LEDYNŲ IR JO TIRPSMO VANDENS SUFORMUOTAS RELJEFAS
1. ĮVADAS
Manoma, jog kas 200 – 250 milijonų metų Žemės klimatas taip atšalo, kad didelę jos dalį padengdavo ledynai. Per praėjusius 2 mln. metų pasaulinės temperatūros svyravimai Žemės paviršiuje kito. Šiltus tarpledynmečio laikotarpius keitė šalti ledynmečiai. Dar neseniai manyta, kad ledynai slinko ir traukėsi 4 kartus. Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periodo pleistoceno epochoje. Klimatui atšilus, kontinentiniai ledynai tirpo, tačiau ir dabar jie dengia ne mažiau kaip penktadalį, o gal nat ketvirtadalį Žemės sausumos paviršiaus. Amžinas įšalas sukaustęs Antarktidą, Grenlandiją, kalnų sritis.
Robertas Falkonas Skotas (Robert Falcon Scott) Dienoraštyje rašydamas apie Pietų polių yra pasakęs : „ Didis Dieve ! Tai siaubinga vieta.“
2. LEDYNMEČIAI
2.1 APLEDĖJIMAI
Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periode pleistoceno epochoje. Pasak
paskutinės hipotezės, mes gyvenam ledynmečio
0 — Holocenas (poledynmetis) pabaigoje. Nors yra ir kitų nuomonių, kad turėtų
Kvarteras prasidėti naujas ledynmetis. Ši teorija remiasi
Pleistocenas tuo, kad per paskutinį dešimtmetį Šiaurės pusru-
100 — tulio klimatinės juostos pasistūmėjo į pietus. Vi-
dutinėse platumose būna mmažiau saulėtų vasarų,
o Etiopijoje ir Somalyje daugiau sausrų.
200 — Per praėjusius 2 mln. metų pasaulinės tem-
Gondvana peratūros svyravimai Žemės paviršiuje siekė
Permas –karbonas : 5 – 6 0C, dėl to šiltus tarpledynmečio laikotar-
300 — visi pietiniai žemynai pius keitė šalti ledynmečiai. Dar nneseniai many-
tuo metu sudarė ta, kad iš viso ledynai slinko ir traukėsi 4 kartus.
Pangėją Bet XX a. pabaigoje vandenyno dugno bei po-
400 — liarinių ledo kepurių tyrimai rodo, kad ledynme-
Ordoviko pėdsakų čių buvo daugiau – 20.
Aptinkama Sacharos dykumoje
500 — Pastarasis milijonas metų
600 —
Varangis
700 —
Sturtis
800 —
Keturi
900 — ledynmečiai
Gneisas prekambre
1000 – Manoma, kad per didžiausią apledėjimą
ledas dengė 30% Žemės sausumos paviršiaus,
šiuo metu tik 10%. Kas kartą slenkant ledyna-
2300 — Huronis ms keisdavosi pasaulio klimato juostos. Iš Lie-
tuvos teritorijos paskutinis ledynas galutinai
pasitraukė prieš 10 – 13 tūkstančių metų.
.
2.2 KLIMATO KAITA
Nors pripažystama, kad klimatui būdinga ritmiška kaita, bet vieningos nuomonės kada galėjo prasidėti svarbiausi ledynmečiai, nėra. Šiuo metu įtikinamiausia yra matematiko ir astronomo Milutino Milankovičiaus hipotezė. 1912 – 1941 mm. po išsamių skaičiavimų, kurie parodė, jog Žemės padėtis, posvyris ir orbita, Saulės atžvilgiu kinta. M. Milankovičius tvirtino, kad šie pokyčiai lemia iš Saulės gaunamos energijos kiekį ir kartojasi apytikriai kas 95, 42 ir 21 tūkstančio metų ciklais.
95 000 metų ciklas – dėl žemės orbitos kitimo Maždaug per 95 000 metų beveik apskrita Žemės orbita ištįsta iki elipsės ir vėl susitraukia. Kvartere didžiųjų ledynmečių ir tarp ledynmečių ciklai trukdavo apie 100000 metų. Ledynmečiai ateidavo, kai Žemė brėždavo aplink Saulę apskritimą, o tarp ledynmečiai – kai ji skriedavo elipse.
42 000 metų ciklas – dėl Žemės ašies posvyrio kaitos nors sutarta, jog atogražos yra ties 23,5 ° š. platumos ir 23,5°p. platumos, kad atitiktų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampą, iš tikrųjų žemės ašies posvyris į orbitos plokštumą apytikriai kas 40 000 metų kinta nuo 21,5° iki 24,5°. Posvyriui padidėjus, vasaros tampa karštesnėmis, o žiemos šaltesnėmis, taip susidaro tarp ledynmečiams palankios sąlygos.
21 000 metų ciklas – dėl Žemės ašies judėjimo Žemės ašis, lėtai judėdama apie tiesę, statmeną Žemės orbitos plokštumai, kas 21 000 metų nubrėžia apskritimą.
1. Šiuo metu Žemės ašies padėtis orbitos plokštumos at-žvilgiu yra tokia, kad daugiau Saulės gauna tas pusrutulis, kuriame būna žiema, ir mažiau tas, kuriame būna vasara. Dėl to žiemos yra šiltesnės, o vasaros vėsesnės. Susidaro palankios sąlygos ledynmečiui prasidėti.
2. Prieš 12 000 metų Žemės ašigaliai buvo priešinguose nei dabar apskritimo taškuose, todėl nusistovėjo šiltas tarp ledynmetis.
XX a. 8 – ojo dešimtmečio viduryje atlikti vandenynų dugno nuosėdų tyrimai patvirtino M. Milankovičiaus teoriją. Tik kol kas dar tiksliai nežinomas, kaip tie dangaus pokyčių ciklai yra susiję su kilimato kaita.
Ledynmečių priežastys aiškinamos ir kitaip:
Saulės aktyvumas. Teigiama, kad dėmių gausa gali silpninti Žemę pasiekiančią Saulės spinduliuotę.
Suaktyvėjusi ugnikalnių veikla. Pro jjų išmestas dulkes prasiskverbia mažiau saulės spindulių.
Anglies dioksido koncentracijos atmosferoje kaita. Daugėjant anglies dioksido, formuojasi šiltnamio reiškinys. Dėl to vidutinė oro temperatūra pasaulyje gali pakilti apie 3°C. Tačiau galimas daiktas, jog ilgainiui angliesdioksido atmosferoji ims mažėti, nes daugiau jo sugers vandenynas. Žemė atvės ir prasidės naujas ledynmetis.
Žemės plutos plokščių judėjimas. Dėl jo gali atvėsti sausumos paviršius.
Vandenyno srovių arba atmosferos sraujymių pokyčiai.
2.3 LEDYNO SUSIDARYMAS.
Atšalant klimatui, didėja tikimybė, kad žiemą dauguma kritulių iškris sniego pavidalu, o šiam liks mažiau laiko ištirpti, nes sutrumpės vasaros. Vis labiau atšalant, sniegas liks gulėti ištisus metus. Šiaurės pusrutulio šiauriniuose šlaituose amžinojo sniego riba yra žemiau nei pietiniuose, nes šiuos pasiekia daugiau saulės spindulių. Nuo ašigalių į pusiaują sniego riba kyla aukštys: Grenlandijos šiaurėje ji yra jūros lygyje, Norvegijos pietuose – apie 1500 m. aukštyje, Alpėse – 3000 m. aukštyje, ties pusiauju – apie 6000 m. aukštyje. Aukščiau sniego ribos sniegas netirpsta, o vis kaupiasi. Nuo savo svorio jis pamažu tankėja ir virsta firnu. Vidutinėse platumose, pvz.: Alpėse, atėjus vasarai į firną įsisunkia tirpsmo vanduo iš viršutinių sniego sluoksnių. Sušalus šiam vandeniui firnas tampa tankesniu. Per 20 – 40 m. iš firno išspaudžiamas visas oras ir firnas virsta ledu. Antarktidoje ir Grenlandijoje šis vyksmas gali trukti kelis ššimtus metų, nes ten nėra tirpsmo, o firnas virsta kietu ledu nuo slėgio.Veikiamas sunkio jėgos, ledas lėtai slenka nuolydžio kryptimi ir sudaro ledyną.
3. LEDYNAI
3.1 LEDYNŲ FORMOS.
Pagal dydį ir formą ledynai skirstomi į :
Nišų ledynus. Jie labai maži ir susidaro šiaurinių šlaitų įdubose bei giliose lomose.
Cirkų ledynus. Tai kiek didesnės nei nišų ledynai ledo masės, užklojusios taurės pavidalo daubas kalnuose. Jie maitina slėnių ledynus.
Slėnių ledynus. Tai didesnės ledo masės, slenkančios žemyn. Jie šliaužia buvusių upių vagomis tarp stačių šlaitų.
Priekalnių ledynus. Jie susidaro kalnų papėdėse iš susiliejusių slėnių ledynų.
Ledo kepures ir ledo skydus. Jie driekiasi nuo čcentro į visas puses. Ledo skydai, kadaisę dengę didelę dalį šiaurinės Europos ir Šiaurės Amerikos, dabar apsiriboja Antarktida ir Grenlandija. Šiuo metu Antarktidoje susikaupę 86% viso pasaulio ledo, o Grenlandijoje 11%.
3.2 LEDYNŲ JUDĖJIMAS.
Ledyno savybės ir jo judėjimas priklauso nuo to, koks yra ledas – šiltesnis ar šaltesnis. Abiejų tipų ledynuose greičiausiai juda paviršiniai ir vidiniai ledo sluoksniai. Vidutinių platumų ledynai labiau eroduoja Žemės paviršių, perneša ir nusodina daugiau medžiagos. Sparčiausiai ledas juda:
Ledyno pusiausvyros srityje.
Vietovėse, kur gausu kritulių ir ledas sparčiai nyksta.
Mažuose ledynuose, nes juos labiau veikia trumpalaikiai klimato pokyčiai.
Vidutinių platumų ledynuose, nes juose daugiau tirpsmo vandens.
Didelio nuolydžio vietovėse.
Ledynai perneša galybę nuolaužų. Pagal gabenimo būdą nešmenys skirstomi į
: paviršinius arba supraglacialinius, vidinius arba inglacialinius, dugninius arba subglacialinius. Nejudraus ar mažai nuolaužų turinčio ledo erozinė galia nedidelė, bet daug nešmenų gabenantis ledynas gali iš pagrindų pakeisti kraštovaizdį. Nors slenkantis ledynas neturi upei būdingo turbulentiškumo ir slenka lėčiau nei upės tėkmė, tačiau tirpdamas ir vėl užšaldamas įveikia daugumą jo kelyje pasitaikančių kliūčių. Tokiu būdu pažemindamas reljefą apie dešimt kartų sparčiau nei tekantis vanduo. Visi ledyninės erozijos procesai yra fiziniai, nes cheminėms reakcijoms ledo temperatūra yra per žema.
EROZINĖ LEDYNŲ VVEIKLA
4.1 EROZINĖS LEDYNŲ VEIKLOS PROCESAS
Ledyninė erozija vyksta dėl dūlėjimo nuo šalčio, gremžimo, atplėšimų, sukiojo judėjimo, greitėjančio ir lėtėjančio slinkimo. Ledynas yra vienas stipriausių erozijos veiksnių.
Dūlėjimas nuo šalčio. Spiginant šalčiui uolienos skeldėja, trupa, byra, nes jei uolienose yra tuštumų, o aplinkos temperatūra svyruoja apie 00C, tai dieną, kai šilčiau, į tuštumas įsiskverbęs vanduo naktį sušala į ledą. Uolienos nuo ledo supleišėja, nes užšaldamas vanuo plečiasi, taip padidindamas slėgį į plyšių sieneles. Ilgainiui dėl šių priežasčių plyšiai tampa tokie dideli, kad atskyla uolienų lluistai. Uolienų nuolaužos nubyrėjusios nuo šlaitų į jo dugną dar iki susidarant ledynui, vėliau atsiduria ledyno pade ir su atskilusiais nuo šalčio uolienų gabalais tampa dugniniais nešmenimis.
Gremžimas. Taip vadinamas į ledą įšalusių briaunuotų nuolaužų ardomasis poveikis. Jos nugremžia slėnio šlaitus iir dugną, kurių paviršius tampa beveik lygus su nedideliu nuolydžiu.
Atplėšimas. Prie uolienų prišalęs ledas slinkdamas gali atplėšti didesnius ar mažesnius jų gabalus, kai uolienos yra jau supleišėjusios, pradėjusios trupėti. Uolienų gabalus atplėšia į jų plyšius patenkantis tirpsmo vanduo. Jam užšalus padidėja slėgis į plyšių sieneles. Didesniais ir mažesniais ledyno plyšiais žemyn tekantis ir ilgainiui prie uolienų prišalantis vanduo. Ledynui ardant paklojines uolienos sluoksnius mažėjantis ir dėl to giliau slūgstančiose uolienose didėjantys plyšiai. Atplėšdamas uolienas, ledynas paprastai sukuria nelygų, raižytą reljefą.
Sukusis judėjimas. Tai toks ledyno judėjimas šlaitu žemyn lyg jis brėžtų lanką, t. y. suktųsi apie tam tikrą tašką. Taip judėdamas ledynas labiau slegia įgaubtą cirko dugną, dėl to cirkas gilėja ir didėja.
Greitėjantis ir lėtėjantis slinkimas. Didžiausia erozija vyksta:
• kai ttemperatūra svyruoja nuo 0°C . Tada uolienos stipriai įšala ir atitirpsta;
• plyšiuotose uolienose, nes jos lengviau aižėja nuo šalčio;
• dviejų ledynų susiliejimo arba slėnio susiaurėjimo vietose;
• stačiuose vidutinių platumų kalnuose, nes juose didžiausias ledyno judėjimo greitis.
4.2 LEDYNINĖS EROZIJOS DARINIAI.
Sniegas ilgainiui užsiguli įdubose, užuovėjose ir ypač į šiaurę atgręžtuose šlaituose. Jei temperatūra svyruoja apie 0°C, sniegas tai atitirpsta, tai vėl užšala, tankėja, virsta firnu ir ilgainiui ledu. Visa tai veikia po sniego danga slūgstančias uolienas – jos didėja. Kadangi dūlėjimus nusineša tirpsmo vanduo, tai ppo sniegu ir ledu, įdubos gilėja. Taip periglacinėse srityse per kelis tarpledynmečius ir ledynmečius susidarė karos. Manoma, kag galutinį pavidalą karai suteikia uolienų atplėšimas nuo šlaitų ir sukusis judėjimas. Jei yra pakankamai vandens uolienas susilpninti arba uolienos yra labai plyšiuotos, tai ledynas pajėgia atplėšti nuo užpakalinio šlaito į ledą įšalusius uolienų luistus ir šlaitus. Dėl sukiojo judėjimo ledynas ir į jį įšalę luistai labiau rausia dugno uolienas, todėl kara gilėja. Eroziją sustiprina tirpsmo vanduo. Ten kur erozija silpnesnė, susidaro uolienų slenkstis. Jį dar paaukština ties ledyno pakraščiu suklostytos uolienų nuolaužos. Atšilus klimatui, dauboje susikaupęs ledas ištirpsta ir susidaro gilus apvalainas ežeras.
Šiaurės pusrutulio karos beveik visada būna kalnų šiaurės vakarų ar šiaurės rytų, kartais pietryčių šlaituose. Taip yra dėl to, kad šiauriniai šlaitai gauna mažiau sualės spindulių, todėl juose ledynai išsilaiko ilgiau nei pietiniuose šlaituose.
Kai dvi gretimos karos eroduodamos suartėja, tai tarp jų susidaro aštrios, uolėtos, stačiašlaitė keteros. Jei suartėja trys ar daugiau karų jos suformuoja piramidinę viršūnę su stačiais šlaitais ir keliomis aštriomis, nuo viršūnės žemyn į skirtingas puses nutįsusiomis keteromis. Viena iš įspūdingiausių piramidinių viršūnių – Šveicarijos ir Italijos pasienyje iškilusi Materhormo viršūnė.
Slėnių ledynai susikūrė šias reljefo formas : triogus, uolų atbrailas, nupjautines atšakas ir kabančius sslėnius. Nors dėl milžiniškos masės ledynai intensyviau performuoja Žemės paviršių nei upės. Uolienas ardo ir jų tirpsmo vanduo ir į ledą įšalusios nuolaužos. Slinkdami upų išgraužtais V formos slėniais, ledynai juos ištiesina, praplatina ir pagilina, t. y. paverčia ledyniniai erozijai tipiškais U formos slėniais. Ledynas slenka nevienodu greičiu, todėl vienose trogų vietose atsiranda įdubos, kuriose vėliau gali susidaryti ilgi siauri rininiai ežerai, kitose lieka mažiau eroduotas, atsparesnės uolų atbrailos. Kai pagrindinio ledyno gilinamoji erozija yra spartesnė nei jo intakų slėniai lieka “kyboti” aukščiau pagrindinio slėnio . jais tekančios upės į pagrindinį slėnį leidžiasi kriokliai ar net jų virtine.
Ruožuotumas, “ avių kaktos “, uoliniai drumlinai, stačios uolos su šleifais – tai smulkesni ledynų dariniai. Iš jų sprendžiama apie ledynų judėjimo kryptį. Slenkant ledynui, į jį įšalusios nuolaužos visaip išraižo, išskobia pakeliui sutiktas uolienas, išvagoja jas grioveliais. Nors daugelyje kalnuotų vietovių galima aptikti beveik visus išvardintus darinius, bet jie įvairiose vietovėse pasiskirstę nevienodai. Snoudoro kalnai (D. Britanija ) yra ledynų suformuoto kraštovaizdžio pavyzdys. Nors pati Snoudoro kalno viršūnė beveik piramidinė, apledėjimas truko per trumpai, kad ji įgautų klasikinės piramidės pavidalą, kaip Materhornas. Tai viena vaizdingiausių Alpių viršūnių. Tačiau čia gausu aštrių keterų nutįsusių nuo pagrindinės viršūnės. Tarp jų yra susidarę labai daug kkarų atskirtų uolienų slenksčiais. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Snoudoro plyti Nant Lanberio ir Nant Gvinanto trogai – plokščiadugniai U formos slėniai stačiais šlaitais ir nupjautinėmis kalnų atšakomis. Slėniuose telkšo rininiai ežerai. Iš kabančių slėnių žemyn į pagrindinius slėnius tekantys upeliai sudaro krioklius. Nors ledas iš šių vietų jau seniai pasitraukė, bet šaltis, krituliai, o pastaruoju metu ir žmonių veikla tebekeičia kraštovaizdį.
4.3 PERIGLACIALINIŲ DARINIŲ SUFORMUOTAS RELJEFAS
Periglacialinį kraštovaizdį formuoja daugiausia šaltis ir sniegas. Šiuo metu didžiausios periglacialinės sritys yra Kanados, JAV ir Rusijos arktiniai regionai. Joms būdingas arktinis klimatas ir savitos reljefo formos. Daugiametis įšalas apima beveik 25% viso Žemės paviršiaus, nors ilgainiui jo paplitimas ir gylis kinta. 1988 m sausio mėn buvusios SSRS mokslininkai paskelbė pirmuosius Antarktidoje atliktų gręžimų rezultatus. Pagal per metus susikaupiančio sniego sluoksnius buvo apskaičiuota, kad iš gręžinio pado paimtas ledas yra 160 000 metų. Tyrimo rezultatai parodė, kad buvo smarkios vulkaninės veiklos laikotarpių; Žemės ašis iš tikrųjų gali svyruoti; buvo laikotarpių, kai atmosferoje anglies dioksido gausėjo, tik nėra įtikinamų paaiškinimų, kodėl tai vyko. Manoma, kad paskutinis ledynmetis parsidėjo gerokai sumažėjus šių dujų koncentracijai. Šios išvados dar labiau parėmė dalies mokslininkų teiginį, kad artėja trumpo tarpledynmečio pabaiga ir kad po šaltesnio, sausesnio klimato laikotarpio praėjus keliems
tūkstančiams metų, prasidės naujas ledynmetis.
Sušaldamas vanduo kristalizuojasi, jo tūris padidėja. Dėl to prisotintas vandens daugiamečio įšalo gruntas išbrinksta sudarydamas mažus kauburėlius, o grunte esantys akmenys iškeliami į paviršių. Tirpstant ledui, vietoj jo po iškeltais akmenimis lieka daug smulkių uolienų dalelių, dėl to akmenys nebegali grįžti į pradinę padėtį. Didesnio svorio akmenys nurieda į žemesnes vietas ir lėkštuose paviršiuose susidėsto žiedais, vėliau daugiakampiais, o šlaituose – juostomis. Užšaldamas aktyvusis sluoksnis traukiasi. Todėl atsiveria plyšiai, sudarantys paviršiuje netaisyklingos formos daugiakampius. Šiltu laikotarpiu pplyšiai užsiveria arba prisipildo tirpsmo vandens. Atėjus žiemai vanduo užšąla, jo tūris padidėja, taip grunte sudarydamas ledo plyšius. Kurie kasmet didėdami pasiekia net iki 1 m plotį ir 3 m gylį.
Atšildamas aktyvusis sluoksnis pažliunga ir nuo šlaitų pradeda slinkti žemyn taip pripildydamas slėnius ir daubas smėlio ir molio danga. Šios nuogulos slinkdamos stačiais jūros krantų skardžiais, suformuoja viršūnes, o kreidos išplitimo srityse – išgraužia slėnius.
Pietinės Anglijos kraštovaizdžiui būdinga klonių gausa. Labiausiai tikėtina, kad tie kloniai buvo išgremžti periglacialinėmis ssąlygomis. Tuo metu į poringą kreidą patekęs vanduo užšaldavo, susidarydavo daugiametis įšalas ir paviršius tapdavo nelaidus. Vėliau tirpsmo vandens upės, tekėdamos šiuo įšalusiu paviršiumi, išgraužė V formos slėnius.
Periglacialinėse srityse upės teka visai kitaip nei šiltesniuose kraštuose. Ilgą ir labai ššaltą žiemą daugelis jų beveik nebeteka, o debitas pasiekia maksimumą pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje, kai yra didžiausias tirpsmas. Tuomet dėl didelio srovės greičio upės plukdo gausybę nešmenų. Vėliau, staigiai nukritus vandens lygiui, didžioji nešmenų dalis nusėda ir upės vaga išsišakoja.
5 LEDYNINĖS NUOGULOS
5.2 MORENINIAI DARINIAI
Tai daugiausia paviršiniai ledyno nešmenys nugulę pylimų pavidalu tose vietose, kur tirpo ledas. Morenose rieduliai yra mažiau apzulinti nei upėse ir jūrų krantuose, bet jau neturi aštrių briaunų, būdingų neseniai atskilusioms nuolaužoms. Iš moreninių nuogulų sudėties sprendžiama apie uolienas, kuriomis slinko ledynas. Pvz., rytų Anglija padengdama kreidingomis nuogulomis, nes ledynas slinko per kreidos kuestas.
Analizuojant moreninių nuogulų tekstūras sužinoma apie ledyno judėjimo kryptį ir nuogulų kilmę. Paprastai pailgos formos riedulių ilgosios ašys sutampa su ledyno slinkimo kryptimi, nnes ledas judėdamas juos pasuka taip, kaip jie mažiausiai kliudo. Nustačius riedulių kilmę galima išsiaiškinti, kaip judėjo ledynai. Pvz., visi Lietuvos rieduliai yra atnešti Skandinavijos ledynų.
Drumlinai, tai aptakios , pailgos moreninės kalvos, kurių ilgoji ašis sutampa su ledyno judėjimo kryptimi. Jos dažniausiai sutinkamos ne po vieną. Drumlinų susidarymas nėra iki galo išsiaiškintas. Vieni teigia, kad tai erozinės reljefo formos, kiti – jog tai nugulę ledyno nešmenys, treti, kad juos suformavo tirpsmo vandenys. Tačiau nei viena iš šių teorijų nepaaiškinta, kodėl ddrumlinų, kurių dauguma susideda iš neišrūšiuotų moreninių nuogulų ir centre neturi uolos branduolio, nesuardė judantis ledas. Todėl daugelis mano, kad drumlinai susidarė tuomet kai ledynui nešant labai daug medžiagos sumažėjo jo nešamoji geba. Tam įtakos galėjo turėti ir prasidėjęs ledo tirpimas, ir greičio pokyčiai. Suklostytas nuogulas suslėgdavo ir apgludindavo vėliau slinkęs ledas. Naujausia teorija remiasi įrodymais, kad kai kuriuos drumlinus sudaro ne tik moreninės, bet ir fliuvioglacialinės nuogulos. Dabar labiausiai paplitęs požiūris, kad drumlinai yra po ledynu atsiradusios ir jo deformuotos anksčiau suklostytų nuogulų sankaupos, į kurias galėjo įsimaišyti tirpstančiame ledyno pade buvusių nuolaužų.
5.3 FLIUVIOGLACIALINIAI DARINIAI
Taip vadinamas ledynų tirpsmo vandens sukurtos reljefo formos. Buvo manoma, kad jos daugiausia sudarytos iš nuosėdinių uolienų. Tačiau vėliau pastebėjo, kad tirpsmo vanduo ledyninėje sistemoje yra daug svarbesnis nei manyta anksčiau ir ne tik klosto nuosėdas, bet ir eroduoja reljefą. Daugiausia tirpsmo vandens, tekančio tiek ledyno paviršiumi, tiek po ledynu, susidaro šiltuoju metų laiku. Veikiamos didelio slėgio, tirpsmo vanduo srūva labai greitai ir smarkiai sūkuriuoja. Todėl pajėgia išjudinti bei plukdyti daugiau medžiagos nei panašaus dydžio įprasta upė, išgraužti kanalus, tunelius, didžiules net iki 20 m gylio, daubas bei sukurti poledyninius slėnius. Nešmenys nugula tik sumažėjus debitui ir sukuria labai įvairias reljefo formas.
6 KITI APLEDĖJIMO PADARINIAI
6.1 APLEDĖJIMO PPADARINIAI
Plėsdamiesi ledo skydai gali pakeisti upių vagas. Pvz., iki apledėjimo Temzės upė tekėjo į šiaurės rytus. Atslinkęs ledynas pamažu nukreipė ją į pietus. Ten kur ledo skydai plėtėsi ir užtvenkė upes, susidarė prieledyniniai ežerai, tokie kaip Lapvorto ir Harisono ežerai. Pavyzdžiui Severno upė prieš apledėjimą tekėjo į šiaurę, į Dį upę, bet pleistocene šį kelią užtvėrė nuo Airijos jūros astlinkęs ledas ir ledyno pakraštyje atsirado didžiulis patvenktas Lapvorto ežeras. Galop šio ežero vanduo pakilo taip aukštai, kad žemiausioje vietoje išsiliejo per pietinę vandenskyrą. Susidarė pratakas, kuris, intensyviai gilinamas srūvančio vandens, virto dabartiniu Aironbridžo tarpekliu. Ledui ištirpus, upė nebegryžo į ankstesnę vagą, nes ši buvo aukščiau jūros lygio nei naujoji vaga ir, be to, užnešta ledyninėmis nuogulomis. Tai privertė dabartinę Severno upę tekėti į pietus. Panašiai tekėjimo kryptį pakeitė ir kitos upės.
Ežerus patvenkia ne tik ledynai, bet ir morenos, ozai. Ledo skydo plėtimosi ir traukimosi įtaka vandenynų bei jūrų lygio svyravimams pasireiškia dvejopai:
1. Ledynų tirpimas ir kaupimasis sukelia hidrologinius pokyčius, dėl to pasauliniame vandenyne sumažėja arba padidėja vandens.
2. Tirpstant ledynams, jų svoris mažėja, dėl to mažiau slegiama Žemės pluta kyla. Ir atvirkščiai, kaupiantis ledui, nuo jo svorio žemės pluta grimzta.
Yra nustatyta, kad Žemės pluta, slegiama sunkaus ledo skydo, ppanyra į gylį apytiksliai lygų 0,3 to skydo storio. Vadinasi 700 m storio ledo skydas nugramzdina Žemės plutą ~ 210 m.
6.2 PASKUTINIS APLEDĖJIMAS
Paskutinis apledėjimas prasidėjo prieš 2,5 mln metų Šiaurė pusrutulyje. Seniausi jo pėdsakai rasti mūsų kraštuose – trikampyje, kuriame dabar yra Lietuva, Latvija, Lenkija ir Baltarusija. Apledėjimai prasidėjo ir buvo didžiausi vidutinių platumų klimato juostoje. Nebylūs ledynų liudininkai mūsų kraštuose yra gausybė akmenų, kuriuos ledynai atvilko iš Skandinavijos, gilūs ežerai, taip ir vadinami ledyniniais, jų guolius išrausė slenkantys ledai. Ir žinoma, kalvos, tokios būdingos Aukštaitijos ir žemaitijos aukštumoms. Jei ne ledynai Lietuva būtų buvusi labai plokščia šalis.
Ledynmetis buvo didelių permainų metas. Apledėjimo pradžioje vanduo, užuot grįžęs į vandenyną, kaupėsi sausumoje ledo pavidalu. Tai lėmė pasaulinio ledyno lygio kritimą ir erozijos bazės pažemėjimą. Ledynui artėjant prie maksimumo, ledo daugėjo, o jo svoris didėjo. Ledynų slegiama žemės pluta ėmė grimzti. Tai sukėlė izostatinį vandenyno lygio pakilimą ir erozijos bazės paaukštėjimą. Pradėjus tirpti ledo skydams, didelis sausumoje susikaupusio vandens kiekis grįžo į vandenyną sukeldamas pasaulinio vandenyno pakilimą. Kartu paaukštėjo ir erozijos bazė. Susiformavo fiordai, riasai, vanduo apsėmė estuarijas. Kur ledo skydai sutirpo, pradėjo kilti Žemės pluta. Dėl to pažemėjo erozijos bazė. Vietomis išniro paplūdimiai, atjaunėjo upės. Kai kur šis procesas vis
dar tebevyksta. Jei dėl klimato atšilimo ledynai ir toliau tirps tokiu greičiu kaip dabar, tai XXI a. pabaigoje pasaulinio vandenyno lygis gali pakilti iki 5 m. dėl izostacijos D. Britanijos paviršius ir toliau svirs,o pietryčių Anglija grimzta. Dabar šiaurės vakarų Škotija kyla. Per pastaruosius 9000 m iškilo apie 10 m. dabartiniai potvyniai Londone daugiau kaip 4 m aukštesni nei romėnų viešpatavimo metu – todėl ir prireikė Temzės barjero.
Per paskutinį apledėjimą vadinamas Baltijos skydas, tai R. Europos platformos dalis nuo Kolos ppusiasalio iki Švedijos, buvo gerokai nugrimzdęs. Ledynams tirpstant, jis palengva kilo, dabar kyla po 11 mm per metus. Tikėtina, jog kilimas tęsis ir ateityje.
IŠVADOS
Jūros lygis nuslinkdavo stojus ledynmečiams, kai susidarydavo didžiuliai ledynai, sukaupiantys daugybę vandens. Klimatas buvo atšalęs daugelį kartų. Manoma, kad ledynai slinko ir traukėsi keturis kartus. Ledynai judėdami pernešė daugybę nuolaužų, išrausė daubas, suformavo kalvas, kabančius slėnius ir t.t. Ledynams tirpstant tirpsmo vanduo taip pat turėjo įtakos Žemės paviršiaus reljefui , upių sraunumui, ežerų formoms ir gilumui. JJei ledynai ir toliau tirps tokiu greičiu kaip dabar, tai XXI amžiaus pabaigoje Pasaulinio vandenyno lygis gali pakilti.
