Lotynų Amerika ir jos kultūra
TURINYS
ĮVADAS ( Lotynų amerika
)…………………….
…….2
SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS
KULTŪRA………………..3
ACTEKAI………………..
…………..3
MAJAI………………..
…………..14
MEKSIKA………………..
…………..22
INKAI………………..
……………25
NAUJŲJŲ LAIKŲ LOTYNŲ AMERIKOS
KULTŪRA……………. 33
LOTYNŲ AMERIKOS
VALSTYBĖS………………33
KUBA……………………
…………35
MEKSIKA…………………..
………38
KOSTA RIKOS
RESPUBLIKA…………………40
BRAZILIJA…………………..
………42
ĮVADAS ( LOTYNŲ AMERIKA )
LOTYNŲ AMERIKA – Vidurio Amerikoje bei Andų kalnuose europiečiai rado
pirmykštės bendruomenės genčių, Jų gyventojai augino bulves, kukurūzus,
pomidorus, kakavmedžius, ananasus, saulėgrąžas.Jie išgavo naudingąsias
iškasenas, mokėjo apdirbti metalą.Ispanai Lotynų Amerikoje įkūrė Mechiką,
Bogotą, pakrantėse įkūrė uostus,įveisė plantacijų,
LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ KŪRIMASIS – metropolijų politika stabdė ūkio
pažangą, didino pavergtų tautų nepasitenkinimą. Todėl dažniau kildavo
sukilimai. Svarbus Ispanijos ir Portugalijos kolonijų likimui buvo
Napoleono karai. Napoleono kariuomenei užkariavus Pirėnų pusiasalį,
kolonijų valdžia neteko metropolijų pagalbos, tada ir susidarė palankios
sąlygos siekti nepriklausomybės.Vėliau jos beveik visos išsikovojo
nepriklausomybę.
SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA
ACTEKAI
Istorija
Iki 12-13 a. klajokliai actekai vertėsi medžiokle ir augalinio maisto
rinkimu. Vėliau iš šiaurės, mitinės protevynės Actlano (Baltoji žemė),
atkeliavo į vid. Meksiką ir čia apsigyveno. 1325 m. įkūrė Tenočtitlano
(dabartinis Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs kaimyniniams
Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams-valstybėms. 1428 tapo
nepriklausomi. VValdant Ickoatli (1428-1440) sudaryta 3 miestų-valstybių-
Tenočtitlano, Texcoco bei Tlacopano (Tacubos) sąjunga tapo dominuojančia
karine jėga vidurinėje Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočtitlanas ir
susidarė actekų valstybė. Valdovai Montesuma I (valdė 1440-1469),
Ašajahatli (1469-1486), Ahuicotlė (1486-1503) nukariavo vid. ir pietų
Meksiką. Actekų valstybė galingiausia buvo Montesumos II laikais (1502-
1519). 1519m. jai priklausė 200000 km² teritorija su 5-6 mln. žm. Sostinė
Tenočtitlanas buvo 13km², turėjo daugiau kaip 140000 gyv. Aukšč. valdžia
priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą
paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų-valstybių buvo imama duoklė. Actekai
sukūrė savitą, vieną garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie
vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus, ankštinius augalus, pomidorus,
kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo
sistemas. Aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ekonominis
pagrindas. Jie taip pat vertėsi amatais. Medžioklė buvo pagalbinis verslas.
Daugiausia gyveno dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarbiausias ginklas –
lankas su strėlėmis. Actekai perėmė senųjų Meksikos gyventojų – toltekų,
sapotekų ir kištekų tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą; gausi actekų
tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais.
Mokėjo daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių.
Garsėjo astronomijos ir medicinos žiniomis. 1519-1521 actekus nukariavo
ispanų konkistadorai.
Religija
Religija buvo politeistinė, sinkretinė. Pagr. actekų mitologijos motyvai
(nuolatinė dviejų pradų – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kova,
cikliška visatos raida, gamtos jėgų personifikacija (atsispindi ir jų
religijoje). Actekų dievų panteonas labia gausus, prieštaringas. Perimtas
iš anksčiau centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys dievai
vadinti įv. vardais, kito jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo įv.
dievai, atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro
ir su juo susiję simboliai, iš toltekų – Saulės ir karaliavimo simboliai,
aukojimas, iš majų – ddievų daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė
senųjų mitologinių, žvaigždžių ir planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų
grupės. Dievas Huicilopočtli iš pradžių įkūnijo žemės, derlingumo, lietaus
dievus. Actekų politinės ir karinės ekspancijos metu jis tapo saulės,
dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės
aukščiausioji dievų pora, Ometekutli ir Tonakasinatla, sukūrė kitus dievus,
pasaulį, žmones. Jų kultas nesusiformavo. Vėliau sutapatanti su
Kecalkoatliu ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties, dangaus ir vėjų
valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis – nakties, mirties,
šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė visatą, turinčią 4 periodus.
Dangų ir požemių pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios
pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi. Požeminio pasaulio valdovas – mirties
dievas Miktlantekutli. Į kurį pasaulį pateks mirusieji, lemdavo jų mirties
pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės, mirusios gimdyvės
turėjo patekti į vadinamus Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti – pas
vandens dievą Tlalokaltekutli, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus
keliauti pas Miktelantekutli. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai
gresia sunaikinimas, o jie gyvena pask. 5 istorijos cikle. Ankstesnieji
ciklai baigėsi visuotinėmis katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis,
gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei kosmose būtų palaikoma
harmonija, kurią lemti gali tik dievas. Dievų maistas – kraujas, todėl
būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo
vadinamasis Gėlių karas (pavadinimas perimtas is toltekų, aukojusių tik
gėles). Karo tikslas – belaisviai, t.y. būsimosios aukos. Actekai statė
dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formų. Ši religija turėjo
tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš
aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia
religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas
religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas,
retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu
religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos
ašimi. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dëlto nebuvo kažkokio
prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To
paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mitai, pagal
kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas.
Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir
į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo
būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu
žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana
sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo
žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius.
Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo
dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir
kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis
privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas
į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš
aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad
laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių.
Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas
žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą.
Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.
Architektūra
Apie jų architektūrą žinoma iš aprašymų, piešinių, statinių liekanų. Ji
tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė buvo taisyklingo plano,
išraižyta kanalų, tinklo. Miesto centre – stačiakampė aikštė, kurios pagr.
akcentas – didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų
maršai, vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės
pagrindą juosė dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramidę puošia
susirangusių gyvačių frizai). Aplink aikštę buvo sutelktos šventyklos,
altoriai, rūmai, gyv. namai, pirtys, toliau – prastuomenės būstai. Pastatai
daugiausia mediniai (paprastų formų, kai kurie puošti plytų apdaila,
reljefais, tapyba).
Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės
galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų
altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių
dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,
masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų
(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,
karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,
iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis
Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų
vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų
tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų
kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai
(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti
realistiškais gyvūnų, gėlių
motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,
auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko
rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.
Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės
galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų
altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių
dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,
masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų
(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,
karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,
iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis
Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų
vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų
tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų
kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai
(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių
motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,
auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko
rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.
Actekai – Saulės kariai
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų.
Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje,
kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais
ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.
Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios
taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir
kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik
šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą
laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant
Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie
pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos
apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje
veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai
išgyveno.
Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo
savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad
kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,
apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti
ieškojimams.
Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko
slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs
kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.
Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad
ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti
vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė
turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo
maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.
Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų
salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko
miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir
vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime
suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai,
giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai
(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.
Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet
atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.
Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir
žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir
medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes
ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip
kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,
vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.
Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu
(Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų
paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta
plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant
krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir
turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu
ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi
apsistoti.
Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters
ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš
biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra
išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos
žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo
ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo
muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis
mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,
perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,
perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.
Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –
erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir
dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,
oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.
Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši
vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti
pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų
kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus
sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat
naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie
tęsė mainus su kaimynais.
Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie
buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto
priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami
kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vvaikų žaisluose. Bet už
vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat
ten niekas niekada nematė arklių.
Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę
tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo
raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino
skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,
bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.
Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę
ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo
aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas
tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus.
Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir,
žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo
statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo
didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį
nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir
įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą
nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais
kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.
Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto,
baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai gatvių.
Kiekvienas
namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai augdavo
gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų
pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais tekėjo
gėlas ir švarus vanduo.
Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje”
rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau
jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur
išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš
vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas.”
Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti
įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima
nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar
išgerti”.
Miestas klestėjo.
Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai
viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais
lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir
išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę
ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti
dievus.
Actekų kosmologija ir kosmogonija
Visas aactekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje
Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mita. Jis sako, kad
pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus:
Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį.
Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę
Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi
susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė
nešviečia.
Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie patys
gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama dievybė, o
jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs didžiuliu
žemės drebėjimu.
Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas, tūnodamas
prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir Tekucteatlį,
kurie turi pasiaukoti ugnyjem idant sukurtų naują epocha. Jiedu pasiaukoja
ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė neteka.
Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla, juda į
kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi dievai
nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka taip
pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.
Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį
palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu.
Tam tikra prasme actekai jautësi atsakingi už visą kosmosą, už kasdienini
Saulës judëjimą dangaus skliautu. Jų ritualai ir buvo skirti palaikyti
Saulę. Ir nëra didesnës jëgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai
kariaudavo karus, idant susirinktų pakankamai belaisvių. O per pagrindinius
metinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančių žmonių. Tada
saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, ddar vieną ciklą.
Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė
Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo
laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo
paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi
aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko
pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo
gyvi kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo
Korteso vertėju.
Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks
susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė
godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia
liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug
2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.
Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią
civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių,
todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado
vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais.
Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis Imperatorius
supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o tai ir buvo
didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas sudegino
visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai.
Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida.
Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto.
Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma,
bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs
Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet
daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrove auksu. Bėgdami
jie prarado 1/3 visų likusių karių.
Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie
kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną.
Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti.
Įvairuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai. Dabartiniai
Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos istorijai ir
Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti atsargiau, o
geriausia – nešališkai.
MAJAI
| |
|Majai viena geriausiai žinomų |[pic] |
|civilizacijų pietų amerikoje, | Majų vandens saugyklos |
|susidariusi Jukatano | |
|pusiasalyje apie 2600m.pr.kr. | |
|jie gyveno dabartinėje | |
|Meksikos , Gvatemalos ir | |
|šiaurinėje Belizės ir | |
|Vakarinėje Honduro | |
|teritorijose. Majai gerai | |
|išvystė astronomiją, | |
|kalendorinę sistemą ir | |
|hieroglifus, be metalinių | |
|įrankių statė detaliai | |
|apgalvotus ir išpuoštus | |
|ceremoninius pastatus: | |
|piramides-šventyklas, pilis, | |
|observatorijas. Majai buvo | |
|įgudę žemdirbiai, turėjo įrengę| |
|požemines vandens saugyklas, | |
|vystė amatus ir prekybą , | |
|žinojo kelius per džiungles. | |
|Apie 300m. įvedė hierarchinę | |
|sistemą ir klasikinio periodo | |
|metu (200-900m.) ten buvo | |
|karalystės. | |
|Visuomenė sudaryta buvo iš | |
|nepriklausomų valstybėlių, | |
|susietų religiniais ir mainų | |
|ryšiais. . | |
|Valstybės sudarytos buvo iš žemę dirbančios bendruomenės ir didelių |
|miestų , pastatytų aplink ceremonijų centrus. Sakoma, kad majai |
|patys išpranašavo civilizacijos žlugimo pabaigą, bet kodėl ji žlugo,|
|iki šiol yra paslaptis. Apie 900 metus pietiniai Majai apleido savo |
|miestus Šiauriniai majai buvo integruoti į Toltekų visuomenę, 1200m.|
|pasibaigė Majų dinastija. Tačiau kai kurie Majų centrai bandė kovoti|
|iki pat Ispanų invazijos XVIa. |
|Pagrindė problema, su kuria susiduriama tyrinėjant Majų kultūrą – |
|rašytinių dokumentų trūkumas. Nors Kolumbui atradus Ameriką |
|(1492m.)dar buvo likę gan daug majų civilizacijos liekanų (meno |
|dirbinių ir pan.) iš kurių būtų galima sužinoti daug daugiau nei |
|žinome dabar, maždaug XVIa. kolonizuodami Ameriką ispanai norėdami |
|nuo žemės nušluoti senosios civilizacijos pėdsakus ėmė |
|griauti senuosius miestus ir sudegino gausybę įrašų, sunaikino |
|praktiškai viską. Išlikę tik 4 originalūs dokumentai, vienas iš jų |
|apie Krištolinę kaukolę. |
|XIXa. prancūzų kunigas Čarlzas Braseuras (charles Brasseur) |
|besirausdamasis krūvoje dokumentų Romoje, netyčia atkasė dar vieną|
|dokumentą, parašytą Ispanų klierikų , dalyvavusių paskutiniuose |
|Majų miestų naikinimuose. Dokumentas – tai išsamus majų |
|Kalendoriaus aprašymas. |
|Akivaizdu, kad Majai buvo labai stipriai pažengę astronomijoje ir |
|matematikoje. Jie turėjo tris,
tarpusavyje susietus kalendorius. |
|Pirmajame metus sudarė 260 dienų , o mėnesį – 20. Antrajame metai |
|buvo sudaryti iš 365 dienų. Kas 52-ejus metus kalendoriai |
|sutapdavo, toks laikotarpis buvo dabartinio „amžiaus“(šimto |
|metų) ekvivalentas. |
|Trečiasis kalendorius buvo naudingas ilgiems laiko periodams |
|skaičiuoti. Jis skaičiuodavo laiką 5,152 metų blokais. Jų |
|kalendorius buvo paremtas Veneros judėjimu, kurio laiką jie |
|nustatė stebinančiu tikslumu, nukrypdami tik 14 sekundžių per metus.|
| |
|KRIŠTOLINE KAUKOLĖ |[pic] |
|1927m. Britų archeologas F.A. Mitšelas-Hedgesas| |
|atrado vieną puikiausių majų dirbinių. Tai | |
|nepaprastai tiksli žmogaus kaukolės kopija, | |
|išskaptuota iiš kvarcinio kristalo. niekas | |
|nesugeba paaiškinti kaip Majai galėjo pasiekti | |
|tokį tikslumą. yra teorijų, sakančių, jog šis | |
|darbas toli gražu ne tuometinėms majų | |
|galimybėms ir gali būti,kad jį pagamino | |
|aukštesnes technologijas išvystę žmonės. pvz.| |
|ateiviai Apskaičiuota, kad reikėtų bent | |
|300metų, padaryti tokią kaukolę iš kvarco | |
|kristalo, poliruojant jį smėlio smiltimis. | |
|Kaukolės burnos ertmės viršutinė dalis sudaro | |
|prizmę. Kai bet koks šviesos šaltinis atsiduria| |
|po kaukole (pvz. liepsna), prizmė nukreipia | |
|šviesos srautą ir jji ima sklisti pro akis. | |
|MAJŲ PIRAMIDĖS |
| |
|[pic] |Jukatano pusiasalyje, giliose |
| |Meksikos ir Gvatemalos |
| |džiunglėse, stūkso paslaptingos |
| |Majų šventyklos ir piramidės. Kol |
| |Europa skendėjo tamsiųjų |
| |viduramžių rūkuose, šie šviesūs |
| |žmonės sugebėjo nubraižyti ddangų |
| |žemėlapyje, sukurti šiuolaikinį |
| |kalendorių , išrasti vienintelį |
| |vietiniams Amerikiečiams pažįstamą|
| |raštą, tiksliai įvaldyti |
| |matematiką, ir visose džiunglėse |
| |pastatyti didžiulius miestus ir |
| |šventyklas. Jų palikimas akmenyse |
| |išliko iki šių dienų |
| |tokiuose vietovėse kaip |
| |Pelenkuenas, Tikal’as, Tulumas, |
| |Chichen Itza, Kopanas ir Uchmalas |
| |- dabartinėje Meksikos , |
| |Gvatemalos ir šiaurinėje Belizės |
| |ir Vakarinėje Honduro |
| |teritorijose. |
| | |
|Skirtingai nuo daugelio Egiptiečių piramidžių, kurių pagrindinė |
|paskirtis buvo faraonų laidojimo vieta (išskyrus Gizą), Majų |
|piramidžių pagrindinė paskirtis – šventykla dievams. Majų piramidės |
|atliko ne tik religines funkcijas, bet ir buvo naudojamos |
|teritorijoms žymėti, jų viršus buvo taip aukštai pakilęs virš |
|džiunglių, kad matėsi iš bet kurios vietos. Aukštis simbolizavo dar |
|ir buvimą arčiau ddievų, ir turėjo priminti apie jų egzistavimą.Nors |
|kai kuriose Majų piramidėse laidojo valdovus, tačiau viršuje visada |
|stovėjo šventykla dievams, o piramidė tapdavo dar ir savotišku |
|atminimo paminklu valdovui. Kad ir kaip pažengusi būtų majų |
|civilizacija,nėra abejonių, jog jie buvo kraujo ištroškę žmonės, |
|turėję daugiau nei 166 dievus, kuriems reikėdavo aukoti. Iš pradžių |
|pakakę ir gyvūnų kraujo, tačiau daugeliu atveju pereita prie žmonių |
|aukojimo. Mes nežinome detalios Majų dievų hierarchijos, daug įrašų |
|sudegino ispanai. tačiau žinomi pagrindiniai dievai, kai kurios |
|legendos, ir tai, kad Majai ttikėjo, jog dievai gyveno danguje. |
|Daugelis mitų pasakoja, kad dievai esą atėję iš žvaigždžių gal todėl |
|astronomija Majų civilizacijoje užėmė svarbią vietą ir piramidžių |
|išdėstymas susietas su saule, mėnuliu ir žvaigždėmis |
| |
|[pic] |Visų Majų piramidžių principas yra|
|Jeigu atkreipsite dėmesį tai |tas pats – nuo apačios kylantys |
|galėsite įžiūrėti ant laiptų |statūs laiptai, o viršuje aikštelė|
|žmones. O dabar pabandykit |su šventykla. Kas viduje? Viduje|
|įsivaizduoti, kad stovite prie |siauri koridoriai, viršun vedantys|
|šios piramidės, ir pažiūrėti į jos|laiptai, keletas nedidelių,siaurų |
|viršūnę.įspūdinga, ar ne?! |kambarėlių, galbūt naudotų |
| |ceremoninėms apeigoms atlikti, bet|
| |tikrai ne didelėms, masinėms |
| |apeigoms (tuo tarpu kai Egipto |
| |piramidėse, Gizoje yra įrengtos |
| |didelės salės, galerijos, |
| |praėjimai ), Egipto piramidės po |
| |faraonų mirties būdavo uždaromos |
| |ir neprieinamos, gi majų |
| |piramidės, būdavo naudojamos |
| |ritualams ir ceremonijoms atlikti.|
| |Nors ir nemažai žinome apie |
| |senąsias civilizacijas, tačiau |
| |didesnė dalis to žinojimo daugiau |
| |susiveda į spėliojimus, nei |
| |faktus. Šiuolaikinis mokslas |
| |atranda vis daugiau, tačiau dar |
| |liko be galo daug neįmintų mįslių |
| |ir neatskleistų paslapčių, kurių |
| |užteks dar ne vienai ateities |
| |kartai. |
| |
|[pic] |Pažintį su Majų piramidėmis |
| |pradėkim nuo Palenkue vietovės, |
| |kurią 1773m. atrado meksikietis |
| |Friar’as Ordonez’as. Tai bene |
| |įspūdingiausias išlikęs majų |
| |miestas. Joje aiškiai įžvelgiami, |
| |kitur neesantys, kai kurie rytų ,|
| |netgi kiniečių motyvai, |
| |leidžiantys daryti prielaidą, kad |
| |majai galėjo turėti kontaktą netgi|
| |su Rytų Azija! Tai mažai tikėtina,|
| |tačiau kažkas tokio Palekueloje |
| |tikrai egzistuoja. Vietovė |
| |nuodugniai moksliškai pradėta |
| |tyrinėti tik 1837m., kol kas |
| |ištyrinėti 34 griuvėsiai iš 500 |
|Įrašų Šventykla |[pic] |
|Viena įdomiausių piramidžių | |
|Palenkueloje. Apart to, kad ji čia| |
|yra aukščiausia, joje 1952m. rasta| |
|Majų šventiko Pa Kal’o kripta, | |
|nepaliesta tūkstantį metų. | |
|Daugelis radinių išvežta į | |
|muziejus arba yra tyrinėjami, | |
|įdomiausias radinys – Pa kal’o | |
|mozaikinė mirties kaukė iš | |
|nefrito. Deja, kaukė iš Meksikos | |
|Antropologijos muziejaus buvo | |
|pavogta. Tačiau lankytojai gali | |
|grožėtis piramide su puikiais | |
|tinko reljefais. Neprietaringieji | |
|gali leistis į kelionę po | |
|požeminius koridorius ir pajusti | |
|neatskleistą Palekuelos jėgą ir | |
|paslaptį. | |
|[pic] |Saulės Šventykla |
| | Jūs tikrai kur nors esate matę |
| |šios šventyklos nuotrauką! Tai |
| |viena populiariausių vietų tarp |
| |turistų kalbant apie Majų |
| |piramides. Joje geriausiai išlikę |
| |“stoginės šukos“. stoginės šukos -|
| |tai gausiai išpuoštos netikros |
| |priekinės šventyklos dalys , |
| |kurios pridėdavo majų šventykloms |
| |didingumo. Majų laikais šios |
| |“šukos“ buvo spalvingai išpieštos ||
| |ir iki dabar tarnauja kaip |
| |įkvėpimo šaltinis Meksikos menui |
| |ir architektūrai. |
| | |
|Uchmalas |[pic] |
|Nuo Palenques vietovės galima | |
|pasiekti per naktį važiuojant arba| |
|lėktuvu. Uxmale išlikę du puikūs | |
|griuvėsiai. Ši piramidė vadinama | |
|Mago piramide. | |
| | |
| |
| (Teotichuankanas) |
| |
|Teotichuankano mieste yra visas piramidžių kompleksas. Miesto |
|pavadinimas išvertus reikštų „ten, kur susirenka dievai“, „dievų |
|vieta“. |
|[pic] |Saulės piramidė |
| |Pastatyta IIa. senovės |
| |Teotihuankano mieste ir yra trečia |
| |didžiausia piramidė pasaulyje! 700 |
| |mylių ilgio, 200 pločio. Šventikai,|
| |atliekantys apeigas jos viršuje, |
| |galėjo stebėti pasakiškus vaizdus. |
| |Į pietus driekėsi „Mirusiųjų aveniu|
| |“ , o saulei kylant galėjai matyti |
| |vis toliau. Mirusiųjų alėja |
| |prasideda ties Mėnulio Aikšte,kuri |
| |apsupta dar penkiolikos piramidinių|
| |struktūrų, įskaitant ir Mėnulio |
| |piramidę. |
| | |
| | |
|Mirusiųjų alėja – didžiausias |[pic] |
|piramidžių kompleksas Meksikoje. | |
|[pic] |Mėnulio piramidė |
| |Pastatyta šiaurinėje Mirties alėjos|
| |dalyje, kaip pagrindinis Mėnulio |
| |piramidės komplekso statinys. |
| |Sudaryta iš penkių |
| |“aukštų“, 1999m. įėjus į |
| |penktąjį viduje rasti keturi |
| |žmogaus skeletai, gyvūnų kaulai, |
| |dideli sraigių kiautai, papuošalai,|
| |obsidiano peiliukai ir įvairūs kiti|
| |daiktai. |
| | |
|Nuotraukoje – Jaguaro |[pic] |
|šventykla | |
| | |
|Visgi, didelė dalis piramidės |[pic]
|
|vidaus dar nėra galutinai | |
|ištyrinėta. Kaip ir Teotihuankano | |
|kultūra. civilizacija paliko | |
|masyvius griuvėsius, tačiau jokių | |
|užrašų kol kas nerasta, apie | |
|vietiniu gyventojus taip pat | |
|žinoma mažai. | |
| | |
MEKSIKA
Meksika – kontrastų šalis
Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos
vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos
tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių
klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir
šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių
ir eetninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir
kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92
mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių
palikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.
Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –
actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė
giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbedami apie didžiasias mūsų
kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo
pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.
Visa vvidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris
pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie
apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo
olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo
laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir
actekų imperijos metas.
| Čičken Itza |
| |
|[pic] | Išvertus reikštų „Izos gėrybių burna“. |
| |Plačiausiai žinomas, geriausiai |
| |atrestauruotas ir kaip dažnai sakoma |
| |įspūdingiausias Majų griuvėsių kompleksas. |
| |Miestas išdygo apie 550m. ir buvo apleistas |
| |kažkur X-ame amžiuje, iš naujo apgyvendintas |
| |apie 1000m, vėl ištuštėjęs XIVa., visgi visą |
| |laiką traukė piligrimus. |
| |Apie 800m. Toltekai įsiveržė į miestą, jie |
| |smarkiai įtakojo architektūrą , statė apvalių|
| |formų pastatus ir stulpus, buvo karingesni ir|
| |labiau linkę aukoti žmones. Šie ritualai |
| |įamžinti mene ir Čičkeno |
| |architektūroje.Toltekai įkūrė ir |
| |Teotichuakano miestą, kuriame gausu majų |
| |piramidžių Šventoji ir pasaulietiška dalis. |
| |Šventoji dalis skirta aukojimui, narai |
| |ištraukė daug skeletų ir kitų ritualinių |
| |objektų |
| | |
|Iš ispanų kalbos | El Kastilo (El Castillo)/Kulkuklanas |
|išvertus reiškia |[pic] |
|pilis. 78 pėdų | |
|aukščio šentovė, buvo| |
|ne kas kita kaip | |
|Saulės kalendorius! | |
|(siūlau pasiimti | |
|skaičiuotuvą :)) – | |
|kiekvienoje šventyklos| |
|pusėje yra 91 | |
|laiptelis ( 4 pusės – | |
|keturi metų laikai), | |
|plius dar vienas | |
|laiptelis viršutinėje | |
|platformoje ir | |
|gauname 365 | |
|-kiekvienam laipteliui| |
|po vieną saulės metų | |
|dieną. | |
|Ekvinokcijos ( metu | |
|piramidės šešelio | |
|forma vaizduodavo | |
|gyvatę (velnią? ) | |
|lipantį laiptais | |
|viršų (kovo mėn.) ir | |
|žemyn (rugsėjo mėn.). | |
|Įkopti į šventyklos | |
|viršų gan sudėtinga | |
|(nulipti, aišku, dar | |
|sudėtingiau), bet | |
|vaizdas iš viršaus | |
|atperka visas kančias!| |
|Visiškai priešingą | |
|poveikį turi | |
|pasivaikščiojimas po | |
|drėgnus vidinius | |
|koridorius ir kameras,| |
|daugelis žmonių to | |
|paprasčiausiai negali | |
|pakęsti. | |
| | |
|[pic] |El Karacolas (El Caracol) |
| |išvertus – didžiulė sraigės kriauklė, |
| |pastatas turi spiralinį dizainą . Taranvo |
| |kaip observatorija, langai lygiuodavosi į |
| |liniją su tam tikromis žvaigždėmis. Čia |
| |šventikai išleisdavo potvarkius, nustatudavo |
| |švenčių, sodinimo, derliaus nuėmimo , ritualų|
| |datas. Būtent šis pastatas yra vienas |
| |puikiausių Majų astronomijos žynių pavyzdys |
| | |
INKAI
Reikėtų paminėti, jog inkai nebuvo nei gentis nei tauta.Žodis “inkas” iš
esmės reiškia patį imperijos valdovą, visagalį, neribotos valdžios
,absoliutų imperijos viešpatį, karo vadą, įstatymų leidėją, turintį visą
relią galią ir šlovę, vadinamą sapa (“vienintelis”). Inkų imperijoje jis
buvo tiesioginis saulės dievo palikuonis ir pats dievas.Iš to kilęs ir
kitas jo vardas Intip Koris (“Saulės sūnus”).Tačiau inkai, ne taip kaip
pavyzdžiui Rytų despotai, stengėsi atrodyti esą meilūs, išmintingi ir be
galo teisingi savo šalies tėvai. Tuantisujuje klestėjimo laikotarpiu gyveno
net 6-7 milijonai gyventojų, juos ir valdė inkas su žžmona, kuri tuo pačiu
buvo ir jo sesuo arba pusseserė, kad būtų išlaikyta šventa kilmės iš saulės
dievo linija.Inką supdavo didelė prabanga, tiek gyvenime tiek mirus.Po
mirties jo mumija būdavo padedama rūmuose, svarbiausioje inko
rezidencijoje.Nuo to laiko tie rūmai tapdavo lyg ir šventove, o naujasis
inkas statydavosi naujus.Mumija ( kurią nuolat saugodavo moteris baidanti
muses) būdavo pasodinama į auksinį sostą, o šalia sosto pastatoma
natūralaus dydžio auksinė inko statula..Po inko mirties, jo žmona,
sugulovės bei daugybė tarnų būdavo nugirdomi ir nužudomi, tam ,kad didysis
inka neprarastų patogumų ir pomirtiniame gyvenime.Savo įpėdiniu inkas
skirdavo kurį nors iš savo sūnų -nebūtinai pirmagimį.Prieš įžengdamas į
sostą , būsimasis inkas, mokslininkų padedamas, ruošdavosi būsimąjai
“profesijai”, o po to laikydavo aristokratiškus “valstybinius” egzaminus-
urančikojų. Naujasis inkas , prieš perimdamas valdžią iš savo tėvo,
turėdavo tris dienas atsiskyręs pasnikauti ir tik po to būdavo iškilmingai
vainikuojams.Inko “karūna” – ljautu- buvo sakytum koks vainikas, nupintas
iš daugelio spalvotų vilnonių siūlų ir apvyniotas keletą kartų aplink
galvą.Be to, inkas turėjo valdžios ženklą-auksines, apie pusės metro ilgio
isignijas, ir skeptrą, papuoštą trimis, labai reto kalnų paukščio korakekės
plunksnomis.Inkas sėdėdavo žemame soste , išdrožinėtame iš brangiojo
raudonmedžio.Priimdamas lankytojus, inkas nuo jų atsitverdavo užuolaida.Tik
labai retais atvejais užuolaida būdavo atitraukiama, ir tik tada koks nors
įpatingai gerbiamas lankytojas išvysdavo paties inko veidą. Inko drabužiai
iš esmės būdavo tokie pat, kaip ir jo valdinių, tik pasiūti iš kur kas
gražesnių medžiagų, išaustų saulės mergelių vienuolyne.Inkas niekuomet
nesivilkdavo to paties rūbo antrą kartą.Valgiai inkui būdavo paduodami
auksiniuose induose.Kas likdavo valdovo nesuvalgyta, žyniai iškilmingai
sudegindavo. Be inkų, jų imperijoje gyveno dar kiti, labai privilegijuoti
žmonės-vadinamojo kapak ailio nariai, inkų gimainaičiai, kildinę save iš
bendro su inkais protėvio ir priklausę tam pačiam “karališkajam” ailiui-
giminei. GYVENTOJAI Eilinis , darbą dirbantis Tuantinsujaus pilietis ,
vadinamas atunrunu ( arba puriku ), visą gyvenimą būdavo susijęs su savo
ailiu: kartu dirbdavo žemę, kartu eidavo į karą. Kiekviename ailyje-
senojoje giminės šventykloje, kečuaniškai vadinamojoje uaka,- vykdavo ir
pagrindinės religinės apeigos.Kiekvienas vyras turėjo vesti, o žmoną
reikėjo pasirinkti, jei tik įmanoma iš to paties ailio.Iš bendruomenės
žemių kiekvienam vyrui buvo paskiriams nustatyto dydžio žemės sklypas-
tupu. Kiekvienam gimusiam sūnui šeima gaudavo po tupu, o dukteriai-po pusę
tupu.Visa Tuantinsujuje dirbama žemė buvo padalyta į tris dalis.Pirmoji
priklausė dieviškajai saulei, derlius buvo skiriams žynių išlaikymui ir
aukoms;antroji dalis priklausė valstybei ir inkui, ir tik trečiosios dalies
vaisiai atitekdavo liaudžiai. Pagrindinė inkų žemės ūkio kultūra buvo
kukurūzai (kečuaniškai sara) , nederlingesnėse srytyse bulvės( papa) ,
pupelės(tervi), raudonieji pipirai(rekoto),kruopinės balandos(kinoa) ir
t.t.Tauriausias Andų gyvulys -lama- kinkyti netiko, tad visus lauko darbus
žmonės dirbo patys. Lauko darbai prasidėdavo rugpjūtį.Žemės ūkio darbų
sezoną auksiniu kauptuku atidarydavo pats inkas “karališkajame laike”
Kuske.Kadangi prieškolumbinėje Amerikoje nebuvo plūgo, Andų indėnai rausė
žemę tam tikromis lazdomis, ilgio sulig žmogaus
ūgiu.Vyrų išraustą žemę su
kauptuku išpurendavo moterys. Žemdirbystei visur reikalingas vanduo,
Anduose jo dažnai labai trūkdavo, todėl Tuantinsujus turėjo gana tobulą
drėkinimo kanalų sistemą.Ties pačiu Kusku iki šiol išliko griuvėsiai
milžiniško vandens rezervuaro, iš kurio sausmečiu vanduo būdavo leidžiamas
į tolimiausias imperijos vietas.Inkų žemdirbiai kovojo su vandens trūkumu
įregdami ne tik drėkinimo sistemas , bet ir vadinamąsias kabančias
terasas.kalnuotoje Peru, pačiame Tuantinsujaus centre nebuvo lygumų , taigi
laukus tekdavo įsirengti kalnų šlaituose.Stačiuose šlaituosse jie iškaldavo
laiptą po laipto, sutvirtindavo juos akmenų tvorelėmis, kad lietus
neišplautų žemių, o paskui tą laiptuotą llauką apsėdavo.Atrodo daugelį tokių
kabančių terasų projektavo ir įrengė pati imperijos
administracija.Tuantinsujuje žemdirbystė buvo kolektyvinė, o žemės dirbimas-
pirmoji kiekvieno piliečio pareiga.taip pat organizuotai inkai augino
lamas.Svarbiausia valstybės uždėta moterų pareiga buvo verpti ir austi.Tie,
kurie negalėjo dirbti( ligoniai, našlės) gaudavo iš valstybės visą
išlaikymą, drabužius , maistą. Liaudis (Atunruna) buvo suskirstyta pagal
amžių į dvyliką kategorijų.paskutinė kategorija-žmonės, vyresni kaip
šešiasdešimt metų, jie buvo atleidžiami nuo bet kokių darbų,
penkiasdešimtmečiai dirbdavo mažiau. Kasmet inkų kaimus aplankydavo
valstybės tarnautojas-vertintojas, vadinamas apopanaku , ir apžiūrėdavo
visas vietines mergaites, ir atrinkdavo gražiausias ir dailiausiai
nuaugusias mmergaites, kurias veždavo į saulės mergelių vienuolynus, kur jas
keturis metus valstybės lėšoms mokydavo namų apyvokos darbų-virti, austi,
verpti ir t.t.Po ketverių metų rinktines mergeles vėl vertindavo.Kai kurios
būdavo paskiriamos nusipelnusių valstybės tarnautojų ir karininkų žmonomis
arba sugulovėmis, o likusios tapdavo mama kuna (saulės dievo motinomis-
*tarnaitėmis).Jos prisiekdavo visą gyvenimą likti skaisčios.Saulės mergelės
dirbdavo įvairius “šventus” darbus, pavyzdžiui ruošdavo valgį ir gėrimą
aukojamiesiems.Iš jų inkas galėdavo išsirinkti suguloves.Didžiausias saulės
mergelių vienuolynas buvo Kuske. Vesti arba tekėti Tuantinsujuje buvo
pilietinė pareiga.Jei jaunas vyras iki 25 metų, arba jauna mergina iki 18
metų neišsirinkdavo gyvenimo draugo, vėl įsikišdavo visagalė Inkų
imperija.Paskirtą dieną visi nevedę vyrai ir visos netekėjusios merginos
turėdavo atvykti į apskrities miestą, kur atitinkamas valdininkas pats juos
suporuodavo.
INKŲ KELIAI
Užvis labiausiai stebina dveji inkų keliai, kurie dar iki praeito šimtmečio
pradžios buvo ilgiausi pasaulyje, nors juos ir nutiesė kultūra, nežinojusi
nei rato , nei vežimo.Pirmasis kelias vadinams karališkuoju keliu buvo net
5250 kilometrų ilgio, antrasis , pajūrio kelias , buvo septynių su puse
metro pločio.Abu šiuos kelius kirto daugybe smulkesnių keliukų.Jie lengvino
ryšius tarp atskirų Tuantinsujaus sričių, palenvindavo ir kariuomenės
persikėlimus.Keliai nugalėdavo visas gamtos kliūtis-pakildavo net aukščiau
debesų ( vienoje vietoje kelias siekia 5160 metrų aukštį virš jūros lygio),
perkopdavo akmenų griūtis, įveikdavo pelkes, perkisdavo džiungles, upes,
virš kurių būdavo kabinami tiltai.Seniausias tų tiltų buvo 45 metrų ilgio
tiltas per Apurimako upę, statytas jau valdant Inka Rokai.
Inku puolimas
Pavergę actekus ispanai tebesvajojo apie legendinio Eldorado atradimą. 1531
m. Pizzaro išsilaipino piečiau Panamos ir 1532 lapkričio /15 d. vakare
įžengė į Cajamarca, inkų valdovo Atahualpa rezidenciją. Ispanų laimei
imperiją krėtė vidinių nesantaikų drugys. Imperatorius sėdėjo soste (tai
karališkos vvaldžios požymis kaip ir actekuose, bei majuose) irgi laikė
milžinišką aukso skeptrą, vilkėjo purpuro spalvos (kaip ir actekuose)
mantija, jo skydas buvo papuoštas heraldiniu sakalo atvaizdu. Ant galvų
didikai dėvėjo kažką panašaus į tiara, papuoštas aukso Saulėmis (vėliaus
Cuzco sostinėje jie išvydo visus didikus dėvint jiems žinomus tiurbanus –
tokius pat, kaip prieš mūsų erą sukurtose hititų statulose ar Babilono ir
Egipto freskose) Tad ispanų vyskupas inkai atpažino kaip aukščiausiuosius
šventikus.
Pakeliui į inkų sostinė Cuzco ispanai stebėjosi inkų keliais, kurie jiems
atrodė geresniais net už pagarsėjusius senovės Romos kelius. Ir dar – inkai
turėjo tai, ko neturėjo actekai – svarstykles. Matas buvo visų mokslų
pagrindas. Svarstyklės buvo nuostabiai panašios į senovės romėnų
naudotasias.
Tačiau panašumai tuo nesibaigė – inkų armija buvo sudalinta į dalinius po
dešimt, šimtą ir tūkstantį karių (kaip Romos legionai). Inkai naudoja
dešimtainę skaičiavimo ir senąją šumerų šešiasdešimtainę (su šešių,
dvylikos ir 60 vienetais) sistemas. Dešimtainei skaičiavimo sistemai yra
apie 4000 metų – ją žinojo Egipte ir vėliau, maždaug 1700 m.pr.m.e. .
Kretoje. Iš ten ją pasiėmė graikai, iš jų romėnai ir taip ji atėjo į
Europą. O inkai ją gavo prieš kelis šimtmečius iš ankstesniosios Chimu
civilizacijos.
Visur ispanai girdėjo žodį „Virakoča“. Jis kartojosi taip dažnai, kad
ispanai klaikė tai pasiveikinimu ir nekreipė į jį dėmesio. Tik Cuzco jie
sužinojo, kad tai inkų didžiojo dievo vardas. Tai aprašo Pierre Honore:
„.užkariautojai išgirdo apie šventyklą už miesto skirtą dievui, didesniam
už kitus. Jie nurūko ten tikėdami rasti kalnus aukso. Jie įžengė į 125×100
pėdų dydžio Virakočos šventyklą pro dvylikos siaurų praėjimų labirintą
(einančių ratais apie šventyklą). Galų gale pateko į mažą švenčiausiąjį
kambarį išgrįstą juodomis plokštėmis. Ant galinės sienos buvo žmogaus
figūra, prieš kurią net mėtyti ir vėtyti karo veteranai nusiėmė kepures –
jie atpažino tą žmogų. Jie matė jį Ispanijos bažnyčiose ir katedrose. Tai
buvo senas barzdotas žmogus laikantis rankoje grandinę su pririšta
pasakišką būtybe. Tai buvo Šv Bartalomėjaus skulptūra! Atsipeikėję ispanai
pasuko atgal – čia nebuvo turtų. Šventykloje nebuvo nieko – tik dievo
statula“ („Baltojo dievo ieškant“)
Inku ledo princesė
Sencacingas atradimas
1995 m. Peru, Ampato kalno ledyne (6300 m.aukštyje)JAV tyrinėtojas Johnas
Reinhardas rado sušalusią inkųmergaitės mumiją. Tai buvo pasaulinio lygio
sensacija.
Gerai išsilaikė audiniai, plaukai, drabužiai. Žiniasklaida ją praminė „ledo
mergaite“, „ledo princese“, „Ampato ledi“,“Chuanita“. Mergaitės amžius
turėjo būti apie 12-14 metų.
Nužudyta ant aukso kalno
Ekspertai galvoja, kad mergaitė buvo paaukota gyva ir nuteikta džiaugtis
pomirtiniu gyvenimu kalno dievo rūmuose. Kaip manoma, šventikas atvedė
nusilpusią ir sužvarbusią
mergaitę į kalną. Tada davė jai, apsvaigusiai nuo aukštumos, išgerti
alkoholinio gėrimo. Po to jis ją paklupdė ir trenkė stiprų smūgį į galvą.
Mergaitė, susukta į lamos vilnos skarą, su nekalta veido išraiška ir
sulenktomis kojomis mirė. Tokią ją, sustingusią į ledą, ir surado J.
Reinhardo ekspedicija.
Saugoma muziejuje
Dabar mergaitės mumija specialiomis sąlygomis prie -26° Celsijaus
temperatūros yra saugoma Santa Marijos katalikiškame
universitete Arequipos mieste Peru. Manoma, kad jai 500 m.
Archeologai vėliau atrado dar daugiau mumijų ir visokiausių daiktų
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
KUBA
| |
| |[|[pic] |
| |p|[pic] |
| |i| |
| |c| |
| |]|Kuba – didelė, ilga ir siaura sala, besidriekianti įstrižai |
| | |Karibų jūros ribų, ji tarsi raktas patekti į Didžiąją įlanką. |
| | |Tai didžiausia Karibų jūros sala. Jau vien dėl to jos |
| | |kraštovaizdis yra nepaprastai įvairus, joje yra daugybė |
| | |skirtingų miestų ir gausybė paplūdimų – tai visos Karibų jūros |
| | |geografijos atspindys. |
| | |Gamta apdovanojo Kubą unikaliomis savybėmis, todėl ji – ideali |
| | |vieta turistams. Stipriausias traukos objektas – tai 5745 km |
| | |ilgio pakrantės ruožas, kuriame gausu įvairių paplūdimių, |
| | |galinčių patenkinti pačius įvairiausius reikalavimus. Kai kurių |
| | |jų, pavyzdžiui, Varadero paplūdimio, smėlynai driekiasi daugiau |
| | |negu 20 km. Mažesni paplūdimiai – idealūs įsimylėjėliams. |
| | |Ką jau bekalbėti apie smėlio spalvą ir struktūrą. Baltas ir |
| | |smulkus lyg steatito milteliai, smėlis būdingas pakrantės |
| | |ruožams, kuriuos, bėgant šimtmečiams, suformavo bangų mūša, |
| | |bandanti
įveikti koralų rifus. |
| | |Čia galite išmėginti savo jėgas pajūrio sporte ir, žinoma, |
| | |pasimėgauti pažintinėmis nardymo ekskursijomis, kurios dėl |
| | |vandens skaidrumo ir gausių koralinių rifų – primena Australijos|
| | |Didįjį koralinį rifą. |
| | |[pic] |
| | |Geografinė padėtis. Kubos archipelagas, kurį sudaro Kubos ir |
| | |Chuventudo salos (senesniuose žemėlapiuose tai – Pino sala) ir |
| | |apie 4195 pakrantės smėlio ruožas (rifai) bei salelės, yra |
| | |Karibų jūroje, šalia atogrąžų lygiagretės Meksikos įįlankos |
| | |prieigose, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tai pagrindinė – |
| | |Didžiųjų Antilų sala Karibų jūroje. Nuo Bahamų salų ją skiria |
| | |140 km, Jamaikos – 146 km, Floridos – 180 km, Kankuno – 210 km. |
| | |Plotas. Tai didžiausia sala Atlanto vandenyne tarp Šiaurės ir |
| | |Pietų Amerikos, kurios plotas yra 110 922 kvadratiniai |
| | |kilometrai. |
| | | |
| | |Gyventojai. Saloje gyvena apie 11 mln. 56% sudaro baltieji, 28% |
| | |- metisai, 26% – juodaodžiai. |
| | | |
| | |Sostinė. Havana, kurioje gyvena beveik 3 mln. gyventojų. |
| | | |
| | |Klimatas. Kuboje vyrauja atogrąžų klimatas, tačiau itin aukštų |
| | |temperatūrų čia nebūna, nes orą vėsina ššvelnūs pasatai, ir du |
| | |metų laikai – lietingasis (gegužės – spalio mėn.). Vidutiniškai |
| | |per metus būna 330 saulėtų dienų. |
| | | |
| | |Kalba.Ispanų. |
| | | |
| | |Nacionalinės šventės. Sausio 1d. – Išsilaisvinimo diena. |
| | |Revoliucijos pergalės metinės. Gegužės 1d. -Tarptautinė |
| | |darbininkų diena. Liepos 25, 26, ir 27d. – Nacionalinio |
| | |maištingumo dienos (lipos 26d.) minėjimas. Spalio 10d. – Karų |
| | |dėl nepriklausomybės pradžios minėjimas. Karnavalai vyksta: |
| | |Havanoje ir Santiago de Cuba liepos mėnesį, Matanzas ir Pinar |
| | |del Rio – rugpjūtį, Varadero – sausio mėnesį. |
| | | |
| | |Religija. Kuboje egzistuoja visiška religijos laisvė. |
| | |Plačiausiai veikia Romos katalikų bažnyčia. |
| | | |
| | |Pinigai. Kubos pesas yra lygus šimtui sentavų (centų), |
| | |užsieniečiui jis prilygsta JAV doleriui. Doleris taip pat yra |
| | |teisėta mokėjimo priemonė visoje Kubos Respublikos teritorijoje.|
| | |Lietuvoje šios valiutos negalite nei įsigyti, nei grįžę į |
| | |Lietuvą išsikeisti atgal. Atsiskaityti saloje galima |
| | |tarptautinėmis kreditinėmis kortelėmis. |
MEKSIKA
|[pic] |
|[pic] |
| |
|Geografinė padėtis. Valstybė Šiaurės Amerikos pietuose. Šiaurėje |
|ribojasi su JAV, pietuose – su Belizu ir Gvatemala. Rytinius |
|krantus skalauja Atlanto vandenyno MMeksikos įlanka ir Karibų |
|jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Šalies plotas 1 958 200 |
|kv.km (tai keturios Ispanijos!). Bendras sienų ilgis – 13 868 km,|
|iš kurių 9 600 km praeina jūros pakrante. Didumą šalies |
|paviršiaus užima kalnai, tačiau čia yra ir tropiniai miškai, ir |
|saulės išdegintos dykumos. Tik dešimtadalis šalies teritorijos |
|tinkamas žemdirbystei. Centrinėje šalies dalyje esančio Meksikos |
|kalnyno šiaurėje vyrauja pusdykumės ir dykumos su kserofiline |
|augalija (kaktusais, agavomis), mimozų krūmokšniais, pietuose ir |
|pakrantėse – savanos. Šalies pietuose ir pietvakariuose auga |
|daugiausia tropiniai miškai, rytiniuose šlaituose – drėgni |
|visžaliai, vakariniuose – sausi, daugiausia spygliuočių, papėdėse|
|– lapus metantieji miškai. Miškai užima apie 17 % visos |
|teritorijos. Šalies pietryčiuose – Čiapo vulkaninis masyvas ir |
|Siera Madrės kalnagūbris. Jukatano pusiasalis – žemuma. |
| |
|Klimatas. Klimato įvairumą apsprendžia didelė teritorija ir |
|reljefo įvairumas, bet daugumoje karščiausi ir drėgniausi yra |
|gegužės-spalio mėnesiai. Šalies šiaurėje klimatas subtropinis |
|kontinentinis su nedideliu kritulių kiekiu ir žymiais |
|temperatūros svyravimais (vidutinės temperatūros nuo 13-15 °С |
|sausio mėn. iki 28-31 °С liepos mėn.; šalčiai gali siekti –10 °С,|
|karštis 40 °С). Likusi šalies teritorija yra tropinio klimato |
|juostoje. Vidutinės mėnesio temperatūros yra labai aukštos: |
|liepos mėn. iki 27-28 °С. Ramiojo vandenyno ir Meksikos įlankos |
|pakrantėse klimatas yra karštas ir drėgnas. Akapulke, o ttaip pat |
|ir Jukatano pusiasalio kurortuose – Kankūne ir Rivjera Majoje, |
|temperatūra svyruoja nuo 22 laipsnių žiemą iki 35 vasarą. |
| |
|Sostinė. Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. |
| |
|Valstybinė santvarka. Šalies pavadinimas – Meksikos Jungtinės |
|Valstijos. Tai federacinė respublika, į kurios sudėtį įeina 31 |
|valstija ir sostinės federacinė apygarda. Valstybės ir |
|vyriausybės vadovas – prezidentas. |
| |
|Valiuta. Piniginis vienetas – pesas, kurį sudaro 100 centų. |
|Daugumoje viešbučių, turizmo agentūrų, parduotuvių ir restoranų |
|galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis: “Visa”, “American |
|Express”, “Diners Club”. |
|[pic] |
|Sienos. Šiaurėje ribojasi su JAV, pietuose – su Belizu ir |
|Gvatemala. Rytinius krantus skalauja Atlanto vandenyno meksikos |
|įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. |
| |
|Transportas. Bendras geležinkelių ilgis yra virš 21 000 km, |
|automobilių kelių – 210 000 km, laivuojamų upių – 2900 km. |
|Svarbiausi jūros uostai: Mansaniljas, Siudad Madero, Salina |
|Krusas, Tuspanas, Verakrusas. Avialinijos jungia visas šalies |
|valstijas ir didesniuosius miestus. Didžiausi oro uostai: |
|Meksiko, Monterėjaus, Verakruso. |
| |
|Papildoma informacija. |
| |
|Šventės. Meksikiečių švenčių kalendorius yra vienas iš pačių |
|įdomiausių. Turbūt Jūsų kelionė sutaps su kokia nors nacionaline |
|arba vietine švente. Svarbiausios šalies šventės: Karnavalas |
|(vasario arba kovo mėn.), Didžioji savaitė (kovo arba balandžio |
|mėn.), Nepriklausomybės diena (rugsėjo 15 ir 16 d.), Vėlinės |
|(lapkričio 11 ir 2 d.), Gvadelupos dievo motinos diena (gruodžio |
|12 d.), Kalėdos (gruodžio 25 d.). |
| |
| |
KOSTA RIKOS RESPUBLIKA
Kosta Rikos respublika – tai valstybė Centrinėje Amerikoje, tarp Ramiojo
vandenyno ir Karibų jūros. Šiaurėje ribojasi su Nikaragva, pietryčiuose su
Panama ir daug kuo skiriasi nuo kaimyninių valstybių. Tai taiki šalis,
valdoma demokratiškai išrinktos valdžios ir nuo 1949 m. apsieinanti be
jokios kariuomenės. Valstybė gana pasiturinti. Mokslas nemokamas, nes
didelę dalį biudžeto Koata Rika skiria švietimui. Skurdo nedaug, gyvenimo
trukmė ilgiausia Centrinėje Amerikoje. Eksportą sudaro kavos pupelės,
bananai ir cukrus – derlius, išauginamas našiose vulkaninės kilmės
dirvose.didžiausias uostas yra Limonas Karibų jūros pakrantėje.
• Plotas – 50900 km2
• Gyventojai – 3, 834, 934 (2002m.)
• Valstybinė kalba – ispanų
• Sostinė – San Chosė.
• Nacionalinė šventė – Rugsėjo 15 – Nepriklausomybės diena (1821)
• Indėnai – šiuo metu gyvena 20000
• Gyventojų sudėtis – 80% kreolai; 10% metisai; 7% negrai ir mulatai
• Religija – krikščionybė 95%, kitų 5%
Kavos pupelės
Kosta Rika pirmoji Centrinėje Amerikoje pradėjo auginti kavamedžius, ir
daugiau kaip šimtas metų kavos pupelės yra pagrindinė eksporo prekė.
Pupeles brandinantys kavamedžiai geriausiai auga nusausintose dirvose.
Jiems reikia šilumos, bet ne karščio, dažnai jie sodinami medžių pavėsyje.
Tie patys kavamedžiai duoda derlių 15 metų. 1890 m.baigtas Atlanto
geležinkelis buvo skirtas kavos pupelėms iš plantacijų vežti prie jūros, į
laivus. Šis projektas
nebuvo per daug sėkmingas: dėl baisių darbo sąligų
mirė tųkstančiai darbininkų, vyriausybė įklimpo į skolas.
Miškų gelbėjimas
Seniau Kosta Rika buvo apaugusi turtingais miškais, turtingais raudonmedžių
ir atogražųkedrų. Bet pastaruoju metu miškų plotų smarkiai sumažėjo, nes
jie kertami dėl medienos ir tam, kad galima būtų užveisti daugiau kavos
plantacijų. Tačiau vyriausybė supranta, kad naikinant miškus nyksta ir
augalija bei gyvūnija, todėl imasi priemonių jiems išsaugoti. Dabar apie
23%iškų paversti saugomais draustiniais ir nacionaliniais parkais.
Kelias į San Chosė
San Chosė yra kalnuotame šalies centre, prie pat Panamerikos plento. Jo
fabrikai perdirba aplinkiniuose slėniuose užauginaums produktus. Valdant
ispanams, šis kraštas virto tabakininkystės rajonu. San Chosė tapo sostine
1823 m. Administraciniu atžvilgiu Kosta Rica suskirstyta į 7 provincijas.
Didesnioji paviršiaus dalis kalnuota. Yra vulkanų. Aukščiausias taškas –
Čiripo Grandės kalnas. Šiaurėje ir pajūryje – žemumos. Musoninis
subekvatorinis klimatas. Rytuose auga visžaliai miškai, vakaruose – savanos
ir lapus metantys miškai.
Kosta Rika – agrarinė šalis. Nacionalinis pajamos vidurkis 1000 dol. 1
gyventojui. Užsienio šalys, daugiausia JAV į Kosta Rikos žemės ūkį
investavo 55 mln. dol. Kasamas auksas, sidabras, boksitas, mangano rūda,
gaunama ddruskos (iš jūros vandens), naftos. Yra maisto, tekstilės, odos ir
avalynės medžio ir metalo apdirbimo, cemento, naftos perdirbimo įmonių.
BRAZILIJA
Didžiausia pietų Amerikos valstybė Brazilija užima beveik puse žemyno. 16-
19a. ją valdė portugalai šalį pavadino pagal brazilinę cezalpiniją.
Brazilijos šiaurės rytuose- dykumos, šiaurėje ir vakaruose-drėgnieji
atogrąžų miškai, pietuose- savanos.
Dėl tokios klimato įvairovės galima auginti
viską. Brazilijoje esama ir modernių didmiesčių, ir žmogaus dar netyrinėtų
vietovių. Pietuose Paranos ir Paragvajaus upių jėgą pažabojo didžiausia
pasaulyje Itaipu hidroelktrinės užtvanka.
Brazilijos gyventojai labai mišrūs. Vieni kilę iš indėnų, daug amžių
gyvenusių Brazilijoje, kiti – iš portugalų, valdžiusių šalį prieš 300 metų.
Daugelio brazilų protėviai yra afrikiečiai, XVII a atgabenti į cukranendrių
plantacijas. Šio amžiaus pradžioje į Brazilija atplaukė daug japonų,
pabėgusių nuo nederliaus tėvynėje. Taip pat XX a. šalies pietuose įsikūrė
daug europiečių.
Brazilija- didžiausia pasaulyje kavos, vaisių, daržovių augintoja ir
eksportuotoja.
Brazilija pati pasigamina beveik visų reikiamų maisto produktų ir
pramoninių prekių, bet ją slegia milžiniškos skolos. Pagrindinės eksporto
prekės yra kava, mineralai ir lėktuvai, be to Argentinai parduodama daugybė
Braziliškų automobilių. Didžioji dalis pramonės sutelkta trikampyje, kurį
sudaro RRio de Žaneiro, San Paulo ir Belo Orizontės didmiesčiai.
Brazilija – didžiausia pasaulyje kavos augintoja ir eksportuotoja; kava
auginama didžiulėse plantacijose, daugiausia Paranos ir San Paulo
valstijoje. Bet kavamedžiai tėra viena iš svarbiausių žemės 9kio kultūru –
be jų, dar plačiai auginama sojos, cukranendrės ir medvilnė. Brazilija yra
ir viena iš svarbiausių pasaulyje apelsinų, bananų ir kakavos
eksportuotojų. Žemės ūkyje dirba apie trečdalį brazilų, nors ūkiai įvairūs:
nuo mažų sklypelių iki didžiulių dvarų. Daugybė žmonių pluša laukuose už
labai menka atlygį, o saujelė turtingų žemvaldžių gauna didžiulius
atlyginimus.
Brazilijos ekonomiką ggeriausiai apibūdina žodžiai „bumas“ ir „bankrotas“.
Septintu ir aštuntu dešimtmečiais gamyba šalyje sparčiai augo. Paskui bumas
baigėsi, Brazilija bankrutavo ir tapo didžiausia pasaulyje skolininkė.
Dabar svarbiausias vyriausybės uždavinys – grąžinti paskolas. Tačiau
Brazilija turi didžiulių gamtos išteklių (tarp jų aukso ir geležies rūdos),
tad kasyba yra iš svarbiausių ūkio šakų. Brazilija yra turtinga, ir skurdi.
Dalis žemvaldžių ir verslininkų valdo didžiausius turtus, o kaimo
gyventojai skęsta skurde. Nors nuo 1985 m. šalyje demokratinė vyriausybė,
Brazilijos politikams dar reikia įveikti korupciją.
Augalų galia
Miškuose auga medžių, iš kurių gaunama daug vertingų produktų, kaip antai
guma, lakas, dažai, kosmetikos priemonęs ir, svarbiausia vaistai, pvz., iš
chininmedžių chininas maliarijai gydyti. Yra augalų, padedančių kovoti su
vėžiu.
Brazilijos vyriausybė neseniai iškirsdino didžiulius miškų plotus, kad
galėtų įsikurti bežemiai, nusipirkę po sklypelį žemės. Deje, dirvožemio
sluoksnis plonas ir greit nualinamas.
Apie 30% Brazilijos atogrąžų miškų iškirsta , kad atsirastų vietos
gyvuliams auginti. Tačiau ganyklos nuganomos per kelerius metus. Tada
gyvulininkai keliasi toliau ir vėl kerta mišką.
Kasmet eksportui iškertama tūkstančiai juodmedžių, tikmedžių ir
raudonmedžių. Dabar žmonės skatinami pirkti baldus iš minkštosios medienos,
pvz., pušų, nes jos greičiau atauga.
Per pastaruosius 20 metų Amazonės atogrąžų miškuose rasta aukso ir kitų
mineralų. Karažaso vietovėje, sudužus geologo lėktuvui, netyčia atrastas
didžiulis geležinis kalnas. Jo uolienoje esama didžiulio kiekio geležies
rūdos, mangano ir vario. Kad ir kokia žala atogrąžų miškams, kasyba tebėra
pagrindinė Brazilijos ūkio šaka.
Miestai
Apie 775% brazilų gyvena Atlanto vandenyno pakrantės didmiesčiuose. Per
daugeli metu i juos priplūdo darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų ieškančių
žmonių. Daug metu miestai sparčiai augo, nors dabar augimas sulėtėjo.
Didžiausias miestas San Paulas jau turi 16 mln. Gyventojų – daugiau negu
kartu Paryžius ir Londonas.
Būsto stygius Brazilijoje toks, kad 25 mln. Žmonių gyvena miesto pakraščius
aprietuosiuose lušnynuose, vadinamuose favelomis. Dauguma lūšnų suręstos
pačių šeimų rankomis, kartais iš įvairių atliekų, o dažniausiai iš medžio,
plytų ir cemento, įsigytų statybos medžiagų parduotuvėse. Komunalisnės
paslaugos (vandentiekis, kanalizacija) labai menkos.
Amazonė
Amazonė išteka iš Andų Peru teritorijoje ir teka per Pietų Ameriką 6439 km.
Įteka į Atlanto vandenyną. Pusė upės ilgio tenka Brazilijai. Ji yra
svarbiausias šalies vandens kelias, dideli laivai ja pasiekia net Manauso
miestą, nutolusį nuo vamdenyno apie 1600 km. Kasmet upė patvinsta, dumblu
patręšdama laukus.
Religija
Beveik visi brazilai yra katalikai: katalikybę atnešė portugalai;
kiekvienas miestas ir kaimas turi savo globėją šventajį. Milijonai brazilų
pasinaudodami sąžinės laisve, garbina senųjų Afrikos religijų dievybes ir
dvasias. Pvz., gruodžio ir sausio mėnesiais žmonės papludymiuose palieka
gėlių, muilo ir vaisių – dovanų afrikiečių jūros deivei Jamanža,
tikėdamiesi, kad naujaisiais metais ji įvykdys jų norus. Deivė siejama su
kataliku Mergele Marija.
Indėnų gentys
Kitados atogražų miškuose gyveno apie 5 mln. Indėnų; šiuo metu likę mažiau
nei 200 000. Dauguma jų yra klajojantys žemdirbiai: kuriam lakui apsistoja
vienoje vietoje, medžioja, užsiaugina ko nors maistui ir keliauja tolyn.
Palikta žemė atgauna derlingumą. Maišantis atvykėliams iš už miškų,
indėnams gresia užkrečiamosios ligos, pvz., gripas ir timai, kurioms jie
neturi atsparumo.
Amazonės aogrąžų miškai
Užimantys Australijos dydžio teritoriją, Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai
yra didžiausi žemėje. Jie sudaro apie trečdalį Pietų Amerikos ir auga
daugiausia Brazilijoje, Amazonės baseine. Jų medžiai maitina ir globia
visokiausius žvėris, paukščius, vabzdžius ir roplius, taip pat Amazonijos
indėnus, gyvenančius čia tūkstančius metų. Bet atogrąžų miškai labai
jautrūs, todėl juos iškirtus kenčia ir žmonės, ir gyvūnai.
Brazilija
Brazilijos miestas pastatytas šešto dešimtmečio pabaigoje, įgyvendinant
vyriausybės programą, skatinančią žmones keltis į šalies gilumą. Sostine ji
tapo 1960 m., perėmusi šias funkcijas iš Rio de Žaneiro. Miesto planas yra
lėktuvo formos: per vidurį sutelktas verslas, sparnuose gyvenamieji
rajonai, o priešaky vyriausybė. Šio modernaus miesto bruožas – drąsi
architektūra, kaip antai iš stiklo katedra.
LITERATŪRA
www.meandra.lt
http://mokslo.centras.lt
www.tingiu.lt
http://sl.wikipedia.org
http://www.vigvamas.org/a-z/index.php/Actekai
http://www.elnet.lt/vartiklis.
Lietuvos turistai actekų ir majų žemėje / Bernardas Paukštys // Geologijos
akiračiai,
1999, Nr. 2, p. 60-68.
