Pasaulio religijos

Kiek Pasaulyje religijų?

Religijų pasaulyje yra daug. Visos jos atsirado skirtingu laiku ir

skirtingose vietose. Daugybe pirmykščių religijų išnyko, kaip ir jas

išpažinusios tautos ar gentys. Pagal reikšmę religijos skirstomos i

pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikinės pasaulines religijos yra

krikščionybė, budizmas ir islamas. Etninės religijos yra induizmas

(daugelio Indijos gyventojų), šintoizmas (dalies japonu), judaizmas (žydų),

konfucianizmas (kai kurių Kinijos gyventojų), sikizmas (kai kurių Pakistano

ir Indijos gyventojų).

Krikščionybė

Krikščionybė atsirado prieš 2 tūkst. metų. buvusioje Romos imperijoje,

Judėjos kaimelyje (dabar Izraelyje). Krikščionybė – viena gausiausių

religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Krikščionybės

pagrindas yra Jėzaus Kristaus – Dievo sūnaus garbinimas. Krikščionybę

sudaro trys pagrindinės šakos: katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė.

Katalikų pasaulyje yra daugiausia apie 20% visų gyventojų. Yra šalių,

kuriose katalikai sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą: Ispanija (97%

tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija

(93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo

įsakymų. Katalikų bažnyčios vyriausias vadovas-popiežius.

Krikščioniai turi savo šventes. Adventas (lapkričio-gruodžio mėn.) –

krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tada krikščionys ypač

laukia antrojo Jėzaus gimimo. Kalėdos (gruodžio mėn.) – džiaugsminga Jėzaus

gimimo šventė. Gavėnia (kovo-balandžio mėn.) – keturiasdešimt dienų

pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas

mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas. Didysis penktadienis

(balandžio mėn.) – iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.

Velykos (balandžio mėn.) – didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus

prisikėlimo diena. Velykų (taip pat Gavėnios, Didžiojo penktadienio,

Šeštinių ir Sekminių) data kasmet keičiasi. Šeštinės – Jėzaus dangun

žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų. Sekminės / Švč. Trejybės

šventė – diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama

po 10 dienų nuo Jėzaus dangun žengimo. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.

Vokietijoje XVI a. Susiformavo kita krikščionybės šaka-protestantizmas. Jo

pradininku laikomas Martynas Liuteris. Jis ir jo pasekėjai kritikavo

katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją

per didele valdžia, turtais ir aukščiausių dvasininkų savanaudiškumu.

Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms

religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Stačiatikybė

Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai

arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje,

Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.

Budizmas

Sidarta Gautama, kuris buvo pavadintas Buda („praregėjusysis,

nušvitusysis“) ir kuris tapo budizmo religijos pradininku, gimė apie

560m.pr.Kr., o mirė sulaukęs aštuoniasdešimt metų. Nuo pirmojo

tūkstantmečio pabaigos prasidėjo tikrasis budizmo klestėjimas jau už

savosios tėvynės ribų. Gautama buvo auklėjamas kaip princas, anksti vedė ir

turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių, vidinio noro skatinamas, jis

iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais

Indijoje benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas

siekti dvasinės tiesos ir realybės. Visą likusį gyvenimą jis praleido

klajodamas. Kartais budizmas vadinamas „ateistine“ religija: ji neteikia

reikšmės stebuklams, o ir pats Buda tėra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš

paklydimų tamsos savanaudiškumo, godumo bei nemokšiškumo nevaržomam

gyvenimui. Pagal Budą kiekviena visatos dalelė – ne tiktai žmoniškosios

būtybės – paklūsta kaitos bei irimo procesui. Viskas kas sukurta, privalo

pražūti. Maža to, nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti

esiniai, atskiri nuo viso kito. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno

asmens, žmogaus ar dievo, garbinimo. Visgi Buda nėra nei dievas, nei dievo

siųstasis tarpininkas; jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas

svarbesnė už patį Budos asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos, idėja.

Pagal budistų sampratą tai kažkas amžina, nesusiję su istorija, nepavaldu

kitimui. Keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“ sudaro

budistinio mokymo esmę. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg

ir asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo

gyvenimui – naują kokybę. Nirvana – transformuota žmogaus sąmonės būsena,

nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Gyvenimo tikslas.

Vakarietį paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai:

∙ Budizmas jam atrodo itin tolerantiška religija, bent jau daug

tolerantiškesnė ir atlaidesnė negu krikščionybė

∙ Žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi;

∙ Palankiai nuteikia budizmo etika, ypatingas šio tikėjimo moralumas;

∙ Vakarietį ypač masina žadama galimybė pasiekti nirvaną;

∙ Budizmo pažiūrų platumo ir tolerancijos nepaneigsi;

∙ Budizmo išpažinėjas išganymo siekia tik pats;

Keturios tauriosios budizmo tiesos:

∙ Gyvenimas neatsiejamas nuo kančios;

∙ Kančios priežastis – žemiškų malonumų troškimas ir įjunkimas į juos;

∙ NNuo troškimų ir įjunkimo galima išsivaduoti (sumažės kančia);

∙ Išsivaduoti nuo žemiškų malonumų galima pasirinktu keliu, kurio tikslas –

nirvana (aukščiausia palaimos būsena).

Islamas

Islamas pradėtas skelbti Mekoje apie 610m. Šios religijos išpažinėjai

vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų ir jų vis

daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana.

Mahometas gimė Mekoje apie 570m. Apie 610m. jis paskelbia, jog jam

apsireiškęs Dievas, kuris jam bylojęs ir prisakęs tai perduoti Mekos

gyventojams. Šie Dievo apreiškimai Mahometui vėliau buvo surinkti ir sudarė

Korano pagrindą. Mahometas nuoširdžiai tikėjo, kad ne jis pats sukūręs

šiuos apreiškimus, kad juos atsiuntęs Dievas per savo angelą. Tuo tiki ir

visi musulmonai.

Koranas yra švenčiausioji musulmonų knyga. Ji laikoma tobuliausiu

Dievo apreiškimu, nepriekaištinga reprodukcija to originalo, kuris per

amžių amžius egzistavęs danguje, surašytas ant ypatingų lentelių. Tad visos

Korano knygos to originalo kopijos, ir musulmonai laiko jas didžiausioje

pagarboje, ima į rankas tik atlikę ritualinį apsišvarinimą. Korano knygos

paprastai laikomos rūpestingai suvyniotos į šilką arba kitą puošnų audeklą,

padėtos kur nors aukštai, pavyzdžiui, viršum durų namuose. Daugelis

musulmonų arabų kalba įsimena visą Koraną, kuris beveik tokio pat ilgumo

kaip krikščionių Naujasis Testamentas. Tie, kas įsidėmi visą Koraną, pelno

Hafizo vardą.

Mečetė – musulmonų kulto pastatas. Ją paprastai sudaro išorinis kiemas

su baseinu ar fontanu ritualiniam apsiplovimui ir didžiulė erdvi maldų

salė, be jokių baldų, kur mmusulmonai melsdamiesi atsiklaupia, atsisėda ar

parpuola kniūbsti. Paprastai mečetėje laikomos vienos pagrindinės pamaldos

penktadieniais, tarp vidurdienio ir trečios valandos.

Kiekvienas musulmonas privalo laikytis nustatytų penkių svarbiausių

reikalavimų:

∙Išpažinti tikėjimą. Kiekvienas musulmonas melsdamasis turi kartoti „Nėra

kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas“.

∙Melstis arabiškai penkis kartus per dieną – auštant, tuoj po vidurdienio,

popiet, tuoj po saulėlydžio ir sutemus. Prieš maldą musulmonas turi

nusiprausti, nusiauti batus ir atsisukti į Mekos pusę. Dažniausiai, kad

neišsiteptų, klūpi ant maldai skirto kilimėlio. Kai kuriuose

šiuolaikiniuose kilimėliuose įtaisyti kompasai, kad būtų lengviau nustatyti

Mekos kryptį.

∙Teikti labdarą. Kiekvienas musulmonas kasmet vargšams turi atiduoti dalį

savo pajamų arba kitokių vertybių.

∙Pastininkauti. Devintąjį Mėnulio kalendoriaus mėnesį – ramadaną – nuo

aušros iki sutemos privalu nieko nevalgyti ir negerti. Išimtis taikoma tik

vaikams iki septynerių metų, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms ir

keliaujantiems.

∙Aplankyti šventas vietas (piligrimo kelionė). Kiekvienas musulmonas nors

kartą per gyvenimą turi aplankyti Kaabos šventovę Mekoje ir Mahometo kapą

Medinoje.

Islamiškos aprangos taisyklės

Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos

taisyklės. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie

moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos

pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters

priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga

manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno

teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač

pabrėžtas,  išstatomas

visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra

vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje

nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje

visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra

graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti

svetimi.

Moters vieta Islame.

Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas

visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje

niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per

„didžiuosius orientalistus“, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko

niekada nematė, nnes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra

tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra

patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane

parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra

labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.

Induizmas

Induizmas – tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.

Ši religija neurėjo nei vieno įkūrėjo. Induizmas labai įvairialypė

religija, tačiau ją jungia Brahmanas – nesikeičiantis Absoliutas, pradinė

realybė, egzistuojanti virš kasdienio matomo pasaulio.

Pagal induizmą vvisos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta

ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas

ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet

induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas –

sansaros simbolis.

Induistai stengiasi gyventi pagal savo Dharma – elgesio ir pareigos

kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvieno žmogaus pareiga

priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą

jis yra įžengęs.

Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per

visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti

į geresnę dvasinę pakopą, blogi – į blogesnę. Mokša – išsivadavimas iš

atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš

nemokšiškumo įgyja išminties. Išmintingiems tapti trukdo Maja (tai

tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę

palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas

ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.

Svarbiausi dievai:

Atmanas – tai kiekvieno individo siala (aš pats). Manoma, kad tai Brahmano

dalis arba jie identiški (vienas ir tas ppats).

Višnus ir Šyva yra atsakingi už pasaulio kūrimą, saugojimą, naikinimą

(cikliškumas), tačiau Višnus yra labiau žinomas, kaip sergėtojas, turintis

10 reinkarnacijų, o Šyva – naikintojas, bet kartais išvaduoja bei padeda

atsikurti.

Brahma – kūrėjas. Jis pats abstrakčiausias (ne tas pats, kas Brahmanas).

Judaizmas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo

Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus

laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukiejai ir

Estėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai,

Chasidai, reformatai, konservatoriai iir pan.). Ko gero, vienintelis šias

grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas“.

Sąvoka „žydas“ yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties,

kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas

buvo Abraomas. Sąvoka „žydas“ paprastai yra taikoma visiems izraelitams.

Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai

išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr. 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo

instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su

romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę

grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti

krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

Dievas žydams yra:

∙visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

∙aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

∙Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

∙Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip

Abraomas ir Mozė.

∙Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

∙Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino,

išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios

suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas

(Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis.

Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami

jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi

Senuoju TTestamentu.

Jėzus Kristus

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją

ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio

Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos,

atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė

suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su

kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų

žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu. Visais amžiais

žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų. Daugeliui žydų Jėzus

Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras

mokytojas.

Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu,

kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir

socialinės priespaudos.

„Išgelbėjimas“ beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos

nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje“.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai

suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai

leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio,

prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus

mirties ant kryžiaus!

Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis

dar apima:

∙Daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

∙Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo

santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

∙Įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

∙Tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

∙Išskirtinį etninį iidentitetą

∙Toros dalių mokymąsi ir citavimą

∙žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių

dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.

Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio

diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą. Išėjimas – pavasario šventė,

primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir

asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.Roš Hašana – žydų

Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir

viliantis ateitimi. Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų

laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K. nuvertė

Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.