Lietuvos ežerai

• Dėl drėgmės pertekliaus ir ledynų „palikimo“ Lietuvoje gausu ežerų. Dauguma jų yra ledyninės kilmės, jų duburius suformavo ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Lietuvoje vyrauja dubakloniniai ežerai. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Didžiausi yra patvenktiniai ežerai, telkšantys ledyno išgulėtuose ir galinių morenų patvenktuose duburiuose. Iš tokių galima paminėti Alaušą, Luodį, Vištytį, Platelius. Daugelis ežerų yra iir dubakloniniai, ir patvenktiniai (Drūkšių, Daugų, Galvės). Dideli ir seklūs Rėkyvos, Žuvinto, Amalvo ežerai yra ledyno pakraštyje telkšojusių didelių ežerų liekanos. Dideli jų pakraščių plotai ilgainiui užpelkėjo, o ežerų duburiuose susikaupė daug dumblo. Dar trijų tipų ežerai – karstiniai, upiniai ir jūriniai – Lietuvoje susidarė jau poledynmečio laikotarpiu. Karstiniai ežerai ligi šiol gana sparčiai formuojasi šiaurinėje šalies dalyje – Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai pprisipildo vandens. Karstiniai ežerai dažniausiai beveik apskriti, stačiais šlaitais, negilūs. Iš viso yra apie 300 karstinių ežerėlių, tačiau jų bendras plotas tik apie 10 ha. Didžiausias iš jų yra Kirkilų ežeras, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių. Upinių ežerų Lietuvoje daugiausia ddidesniųjų upių slėniuose. Iš upių senvagių susidarę ežerai seklūs, lenktos formos. Šalyje tokių ežerų daugiau kaip 1330, tačiau dauguma jų mažesni kaip 0,5 ha ploto. Didžiausi senvaginiai ežerai yra Nemuno žemupio salpoje.

• Didesniais ežerais vadinami tokie, kurių plotas didesnis už 0,5ha. Tokių yra 2850. Nuo 5 arų iki 0,5 ha natūralių ežerų yra apie 3360. Dar maždaug 1300 ežerų yra upinės ir kokie 300 karstinės kilmės. Taigi iš viso priskaičiuojama apie 6000 ežerų. Bendras jų plotas apie 914km2. Paskaičiavus išeina, kad ežerai mūsų šalyje užima 1,4% viso ploto. Toks ir yra ežeringumas LT, beje jis vienas didžiausių vidurio Europoje. Jį labiausiai lemia didieji ežerai, nes didesni kaip 0,5ha ežerai sudaro net 99% visų ežerų ploto, o mažesniems už 0,5ha lieka vvos 1%. Kaip minėjau, LT ežeringumas yra 1,4%, jis galima pasakyti, yra idealus, nes vidutinis pasaulio ežeringumas taip pat yra 1,4%.

• Vidutinis ežerų plotas yra labai mažas – tik 30ha. Vidutinis ežerų gylis taip pat mažas – 10 metrų. Ežerus puošia apie 300 salų. Lietuvos ežeruose sukaupta daugiau nei 5 km3 vandens, tai yra tris kartus mažiau nei per metus nuplukdo visos LT upės. Dažniausiai vanduo mažai mineralizuotas (<0,3 g/l ištirpusių medžiagų). Įprastas Lietuvos ežerų skaidrumas – 1-4 m, tačiau ššvariuose termokarstiniuose ežeruose jis siekia ir 7 m.

• Ežerų dugnas labai nevienodas. Apie 50% visų ežerų turi lygius, į vidurį žemėjančius dugnus, apie 16% – neryškiai duobėtus, 18% – labai duobėtus ir tik apie 4-5% turi kalvotus-duobėtus dugnus. Suminis ežerų krantų linijų ilgis apie 6240km. Daugumos LT ežerų atabrado (vietos, kurioje prasideda kranto linija, besitęsiaianti iki 1-2 metrų gylio, kol atsiranda nedidelis nuolydis) plotis svyruoja nuo 10 iki 30 metrų, nors kai kuriuose ežeruose siekia ir 100metrų. Rytinių krantų atabradai būna platesni už vakarinius.

• Lietuvos ežerų žiema (kai ežerą padengia ledas) vidutiniškai trunka 118 dienų. Ežerų vasara (kai vandens temperatūra paviršiuje viršija 10° C) Lietuvoje trunka vidutiniškai 152 dienas, pereinamieji laikotarpiai, t.y. pavasaris ir ruduo trunka daug mažiau – maždaug po 30 dienų. Vandens temperatūra yra matuojama 10cm gylyje nuo vandens paviršiaus, o gylis toje vietoje turi būti ne mažesnis už 1 metrą.

• LT ežerai nevienodi ir pakrančių pelkėjimo atžvilgiu. Visai neužpelkėjusiomis pakrantėmis tėra 1%, o apie 70% ežerų yra su fragmentiškai užpelkėjusiomis pakrantėmis (pvz.: įlankose), o 15 % ežerų pakrantėse tęsiasi siauras, bet ištisinis pelkių ruožas. Atskirą grupę sudaro ežerai, apjuosti plačia 0,5-1,5km pelkių juosta. Dažniausiai tai pelkės, susidariusios užpelkėjus dideliems ežerams. Tokiose pelkėse telkšo ežerėliai (pvz.: Žuvintas).

• Lietuvoje daugiausiai yra aaklinųjų ežerų, kurie neturi nei intako, nei ištakos. Tokie ežerai yra labai maži, bet jų skaičiaus (1200vnt.) pakanka, kas Lietuvoje įsivyrautų šis pratakumo tipas. Šio tipo ežerus daugiausiai maitina gruntiniai ir kritulių vandenys, vandens lygis per metus beveik nekinta, o vandens perteklius arba išgaruoja arba išteka požeminiu keliu. Didieji LT ežerai daugiausia yra pratakūs – turi ir intaką ir ištaką. Jiems būdingi gana dideli sezoniniai vandens lygio svyravimai, susiję su pavasariniais upių potvyniais. Lietuvos, kaip ir kitų vidutinių platumų, ežeruose aukščiausias vandens lygis būna pavasarį, kai prasidėjus polaidžiui patvinsta upės, ir rudenį, kai yra daugiausiai kritulių.

• Pagal maistingumą ežerai skirstomi į eutrofinius, arba daugiamaisčius, mezotrofinius, arba turinčius vidutiniškai maisto medžiagų, oligotrofinius, arba mažamaisčius, ir distrofinius, arba bemaisčius. Eutrofiniai ežerai dažniausiai seklūs ir užžėlę vandens augalija. Juose gausu druskų, didžiąją metų dalį deguonies netrūksta, tačiau mažai anglies dioksido ir kalcio. Mezotrofiniai ežerai yra gilūs, jų vandenyje daugiau organinių medžiagų, įvairesnė augalija ir gyvūnija. Oligotrofiniai ežerai dažniausiai taip pat yra gilūs, jų vanduo šaltas, turi daug deguonies, nedaug biogeninių medžiagų ir druskų, mažai augalų ir gyvūnų. Distrofiniuose ežeruose dėl rūgščios aplinkos organinės medžiagos negali suirti, todėl vandenyje stinga biogeninių junginių ir deguonies.

• LT ežerų pratakumo koeficientas (santykis per metus į ežerą patenkančio vandens kkiekio su ežere esančiu vandens tūriu) labai nevienodas. Daugumos ežerų jis kinta nuo 0.5 iki 5, nors yra ir tiokių ežerų, pvz.: Paščio ežeras, kurio pratakumo koeficientas yra 317, tai reiškia, kad per metus į ežerą patenka 317 jo tūrių (šį skaičių daugiausiai lemia Šventoji). Šis dydis dažnai priklauso nuo kito rodiklio – santykinio baseino – baseino ir ežero plotų santykio. Lietuvoje šis dydis kinta nuo 4 iki 2260 km2/km2. Kranto linijos vingiuotumą ir ištęstumą labai gerai apibūdina Nagelio koeficientas N – tai kranto linijos ir tam ežerui lygiapločio apskritimo lanko ilgio santykis. Kai N=1, ežero forma primena apskritimą. Kuo didesnės N reikšmės, tuo vingiuotesnis ir pailgesnis yra ežeras. Neatsitiktinai ypač didelEs N reikšmEs atspindi ir ežerų pavadinimai: Ilgis, Ilgutis, Ilgynas.

• Ežero padėtį upių tinklo atžvilgiu galima įvertinti remiantis Hortono klasifikacija. Yra sutarta, kad intekų neturintis ežeras bus priskirtas 0 kategorijai, jei ežeras turi tik viena intaką, jam bus priskirta I kategorija (analogiškos kategorijos bus ir iš ežero ištekanti upė), kai ežeras laikomas upių santaka, jo ir ištekančios upės kategorijos priklauso nuo intakų kategorijos (pvz. jei į ežerą įteka I ir II kategorijos upės, tai ežeras ir iš jo ištekanti upė taps II kategorijos).

• Ežerai pasiskirstę labai netolygiai. Net 2/3 ežerų

telkšo ledynų išgraužtuose kloniuose. Ežeringiausios yra Baltijos aukštumos (vid. ežeringumas 6%). Ten ežeringumas mažėja einant iš ŠR į PV (Zarasuose 10%, Molėtuose 7,4%, Lazdijuose – trijulė – 6%). Taip pat gan didelis ežeringumas yra Žemaičių aukštumos šiaurinėje dalyje. Mažiausiai ežerų yra Pietryčių Lietuvoje, kurios paviršių sudarė priešpaskutinis apledėjimas, bei Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lygumose: šių kraštų upės nudrenavo poledyninius vandens telkinius, o seklūs ežerai jau virto pelkėmis. Visiškai neežeringos teritorijos – Šakių rajonas – (0,02%), Nemuno deltos regionas, Vilkaviškio rajonas ((0,5%) ir Marijampolės apskritis (0,3%).

Kaip jau minėjau, Zarasų rajonas yra pats ežeringiausias – jo ežeringumas siekia net 10%, t.y. maždaug toks ežeringumas yra ežeringiausioje pasaulio šalyje – Suomijoje. Zarasų rajone teklšo apie 300 visokio dydžio ežerų.

Drūkšių ežeras – didžiausias pagal plotą Lietuvoje. Jis tyvuliuoja netoli Lietuvos sienos su Latvija ir Baltarusija (pastarajai priklauso tik 5% viso ploto). Ežero plotas 44,8km2, didžiasias gylis – 33metrai, baseinas už ežerą didesnis 7 katrus. Kranto linijos ilgis 60.5km. Dugno reljefas labai sudėtingas –– išgulėtas ledo luisto, o vėliau performuotas susikertančių rinų (duburių). Iš viso Drūkšių ežero baseine yra 112 ežerų, jų bendras plotas siekia 51,4km2, dar pridėjus pačius Drūkšius – 96,2km2 (ežeringumas net 15,5%). Iki 1953 Drūkšių ežero vandens lygis buvo natūralus, bbet ant Prorvos upės (Baltarusijoje) pastačius hidroelektrinę, o vėliau – 1983m. – ir Ignalinos atominę elektrinę, šio ežero vandens lygis pakilo apie 1metrą. Nuo 1984 Drūkšių ežero vanduo naudojamas atominės elektrinės reaktoriams aušinti. Aušinimui naudojamas vandens kiekis 9 kartus didesnis už ežero vandens tūrį (367,6 mln. m3). Iš aušinimo sistemos išleidžiamas vanduo 3–4 °C šiltesnis už įprastą ežero vandens temperatūrą, dėl šios priežasties paviršiaus temperatūra vasarą prie elektrinės kartais siekia 33oC, žiemą apie 12oC, todėl ta dalis neužšąla net atšiauriausiomis žiemomis. Vandens skaidrumas iki elektrikės pastatymo buvo 3.5-4metrai. Pagal 1999metų tyrimus ežere vanduo yra labai švarus, t.y. pirmos klasės.

Satrai (plotas 13.3km2 – užima 5 vietą pagal didumą LT, vandens tūris 76.2mln. m3, kranto linijos ilgis – 79km – didž. LT) pprimena šakotą medį, kurio kamienas ištįsęs iš Š į P per 11km, o nuo jo kaip šakos į abi puses eina įlankos ir ežerasi – Zalvė, Zaduojys. Todėl ir ežero kranto vingiuotumas yra vienas didžiausių LT – 6.1. Sartų baseinas net 99 kartus didesnis už ežero plotą, todėl pavasarį vandens lygis vidutiniškai pakyla 1,2m, nors būna ir iki 2metrų, be to ežero skaidrumas labai mažas (apie 1,8metro), nes drumzliną vandenį atplukdo Šventoji ir kt. intakai. Ežero intakai per metus atplukdo aapie 300mln. m3 (0,3 km3), virš pačių Sartų iškrinta dar apie 10mln. m3 vandens. Taigi per metus ežeras gauna 5.5 karto daugiau vandens, nei pats talpina savyje. Bet perteklių panaikina garavimas – išgaruoja 8mln. m3 ir Šventoji, kuri per metus iš ežero išplukdo net 5 Sartus. Nors ežero gylis siekia net 21 metrą, dėl siauros ir ilgos formos pavasarį vanduo labai greit įšyla. Praėjus tik trim savaitėm po ledo nutirpimo paviršiaus temperatūra pasiekia 10oC, tada ir prasideda vandens telkinio vasara. Dėl tos pačios priežasties vanduo labai greit ir atvėsta: spalio pradžioj temperatūra nukrinta žemiau 10oC, o vidut. gruodžio 8d. Sartus aptraukia ledas. Jis Sartuose būna pats storiausias – apie 0.5metro. Ežere taip pat yra 7 salos, nors pavasarį dažniausiai atsiranda dar viena. Taip atsitinka, kai pakilus vandeniui yra užliejama pervalka. Salos plotas – net 5km2.

Tauragnas (plotas 5.13km2, vandens tūris 95.6mln. m3). Ežero ilgis – 9.5km, didžiausias plotis – 1.1km, vidutinis plotis – 0.54km. Kranto linija yra 23.65km ilgio, vidutiniškai vingiuota. Ežero dugnas gilėja staigiai. Tai giliausias (60.5m) ir aukščiausiai virš jūros lygio (165m) esantis Lietuvos ežeras. Giliausia vieta yra ežero vakarinėje dalyje. Nors Tauragnas yra giliausias, bet vėjas sugeba jį išmaišyti iki pat dugno. Sąlygos sąmaišai palankios, nes ežeras yra iišsidėstęs išilgai vyraujančiai vakarų vėjo krypčiai, t.y. driekiasi iš vakarų į rytus. Bet dėl didelio gylio ežeras vėlai užšąla – vidutiniškai gruodžio 19d. Nuledėja apie balandžio 16 d. Kadangi per vasarą ežeras sukaupia daug šilomos, vandens masės vid. temp. spalio mėn. būna 9.7oC, o lapkritį 5.8oC, nors esti žiemų, kai ištisimė ežero danga nesusidaro. Per metus Tauragno vandens lygis svyruoja apie 67cm. Vidutinis vandens skaidrumas vasarą – apie 5 metrai. 1955m. prie ežero pastatyta hidrologinė stotis, ji veikia iki šiol.

Dūburio ežeras įdomus tuo, kad turi didžiausią salą, užimančią 45 ha ploto, tai – Astravos sala. Jis taip pat dar turi keturias salas, kurios užima beveik trečdalį viso telkinio ploto (ežero plotas beveik 100ha, o salų – 47 ha).

Dar galima paminėti Luodžio ežerą (plotas 13.2km2, kranto linijos ilgis 28.5km, didžiausias gylis 18.4m, dėl mažo baseino ploto vandens lygis svyruoja apie 30cm per metus, per ežerą prateka pats Šventosios aukštupys), Kretuono ežerą (plotas 8.8km2, vandens tūris 46mln m3, rudenį vandenys nuskaidrėja iki 6metrų, bet vasarą dėl žydėjimo skaidrujmas sumažėja perpus. Vandens lygis per metus svyruoja apie 55cm, kranto linija mažai vingiuota, lygi 16.6km ilgio, turi 3 salas, kurių didžiausia tarytum perskiria ežerą į 2 dalis), Rubikių ežerą (užima 9.4km2, ežero ilgis 5km, pplotis 3.4km, kranto linijos ilgis 24km, ežero puošmena – 16 salų, kurių didžiausia užima net 16.4ha, turi nemažai povandeninių kalvų, kurių aukščiausia siekia net 14metrų, vandens perteklius iš šiaurinio galo Anykštos upe nuteka į Šventąją). Baluošo ežeras (vienintelis ežeras LT, turintis salą su ežerėliu, kurio gylis viršija 7metrus).

Molėtų rajono ežeringumas jau mažesnis, apie 8%. Rajone yra tokie ežerai kaip Siesartis, Asveja, Juodieji ir Baltieji Lakajai ir kiti.

Į Lakajų draustinio sudėtį įeina J. ir B. Lakajai, Siesartis ir dar apie 15 ežerų. Kadangi ežerai yra gilūs – visame Lakajų draustinyje yra net 6% visos Lt ežerų vandens. Baltieji Lakajai išsiskiria gyliu – 45 metrų duobė telkšo vos 200metrų nuo kranto. Abu Lakajai yra tipiški dubakloniai ežerai –siauri, ilgi (BL – 9km, JL – 6km, o vidutinis plotis 0.7km), gilūs ir duobėti. Ežerų vandens lygis per metus svyruoja nedaug – apie 60cm. Siesarčio ežere yra 6 salos, bet jos užima net 6% ežero ploto, todėl Siesartis pagal salingumą užimą 3 vietą LT. Giliausia vieta(37.4m) nuo kranto nutolusi tik per 140metrų.. Ypač gražiai atrodo Birutės sala, kurią apie krantą juosia 7 labai gilios duobės. Prie ežero kažkada veikė HS.

Asvejos ežeras yra unikalus visais atžvilgiais. Pirma, Lietuvoje jis yra ilgiausias – net 22km neskaitant

įlankų, su jomis – 29km, antra – tai ne vienas o du ežerai, sujungti maždaug 200metrų ilgio protaka, bet kadangi ežerų vandens lygiai vienodi, visi juos ir vadina vienu ežeru. Kranto linijos vingiuotumo koeficientas 6.4. Asveja labai gili (50m) ir sukaupusi 1.5 daugiau karto vandens nei gylio rekordininkas Tauragnas, net 148.8mln m3 vandens. Giliausia vieta nuo kranto nutolusi tik 100metrų. Seniai pastebėta, kad duobės ežere kaitaliojas ritmiškai – vidutiniškai kas 670metrų. Ežerą maitina 230km2 ploto baseinas. Lyg ir nemažas, bet jjei Asveja staiga išdžiūtų, vanduo į senuosius krantus sugrįžtų tik po gerų 3 metų.

Veisiejų ežeryne, kaip minėjau, ežerai užima apie 6% teritorijos. Čia telkšo tokie ežerai kaip Dusia, Metelys, Obelija, Veisiejis, Didžiulis ir kt.

Metelių draustinį sudaro 3 pagal dydį išsirikiavę ežerai – Dusia (23.2km2), Metelys (12.9km2) ir Obelija (5.7km2). Visi 3 ežerai lėkštadugniai, laipsniškai gilėjantys link dugno. Ežeruose sukauptos didžiulės vandens atsargos – net 8% visų LT ežerų vandes, iš jų ¾ Dusios ežere, kurio gylis 32.4m. Ežeras 11971m tapo tvenkiniu, kai Spernios upėje buvo pastatytas šliuzas, tada ežere vandens lygis pakilo 0,6metro ir jame papildomai buvo sukaupta 12mln m3 vandens (dar vienas Metelys). Vandeniu užpildoma sausmečiu nukenčianti Šešupė. Vandeningais metais vandens gauna ir Žuvinas. Ežero baseinas už jjį patį didesnis tik 4.5 karto, todėl ir potvyniai visutiniškai būna tik 22cm. Per metus vandens lygis svyruoja apie 40cm. 1926m prie Metelio ežero buvo pastatytas matavimo postas, veikęs tik 6metus. Per metus vandens lygis svyruoja maždaug 30cm. Stiprūs vėjai ilgai neleidžia ežerams užšalti. Dusia ledu pasidengia tik apie gruodžio 29d. Obelijos kranto linija, ypač rytinė, mažai vingiuota, beveik tiesi, yra 11.7km ilgio. Kadangi ežeras negilus, tai jo vandens temperatūra visame sluoksnyje beveik vienoda, vasarą prie dugno ji siekia 18oC. Negilus ežeras labai apaugęs, visą dugną nuklojusi vešli povandeninė augalija, o kone visas pakrantes juosia nendrių juosta. Nors visi 3 ežerai gimę vienu metu, dėl skirtingų sąlygų paseno nevienodai. Dusia subrendusi, bet pačiame gražume, o Metelys ir Obelija – senukai. AApie tai byloja ir jų vandens skaidrumas: Dusios – 7m, Metelio – 3-4m, Obelijos – 1.5-2metrai.

Žuvintas – liekaninis ežeras, nes vakarinėje ir šiaurinėje dalyje telkinys jau pasiekė aukštapelkės stadijas su storu durpių sluoksniu, o pietinė dalis pelkėja lėčiau – ten ir yra Žuvinto ežeras. Dabar jis užima tik 18% to ploto, kurį ežeras užėmė savo gyvavimo pradžioje, t.y. apytiksliai prieš 8000metų. Į ežerą savo vandenis plukdo Dusios, Gilučio ir Simno ežerai. Ežere yra 2 salos: Sala ir Salaitė, taip pat yyra nemažai nepastovių, plaukiojančių salelių, vadinamų plovomis. Iš ežero išteka Dovinė – dešinysis Šešupės intakas. Ežero plotas 10.3km2, didžiausias gylis 2.5metro. Žuvintas – pirmasis LT rezervatas, įsteigtas Tado Ivanausko 1937m.. Žuvinto rezervate užregistruotos net 255 paukščių rūšys.

Vištytis. Jei ežeras visas priklausytų Lietuvai, būtų 4 pagal didumą. Dėl Lietuvai priklausančios dalies visada kildavo nesutarimų su Rusija. Anksčia Lietuvai priklausė tik 2.2%, dar anksčiau daugiau nei pusė ežero. Nuo 2003metų mums priklauso apie 30%, t.y. 543ha. Ežeras yra senesnis už Baltijos jūrą. Ežero gylis svyruoja nuo 10 iki 50 metrų (pietinėje dalyje). Ežeras laikimas vienu švariausiu ir giliausiu ežeru rytų Europoje. Vandens skaidrumas yra apie 4-5metrai.

Žemaičių aukštumoje yra 3 didesni ežerai, tai Rėkyva, Plateliai ir Lūkstas.

Platelių ežeras yra Žemaitijos nacionaliniame parke, su visais arti jo esančiais ežeriukais sudaro net 2.5% viso LT ežerų tūrio. Ežeras yra sudėtingos formos, ištįsęs iš Š į P. Jo ilgis 6.75km, didžiausias plotis 3.45km, plotas 12km2. Kranto linija labai vingiuota – aplink ežerą 30.8km, ypač pietinėje ežero pusėje, kur yra keletas didelių įlankų ir pusiasalių. Salos išsidėsčiusios arčiau vakarinio ežero kranto, bendras jų plotas 0.14km2. Dugno reljefas labai įvairus – vakarinė ežero dalis yra seklesnė, rytinė – gilesnė. Giliausia vieta – 46 metrai – yyra beveik ežero centre. Krantai labai nevienodi. Daugiausiai Platelius supa kalvos, o atskiri pakrančių ruožai yra užpelkėję. Vandens skaidrumas centrinėje dalyje siekia 7 metrus. Užšąla vidutiniškai gruodžio 22dieną., žiema trunka apie 113parų.

Rėkyva (dešimtas pagal dydį LT ežeras, plotas 11.8km2, vidutinis gylis 2m). Kadangi ežeras yra seklus, jo pakraščius greitai užkariavo vandens ir pelkių augalai, todėl jau dabar ežerą supa didelis, net 34km2 ploto pelkių kompleksas. Nuo praeito šimtmečio iki 1956m ežero vandens lygis pakilo 2.4 metro ir buvo naurdyta apie 4km2 durpių, kurios pasklido po visą ežerą. Prie ežero įrengta AB „Šiaulių energija“, ežero vandenį naudojanti katilinėms maitinti.

Lūkstas – 13 pagal dydį, jo plotas siekia 10.2km2. Ežeras ištįsęs iš Š į P ir yra 6.15km ilgio. Didžiausias plotis šiaurinėje dalyje, vidutinis apie 1.65km. Kranto ilgis 19.15km, šiek tiek vingiuotas. Dubuo nesudėtingas, lėkštas. Rytinėje dalyje yra keletas seklumų. Ežeras negilus, vidutinis gylis siekia 4.5m. Krantai šiek tiek užpelkėję. Vandens skaidrumas centrinėje dalyje tesiekia 2 metrus. Ežeras yra unikalus tuo, kad jame randama gintaro.

Kiti ypatingesni LT ežerai

Krokų Lanka – vienintelis jūrinės, arba lagūninės, kilmės ežeras, susidaręs Nemuno suneštoms nuosėdoms atitvėrus dalį Kuršių marių. Plotas 7.9km2. Krantai žemi, smėlėti, šiaurinėje dalyje užpelkėję, atabradas beveik ištisai apaugęs meldų, nendrių juosta. Vidutinis gylis 2metrai. Ežero vvandens lygis tik 10 cm aukštesnis nei Kuršių Mariose ir per metus smarkiai svyruoja, tai priklauso nuo to, kiek vandens atplukdo Minija ir Atmata. Salų neturi.

Širvenos ežeras, esantis šiaurinėje šalies dalyje yra pats seniausias dirbtinės kilmės ežeras LT. Jis atsirado 1575 metais užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes jų santakoje. Ežero plotas, priklausomai nuo vandens lygio, svyruoja nuo 320 iki 350 hektarų. Vidutinis ežero gylis yra 2.25 metro. Didžiausias gylis yra 3.45 metro. Ežere būna nuo 6877 iki 8350 tūkstančių kubinių metrų vandens.

Merguvos ežeras yra pats didžiausias (44.8ha ploto) upinės kilmės ežeras, besidriekiantis Nemuno žemupyje.

Hidrologinės stotys: Tauragnų ir Totoriškių, bei Satrų ir Žuvinto (pastarieji du postai nepriklauso Lietuvos hidrometeorologinei tarnybai).