LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų

žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo

artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug

Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.

1917 m. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia pripažino, kad dėl pajėgiausių

darbininkų paėmimo daugelyje vietų derliui nuimti trūksta darbo jėgos.

Mirusiųjų žmonių skaičius viršija gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių

daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. ––

12,5 tūkst.

1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva

prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis

dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,

praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio

žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikia

gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,

norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam

ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų

deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias

teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir

tremtinių patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m., t.y.

vos grąžinus jai Vilniaus krašto dalį. Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto

deportavo apie 25000 lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y.

visą stalinį laikotarpį. KKai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš

Lietuvos buvo ištremta apie 65000 žmonių.

Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio

karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta

apie 30000, o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60000 žmonių iš

Lietuvos ir apie 170000 žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240000 Lietuvos

žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur.

Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais

skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias

SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260000 Lietuvos gyventojų,

daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje žuvo, mirė nuo

ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą.

Nors pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos

turėjo labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje

sunkino keletas aplinkybių. Pirma, nugalėjus fašistinę Vokietiją,

Raudonojoje armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai

– daugelis lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant

karo veiks-mams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių

pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasi-dėjo

Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės

įtakos gimstamumui ir normaliai gyventojų reprodukcijai.

Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos

100000, t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę

gyventojų deportaciją, kurią iš dalis slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”

iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. Žymesnis gyventojų

skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties. Didžiausias

gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai gimė 63 tūkst.

kūdikių. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo

kristi, bet vėl padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų

karta. Vėliau tokia gimstamumo bangų viršūnė, nors ir žemesnė, buvo

užregistruota 1985-1987. Toks gimstamumo “bangavimas” kas 20-23 metai

pastebimas visose šalyse, kurios patyrė didelius gyventojų nuostolius,

masinių epidemijų, stichinių nelaimių.

Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą daugiausia dėl

įvairių pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada

pradėjo į Lietuvą grįžti dalis tremtinių.

Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis prieaugis nuo 7-ojo

dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius nuolat augo. Tą

augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas į Lietuvą iš kitų

respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.

1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3708,2

tūkst. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m.

jis sumažėjo 39,7 tūkstančio. Galima kalbėti apie tai, kad gyventojų

skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos, didesnės už imigraciją.

Ši emigrantų grupė gali būti apibūdinta ir kaip Rusijos piliečiai, panorę

dėl kurių nors priežasčių gyventi šalyje, pakeitę savo politinį statusą.

Mano išvada yra tokia: kaip jau aukščiau minėta, Lietuvos gyventojų

mažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija ir mažas gimstamumas.

Pažvelgę į migracijos lentelę, matome, kad migracinis saldo yra neigiamas,

bet kartu ir auga. Dėl mažo gimstamumo, manau, jog reikėtų sudaryti

geresnes ekonomines ir socialines sąlygas jaunoms šeimoms, nes kaip puikiai

žinome, dabartiniu laiku, kas antroje šeimose yra tik vienas vaikas, ir to

priežastys yra kaip jau minėjau socialinės ir ekonomines sąlygos.

———————–

[pic]

|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracinis|

| | |saldo |

|1990 |23592 |14744 |-8848 |

|1991 |20703 |11828 |-8875 |

|1992 |28855 |6640 |-22215 |

|1993 |15990 |2850 |-13140 |

|1994 |4246 |1664 |-2582 |

|1995 |3773 |2020 |-1753 |

|1996 |3940 |3025 |-915 |

Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę.

Naudota literatūra:

1. S. Vaitekūnas, “Lietuvos teritorija ir gyventojai”, sp. “Alma litera”,

1998 m.

2. S. Vaitekūnas ir E. Valančienė, “Lietuvos geografija 9 klasei”, sp.

“Alma litera”, 1998 m. (Statistiniai duomenys)

3. J. Zagorskis, “Lietuvos socialinė geografija 9 klasei”, sp.

“Danielius”, 1997 m. (Statistiniai duomenys)

4. Statistikos departamentas, “Lietuvos gyventojai”, sp. “Mintis”, 1990 m.