Lietuva

Vidurio Europoje, įsiterpusi tarp Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir Gudijos, Lietuva, yra nepriklausoma demokratinė respublika. Jos sostinė – Vilnius. Kaip ir visos valstybės ji turi savo simbolius: ,,Tautišką giesmę”, vytį ir trispalvę. Be jų, ji dar gali didžiuotis tautiniais simboliais: Gediminaičių stulpais (kurie jau XV a. buvo iškaldinti piniguose) bei Vyčio kryžiumi. Aukščiausios valstybės institucijos tai – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.

Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas istoriniuose šaltiniuose 1009 metais, Kvedlinburgo metraščiuose.

Pagal dydį mūsų respublika yra vidutinė valstybė, uužimanti apie 65300 kvadratinių km. XIII a., kai kūrėsi Lietuvos valstybė, jos plotas buvo 200000 kvadratinių km., o Vytauto Didžiojo laikais ji užėmė net 930000 kvadratinių km.

XIII a. Lietuvoje gyveno apie 270 – 300 tūkstančių žmonių, tai sudarytų apie pusę šiandieninio Vilniaus gyventojų. Valdant Vytautui, LDK turėjo 3,5 mln. gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva neteko apie 1 mln. gyventojų. Daug žuvo kare ir pokario pasipriešinimo kovose, buvo išvežti į Vokietiją darbams, įkalinti ar ištremti į Sibirą. Daugelis gelbėdamiesi nnuo sovietų okupacijos, pasitraukė į Vakarus, įsikūrė kitose šalyse. Ir tik 1969 m. Lietuva pasiekė ikikarinį gyventojų skaičių. 2000 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3698000 gyventojų. Tai daugiau nei jų turi Estija, Latvija, Airija, Albanija, Islandija. Mūsų respublikoje gyvena įvairių tautybių žžmonės: lietuviai, rusai, gudai, lenkai, žydai, ukrainiečiai, latviai, gruzinai, totoriai ir kt. Lietuvoje 1 kvadratiniame kilometre gyvena 57 žmonės. Nuo 1990 metų mažėjant gimstamumui mažėja ir gyventojų skaičius.

Lietuvos kariuomenė – svarbiausia krašto apsaugos sistemos dalis. Ją sudaro sausumos, karinės oro, jūrų bei krašto savanorių pajėgos

Lietuvos etnografinis susiskirstymas. Jos dalys vadinamos Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija ir Dzūkija. Skirtingi buvo čia gyvenančių žmonių papročiai, tautiniai drabužiai, audinių raštai, kalba, dainos, namų architektūra, verslai, netgi gaminami patiekalai. Tam įtakos turėjo gyvenamųjų vietų gamta, dirvų derlingumas.

Mūsų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltiškajai grupei. Šią grupę sudaro lietuvių, latvių ir jau mirusi prūsų kalba. Iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų mūsų kalba geriausiai išlaikė senuosius garsus ir daug gramatikos ypatybių. Todėl ji yra vviena iš seniausių ir dėstoma daugelyje didžiųjų pasaulio universitetų. Ją tyrinėja įvairių šalių mokslininkai kalbininkai. Lietuvių kalba labai turtinga, vaizdinga. Mūsų kalbos žodžius yra surinkę ir užrašę mokslininkai. Kartoteka (3,5 mln. kortelių su žodžiais) saugoma Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute. Mokslininkai visus žodžius pagal abėcėlę suveda į tomus, knygas, paaiškina, ką jie reiškia ir kaip vartojami sakiniuose. Tos knygos – Didysis lietuvių kalbos žodynas. Jo išleista 19 tomų. Įvairiose Lietuvos vietose žmonės kalba skirtingai. Tai tarmės, patarmės, šnektos ir ppašnektės. Kalbininkai pagal tarmes lietuvių kalbą skirsto į dvi dideles grupes: aukštaičių ir žemaičių. Be tarmių lietuviai turi bendrinę arba literatūrinę kalbą. Ji yra tautos susižinojimo ir bendravimo priemonė. Bendrinė kalba jau yra sutvarkyta, priderinta prie kalbos normų. Ja rašomos knygos, leidžiami laikraščiai, kalbama per radiją ir televiziją.

Senovės lietuviai buvo pagonys. Jie tikėjo aukščiausiąją dievybę Dievą, Praamžių, Viešpatį. Žmonės nesugebėjo paaiškinti gamtos reiškinių: kodėl dieną keičia naktis, dingsta mėnulis arba šviečia pilnatis, kodėl po šiltos vasaros ateina šilta žiema. Jie garbino medį, akmenį ar giraitę, manydami, jog ten gyvena dievybė. Dangų ir visa, kas yra virš žemės, taip pat žmogaus dorą, globojo ir saugojo dievaitis Perkūnas. Neteisingą, blogą žmogų jis nubausdavo nutrenkdamas. Visa, kas po žeme, globojo dievaitis Velnias. Tarp Perkūno ir Velnio vyko nuolatinė kova. Likimo valdovė Laima, nuosprendžių vygdytoja Giltinė ir piktoji Ragana – dievybės, atėjusios iš seniausių laikų. Kai įsigalėjo žemdirbystė, tas dievaites nurungė Žemyna, žemės derliaus globėja. Ugnį globojo Gabija, linus – Vaižgantas, miškus – Medeina, bites – Austėja. Galvijus, piemenėlius – Ganyklis, namus saugojo Žemėpatis. Ypač garbinti Saulė ir Mėnulis. Labai griežtai žiūrėta, kad nebūtų teršiama ugnis ir vanduo. Žmonės dievus garbino alkuose ir romuvose. Ten kūrenosi amžinoji ugnis, prižiūrima vaidilučių, čia taip pat ggyveno dievų tarnai kriviai ir vaidilos. Lietuvoje dar ir dabar yra išlikusių pagoniškųjų švenčių – Rasos, Ilgės, persirenginėjimo, kaukių per Užgavėnes, būrimų, laikomasi įvairių senovės papročių.

Po Lietuvos krikšto 1387 metais įsigalėjus krikščionybė išliko vyraujančia religija. Lietuvoje be katalikų gyvena ir kitų tikėjimų žmonių. Jie turi savo maldos namus, laikosi savų tradicijų ir papročių. Tai protestantai, stačiatikiai, judaizmą išpažįstantys žydai, musulmonai, karaitai.

Lietuvoje per metus pasikeičia keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Klimatas čia – jūrinis ir žemyninis. Pavyzdžiui, Klaipėdos uostas neužšąla, žiemos čia nešaltos ir drėgnos, vasaros vėsios, toks klimatas yra jūrinis. Kai pietvakarių vėjas iš Atlanto atneša drėgnus orus, visoje Lietuvoje būna jūrinis klimatas. Žemyninis klimatas vyrauja Rytų ir Pietų Lietuvoje. Čia žiemos šaltesnės, o vasaros karštesnės. Šaltus orus atpučia šiaurės vėjas. Žemiausia temperatūra užregistruota Varėnoje ir Utenoje –43 lapsniai celsijaus. Šilčiausia Lietuvoje liepos mėnesį. Aukščiausia temperatūra užregistruota Zarasuose +37,5 laipsniai celsijaus. Lietuvoje pakanka ir lietaus, ir sniego, ir šlapdribos. Per metus iškrenta vidutiniškai 732 milimetrai kritulių. Kovo 21 dieną pas mus būna pavasario lygiadienis. Jis laikomas astronominio pavasario pradžia. Ima tirpti sniegas bunda gamta, parskrenda paukščiai. Rugsėjo 23 dieną, diena vėl susilygina su naktimi. Tai vadinama rudens

lygiadieniu. Nuo tada dienos sparčiai trumpėja, prasideda vėsūs, lietingi oorai.

Mūsų gimtinė – tai neįžengiami miškai, neaprėpiami laukai ir pievos, žemumos ir aukštumos, kuriose gausu rezervatų, nacionalinių parkų, piliakalnių ir pilkapių, upių ir upelių, ežerų ir pelkių.

Šiandien, kai švarus vanduo tapo ,,deficitu” net ir mūsų Lietuvoje, hidrologijai – mokslui apie vandens apytaką gamtoje – reklama jau nebereikalinga. Visuomenė vis dažniau aptarinėja įvairių hidrotechninių projektų detales, domisi vandens ištekliais, jų kokybe bei apsauga. Didžiausias ,,vandens telkinys”, skalaujantis vakarinę Lietuvos dalį – tai Baltijos jūra. Ji Lietuvos ,,vartai” į pasaulį iš Klaipėdos – vienintelio šalies uosto. Baltijos jūrą iš visų pusių supa sausumos, o su Atlanto vandenynu jungia sąsiauriai. Valstybės, esančios apie Baltijos jūrą, yra mūsų kaimynės, tai Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Danija, Lenkija, Rusija (Kaliningrado ir Sankt Peterburgo sritys), Norvegija. Jos vadinamos Baltijos Šalimis. Baltijos jūros pietryčiuose yra įlanka – Kuršių marios. Jų ilgis 93 kilometrai. Kuršių marių forma primena trikampį, smailiuoju kampu įsirėmusį į Klaipėdą. Kuršių nerijos krantų kyšuliai vadinami ragais: Naglio, Bulvikio, Grobšto, Rasytės. Tarp ragų susidariusios nedidelės įlankos. Kuršių marios seklios, 2 – 3 metrų gylio. Jose sugaunama vertingų žuvų: lašišų, starkių, žiobrių, ungurių, kuojų, karšių, ešerių, stintų.

Senovėje beveik visa Lietuva buvo apaugusi neįžengiamais miškais. Bet žmonės juos kirto, šitaip pasidarydami dirbamus žemės plotus, ir dabar

miškai užima tik trečdalį Lietuvos teritorijos ( apie 30,1%). Jie ne tik didelis gamtos turtas, bet kartu ir mūsų ,,plaučiai”. Didžiausia yra Dainavos giria prie Nemuno ir valstybinės sienos su Gudija. Lietuvoje yra spygliuočių ir lapuočių miškai. Seniausias ir storiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje – Stelmužės ąžuolas. Jam daugiau kaip 1000 metų! Lietuvos miškuose gausu įvairių gyvūnų. Didingiausi mūsų miškų žvėrys – briedžiai. Be jų miškuose apstu mažesnių gyvūnėlių. Žinoma neapsieitume ir be, rudenį išskrendančių, o pavasarį ggrįžtančių, paukščių.

Lietuvoje yra šie ežerynai: Molėtų, Zarasų ir Trakų. Jei sudėtume didžiuosius ežerus pagal gylį, gautume tokią lentelę:

Ežero pavadinimas Plotas Didžiausias gylis m.

Drūkšiai 45 31

Dysnai 24,4 6

Dusia 23,3 31,7

Vištytis 17,9 50

Luodis 13,2 16,5

Sartai 13 21,9

Metelys 12,9 15

Avilys 12,6 13,5

Plateliai 12 46

Rėkyvos 11,7 5

Alaušas 10,7 42

Žuvintas 10,3 3,4

Lūkštas 10,2 7

Asveja 10,2 50,2

Didžiausias Lietuvos ežeras Drūkšiai. Jo plotas net 45 kvadratiniai kilometrai. Dalis šio ežero yra Gudijoje. Ilgiausias – Asveja, dar vadinamas Dubingių ežeru. Jis net 22 kilometrų ilgio ir 50 metrų gylio. Bet gyliausias Lietuvos ežeras Tauragnas – 60 metrų, o sekliausias –– Žuvinto. Jo vandens sluoksnio storis apie vieną metrą. Mūsų ežerai susidarė slenkant ledynams, kai šie išrausdavo įdubas ir ten likdavo tirpsmo vandenys. Beslinkdami ledai sustumdavo nuogulų ir atitverdavo įdubos dalį. Šitaip susidarė salos. Trakuose, Galvės ežero saloje, stovi pilis. VVisų Lietuvos ežerų vanduo yra gėlas, nes juos maitina šaltiniai. Lietuvoje ura vienintelis jūrinės kilmės ežeras – Krokų Lanka. Ežerai susidaro ir užtvenkus upes. Didžiausias toks tvenkinys – Kauno marios. Jos susidarė 1959 metais, užtvenkus Nemuną. Kauno marių ilgis 90 kilometrų, o plotis ties Kaunu daugiau nei 3 kilometrai.

Kai susitelkia nenutekantis lietaus vanduo, ežeras pamažu apauga drėgmę mėgstančiais augalais, o vėliau net durpių sluoksniu ir tada susidaro pelkės. Jų yra dviejų tipų: žemapelkės ir aukštapelkės. Žemapelkėse auga viksvos, nendrės, kiminai. Jų durpes naudoja laukams tręšti. Aukštapelkėse želia įvairio žolės, yra viržių. Nedidelių krūmų. Šitų pelkių durpės tinka kurui. Pelkes dar vadina raistais. Lietuvoje didžiausia pelkė šalia Žuvinto ežero. Jos plotas 68 kvadratiniai kilometrai. Šia gyvena, peri didžiuliai paukščių pulkai, nnet 112 rūšių! Antra pagal dydį pelkė – Čepkelių raistas Varėnos rajone. Jo plotas – 59 kvadratiniai kilometrai. Čia želia įvairių rūšių samanos. Didžiausiose pelkėse įrengti rezervatai. Juose neliečiami auga įvairiausi medžiai, veisiasi gyvūnai kuriems čia tikras rojus. Visos Lietuvos pelkės užima tris kartus didesnį plotą negu ežerai.

Mūsų gimtinėje yra labai daug upių, jos lėtos, bet tekėdamos daro daug gražių vingių – kilpų. Jos labiausiai išvagojo Žemaitiją. Štai kaip atrodo pagal ilgį didžiausios mūsų upės:

Pavadinimas

Visas ilgis km.

Ilgis Lietuvoje kkm.

Nemunas 937 475

Neris 510 235

Venta 346 169

Šešupė 298 208

Šventoji 246 246

Minija 213 213

Nevėžis 210 210

Merkys 203 194

Nemunėlis 191 151

Jūra 177 177

Dysna 176 77

Mūša 164 146

Lėvuo 148 148

Dubysa 146 146

Virvyčia 131 131

Šušvė 130 130

Širvinta 129 129

Švėtė 123 55

Šešuvis 114 114

Mituva 102 102

Pati didžiausia Lietuvos upė – Nemunas. Jis išteka Gudijoje netoli Minsko ir nuvingiuoja net 937 kilometrus. Nemunas žemupyje sudaro deltą – tai žema trikampė lyguma su lankomis ir ramiomis protakomis. Svarbiausios Nemuno deltos šakos yra Rusnė, Gilija, Atmata, Skirvytė. Čia yra didžiausia Lietuvos sąnašinė sala Rusnė ir žemiausia Lietuvos vieta – 1,3metrų žemiau jūros lygio. Nemunas – rami upė, tačiau, tirpstant sniegui, žemupyje patvinsta, apsemdamas kelius, laukus, gyvenvietes. Jeigu sudėtume visų Lietuvos upių ir upelių ilgį, būtų net 27500 kilometrų!

Lietuvos pramonė. Čia ji skirstoma į tris dalis:

1.Kasybos arba gamybos

2.Apdirbamąją

3.Elektros, dujų ir vandens tiekimo.

Kasybos pramonė – tai iškasenų kasimas, siurbimas. Lietuvoje yra gero kvarcinio smėlio, tinkamo stiklui ir kineskopams gaminti. Vertingi statybinis smėlis, žvyras, molis, durpės. 1990 metais pradėta naftos gavyba. Apdirbamoji pramonė perdirba maisto produktus, naftą, linus. Labai svarbi mėsos ir jos produktų gamyba. Pieno pramonė tolygiai išplėsta visoje Lietuvoje, nes pieno produktai vartojami kasdien ir turi būti kuo arčiau gyventojų. Be šių dar yra smulkioji (audinių, drabužių siuvimo, kailių, odos išdirbimo) ir medienos pramonė. Žemės ūkis Lietuvoje užima pusę šalies teritorijos. Čia vystoma augalininkystė ir gyvulininkystė.

Lietuvoje švenčiamos religinės, kalendorinės ir valstybinės šventės. Lietuviai taip pat pasižįmi ir literatūroje, dailėje, teatre, muzikoje, kine, sporte iir yra iškovoję ne vieną medalį!