Kultūriniai ištekliai Druskininkų rajone

Kultūrinių išteklių panaudojimas turizmui

Kultūros išteklių panaudojimas turizmui yra efektyvi kultūros vertybių išsaugojimo ir propagavimo priemonė, tačiau nereglamentuojamo turizmo poveikis, ypač kultūros paveldo vertybių pritaikymas turistų aptarnavimui, neretai susijes su šių vertybių žalojimu. LR Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir poistatyminiai aktai specialiai nereglamentuoja turistinės veiklos paveldo apsaugos požiūriu. Kita vertus, nemažai istorijos ir architektūros pastatų dabar nenaudojami ir pasmerkti sunykimui. Taigi, siekiant juos išsaugoti, konservacijos priemonių nepakanka.

Kultūros vertybių panaudojimas galimas tokiais tikslais:

ekspoziciniais tikslais: muziejams, galerijoms, parodoms, kultūriniams renginiams, kompleksinėms eekspozicinėms programoms;

pritaikant turizmo paslaugų infrastruktūrai: apgyvendinimui, maitinimui, kultūriniams centrams, konferencijų ir renginių centrams, mokymo centrams, gyvajai etnokultūrinei veiklai ir pan.;

kompleksinio pobūdžio priemonėms;

netiesioginio pobudžio priemonės – šalies ir turizmo įvaizdžio formavimo priemonėse (leidiniuose, video medžiagoje ir pan.);

tyrimų tikslais;

Ekspozicinei funkcijai gali būti panaudojami objektai, turintys didelę vertę, maksimaliai išsaugoje savo interjero ir eksterjero autentiškumą bei aplinkos savitumą. Tai vertingiausi istorijos, architektūros bei urbanistikos paminklai.

Infrastruktūros plėtrai gali būti panaudojami objektai, smarkiai ar visai prarade autentiškas savybes, bet tturintys ryškius kultūrinės vertės požymius arba jau turintys infrastruktūrinę paskirtį.

Kompleksiniam panaudojimui tinkami tie objektai, kurių vaizdo ir struktūros autentiškumas yra dalinai pakeistas ar dalinai sunykes. Tai didžiulė grupė įvairių architektūros paveldo objektų.

Architektūros paveldo kultūrinė vertė geriausiai išsaugotų pritaikius:

· pilis ir rūmus &– reprezentacinėms, mokslo, kultūros, švietimo reikmėms (muziejams, bibliotekoms, švietimo įstaigoms ir renginiams);

· buvusių dvarų sodybas – turizmo, poilsio, mokslo ir administravimo įstaigoms,

· neveikianč· ius vienuolynus ir kitus sakralinės paskirties pastatus – viešbuciams, moteliams, poilsio ir gydymo įstaigoms;

· gyvenamuosius pastatus pagal tą pač· ią funkciją.

Populiariausias nekilnojamųjų kultūros vertybių panaudojimas – įvairaus pobūdžio muziejų steigimas nenaudojamuose objektuose. Tai taip pat viena iš paveldo objektų išsaugojimo formų. Atlikus tyrimus, pastebėta, kad šiuo metu kultūros paveldo objektų, kurie yra panaudojami įvairioms muziejų būstinėms, fizinė būklė yra žymiai geresnė už nenaudojamų šioje srityje. Taip pat dėl pastatuose esamo muziejaus, šie kultūros paveldo objektai yra įtraukiami į daugelį turistinių maršrutų.

Muziejų steigimui dažniausiai yra naudojami architektūrinę, istorinę ar memorialinę vertę turintys pastatai, kuriuose dažniausiai eksponuojami vvietinės reikšmės su ten gyvenusiais asmenimis susije daiktai, teikiama informacija apie juos pačius, taip pat apie netoliese vykusius istorinius įvykius. Druskininkų mieste kultūros paveldo objektuose įsikūre keturi muziejai – Druskininkų miesto muziejus (buvusi vila „Linksma”), Ž. Lipšico muziejus (buvusi Markeviciaus vila), M. K. Čiurlionio muziejus (M.K.Čiurlionio tėvų namai, nors šis pastatas dar nėra įtrauktas į Kultūros paveldo centro kultūros vertybių registrą), kraštotyros muziejus viename iš buvusio dvaro pastatų.

Kita iš Druskininkų kurorte ir jo apylinkėse esančių kultūros paveldo panaudojimo fformų – pritaikymas turizmo infrastruktūrai. Kultūros paveldo objektai gali būti pritaikomi ne tik ekspozicijoms, renginiams, apžiūrejimui, bet ir pagrindinėms apgyvendinimo, maitinimo ir kt. paslaugoms teikti. Pavyzdžiui, Druskininkuose, Maironio gatvėje esančiose buvusiose vilose šiuo metu įsikūres centras „Dainava”, teikiantis visa kompleksa kurorto paslaugų. Kol kas daugelis kultūros vertybių Druskininkų mieste yra neprižiūrimos ir nyksta. Atsižvelgiant į jų blogą fizinę buklę, leista jas kardinaliai rekonstruoti pritaikant apgyvendinimo paslaugų – viešbučių plėtrai. Kaip pavyzdys galėtu būti apleisti pastatai (įtraukti į architektūrinių vertybių sarašą) netoli Druskininkų gydyklų, centriniame parke. Šiuo metu planuojama juos rekonstruoti ir įkurti modernų viešbuti, o T. Kosčiuškos gatvėje buvusią vilą ir šalia esantį pastatą įsigijo viešbutis „Regina” ir ketina panaudoti jį savo plėtrai.

Kai kurių kultūros paveldo vertybių panaudojimo forma yra kiek kitokia, visų pirma atsižvelgiant į jos kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę bei į išlikusį autentiškumo laipsnį. Tokio pobūdžio nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms galima taikyti tik reprezentacinę funkcija. Kaip pavyzdį analizuojamoje teritorijoje galima pateikti dauguma Merkinės, Liškiavos architektūrinę ir archeologinę vertę turinčių kompleksų (Merkinės bažnyčia, buvusi miesto rotušė, piliakalnis; Liškiavos piliakalnis ir pilies bokštas, Liškiavos bažnyčia ir vienuolynas), kurie šiuo metu yra įtraukti į daugelį siūlomų turistinių maršrutų.

Siekiant formuoti reprezentacinį Druskininkų regiono įvaizdį būtina išnaudoti visą galimų ppriemonių kompleksą. Buve dvarai ir palivarkai – tai ypatingos kultūrinės vertės objektai. Senoji Lietuvos bajoriška kultūra, turinti įdomios Vakarų Europos idejų ir madų, susieta su lietuviškos pasaulejautos ir kultūros šaknimis, šiandien protingai restauruojant minima epocha ir išmintingai papildant lietuvišku etninės kultūros paveldu, jau atneše gerų ir idomių rezultatų (pvz. Burbiškio dvaras). Turistas yra išsiilges erdvės, specifiškos ir kitokios informacijos, kitokių pojučių ir nelinkes pasitenkinti sostinių ar didesnių miestų siūlomais tradiciniais išgyvenimais. Todėl, visų pirma, labai svarbu Leipalingio dvarą ir dvaro parką “prikelti” kaip naujam gyvenimui, ir pristatyti kaip Dzūkijos regioninį kultūros centrą. Viename iš dvaro pastatų dabar įsikūres kraštotvarkos muziejus, kuriam būtinas remontas, kituose – biblioteka, mokykla, medžio dirbtuves. Rekonstruotame dvare galėtu įsikurti svečių namai, konferencijų salės, atsirastų daug pramoginės veiklos – pasivažinėjimai karieta, jodinėjimas žirgais, vyktų koncertai pastatytoje vasaros estradoje. Sutvarkytame dvaro parke atsirastų pėsčiųjų takai, puošti gėlynais, palapinių miestelis, laužavietės. Dvaras galėtų tarnauti ir kaip jaunimo užimtumo centras. Puiku būtų atstatyti Semeniškės ežero Baltajį tiltą.

Įvertinant tai, kad šiandien turistai vykdami į kitą šalį jos kultūrinio identiteto ieško kultūros pavelde, reikia ypač didelį dėmesį skirti į jo reprezentatyvų pristatymą. Natūralu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių lankymas yra populiaresnis tuomet, kai juose ar jų aplinkoje vyksta mišrūs kultūriniai – pramoginiai renginiai aarba siauresnio pobudžio teminiai renginiai susije, su tam tikro objekto istorija bei pristatymu.

Kitas iš būdų pritraukti į regiona daugiau vietinių ir užsienio turistų, o tuo pačiu ir propaguoti esamą regiono kultūros paveldą – kulturinių renginių organizavimas. Renginių turizmas Lietuvoje vis dar mažai išnaudojamas.

Kultūriniai renginiai skirstomi į:

šventes;

festivalius;

parodas;

nuolatinį kultūrinį gyvenimą (teatrai, muziejai).

Kultūriniai renginiai būna tradiciniai (kasmetiniai festivaliai, kalendorinės šventės) ir proginiai (dainų šventės, valstybės ir miestų jubiliejinės datos). Pvz. tradicinio tarptautinio Dainavos krašto folkloro festivalio Druskininkuose metu gali būti rengiamos ir tautodailininkų mugės, ir nacionalinės virtuvės pristatymas – kulinarinio paveldo propagavimas. Būtina tik reikiamo lygio informacija.

Pagal nacionalinę kultūrinio turizmo plėtros programa vienas iš geriausių kultūros vertybių panaudojimo bei populiarinimo budų – „panaudoti jas rengiant įvairius renginius, priimant svečius bei išlaikant istorines tradicijas, daug demėsio skiriant ekspozicijoms, parodoms, meno bei kultūriniams renginiams”. Šiandien nuolatinės muziejų ekspozicijos yra mažiau lankomos, nes populiaresnės tampa vienkartinės parodos. Ta pati situacija ir su kultūros paveldo objektais. Lankytojų jie pritraukia dvigubai daugiau, kai juose ar šalia jų yra organizuojami masiniai renginiai, vyksta konferencijos. Taip pat jie yra ir daug efektingiau populiarinami, kadangi daugelio stebetojų atmintyje išlieka įspudingų renginio akimirkų motyvai. Deja, kultūros paveldą panaudoti renginių organizavimui visoje

Druskininkų ir apylinkių teritorijoje šiandien dar yra gana sudėtinga. Norint surengti nacionalinio, o tuo labiau tarptautinio reikšmingumo renginius ar konferencijas, reikia kultūros paveldo vertybę paruošti lankymui, atsižvelgti į jos fizinę buklę ir į tai, kiek ji gali būti patraukli svečiams. Šiuo atveju objekto kultūrinė vertė nėra svarbiausias rodiklis. Aplinkos ir pačio objekto estetinė būklės kokybė bei turistinis patrauklumas šioje srityje yra labai svarbūs lankytoju pritraukimo faktoriai. Reikšmingesni, kultūros paveldą propaguojantys renginiai, Merkinės miestelyje – „Dzūkijos kultūros kongresas”, etnografinė šventė – vvyksta autentiškoje aplinkoje, kadangi pats Merkinės miestelis turi urbanistinę vertę ir yra įrašytas į Kultūros paveldo centro (KPC) kultūros vertybių registra.

Druskininkų savivaldybės teritorijoje ir tolimesnėse Druskininkų apylinkėse yra įdomių etninių gatvinių senujų miškininkų ir sielininkų kaimų ir sodybų fragmentų (Žiogeliai, Latežeris, Švendubrė), kurie atstovauja mūsų lietuviškajį identiteta ir gali būti įtraukti ne tik į nacionalinės, bet ir į tarptautinės reikšmės turistines trasas. Minėtuose etniniuose kaimuose yra apleistų sodybų, kurias pritaikius turizmui būtų galima plėtoti etninį turizmą – nacionalinės kkultūros ir netradicinės buities tyrinėjimą.

Šiuo metu Druskininkų savivaldybė ruošia projektą „Senoviškos tradicijos 21 amžiuje”, kuriuo bus siekiama atkurti tipinę Lietuvos Panemunių dzūkų kaimo erdvinę bei planinę strukturą, atgaivinti senasias etnotradicijas. Šio projekto dėka Dzukijos nacionalinio parko etnokultūriniame draustinyje eesančiame Žiogelių kaime ruošiama įkurti etnokultūrinį kaimelį. Šis kaimas svarbus kaip kultūrinė vietovė. Jis yra lyg ir uždaroje erdvėje, todėl čia yra išlikusi XVIII – XIX a. susiformavusi kaimo planinė struktūra, žemėnauda, dėl kurių išryškėje architekturinės, urbanistinės bei istorinės vertės požymiai.

Numatoma, kad šis etnokultūrinis kaimelis bus panaudotas kompleksiškai:

Restauruotas ir perkeltas į Žiogelių kaima XIX a. autentiškas Panemunių dzūkų namas;

Atgaivinti senieji dzūkų amatai ir verslai;

Rengiami folkloro koncertai bei festivaliai;

Populiarinamas regiono kulinarinis paveldas.

Šalia esantys kiti etnokultūriniai kaimai, kaip Latežeris, Švendubrė šiuo metu taip pat yra aktyviai lankomi – įtraukti į daugelį turistinių maršrutų. Švendubrėje planuojama įkurti etnografinį kaimą, tačiau dėl pasienio zonos čia gali kilti problemų.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje esančiuose kaimuose intensyviai gaivinami senieji aamatai (amatų mokymo stovyklos-puikus etnografinių kaimų panaudojimo būdas) , tradicijos – Margionių, Musteikos kaimuose audžiama, Mančiagirėje pinami krepšiai, nepamirštos drėvinės bitininkystės ir juodosios keramikos tradicijos, gaivinami vakarėliai, rengti lenkų okupacijos laikais 1920-1939 m. Vakarelių metu rodomi vaidinimai.

Druskininkų savivaldybės teritorijoje esantis Grūto parkas ir Dzūkijos NP įtraukti ir į tarptautinį kultūros kelia “Parkų ir sodų kelias”. Ši tema Europoje buvo pasirinkta dar 1993 metais, surinkus visus ekspertus, kurie galetų nurodyti pagrindinės su šia tema susijusias kultūrines bei gamtines vertybės. AAtsižvelgiant į istorinių parkų Lietuvoje įvairovę, 2000 m. daugelis Lietuvos istorinių parkų (Palangos, Burbiškio, Plungės ir kt.) buvo įtraukti į tarptautinį šios tematikos kultūros kelią. Druskininkų savivaldybėje savo unikalumu išsiskyrė Grūto parkas, savitas bei informatyvus istorine prasme ne tik pačios Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Grūto parkas – tai vienas iš kompleksinio turizmo išteklių panaudojimo pavyzdžių, sukuriant eilę turizmo produktų ir paslaugų. Dėl istorinių etnografinių kaimų gausumo į šį kultūrinį turizmo kelią įtrauktas ir Dzūkijos NP.

Deja, šiuo metu Druskininkų ir NP teritorijoje dar stokojama įvairių kultūrinės tematikos turistinių maršrutų, kurie galetų pasiekti tiek vietinio, tiek ir tarptautinio reikšmingumo lygmenį. Nauji turistiniai maršrutai paskatintų pažintini kultūrinį turizma Druskininkuose ir apylinkėse ir taip butų išnaudoti kultūros paveldo objektai. Tokie maršrutai gali būti klasikiniai, skirti apžvalginėms ir pažintinems kelionėms (urbanistika, architektura, taikomoji dailė, muziejai, parkai) arba specializuoti, orientuoti į profesiją ir hobi (architekturą, parkai, muziejai, istorija, etnologija ir pan.), taip pat orientuoti į socialinius ir etninius poreikius (religiją, kilmę, šaknų ieškojimas) bei į mokymo programas (pvz. gamtosaugos ir švietimo). Pvz., per Merkinę ir Liškiavą rekomenduojamas nacionalinis kultūrinis maršrutas „Lietuvos istorinė atspara” – vienas iš kultūros ir istorijos objektų apjungimo ir pritaikymo turizmui pavyzdžių.

Gamtos ir kultūros turizmo išteklių potencialo ir panaudojimo turizmui vertinimas

Kultūrinių iišteklių analizė ir pritaikymas turizmui

Šalies, regiono ar vietovės kultūrinę aplinką perteikia tos teritorijos materialinių bei dvasinių vertybių visuma, jų lygį nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Todėl kultūrinės aplinkos savitumas yra viena iš svarbiausių kultūrinį turizmą skatinančių priežaščių. Pagal LR Turizmo įstatymą kultūrinė aplinka yra vadinama „kultūros ištekliais”, kuriuos būtų galima skirstyti į tris kategorijas:

Praeities medžiaginiai kultūros objektai (nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros paveldo vertybės).

Dabarties nemedžiaginė kultūrinė raiška (kultūrinių renginių metų atgimstancios etnokultūros tradicijos, susipynusios su šiandienine kultūra).

Kiti su kultūra susije objektai (pvz. muziejai).

Praeities medžiaginiai kultūros objektai

Pietinės Lietuvos dalies arealas Lietuvos nacionalinės turizmo plėtros programos turistinių gamtos bei kultūros išteklių suvestinėje pažymėtas kaip vienas vertingiausių Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių tokio įvertinimo kriterijų – kultūros vertybių gausa bei įvairovė areale.

Siekiant detaliau įvertinti studijoje nagrinėjamos teritorijos kultūros vertybių gausą ir įvairovę, buvo surinkti duomenys apie šioje teritorijoje esančias kultūros vertybes. Kadangi į nagrinėjamą zona įeina Druskininkų savivaldybės bei Dzūkijos nacionalinio parko (NP) teritorijos, surinkti duomenys suklasifikuoti atsižvelgiant į savivaldybės ir nacionalinio parko ribas, Dzūkijos NP teritorijoje labiau išskiriant didesnius lankytojų traukos centrus – miestelius bei kaimus, pasižyminčius didesne kultūros paveldo objektų gausa.

Nemuno turistinės trasos galimybių studijoje (2002 m.) pažymėta, kad „nemaža dalis kultūros vertybių yra susikoncentravusi Nemuno vidurupio zzonoje” (užfiksuoti 253 objektai). Iš jų 70 nekilnojamų kultūros paveldo vertybių yra Druskininkų savivaldybės ir Dzūkijos NP (t.t. Varėnos savivaldybėje) teritorijose (1 lentele).

1 lentelė

Lankytinos kultūros paveldo vertybės

Eilės Nr.

Teritorija

Kultūros vertybių skaičius (vnt.)

1. Druskininkų savivaldybė 32

2. Dzūkijos NP

3. Liškiava

4. Merkinė

5. Subartonys

6. Zervynos

7. Marcinkonys

8. Margionys

9. Kapiniškes

Nustačius kultūros vertybių skaičių bei išskyrus jas pagal pobūdį, Druskininkų kurorte ir jo apylinkėse įvardinta:

Istorinės vertybės (14 objektų). Didžiausia jų sankaupa išsiskiria Dzūkijos NP teritorija;

Archeologijos vertybės – (8 objektai). (Dėl mažo patrauklumo, vystant kultūrinį, pažintinį turizmą į šią studiją neitrauktos kai kurios archeologijos vertybių rūšys (senkapiai, radimvietės) )

Architektūros vertybės (21 objektas). Didžiąją dalį šios grupės sudaro senosios vilos Druskininkų mieste, Leipalingio dvaro rūmai ir etnografiniai (gatviniai) kaimai nacionaliniame parke;

Memorialinės vertybės (7 objektai) – daugiausiai žymių žmonių atminimui pastatyti paminklai;

Mitologiniai akmenys (3 objektai) – nedidelė objektų skaičiumi grupė (randama tiek Druskininkų savivaldybės, tiek Dzūkijos NP teritorijose);

Urbanistinės vertybės (1 objektas) – Merkinės miestelio senoji dalis.

Kultūros paveldo įvairovė pagal kultūros paveldo objektų pasiskirstymą Druskininkų kurorto ir apylinkių teritorijoje yra gana plati – nuo pavienių istorijos, archeologijos, architektūros, urbanistikos vertės turinčių kultūros vertybių iki intensyvios jų sankaupos vietovių.

Remiantis Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro

(TVIC) bei natūriniu tyrimu informacija nustatyta, kad didžiausią kultūros paveldo objektų sankaupą Druskininkų savivaldybės zonoje – Druskininkų mieste. Jame galima aplankyti net 18 kultūros paveldo objektų. Didžioji jų dalis turi architektūrinę vertę. Daugiausiai tai 19 a. pab.-20 a. pr. statytos medinės dekoratyviai puoštos vilos, susikoncentravusios senojoje miesto dalyje (Laisvės a., šv. Jokubo, Maironio gatvėse). Leipalingio seniūnijoje esantys Leipalingio dvaro rūmai – viena iš svarbiausių architektūrinių-istorinių Dzūkijos vertybių.

Nemaža dalis Druskininkų mieste esancių skulpturų sukurtos palyginus neseniai ir todėl dar nnegali būti įtrauktos į sudarytą kultūros vertybių registra (Nekilnojamų kultūros vertybių įstatymas, 1994 m.), tačiau atsižvelgiant į jų patrauklumą, jos taip pat įtrauktos į Druskininkų mieste lankytinų objektų sarašą (Druskininkų TVIC duomenys) (2 lentelė).

2 lentelė

Dekoratyviniai statiniai Druskininkų mieste

Eilės Nr. Skulptūros pavadinimas

1. Dekoratyvioji skulptūra „Prie šaltinio” (skulptorius K. Dimžlys)

2. Skulptūra „Vyturys” (skulptorius D. Matulaitė)

3. Skulptūra „Žmogus – laivas” (skulptorius J. Arčikauskas)

4. Skulptūra „Muzika” (skulptorius D. Zundelavičius)

5. Paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Mindaugui (skulptorius V. Kašuba)

Dzukijos NP teritorijoje ddidžiausi traukos centrai kultūros paveldo objektų sankaupos atžvilgiu yra Merkinės miestelis, Liškiavos, Subartoniu, Zervynų, Marčinkonių, Margionių, Kapiniškių kaimai (žr. 1 lentele). Juose įvairios vertės (archeologinės, architekturinės, istorinės, memorialinės ir kt.) kultūros paveldo objektai yra pasiskirste beveik tolygiai (po 1 ar 22 objektus miestelyje). Didesniu patrauklumu išsiskiria Merkinė, vienas seniausių Lietuvos miestų, įsikures Nemuno ir Merkio santakoje, senoji Dzūkijos sostinė. Merkinėje dar iki šių dienų gyvos juodosios keramikos degimo tradicijos. Liškiava garsi respublikinės reikšmės architektūros paminklais – bažnyčia su vienuolynu ir Liškiavos pilimi (išlike bokšto liekanos ir svirnas). Vietinės reikšmės architektūros paminklai – gatviniai Švendubrės, Latežerio kaimai, kupetinis sielininkų kaimas Žiogeliuose, Zervynų, Dubininko, Lynežerio, Musteikos kaimai, išsiskiriantys archaišku išplanavimu, senovinėmis pirkiomis, svirnais ir kluonais.

Turizmui reikšmingiausi kultūros paveldo objektai. Kultūros vertybių reikšmingumas turizmui apibrėžtas jas klasifikuojant į 3 orientacines kategorijas:

· tarptautinės reikšmės;

· nacionalinės;

· vietinės.

Klasifikacijos kriterijais pasirinkta keletas aspektų:

jų pristatymas ir palyginimas su kitais artimais užsienio ir Lietuvos objektais specialioje mokslinėje ir turistinėje literaturoje;

susidomejimo laipsnis dabartinėje turizmo veikloje; transportinio ppasiekiamumo galimybė;

apžvalgos galimybė (t.t. artimos aplinkos estetika) ir kt..

3 lentelė

Kultūros paveldo objektų ir muziejų pasiskirstymas pagal reikšminguma

Eilės Nr.

Teritorija Reikšmė (A – tarptautinė, B – nacionalinė, C – vietinė): objektų skaicius (vnt.)

1. Druskininkų savivaldybė A – 2; B – 4; C – 27

2. Dzūkijos NP

A – 1; B – 6; C –30

3. Liškiava

A-1; B – 2; C – 4

4. Merkinė B – 3; C – 6

5. Subartonys

B – 1; C – 3

6. Zervynos

C – 3

7. Marčinkonys C – 5

8. Margionys

C – 3

9. Kapiniškės

C – 2 <

Atsižvelgiant į pateiktus kriterijus nustatyta (žr. 3 lentele), kad du kultūros paveldo objektai, priskiriami tarptautinio reikšmingumo turizmo kultūriniams ištekliams yra Druskininkų savivaldybės teritorijoje. Šioje zonoje taip pat įvertinti ir tie objektai, kurie priskiriami nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo vertybėms. Dzūkijos NP teritorijoje tarptautinės reikšmės objektams priskiriamas 1, o nacionalinės reikšmės – 6 objektai. Likusieji 27, esantys Druskininkų savivaldybės teritorijoje ir 30 Dzūkijos NP zonoje kultūrinio ir pažintinio turizmo atžvilgiu priskiriami vietinės reikšmės objektams.

Perspektyvos

2002-aisiais metais Lietuva priimta į Europos kelionių komisija. Pasirašytos Lietuvai naudingos bendradarbiavimo turizmo srityje sutartys – tarpžinybinė su Baltarusija, Graikija, Kipru ir tarpvyriausybinė trišalė su Estijos ir Latvijos vyriausybėmis, parengti bendradarbiavimo sutarčių su Ispanija, Slovėnija, Kroatija, Ukraina projektai. Rudenį Lietuva tapo pirmąją Pabaltijo valstybe, įstojusia į pasaulio turizmo organizaciją (PTO). PTO formuoja viso pasaulio turizmo vystymosi strategiją, didelis dėmesys skiriamas atskirų regionų ar šalių turizmo plėtrai. Tapusi tikrąją PTO nare, Lietuva įgyja didesnes galimybes įdiegti turizmo sektoriuje modernius rinkodaros principus, susipažinti su kitu valstybių turizmo statistika, įstatyminėmis bazėmis ir nuolat gerinti turizmo paslaugų kokybę.