Lietuvos liaudies buities muziejus

TURINYS

ĮVADAS 3

LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS 4

ISTORIJA 4

EKSPOZICIJOS 6

AUKŠTAITIJA 6

DZŪKIJA 7

SUVALKIJA 8

ŽEMAITIJA 9

MIESTELIS 10

JURTA 10

KITI LIAUDIES BUITIES MUZIEJAI LIETUVOJE 11

ETNOGRAFINĖ PAJŪRIO ŽVEJO SODYBA LIETUVOS JŪRŲ MUZIEJUJE 11

SKRIAUDŽIŲ BUITIES MUZIEJUS 11

SKANSENAS – BUITIES MUZIEJUS PUNSKE 12

ŽEMAITIJOS KAIMO MUZIEJUS 12

SMILGIŲ ETNOGRAFINĖ SODYBA 12

ETNOGRAFINĖ SODYBA ARKLIO MUZIEJUJE 13

PABAIGA 14

LITERATŪRA 15ĮVADAS

Visame pasaulyje, siekiant išsaugoti senuosius kaimo ar miestelio pastatus, senąją buities kultūrą, kuriami muziejai po atviru dangumi. Pirmasis toks muziejus buvo įkurtas 1891 m. Stokholme ir štai jau daugiau nei 100 metų jis lankomas ir žinomas Skanseno vardu. Į jį buvo perkelti charakteringiausi pastatai iš įvairių Švedijos provincijų. Skanseno pavyzdžiu muziejai po atviru dangumi ppradėjo kurtis ir kitose šalyse. Švedų Skansenas davė vardą mokslo šakai, tyrinėjančiai muziejus po atviru dangumi – skansenologijai. Jo pavadinimas kartais naudojamas kaip bendrinis šio tipo muziejams, ypač šį terminą – „skansenas“ – naudoja lenkų muziejininkai.

Pirmasis muziejus po atviru dangumi, pristatantis Lietuvos kaimo architektūrą ir valstiečių buitį, buvo 1905 m. įkurtas „lietuviškas namelis“ Tilžėje. 1912 m. atidarytame Tėviškės muziejuje Karaliaučiuje lietuviški eksponatai sudarė didžiąją dalį. Šio muziejaus vienos lietuviškos sodybos fragmentas išliko Olštyneko etnografiniame parke muziejuje (Lenkija). Kaip Tilžės „„lietuviško namelio“, taip ir 1930 m. Kaune Parodos kalne įkurto Tėviškės muziejaus po II pasaulinio karo neliko nė ženklo.

1959 m. įkurtas buities skyrius prie Rokiškio kraštotyros muziejaus buvo pirmasis muziejus po atviru dangumi po karo. 1963 m. pradėtas kurti TTelšių liaudies buities muziejus (dabar–Žemaičių kaimo buities muziejus.

1966 m. įkurtas visos Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Vėliau kūrėsi atskiri muziejai (Skriaudžių, Agluonėnų) arba etnografinės sodybos įvairaus profilio (Jūrų, Arklio, krašto) muziejuose. Punske, Lenkijoje, veikia Skansenas – buities muziejus, pristatantis aplinkinių lietuviškų kaimų architektūrą ir valstiečių buitį.LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS

Vaizdingoje Kauno marių pakrantėje prie Rumšiškių įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. 5 km ilgio kelias vingiuoja tarp miškų, pievų, kalnelių. Prie jo – jaukios sodybos su šimtamečiais pastatais po šiaudiniais stogais, su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su kryžiumi kieme ar koplytėle pakely. Namuose – iššluota asla ar baltumu šviečiančios grindys, popierinės karpytos tarsi nėriniai užuolaidėlės, spalvingi ar kuklesni audiniai, šventųjų paveikslai, buities rakandai, darbo įrankiai – atrodo, kad šeimininkai tik ttrumpam kažkur išėję.

Per kelias valandas galima pabuvoti ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje, Dzūkijoje ar Suvalkijoje. Nesunkiai pastebimi etninės kultūros bendrumai ir skirtumai, ypač architektūroje. Bet lankytojams įdomu,kokie gi žmonės čia gyveno. XIX a. kitataučiai mokslininkai ir tyrinėtojai, domėjęsi lietuvių gyvensena, papročiais, tradicijomis, pastebėjo, kad lietuviai buvo darbštūs, sumanūs, svetingi, laikydavosi žodžio, mėgo dainuoti. Ne vienas iš tyrinėtojų atkreipė dėmesį į lietuvaičių rūbus, nagingumą („Laumės išmokė lietuvininkes megzti ir siūti, austi ir siuvinėti, todėl jos tokios nagingos šiems dalykams“/Otto Glagau/),muzikalumą, laikyseną, šukuoseną,. EEduardas Gizevijus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Tilžėje, apie lietuvaites sakė: („. dailūs veido bruožai, perdėm gražus lieknas ūgis, susijęs su tauria laikysena, savigarbos ir žavaus meilumo derinys“, teikė „lietuvaitėms būdingą . žavumą“).Istorija

1965 balandžio 30 d. tuometinė Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti visos Lietuvos liaudies buities muziejų. 1966 m. vasarą buvo sukomplektuotas nedidelis muziejaus kolektyvas, sudaryta muziejaus mokslinė taryba. Ją sudarė etnografai, architektai, istorikai, menotyrininkai ir muziejininkai ( J. Baršauskas, K. Šešelgis, V. Landsbergis-Žemkalnis, J. Glemža, R. Jaloveckas, B. Kugevičienė, S. Čipkus, I. Butkevičius, V. Milius, S. Daunys, P. Vėlyvis, K. Čerbulėnas ir kt.). Tarybos pirmininkas buvo muziejus direktorius V. Stanikūnas. Pirmasis mokslinės tarybos posėdis įvyko 1966 m. rugsėjo 13 d. Jame nagrinėta muziejaus darbų programa ir generalinio plano sudarymo principai.

1967 m. pradėtos muziejaus statybos. Pirmieji eksponatai – stiebinis malūnas iš Raseinių raj. ir numas iš Plungės raj. pastatyti 1968 m. 1974 m. lietingą apniūkusią birželio 22 dieną muziejus buvo atidarytas lankytojams. Po to muziejaus statyba tęsėsi, buvo suformuotas aukštaičių gatvinis rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėstas žemaičių branduolinio kaimo fragmentas, Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba (iki šiol dar nėra joje gyvenamojo namo – stubos), ir pradėtas miestelio aikštės perimetrinis užstatymas.

1993 m. muziejuje aatsirado neįprastas statinys – jurta, panaši į tokias, kokias 1941 -1942 m. tremtiniai statėsi prie Laptevų jūros. Svetima Lietuvos kultūrai, ji tarsi simbolizuoja tą posūkio tašką, nuo kurio taip pasikeitė Lietuvos kaimas. Prie jurtos vyksta Lapteviečių brolijos (tremtinių, grįžusių nuo Laptevų jūros) sambūriai, minint liūdnas Lietuvos istorijai datas. Į sambūrius atvykstą jakutai džiaugiasi taip toli nuo gimtosios šalies matydami savo kultūros pėdsakų.

Šiuo metu muziejaus statybos beveik sustoję dėl sunkių ekonominių sąlygų. Bet galima pasidžiaugti, kad muziejuje organizuojamos šventės – Užgavenės, Velykos, Jurginės ir kt. Jau tradicija tapo, kad rajono gaisrininkai pamini muziejuje Šv. Florijono dieną, sportininkai (ir ne tik jie) „bėga aplink Lietuvą“. Muziejuje vyko senųjų automobilių paroda ir lenktynės. Daugybę lankytojų sutraukdavo Povilo Mataičio vadovaujamo Klojimo teatro spektakliai. Ypatinga nuotaika pasižymėjo pirmasis muziejaus renginys – Pirmosios vagos šventė. Sunku ir išvardinti visas vykusias šventes. Į Dzūkų, Aukštaičių ar Suvalkiečių dienas muziejuje suvažiuoja folkloriniai ir etnografiniai ansambliai ir džiaugiasi patys, ir linksmina lankytojus.

Muziejų lanko tiek Lietuvos žmonės, tiek svečiai iš įvairių pasaulio šalių. Vieni ekspozicijas apžiūri savarankiškai, kiti naudojasi muziejaus gidų paslaugomis. Trumpiausia ekskursija truko 10 min., kai lankesi Kubos žemės ūkio ministras, ilgiausia – 6 val., kai muziejumi domėjosi gydytojas iš Islandijos Helgi Valdimarson. Muziejuje lankėsi Lietuvos pprezidentai A.Brazauskas ir V.Adamkus, Seimo pirmininkas V.Landsbergis, Švedijos, Norvegijos karališkosios poros, Estijos, Islandijos prezidentai, Lenkijos Seimo nariai, įvairių šalių ambasadoriai Lietuvoje. Muziejus yra Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos narys.Ekspozicijos

Muziejaus teritorija – 175 ha.

Etnografinių nekilnojamų objektų – 180.

Kilnojamų eksponatų – daugiau nei 80000.

Pristatomas laikotarpis – XVIII a. pab. – XX a. pr.

Pristatoma to laikotarpio Lietuvos kaimo ir miestelių pastatų architektūra ir gyventojų buitis. Iš visų Lietuvos pagrindinių etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – į muziejų perkelti būdingiausi gyvenamieji ir ūkiniai gamybiniai pastatai pristatomi regionus atitinkančiuose sektoriuose sodybomis, kaimų ir miestelio fragmentais. Keletas sodybinių pastatų ir kai kurie liaudies technikos paminklai pristatomi pavieniui. Sektoriai vizualiai atskirti vienas nuo kito mišku ar reljefo dėka. Tad pereinant iš vieno sektoriaus į kitą nejučiomis patenkama į kitų tradicijų Lietuvos regioną. Pagrindinis pristatymo vienetas – sodyba su gėlių darželiu, kryžiumi ar koplytstulpiu, sodu, daržu, tvoromis, šuliniu ir kt. Pastatų interjero ekspozicijos šiokiadieninės ir šventinės, atspindinčios pvz. vestuves, Velykas. Ekspozicijose dažniausiai tik tie daiktai, kurie reikalingi pasirinktai temai geriausiai išreikšti. Pristatomos ne tik statiškos moksliškai pagrįstos ekspozicijos, bet ir mažiau tikslios, tačiau atraktyvesnės dinaminės – miestelyje galima stebėti puodžių, krepšių pynėjos, papuošalų meistrų, medžio drožėjų ir tekintojų senovinėmis staklėmis, darbą. Prie

muziejaus veikia Rumšiškių muziejaus dvaro akademija, kuri propaguoja neformalią aukštesniąją suaugusiųjų mokyklą.

Atokiau nuo muziejaus apeigos kelio pastatyta jurta primena skaudų tautai XX a. laikotarpį – trėmimą į Sibirą, prie Šiaurės Ledjūrio. Pagonybę primena dubenėti apeiginiai akmenys po ąžuolais, laikus, kai Lietuvos giriose buvo pilna ir meškų, ir bičių – senovinio bityno rekonstrukcija

Aukštaitija

Didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Žmonės gyvena laisvai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – „ūlyčiose“, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Svirnai dažniausiai vvienos patalpos, tradicinis gyv. namas – gryčia – 3-5 patalpų Audiniuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. ištekėjusios moterys dar dengė galvas nuometais, kaimuose skambėjo sutartinės.

Muziejuje Aukštaitija pristatoma vienkiemine sodyba, gatvinio rėžinio kaimo fragmentu, keliais pavieniais pastatais. Vienkieminėje sodyboje technikos mėgėjus sudomina tiltinė linų minamoji, architektus, statybininkus, etnografus – retos konstrukcijos, su uždaru kiemeliu viduje tvartas.Gryčios priemenėje pilna indų, rykų, paruoštų lietuvių mėgiamo ir apdainuoto gėrimo – alaus darymui. Dar ne taip seniai skambėdavo: „„Kaklelis gerti ištroško, kaklelis gerti ištroško, dantys į ragą sudžiūvo“.Kaime visi pastatai būdingi laikotarpiui ir regionui, ir kiekvienas iš jų yra dar ir nedidelis kaimo architektūros šedevras.

Ekspozicijos atspindi ir spaudos draudimo laikotarpį, ir kasdienius bei retesnius (kaip rėčių gamybą ar ppintinių pynimą) darbus, ir keliaujančio siuvėjo buvojimą kaime, ir šventes (Velykas, vestuves).

Kaimo pakraštyje, pamiškėje stovi aštuonkampė kapinių koplyčia. Puošnūs aukštaitiški memorialiniai paminklai pristatomi dviem V. Svirskio kryžiais, koplytstulpiu, stogastulpiais.

Dzūkija

Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis, su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų .Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį. Kraštas dainingas, dar gal prieš dvidešimt metų, žiūrėk, susės dzūkų pulkelis į maršrutinį autobusą („koncesinę“, kaip kartais pavadindavo ) Varėnoje – ir iš kart pradeda dainuoti, ir skamba daina iki Rudnios ar Zervynų. Europos muzikologams sunku buvo ppatikėti, kad kaimo močiutė mūsų laikais .gali išdainuoti 200, 300, o ir 500 dainų.

Muziejuje Dzūkija pristatoma padriko kaimo fragmentu ir vienkiemine sodybėle, būdinga tarpinei Suvalkijos ir Dzūkijos kultūrų zonai. Vienkiemio visi keturi pastatai – gyvenamasis namas (pirkia), svirnelis, tvartas ir klojimas – atviri lankytojams. Kaime kol kas atidaryta tik keli pastatai. Viena pirkia atkelta iš Musteikos kaimo. Joje pas eigulį Gaidį jaunystėje apsistodavo profesorius Tadas Ivanauskas, mėgęs medžioti ir žvejoti. Seklyčioje įrengta ekspozicija, šiek tiek susijusi su to laikotarpio profesoriaus ggyvenimu, kitame – ekspozicija, skirta Dziedams – mirusiųjų paminėjimui. Prie pirkios, po pušele – nedidelis, skoningai dekoruotas svirnelis su balkonėliu. Paulius Galaunė, tyrinėdamas svirnus, pastebėjo įdomų dalyką – mūsų svirneliuose ilgio ir pločio santykis labai artimas tam dydžiui senosiose graikų šventyklose.Suvalkija

Anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, derlingi laukai, darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX – XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu gal daugiausia išsilavinusių žmonių. Majoratinė teisė ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs, sumanūs, be galo taupūs. Suvalkiečių stubos, kitų pastatų architektūra tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių. Sodybos, apsodintos medžiais, atrodė „tarsi žalios salos geltonoje javų jūroje“.

Muziejuje Suvalkija pristatoma 3 sodybomis, aliejine, stiebiniu vėjo malūnu. Viena, būsima stambiausia suvalkiečių sodyba, dar nebaigta, kita, bežemio miško darbininko – sodybos vardo neverta, nes joje tik mažytė stubelė ir ūkinis pastatėlis – tvartukas su kamarėle ir daržinėle po vienu stogu. Kol kas daugiausia informacijos galima gauti iš vidutinio suvalkiečio sodybos, turinčios būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą. Stuboje stovinčio krosnies su „zelikiu“ (šildomu krosnies priestatėliu, ant kurio taip malonu pasėdėti ar pagulėti , kai už lango dargana ar speigas) pakūra virtuvėje – suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingas šeimininkas ttaupo malkas – mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, taupo savo laiką, nervus ir (gal būt, svarbiausia!) kibirą vandeniui iš šulinio semti – įtaiso užraktą kibirui ant svirties kablio. Vaikus sužavi šuns būda su durelėmis – kad per speigus šuo nesušaltų.Žemaitija

Kuplūs, žemai nuleistais stogais stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, pastatuose – daug patalpų. Namuose – patogūs išardomi baldai, daug medžio raižinių (liko žinomos kelių meistrų pavardės – Vinkus,Kuneika, Grigalavičius.).

Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkalūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Ligi pat XX a. II pusės po kaimus per Užgavėnes vaikščiojo persirengėliai.

Muziejuje žemaičių branduoliniame kaime lankytojams atidarytos 3 sodybos: vidutinioko, mažažemio ir turtingo didžiažemio, kuris jau negalėjo išsiversti be samdinių. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos. Daugelį sudomina linų apdirbimo įrankiai ir mašinos, klumpiaus bei puodžiaus dirbtuvėlės, akį patraukia Užgavėnių kaukės. Ant kamarėlės sienos kabanti auksu spindinti linų sruoga primena vokiečių tyrinėtojo pasakymą, kad lietuvaitės aukštu ūgiu, mėlynomis akimis ir šviesiais lininiais plaukais sužavėjo ne vieną užsienietį. Netoli kepurinio malūno ir pakelės smuklės nedidelėje sodybėlėje stovi dabar jau unikalus pastatas – senasis numas su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpėlėmis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama, o XIX aa. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai.

Žemaitijos sektoriaus pakrašty esančios sodybos tvarte laikomi muziejaus arkliai – yra tarp jų ir garsiųjų „žemaitukų“, ir Lietuvos sunkiųjų, ir sustambintų „žemaitukų“. Dar XIX a. žemaitukai skynė laurus įvairiose parodose užsienyje ir Lietuvoje.Miestelis

Miestelis su bažnyčia, turgumi, karčema (deja), krautuvėmis buvo traukos centras aplinkinių kaimų gyventojams. Koks šurmuliavimas per didžiuosius turgus! Kike malonių susitikimų per atlaidus! Kiek viliojančių krautuvių krautuvėlių, į kurias pardavėjai (daugiausia žydai) tiesiog už rankovės traukia. Namas prie namo, dar kelios gatvelės – ir žmogui iš erdvių vienkiemių, laukų tiesiog klaidu. Senelė, šimtmečio pradžioj pirmą kartą atvažiavusi į Zarasus, sugrįžusi namo: „Vaikeli, vaikeli, taigi susuko galva – taigi mūrai, mūrai .“

Muziejinis miestelis dar toli gražu neužbaigtas, tačiau jau dabar traukia lankytojus puodžių, medžio drožėjų ir tekintojų, pynėjų, papuošalų kūrėjų darbais. O svarbiausia, kad kiekvienas tose dirbtuvėlėse gali pabandyti ką nors sukurti pats. Ir didelius, ir mažus sudomina pradžios mokykla su mokytojo butu, ir parduotuvė su nematytais geležies dirbiniais, ir važeliai, „lineikos“ dar uždarytos karčemos ratinėje – garaže. Turgaus aikštėje ant aukšto postamento spalvota skulptūra – tai Šv.Florijonas, saugodavęs miestelius nuo gaisrų.Jurta

Kaip kontrastas gražioms, jaukioms sodyboms, nuošaliau nuo apeigos kelio, atskirtas miškeliu, sovi neįprastas , velėna dengtas statinys – jurta ir

aklinas, tik su mažučiu, vielomis apraizgytu langeliu, gyvulinis vagonas. Neturintys nieko bendra su lietuvių kultūra, jie tik primena skaudų Lietuvai 1940 – 1953 m. tremčių ir naikinimo laikotarpį, kurį vienu sakiniu apibūdino žurnalistė Laima Kanopkienė : „Svetima kalba kalbantys vyrai šautuvų buožėmis sudaužė krištolinę lietuviško kaimo tylą“.

Tiems, kurie prie Laptevų jūros slėpėsi jurtoje nuo geliančio vėjo ir šalčio, tiems, kurie niekad iš ten negrįžo, tiems, kurių šeimos ir sodybos buvo išdraskytos – stovi prie jurtos du paminklai.KITI LIAUDIES BUITIES MUZIEJAI LLIETUVOJE

Etnografinė pajūrio žvejo sodyba Lietuvos jūrų muziejuje

Baltija pajūrio lietuviams buvo ir vartai į pasaulį, ir šeimos maitintoja. Į 1891 m. atidarytą Palangos jūreivystės mokyklą stojo nemažai vietinių žvejų. Baigę jie plaukiojo locmanais, kabotažinio plaukiojimo šturmanais, o broliai Snarskiai, kilę iš Kunigiškių kaimo netoli Šventosios, dirbo kapitonais Roterdame.

Žvejai laikėsi įvairių prietarų. Pvz., jie tikėjo, kad nuo jūros dievybių rūstybės gali apsaugoti į tinklus dedamas šermukšnis ar duona su druska.Kad tinklai būtų pilni žuvies, juos megzti pradėdavo pilnatyje ar gausiai sningant.

Jūra žžvejams buvo tarsi gyva. Iš pagarbos jūrai, kaip pasakojo Niklas Vindigis, dabar jau besiilsintis Šventosios kapinaitėse, žvejai nesimaudydavo jūroje. Kitas Šventosios žvejys, senukas Balčius, ir paskutinę savo gyvenimo dieną dar įstengė nueiti tuos keliolika žingsnių nuo namų iki kopos viršūnės, kkad kaip ir visuomet, nusilenktų ir padėkotų Jūrai.

Skriaudžių buities muziejus

Prie kelio Kaunas – Marijampolė, apie 20 km nuo Kauno, išsidėstęs nedidelis, bet Lietuvos muzikinei kultūrai svarbus Skriaudžių miestelis. Šio šimtmečio pradžioje vargonininkas Pranas Puskunigis Skriaudžiuose suorganizavo pirmąjį Lietuvos kanklininkų ansamblį, kuris su užsidegimu ir pasisekimu koncertuodavo aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose. Dabartinis Skriaudžių etnografinis ansamblis šauniai koncertavo 1997 m., minint Skriaudžių buities muziejaus 30 – metį.Skansenas – buities muziejus Punske

Punskas vadinamas neoficialia Lenkijos lietuvių sostine. Miestelyje ir plačiose jo apylinkėse gyvenantys lietuviai – autochtonai, nelengvomis sąlygomis stengiasi išlaikyti savo materialinę ir dvasinę kultūrą. Mėgstantys šokti, dainuoti, groti susiburia į ansamblius, koncertuojančius Lenkijoje, Lietuvoje, kitose šalyse. Ne vienas ansamblis yra pelnęs aukštus apdovanojimus įvairiuose konkursuose ir renginiuose. Pagarbą protėviams atspindi ir llietuviškumą palaiko lietuvių buities muziejus – skansenas Punske.Žemaitijos kaimo muziejus

Žemaitijos kaimo muziejus įsikūręs 15 hektarų plote autentiškuose XIX a. pab. – XX a. pr. pastatuose, kuriuose eksponuojami to meto buities apyvokos reikmenys, ūkio padargai, baldai.

Kultūrinė, šviečiamoji veikla Tradiciniai folkloro festivaliai „Ėr paauga žalė lėipa“, „Pasiejau maža popa“; Klojimų teatrų krivulės.

Kitos žinios apie muziejų 1967 m. į muziejų buvo pervežtas pirmas eksponatas – pirtis iš Tryškių apylinkės. 1982 m. muziejus atvėrė duris lankytojams. Muziejaus vedėjas – Gediminas Šatkauskas.

Smilgių etnografinė sodyba

Pavadinimas „Smilgiai“ LLietuvoje neretas. Taip vadinama vos ne 20 kaimų ir vienkiemių ir vienas miestelis. Kaip tik šiame mažame Aukštaitijos miestelyje tarp Panevėžio ir Šeduvos, gavusiame pavadinimą nuo daugybės didžiulių smilgų, augusių kadaise menkai išdirbtose apylinkės žemėse, yra bent du įdomūs objektai: bažnyčia ir muziejus-etnografinė sodyba. XVIII a. medinėje bažnytėlėje yra įspūdingas trijų altorių, dekoruotų sodriais rokokiniais ornamentais, ansamblis, užimantis visą apsidos plotį. Dėl Valdajuje perlydytų, puikiai suderintų ir gražiai skambančių varpų buvo paplitęs posakis: „Šiaulių bažnyčios bokštas, o Smilgių varpai“. Varpinėje ir pas daugelį ūkininkų spaudos draudimo metais buvo slepiamos knygos. Vienas ūkininkas net pasistatė specialų namą su tuštumomis knygoms sienose, lubose, tarp balkių. Įdomu, kad knygnešius globojo ir knygas slėpti padėdavo netgi rusų policininkas. Muziejus – etnografinė sodyba primena tų veiklių XIX amžiaus ūkininkų sodybas.

Etnografinė sodyba arklio muziejuje

Poetų apdainuotame gražiajame Anykščių krašte netoli Jono Biliūno tėviškės Niūronių kaime įsikūręs Arklio muziejus. Jau vien iš to, kiek sinonimų mūsų kalboje turi „arklys“, galima įsivaizduoti, ką lietuviui reiškė žirgas, arklys. .Muziejuje skiriamas dėmesys ne tik arkliui -matome ir sodybą, panašią į tas, kokiose gyveno arklio šeimininkas, kol mašinos neišstūmė to darbščiojo ir ištvermingojo žmogaus padėjėjo.PABAIGA

Buities muziejus – tai muziejus, kuriame saugomi etnografiniai objektai kaip mokslo šaltinis, o praėjusių amžių gyventojų buitis vaizduojama kkuo natūralesnėje aplinkoje.

Muziejuje pristatomi liaudies architektūros ir technikos objektai (namai, svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, malkinės, malūnai, plytinės, kalkinės ir kt.), mažoji architektūra (sakraliniai memorialiniai paminklai /kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai/, šuliniai, tvoros, lipynės, tilteliai, žardinės ir kt.), namų apyvokos, higienos, nešystos ir kiti buities daiktai, dailės objektai (paveikslai, skulptūrėlės, raižiniai, kt.), darbo įrankiai, transporto priemonės ir kt.

Pastatai paprastai grupuojami į sodybas, išlaikant funkcinius gamybinius ryšius. Smulkesnieji eksponatai padedami pastate ar kieme taip, kaip buvo pas ūkininką ar amatininką. Sodybos apželdinamos, įrengiami gėlių darželiai, laikomi naminiai gyvuliai (arkliai, karvės, avys), paukščiai. Sudaromas tikrovės įspūdis.

Dažnai muziejus stengiamasi pagyvinti, ir jei muziejuje dirba amatininkai, rodomi valstietiški darbai, dainuojama, šokama – muziejus įgauna judesį, tai turime ne tik statines, bet ir dinamines ekspozicijas.

Buities muziejai būna kelių tipų:

I. Statiniai ir kiti objektai saugomi vietoje. II. Statiniai kaime išsaugoti dalinai, o neišlikusių vieton atkeliami analogiški. III. Visi statiniai atkelti ir iš jų suformuojamos moksliškai pagrįstos sodybos. IV. Etnografiniame pastate sutelkiama vienokių ar kitokių objektų (žemės ūkio mašinų, apšvietimo priemonių ar pan.) kolekcija.

Lietuvoje yra visų išvardintų tipų muziejų. Į muziejus renkami būdingi atitinkamam regionui ir laikotarpiui objektai laiko bėgyje tampa unikumais. Architektams, dailininkams, dendrologams, etnokultūros tyrinėtojams muziejaus ekspozicija yra tarsi vizualinė liaudies architektūros, ddailės, buities enciklopedija.LITERATŪRA

1. http://www.mmlab.ktu.lt/skansenas_lt/rumsisk.htm

2. http://daugenis.mch.mii.lt/samogitia/kultura/buitmuz.lt.htm

3. http://www.muziejai.lt/panorama.htm

4. http://www.muziejai.lt/Kaisiadorys/buities_muziejus.htm

5. http://www.llbm.lt/

6. www.museums.lt/Zurnalas/2004’2_3/ kronika_liaudies_buities.htm

7. http://www.muziejai.lt/