Lietuvos Raudonoje knygoje saugomi smėlynų ir pievų augalai
1. Augalai
Augalai – organizmai sudarantys augalų karalystę. Visų augalų ląsteles dengia tvirta celiuliozinė sienelė, suteikianti ląstelei, bei visam augalui, fizinį tvirtumą ir neleidžianti ląstelei pernelyg plėstis dėl osmosinio slėgio. Dauguma augalų autotrofai; fotosintezei naudodami Saulės spindulių energiją, vandenį ir paprastas neorganines medžiagas sintetina organines medžiagas. Kaupiama atsarginė maisto medžiaga yra krakmolas. Dauguma augalų turi įvairių pigmentų. Vienas jų – chlorofilas, ne tik suteikia augalam žalią spalvą, bet sugerdamas mėlynuosius ir raudonuosius spindulius tiesiogiai dalyvauja fotosintezėje. Tačiau kai kurie augalai minta vvabzdžiais ar smulkiais gyvūnais, o parazitiniai augalai gali iš vis neturėti chlorofilo. Šiuo metu pasaulyje yra > 500 000 rūšių.
Augalų sistematikos pradmenų yra jau Aristotelio, Teofrasto, Plinijaus Vyresniojo ir Dioskūro darbuose. Šiuo metu vyrauja C. von Linne (Linėjus) binarinė sistema, tačiau dėl ginčitinų dalykų augalų klasifikacinė sistema varijuoja. Pagal šią sistemą pagrindinis taksonominis vienetas yra rūšis. Giminingos rūšys grupuojamos į gentis, šios į šeimas, šeimos – į eiles, eilė – į klasę, klasės – į skyrius, o visi augalų sskyriai sudaro augalų karalystę.
Saugomos rūšys skirstomos į 6 kategorijas pagal apsaugos reikalingumą:
0 – išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys; šių rūšių augalų Lietuvoje dar buvo aptinkama po 1800 metų, gyvūnų ir grybų –po 1900 metų, bet pastaraisiais metais jų nerandama;
1 –– išnykstančios rūšys;
2 – sparčiai nykstančios rūšys;
3 – retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių;
4 – retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos negalima įrašyti į 1-3 kategorijas;
5 – išsaugotos rūšys; anksčiau įrašytų į Raudonąją knygą rūšių gausumas jau atstatytas.
Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyta 210 saugomų augalų rūšių.
1.1. Augalų skyriai ir jų ypatybės
Gaubtasėkliai – aukštesniųjų augalų skyrius, apimantis >1/2 visų žinomų augalų rūšių. 2 klasės: dviskilčiai ir vienaskilčiai. Paplitę beveik visose klimato zonose (nuo 83° š. platumos iki 64° p. platumos), kalnuose iki 6300 m virš jūros lygio. Daugiausia auga sausumoje, lengvai prisitaiko prie įvairių ekonominių sąlygų. Vandenynuose ir jūrose žinoma tik apie 50 rūšių. Svarbiausias deguonies gamintojas sausumoje. Suklestėjo kreidos periode.
Plikasėkliai – aukštesniųjų augalų skyrius. 66 klasės: sėkliniai paparčiai, benetitainiai, kankorėžainiai, cikainiai, gnetainiai ir ginkainiai. Pirmųjų dviejų klasių išmirę, iš ginkainių dabar auga tik ginkmedis. Paplitę visuos žemynuos, daugiausia Eurazijoje ir Š. Amerikoj. Atsirado devone.
Sporiniai induočiai – aukštesniųjų augalų skyrius. 5 klasės: psilofitainiai, psilotainiai, pataisainiai, asiūklainiai ir papartainiai. Auga daugiausia drėgnose vietose. Buvo pirmieji sausumos augalai. Paleozojuje buvo labai gausi, beveik visame pasaulyje paplitusi augalų grupė. Iš likučių susidarė akmens anglys. Psilofitainių klasės dabar visi išmirę. Psilotainių klasės likučių nerandama, manoma, dėl to, kad jie bbuvo labai gležni. Iš pataisainių auga tik kai kurie žoliniai. Asiūklainiai taip pat nykstanti grup: auga tik žoliniai. Papartainių auga daug formų visame pasaulyje.
Samanos – aukštesniųjų augalų skyrius. 2 klasės: kerpsamanės ir lapuotosios samanos. Auga drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos tankiai sudaro vientisą dangą. Auga labai lėtai (keli milimetrai per metus), tik viršūne; apatinės dalys sunyksta. Gerai pakelia sausrą. Gyvūnai neėda. Kildinamos iš dumblių. Svarbios dirvodarai, sukelia akmenų ir uolų dūlėjimą. Pelkėse iš žuvusių samanų likučių susidaro durpės.
Maurabragiai – žemesniųjų augalų skyrius. Paplitę beveik visuose vandenyse, ypač ežeruose.
2. Saugomos augalų rūšys
2.1. Smėlynuose augantys saugomi augalai
Smėlynuose auga 17 iš 210 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Iš jų dauguma gaubtasėklių (16 rūšių arba 93,75%) ir viena samanų rūšis (1. lentelė). Visai nestebina, kad smėlynuose neauga drėgmę mėgstantys maurabragiai ir sporiniai induočiai. Tačiau nors samanos ir yra drėgmę mėgstantys augalai, tačiau mažasis zuikrugis yra išimtis ir auga būtent atvirose smėlėtose vietose bei šlaituose.
5 rūšių augalai auga ties arealo riba arba nuo arealo atskirtoje teritorijoje. Tai gulsčioji jonažolė kurios radimvietės Lietuvoje yra už šiaurrytinio arealo ribos. Pajūrinė pienažolė (Glaux maritima L.) auga nuo europinio arealo fragmento izoliuotose vietose. Per Lietuvą eina ankstyvosios smilgenės (Aira praecox L)šiaurrytinė, oo nendrinio lendrūno(Calamagrostis pseudophragmites) ir smėlyninio eraičino (Festuca psammophila) šiaurvakarinė arealo ribos.
1. LENTELĖ. Smėlynuose augantys saugomi augalai.
Kategorija 0 1 2 3 4 5 Viso
Gaubtasėkliai – 3 6 4 3 – 16 (93,75%)
Plikasėkliai – – – – – – –
Sporiniai indučiai – – – – – – –
Samanos – – – 1 – – 1 (6,25%)
Maurabragiai – – – – – – –
Viso – 3 6 5 3 – 17
Kaip buvo minėta, pagal apsaugos reikalingumą augalai skirstomi į šešias kategorijas. Smėlynuose augančių augalų pasiskirstymas pagal šį kriterijų pavaizduotas 1 paveiksle.
1. pav. Smėlynuose augančių saugomų augalų pasiskirstymas pagal apsaugos reikalingumo kategorijas.
Kaip matome iš 1 lentelės ir 1 paveikslo, smėlynuose nėra 0 (išnykusios rūšys)ir 5 (atstatytos rūšys) kategorijai priskiriamų augalų. 17,64% saugomų rūšių priskiriamos 4 kategorijai t.y. mažai ištirtiems augalams, kurių negalima priskirti 1-3 kategorijoms. Diduma saugomų rūšių priskiriamos 2 (sparčiai nykstančios rūšys) ir 3 (retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių) kategorijai. Tačiau 3 kategorijos augalų populiacijų kiekį labai sunku padidinti ir tuo būdų išsaugoti šias rūšis.
Nagrinėjant atskirų augalų radimvietes sunku įžvelgti kokį nors dėsningumą, tačiau pavaizdavus jas visas žemėlapyje (2 paveikslas) galima pastebėti dėsningumus. Smėliuose augantys reti ar išnykstantys augalai, žinoma sutampa su dirvožemiais, kurie yra susiformavę smėlio bei žvyro gimtojoje uolienoje ir daugiausiai yra randami Pietryčių smėlėtoje lygumoje, senovinių upių buvusiose deltose, Pajūrio žemumoje ir Kuršių nerijoje ir kitose vietose kur dėl reljefo ypatumų ar dėl kitų sąlygų silpniausiai pasireiškia žmogaus ūkinė veikla.
2. pav. Lietuvoje esančios smėlynuose augančių retų augalų radimvietės.
2.2. Pievose augantys ssaugomi augalai
Pievos yra dviejų rūšių: 1. natūraliai susiformavusios, jos yra tik upių užliejamose dalyse, kur neauga miškas. 2. antrinės kilmės, t.y. pievos susiformavusios kaip žmogaus ūkinės veiklos rezultatas. Pievose auga 57 iš 210 saugomų augalų rūšių. Kaip ir smėlynuose vyrauja gaubtasėkliai 54 rūšys (94,74%). Šis dydis labai panašus į smėlynuose augančių gaubtasėklių (93,75%), bei gerokai viršija bendrą gaubtasėklių dalį tarp visų saugomų augalų (87,61%). Kaip ir smėlynuose pievose nerasime plikasėklių ir maurabragių. Tačiau pievose auga 3 saugomų sporinių induočių rūšys. Saugomos pievų augalų rūšys pagal apsaugos reikalingumą apibendrintos 2 lentelėje.
6 augalų rūšių arealo riba eina per Lietuva arba šios rūšys auga už arealo ribos. Per Lietuvą eina pievinio auksveičio(Seseli annuum L.), didžiažiedės juodgalvės(Prunella grandiflora), balandinės žvaigždenės(Scabiosa columbaria L) Lietuvos PR ir kvapiojo plarečio(Gymnadenia odoratisima) Lietuvoje Lazdijų raj. šiaurinė, Delavino kelerijos (Koeleria delavignei)Lietuvoje Varėnos raj. Merkinėje šiaurvakarinė arealo ribos, o kampuotasis česnakas (Allium angulosum L.)Lietuvoje Šilutės (Bitėnuose), Varėnos raj.(Merkio žemupys) auga už šiaurinės arealo ribos.
2. LENTELĖ. Pievose augantys saugomi augalai.
Kategorija 0 1 2 3 4 5 Viso
Gaubtasėkliai 3 16 18 15 2 – 54 (94,74%)
Plikasėkliai – – – – – – –
Sporiniai indučiai 1 1 – 1 – – 3 (5,26%)
Samanos – – – – – – –
Maurabragiai – – – – – – –
Viso 4 17 18 16 2 – 57
Saugomų augalų pasiskirstymas pagal apsaugos reikalingumo kategorijas pavaizduotas 3 paveiksle. Kaip matome iš 2 lentelės ir 3 paveikslo, pievose nėra 5 (atstatytos rūšys) kategorijai priskiriamų augalų, tačiau skirtingai nei smėlynuose 0 (išnykę augalai) kategorijai priskiriamos net 4
rūšys (7%). 4 kategorijai (mažai ištirtiems augalams, kurių negalima priskirti 1-3 kategorijoms) priskiriamų rūšių žymiai mažiau lyginant su smėlynuose augančiais augalais (tik 3,5%). 1-ai, 2-ai ir 3-ai kategorijai priskiriamų rūšių kiekis yra panašus.
3. pav. Pievose augančių saugomų augalų pasiskirstymas pagal apsaugos reikalingumo kategorijas.
4.
Ketvirtame paveiksle pavaizduotos pievose augančių saugomų augalų radimvietės.
5. pav. Lietuvoje esančios pievose augančių retų augalų radimvietės.
Matome, kad daugiausiai saugomų augalų randama natūraliose pievose, kuriose mažiausiai vykdoma ūkinė veikla, be to dauguma augimviečių sutampa su saugomomis teritorijomis, kuriuose taip yyra apribota arba visai draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Didžiausios sankaupos saugomų augalų randamos Dainavos ir Žeimenos zandrinėse lygumose, Jiesios ir Šešuvos bei Vakarų žemaičių lygumose.
