius. Zagrebas

Kroatijos sostinė Zagrebas yra labai gražus, įdomus Vidurio Europos miestas su nuostabia aplinka. Įsikūrė jis po Medvednicos kalno, kuris iš šiaurės pusės apgina jį nuo šaltų vėjų. Pačios Medvednicos pavadinimas sutampa su Viduramžių miesto, kuris įsikūrė viename iiš jos kalnelių, pavadinimu (kroat. Medvjed – meška). Galbūt mešką, tuo metu labiausiai paplitusį gyvūną, kroatai sutiko įsikūrę to kalno papėdėje. Jau ilgą laiką meškų čia visiškai nebėra, bet tankiuose lapuočių miškuose ir kalnų pievose yra stirnų, zuikių ir paukščių. Medvednicos viršūnė vadinama Sljeme (1035 m). Iš jos atsiveria puikus vaizdas įpietų Zagrebo dalį bei Savos žemupį, o šiaurėn – į žalą bei vaizdingą Hrvatsko Zagorjės regioną. Kartais, kai oras giedras, tolumoje matomos Alpių viršūnės. Į Sljemę galima nusigauti lyniniu keliu.

Zagrebas iki XX a. vidurio vystėsi rytų-vakarų kryptimis, palei Maedvednicą. Po Antrojo pasaulinio karo pietų Savos krante prasidėjo naujojo Zagrebo statyba. Tiltai, nutiesti per Savą, šiandien jungia pietų ir šiaurės Zagrebo dalis. Sostinė gražiausia rudenį, kai Medvednicos miškai, Zagrebo parkai bei sodai įgyja aukso spalvą.

Zagrebas nėra tik politinis ir kultūros, bet ir svarbus pramonės centras (maisto, tabako, chemijos, metalo, elektros įrengimų, farmacijos, grafikos ir t.t.). Be to, jame sparčiai vystosi prekyba. Ypatingą reikšmę turi Tarptautinė Zagrebo rudens mugė, ketvirta pagal dydį pasaulyje, kurioje susirenka gamintojai iš 60-70 įvairių šalių. Visus metus sostinėje organizuojami kultūros bei mokslo renginiai (koncertai, festivaliai, parodos, kongresai). Vasaros pabaigoje – rudens pradžioje labai žymi ir populiari yra folkloro festivalis – apžiūra.

Iš kur kilo ZZagrebo vardas? Apie tai yra daugiau pasakų bei legendų. Viena iš jų pasakoja taip: Toje vietoje, kur šiandien yra Zagrebas, kadaise driekėsi dykuma. Buvo baisi sausra, kai per šį kraštą žygiavo kunigaikštis su savo kariuomene. Visi jau buvo labai ištroškę. Tada gudrus kunigaikštis įbedė savo kalaviją į žemę iš kurios staiga ištryško šaltinio vanduo. Kunigaikštis suriko: “Zagrabite!” (Susemkite!). Bet greičiausiai vardas kilo iš to, kad gyvenamoji vieta buvo apjuosta grioviu, o kroatiškai žodis “zagreb” būtent griovį ir reiškia.

Miestą aprašė užsienio bei vietiniai keliauninkai, jis įkvėpė poetus, kurie paskyrė jam daugybę savo veikalų bei dainų. Reikia paminėti Augustą Šenoa, Mariją Jurič-Zagorką beiMiroslavą Krležą. Neatsitiktinai poetai ir rašytojai daug rašė ir dainavo apie Zagrebą, o tai tęsiasi iki šių dienų.

Pirmą kartą miestas paminėtas 1094 m., kai Vengrijos karalius Ladislavas I įsteigė čia vyskupiją. Tai reiškia, kad jau anksčiau ši vieta buvo gyvenama. Pačiomis seniausiomis

Zagrebo dalimis laikomi Gradecas – Viršutinis miestas (Gornji grad) ir Kaptolas, įsikūręs ant dviejų kaimyninių kalnelių. Kaptolo egzistavimą liudija Zagrebo vyskupijos įsteigimas, o šimtu metų vėliau (1198) minima ir seniausia gatvė – Vlaška. Kaptolo teritorijoje, vyskupo rūmuose prie Katedros, rezidavo Zagrebo vyskupas, o Vlaškos gatvės namuose gyveno kanauninkai. Kaptolas pagal savo vardą buvo “kaunininkų susirinkimas” (Capitulum), tt.y., miestas, vadovaujamas kanaunininkų. Katedra pašventinta 1217 m. buvo apgriauta 1242 m. įsiveržus totoriams, paskui atnaujinama ir atstatyta. Viduramžių metu Kaptolas nebuvo tvirtovė, o buvo tik aptvertas medine tvora. Paskui (1469-1473) aplink pastatyti bokštai. Dėl turkų pavojaus vyskupas 1500 m. sutvirtino Katedrą bei vyskupų rūmus. Dauguma bokštų bei gynybinių sienų išliko iki šio dienos. Kaptole nuo XIII a. yra pranciškonų bažnyčia bei vienuolynas ir Šv. Marijos bažnyčia. Kaptolo šiaurėje, netoli savo namų, kanauninkai 1334 m. apgyvendino baudžiauninkus. Taip atsirado antra pagal senumą gatvė – Nova Ves.

Kitai Zagrebo daliai, Gradecui, svarbiausias dokumentas buvo vadinamoji “Auksinė bulė”, kurią jam įteikė karalius Bela IV 1242 metais po totorių įsiveržimo. Tai buvo privilegija, kurios dėka Gradeca.s buvo paskelbtas “laisvu karaliaus miestu”. Visas miestas įgijo feodalo padėtį ir tapo pavaldus tiesiogiai karaliui. Miesto gyventojai turėjo teisę kiekvienais metai išsirinkti “miesto teisėją” (merą) ir patys galėjo kurti miesto gyvenimo įstatymus. Karaliui einant į karą Gradecas įsipareigojo jam duoti 10 apginkluotų kareivių, o kai karalius ateidavo į miestą – 10 jaučių, 1000 kepalų duonos bei 4 vyno statines. Gyventojai patys sutvirtino savo miestą gynybinėmis sienomis bei bokštais. Gradecas jau XIII a. viduryje įgavo savo urbanizmo formą. Pagrindinius Viduramžių bruožus Aukštutinis miestas tebeturi iki šių dienų. Įėjimas

į Gradecą buvo per ketverius pagrindinius vartus. Vieninteliai iki šių dienų yra Akmeniniai vartai (Kamenita vrata). Gyventojai dažniausia buvo amatininkai bei smulkūs prekiautojai, gyvenantys mediniuose namuose. Centrinis pastatas buvo Šv. Morkaus bažnyčia, kuri buvo pastatyta jau XIII a. antroje pusėje, bet neturėjo šiandieninių formų ir dydžio. Be jos, Gradece XIV a. buvo ir šv. Katerinos maža medinė bažnyčia, kurios vietoje šiandien stovi tuo pačiu vardu vadinama barokinė XVII a. bažnyčia. 1335 m. Gradece pastatyti karaliaus rūmai, kuriuose buvo Kroatijos – VVengrijos karalių bei jų šeimų rezidencija. Kunigaikščiai ir bajorai turėjo Gradece savo mūrinius privačius namus. Jau 1355 m. miestas turėjo savo vaistinę, mokyklą, ubagų namus, viešą pirtį, brolijas. Tokias pat įstaigas turėjo ir Kaptolas.

Gradecą ir Kaptolą skyrė nedidelė Medveščako upelė. Santykiai tarp tų dviejų miestų dažnai buvo blogi, net ir priešiški, provokuojami ekonominių bei politinių priežasčių. Nuolatinė kovų vieta buvo Kruvinasis tiltas (Krvavi most), nutiestas per upelę. Apie tai parašyta daugybę populiarių istorinių romanų. Vis dėl to labiausiai jaudinantis lliteratūroje ir dailėje yra 1573 m. baudžiauninkų sukilimo motyvas. Sukilimo vadas Matijas Gubcas, pasak vienų buvo karūnuotas įkaitintos geležies karūna būtent Šv. Morkaus aikštėje.

Kai kroatų bajorai išsirinko Habsburgiečius savo vadovais, įvyko pilietinis karas, kuriame Gradecas pasisakė už Ferdinandą Habsburgietį, oo Zagrebo vyskupas Kaptole – už aršų jo priešą, vengrų karalių Ivaną Zapolietį. Ferdinandas su kariuomene atakavo miestą ir labai jį sugriovė.

Per Zagrebo teritoriją ėjo daugybė visokių kariuomenių (būtent turkų karų metu), nusiaubė cholera, maras, gaisrai. XVII a. Gradece apsigyveno jėzuitai ir įsteigė 1607 m. pirmą gimnaziją, bendrabutį mokiniams, pastatė savo vienuolyną, gražiausią baroko Šv. Katerinos bažnyčią (1620-1632) ir įsteigė teologijos(1632), filosofijos (1662) bei teisės fakultetus. 1650 m. atėjo vienuolės klaristės, pastatė sau vienuolyną, atidarė mokyklą merginoms. XVIII a. Zagrebo vyskupas, diplomatas bei pažangių idėjų žmogus Maksimilijanas Vrhovecas pradėjo šimto metų ąžuolyno pertvarkymo į Maksimiro parką darbus (šiandien parkas yra ir zoologijos sodas).

Pirmojoje XIX a. pusėje Zagrebe prasidėjo didelis romaninis Kroatų nacionalinis judėjimas. To judėjimo atstovai, vadovaujami LLjudevitu Gaju, pasivadinę ilirais, įkūrė reikšmingas kultūros institucijas bei inicijavo daug tėvynei svarbių akcijų. Tų judėjimų viršūnė buvo 1848-49 m. įvykiai, kurie iškėlė Josipą Jelačičą kunigaikščiu.

Zagrebas gavo geležinkelį (1862) ir prasidėjo pramonės vystymasis (dujų, parketo, odos, tabako gamyklos, garo malūnas, garo lentpjūvė).

XIX a. viduryje Zagrebas kaip administracinis centras buvo reorganizuotas ir modernizuotas. 1850 m. Kaptolas ir Gradecas buvo įjungti į vieną miesto valdybą su vienu meru. Zagrebo vyskupija tapo arkivyskupija, kas padidino miesto reputaciją. Bet 1880 m. miestas buvo vvėl smarkiai sugriautas žemės drebėjimo metu. Po šio įvykio masyvus Katedros bokštas pakeistas dviem grakščiomis neogotikinėmis varpinėmis, kurių dėka Zagrebo vaizdas iš tolumos pakeitė savo pagrindinius bruožus. Šv. Morkaus gotikinė bažnyčia gavo savo gražų stogą su dviem herbais. Viename vaizduojama Kroatijos, Dalmatijos bei Slavonijos. karalystė, o kitame – Zagrebo miestas. Tuo metu atidarytas naujas Dailės ir amatų muziejus, centrinis geležinkelis, botanikos sodas, impozantiškas Kroatijos nacionalinis teatras bei didelė (šiandien Mimaros muziejus), Dailės paviljonas Tomislavo aikštėje ir t.t.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Zagrebe gyveno 80 000 gyventojų. Visi Kroatijos likimui svarbūs praeities įvykiai nutiko būtent šiame mieste. Jis turi gausybę dailės paminklų, muziejų, galerijų, gražių parkų, įdomių gatvelių.

Centrinė aikštė yra kunigaikščio Jelačičiaus, iš kurios paprastai ir prasideda vaikščiojimas po miestą. Pastatai, statomi aplink aikštę jau daugiau negu 100 metų, yra įvairiausių stilių: klasicizmo, secesijos, modernizmo. Šiandien Kroatijos sostinė labai dinamiškai vystosi ir tampa metropoliu.

Centrinė aikštė vadinama kunigaikščio vardu. Pačiame aikštės viduryje iškyla kunigaikščio paminklas, o nuo čia paprastai ir prasideda pasivaikščiojimas po Kaptolą ir Aukštutinį miestą.

Iš čia šiaurės rytų dalies Kaptolo link veda Bakačio gatvė. Bakačio ir Vlaškos gatvių sankryžoje dar matosi gynybinės sienos dalis. Kaptolo aikštėje dominuoja Katedra. Jos viduje yra baroko įvairiaspalvio marmuro angelas. Centrinis altorius yra nneogotikinis. Zakristijos sienos išpuoštos freskomis. Katedroje yra garsūs vargonai ir didžiulis varpas, sveriantis 5700 kilogramų. Altoriuje yra vėlesnės gotikos triptikas, apie kurį manoma, kad tai Albercho Diurerio kūrinys.

Iš pietvakarių pusės per aikštę ateinama į vadinamąjį Dolacą, kuris kadaise buvo senų gatvelių mazgas, o šiandien toje vietoje yra centrinis turgus. Čia knibžda pirkėjų bei pardavėjų, pilna prikrauta vaisių, daržovių, rankdarbių bei suvenyrų. Vakarų Dolaco pusėje yra Šv. Marijos gotikinė bažnyčia, barokizuota apie 1740 m.

Virš Dolaco, prie įėjimo į Opatovinos gatvę pastatytas paminklas populiariam liaudies personažui Petraičiui Kerempuchui. Opatovinos gatvėje išsirikiavę XVIII-XIX a. miestiečių namai. Pats Kaptolas apjuostas daugybe rokoko ir klasicizmo stiliaus namų. Ten yra gotikinė pranciškonų Šv. Pranciškaus Asyžiečio XIV a. bažnyčia. Į šiaurę nuo Kaptolo yra minėta Nova Ves gatvė, kurioje yra vėlesnio baroko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su marmuriniais altoriais.

Rytuose driekiasi didelis parkas – Ribnjak. Toliau kelias veda į žinomas Zagrebo kapines – Mirogoj.

Tkalčičiaus gatvė vingiuoja tarp Kaptolo ir Aukštutinio miesto nusidriekusio slėniu. Ši viena iš seniausių gatvių pereina į Medvedgradskos gatvę, kurios pradžioje yra vadinamoji Glipoteka – įvairių periodų, nuo antikinių laikų iki šių dienų – skulptūrų galerija.

Iš Zagrebo centro į Aukšttinį miestą lipa ir Radičiaus, buvusi prekybininkų gatvė. Taip praeinama pro Akmeninius vvartus. XVII a. viduryje vartuose buvo pastatytos parduotuvės, iš kurių šiandien dar veikia viena. Kai XVIIII a. per didelį gaisrą sudegė visa Akmeninių vartų medinė dalis. Anot legendos, nesudegęs liko tik Šv. Motinos su Kristumi paveikslas. Todėl jis laikomas stebuklingu ir šiandie stovi rokoko stiliaus altoriuje po Akmeninių vartų lubomis. Jėzuitų aikštėje trykšta gražus fontanas “Žvejys su gyvate”. Ten stūkso didžiulis pastatas, vadinamas Muzejski prostor (Muziejus erdvė), kuriame dažnai vyksta parodos.

Per Dverceso gatvelę (buvę miesto vartai) įeinama į Štrosmeierio taką, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į Žemutinį miestą. Už minėtos gatvelės yra funikulierius, nuo 1891 m. jungiantis Aukštutinį miestą su centrine Zagrebo gatve – Ilica. Štrosmeierio take iškyla sena Lotrščiako pilis. Ji yra geriausiai išlikusi iš visų senų gynybinių sienų dalis. Iš jos kiekvieną dieną jau šimtas metų lygiai vidurnaktį iššauna didžiulė patranka. Netoliese, Katerinos aikštėje yra šiuolaikinio meno galerija.

Demetaro gatvė pilna įvairų muziejų (Zoologijos, Kraštotyros, Geologijos-Paleontologijos ir t.t.). Morkaus aikštėje, be jau minėtos Šv. Morkaus bažnyčios, yra kroatų Parlamentas (Sabor) – politinio gyvenimo Kroatijoje centr.as. Eidami į vakarus nuo Aukštutinio miesto galite ateiti iki gražiausio miesto rajono, vadinamo Pantovčiako, kuriame įsikūrę Prezidentų rūmai.

Žemutiniame mieste būtina apsilankyti Mimoros muziejuje, apžiūrėti Kroatų nacionalinio teatro pastatą, prie

kurio yra dar viena I. Meštrovičiaus skulptūra – “Kroatų istorija”. Iš priešingos pusės – Centrinį Zagrebo universiteto pastatą.

Zagrebas kaip kiekviena sostinė, gyvena dieną ir naktį, labai dinamiškai vystosi ir šiandien tampa tikru metropoliu. Gamtos grožybės

Retai sutiksi tokioje mažoje teritorijoje tokią dosnią gamtą, kaip Kroatijoje. Keliaudami per kroatų kraštą iš vakarų į rytus, per salas, arba per kontinentą šiaurės link aiškėja, kad kalbos apie jos turtą ir grožybes nėra perdėtos.

Didžiausiame Istrijos pusiasalyje, tarp Vrsaro ir Rovinjo miestų, nusidriekė Limo įlanka, ggeomorfologinis litoralinis fenomenas: į sausas upės vagas įsiveržė jūra. Dešimt kilometrų ilgumo bei 600 m platumo įlankoje auginamos kriauklės.

Palei vakarų Istrijos krantą yra keletas mažų salelių grupių. Įdomiausia tarp jų, be abejo, vadinamoji Brijuni, priešais Pulą. Grupę sudaro 14 salų bei salelių, tarp kurių įspūdingiausia – Veliki Brijun (Didysis Brijunas). Visa jos teritorija paskelbta nacionaliniu parku. Ypač reikia išskirti augaliją, o būtent juodąjį ąžuolą ir žemaūgę augmeniją, vadinamąją “makija”. Veliki Brijun saloje auga libanietiški kedrai, palmės, bambukai ir eukaliptai. GGyvūnija taip pat labai įdomi. Ganyklose galima sutikti elnių, muflonų, fazanų, povų. Brijunų archipelagas yra kultūrinis – istorinis kraštas. Žmogus ten paliko savo pėdsakus nuo neolito iki šių dienų. Ypač daug liekanų yra iš romėnų ir Bizantijos periodų. Šiandieninį savo vvaizdą salos įgavo XIX a. pabaigoje, kai Austrijos pramoninkas Polas Kupelvizeris jas nusipirko ir pradėjo vystyti kaip kurortą ir sanatoriją. Vis dėlto Brijun salos žymiausios todėl, didžiausią savo laiko ir Jugoslavijos vadovas Broz Tito. Čia vyko svarbūs susitikimai su užsienio prezidentais, politikais, aktoriais. Šiandien šios salos skirtos elitiniam turizmui.

Creso salos viduryje mažame slėnyje telkšo gėlavandenis ežeras. 140 salų bei salelių grupė sudaro Kornatų nacionalinį parką. Tame archipege dauguma salų yra negyvenamos todėl kroatų turistinės agentūros siūlo Robinzono Kruzo poilsį. Olos bei miškai – pagrindinės Bračo bei Hvaro salų gamtos puošmenos. Gražiausias Adriatikos paplūdimys yra vadinamas Zlatnirat netoli Bolo miesto Bračo saloje.

Biševo salelėje, prie Viso salos, yra dvi garsios jūrų olos. Miljeto sala, pietų Adrijoje, taip pat nacionalinis parkas, aatrodo kaip iš pasakos. Jūroje sala, saloje ežeras, ežere salelė, o toje salelėje – rūmai: XII a. renesansinis benediktinų vienuolynas. Lokrumo salą netoli Dubrovniko sudaro aukštos uolos su mažomis jūrų uolomis, gausi augalija ir ežerėlis, vadinamas Mirusiąja jūra. Netoli Dubrovniko yra botanikos sodas Trsteno, kuriame dar 1502 m. vienas bajoras pastatė didelį gotikinį renesansinį vasarnamį, o aplinkui pasodino egzotišką parką, šiandien laikomą aukščiausios sodybinė architektūros paminklu.

Neretvos upynas yra nuostabi žuvų nerštavietė ir paukščiukų lizdavietė. Krka yra upių “gražuolė”: išteka iiš po krioklio, teka per lauką, sudarydama mažus ežerėlius, paskui įtaka į 50 m ilgumo kanjoną ir sukuria visą eilę krioklių bei ežerų. Gražiausias ežeras yra Visovacas, kurio viduryje yra salelė su senu pranciškonų vienuolynu.

Netoli Biogrado driekiasi Vransko ežeras, didžiausias ežeras Kroatijoje, sujungtas su jūra daugybe natūralių požeminių kanalų, todėl jo vanduo šiek tiek druskingas.

Nacionaliniame Paklenicos parke daug olų, miškų, upelių tik maža Velebito nacionalinio parko dalis. Velebitas yra 165 km ilgumo kalnų masyvas, dėl savo botanikos gausos UNESCO paskelbtas pasauliniu gyvybės rezervu.

Plitvicos ežerai puikuojasi grožiu ir nuo 1979 m. UNESCO sprendimu taip pat įrašytas į pasaulio gamtos paveldo sąrašą. Juos sudaro 1,92 km² vandens paviršiaus, 16 didelių bei mažų terasos formos ežerų, sujungtų nesuskaičiuojamų krioklių. Vanduo parke užima 217 ha, miškai – 22308 ha.

Jūros turizmas gyvuoja ištisus metus. Žiemą kainos yra mažesnės. Tokiu metu ir siūloma prie jūros ilsėtis pensininkams ir žmonėms, kurie nepakenčia karščio . Būtent Opatijos miestas ir Mali Lošinj sala yra išgarsėjusi kaip žiemos turizmo centrai su patraukliomis kainomis.

Vasaros metu gana sunku surasti vietą viešbutyje, bet daugybę galimybių suteikia privačių namų. ir pensionatų savininkai. Kiekviename didesniame mieste reikia kreiptis į turizmo biurą, kuris suteiks informaciją apie gyvenamąją vietą, ekskursijas, maitinimą. Be to, KKroatijoje puikiai išplėtota kempingų sistema. Jų galima rasti prie kiekvieno kurortinio miestelio.

Visa šiaurės vakarinės Kroatijos teritorija nusėta senų Viduramžių pilių (Veliki Tabor, Miljana, Brezovica, Mokrice, Vinica, Šaulovec, Opeka). Gražiausia yra Trakoščano pilis, pastatyta XIV a. kaip tvirtovė, vėliau jos funkcija buvo keičiama. Didelę reikšmę turi raistas, kroatiškai vadinamas Kopački rit, natūralus gamtos rezervatas ypatingas savo augalija bei gyvūnija, 14 km nuo Osijeko, Dravos ir Dunojaus tarpupyje. Be didelės žuvų įvairovės čia veisiasi varlės, gyvatės, vėžliai, vėžiai, sraigės, kas patraukia daugybę paukščių. Vasaros metu susirenka iki 30 tūkstančių 167 rūšių paukščių. Dėl vasaros potvynių į kitas vietas pasitraukę žvėrys vėl grįžta čia (elnių bei šernų būriai, lūšys, kiaunės, žebenkštys, zuikiai ir kiti žvėreliai). Kai Kopački rito teritorija apdengta sniegu ir ledu, ji ir toliau gyvena savo ypatingą gyvenimą. Įžymybės ir kultūra

Sunku išvardyti visus miestus, svarbius Kroatijos istorijai ir kultūrai. Čia verta paminėti Osijeko XVIII a. tvirtovę, klasikinio stiliaus katedrą Šakovo mieste, daugybę senų barokinių pastatų Varaždino mieste (kuris dėl to dažnai vadinamas barokiškiausiu miestu), Sisako miesto tvirtovę, Viduramžių Motovuno miestelį Istrijoje, Eufrazijos baziliką Poreče – VI a. ankstyvojo Bizantijos meno šedevrą ir t.t.

Zadaro mieste yra romantiška Šv. Kreševano bažnyčia, pastatyta 1175 m., Šv. Donato bažnyčia – didžiausiais ikiromaniškas pastatas Kroatijoje iiš IX a., XIII a. Šv. Stošijos bažnyčios renesansinė varpinė, o Šibeniko mieste 144a m. pastatyta Šv. Jokūbo katedra. Adrijos pakrantėje yra ir Trogiro miestas, kurio vidurinė dalis taip pat globojama UNESCO. Vienas seniausių Europos teatrų (1612 m.)- yra Havro saloje. Korčulos sala – vienas iš gražiausių įtvirtintų miestų kroatų salose.

Pats gražiausias Kroatijos miestas yra Dubrovnikas, Dubrovniko Respublikos centras, kuris beveik visą tūkstantmetį buvo Kroatijos suverniteto oazė. Čia sukurta daugiausia senosios kroatų kultūros veikalų. VII a. romėnų pabėgėlių iš Epidauro įsteigtas Dubrovnikas, iki XIII a. pradžios pripažindavo aukščiausią Bizantijos ir kai kurių kroatų karalių valdžią, o vėliau pakluso Venecijai. Kai pastaroji 1358 m. buvo nugalėta kare su Kroatijos – Vengrijos karalyste, Dubrovnikas iki 1526 m. buvo tos karalystės dalis, bet greičiau teisiškai negu faktiškai, tuo labiau, kad nuo 1458 m. mokėdavo mokesčius Osmanų imperijai. Tokiu būdu Dubrovnikas išsipirkdavo sau laisvę.

Po katastrofiško žemės drebėjimo 1667 m. sugriautas miestas negalėjo sukaupti pinigų turkams ir jie pasisiūlė įeiti į miestą, kad padėtų jį atstatyti. Sumaniems Dubrovniko diplomatams pavyko išsisukti iš keblios padėties ir atsisakyti tokios “pagalbos”.

Jau IX a. mieste buvo vystoma laivyba bei versali. Dubrovniko jūrų laivynas plaukdavo nuo Juodosios jūros iki Britanijos krantų, o XII a. jo laivai

pasiekdavo net Atlanto ir Indijos vandenynus. XV a. Dubrovniko jūrų laivynas užėmė trečią vietą pasaulyje pagal takelažą. Respublika, vadovaujama bajorų bei kunigaikščio, laikydavosi principo, išreikšto Lovrijenaco tvirtovėje iškaltame užraše, kurį galima perskaityti ir šiandien: Non bene pro toto libertas venditur auro (Savo laisvės nereikia parduoti už jokį auksą). Jau XIII a. miestas paskelbė pirmą urbanizacijos planą, įrengė kanalizaciją, organizavo, nuolatinį gydytojų aptarnavimą, įsteigė vaistinę, o XIV a. įkūrė pasaulietišką mokyklą, ligoninę, karantiną bei vaikų globos namus. Buvo pastatyti reprezentaciniai pastatai, rrūmai, o pats miestas apjuostas storomis mūrų sienomis su bokštais.

Aukštu civilizacijos pasiekimu, be abejo, laikomas 1418 m. vergių prekybos draudimas. Palyginkite – Bizantijos imperija panašų draudimą priėmė tik 1733 m. Taigi Dubrovnikas sukūrė vertingiausius gotikinės, renesanso bei barokinės kultūros veikalus Kroatijoje, ypač literatūros ir dailės.

Pasaulio prekybos keliams persikėlus iš jūrų į vandenynus, Dubrovniko vystymasis sulėtėjo. Paskutinį smūgį jo laivininkystei ir prekybai sudavė garlaivių išradimas ir miesto nepriklausomybės praradimas. 1808 m. prancūzų kariuomenė likvidavo Dubrovniko Respubliką, o 1814 m. įį jos teritoriją atėjo Austrijos kariuomenė. 1815 m. Vienos suvažiavimo nutarimu Venecijos valdos pietų Kroatijoje bei Dubrovniko Respublikos teritorijoje atiteko Austrijai. Tautosaka ir mokslas

Įvairialypėje Kroatijos kultūroje matoma ilirų, graikų, romėnų ir apskritai Europos įtaka. Visa tai matoma dvasinėje kultūroje, taigi tikėjime bbei papročiuose, tautosakoje, architektūroje, materialinėje kultūroje, tautiniuose drabužiuose, patiekaluose ir t.t. tarp įvairių Kroatijos regionų egzistuoja dideli skirtumai. Etnografiškai išskiriami keturi rtegionai: Alpių, Adrijos, Dinaros bei Panonijos. Kiekvienas iš jų turi savitų bruožų. Didžiajame Dinaros regione namai buvo statomi iš akmenų nenaudojant cemento, o šiaurėje, miškinguose kraštuose, namai buvo statomi, iš ąžuolinų lentų bei rąstų. Drabužiai irgi skiriasi: šaltame Dinaros Regione drabužiams naudojama daug vilnos, o Panonijoje dauguma drabužių yra iš lino ir kanapių. Drabužiai visada gausiai išmarginti, skoningais papuošalais. Dar reikia paminėti šokius, lydimus tautinių instrumentų muzikos. Ypač įdomūs yra šokiai – žaidimai bei vaidinami su šokiais ir dainavimais, kuriuos ir šiandien galima matyti dažniausiai jūros pakrantėje ir saliose. Labai garsūs yra riterių žaidimai. Moreškos žaidimas yra ko gero ppopuliariausiais bei vaizdingiausias kroatų folklorų žaidimas. Šia senas žaidimas vaizduoja istorinę kovą su saracėnais (arabais), tarnavusiais turkams. To žaidimo gražiausia dalimi laikoma pantomima, vaidinama šokiu su kardais. Per visą vasarą Korčulos saloje šis žaidimas organizuojamas būtent turistams.

Panašus yra Sinio miesto žaidimas, vadinamas “alka”. Tai yra varžybos ant arklių: kiekvienas jojikas stengiasi jodamas pataikyti į metalinį žiedą (“alką”), pakabintą ant virvės keturių metrų aukštyje. Žaidimas vyksta kiekvienais metais jau daugiau negu pustrečio šimto metų.

Šokiai, riterių žaidimai, tautiniai drabužiai, pastatai, aaudimo staklės, instrumentai, ginklai, filigraniniai papuošalai, nėriniai . visa tai sudaro labai seną bei turtingą kroatų tautinę kultūrą.

Mokslas Kroatijoje vystosi nuo humanizmo laikų. Dauguma kroatų studijavo užsienyje (Venecijoje, Florencijoje, Vienoje, Varšuvoje).

Rudžeras Boškovičius (1711-1789), jėzuitas, dėstė Europos universitetuose ir buvo Milano observatorijos steigėjas bei vadovas. Dar garsus yra Nikola Tesla (1856-1943), kuris Amerikoje išrado elektros teikimo dideliais atstumais sistemą, kuri ir šiandien naudojama pasaulyje. Taip pat chemikai Lavoslavas Ružička (1887-1976) ir Vladimiras Prelogas (1906-1999), apdovanoti Nobelio premija.

Originali kroatų literatūra prasidėjo nuo Marko Maruličiaus (1450-1524) “Juditos” epo. Jis, kaip ir dauguma renesanso ir baroko kroatų rašytojų, gyveno ir kūrė Dubrovnike, kuris dažnai vadinamas “visų kroatų miestų karūna”.Tai įdomu

o Kaklaraiščio išradėjai buvo kroatai. Kroatų kareiviai, vadovaujamo baronų Trenkų, Habsburgų dinastijos valdymo metu nešiojo ant kaklo plačias raudonas skareles, panašias į šių dienų kaklaraiščius. Prancūziškas žodis cravate (kaklaraištis) kilęs iš vienos vokiečių tarmės žodžio krawat – “kroatas”.

o Slavoliubas Penkala (1871-1922), kroatų išradėjas, išrado daugybę prietaisų tarp jų ir pirmąjį mechaninį tušinuką, pagal jo vardą pavadintą “penkala” rašalinį plunksnakotį, guminę šildyklę – termoforą.

o Dalis Vašingtono Baltųjų rūmų pastatyta iš marmuro, atvežto iš Bračo salos.

o Sakoma, kad Mljeto sala Homero minima Ogigija, kurioje Klipsė nelaisvėje laikiusi Odisėją. Šiandien saloje yra Odisėjo ola.

o Pagal vieną XV a. dokumentą garsusis kkeliautojas Morkas Polas gimė Korčulos saloje. Šoandien toje vietoje, kur kadaise buvę jo namai, atstatytas namas, prie kurio pritvirtinta memoralinė lenta. Ko gero, mokslas dar nenustatė, kur jis iš tikrųjų gimė – Korčuloje ar Venecijoje.

o 1866 m. Rijeke įkurta pirma pasaulyje torpedų gamykla.

o Visiems žinomas unikalus “Vegetos” prieskonis gaminamas Kroatijoje “Podravkos” gamykloje Koprivnicos mieste nuo 1959 m. Šiandien “Vegeta” eksportuoja į daugiau kaip 30 pasaulio šalių.

Naudota literatūra:

1. Internetas

2. “Novaturas” 2004 m.

3. Rimanto Vitkausko prisiminimai iš kelionės į Kroatiją