Lietuvos miškai ir augalija

Referatas

2005 m. gegužė 25 d.

LIETUVOS MISKAI IR AUGALIJA

Miškai – ne vien tik medienos šaltinis. Jų reikšmė neapsiriboja ir kitų ekonomiškai lengvai įvertinamų gėrybių – įvairių medžių, taip pat ne medžio produktų (uogų, grybų, vaistažolių ir kt.) pateikimu vartoti. Miškai turi didelę įtaką aplinkai, kuri sunkiai įvertinama pinigais, tačiau labai svarbu kraštui ir jo žmonėms. Tai pirmiausia susiję su tuo, kad miškai stabilizuoja biosferoje vykstančius negatyvius pakitimus. Tai ekologinė miškų funkcija. Ją galima būtų skirstyti į vandens apsaugos ir reguliavimo, dirvų aapsaugos, laukų apsaugos, kelių apsaugos, oro apsaugos bei klimato reguliavimo ir t.t. Svarbi miškų socialinė, kaip žmonių poilsio vietos, sveikatingumo šaltinio, įvairių civilizacijos sukurtų įrenginių bei objektų saugotojo, reikšmė.

Prasidėjus naujam šimtmečiui ir naujam tūkstantmečiui apie mišką ir jo gyvenimą, apie jo reikšmę žmogui, apskritai gyvybei Žemėje kalbama, rašoma vis dažniau. Kas yra miškas? Kaip jį galima apibrėžti vienu ar kitu aspektu? Remiantis įvairiais informacijos šaltiniais, teisės aktais pateikiami kai kurie miško apibrėžimai.

1. Miško sąvoka teisės aktuose

Lietuvos Respublikos miškų įstatyme mmiškas apibrėžtas taip: „Miškas – ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais natūralioje augavietėje, brandos amžiuje pasiekiančiais ne mažesnį kaip 7 metrų aukštį, kita miško augalija, išretėjęs ar netekęs augalijos dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių (kirtavietės, degim-vietės, aaikštės)“. Laukuose, pakelėse, prie vandens telki¬nių, miestuose ar gyvenvietėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros (iki 10 m pločio) medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai miestuose, kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

Panašiai miškas apibrėžiamas ir kitų šalių teisės aktuose , tik žemės ploto dydis, priskiriamo prie miško, dažniausiai yra ne 0,1 ha, o 0,5 ar 1 ha

2. Miško apibrėžimas žinynuose, enciklopedijose

• Miškas – gamtos sistema, susidedanti iš veikiančių vienas kitą ir palaikančių tarpusavio ryšius kompo¬nentų. Sistema charakterizuojama dinamine pusiaus¬vyra, pastovumu, savireguliacija, dideliu sugebėjimu kurti ir atsinaujinti.

• Miškas – gamtos kompleksas, susidedantis iš sume¬dėjusių augalų (ar daug jų rūšių), augančių arti vienas kito (sudarančių daugiau ar mažiau susivėrusį medyną) ir daugelio kitų įvairių karalysčių organizmų kartu su dirvožemiais, ggruntiniais ir paviršiniais vandenimis ir artimiausiai esančiu atmosferos sluoksniu.

• Miškas – vienas iš pagrindinių augalijos tipų, suside¬dantis iš medžių, krūmų, žolinių ir kitų augalų (samanų, kerpių) visumos, vienijančios gyvūnus ir mikroorga¬nizmus, savo vystymesi biologiniu požiūriu susietus ir turinčius įtakos vienas kitam, supančiai aplinkai.

• Miškas – vieningas organizmas, susidedantis iš bakte¬rijų, grybų, samanų, augalų, krūmų, paprasčiausių kir¬mėlių, moliuskų, vabzdžių, žinduolių

3. Trumpai

• Miškas – tai gyvenimo vienybė.

• Miškas – žmogaus gimtieji namai, dabartinės civilizacijos lopšys.

• Miškas – tai mūsų plaučiai ir dar ddaugiau negu plaučiai.

• Miškas – gigantiškas fabrikas, gaminantis organinius produktus.

• Miškas – ypatingas pasaulis, gyvas grožio įsikūnijimas gamtoje, džiaugsmo, įkvėpimo, šviesių jausmų šaltinis.

MIŠKŲ ATEITIS PRIKLAUSO IR NUO KOSMOSO

Daugiafunkcinė miškų reikšmė naujajame amžiuje ženkliai padidės. Miškams teks pagrindinis vaidmuo atsta¬tant vitalinę mūsų planetos pusiausvyrą. Ateinančiais dešimtmečiais miškuose bus kur kas daugiau lankytojų, poilsiautojų negu dabar. Teks spręsti automobilių judėji¬mo, paslaugų teikimo lankytojams, miškų apsaugos klausi¬mus. Tam būtina ruoštis jau dabar. Pagal mokslo progno¬zes, naujajame amžiuje miško kenkėjų ir grybinių ligų nesumažės, o tik padaugės. Mūsų ateitis (tarp jų ir miško) priklauso nuo kosmose vyraujančios tendencijos – chaoso, kuris moksliškai vadinamas turbulentiniais procesais. Kos¬moso poveikis Žemės ekologinei sistemai didelis. Daug daugiau dėmesio teks skirti miško kenkėjų ir grybinių ligų studijoms. Būtina ruoštis ir galimoms vėjavartoms, vėjalaužoms miškuose. Jų daugės, ypač lokalinio pobūdžio.

Maxo Planco meteorologijos instituto ekspertai Hamburge mano, kad panašių audrų, kaip kad buvo 1999 m. Vakarų Europoje, ateityje nemažės. Jungtinių Tautų aplinkos prognozavimo

direktorius Vokietijoje profeso¬rius K. Toferis teigia, kad audras Europoje lemia vis stiprė¬jantis šiltnamio efektas. Per pastaruosius 30 metų Vidurio ir Siaurės Europoje stichinių nelaimių nuolat daugė¬ja. Priminsime, kad 1999 m. praūžus uraganui, vardu Ana¬tolijus, Prancūzijos miškuose išverstų medžių tūris siekė net 115 mln., Šveicarijoje – 10 mln. iir Danijoje – 3,4 mln. kubinių metrų. Lietuvos miškų Anatolijus šį kartą pagailė¬jo, išverstų medžių tūris – 0,4 mln. kubinių metrų.

Mokslo žmonės turės pateikti daugiau išvadų apie medžių, medynų atsparumo vėjams, rekomendacijų dėl medynų, miško pakraščių formavimo. Šalies mastu reikalin¬gas operatyvinis veiksmų planas galimiems stichinių nelaimių padariniams likviduoti. Nemažės šalyje ir miško gaisrų.

PAJURIO REGIONINIO PARKO MISKAI

Parko miškai yra labai vertingi savo estetiniais rodikliais ir geografine padėtimi, bet labai jautrus antropogeninei veiklai, kadangi auga smėlio dirvožemiuose. Čia vyrauja pušynai su beržo ir juodalksnio priemaiša. Be jų čia dar sutinkami juodalksnynai ir beržynai su krūmynų priemaiša. Karklės kaimo pušynų su beržo ir juodalksnio priemaišomis miškai yra priskiriami parkiniams miškams, kurie yra tinkami intensyviai rekreacinei veiklai. Kukuliškių girioje vyrauja pušynai, beržynai, juodalksniai, eglynai ir ąžuolai, uosiai, klevai, drebulės, kalninės pušis. Ypač vertingi Girulių girios miškai, kur auga brandūs pajūrio pušynai.

Buvusi Nemirsetos karinio poligono teritorija šiuo metu yra konservacinė zona. Tai vienintelė tokio dydžio neurbanizuota teritorija Lietuvos pajūryje su savotišku landšaftu ir augmenija, kurioje galima stebėti natūralios gamtos raidos procesus ir atgaivinti natūralų gamtinį – agrarinį landšaftą. Čia nuo senųjų kopų atsiveria nuostabūs vaizdai į žemiau esančias naująsias kopas, už kurių plyti jūra.

PAJURIO REGIONINIO PARKO AUGALIJA

Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jjūros, kurio veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai – Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė.

Kopose būdingiausios bendrijos su smiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai Baltijinis pūtelis, Baltijinė stoklė, Pajūrinė linažolė, Pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose kopose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Gausiai auga užkopėje orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, LRK rūšis.

Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltynines rugiaveides tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.

Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. Kartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šio šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys.

Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė, šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio pušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė.

Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių lapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir

Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.

ZEMAITIJOS NACIONALINIO PARKO MISKAI IR AUGALIJA

Miškai – viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.

Miškai užima beveik 45% Nacionalinio parko teritorijos. Pagal miško grupes jie pasiskirsto taip: I grupės (rezervatiniai) – 9%, II grupës (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) – 31%, III grupės (apsauginių zonų) – 336%, IV grupės (ūkiniai) – 24%. Vyrauja eglynai (47%), yra pušynų (26%), beržynų (13%), baltalksnynų (4,4%), ažuolynų (4,1%). Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus.

Vakarų taiga

Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau – kitų rūšių lapuočių medžių. Šiuose medynuose nedaug ppuskrūmių ir žolinės augalijos rūšių (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausi samanų danga.

Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai).

Plačialapių ir mišrūs miškai

Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vvidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės.

Šios buveinės gausiau susitelkusios Beržoro girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai).

Žolių turtingi eglynai

Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, kuriuose daugiau humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, ppaprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė

vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai.Šio tipo buveinių gausiau Beržoro girininkijos Liepijų miško pakraščiuose.

Pelkiniai miškai

Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis pastoviai aukštas. Vandenyje visuomet labai mažai maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vvyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkama aukštapelkėms būdingų augalų. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose – Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai.

Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose).

Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūralios pievos egzistuoja tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.

Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys – juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios – virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius ppievų žolynus.

Norint išsaugoti šienaujamas pievas, būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse); melvenynai formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose; gruntinis vanduo jose slūgso negiliai); eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios daug azoto turinčiose drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse; čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį); šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, įvairiarūšės, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos); miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su gausia žoline augalija, krūmų ar medžių guotais).

KURSIU NERIJOS NACIONALINIO PARKO ZOLINE AUGALIJA

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.

Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse.

Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima iišskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario.

Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.

1. Pavieniai baltijinės stoklės augalai

2. Sultingosios jūrasmiltės pirminės kopos

3. Rytų baltijinis rugiaveidinis smiltendrynas

4. Šlamantis austėjinas

5. Pelkinio gluosnio ir juodosios varnauogės stadija

6. Kerpinis pušynas

7. Kalninės pušies želdiniai ( vietomis – baltijinis stoklynas,

rytų baltijinis rugiaveidinis smiltlendrynas, smiltinis

šepetukynas )

8. Beržynas

Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.

Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.

Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium

maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.

Sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio pasitaiko nedaug. Čia galima pamatyti karklus, pavienes pušaites, miškininkų sodintus ir vėliau išplitusius raukšlėtalapių erškėčių (Rosa rugosa) sąžalynus. Dėl stiprių vėjų ant apsauginio kopagūbrio šie augalai nepasiekia savo natūralaus dydžio ir įprastos formos.

Už apsauginės kopos rytų kryptimi tęsiasi palvės smėlynai, toliau – kupstynė. Šiose juostose augalija

įvairesnė. Palvėje auga smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninė viksva (Carex aarenaria), kalninė austėja (Jasione montana), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum) ir kiti žoliniai augalai. Atokiau nuo jūros auga miškai: pušynai, beržynai, o užpelkėjusiose vietose – juodalksnynai.

Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse gausiai veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja (Linnaea borealis).

Didžiosios slenkančios kopos Dar 1938m. nebuvo sutvirtintos augalais. Pastaruoju metu neapaugusių vietų yra tik Grobšto bei Naglių gamtos rezervatuose, PParnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Likusi didžiojo kopagūbrio dalis apsodinta kalninės bei paprastosios pušies želdiniais, apaugusi žoline danga.

Reljefo įvairove pasižymi rytinė nerijos pakrantė. Marių raguose, kur smėlio pustymas nežymus, iš daugiamečių bei vienmečių žolių susidarė retoka veja. Marių krantus nuo ardymo ssaugo paprastųjų nendrių (Phragmites australis) juosta. Čia gausu drėgnų vietų bei vandeninių augalų: melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinė viksva (Carex acutiformis) bei kt.

Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė – tikra aukštapelkių gyventoja.

DZUKIJOS NACIONALINIO PARKO ZOLINE AUGALIJA

Pelkės

Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą – tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės – Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse – Versminio, Ežerėlio, Trikampio, dubaklonyje pprie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Taip pat nedidelės pelkaitės sutinkamos reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse – taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją – aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse – bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Didžiausia tarpinio tipo pelkių bendrijų įvairovė yra Kempės upelio slėnyje iir Skroblaus slėnyje Kapiniškėse.

Aukštapelkių augalijoje vyrauja gailiniai pušynai, magelaniniai kiminynai, o aplink pelkinius ežerėlius – svyruokliniai viksvynai. Musteikos apylinkėse sutinkama reta Pietų Lietuvai rūšis, esanti ant pietinės arealo ribos – durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata). Tarpinio tipo pelkių augalijoje vyrauja laibaviksvynai, snapuotieji viksvynai, apvaliaviksvynai ir pelkiniai beržynai. Parko žemapelkėse vyrauja raistinės bendrijos: viksviniai juodalksnynai, kimininiai juodalksnynai, pilkieji gluosnynai, o taip pat ir žolinės – šeriuotieji viksvynai, pelkiniai viksvynai, šaltiniuotose vietose nemažus plotus užima ir šluotelinės viksvos bendrijos.

Vandenų augalija

Ežerų parke nėra labai daug, bet jie pasižymi didele augalijos įvairove. Daugiausia sutinkami juostinio fragmentinio užaugimo tipo ežerai, kuriuose dažnai būna gerai išreikštos nendrių, švendrų juostos, o plūduriuojančioji ir pasinėrusioji vandens augalija nesudaro ištisinių juostų – tai Lizdų, Bedugnio, Galvinio, Glyno, Lynežerio ir kiti ežerai. Gausiausia vandens augalija yra juostinio ištisinio užaugimo tipo ežeruose, kuriuose gerai išsivysčiusios visos juostos. Tokie yra Kempės upelio slėnio ežerai – Pakampys, Dumblis, Balažeris Netiesys, Netiesėlis. Liūniniai distrofinio tipo ežerai – Versminis, Ežerėlis, Dėlinis – paprastai nedideli, pakrantės užpelkėjusios. Tokiuose ežeruose paprastai auga tik atskiros rūšys ir bendrijų nesudaro.

Dauguma parko upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Mažesniuose upeliuose gana dažnos siauralapės drėgmenės bendrijos, retos kitose Lietuvos upėse, taip ppat kanadinės elodėjos, vandeninių vėdrynų, garbiniuotosios plūdės bendrijos .

Pievos

Natūralių ar pusiau natūralių pievų Parke nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Apie Roduką, Norulius, taip pat ir prie Marcinkonių, Merkinės nemažus plotus užima ir kultūrinės pievos bei ganyklos, pastaruoju metu daugelyje vietų labai apleistos. Natūralios ekstensyviai naudojamos salpinės pievos, ypač Merkio slėnyje, pasižymi labai didele pievų bendrijų įvairove. Arčiau vandens auga monažolynai bei dryžutynai. Senvagių pakraščiais, salpos pažemėjimuose dažnos balinių pievų bendrijos – tai vingiorykštynai, viksvameldynai, stambiaviksvynai. Šios bendrijos vyrauja ir Grūdos salpoje. Sausesnėse vietose driekiasi šluotsmilgynai. Trąšių pievų bendrijos upių salpose užima nedidelius plotus. Tai šunažolynai, beginkliadirsynai, tikrieji eraičinynai ir pašiaušėlynai. Labai reti yra ir stepinių pievų fragmentai, kuriose vyrauja Delavinio kelerija ir siauralapė miglė. Kalvotoje parko dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų, Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių, geros sąlygos vabzdžiams. Parko pievos ir ganyklos labai svarbios daugeliui saugomų rūšių, tačiau metai iš metų jų plotai mažėja ir buvusiose atviruose plotuose kuriasi miškas.

Smėlynai

Smėlėtajai lygumai gana būdingos ir smėlynų bendrijos, nors jos ir neužima didelių plotų. Jos dažniausiai sutinkamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų upių šlaitų bei vvietose, kur dėl kokios nors ūkinės veiklos suardoma augalinė danga ir atsiveria atviras smėlis (kirtavietėse, degvietėse). Ten dažniausiai įsikuria smiltyninio šepetuko bendrijos, bei vėlesnėje užaugimo stadijoje melsvosios kelerijos bendrijos. Sausuose šlaituose neretos ir avinio eraičino bendrijos, smiltpievėse dažnos ir bendrijos su gvaizde. Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė, dažnesni vienamečiai, trumpesnės vegetacijos augalai, kurie gerai išnaudoja pavasarinius vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę.

Flora

Parko teritorijoje rasta virš 750 aukštesniųjų augalų rūšių, arti 150 samanų rūšių. Išskirtinis floros bruožas, kad čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į saugomų rūšių sąrašus.

Parke auga Poliesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys – Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus) ir lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), šiaurvakarinę ribą pasiekia Delavinio kelerija (Koeleria delavignei) ir penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster). Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys – smėlinis eraičinas (Festuca psammophila), didžiažiedė juodgalvė (Prunella grandiflora) ir žiemą vasarą žaliuojantis amalas (Viscum album). Šis pusiau parazitinis augalas ne vieno seno lapuočio medžio lają padabina žmonių vadinamomis „laumių šluotomis“. Dzūkijos šilams būdingi ir taip vadinami „raganų ratai, kuriuos sudaro apyretės pataisų rūšys – puokštinė (Diphasium complanatum)

ir trivarpė (D. tristachyum) padraikos.

Pavasarį mėlynomis žiedų taurėmis šilus papuošia viena gražiausių šilų gėlė – vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens). Vidurvasaryje pušynuose geltonus žiedynų graižus išskleidžia iš alpinių pievų „pabėgusi“ kalninė arnika (Arnica montana), o atviruose sausuose šlaituose savitus žiedynus kelia lietuvišku kaktusu tituluojama šilinė perkūnropė (Jovibarba sobolifera). Smiltyninė našlaitė, smiltyninė neužmirštuolė, smiltyninis šepetukas ir dar keliolika augalų rūšių, kurių pavadinimai susiję su smėliu, puikiai nusako kokios buveinės vyrauja parke. Kai kurios augalų rūšys į parką atkeliavo su žmogaus ppagalba – taip Nemuno pakrantes okupavo iš parkų pabėgę uosialapiai klevai (Acer negundo) ir dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata).

Parke gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Parko miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse – čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse – gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose – paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų – mėlynių (ypač Kibyšių iir Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės girininkijose).

Grybai ir kerpės

Parko miškai yra turtingiausi Lietuvoje savo grybų derliais. Iš valgomų grybų daugiausia tikrinių baravykų, voveraičių, nemažai šilbaravykių ir makavykų. Merkinės ir Liškiavos žvyringose kalvose neretos rudmėsės, o Marcinkonių aapylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės. Parko teritorijoje aptikta apie 300 grybų rūšių, tame tarpe ir 12 saugomų rūšių, bet greičiausiai tai ne riba, nes parko grybų ištirtumas yra gana menkas. Dzūkijos miškai turtingi ne tik voveraitėmis, žaliuokėmis ar baravykais. Pavasarį kartu su bobausiais pasirodo ir kitos retos, jiems giminingos aukšliagrybių rūšys – aukštasis (Morchella elata) ir kūginis (M. conica) briedžiukai, pirštuotasis aukšliagrybis (Verpa conica). Dėmesį patraukia ir kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa), korališkasis trapiagrybis (Hericium coralloides) ar šakotojo sėdžio (Dendropolyporus umbellatus) kolonijos. Ant medžių kamienų puikuojasi retos kempinių rūšys – tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinum), rausvoji pintainė (Fomitopsis rosea), tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum).

Viena iš įdomiausių ir paslaptingiausių gyvųjų organizmų grupių yra kerpės. Tai drauge, glaudžioje simbiozėje, gyvenantys grybai ir dumbliai, dabar priskiriami ggrybų karalystei. Nereiklios kerpės dažnai pirmosios įsikuria ten, kur dar negali augti kiti grybai ar augalai. Kerpės vyrauja ir sausuose Dzūkijos smėlynų šiluose. Bet kuris dzūkas pasakys, kad gražiausi juodgalviai baravykai dygsta

skurdžiuose baltasamaniuose pušynėliuose, miškininkų vadinamuose kerpšiliais. Tačiau „baltosiomis samanomis“ vadinamos elninė ir miškinė šiurės tai tik pora rūšių iš turtingo Dzūkijos kerpių floros sąrašo, kurį sudaro net

212 rūšių kerpės, kai Lietuvoje iš viso žinoma apie 400 kerpių rūšių. Jos įsikuria ant įvairių medžių rūšių, pūvančių kelmų, dirvožemio, akmenų. ŠŠvariuose upeliuose aptiktos net vandens kerpės. Labai turtinga ir įvairi pušynų kerpių flora. Kerpių rūšių gausa pasižymi ir granitiniai panemunių rieduliai, rūšių įvairove prilygstantys šiaurės vakarų Lietuvos riedulynams, nors pačios rūšys ir skiriasi. Nacionaliniame parke surastos ir 8 saugomų kerpių rūšys. Ant beržų kamienų želia kudlotoji laumagaurė (Bryoria implexa), kintančioji briedragė (Evernia mesomorpha), ant drebulės – plačioji platužė (Lobaria pulmonaria) pušis pamėgo skėtrioji briedragė (Evernia divaricata), o žvynuotoji meškapėdė (Peltigera lepidophora) auga ant žemės, kalkingame smėlyje.

DZUKIJOS NACIONALINIO PARKO MISKAI

Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Tuo tarpu mėlyninių pušynų su beržo priemaiša nedaug, jie dažniau sutinkami reljefo pažemėjimuose, uždurpėjusiose ežerų pakrantėse, arčiau raistų. Parko pušynų ekosostemoms praeityje didelę įtaką turėjo savaiminiai miško gaisrai. Žemutinių miško gaisrų metu išdegdavo pomiškis, krūmai, virtėliai, o brandžius medžius apsaugodavo stora žievė.

Eglynų bendrijos išplitę palygint negausiai, didesni plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. JJie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove.

– Juodalksnynai parke nėra dažni, nes trūksta jiems tinkamų augimviečių. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija, o didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką.

– Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius termofilinių krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai.

Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai – Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).

Naudota literatura:

http://www.miskas.visiems.lt/

http://www.zemaitijosnp.lt/index.php?id=78,0,0,1,0,0

http://www.nerija.lt/lt/gamta/medynai.php

http://www.dzukijosparkas.lt/zoline.htm

http://www.pajuris.info/lt/main/nature/woods