Lietuvos žydai

TOTORIAI

PIRMIEJI IMIGRANTAI

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai buvo užmezgę glaudžius ryšius su totoriais. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, kovodami su kryžiuočių ordinu, Lenkija ir Maskva, dažnai sudarydavo sąjungą su totoriais, nors rengė ir karo žygius prieš totorius pietų rusų žemėse. Atsirado totorių genčių, kurios nuolat padėdavo Lietuvos valdovams kariauti ir jų pakviestos pasiliko Lietuvos valstybėje. Apdovanotos žemėmis, jos įsikūrė didžiųjų kunigaikščių valdose ir tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių kariuomenėje. Tai buvo pirmieji totoriai – imigrantai Lietuvoje. Tarp jjų galėjo būti ir belaisvių.

IMIGRACIJOS PRIEŽASTYS IR POBŪDIS

Totorių ordas nuolat draskė vidiniai nesutarimai ir dinastijų kovos, saugaus gyvenimo ten nebuvo. Išvarginti nepastovaus gyvenimo, perversmų ir dinastijų karų, jie ieškojo taikingo gyvenimo Lietuvos valstybėje.

Labai svarbu tai, kad Lietuvos totoriai – totorių ordų diduomenės palikuonys, kurie visada jautėsi Lietuvos valdovų ypatingai globojami, ir kitų visuomenės sluoksnių išeiviai galėjo čia laisvai išpažinti savo religiją ir puoselėti savo protėvių tradicijas bei papročius.

GYVENVIETĖS

Pirmąsias didesnes totorių gyvenvietes įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas nnetoli Vilniaus ir Trakų.

Manoma, kad XVI amžiaus pradžioje Lietuvoje gyveno 3 – 4 tūkstančiai totorių. 1631 metais buvo atlikta totorių valdų – karo tarnybos prievolininkų LDK generalinė revizija. Išaiškėjo, kad daugiausia totorių sodybų buvo Trakų (225 namai), Vilniaus (169 nnamai) ir Ašmenos (135 namai) pavietuose. Po Vytauto mirties Jogailaičiai ir toliau artimai bendravo su totorių ordų valdovais, todėl totorių kolonijų vis daugėjo. Taip atsirado plačios totorių valdos, Trakų ir Naugarduko pavietuose.

Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos kaimuose liko vis mažiau totorių sodybų ir gyventojų, kai kurios gyvenvietės visai išnyko. Miestuose ir miesteliuose totorių daugėjo.

XX amžiaus pradžioje, po I – ojo pasaulinio karo, totorių gyvenvietės, kaip ir kitos kažkada klestėjusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijos, atsidūrė trijose atskirose valstybėse – Lenkijos Respublikoje, Baltarusijos TSR ir Lietuvos Respublikoje.

1935 metais Lietuvoje gyveno apie 1000 totorių.

LIETUVOS TOTORIAI ŠIANDIEN

1988 metais prasideda Lietuvos totorių tautinis atgimimas – susikuria Lietuvos totorių kultūros draugija, vėliau atsikuria Vilniaus krašto totorių bbendruomenė, kuri jungia Vilniaus miesto, Trakų, Švenčionių rajonų, Nemėžio gyvenvietės ir Keturiasdešimt Totorių kaimo bendruomenes. Kita Lietuvos totorių bendruomenės dalis susijungusi į Lietuvos totorių bendruomenių sąjungą – tai Kauno, Alytaus apskričių totorių bendruomenės ir Lietuvos musulmonų jaunimo bendrija.

1995 metais buvo pradėtas leisti Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos laikraštis „Lietuvos totoriai“.

Pagal 1989 metų statistinius duomenis Lietuvoje gyvena 5188 totoriai, iš jų didžioji dalis gyvena Vilniaus apskrityje (2326) – Vilniuje (1318), Vilniaus rajone (457), Trakų (347). Kitos gausiau gyvenamos vietovės – KKauno apskritis (778), kur Kauno mieste gyvena 519 totorių, ir Alytaus apskritis (592).

1997 metais Lietuvos totoriai šventė totorių ir karaimų 600 metų apsigyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jubiliejų.

Ta proga Lietuvos Respublikos bankas išleido jubiliejinę monetą.

Iki šių laikų Lietuvoje yra išlikę trys gausiausios kompaktiškos Lietuvos totorių gyvenvietės – Nemėžis , Keturiasdešimt Totorių kaimas ir Raižiai.

Nemėžis – senas miestelis netoli Vilniaus. XIV amžiuje čia stovėjo Vytauto pilis, tai buvo jo vasaros rezidencija. Čia jis apgyvendino ir totorius.

Šiuo metu Nemėžyje gyvena 120 Lietuvos totorių, daugumos šeimų šaknys yra šioje žemėje. XVII amžiaus pabaigoje miestelyje jau buvo mečetė.

Viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje, išlikusių iki mūsų laikų, – Keturiasdešimt Totorių kaimas Vilniaus apskrityje Vaidotų apylinkėje prie Vokės.

Keturiasdešimt Totorių kaime esanti mečetė pirmąkart buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1558 metais, tai viena seniausių mečečių.

Raižiai – kaimas netoli Alytaus miesto.Visais laikais ši vietovė buvo Lietuvoje gyvenančių totorių musulmonų dvasinis centras.

Po 1918 metų Lietuvos Respublikoje Raižiai kartu su aplinkiniais kaimais buvo gausiausiai totorių gyvenama vietovė.

RELIGIJA

Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą.

Abu Hanifa buvo musulmonų mokslininkas, sukūręs originalią Islamo teisės sistemą, kurioje papročių teisė yra svarbi ir pripažįstama oficialios teisės šaltiniu. <

Pagrindinis šio tikėjimo teiginys – Nėra dievo be Viešpaties Dievo, o Mahometas – Dievo pranašas. Jis suvaidino milžinišką vaidmenį pasaulio istorijoje, atverčiant tautas į naują tikėjimą. Jo perduota islamo šventoji knyga Koranas – kiekvieno musulmono gyvenimo vadovas. Musulmonai tiki pomirtiniu gyvenimu, rojumi ir pragaru, angelais ir šėtonais. Lietuvos totorių maldos namai vadinami mečete.

Tikras musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada galės tinkamai melstis. Islamo liturginė kalba yra arabų, todėl Lietuvos totoriai mokėsi skaityti Koraną ir melstis atmintinai.

Svarbi musulmono pareiga yra labdarybė: išmaldos (sadogos) dalijimas, aukojimas religiniams reikalams, parama vargšams, našlaičiams ir seneliams, tačiau girtis gerais darbais yra nuodėmė.

RYŠKIOS ASMENYBĖS

XVI amžiaus pabaigos rašytiniuose šaltiniuose yra išlikę žinių apie Ašmenos pavieto Daubutiškių mečetės dvasininką dervišą Čelebi Chadži Murzičių, iš kurio titulų galima spręsti, kad tai buvo garsi asmenybė – visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių kadis (teisėjas).

Lietuvos totoriai dalyvavo musulmoniškų tautų nepriklausomų valstybių kūrime . Čia išgarsėjo generolas Motiejus Sulkevičius. Motiejus Sulkevičius buvo vienas gabiausių generalinio štabo karininkų, geras taktikas ir organizatorius.

Lietuvos totorių religiniam gyvenimui vadovavo muftis Jokūbas Šinkevičius. Šis šviesi išsilavinusi asmenybė turėjo didelę įtaką tiek religiniam, tiek kultūriniam totorių bendruomenių gyvenimui