Kuršių Nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Nacionalinis parkas – teritorija, kurioje saugomas tam kraštui būdingas kraštovaiz-dis, savitos gyvenvietės, kultūros vertybės.

Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaiti-jos ir Trakų (istorinis).

Vieta. Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, nerijos pusiasaly-je. Jo rytinius krantus skalauja marios, o vakarinius – gintaringa Baltija.

Nerija jungiasi su Sembos pusiasaliu ties Šarkuva Karaliaučiaus srityje, o ties Klai-pėda atskirta nuo žemyno vos 0,5 km pločio sąsiauriu. Nedidelėje nerijos teritorijoje su-siklostė skirtingo reljefo ruožai: saulėtas jūros paplūdimys, žmonių mechaniškai ssufor-muota prieškopė, arba pajūrio apsauginis kopagūbris, toliau kauburiuota, o kartais plokščia lyguma marių link tęsiasi palvė ir kupstynė, apaugusi žole, krūmais ar me-džiais, dar toliau matyti svarbiausias nerijos reljefo elementas – didysis kopagūbris, ap-želdintas ar pustomas, o už jo – pamario palvė ir marių paplūdimys.

Klimatas jūrinis. Nešaltos žiemos, vėsūs pavasariai, nekarštos vasaros. Užtat šilti ir ilgi rudenys. Šilčiausias mėnuo – rugpjūtis, vidutinė jo temperatūra apie 17°C, o šal-čiausias – vasaris, apie -3°C šalčio. Šalčiai prasideda gruodžio pabaigoje. Visą žiemą sniego ddanga pastovi neišsilaiko, nes dažni atodrėkiai. Žiemą nerijoje oras labai drėg-nas, pavasarėjant sausėja. Kritulių daugiausia iškretna rudenį. Lietingiausias mėnuo – rugpjūtis. Nerijoje, o ypač Nidoje daugiau negu kitur Lietuvoje esti giedrų saulėtų die-nų. Rudenį ir žiemą pasitaiko labai stiprių audrų, kkurios padaro daug žalos miškams ir išardo prieškopę.

Dirvožemiai palvėje, apaugusioje mišku, velėniniai jauriniai, palvėje prie marių, kur palankesnės sąlygos ir netoli gruntiniai vandenys, puveningi ir durpiški. Pustomo smė-lio vietose dirvožemio nėra.

Plotas. Nacionalinis parkas užima apie 26,4 tūkst. ha, iš to ploto nerijos sausumos – apie 9,7 tūkst. ha, vandenų – 16,7 tūkst. ha. Jūros vandenų parko teritorijai priskiriama 12,5 tūkst. ha ir per 4,2 tūkst. ha marių. Likusi nerijos sausumos dalis priklauso Karaliau-čiaus sričiai (Rusijos federacijai). Šiaurinė nerijos dalis – 0,8 tūkst ha – priklauso Klai-pėdai, o visa kita dalis – Neringos miestui. Apie 0,3 tūkst. ha nerijos užima gyvenvietės.

Plačiausia nerijos vieta ties Bulvikio ragu netoli Nidos – 3,8 km, siauriausia – 380m.– kiek šiauriau nuo Šarkuvos (Karaliaučiaus srityje). NNerijoje ariamos žemės tėra vos 5 ha, ganyklų 11 ha, pievų – 2 ha, vandenų – 1 ha, kelių 69 ha.

Tikslas. Išsaugoti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį su pustomomis kopomis, pilkosiomis ko-pomis Agilos – Naglių ruože, senomis parabolinėmis kopomis prie Juodkrantės, pajūrio ir pamario palves, palaidotus senuosius miško dirvožemius, apsauginį pajūrio kopagūb-rį, nerijos augaliją ir gyvūniją, etninės kultūros palikimą; etnografines žvejų sodybas, senąsias poilsio vilas Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Smiltynės gyvenvietėse, paminklus, išlaikyti nepakitusią ekologinę sistemą, plėtoti tradicinę ūkinę veiklą: žuvi-ninkystę, ppoilsiautojų aptarnavimą, miškų ūkį, nepakenkiant minėtiems tikslams, demi-litarizuoti nacionalinio parko teritoriją.

Gyvenvietės. Nacionaliniame parke yra penkios gyvenvietės: Nida, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Smiltynė ir Alksnynės vienkiemis.

Nida. Nida – nacionalinio parko sostinė, nuo 1961 m. Neringos miesto dalis. Nuo Nidos – 45 km iki Klaipėdos ir 4 km iki Karaliaučiaus srities sienos. Tai kurortinė gyvenvietė, kurioje yra keleivinis, žvejų ir jachtų uostas, girininkija, žuvininkystės ūkio žuvų perdir-bimo įmonė, turinti rūkymo ir sūdymo skyrius, ligoninė, vaistinė, vidurinė mokykla, bi-blioteka, kultūros namai. Ant Urbo kalno nuo 1874 m. išlikęs švyturys. 1990 m. Nidoje gyveno 1630 gyventojų.

Nerijos plotis ties Nida – 2km. Gyvenvietė įsikūrusi Kuršių marių pakrantėje. Nuo jūros ją skiria aukštų kopų grandinė. Į pietus tęsiasi baltosios Parnidžio kopos, kerinčios savo grožiu ir romantika čia apsilan-kančius. Kas vasarą Nidoje ilsisi apie 50 tūkst. poilsiautojų.

Šiuo metu Nidoje yra 2 respublikinės reikšmės ir 3 vietinės reikšmės istorijos pa-minklai, 54 vietinės reikšmės architektūros paminklai, iš kurių 48 – žvejų namai, vienas vietinės reikšmės dailės paminklas.

Keliaujantys į Nidą turistai iš Klaipėdos į Smiltynę persikelia keltu. Už perkėlimą i-mamas mokestis. Taip pat mokamas ir įvažiavimas į nacionalinį parką. Iš Smiltynės į Nidą važiuoja mikroautobusai, taksi. Iš Kauno į Nidą galima plaukti „Raketa”.

Turistai Nidoje gali apsigyventi viename iš 100 čia esančių vviešbučių. Viešbučiuose vasarą gyventi brangu, para kainuoja iki 500 Lt. Privačiai už lovą reikia mokėti apie 20Lt. Atskiras butas dešimt kartų brangesnis. Maisto produktų kainos panašios kaip Pa-langoje, Klaipėdoje.

Užsienyje Lietuvą garsina gintaro papuošalai. Juos noriai perka čia atkeliavę užsie-niečiai. Pats rečiausias – mėlynasis gintaras. Lietuvoje populiariausias – geltonos spal-vos gintaras, prancūzai labiau mėgsta raudonos spalvos gintarą.

Nidoje daug gintaro, žuvų. Nors ir brangoka, galima paragauti rūkytų ungurių. Kada šiltas ir saulėtas oras, daug poilsiautojų ir turistų, kuriuos vietiniai gyventojai mielai pri-ima ir aptarnauja.

Juodkrantė. Gyvenvietė įsikūrusi Kuršių marių krante. Turi keleivinį uostą, iš kurio galima pa-siekti Klaipėdą ir panemunių miestelius. Čia yra girininkija, pajūrio biologijos stotis, žuvų priėminio punktas, paštas, nepilnoji vidurinė mokykla, tinklų taisykla, miniatiūrų muziejus, daugelio įmonių ir įstaigų sezoniniai poilsio namai. Juodkrantėje gyvena 670 nuolatinių gyventojų.

Pervalka. Ši nerijos gyvenvietė įsikūrusi 33 km į pietus nuo Klaipėdos, prie Kuršių marių Per-valkos įlankos. Gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo veiksmo – valčių pervilkimo iš jūros į Kuršių marias – pavadinimo.1836 m. Pervalką įkūrė smėliu užpustyto Naujųjų Naglių kaimo žvejai. 1933 m. gyvenvietei suteiktos kurorto teisės. Pervalkoje buvo pradžios mokykla, krautuvė. 1939 m. joje gyveno 176 gyventojai. Dabar čia tik 40 gyventojų. Nebeliko mokyklos. Veikia tik krautuvė ir ryšių skyrius. Pervalka, be Alksnynės, kkurio-je tik viena sodyba pati mažiausia gyvenvietė. Pervalkos žvejai žuvauja Kuršių mariose ir jūroje.

Pagrindiniai žmonių pragyvenimo šaltiniai – paslaugos poilsiautojams, žvejyba, ko-pų tvirtinimo darbai, miškų tvarkymas ir priežiūra.

Netoli Pervalkos, sutvirtintoje saloje, įrengtas švyturys.

Preila. Žvejų gyvenvietė ir vasarvietė įsikūrusi 9 km į šiaurės rytus nuo Nidos, prie Kuršių marių Mažosios Preilos įlankos. Preilą nuo jūros užstoja mišku apaugusios kopos. Viena iš jų vadinasi Preilos kalnu. Preiloje yra girininkija, paštas, biblioteka, krautuvė, 11 poil-sio namų, nedidelis žvejų uostas. Vienu metu čia ilsisi apie 600 – 1000 žmonių. 1990m. Preiloje gyveno 200 gyventojų. Tai trečioji (po Nidos ir Juodkrantės) pagal dydį ir kul-tūrinę reikšmę nacionalinio parko gyvenvietė. Pagrindinis žmonių pragyvenimo šalti-nis– paslaugos poilsiautojams, žvejyba, miškų ir kopų tvarkymas.

Nuo 1961 m. Preila yra Neringos miesto dalis, kurios centras – Nida.

Smiltynė. Į pietus nuo Kopgalio, priešais Klaipėdos miestą, įsikūrusi Smiltynės gyvenvietė. Smiltynė buvo viena iš Karaliaučiaus – Klaipėdos – Kuršo pašto punktų. 1616 m. Smil-tynei suteikta privilegija laikyti karčiamą. Senoji karčiama buvo vis atnaujinama, tad iš-liko iki mūsų laikų ir nugriauta tik po karo. Karčiama turėjo etnografinės architektūros elementų, čia buvo sueigų salė, viešbutis ir kavinė.

Šiuo metu Smiltynės ir Kopgalio kopų tvirtinimu ir priežiūra rūpinasi Kuršių nerijos nacionalinio parko Smiltynės girininkijos darbininkai ir girininkas P.

Rimkus.

1971 m. Smiltynėje ir Kopgalyje įregistruoti du vietinės reikšmės architektūros pa-minklai bei trys vietinės reikšmės istorijos paminkalai: jūrų kapitono L Stulpino (1871 – 1934), rašytojo J. Žiliaus (1871 – 1932) kapai ir Kopgalio tvirtovė.

Kopgalis. Nerijos pusiasalio šiaurinę dalį vietos gyventojai vadina Kopgaliu. Iki Antrojo pa-saulinio karo Kopgalyje buvo Kopgalio žvejų kaimas, Kopgalio tvirtovė ir karantino stotis.

Parko zonos

Nacionalinio parko teritorija suskirstyta į rezervatus, draustinius bei apsauginę, re-kreacinę, gyvenamąją ir ūkinę zonas.

Rezervatai yra du – tai Grobšto ir Naglių rezervatai.

Draustinai. Kraštovaizdžio ddraustinai yra keturi – Parnidžio, Karvaičių, Juodkrantės ir Lapnugario.

Apsaugos zona yra prie Nidos vandenvietės ir Kopgalyje.

Rekreacinę zoną sudaro gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai, rekreaciniai miš-kai, kurių bendras plotas – 1,9 tūkst. ha.

Gyvenamoji zona – tai Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės, Smiltynės gyvenvietės. Jose saugomas gatvių tinklas.

Ūkinė zona. Čia numatoma geriau panaudoti esamas komunalinės paskirties teritori-jas naujų objektų statybai, tvarkyti esamus ir statyti naujus sanitarinės paskirties objek-tus, tvarkyti automobilių parkavimo aikšteles.

Gyvūnija

Per neriją pavasarį paukščiai grįžta į gimtąsias vietas, o rudenį, aatvėsus orams, traukia į šiltesnius kraštus. Pavasarinės ir rudeninės migracijos metu per neriją pra-skrenda apie 15 mln. Paukščių. Neriją aplanko reti paukščiai – fla-mingai, kilnieji ir jūriniai ereliai, didieji baubliai, mažosios gulbės, juodakakliai narai, taiginės pečia-

lindos,margasparniai kryžiasnapiai, stratsakaliai, snieginės startos. MMarių neužšalančio-se įlankose žiemai apsistoja didieji dančiasnapiai, šiaurės antys, susitelkia gausūs būriai gulbių.

Sutikti ant kelio šernai taikūs, prašo maisto, nes miške jo atsargos menkos. Lapės at-keliauja žiemą per Kuršių marių ledą. Jas vilioja jūros išmetamos žuvys. Nerijos stirnos nebaikščios, tačiau žmogumi per daug nepasitiki. Mažėjant lapių, nerijoje atsigauna kiš-kių šeima, jų po truputį daugėja.

Šiuo metu (1994 m. apskaita) briedžių nerijoje yra 26, stirnų – 272, šernų – 87, kiš-kių – 102, lapių – 65, usūrinių šunų – 18, kiaunių – 19, voverių – 115.

Jūroje prie nerijos gyvena apie 70 rūšių žuvų. Tai strimelės, menkės, plekšnės, uotai ir kitos. Kuršių mariose žvejus džiugina ešeriai, kuojos, karšiai.

Naudota literatūra:

1. Stasys Vaitekūnas ir Elena Valančienė „Lietuvos geografija“ Vilnius 1998 103 – 107 ppsl.

2. Julius Aukštaitis „Lietuvos nacionaliniai parkai”.