Lietuvos dirvožemis

Turinys

Turinys…………………………1

Dirvožemis – gamtos ir žmogaus kūrinys……………2

Dirvožemio rūgštingumas……………………3

Dirvožemio erozija……………………….3

Lietuvos dirvožemiai………………………5

Literos šaltiniai ………………………..8Dirvožemis – gamtos ir žmogaus kūrinys

Dirvožemis skiriasi nuo uolienų tuo, kad jis sugeba subrandinti ir išauginti augalą. Ši jo savybė vadinasi derlingumu – gebėjimu aprūpinti augalą vandeniu ir maisto medžiagomis. Derlingumui atsirasti padėjo gyvieji organizmai, kurie Saulės energiją panaudojo surišti esančioms ore cheminėmis medžiagomis. Šio surišimo padarinys – organinė medžiaga – puvenos. Kuo jų daugiau, tuo dirvožemis derlingesnis.

Puvenos, veikiamos geologinių ir klimatinių sąlygų, pradėjo keisti žemės paviršių, pasitelkusios Lietuvoje tris ppagrindinius dirvodaros procesus: jaurėjimą, velėjimą ir pelkėjimą.

Jaurėjimas vyksta dėl dirvožemio sugebėjimo (humusinėmis) rūgštimis atpalaiduoti iš mineralų medžiagas, kurios išplaunamos gilyn. Taip susidaro dirvožemio paviršiuje šviesus, pelenų spalvos, sudarytas vien tik iš silicilio, sluoksnis – jaura. Tokie jauriniai dirvožemiai yra neturtingiausieji maisto medžiagų. Jie būdingi Varėnos, Vilniaus rajonams ir ten, kur ant smėlio auga kerpšiliai ir žaliasamaniai pušynai.

Tuo tarpu pievose ant priemolių matome tamsiai pilkos spalvos puveninę velėną, sudarytą iš suirusių augalų liekanų. Šie su stora velėna dirvožemiai yra derlingiausieji Lietuvoje. JJie labiausiai paplitę vidurio, šiaurės Lietuvos dalyje ir Suvalkijoje.

Tarpukalnėse, paežeriuose, kitose žemesnėse pašlapusiose vietose vyksta dirvožemio drupėjimas. Po durpėmis ir kitur, kur sunkiai patenka deguonis, geležies junginiai nudažo dirvožemį melsvai žalsva – glėbine spalva. Nesausinti pelkiniai ir glėbiniai dirvožemiai mažai ttinkami žemdirbystės poreikiams.

Anksčiau paminėti dirvodaros procesai retai vyksta atskirai, o dažniausiai drauge, žinoma, vienam iš jų vyraujant. Jų dėka susidarė dirvožemių danga.

Dirvožemį galima skaityti kaip knygą, kadangi jame paliko savo žymes visi jį formavę gamtos ir ūkio veiksniai. Jis yra sluoksniuotas kaip pyragas. Šių sluoksnių storis parodo, kaip ilgai ir kaip sparčiai vyko dirvodaros procesai.

Lietuvoje dirvožemiai susidarė po ledynmečio. Taigi jį amžius rytų Lietuvoje apie 15 tūkstančių metų, o vakarų – 7-8 tūkstančiai metų. Tačiau nors Žemaitijos dirvožemiai jaunesni, bet geriau išsivystę. Didesnis jų storis, ryškesnis jauros ir kitų sluoksnių susiskirstymas. Tokį spartesnį dirvožemių susidarymą sąlygojo didesnis kritulių kiekis Žemaitijos aukštumos vakariniame šlaite ir ilgesnis vegetacijos periodas. Gamtos sąlygos dar geriau atsispindi aukštapelkėse. Jos yra tikras klimato ir mineralinių medžiagų kkiekio kitimo ore metraštis. Durpės tik ima ir beveik nieko neatiduoda. Per metus jų priauga apie 1mm, o jeigu jų storis 2-3m, tuomet juose sukauptos žinios apie 20- 30 tūkstančių metų laikotarpį.

Dirvodaros proceso eigą pakeitė gamybinė žmogaus veikla. Primityvios žemdirbystės metu buvo deginami kertami miškai ir statesniuose šlaituose prasidėjo dirvožemio dalelių nuplovimas – vandens erozija. Apnuogintuose didesniuose plotuose pradėjo šeimininkauti vėjas, nupūsdamas viršutinį sluoksnį derlingiausią dirvožemio sluoksnį – vėjo erozija Dirvožemių derlingumas mažėjo.

Vėliau, vystantis mokslui, tobulėjo žemės įdirbimo būdai, pradėta ddirvas tręšti organinėmis, vėliau ir mineralinėmis trąšomis ir vartoti chemines medžiagas augalų apsaugai nuo piktžolių ir vabzdžių kenkėjų. Pakito dirvodaros procesas ir dėl žemės plotų nusausinimo, drėkinimo, vandens telkinių susidarymo. Nusausintuose plotuose nutrūko ilgus amžius vykęs dirvožemio glėjėjimo ir durpėjimo, o iškirstose vietose – jaurėjimo procesas. Visa tai didino derlingumą.

Didinant dirvožemių derlingumą, svarbu, kad juose išauginti žemės ūkio kultūriniai augalai nebūtų žalingi žmogui. Todėl būtina pasirūpinti, kad į dirvožemį nepatektų pramoninės ir buitinės atliekos, nesusikauptų pernelyg daug trąšų ir laiku spėtų prarasti savo nuodingas savybes chemikalai.

Apsisaugoti nuo jų padeda želdiniai, ypač apsauginėse zonose aplink įmones, stambius miestus, pakelėse. Šiose zonose taikomas dirvožemio panaudojimo režimas didele dalimi turi užtikrinti mūsų maisto apsaugą. nuo kenksmingų priemaišų.

Lietuvai iš seno žemdirbių tauta. Jų gerovė ir buitis, gyvenimo būdas priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Todėl dirvožemis – tai mūsų nacionalinis turtas, kuris lengvai prarandamas ir sunkiai atgaunamas. Taigi tik jį tausodami galime tikėtis Lietuvos ūkininko ir dvasinio savarankiškumo, tolimesnio tautos išlikimo.Dirvožemio rūgštingumas

Ne vien akimi matomus dirvodarinės uolienos kitimo požymius pastebime dirvožemyje. Kitus nustatome laboratoriniais prietaisais. Svarbiausias iš jų – rūgštingumas. Dirvodarinė uoliena, netekusi karbonatų, praranda ne tik patvarumą, bet ir pasidaro rūgštis. Rūgštis – mūsų dirvožemių nuodas. Kuo dirvožemio sluoksnis storesnis, tuo jis rūgštingesnis. Todėl rūgštingiausi ddirvožemiai yra Žemaičių ir Medininkų aukštumose, o Vidurio lygumoje jų visai nėra. Dabar Lietuvoje yra apie 1 ml. ha dirvožemių. Rūgščiausi yra smėlio, priesmėlio ir priemolio dirvožemiai.

Rūgštaus priemolio dirvožemiai supuolę, klampūs, nelaidūs vandeniui. Tokiame supuolusiame dirvožemyje augalai negali pastoviai gauti maisto ir vandens. Vandens tai per daug, tai per mažai. Kai vandens per daug – trūksta oro. Žemės ūkiui tokie dirvožemiai netinka. Nemaži smėlynų plotai apaugę miškais. Tiesa, rūgščiame dirvožemyje gali augti rugiai, bulvės, avižos. Tačiau jos menkai dera, esti prastos kokybės. Pavyzdžiui, rūgščiuose dirvožemiuose išaugintos bulvės turi mažai krakmolo, menko daigumo, dobilai mažai pagamina bitėms nektaro, grūdai ir pievų žolės turi mažai baltymų. Rūgštų dirvožemį lengvai atpažįstame pagal vyraujančias piktžoles. Jame klesti smulkioji rūgštynė, vienmetė klestenė, dirvinis kežys, dirvinis asiūklis, dirvinė našlaitė. Rūgštų dirvožemį parodo ir per jį prasisunkiančio vandens spalva. Jei lėtai tekančiuose upeliuose, duobėse, balose vanduo rusvas, o ant vandens dar užsidėjusi rusva plėvelė, tai reiškia, kad aplinkiniai dirvožemiai labai rūgštūs.

Ar galima rūgščiuose dirvožemiuose pagerinti augalams gyvenimo sąlygas? Galima. Reikia vėl grąžinti į dirvožemį karbonatus, ankščiau kalkėmis vadintus. Dėl to dirvožemiai kalkinami. Lietuvoje turime gausius kalkinių trąšų žaliavų išteklius. Tai Šiaurės Lietuvoje slūgsantys klinčių ir dolomito klodai. Dabar plačiausiai naudojamos Lietuvoje kalkinės trąšos – klintmilčiai. Jas ggamina Akmenės statybinių medžiagų kombinatas. Pakalkinti dirvožemiai tampa puresni, lengviau jame cirkuliuoja oras ir drėgmė – pagerėja augalų mitybos sąlygos. Tokius dirvožemius labai mėgsta cukriniai ir pašariniai runkeliai, miežiai, žieminiai kviečiai, kukurūzai, žirniai, dobilai, liucernos, šunažolės. Kviečių grūduose padaugėja krakmolo,, baltymų, pagerėja miltų kepamosios savybės, bulvėse daugėja krakmolo. Tačiau ir čia galioja taisyklė – kas per daug, tas nesveika. Kiekvienas augalas turi savo poreikius – jeigu jam dirvožemyje kalkinių trąšų per daug, jis suserga. Bulvės apsipila rauplėmis, linai kenčia nuo bakteriozes. O kaip ligos paaštrėja, jei dar pasitaiko nepalankios klimatinės sąlygos! Ne tik šios problemos jaudina. Didžiulis rūpestis yra ir tai, jog į dirvožemį sugrąžinti karbonatai kalkinių trąšų pavidalu ilgai dirvožemyje neužsilaiko. Dalį jų maistui sunaudoja augalai, kita dalis su vandeniu išsiplauna ir iš laukų grioviais ir upeliais iškeliauja. O dirvožemis vėl rūgštėja. Ir vėl jį reikia iš naujo kalkinti. Kas bus su tomis kalkinėmis trąšomis, kurios iškeliauja iš dirvožemio, šiandien dar negalvojama. Pavojaus signalų dar nėra. Bet ar ilgam? Yra žinių, jog kalkinės trąšos kaupiasi vandens telkiniuose. Ar nebus čia pažeista gamtinė pusiausvyra? Aišku viena, jog didžiausią dėmesį reikia skirti toms Lietuvos vietovėmis, kur patys rūgščiausi dirvožemiai, nes čia į aplinką pasklinda ir ateityje pasklis didžiausi kalkinių trąšų kiekiai.Dirvožemio

erozija

Tikriausiai daugelis iš jūsų pavasarį, tirpstant sniegui, arba vasaros liūčių metu įsižiūrėkite į veržlius vandens srautus, tekančius šlaitais. Ir, be abejo, pastebite, kuo stipresnė ir ilgesnė liūtis, kuo ilgesni ir statesni šlaitai, kuo dirva mažiau apaugusi augalais, tuo tie srautai didesni, tuo jie teka greičiau, tuo jie drumstesni, tuo gilesnes vagas vageles dirvon įrėžia. Tai – vandens (vandensrūvinė) dirvožemio erozija (lot. erosio – išgraužimas), sukeliama periodiškai – laukas nuo laiko – žemės paviršiumi tekančių vandens srautų.

Erozija – labai žalingas gamtos rreiškinys, mažinantis dirvų derlingumą, o daug kur ir visai jas nualinantis. Ypač didelė grėsmė ne tik dirvožemiams, bet ir keliams, pastatams, miškams kyla, kai galingi vandens srautai per trumpą laiką išgraužia iki keliasdešimt metrų gylio, dešimčių metrų pločio bei kelių šimtų metrų, ir net kelių kilometrų, ilgio vadinamąsias erozines griovas. Skrendant lėktuvu per Vidurinės Azijos priekalnes, Vidurio Rusijos bei Pavolgio aukštumas, galima matyti, kaip keliasdešimt kilometrų ilgio į visas puses išsišakojusios erozinės griovos, lyg koks pasakų šimtakojis slibinas, rangosi tarp llaukų, miškų, gyvenviečių, viską naikindamos savo kelyje.

Paskaičiuota, kad per istorinį laikotarpį erozija sunaikino apie 20 mln. km² žemių – daugiau, negu visame pasaulyje šiuo metu yra dirvų. Buvusioje TSRS teritorijoje beveik pusė žemės ūkyje naudojamų žemių smarkiai niokoja vandensrūvinė dirvožemio eerozija, o 50 mln. ha vien tik jos Europinėje dalyje visai tapo netinkamos žemdirbystei. Erozijos daroma žala čia sudarydavo daugiau kaip 10 milijardų rublių per metus. Tikra nacionaline nelaimė dirvožemio erozija yra tapusi Kinijoje, daug jėgų ir lėšų su ja kovojant išnaudoja JAV, Jugoslavija ir kitos pasaulio valstybės.

Ne išimtis ir Lietuva, ypač jos kalvotieji rajonai – juose kasmet vidutiniškai iš hektaro nuardoma apie 6- 15 t dirvožemio; kiek mažiau – 3-6 t/ha jo dėl erozijos netenka rajonai su kalvotu banguotu reljefu; lygumų rajonuose dirvožemio erozija dažniausiai pasireiškia tik slėniuose bei upelių slėniuose. Tokiu būdu kasmet Lietuvoje nuardoma apie 10 mln. t dirvožemio. Žinant, kad vienoje tonoje dirvožemio yra apie 10 – 15 kg humuso, po 1 – 2 kg azoto, ffosfato bei kalio, nesunku apskaičiuoti, kiek šių labai reikalingų medžiagų netenka mūsų dirvos. Be to, kartu su dirvožemiu nuplaunama apie 1/3 įbertų trąšų. Didelė nuplauto dirvožemio ir trąšų dalis patenka ė upes, ežerus. Tai pagreitina jų užaugimą, blogina vandens kokybę, žuvų gyvenimo sąlygas.

Be abejo, nuardomo dirvožemio kiekiai atskirais metais gali labai skirtis. Žinome nemaža metų , kai dėl plonos sniego dangos pavasarį ir dėl silpnų kritulių vasarą dirvožemio erozija visai nevyko. Atvirkščiai, 1958m. pavasarį, labai intensyviai tirpstant storai – iki 440-50 cm – sniego dangai, kai kuriose kalvose buvo nuardyta net keli šimtai tonų dirvožemio. Ne ką mažiau kai kurias metais (maždaug porą kartų per 15-20 metų) dirvožemio nuardoma ir labai stiprių vasaros liūčių metu. Kadangi liūčių paliestas plotas paprastai būna labai didelis, tai net netoli viena nuo kitos esančiose vietose erozija gali vykti labai skirtingi. Šie skirtumai daug priklauso ir nuo augalijos tipo, jos gyvybingumo – pavyzdžiui, miške, pievose net labai didelių liūčių metu dirvožemio nuardoma labai nedaug; priešingai, šviežiai suartose dirvose, arba kur pasėliai vos kalasi, vandens srautai be jokio pasipriešinimo gali atlikti savo pragaištingą darbą. Todėl tokiose dirvose kiekvienais metais viršutinis, humusingas dirvožemio sluoksnis plonėja, ir, ariant dirvą, plūgas jau siekia balkšvą bei rusvą nederlingą podirvinį horizontą, sumaišydamas jį su fumusinguoju. Tokiu būdu susidaro nederlingi, neturtingi biogeninių medžiagų eroduoti (nuardyti) dirvožemiai. Jiems susidaryti padeda ir vadinamoji technogeninė erozija, kai dirbant (ypač ariant) dirvas šlaituose, dirvožemis nustumiamas žemyn.

Lietuvoje yra per 500000 ha eroduotų dirvožemių, kurių derlingu.mas, lyginant su panašiais nuardytais, yra sumažėjęs nuo keliolikos iki keliasdešimt procentų. Ypač jų gausu Baltijos aukštumose – pavyzdžiui, Zarasų, Molėtų, Trakų rajonuose erozijos pažeisti dirvožemiai sudaro 60-70%. Taigi dėl erozijos mūsų žemės ūkis netenka daug produkcijos, ypač grūdų.

Dirvožemio erozija prasidėjo kartu su žžemdirbyste, ir per tą laiką kalvos pažemėjo net visu metru; atitinkamai šlaitų papėdėse susiklostė iki poros metrų storio suplauti (eliuviniai) dirvožemiai.

Laimei, mūsų krašte dėl neilgų šlaitų, atsparesnių ardymui dirvožemių palyginti nežymi pati pavojingiausia erozijos forma – griovų erozija.

Lietuvoje erozinės griovos dažniausiai aptinkamos stačiuose ir ilguose šlaituose, slėniuose, kur susikoncentruoja didesnės vandenų masė. Ypač palankios sąlygos erozinėms griovoms susidaryti būna ten, kur tiesiant kelius, statant įvairius objektus, pažeidžiamas arba pašalinamas viršutinis humusingas sluoksnis, sunaikinama augalija. Tačiau jų ilgis paprastai neviršija 50-70 m, gylis 3-5 m, o plotis – 15-20 metrų. Esant itin palankioms sąlygoms, susidaro ir iki kelių šimtų metrų ilgio griovos – ypač jų gausu buvo Trakų rajone Strėvos upės slėnyje prie Bagdononių. Sakome buvo, nes jos apaugo žole, medžiais ir iš aktyvios formos perėjo į pasyvią – o tokie dariniai vadinami jau raguvomis.

Norint sustabdyti dirvožemio eroziją, visų pirma reikia gerai žinoti jos dėsningumus. Pastaruosius galima išreikšti įvairiomis lygtimis, matematinių modelių pavidalu. Jais remiantis, atliktas Lietuvos rajonavimas dirvožemio erozijos požiūriu, numatytas galimas jos intensyvumas esant įvairiam ūkinės veiklos pobūdžiui, gamtos sąlygoms, pagrįstos priemonės erozijai sustabdyti. Jas ruošdami, daug nuveikė Žemdirbystės instituto Dūkšto ir Kaltanėnų bandymo stočių darbuotojai, o taip pat kitų mokslo įstaigų mokslininkai. Nustatyta, kad, norint sustabdyti dirvožemio eroziją kkalvose, visų pirma reikia įdiegti priešerozines sėjomainas,- t.y., daugiau negu pusė viso ariamų žemių ploto turi būti apsėta daugiametėmis žolėmis; grūdinės kultūros augintinos tik ten, kur šlaitų polinkis neviršija 10°, o kaupiamosios – 3-4°. Statesnius nei 15° šlaitus reikia apsodinti miškais, krūmais arba paversti ganyklomis bei kultūrinėmis pievomis.

Pastaraisiais metais suintensyvėjo ir vėjo erozija, arba defliacija (lot. defliatio – nupūtimas).

Vėjuotą dieną, ypač pavasarį, kol žemės ūkio pasėliai dar nedengia laukų, o pavasario saulutė jau pradžiovino dirvą, dažnai matome, kaip susidaro net juodas debesis iš nupustytų dirvožemio dalelių. Ypač daug jų nupustoma nuožmėlio dirvų, kur mažai likę želdinių. O jų, deja, vis mažėja – kultūrinant, melioruojant mūsų žemes, atstumai tarp miškelių, gojelių padidėjo iki dešimties kilometrų. Ir čia, savo kelyje nesutikdamas kliūčių, vėjas labai jau įsismarkauja, įgauna didelę ardomąją galią.

Taip mes prisišaukėme bėdą, kuri kasmet padaro vis didesnę žalą – kas antri treji metai kyla tikros juodosios audros, kurių metu iš vieno hektaro nupustoma per 100 tonų dirvožemio (smėlio, o dažnai ir priesmėlio, net priemolio dirvose). Neretai pavasarį pasėto vasarojaus šaknys apsinuogina, o kartais net maži daigeliai visai išverčiami, ir grūdus prisieina sėti dar kartą – taip nukenčia net iki 10000 ha Respublikos ploto. Ypač nuo defliacijos kenčia Pajūrio žemumos rajonai, nes

čia žymiai dažnesni stiprūs vėjai, daugiau smėlio dirvožemių, o ir dideliuose, iki 400-600 ha, plotuose nelikę nei medelio.

Norėdami išvengti defliacijos, kai kurie įžvalgesni ūkių vadovai sodina želdinių juostas. Mokslininkai tiria prieš defliacinių sėjomainų, kuriose, kaip ir kalvose, turėtų vyrauti daugiametės žolės, pritaikymo šiuose plotuose galimybes. I r be abejo, labiau reikia saugoti esamus miškelius, gojelius, sodybų želdinius bei sodinti naujus.

Ne vienerius metus ir galbūt ne vieną dešimtį mūsų žemdirbiams, miškininkams ir gausiam mokslininkų būriui reikės įtemtai dirbti, stabdant vėjo ir vvandens sukeliamą dirvožemio eroziją, dėl kuri.os daugeliu atvejų mes patys esame kalti. Štai ką parodo neapdairus, neapgalvotas didelių ariamų plotų vaikymasis, nepaisymas gamtos dėsnių.Lietuvos dirvožemiai

Paviršiniame žemės sluoksnyje, veikiamame klimato, augalijos, dirvožemiai. Mūsų dirvožemių amžius maždaug 12-14 tūkst. metų. Jie pradėjo formuotis, pasitraukus ledynui, atsiradus tundros augalijai. Dirvodaros procesas tada dar buvo labai silpnas. Keičiantis, šiltėjant klimatui pradėjo augti miškai (maždaug prieš 10000 metų), dirvodaros procesas sustiprėjo,ir ilgainiui susiformavo dabartiniai dirvožemiai. Lietuva priklauso vidutinei klimato juostai, kuriai būdinga miško augalija. Todėl ččia paplitę jauriniai miško dirvožemiai. Dirvodaros proceso apimtas paviršiaus sluoksnis, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, siekia 80-250 cm. Pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje, kur paplitusi karbonatinga, vėliausiai paklota morena, dirvodara pakeitė tik iki 80 cm gylio sluoksnį. Medininkų aukštumoje, kuri susiformavo senesnio apledėjimo mmetu, ir dirvodaros procesas yra senas, dirvodaros paveiktas sluoksnis vieto siekia daugiau kaip 2,5m.

Lietuvos dirvožemių žemėlapis rodo gana didelę dirvožemių įvairovę. Visi pažymėti dirvožemiai priklauso 6 genetiniams dirvožemių tipams. Didžiausią reikšmę skirtingų dirvožemių tipų susidarymui turi įvairių dirvodarinių uolienų paplitimas ir nevienodės atskirų vietų drėkinimas, dažniausiai sąlygojamas reljefo. Daugiau drėkinamos paprastai yra sunkių molių ir priemolių dengiamos lygumos, kuriose nėra natūralaus paviršinio drėgmės nutekėjimo, bloga drėgmės infiltracija. Įmirkę yra ir įvairūs įdubimai, kuriuose susirenka nuo šlaitų atitekėjęs drėgmės perteklius ir dažnai negiliai slūgso gruntiniai vandenys.

Tarp visų dirvožemių daugiausia zoninių jaurinių dirvožemių, kurie skirstomi į du potipius: šilaininius ir velėninius jaurinius. Šilaininiai jauriniai labai rūgštūs dirvožemiai sutinkami tik tai nekarbonatingame labai neturtingame maisto medžiagų kvarciniame smėlyje, spygliuočių mišku apaugusiuose pplotuose. Daugiausia jų yra Pietryčių smėlėtoj lygumoj.

Velėniniai jauriniai yra plačiausiai paplitę zoniniai dirvožemiai, besiformuojantys mišriųjų miškų įtakoje. Daugiausia jų yra Žemaičių, Baltijos ir Medininkų aukštumose bei jų pakraščiuose. Šie dirvožemiai maistingesni, nes susiformavo karbonatiniuose moreniniuose priemoliuose, moliuose bei smėliuose. Jie skirstomi smulkiau pagal nujaurėjimo laipsnį į silpnai, vidutiniškai ir silpnai nujaurėjusius. Silpnai nujaurėję daugiau paplitę Lietuvos Vidurio žemumos pakraščiais pereinant į aukštumas, vadinamosiose plynaukštėse. Jie iš visų jaurinių dirvožemių mažiausiai rūgštūs, nes susidarę iš karbonatinių priemolių ir rupių smėlių. KKarbonatai slūgso 60-80cm gylyje.

Patys rūgščiausi, giliausiai išplauti yra stipriai nujaurėję Žemaičių aukštumos vakarinės dalies ir Medininkų aukštumos moreninio priemolio dirvožemiai. Juose karbonatai slūgso iki 150 cm gylio arba net giliau. Likusioje Žemaičių aukštumos dalyje ir Baltijos aukštumose aukštumose daugiausia paplitę velėniniai jauriniai vidutiniškai nujaurėję dirvožemiai, užimantys tarpinę padėtį tarp silpnai ir stipriai nujaurėjusių.

Jeigu jauriniai dirvožemiai yra įmirkę, tai skiriami jauriniai glėjiniai dirvožemiai, kurie gali būti mažiau įmirkę – glėjiški ir daugiau – glėbiniai. Šie dirvožemiai randami visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia jų yra Pajūrio žemumoje ir Vidurio Lietuvos žemumos pakraščiuose – plynaukštėse, t.y. blogiau drenuojamose lygumose, dažniausiai priemoliuose ir moliuose. Jie gali būti daugiau ar mažiau rūgštūs, karbonatai juose slūgso įvairiuose gyliuose, tačiau visada giliau nei 60 cm.

Vidurio Lietuvos žemuma padengta labai karbonatiniais maistingais moreniniais priemoliais ir moliais. Juose susiformavę derlingiausi Lietuvos velėniniai karbonatiniai normalaus drėkinimo ir greta jų daugiau ar mažiau įmirkę velėniniai glėbiniai dirvožemiai.

Neigiamose reljefo formose, kur yra ypač didelis drėgmės perteklius, formuojasi pelkiniai – durpiniai dirvožemiai, kurie skirstomi į žemapelkinius, mažiau rūgščius, turinčius daugiau sutrūnijusių juodos spalvos durpę ir aukštapelkinius, ypač rūgščius, su mažia.u sutrūnijusia rudos spalvos durpe.

Upių užliejamose terasose, kurių daugiausia Nemuno žemupyje, randami aliuviniai (salpiniai) dirvožemiai.

Visi minėti dirvožemiai susiformavo, veikiami gamtinių faktorių. Tačiau maždaug nuo III tt. pr.m.e., t.y. neolito pabaigos, kada Lietuvoje atsirado pirmieji žemdirbystės židiniai, dirvožemis vis labiau pradėjo veikti žmogus. Iš pradžių tas poveikis buvo silpnas, pradėjęs stiprėti maždaug nuo IVm.e. amžiaus, kada atsirado geležiniai įrankiai. Ypač žemdirbystės raida paspartėjo maždaug nuo XI- XII amžiaus, ir jau XIX amžiuje mažai liko plotų, kurie nebūtų arti. Su žemdirbystės pradžia susijusi dirvožemio erozijos pradžia, kuri yra dviejų rūšių: vandensrūvinė ir mechaninė. Pastaroji formuojasi, paviršinį dirvožemio sluoksnį nuariant į šlaito apačią. Jį ypač sustiprėjo, pradėjus penktajame dešimtmetyje naudoti traktorius. Dėl erozijos atsirado dvejopi nauji dirvožemiai: nuardyti ir užnešti (deliuviniai) žmogaus įtaka dirvožemiams negali būti teigiama ir neigiama. Teigiama įtaka – kai dalis natūralių dirvožemių sukultūrinami, juose padaugėja organinės medžiagos (humuso), maisto medžiagų, sumažėja rūgštingumas pagerėja drėgmės režimas. Tai būdinga daugiau lygumų dirvožemiams. O kalvoto paviršiaus dirbamuose laukuose žmogaus įtaka dažniau neigiama. Dabartiniu metu vietom iki 70% viso kalvų paviršiaus yra nuardyta. Papėdėse paplitę užnešti, deliuviniai, dirvožemiai. Todėl kalvotame reljefe pirminių dirvožemių praktiškai jau nebegalima rasti, taigi dirvožemių žemėlapis rodo buvusius dirvožemius dėl erozijos pablogėjo dirvožemių fizinės savybės, nes sumažėjo viršutinio sluoksnio purumas, laidumas vandeniui, labai dažnai trūksta drėgmės, nuplaunamos maisto medžiagos, sumažėja humuso ir kt. Dėl šių priežasčių Lietuvoje nebeliko žmogaus nepaveiktų dirvožemių. Mišku apaugusiuose plotuose, kkalvų papėdėse beveik visur galima rasti deliuvinių dirvožemių su angliukais, rodančiais buvusią lydiminę žemdirbystę.

Dėl žmogaus veiklos atsirado ir visai nauji, vadinami kultūriniai dirvožemiai. Jie sutinkami senose gyvenvietėse bei miestuose. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio kultūriniai dirvožemiai, archeologų vadinami kultūriniu sluoksniu, pradėjo formuotis jau neolite. Jo storis iki 4 ir daugiau m atsirado ,,augant“ į viršų – kaupiantis dulkėmis, statybų griuvenoms bei degėsiams ir organinėms atliekoms, kai kada durpei, susijusiai su klimato pakitimais ir t.t. Tokie dirvožemiai neturi rūgščios reakcijos, dažnai karbonatingi, turtingi humuso.

Literatūros šaltiniai:

Apie Lietuvos žemę (Lietuvos geografijos skaitiniais)