Lietuvos saugomos teritorijos

Turinys

1. Įvadas 2

2. Lietuvos valstybiniai parkai 3

2.1 Nacionaliniai parkai 3

2.1.1 Aukštaitijos nacionalinis parkas 4

2.1.2 Dzūkijos nacionalinis parkas 7

2.1.3 Kuršių nerijos nacionalinis parkas 9

2.1.4 Trakų istorinis nacionalinis parkas 15

2.2. Regioniniai parkai 17

2.2.1 Biržų regioninis parkas 17

2.2.2 Kauno regioninis parkas 18

2.2.3 Krekenavos regioninis parkas 18

2.2.4 Kurtuvėnų regioninis parkas 19

2.2.5 Nemuno deltos regioninis parkas 19

2.2.6 Vištyčio regioninis parkas 20

2.2.7 Žagarės regioninis parkas 20

2.2.8 Varnių regioninis parkas 21

3. Valstybiniai rezervatai 21

3.1 Čepkelių valstybinis rezervatas 21

3.2 Žuvinto valstybinis rezervatas 22

3.3 Viešvilės valstybinis rezervatas 22

3.4 Kamanų valstybinis rezervatas 23

4. Išvados 24

5. Literatūra 241. Įvadas

Svarbiausios saugomų teritorijų rūšys: rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai) ir draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai iir poligonai, taip pat gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai).

Šiuo metu saugomų teritorijų sistema užima virš 785 tūkst. ha, t.y. apie 12% šalies ploto. Lietuvos saugomų teritorijų žemėlapis:

1.1 pav. Lietuvos saugomos teritorijos

Didžiausią saugomų teritorijų sistemos dalį sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai. Juose ne tik saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, bet ir sudaromos sąlygos su jomis susipažinti, plėtojama rekreacinė veikla, pirmiausia pažintinis ir kaimo turizmas.

Lietuvos saugomos teritorijos2. Lietuvos valstybiniai parkai

2.1 pav. Lietuvos valstybiniai parkai2.1 Nacionaliniai pparkai

Nacionaliniai parkai- saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai. Nacionalinių parkų sąrašas ppateikiamas 2.1 lentelėje

2.1 lentelė. Nacionalinių parkų sąrašas

Pavadinimas Plotas (ha) Įsteigimo metai

Aukštaitijos

40570 1974

Dzūkijos

55920 1991

Kuršių

26464 1991

Trakų istorinį

8200 1991

Žemaitijos

21720 19912.1.1 Aukštaitijos nacionalinis parkas

Miškingumas 69%,

rezervatai užima 2,1%,

draustiniai- 51,8%,

rekreacinė zona – 3,5%.

Nacionalinio parko paskirtis- išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno-Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio iir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

2.2 ppav. Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos nacionalinis parkas- pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas garsus puikiais švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, pasižymintis raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa. Parke gausu ežerų (126 ežerai). Didžiausi jų: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Čia tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Aukščiausios nacionalinio parko kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio.

Svarbiausios gamtos vertybės. Vienas įdomiausių Šiliniškių gūbrys, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis- viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Unikalus Tauragno ežeras, saviti Dringio, Lūšių, Baluošo ir kiti ežerai.

Didžiausios girios: Ažvinčių (čia yra pušynų, sulaukusių net 200 ir daugiau metų), Linkmenų, Minčios. Unikalūs yra Ginučių ąžuolynas ir kadagynas prie Baluošo ežero.

Gamtos paminklai: Dringio ir Ožių ragai- pusiasaliai Dringio ežere, Baluošo ežero sala Ilgasalė, Ešerinio ežerėliai. Įspūdingi Salų, Puziniškio, Trainiškio, Varniškių kaimų ąžuolai, Asalnų, Labakaršio, žeimenio ežerų pušys, Obelų rago kadagių grupė ir kiti unikalūs medžiai. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanos su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas su senovės gyvenvietėmis ir pilkapiais (tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje- per 300 pilkapių), Minčios, Vyžių, Šakarvos, PPalūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės.

Unikalūs etnografiniai Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų, Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kiti kaimai, Kaltanėnų urbanistinis kompleksas, Palūšės bažnyčios architektūrinis ansamblis, vandens malūnai, 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją sukilėlių kapai Minčios girioje, kitos kultūros paveldo vertybės ir paminklai.

2.3 pav. Šuminų kaimas

Istoriniuose šaltiniuose Šuminai pirmą kartą paminėti 1784 m. Pabaluošės vardu, nors spėjama, kad pirmoji sodyba čia atsirado daug anksčiau. Vėliau kaimą imta vadinti jau pagal gyvenančių šeimų pavardę. Įdomu, kad ir dab.ar visi kaimelio gyventojai turi Šuminų pavardę. Kaime auga apie 200-300 m. senumo pušis, daugybė klevų, todėl kaimas ypač gražus rudenį. Vienoje iš gyvenamų trobų įrengta žvejo namų muziejinė ekspozicija. Iš senųjų pastatų išsiskiria kluonas su jauja. Jo durų mediniai vyriai tikra retenybė. Šis kaimelis įžymus dar ir tuo, kad jame buvo filmuojamas garsusis filmas apie Tadą Blindą.

Muziejai. Bene įdomiausias Stripeikių senovės bitininkystės muziejus. Jame galima išvysti įvairiausių senovinių avilių, bitininkystės įrankių, sužinoti apie bičių produktus, susipažinti su bitininkystės istorija Lietuvoje.

2.4 pav. Senovinės bitininkystės muziejujus

Parke yra net 6 vandens malūnai. Viename jų, Ginučių, yra išlikusi visa autentiška įranga, tad malūnas paskelbtas technikos paminklu. Malūnas veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė- metalinės turbinos sukimosi jjėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę ant stalo, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti kambariai poilsiautojams, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias

2.4 pav. Ginučių vandens malūnas

Reškutėnuose veikia Švenčionių rajono Nalšios kraštotyros muziejaus filialas, turintis daugiau kaip 2000 eksponatų. Gaveikėnų kaime Augulių šeima įkūrusi kaimo buities ir lietuviško stilizuoto kostiumo muziejų.2.1.2 Dzūkijos nacionalinis parkas

Miškingumas 91%,

Rezervatai užima 3,5%,

draustiniai- 43,8%,

rekreacinė zona- 1%.

Dzūkijos nacionalinis parkas- tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Čia didžiausia upių įvairovė- nuo mažiausio šaltinėlio iki didžiausios Lietuvos upės. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl nacionaliniame parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos.

2.5 pav. Dzūkijos nacionalinio parko reljefas

Svarbiausios gamtos vertybės. Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos, Skroblaus slėniai, Musteikos bei Povilnio upelių aplinka, raiškūs Dainavos girios kontinentinių kopų masyvai, Liškiavos, Straujos, Uciekos ir Pakrykštės eroziniai geomorfologiniai kompleksai, Imiškių, Didžbalės, Bakanauskų ir Dėlyno pelkės, Dzūkijai būdingi sausi miškai, retų rūšių augalai ir gyvūnai, kitos gamtos vertybės ir paminklai.

Unikalios Skroblaus upelio ištakos- Bobos daržo šaltinis ir pats upelis. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Unikalus ir

jo slėnis. Ūla, kertanti žemyninių kopų ruožą ir tekanti siauru kanjoniniu slėniu su vaizdingais, ardomais skardžiais, yra viena įspūdingiausių Lietuvoe upių. Jos slėnyje kunkuliuoja unikalus Ūlos akies šaltinio ežerėlis.. Grūda pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Kitos įdomesnės parko upės – tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, pradingstantis Būkaverksnio upelis.

2.6 pav. Dzūkijos nacionalinio parko kraštovaizdžio ir gamtos draustiniai

Įdomu susipažinti ir su senosios bitininkystės reliktais – drevėtomis pušimis arba drevėmis. Drevėtų pušų yra nnet kelios dešimtys – tvirtų, ne visada labai aukštų, tačiau turinčių iki 70-90 cm skersmenį. Šiuose medžiuose buvo išskaptuotos pailgos vertikalios drevės bitėms gyventi.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Ypač vertingi Merkinės ir Liškiavos urbanistiniai kompleksai. Prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklaviečių. Nemuno ir Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis. Ant Liškiavos piliakalnio stūkso mūrinės pilies bokšto likučiai. XVIII a. pradžioje, Liškiavoje, pastatytas Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Septyni rokoko stiliaus altoriai – vieni gražiausių Lietuvoje. Labai vertingi eetnokultūriniai girinių bei panemunių dzūkų kaimai. Keturi kaimai- Dubininkas, Lynežeris, Musteika ir Zervynos paskelbti architektūros paminklais. Ne mažiau įdomūs ir garsūs savo tradicijomis Žiūrų, Mardasavo, Puvočių, Margionių ir kiti kaimai. Jonionyse savita tvarka išdėlioti rieduliai rodo, kad čia galėjusi būti aastronominė stebykla. Labai daug akmenų su įvairiomis įspaudomis, vadinamomis „velnio pėdomis“, „jaučio kanopomis“. Nacionaliniame parke yra 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (pulk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis.

Muziejai. Dzūkijos nacionaliniame parke yra Merkinės kraštotyros ir Marcinkonių etnografinis, taip pat Čepkelių gamtos muziejai. Subartonyse įkurtas rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės muziejus (sodyba).2.1.3 Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Plotas 26 394 ha (iš jų 9 761 ha- sausuma, 4 200 ha- Kuršių marios, 12 500 ha- Balti-jos jūra),

miškingumas 74%,

rezervatai užima 18,6%,

draustiniai- 58,8%,

rekreacinė zona- 19,8% sausumos ploto.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu. Tai neabejotinai vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija. 2001 m, kuri įįtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Čia saugomas unikalus gamtos darinys- siaura ilga (98 km ilgio) smėlio juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, savitas etnokultūrinis paveldas. Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių sunešto ir vėjo perpustyto smėlio. Įdomiausia įvairi didžiųjų kopų grandinė, besitęsianti beveik per visą Kuršių neriją. Čia ryški gamtos veiksnių ir žmogaus veiklos įtaka kraštovaizdžio kaitai, neigiama neapgalvotos veiklos įtaka gyvenimui bei harmonijos paieškos. Kadaise, iškirtus miškus, pajudėjusios kopos užpustė ištisus kaimus. Taigi žmogui teko gerokai ppasidarbuoti sutramdant smėlio kopas, sugrąžinant mišką.

2.7 pav. etnografinis Žvejų muziejus po atviru dangumi

Svarbiausios gamtos vertybės. Parko teritorijoje yra 2 gamtos rezervatai:

• Grobšto gamtos rezervatas yra prie Kaliningrado srities sienos. Į jį patenka pustoma Sklandytojų kopa, pajūrio palvė su pajūrio apsauginiu kopagūbriu, mišrūs pelkėti miškai, saugomi augalai ir gyvūnai.

• Naglių gamtos yra tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Čia saugoma charakteringa pajūrio palvė su pajūrio apsauginiu kopagūbriu, marių ragai, Pilkųjų kopų kopagūbris su retųjų augalų– tyrulinės erikos (Erica tetralix L.), pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.)– augimvietėmis, senaisiais išpustytais miškų dirvožemiais bei kupstynių kompleksais.

2.8 pav. Naglių gamtos rezervatas

Rezervatuose draudžiama bet kokia veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu arba atkūrimu.

Be gamtos rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko sudėtyje yra 4 kraštovaizdžio draustiniai:

• Parnidžio. Tai buferinė teritorija tarp Nidos gyvenamosios zonos ir Grobšto gamtos rezervato. Jo vertybės- pustoma Parnidžio kopa ir ragas, pajūrio palvė su apsauginiu kopagūbriu, Mirties slėnis bei saugoma flora ir fauna.

• Karvaičių. Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2 m) Vecekrugo kopa. Taip pat pajūrio ir pamario palvės, pajūrio apsauginis kopagūbris, didžiausi nerijoje– Bulvikio, Preilos, Ožkų, Pervalkos ragai, Bulvikio, Karvaičių, Pervalkos ir Preilos įlankos.

• Juodkrantės. Jo teritorijoje– Juodkrantės senosios parabolinės kopos, Garnių kalnas, paprastųjų pušų ssenieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau apie 230 metų, didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių– didžiųjų kormoranų kolonija.

• Lapnugario. Teritorija, į kurią įeina dalis vertingo didžiojo apsauginio kopagūbrio, Meilės slėnis, Meškadaubė, Hageno, Neringos, Meškos galvos, Eumo, Lybio, Gaučiaralio ir Lapnugario kopos, įdomūs juodųjų pušų želdiniai, kopas dengiantis vientisas kalninių pušų kilimas, pajūrio ir pamario palvės bei pajūrio apsauginis kopagūbris.

Draustinių apsauginis režimas yra lengvesnis, nei rezervatų. Čia galima ir tam tikra ūkinė veikla. Kultūrinė aplinka saugoma penkių kultūrinių draustinių pagalba, esančių gyvenvietėse.

Augalija. 70,1% Kuršių nerijos nacionalinio parko užima miškai. Daugiausia yra spygliuočių miškų, iš kurių paprastoji pušis sudaro 53% ( 3632 ha), kalninė pušis- 27% (1850ha). Lapuočių miškui tenka 20% (1370ha) bendro ploto. Tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai- 15% (1028ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai užima tik 3% (206 ha) bendro ploto.

Specifinės pajūrio orografinės ir klimatinės sąlygos įtakoja Kuršių nerijos augalų įvairovę. Sausi nederlingi smėliai, staigios ir dažnos oro permainos, stiprūs vėjai lemia augalų morfologinius ir fiziologinius bruožus. Smėlynai Kuršių nerijoje užima net 25,4% teritorijos– 2485ha. Iš viso Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 960 augalų r.ūšių. Iš jų 34 rūšys– įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Nerijoje auga retos Lietuvoje pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tyrulinė erika (Erica tetralix L.), pajūrinė pienažolė ((Glaux maritima L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium litorale Gilmour), vandeninė plaumuonė (Nymphoides peltata O.Kuntze).

Gyvūnija. Iš Lietuvoje gyvenančių 65 rūšių žinduolių, 37 rūšys sutinkamos Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, 7 iš jų– įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą– tai šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus), vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus), ūdra (Lutra lutra L.), ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius) ir kt. 1998m. apskaitos duomenimis Kuršių nerijoje gyveno apie 30 briedžių, 210 stirnų, 120 šernų, 100 lapių. Nerijos miškuose ne mažai kiškių, usūrinių šunų, kiaunių, barsukų ir voverių, Kuršių marių pakrantėje– bebrų ir ondatrų. Čia galima sutikti taip pat tokių vabzdžių rūšių, kurių niekur kitur Lietuvoje nėra. Šiai teritorijai būdingi pietinių ir stepinių rūšių atstovai. Vienas žymiausių nerijos drugių– pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), tai Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas vabzdys.

Pavasarinės ir rudeninės migracijos metu per Kuršių neriją praskrenda apie 15 milijonų paukščių, dalis jų čia ir žiemoja. Čia peri virš 100 paukščių rūšių. Į šiaurę nuo Juodkrantės įsikūrusi didžiausia Lietuvoje garnių- kormoranų kolonija– apie 1500 lizdų.

Baltijos jūroje prie nerijos sutinkama apie 70 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios strimelės, menkės, plekšnės, uotai. Kuršių mariose gaudomi ešeriai, kuojos, karšiai ir kt.

Pajūrio regioninis parkas (plotas– 5033ha sausumoje ir 3000ha jūroje. Miškai užima trečdalį parko teritorijos). Tai

valstybės saugomas Lietuvos pajūrio ruožas nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parke yra gamtinis Plazės rezervatas, kurio širdis– unikalus Plazės ežerėlis. Šis ežerėlis susidarė prieš 10 tūkst. metų buvusio Baltijos ledyninio ežero terasoje. Rezervate gausi ornitofauna, unikaliose pajūrio pievose sutinkami keli augalai, kurie įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Karklės kaimas yra vienintelis išlikęs Lietuvos pajūrio kaimas. Jis užaugo XIV-XVa.a. prie svarbaus tranzitinio kelio Karaliaučiai-Riga. Vėliau čia atsirado karčema. 1902-1910m. buvo pastatyta evangelikų-liuteronų bažnyčia. Iki šių dienų išliko tik jos pamatai. XXa. ppradžioje Karklei suteiktas kurorto statusas. Sovietmečiu dalis Karklės kaimo buvo patekusi į karinę teritoriją. Tada ir išblėso buvusi Karklės šlovė. Kitas lankytinas objektas- Olandų kepurės kalnas ir klifas. Tai ledynmečiu susiformavęs 24 metrų aukščio moreninis gūbrys. Jo šlaitas yra skalaujamas Baltijos jūros. Nuo skardžio atsiveria puiki jūros panorama, kur matosi akmenuoti paplūdimiai, visur kitur Lietuvos pajūris yra smėlėtas.

Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje Šilutės rajone Kuršių marių pakrantėje. Į parko teritoriją, kurios plotas 28,8km2, įeina dalis Nemuno ddeltos su Kuršių mariomis, Ventės ragu, Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru. Taip pat Aukštumalės, Rupkalvių, Medžioklės pelkės, Berštų, Leitgirių, Žalgirių miškai.

Parkas įkurtas 1992 m. Pagrindinis tikslas– išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Nuo 11993 m. parko teritorija įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. Turistai čia stebi labai įdomų Nemuno deltos kraštovaizdį. Lėkštas reljefas, išraižytas kanalais ir apsauginiais pylimais– polderiais. Ši sistema buvo sukurta žmogaus, siekiant apsisaugoti nuo nemaloniausių šio krašto stichinių gamtos reiškinių- ilgalaikių ir didelių pavasarinių potvynių. Be polderių, kitos įspūdingos vietos yra aukštapelkių masyvai su ežerėlių virtinėmis. Aukštumalės pelkėje yra įrengtas pažintinis takas.

Net 15 augalų rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Ypač įspūdingai atrodo derlingų pamario pievų žolinė augalija. Nemuno deltoje gausu ir ornitologinių bei ichtiologinių vertybių. Delta yra viena svarbiausių va.ndens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbios žuvų migracijai. Čia sutinkamos tokios žuvys, kaip lašišos, šlakiai, žiobriai. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės pparko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos.

Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai.

Salantų regioninis parkas (Kretingos ir Skuodo rajono paribiuose) įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d. Parko pagrindiniai uždaviniai- išsaugoti stačiašlaitį, plokščiadugnį fliuvioglacialinį Erlos- Salanto- Minijos senslėnį, raiškius Šauklių, Kulalių, Igarių bei Erlėnų riedulynus, šiaurrytinės parko dalies drumlinuotą moreninį reljefą, didžiuosius Minijos vidurupio vingius, vingiuotą Salanto žemupį ir erozinį vidurupio slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jjų piliakalnius, Salantų miesto urbanistinę struktūrą, Šilalės archeologinį kompleksą ir kita.

2.9 pav. Šauklių kadagynas-riedulynas

Parkas apima įdomius ir vertingus gamtinius Šiaurės vakarų Lietuvos objektus. Minijos gamtiniame rezervate saugomas vertingas Minijos upės kilpų kompleksas, Šauklių draustinyje– kalvos ir eroziniai upelių slėniai, Šauklių ir Kulalių riedulynai su retąja augalija ir gyvūnija, Minijos draustinyje– vaizdinga Minijos slėnio atkarpa, išraižyta gausių šaltiniuotų raguvų bei Minijos santakos su upeliais- Mišupe ir Salantu. Šilalės zoologiniame draustinyje gyvena gausi ir įvairi varliagyvių populiacija.

Salantų regioniniame parke keli unikalūs muziejai. Netoli Salantų įspūdinga ekspozicija, sukrauta iš didelių akmenų, storiausių rąstų, šaknų sąvartų, buities padargų, daugelio skulptūrinių akcentų. Ją sukūrė dabar jau miręs pranciškonas brolis Gabrielius (Vilius Orvidas).

Mosėdyje V. Into įkurtas unikalių akmenų muziejus. Sename vandens malūne, bei Bartuvos upės slėnyje veikianti ekspozicija, pasakoja apie ledynmečius, riedulių kelionę į Lietuvą. Miestelyje eksponuojama apie 5000 riedulių.

Medinė Palangos Juzės skulptūra kviečia užsukti į žymaus visuomenės veikėjo, rašytojo, vyskupo M. Valančiaus gimtinės memorialinį muziejų.

Draustiniai.

Skuodo rajonas: Apuolės valstybinis kraštovaizdžio draustinis (314 ha, tikslas- išsaugoti raiškų Luobos upės slėnio kraštovaizdį su archeologijos paminklais); Gėsalų valstybinis geomorfologinis dr. (327 ha., tikslas– išsaugoti Vakarų Kuršo aukštumos moreninio kalvyno kraštovaizdį); Kulalių valstybinis geomorfologinis dr. (45 ha.); Igarių valstybinis geologinis dr. (11 ha.); Kulių kraštovaizdžio dr. (400 ha.); Laumių valstybinis bbotaninis- zoologinis dr. (250 ha., tikslas– išsaugoti Laumių mišką su augalų ir gyvūnų rūšimis, įrašytomis į Lietuvos raudonąją knygą (LRK)); Margininkų valstybinis botaninis- zoologinis dr. (1302 ha., tikslas– išsaugoti Margininkų pušyną, Šventosios paupius, su augalų ir gyvūnų rūšimis, įrašytomis į LRK); Bartuvos ichtiologinis dr. (ilgis 40,6 km., tikslas– išsaugoti lašišas, šlakius, upėtakius, žiobrius ir kitas vertingas žuvis kaip rūšį, mokslo, ūkiniams ir kultūriniams poreikiams- išsaugoti natūralias nerštavietes, papildomai įrengti naujas); Šauklių geomorfologinis dr. (162 ha., tikslas- apsaugoti pirminis Lietuvos ledynmečio tundrinis kraštovaizdžius, pirminėje padėtyje esantys eratiniai ledynmečio rieduliai iš Vakarų Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos jūros dugno, čia įrengtas 2 km. ilgio pažintinis gamtos takas).

Klaipėdos rajonas: Minijos ichtiologinis draustinis (įsteigtas 1974m., tikslas- apsaugoti lašišų, šlakių, žiobrių nerštavietes, pagausinti jų išteklius); Minijos senslėnio kraštovaizdžio dr. (1575ha., įsteigtas 1992 metas, siekiant išsaugoti raiškų Minijos upės erozinio senslėnio kraštovaizdį); Veiviržo kraštovaizdžio dr. (1632 ha., įsteigtas 1992 metas, siekiant išsaugoti Veiviržo ir Ašvos upių slėnių miškingą kraštovaizdį), Veiviržo ichtiologinis dr. (897 ha.); Svencelės telmologinis dr. (1204 ha., įsteigtas 1992 metas, tikslas- išs.augoti botaniniu ir zoologiniu požiūriais vertingą aukštapelkę); Kliošių kraštovaizdžio dr. (2540 ha); Lužijos botaninis dr. (78 ha); Smeltės botaninis dr. (2 ha.); Ablingos geomorfologinis dr. (449 ha).

Kretingos rajonas: Sūdėnų botaninis-zoologinis draustinis (103.5 hha. tikslas- išsaugoti Šventosios upės senslėnį su natūralaus kraštovaizdžio augalija, esančia ir migruojančia gyvūnija, pasižymi didele ekotopų įvairove su augalų ir gyvūnų rūšimis); Grūšlaukės kraštovaizdžio dr. (505.5 ha., tikslas- išsaugoti Akmenos upės aukštupio natūralaus kraštovaizdžio būklę); Kartenalės entomologinis dr. (97.5 ha., tikslas- išsaugoti retas vabzdžių- drugių rūšis); Minijos ichtiologinis dr. (Kretingos rajone, plotas- 93.3 ha., tikslas-išsaugoti Minijos šlaitų natūralų kraštovaizdį bei lašišinių žuvų nerštavietes); Erlėnų geologinis dr. (14.2 ha., tikslas- išsaugoti riedulių sankaupas); Įpilties istorinis kraštovaizdžio dr. (14.2 ha., tikslas- išsaugoti istorinį kraštovaizdį, įvairaus laikmečio istorijos bei kultūros paminklus); Kurmaičių landšaftinis istorinis dr. (3.5 ha., tikslas- išsaugoti istorinį kraštovaizdį, įvairaus laikmečio istorijos bei kultūros paminklus).

2.10 pav. Senosios Įpilties archeologinė vietovė

Šilutės rajonas: Graumenos hidrografinis draustinis (292 ha); Meškinės pedologinis dr. (97 ha. Saugomi būdingi arba reti natūralios dirvožemio dangos pavyzdžiai); Kintų botaninis dr. (129 ha. Saugomos vietovės su retomis augalų ar grybų rūšimis, jų bendrijos bei biotopai); Minijos ichtiologinis dr. (215,9 ha. Saugomos lašišų, šlakių, upėtakių ir žiobrių nerštavietės); Veiviržo ichtiologinis dr. (179,4 ha. Saugomos lašišų, šlakių, upėtakių ir žiobrių nerštavietės); Svencelės telmologinis dr. (1204 ha. Saugoma botaniniu ir zoologiniu požiūriu vertinga Svencelės aukštapelkė); Pleinės telmologinis dr. (276 ha. Saugoma botaniniu ir zoologiniu požiūriu vertinga Pleinės aukštapelkė); Stemplių kraštovaizdžio

dr. (579 ha); Veiviržo kraštovaizdžio dr. (1632 ha. Saugomas Veiviržo ir Ašvos upių slėnių miškingas kraštovaizdis).

2.11 pav. Kintų pakrantė2.1.4 Trakų istorinis nacionalinis parkas

Įsteigtas1991 m.,

plotas 8 200 ha,

miškingumas 41,2%.

rezervatai užima 47,4%,

draustiniai – 43%,

rekreacinė zona- 14,1%.

Trakai- Lietuvos proistorę ir istoriją menanti žemė. Tai išskirtinis archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros, dailės ir gamtos vertybių kompleksas. Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Trakų apylinkės- ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos iistorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys- Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė bei užstatymo sistema tiesiogiai įtakota gamtin ės aplinkos savitumų.

Beveik penktadalį Istorinio nacionalinio parko ploto užima vandenys. Nacionaliniame parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei šimtas didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių.

Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis, kkadaise vadinta Mažąja- tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis. Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius.

2.12 pav. Trakų pilis

Pirmoji mūrinė pilis yra stovėjusi Senuosiuose Trakuose, senojoje LLietuvos valstybės sostinėje. Čia apie 1350 metus gimė Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis.

Bražuolės kaime yra didžiausia Lietuvoje Bražuolės piliavietė. Neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Varnikų piliakalniai, XIX-XII a. Bražuolės pilkapiai, XIV-XV a. kapinynai, senosios miesto ir kaimų kapinės.

2.13 pav. Bražuolės akmuo

Vytauto funduotoje bažnyčioje saugomas Trakų Madonos- Lietuvos globėjos paveikslas.

Trakai tai ir miestas, kuriame gyvena karaimai. Karaimai yra savita Lietuvos bendruomenė, įsikūrusi po Lietuvos kunigaikščio Vytauto (Aleksandro) Didžiojo 1398 metų karo žygio į Krymą.

Užutrakio dvaro sodyba su parku, kurį komponavo vienas garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. prancūzų peizažistų Edouard.as Francois André. Labai vertingas Trakų medinis senamiestis.

2.14 pav. Užutrakio dvaras

Svarbiausios gamtos vertybės. Lygiagrečios ledyno suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais ežeringais tarpgūbriais. Įspūdingiausi SSkaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą sistemą. Didžiausias ir gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias- Akmenos ežeras. Galvės ežeras yra ir vienas giliausių Lietuvoje- didžiausias jo gylis- 46,7 m. Įdomi Kudrionių giria bei Plomėnų ir Varnikų pelkynai.

Muziejai. Trakų pilyje įsikūręs istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Be istorinių ekspozicijų galima apžiūrėti medžioklės, uunikalias pypkių, antspaudų kolekcijas, lobius. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. Iš sargybos bokšto galima apžvelgti Trakus, pasigrožėti apylinkių panoramomis, pasidžiaugti ežerų platybėmis ir miškų kupetomis. Unikali karaimų etnografinė paroda.2.2. Regioniniai parkai

Regioniniai parkai- saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.

Lietuvoje turime 30 regioninių parkų, iš jų vienas istorinis. Visi jie įsteigti 1992 m. Jų sąrašas pateikiamas 2.2 lentelėje. Keletą apžvelgsiu plačiau.

2.2 lentelė. Regioninių parkų sąrašas

Pavadinimas Plotas (ha) Pavadinimas Plotas (ha)

Anykščių

16269 Pagramančio

13644

Asvejos

11589 Pajūrio

5070

Aukštadvario

15350 Panemunių

11563

Biržų

14659 Pavilnių

2153

Dieveniškių istorinis

8747 Rambyno

4786

Dubysos

10571 Salantų

13630

Gražutės

29700 Sartų

12547

Kauno marių

10221 Sirvėtos

8735

Krekenavos

11968 Tytuvėnų

10152

Kurtuvėnų

15090 Varnių

33800

Labanoro

55344 Veisiejų

12200

Metelių

17729 Ventos

10630

Nemuno deltos

28870 Verkių

2673

Nemuno kilpų

25171 Vištyčio

10833

Neries

10588 Žagarės

47842.2.1 Biržų regioninis parkas

Parke yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas, 17 ežerų, 28 upės ir upeliai, ilgesni negu 5 km. miškai užima 38169 ha plotą. Rajone yra 7 dvarų parkai, seniausi Lietuvoje.

2.15 pav. Biržų regionininiame parke

Pabiržės apylinkėje Balandiškių kaime yra 3,5 ha Paluržės parkas. Jame apie 30 rūšių medžių ir krūmų, iš egzotiškesnių auga Neimuto pušys.

Po žeme tūnančius gipso klodus plauna vandenys. Jiems ištirpus į susidariusias tuštumas netikėtai prasmenga žemė, medžiai, kartais net pastatai ir galvijai. Tokie reiškiniai vadinami karstu. Būtent šiai aktyvaus karsto zonai apsaugoti 1992 m. buvo įkurtas Biržų regioninis parkas. Įdomiausios parko laikomos karstinės vietovės- garsioji Karvės ola, Kirkilų kkraštovaizdžio ežerėliai, Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis ir Tatulos upės kraštovaizdžio draustinis.2.2.2 Kauno regioninis parkas

Kauno marių regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Svarbiausias Kauno marių regioninio parko akcentas yra marios, atsiradusios 1959 m. užtvenkus Nemuną. Marių dugnu virto didelė dalis slėnio, vanduo užliejo 6 350 ha. Prieš užliejant šį žemės plotą į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai. Iš dabartinės marių teritorijos buvo iškelta 721 sodyba.2.2.3 Krekenavos regioninis parkas

2.16 pav. Krekenavos regionininio parko vaizdai

Beveik pačiame Lietuvos viduryje, į pietus nuo Panevėžio, pagal Nevėžio slėnį, driekiasi Krekenavos regioninis parkas. Parkas įkurtas 1992m. siekiant išsaugoti Nevėžio sensenį ir jo sengalvių hidrografinį kompleksą, išsaugoti kultūros paveldo vertybes, ekosistemos stabilumą, sudaryti sąlygas sekrecijai, ir turizmui. Jo plotas apie 12 tūkst. hektarų, o teritorija aprėpia Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijas Panevėžio rajone, bei dalį Senviliškio Kėdainių rajone. Parke yra keletas draustinių: Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio, Linkuvos hidrografinis, Upytės geomorfologinis, Gringalių botaninis zoologinis, Ramygalos telmologinis, Upytės memorialinis ir Krekenavos urbanistinis. Pusę parko teritorijos sudaro miškai, vietomis išsibarstę senų ąžuolynų plotai. Juose auga apie 700 augalų rūšių, iš kurių 9 įtrauktos į LRK. Miškuose galima pamatyti retus augalus: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį. Čia auga įdomūs mmedžiai: daugiakamienė pušis Kalnelio kaime, Gringailių miško ąžuolas, Daniliškio parke driekiasi įspūdinga liepų alėja. Leonardavo parke auga 2 virgininiai kadagiai.2.2.4 Kurtuvėnų regioninis parkas

2.17 pav. Kurtuvėnų regionininio parko vaizdai

Kurtuvėnų regioninis parkas turi daugybę įdomių lankytinų vietų. Čia galime išvysti didžiausią plotą Lietuvoje užimančius Svilės šaltinius, kurie turi gydomųjų galių. Parke nemažai piliakalnių: Vainagių, Kurtuvėnų ir Bubių. Kurtuvėnų dvaras- vienas iš seniausių Lietuvoje.

Gamtos paminklas- ,,Šešiakamienė‘‘ eglė (aukštis- apie 23 m., kamienų skersmuo- 02-0,4 m.) Šalia senojo tilto per Dubysos upę auga penkios Bubių tuopos, kurių aukštis- apie 35 m., o apimtis daugiau nei 5 m.2.2.5 Nemuno deltos regioninis parkas

2.18 pav. Nemuno deltos regionininio parko vaizdai

Parkas buvo įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti originalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas- daugiau kaip 29 tūkst. ha. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis.

Dabartinio regioninio parko paviršius- lėkšta, žema Nemuno deltos lyguma, susidariusi iš upės sąnašų. Pamarys ir delta nuo seno garsėjo kaip žvejų kraštas. Žuvies čia išties daug. Deltoje neršia spintelės, stintos, šamai, karosai. Lašiša ir šlakis įrašytos į LRK. Verslinė žvejyba daugelyje regioninio parko vandens telkinių

reguliuojama ir ribojama.

Parko teritorijoje aptikta 41 žinduolių rūšis. 10 jų įtraukta į LRK. Parko miškuose galima išvysti ir visur įprastų lapių, ir rečiau sutinkamų šermuonėlių, žebenkščių, akmeninių ir miškinių kiaunių bei kanadinių audinių, gyvenančių prie žuvingų parko upių bei ežerų. Iš vabzdžiaėdžių parko gyventojų verta paminėti vandeninį kirstuką, iš graužikų- lazdyninę miegapelę.2.2.6 Vištyčio regioninis parkas

2.19 pav. Vištyčio ežeras

Pietvakariniame Lietuvos pakraštyje- Vištyčio regioninis parkas. Parko plotas- 10,1 tūkst. hektarų. Parkas buvo įkurtas 1992 m. norint išsaugoti Suvalkų kalnyno kraštovaizdį, jo gamtinę eekosistemą bei kultūros parko vertybes.

Iš viso parko teritorijoje yra 14 ežerų. Didžiausia Vistyčio regioninio parko vertybė- brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolai su skroblais ir liepomis. Dešinėje Vištyčio- Kybartų kelio pusėje, 1 km. iki Vištyčio stūkso trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo.2.2.7 Žagarės regioninis parkas

2.20 pav. Žagarės regioninio parko vaizdai

Įsteigtas siekiant išsaugoti Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.

Žagarės ozas- vaizdinga, ilga, kuprota kalva. Nuo jos matyti Švėtės slėnis, Žagarės giria ir Žiemgalės lygumos toliai. GGaudykių apylinkėse plyti Linkuvos gūbrio plačios kalvos su giliomis įlomėmis. Žagarės mieste, Švėtės upės šlaituose atsiveria dolomitinės atodangos. Žagarės miške vyrauja ąžuolyniniai eglynai su liepų, guobų ir kitų lapuočių medžių priemaiša. Čia išsaugota viena vertingiausių tauriųjų elnių bandų, gausu saugomų aaugalų rūšių.

Žvelgaičio ir Raktumės piliakalniai, Žagarės pilkapiai, senos įvairių konfesijų kapinės liudija įdomią šio krašto praeitį, kovas su Livonijos ordinu. Žagarės mieste, savo istoriją skaičiuojančiame nuo 1198 m., išlikęs XVI amžiaus gatvių tinklas, daug XIX a. pastatų, pvz., vilnų karšykla. Unikalus parkas su dvaro kompleksu, mūriniu malūnu, menančiu baudžiavos laikus, vieninteliu tokio tipo žirgynu Baltijos šalyse. Dvi bažnyčios- apaštalų Šv. Petro ir Šv. Povilo. Juodeikių kaime išlikęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas2.2.8 Varnių regioninis parkas

Parko hidrografinę ašį sudaro ežerai, susitelkę Varnių duburyje. Didžiausias jų yra Lūksto ež. (didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras), išsidėstęs centrinėje duburio dalyje. Bendras plotas- 1018,0 ha (baseino plotas 97 km2), krantinės ilgis 19,2 km. Ežero ilgis- 6,15 km, didžiausias plotis – 3,49 km, didžiausias ežero gylis-7 m. ĮĮ pietinę ežero dalį įteka Sietuvų upelis, (garsėjantis Sietuvos kūlgrinda), jungiantis jį su Paršežeriu, Vakariniai Lūksto ežero intakai- Domantas, Garduva ir bevardis upelis. Rytinę ežero dalį maitina du bevardžiai upeliai. Šiaurinis Lūksto ežero intakas- Ungurys. Iš ežero šiaurinės dalies išteka Varnelė.

2.21 pav. Lūkstas- vienintelis ežeras Lietuvoje, prie kurio keliautojas gali rasti savo gintaro gabalėlį.3. Valstybiniai rezervatai

3.1 Čepkelių valstybinis rezervatas

Rezervatas įsteigtas 1975 m., siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės rrėžimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Čepkeliai- tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai, karklynai. Vakariniame pakraštyje šlapiuose viksvynuose ir juodalksnynuose ir prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.

Didesnė rezervato miškų dalis- tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

3.1 pav. Čepkelių valstybinis rezervatas3.2 Žuvinto valstybinis rezervatas

Rezervatas įsteigtas 1937 m., siekiant išsaugoti Žuvinto ežero ir jį supančių pelkynų ekosistemas, turtingą gyvūnijos pasaulį, ypač paukščius. Žuvinto rezervatas yra Vidurio Lietuvos žemumos pietuose. Jis apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinėje dalyje telkšantį Žuvinto ežerą. Rezervato simbolis- Žuvinto ežeras užima 975 ha. Jis eutrofinis, labai seklus. Žuvinto palios- didžiausias šalyje pelkinis masyvas. Bendras pelkės plotas 6847 ha. Žuvintas- tai pirmas Lietuvoje rezervatas, ilgą laiką garsėjęs kaip paukščių karalija. Jis įsteigtas prof. Tado Ivanausko pastangų dėka. Žuvinto ežeras labai seklus, dumblėtas, čia vieši viršvandeninė ir povandeninė augalija, jame gausu plaukiojančių augalijos salelių- kinių. PPrie ežero šliejasi du aukštapelkių masyvai bei didžiuliai nendrynų ir viksvynų plotai. Vakariniame pakraštyje rezervatui priskiriama dalis Buktos girios. Žuvinto ežeras vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu, būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Žuvinto rezervate užregistruotos net 255 paukščių rūšys, ežeras garsėja perinčių vandens paukščių gausa. Čia apsistoja ir daugiatūkstantiniai migruojančių žąsų pulkai, gervės. Ežerą supančiuose miškuose ir pelkėse nemažai saugomų augalų rūšių.

3.2 pav. Žuvinto valstybinis rezervatas3.3 Viešvilės valstybinis rezervatas

Rezervatas įsteigtas 1991 m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke. Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis- smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos. Viešvilės rezervato pagrindinė ,,ašis‘‘- Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos- Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta ssmėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims. Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų. Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros. Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.

3.3 pav. Viešvilės valstybinis rezervatas3.4 Kamanų valstybinis rezervatas

Kamanų rezervatas- tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę ir apypelkio miškus. Rezervatas įkurtas 1979 m. Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Kamanų pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Pelkės puošmena yra Nimfėjų ir Salų ežerėliai su labai vaizdingomis pakrantėmis ir 6 ha ploto Kamanų ežeras. Rezervate aptiktos net 26 saugomų augalų rūšys- čia gausu plačialapių klumpančių, auga virininis varpenis, mažalapė saulašarė ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, lankosi lūšys, rasta lazdyninė miegapelė.

3.4 pav. Kamanų valstybinis rezervatas

Susipažinti su nacionaliniuose ir regioniniuose

parkuose saugomomis gamtos ir kultūros vertybėmis galima keliaujant automobiliu, dviračiais, valtimis bei pėsčiomis ar žirgais. Lietuvos bendrajame plane numatytos gamtinio ir kultūrinio pobūdžio valstybinių parkų pažintinio autoturizmo trasos- 6 žiedai: Aukštaitijos parkų žiedas, Dzūkijos parkų žiedas, žemaitijos parkų žiedas, Suvalkijos žiedas, Pajūrio parkų žiedas ir Vidurio Lietuvos parkų žiedas.4. Išvados

Susipažinti su nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose saugomomis gamtos ir kultūros vertybėmis galima keliaujant automobiliu, dviračiais, valtimis bei pėsčiomis ar žirgais. Lietuvos bendrajame plane numatytos gamtinio ir kultūrinio pobūdžio valstybinių parkų pažintinio aautoturizmo trasos 6 žiedai: Aukštaitijos parkų žiedas, Dzūkijos parkų žiedas, žemaitijos parkų žiedas, Suvalkijos žiedas, Pajūrio parkų žiedas ir Vidurio Lietuvos parkų žiedas.5. Literatūra

Prieigos internete:

1. http://www.info.lt/index.php?page=parkai&view=parkas&parkas=anyksciu

2. http://www.is.lt/ignalina/kpaveld.html

3. http://www.is.lt/ignalina/anp6.html

4. http://www.travel.lt/turizmas/selectPage.do?docLocator=4306BA6FE6D011D8A379746164617373

5. http://www.is.lt/ignalina/tic6.html

6. http://www.dzukijosparkas.lt

7. http://www.info.lt/index.php?page=parkai&view=parkas&parkas=nac_kursiu

8. http://www.jzum.lt/cd/rezervatai.html

9. http://www.heritage.lt/epd/2005/vilnius/vilniaus_obj.htm

10. http://www.nerija.lt/lt/links.php