Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato. Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo – didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena gražiausių nerijos panoramų – Pilkosios (Mirusios) kopos.

Juodkrantės kkraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – gebenlapė veronika (Veronica hederfolia L.); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo), uldukas (Columba oenas L.); žinduoliai – ūdra (Lutra lutra L.), šermuonėlis (Mustella erminea).

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško „vece“ – „senas“ iir „kruogs“ – „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus. Pastarasis &– tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis „bolja“ reiškia „banga“, o „vik“ – „įlanka“, tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės.

Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – ragas plaunamas marių srovių, jis nepaliaujamai mažėja.

Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis aapie 3m.

Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir NNaglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas – tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818m. išleido K.Donelaičio „Metus“, vėliau – pasakėčias, 1825m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“. L.G.Rėzai atminti 1979m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas). Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų:

čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), smiltyninė druskė (Salsola kali), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.) ir pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour); peri jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) bei urvinė antis (Tadorna tadorna).

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas – 230 ha.

Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.

Parnidžio kopos šlaitas

Šis draustinis – tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.

Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris.

Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė. Pustomos kopos ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas žmogus lipdamas arba leisdamasis stačiais kopų šlaitais, žemyn nustumia kelias tonas smėlio. Žmogaus ir vėjo dėka nuostabios nerijos kopos metai iš metų žemėja. Nacionalinio parko darbuotojai, norėdami kkuo ilgiau išsaugoti smėlio kopas, išskiria atskiras teritorijas, kuriose poilsiautojams vaikščioti draudžiama – tai Parnidžio kopos šlaitai.

Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė.

Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Šios idėjos autorius architektas R.Krištapavičius, skulptorius K.Pūdymas, astronominius skaičiavimus atliko R.Klimka. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, stelos (laikrodžio „rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė. Stela yra išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendorių. Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje plyti Tylos slėnis.

Tai rami, kopų apsupta vieta.

Pietinėje draustinio dalyje, kopų vingio lomoje yra Mirties slėnis. Čia 1870-1872m. veikė karo belaisvių prancūzų stovykla. Vokiečių prižiūrimi kaliniai daugiausia dirbo kopų apželdinime. Stovykloje gyvenimo sąlygos buvo ypač blogos, daug prancūzų belaisvių mirė.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje yra vieta, kur 1933m. buvo įkurta Aeroklubo sklandymo mokykla.

Ji egzistavo iki 1939m., kuomet Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. 1939 – 1943m. šioje vietoje sklandė busimieji vokiečių karo lakūnai. Dabar iš mokyklos pastato beliko tik pamatai, o šalia buvęs aerodromas apaugo medžiais. Apie čia buvusią ssklandytojų mokyklą primena 1979m.pastatyta simbolinė angaro arka ir paminklinis akmuo.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje galima sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus:

pajūrinė širdažolę (Centaurium littorale), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum), tamsialiapį skiautalūpį (Epipactis atrorubens Bessertas); čia peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris).

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas – 2120 ha. Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m).

Draustinyje yra: Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai.

Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių sąžalynai Kuršių marių pakrantėje. Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas.

Kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai – blizgantysis snaputis (Geranium lucidum L.), lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffn.) Besser), pavasarinis vikis (Vicia lathyroides L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale, Gilmour); paukščiai – sketsakalis (Falco subbuteo).

NAGLIŲ GAMTOS REZERVATAS

Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.

Vertingiausi rezervato elementai:

Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų

šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.

Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus – pajūrinę širdažolę (Centaurium littorale, Gilmour), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum L.), širdinę dviguonę (Listera cordata L.), blizgantyjį snaputį (Geranium lucidum L.); grybus – tikrąją raudonpintę (Pycnoporus cinnabarinus (Jacq.: Fr.) P.Karst) ir smiltyninį ausūnį (Peziza ammophila Dur. et Mont.); vabzdžius – smėlinę auslindą (Labidura riparia Pall), margąjį grambuolį (Polyphylla fullo) ir pajūrinį šoklį ((Cicindela maritima Dej.); moliuskus – didįjį šliužą (Limax maximus L.). Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris L.), jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), dažnai lankosi jūrinis erelis (Haliaëtus, albicilla L.).

Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Norėdami supažindinti žmones su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šiame rezervate, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aaikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.

Naglių gamtos rezervatas

Atpustyti senieji dirvožemiai

Pėsčiųjų takas

GROBŠTO GAMTOS REZERVATAS

Grobšto gamtos rezervato plotas – 170 ha.

Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas pasižymi estetiškai vertingu peizažu.

Teritorijoje yra: didysis pustomų kopų kkopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Čia yra kažkada buvusi aukščiausia (70m.) Sklandytojų kopa. Dabartinis aukštis tesiekia 50 m.

Grobšto gamtos rezervate yra šių Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.), pelkinės šindros (Peplis portula L.), pajūrinės širdažolės (Centaurium littorale, Gilmour) ir tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis (Haliaëtus albicilla L.) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), sutinkama nendrinė rupūžė (Bufo calamita).

Grobšto gamtos rezervato panorama

Vaizdas nuo Sklandytojų kopos

Grobšto gamtos rezervate

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO AUGALAI

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių.

Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha).

Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nnerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti.

Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bbei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.

Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose.

Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės.

Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia).

Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta).

Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.

Kuršių nerijos kalnapušynai

Kuršių Nerijos pušynai

Ąžuolynai-reti Kuršių nerijoje

ŽOLINĖ AUGALIJA

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.

Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nnederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse.

Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario.

Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.

1. Pavieniai baltijinės stoklės augalai

2. Sultingosios jūrasmiltės pirminės kopos

3. Rytų baltijinis rugiaveidinis smiltendrynas

4. Šlamantis austėjinas

5. Pelkinio gluosnio ir juodosios varnauogės stadija

6. Kerpinis pušynas

7. Kalninės pušies želdiniai ( vietomis – baltijinis stoklynas,

rytų baltijinis rugiaveidinis smiltlendrynas, smiltinis

šepetukynas )

8. Beržynas

Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.

Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, pplaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.

Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.

Sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio pasitaiko nedaug. Čia galima pamatyti karklus, pavienes pušaites, miškininkų sodintus ir vėliau išplitusius raukšlėtalapių erškėčių (Rosa rugosa) sąžalynus. Dėl stiprių vėjų ant apsauginio kopagūbrio šie augalai nepasiekia savo natūralaus dydžio ir įprastos formos.

Už apsauginės kopos rytų kryptimi tęsiasi palvės smėlynai, toliau – kupstynė. Šiose juostose augalija įvairesnė. Palvėje auga smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninė viksva (Carex arenaria), kalninė austėja (Jasione montana), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum) ir kiti žoliniai augalai. Atokiau nuo jūros auga miškai: pušynai, beržynai, o užpelkėjusiose vietose – juodalksnynai.

Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse gausiai veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja (Linnaea borealis).

Didžiosios slenkančios kopos Dar 1938m. nebuvo sutvirtintos augalais. Pastaruoju metu neapaugusių vietų yra tik Grobšto bei

Naglių gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Likusi didžiojo kopagūbrio dalis apsodinta kalninės bei paprastosios pušies želdiniais, apaugusi žoline danga.

Reljefo įvairove pasižymi rytinė nerijos pakrantė. Marių raguose, kur smėlio pustymas nežymus, iš daugiamečių bei vienmečių žolių susidarė retoka veja. Marių krantus nuo ardymo saugo paprastųjų nendrių (Phragmites australis) juosta. Čia gausu drėgnų vietų bei vandeninių augalų: melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinė viksva (Carex acutiformis) bei kt.

Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mmažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė – tikra aukštapelkių gyventoja.

Baltijinė stoklė

Sultingoji jūrasmiltė

Pajūrinis pelėžvinis

Pajūrinė zunda

Šiaurinė linėja

GYVŪNAI

PAUKŠČIAI

Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.

Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yyra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 – 11 tūkst. paukščių.

Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima ppamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.

Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).

Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) iir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).

Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės ((Cygnus olor).

Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.

Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).

Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje – urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.

Tinklai paukščiams gaudyti Naglių gamtos rezervate

Tulžys

Žaliakojis tulikas

Kormoranų kolonija Juodkrantės apylinkėse

Pilkasis garnys

Didieji kormoranai

Urvinės antys Kuršių marių pakrantėje

ŽINDUOLIAI

Šiuo metu Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 40 žinduolių rūšių.

Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų – briedis (Alces alces). Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis – įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve.

Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių sstambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.

Briedžiai Kuršių nerijos

pušynuose

Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti. Už pajūrio kopų jie dažnai randa šlapių beržynų bei alksnynų, kur pasidaro purvo vonias. Čia ir maisto suranda. Tačiau jo nėra gausu, todėl žiemą būtina juos papildomai šerti. Matyt, dėl to čionykščiai šernai yra smulkesni, neužaugina tokių didelių ilčių, kaip kituose regionuose. Trūkstant pašarų, žvėrys noriai ir gausiai lankosi gyvenvietėse, varganuose gyventojų daržuose ir soduose. Jie labai pripranta prie žmonių. Šiuo metu „duoneliaujančių“ šernų šeimyna prašinėja maisto iš Preilos poilsiautojų.

Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų (Capreolus capreolus). Kaip ir dera miškinėms stirnoms, nerijoje net žiemą negalima pamatyti didelių jų pulkų. NNerijos stirnos, nors žmogaus ir nevengia, bet juo per daug nepasitiki. Jeigu stebi jas iš toliau, jos tavęs tarsi nemato, bet vos pradedi eiti artyn, neskubėdamos pasitraukia. Kuršių nerijoje stirnos mėgsta vakare išeiti į kopų pakraštį ir ganytis retuose karklynėliuose. Žiemą stirnoms nerijoje stinga sultingų želmenų, todėl jos daugiau minta lapuočių šakutėmis.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, kiškis (Lepus europaeus) liko bailus. Jis slepiasi visą dieną, kad poilsiautojai jo nepastebėtų. Vakare, kai pajūris ištuštėja, kiškiai patraukia į pievutes, kur ganosi iki vėlumos. Žiemą, iškritus sniegui, matomi kiškių takų margumynai pajūrio kopose. Čia jiems karklų šakučių į valias. Nerijoje kiškių būtų dar daugiau, bet čia pat gyvena jų priešas – lapė, o ir kiaunė mažo kiškučio nepražiopso. Todėl ir gyvena nerijoje kiškių tiek, kiek jų turėtų gyventi natūralioje biocenozėje.

Šernų šeimyna

Lapių (Vulpes vulpes) Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį. Lapės pasiskirsčiusios neriją medžioklės plotais ir į savo teritoriją svetimos įsileisti nenori. Tik žiema galima pamatyti skirtingų lapių pramintus takus pajūryje ar Kuršių marių pakrantėse. Šis laikotarpis žvėrims gana sunkus. Jis ir nulemia šių plėšrūnų gausumą, nes vasarą ar pavasarį, o ypač rudenį, jos

turi maisto gausiau negu lapės kituose Lietuvos vietovėse. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tarp kalninių pušaičių jos beveik nepasiekiamos.

Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsuką (Meles meles), usūrinį šunį (Nyctereutes procyonoides).

Iš smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis). Pamaryje įsikūrusios ondatros (Ondatra zibethica), kanadinės audinės (Lutreola vison Brisson), savo trobeles stato bebrai (Castor fiber L.). Jų kaimynystėje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra).

Bebras

Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis – iilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius). Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas.

Smulkių žinduolių – pelių, pelėnų, šikšnosparnių rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicolis Melchior). Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių – kirstukai (Sorex sp.). Šių vabzdžiaėdžių žvėrelių cypavimą galima išgirsti pamario krūmynuose. Kirstukas per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Be maisto per kelias valandas žvėrelis žūva.

ROPLIAI IR VARLIAGYVIAI

Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai.

Pelkėtose bbalose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Tai patys primityviausi varliagyviai. Šie gyvūnai turi įdomią savybę atgauti nukąstas kūno dalis: uodegą, kojas, net akis.

Vakare, einant pasivaikščioti, netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę (Rana temporaria). ŠŠios gana stambios varlės gyvena sausumoje, tačiau pavasarį susirenka į balas neršti. Nerijoje jų padaugėja lietingais metais.

Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių (Rana arvalis) nugaras. Pasibaigus nerštui jos tampa rudos ir sunkiai pastebimos. Marių pakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės (Rana ridibunda). Tai vienas stambiausių Lietuvos varliagyvių. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinė varlė (Rana esculenta). Neršia tik tuomet, kai vandens temperatūra pakyla iki 20°C ribos.

Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę (Bufo bufo), kuri bijo saulės šviesos, medžioja vakarais ir naktimis. Rupūžės, skirtingai nuo varlių, ypač žaliųjų, negaudo skraidančių ore vabzdžių, bet ropinėdamos medžioja sliekus, vikšrus, vabalus ir kt. Keletą kartų nerijoje pastebėta žalioji rupūžė (Bufo viridis).

Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nnėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu. Nendrinių rupūžių (Bufo calamita),įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nacionaliniame parke sutinkame labai daug. Jos gyvena smėlingose dirvose. Medžioti išeina prietemoje. Nešokuoja, laksto vikriai. Tūkstančiai jų buožgalvių išsiperi palvės ežeriukuose. Mažos rupūžiukės keliauja į Kuršių marių pakrantę, apsigyvena pakrančių nendrynuose. Pažinti jas nėra sunku – žalsvos nugaros fone gerai matoma geltona išilginė juostelė.

Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai atskiros varliagyvių šeimos atstovė. Jos kūnas išrašytas stambiomis žalsvai pilkomis dėmėmis, ttodėl česnakė lengvai pasislepia skurdžioje nerijos augalijoje. Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.

Sausose aikštelėse galima pamatyti vikrųjį driežą (Lacerta agilis). Šiems driežiukams sąlygos nerijoje visai tinkamos: sausų saulėtų aikštelių – kiek nori, augalija netanki, bėgioti netrukdo, o ir vabzdžių stokos nejaučiama. Čia gyvena ir gyvavedis driežas (Lacerta viviparia), tik jis renkasi drėgnesnes vietas.

Nerijoje gyvena dar vienas artimas driežų giminaitis – gluodenas (Anguis fragilis). Kai kurie žmonės jį žibuline ar varine gyvate vadina. Tačiau gluodenas nieko bendra neturi su gyvatėmis- tai nepavojingas bekojis driežas. Jis sutinkamas įvairiuose nerijos miškuose. Gluodenas daugiausia minta sliekais, drugių vikšrais, taip pat gaudo šliužus, vabzdžius.

Gluodenas

Drėgnuose juodalksnynuose neretas paprastasis žaltys (Natrix natrix). Tai judrus ir greitas gyvūnas, puikiai plaukia. Medžioja varliagyvius, roplius, kartais smulkius žinduolius, nemažą raciono dalį sudaro vabzdžiai.

ŽUVYS

Mariose galima sutikti apie 50 žuvų rūšių.

Būdingiausios : kuoja (Rutilus rutilus), ešerys (Perca fluviatilis), raudė (Scardinius erythrophalmus) dar kitaip žiežule vadinama, plakis (Blicca bjoerkna), karšis (Abramis brama). Pastarasis per nerštą būna labai baikštus. Išbaidytas gali į nerštavietę ir negrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų vietų, kuriose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama pplaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais.

Žveją mėgėją pradžiugina lydekos (Esox lucius), o retkarčiais stambokas starkis (Lucioperca lucioperca), ungurys (Anguilla anguilla). Žiemą lapai populiari stintų (Osmerus eperlanus) žūklė. Antroje žiemos pusėje jos renkasi iš Baltijos jūros į marias, kad čia apsipratusios, pavasarį toliau keliautų į Nemuną neršti. Stintos turi ypatingą šviežių agurkų kvapą, kuris sustiprėja neršto metu.

Į žvejų gaudykles retkarčiais patenka ir šiuo metu retesnės žuvys: sykai (Coregonus lavaretus lavaretus), į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti lašišos (Salmo salar) ir šlakiai (Salmo trutta trutta). Šlakiai neršdami ikrelius užkasa į žvyrą, darydami didelius, iki 1 m pločio, „lizdus“. Jie gali kryžmintis su upėtakiais, rečiau – su lašišomis. Jų mišrūnai yra labai gyvybingi. Sykai iš Baltijos jūros atplaukia neršti į Kuršių marias, čia pagyvena ir vėl grįžta atgal.

Į marias neršti atplaukia ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta taškuota silkė – perpelė (Alosa fallax). Pastaraisiais metais jų kiekis labai sumažėjo, nes ši žuvis labai jautri vandens ekologinės sistemos pakitimams. Ją draudžiama gaudyti ištisus metus visais žvejybos įrankiais.

Kuršių marių plotus dalija vietinių žvejų statomi ilgi trisieniai tinklai. Geriausiai nuo jų išsisukti sugeba ožka (Pelecus cultratus), liaudyje dar kaze vadinama. Paprastai ji tinklus peršoka. Ožkų nerštas vyksta labai triukšmingai, žuvys šokinėja iš vandens, sukasi vienoje vietoje, vvanduo tarsi verda. Lietuvoje ožkos dažnos, gausiausiai paplitusios Kuršių mariose.

Baltijos jūroje pavasarį žvejai gaudo plekšnes (Pleuronectes platessa) ir uotus (Scophtalmus maxima). Pastarosios žuvys suaugusios tampa plėšrios ir panašiai kaip rykliai kartais ryja visai nevalgomus daiktus: jų žarnyne pasitaiko plastmasės ir gumos gabaliukų. Uotų mėsa labai vertinga, joje – iki 10 proc. riebalų, ji neturi jūros žuvims būdingo specifinio kvapo ir skonio.

Čia paminėta tik nedidelė dalis Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse gyvenančių žuvų rūšių.

VABZDŽIAI

Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui.

Tik nerijoje rasta kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii) bei pajūrinė laibavapsvė (Crossocerus imitans). Jos įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia taip pat gyvena sparčiai visame areale nykstanti žirgelių rūšis – mažoji strėliukė (Ischnura pumilio). Naglių ir Grobšto gamtos rezervatų bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinio kopose galima aptikti įdomią smėlinę auslindą (Labidura riparia). Abi minėtos rūšys taip pat įrašytos į Raudonąją knygą.

Nerijoje galima sutikti įvairiausių žygių (Carabidae) šeimos atstovų. Tai naudingi ir plėšrūs vabalai. Dažnai sutinkamas sodinis žygis (Carabus hortensis) bei Carabus nemoralis ir Carabus violaceus. Gausiai Smiltynėje randamas Carabus convexus, kuris Lietuvoje yra labai retas. Kopgalio kopose rastas taip pat retas Veterhalio žygis

(Masoreus wetterhali). Retkarčiais galima rasti daugiataškių žygių (Blethisa multipunctata), o šviesiose pušynuose – dėmėtžygių (Cymidid macularis).

Sparčiai nykstančių vabalų kategorijai priklauso pajūrinis šoklys (Cincindela maritima) įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Jo populiacija randama Grobšto gamtos rezervate. Baltalūpis šoklys (Cincindela hybrida) aptinkamas visoje nerijoje.

Negausiuose Kuršių nerijos vidiniuose telkiniuose gyvena kitur retos duselės (Hydroporus planus ir H.incognitus), rudaūsės dusios (Copelatus ruficollis) bei mūsų krašte reti dumbliavabaliai (Agabus sturmi ir A.subtilis). Kartu su stambių dusių rūšimis stovinčio vandens telkiniuose nesunku aptikti didžiulių paprastųjų ddegutvabalių (Hydrous piceus).

Iš 18 Lietuvoje gyvenančių maitvabalių (Silphidae) rūšių 11 užregistruota Kuršių nerijoje. Tai nepakeičiami gamtos sanitarai. Nidoje pastebėtas nedažnai Lietuvoje randamas juodasis duobkasys (Nicrophorus humator).

Kuršių nerijos puošmena – margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus vabalas gyvena tik pietryčių Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Būna metų, kada grambuolių pagausėja, tačiau dažniausiai aptinkami pavieniai vabalai. Kopų gyventojas yra kopinis mėšlavabalis (Aegialia arenaria). Sparčiai nykstančioms vabalų rūšims priskirtinas Kopgalyje rastas marmurinis auksavabalis (Netocia lugubris). Šis vabalas, kaip ir margasis grambuolys, įrašytas įį Raudonosios knygos puslapius.

Nerijos pušynams būdingi šie ūsuočių (Cerambycidae) šeimos atstovai: pušiniai ožiaragiai (Monochamus galloprovincialis pistor), trumpaūsiai medkirčiai (Spondylis buprestoides), ilgaūsiai pušiagraužiai (Acanthocinus aedilis), violetiniai ūsuočiai (Callidium violaceum). Kopų gluosnynuose neretas gluosninis kelmagraužis (Lamia textor). Nacionaliniame parke sutinkami Lietuvoje rreti dvispalviai medkirčiai (Rhamnusium virgo).

Kuršių nerijoje lankytojus džiugina spalvingi dieniniai drugiai. Gegužės mėnesį atviresnėse nerijos vietose, apaugusiose kartenėmis, galima pamatyti nuostabų vaizdą – dešimtimis skraido gležni baltukai su ryškiai oranžinėmis sparnų viršūnėlėmis. Tai – aušrelės (Anthocharis cardamines). Šių drugių patelės – be oranžinių dėmių ir daug retesnės už patinėlius. Vasarai įpusėjus, retuose pušynėliuose pasipila pušyniniai satyrai (Hipparchia semele). Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje šios rūšies drugiai yra gerokai didesni už kitų Lietuvos vietų gentainius. Rudeniop kartais labai gausiai migruoja spalvingiausi mūsų krašte dieniniai drugiai – admirolai (Vanessa atalanta), usninukai (Vanessa cardui), spungės (Inachis io), šeiriai (Nyphalis antiopa). Pastarųjų ypač gausu rugpjūčio mėnesį, kuomet sunokę vaisiai krinta žemėn. Jie būna „aplipę“ šeiriais. Dar spalio mėnesio giedresnėmis dienomis gali stebėti pulkus uusninukų (Cynthia cardui), tupiančių ant paskutinių rudens žiedų. Retkarčiais pasitaiko machaonų (Papilio machaon) ar kilniųjų vaivų (Apatura iris), bet nerijoje – tai laikini drugiai, kadangi čia nėra užtektinai jų vikšrams reikalingų augalų. Kraujalakis melsvys (Maculina teleius), įtrauktas net į Tarptautinę Raudonąją knygą, pastebėtas tik vieną kartą prie Nidos. Jo lerva iš pradžių minta kraujalakės lapais, o vėliau parazituoja skruzdėlynuose, misdamos skruzdžių perais.

Vakare į žiburį atskrenda apie šimto naktinių drugių rūšių: didžiulių sfinksų (Sphingidae), meškučių (Arctiidae), daugybė įvairių pelėdgalvių ((Noctuidae), sprindžių (Geometridae), verpikų (Lasiocampidae). Tarp naktinių drugių yra daug unikalių rūšių. Kuršių nerijos kalnapušynų įžymybė – pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), kuris Lietuvoje gyvena tik nerijoje, ties Nida. Verpiko vikšrai gyvena ant pušų visi drauge. Vakarop vikšrų virtinė ropoja vienas paskui kitą, beveik liesdami galvomis prieš tai ropojančio vikšro pilvelio galą. Taip jie keliauja ieškoti maisto. Šio verpiko plaukuoti vikšrai nuodingi. Kiekvieno šerelio pamate yra nuodų ampulė. Šereliui nulūžus, išsipylę nuodai gali sukelti apysunkius odos pažeidimus. Dar pavojingiau, jeigu jie patektų į akis. Kai kuriais metais gausus pušinis verpikas (Dendrolimus pini), galintis padaryti žalos nerijos pušynams. Vis dėlto didžiausią grėsmę nacionalinio parko miškams kelia neporinis verpikas (Limantria dsipar), ypač po kelių šiltų žiemų. Neporinio verpiko vikšrai yra labai ėdrūs. Jų pavojingumą miškams padidina dar ir ta aplinkybė, kad tik ką iš kiaušinio išsiritusios lervos vėjo nešamos geba toli plisti.

Pirmą kartą Lietuvoje Kuršių nerijoje sugauta tamsioji lemonija (Lemonia dumi). Tai retas drugys.

Kuršių nerijoje sugauta 11 sfinksų rūšių. Rudeniop kartais stebimos gausios lipikinio sfinkso (Celerio galii) migracijos. Jis saugotinas kaip retas ir labai gražus Lietuvos sfinksas.

Gausiausia Lietuvos makrodrugių šeima yra pelėdgalviai (Noctuidae). Iš beveik 400 respublikoje gyvenančių rūšių apie 200 aptikta nerijoje. Kopose, negiliai smėlyje užsikasę pajūrinio dirvinuko ((Scotia ripae) vikšrai, keliauja grauždami kopų negausių augalų šaknis. Tipiški kopų drugiai yra pajūrinis pelėdgalvis (Conisania leineri) ir pajūrinis šerdinukas (Photedes elymi). Tik pajūryje rasta pajūrinė kukulija (Cucullia balsamitae), gyvenanti skurdžia augalija apžėlusiose kopose. Jos iš viso sugauti tik du egzemplioriai.

Nerijoje gyvena 18-20 meškučių (Arctiidae) rūšių. Smiltynėje rasta respublikoje labai reta juodoji meškutė (Arctinia caesarea).

Per pastaruosius 10 metų aptikta nemažai naujų Lietuvai sprindžių (Geometridae) šeimai priklausančių drugių. Tik čia rastas pajūrinis sprindžiukas (Sterrha fuscovenosa), kurio vikšrai minta samanomis. Ant rugiaveidžių galima pamatyti tik nerijoje gyvenantį pajūrinį stiebinuką (Mesoligia literosa).

Baltalūpis šoklys

Margasis grambuolys

Aušrelė

Šeirys

Liepiniai sfinksai

(Mimas tiliae)

Neporinis verpikas

(Limantria dsipar)

Pelėdgalvis (Acronyctae)

Spungė (Inachis io)

GEOLOGIJA

Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra.

Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².

Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.

Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.

Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rrytinių rajonų.

Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.

Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.

Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis. Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija.

BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ VYSTYMOSI STADIJOS

Baltijos jūra pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam apledėjimui, kai palaipsniui ištirpo milžiniškas ledynas, dengęs visą Europos žemyną. Šis procesas prasidėjo prieš 18-20 tūkst. metų. Prieš 13 tūkst. metų ledynas galutinai apleido Lietuvą. Jam tirpstant, vanduo pradėjo plūsti į Baltijos jūros dubumą. Taip susiformavo šaltas Baltijos ledyninis ežeras, kuris įvairiais laikotarpiais susijungdavo su Atlanto vandenynu. Šis ežeras egzistavo prieš 13 – 10 tūkst. metų.

Kiek vėliau ledynas pasitraukė nuo vidurio Švedijos žemumos. Susiformavo protaka su Atlanto vandenynu. Vėl užslinkus ledynui, ledyninio ežero lygis pradėjo kilti, o jam pasitraukus – jis nukrito apie 40-50 metrų. Atsivėrė dideli sausumos plotai. Taip

susiformavo Joldijos jūra, kuri savo pavadinimą gavo nuo joje gausiai aptinkamu moliuskų – lot.Yoldia arctica. Šios jūros krantai buvo keliasdešimt kilometrų toliau į vakarus nuo dabartinio Lietuvos pajūrio.

Vykstant žemės plutos kompensaciniam pakilimui pietinėje Baltijos jūros baseino dalyje, Joldijos jūra neteko susisiekimo su Atlanto vandenynu. Upės greitai sumažino šio vandens baseino druskingumą ir pakėlė jo lygį. Taip prieš 9 tūkst. metų susiformavo Anciliaus ežeras (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies lot. Ancylus fluviatilis). Jo nuosėdos išlikusios prie Nidos, 16-18 m. gilumoje. ŠŠioje Baltijos jūros stadijoje klimatas buvo šiltas ir sausas.

Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir susidaro Litorinos jūra (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies Littorina littoraea). Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. AAuganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų. Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą iir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi – Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų – šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą dėl savo formos. Iki šiol vvisiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo mišku ir daugiau nebejudėjo.

Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė ddabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo Kuršių marių protaka į Baltijos jūrą – Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės kopos. Šių kopų aukštis siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai, alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių nerijai.

ŽMONIŲ VEIKLOS ĮTAKA

Suintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vejas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo „augti“ didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų (Naumiestį, Priedinį, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Karvaičius, Senuosius Kuncus, Naująją Pilkopą, Senąją Nidą ir kt.). Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medinės užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo.

Radikalesnių priemonių imtasi 1768 metais, kuomet Vitenbergo universiteto profesorius J.O.Titius pirmasis pasiūlo kopas apželdinti iš DDanijos atvežtais kalninės pušies sodinukais. Darbai vykdomi nuo XIX a. vidurio. Jiems vadovavo tokie specialistai, kaip S.Björn`as, C.J.Wutzke, G.D.Kuwert`as, S.A.Krause, L.Hagen`as, H.Zenftleben`as, F.Ephia`s ir kt. Buvo sutvirtinta Didžiųjų kopų virtinė, per visą neriją suformuotas Baltijos pajūrio apsauginis kopagūbris, kuris sustabdė smėlio pustymą nuo jūros pusės.

Tai unikalus objektas, kurio sukūrimui prireikė ne vieno dešimtmečio. Darbai buvo pradėti 1805 m ir tebesitęsia iki šiol. Kopagūbrio formavimo metodą buvo pasiūlęs Dancingo mokslininkas S.Bjornas. Iš pradžių paplūdimyje buvo sukaltos kuoliukų eilės. Smėlis, migruodamas į nerijos gilumą, susilaikydavo ties kliūtimis ir pamažu kaupdavosi į kauburį. Vėliau į jį buvo smeigiamos naujos kuoliukų eilės ir tokiu būdu kauburys augo. Galutinai jau susiformavęs kopagūbris buvo apželdintas ir vietomis apipintas vytelėmis.