Pietvakarių Azija

Pietvakarių Azijos Gamta

Pietvakarių Azija – didžiulė teritorija. Vakaruose jos riba eina Viduržemio ir raudonąja jūromis, rytuose – Indo žemuma bei aukštų kalnų grandinėmis. Šiam regionui priklauso Mažosio Azijos ir Arabijos pusiasaliai, Mesopotamijos žemuma, Irano Kalnynas, Kaukazo bei Hindukušo kalnai.

Karštovaizdžiai

Tai kanuotas kraštas. Kalnų ir kalvynų juosta tęsiasi nuo Mažosios Azijos pusiasalio iki pat Hindukušo kalnų. Tai jaunų raukšlinių kalnų sistema: kalnodaros procesai joje nepasibaigę. Šitai liudija smarkūs žemės drebėjimai, vykstantys ir šiais laikais (Armė-nijoje – 1988m., Irake – 1990m.).

Arabijos ppusiasalį užima didžiulis Arabijos plokčiakalnis. Tai buvusio Gondvanos žemyno dalis. Jo pagrindą sudaro labai senos uolienos: granitai, gneisai, skalūnai. Plokščiakalnio vakaruose šios uolenos iškyla į paviršių ir stačiais šlaitais leidžiasi į Raudonąją jūrą. Ji, kaip ir šiauriau esanti Akabos įlanka bei Negyvoji jūra, susidarė lūžių, skiriančių Arabijos pusiasalį nuo Afrikos, juostoje. Negyvoji jūra yra 400 m žemiau jūros lygio, ir tai žemiausia sausumos įduba Žemėje.

Rytuose ploščiakalnis nusileidžia į Persų įlanką ir Mesopotamijos žemumą. Per tūks-

tančius metų žemumą nuklojo iš kalnų TTigro ir Eufrato bei jų intakų atneštas smėlis, molis, dumblas. Per potvynius upės išsiliedavo ir sąnašomis nuklodavo slėnius bei deltas. Čia susidarė labai derlingas žemės sluoksnis. Prieš kelis tūkstančius metų Tigras ir Eufratas turėjo atskiras žiotis, bet dėl besikaupiančų sąnašų uupės susiliejo ir dabar apie 200 km teka viena vaga.

Pietvakarių Azija plyti subtropikų ir atogrąžų klimato juostose. Pusę metų trunkančią vasarą teritorija veikiama itin sausų vėjų – pasatų. Todėl šiuo metų laiku čia būna labai karšta ir sausa. Oras Arabijos pusiasalyje įkaista iki +40 – 50 oC. Tai aukščiausia oro temperatūra Azijos žemyne.

Žiemą vakarų vėjai iš Viduržemio jūros neša ilgai lauktą vėsą ir drėgmę. Tačiau ir šiuo metų laiku termometro stulpelis Arabijos pusiasalyje dažnai pakyla aukščiau kaip iki +20 oC. Kritulių iškrinta labai nedaug. O dėl stipraus garavimo ir purių dirvožemių vanduo tuojau pat susigeria. Tokios klimato ypatybės pavertė Pietvakarių Aziją dyku-mų ir pusdykumių kraštu. Daugiausia jų Arabijos pusiasalyje.

Rub el Halio, Didžiojo Nefudo ir kitos dykumos labai panašios į Saharą. DDėl didelių temperatūros skirtumų kalnai dykumose sparčiai dūla. Tad daug kur plyti akmeningo-

sios plynės. Toliau nuo jų yra smėlingosios dykumos. Jose vėjai supustė net 200 m aukščio barchanus.

Dykumų smėlio spalva skiriasi. Ji priklauso nuo uolienų, kurioms sudūlėjus susidarė smiltelės. Didžiojo Nefudo dykumoje smėlis rausvo atspalvio, nes ši dykuma susidarė dūlant raudoniems smiltainiams. Pakraščiuose, kur į paviršių iškyla bazaltinės uolie-nos, smėlis pilkas. Rub el Halio dykumoje smėlis geltonas, o kai kuriose vietose – net akinamai baltas.

Kadangi kritulių Pietvakarių Azijoje iškrinta nedaug, mmiškų šiame regione beveik nėra. Tik Vidužemio jūros pakrantėje ir aukštesniuose kalnuose, kur iškrinta daugiau kritulių, yra nedidelių giraičių. Saulės išdegintos žemės kontrastas – aukštikalnėse iškrintantis sniegas.

Pietvakarių Azijos gyventojai

Pietvakarių Azijoje atsirado pirmieji žmonijos istorijoje miestai, susiformavo seniausios civilizacijos, kilo trys pasaulinės religijos: judaizmas, krikščionybė, islamas. Daugelį šalių vienija islamo religija, didžiausi naftos ištekliai pasaulyje.

Gyventojai

Pietvakarių Azijoje yra daug valstybėlių. Jų gyventojai priklauso įvairioms tautybėms. Arabijos pusiasalyje ir Mesopotamijos žemumoje įsikūrę arabai. Mažosios Azijos pusiasalyje gyvena turkai, kurdai, Irano kalnyne – persai. Be jų, šiame Azijos regione yra žydų, afganų, kitų tautybių žmonių.

Pietvakarių Azija apgyventa labai retai. Gyventojų pasiskirstymas priklauso nuo kli-

mato ypatybių ir paviršiaus. Tankiausiai gyvenama jūrų pakarantėse ir palei didžiąsias upes. Karštosiose dykumose nuolatinių gyventojų beveik nėra. Sėsliai žmonės kuriasi tik oazėse. Jie večiasi drėkinamąja žemdirbyste: augina datules, daržoves, sėja kvie-

čius, miežius. Klajoklių genčių, kupranugarių karavanais traukiančių per dykumą, spačiai mažėja. Irano, Armėnijos kalnynuose ir kituose kalnuose, kur vėsiau ir daugiau drėgmės, klajoklinė gyvulininkystė iki šiol išlaikė gilias tradicijas.

„Derlingasis pusmėnulis“ ir civilizacijos aušra

Maždaug prieš 10 tūkst. metų Tigro ir Eufrato tarpupyje, vadinamojoje Mesopotami-

joje, atsirado sėslių gyventojų. Derlingo upių dumblo nukloti slėniai labai tiko žem-

dirbystei. Tačiau kaitros išdegintoje žemėje, kur lyja labai retai, trūko vandens. Tigras ir Eufratas bbuvo vienintelis vandens šaltinis. Laikui bėgant, žmonės išmoko patvenkti šias upes, o jų vandenį nukreipti į drėkinamus pasėlius. Todėl buvo kasami kanalai, įrengiamos sudėtingos drėkinimo sistemos. Taip atsirado drėkinamoji žemdirbystė. Kaip tik čia pradėti auginti pirmieji javai (kviečiai, miežiai, avižos), prijaukinti laukiniai gyvuliai. Didėjant drėkinamų žemių plotui, atsirado pakankamai maisto, dėl to sparčiai daugėjo gyventojų, žmonės galėjo imtis kitų verslų. Taip per kelis tūkstan-

čius metų susiformavo derlingasis pusmėnulis, apimantis teritoriją nuo Tigro ir Eufra-

to žemupio Mesapotamijoje iki Nilo ir jo deltos Egipte.

Teritoriją tarp Viduržemio jūros ir Persų įlankos įprasta vadinti Artimaisiais Rytais. Tai savotiškas sausumos ir kultūros tiltas, jugiantis Aziją, Afriką ir Europą. Kaip tik šioje žemėje iš susijungusių žemdirbių kaimų jau prieš 6500 metų atsirado pirmieji žmonijos istorijoje miestai, suklestėjo pirmosios palyginti aukštos civilizacijos. Tūks-

tančius metų Rytų šalys veikė Europos, Azijos, Afrikos kultūras, raštą, mokslą, eko-nomiką.

Kalendorius, laiko skiačiavimas, ratas, skaičiai atsirado Rytuose. Čia buvo padėti astronomijos, matematikos, medicinos mokslų pagrindai. Gal todėl europiečiai gilioje senovėje sakydavo, kad šviesa ateina iš Rytų, tuo norėdami pabrėžti, jog Rytuose pateka ne tik saulė.

Islamo tėvynė

Islamo religija kilo VI a. Tai svarbiausia Pietvakarių Azijos šalių religija. Ją išpažįstantys vadinami musulmonais. Jų dievas yra Alachas, o jo pranašas – Mahome-tas, gimęs Mekoje, ddabartinėje Saudo Arabijoje. Musulmonai turi šventąją knygą – Koraną. Jame sudėti visi Alacho mokymai, apreikšti Mahometui.

Musulmonų maldos namai yra mečetės. Jos turi vieną ar kelis bokštus, vadinamus minaretais. Iš jų tikintieji kviečiami melstis. Mečetes puošia įvairūs raštai, Korano ištraukos. Islamo religija draudžia vaizduoti gyvūnus ir žmones, nes musulmonai tiki, kad negalima garbinti nieko kito, o tik Alachą, kuris yra pasaulio ir gyvybės kūrėjas.

Musulmonai turi daug švenčių. Per jas meldžiamasi, pasninkaujama. Kiekvieno mu-sulmono pareiga – bent kartą gyvenime aplankyti šventąjį miestą Meką. Tad kasmet į jį plūsta milijonai maldininkų.

Nafta – „Juodasis Auksas“

„Mes arabai. Mes pranašesni už jus, europiečius. Mes musulmonai. Alachas globo-ja mus ir siunčia mums gamtos turtų!“ Taip dabar apie save kalba Persų įlankos valstybių gyventojai. Nėra Žemėje regiono ar šalies , kur buvusi viduramžių valstybė, aplenkusi laiką, taip greitai „peršoktų“ į modernų šių dienų pasaulį. Bet žvilgterėkite į praeitį.

Senieji gyventojų verslai

Prieš kelis dešimtmečius Persų įlankos šalys buvo priskiriamos prie neturtingų, atsilikusių pasaulio valstybių. Karštose dykumose, kalnuotose pusdykumėse gyveno klajokliai, kurie, kaip ir prieš 1000 metų, klajojo su gyvulių kaimenėmis, ieškodami vešlesnių ganyklų, vandens. Kupranugarių vilkstinėmis beduinai traukdavo iš vienos oazės į kitą, pirkdavo ir parduodavo prekes. Oazių valstiečiai augino javus, daržoves, vaisius. Pakrantėse įsikūrusių kaimų,

miestų žmonės irgi gyveno labai vargingai. Ver-tėsi žvejyba, perlų rinkimu, laivų statyba. Persų įlanka buvo toli nuo svarbių laivybos kelių, neturėjo patogių įlankų uostams įrengti. Karštas klimatas ir bekraštės dykumos nekėlė didelio susidomėjimo šia žeme. Tik tūkstančio ir vienos nakties pasakos bylojo apie nepaprastai turtingą arabų pasaulį, kuris niekaip nesiderino su tikrove. Tačiau Alachas pasigailėjo Persų įlankos gyventojų ir dovanojo jiems juodo, klampaus skysčio, vadinamo nafta.

Nafta-Alacho „dovana“

Pramoninė naftos gavyba persų įlankos šalyse prasidėjo XX a. viduryje. Per kelias dešimtis mmetų juodasis auksas iš esmės pakeitė dykumų valstybių gyvenimą, tapo jų ūkio pagrindu.

Regionui tenka daugiau kaip 65% pasaulio naftos atsargų. Sakoma, kad čia naftos daugiau nei vandens. Randama po dykumų smėliais, įlankos dugnu. Naftos turi visos šalys. Daugelyje vietų ji slūgso arti paviršiaus, tad išgauti nesudėtinga ir pigu. Per dieną išsiurbiama trečdalis pasaulyje išgaunamos naftos. Čia esančioms valstybėms jos daug nereikia, todėl didžioji dalis eksportuojama. Nafta šiuo metu yra svarbiausia pasaulyje eksporto prekė, be perstojo kraunanti turtus jos turinčioms vvalstybėms.

Nafta – didžiųjų permainų kaltininkė

Per trumpą laiką klajoklių palapinių, skurdžių kaimelių, nedidelių miestų vietoje išaugo didmiesčiai. Jie panašūs į europietiškus: plačios gatvės, daugiaaukščiai gyvenamieji ir verslo pastatai, dangoraižiai. Anksčiau statyboms naudotą molį, akmenis pakeitė stiklas, betonas, plienas. Miestuose aapstu didžiausių pasaulio firmų atstovybių, kuriose sudaromos sutartys su naftos turtingiausiomis valstybėmis. Prašmatnūs pastatai stebina net vakariečius. Statybos karštligė dar nesibaigė: plečiami, tobulinami jūrų ir oro uostai, automagistralės, statomos modernios įmonės.

Naftos ištekliai nėra neišsenkami. Tai puikiai supranta valstybių vadovai, gyventojai. Siekiant sumažinti priklausomybę nuo jos eksporto, šalyse sparčiai kuriama pramonės šakų. Vis daugiau naftos perdirbama vietoje, ir už didesnę kainą eksportuojama jau gatava produkcija. Dėl derlingos žemės trūkumo šalys anksčiau labai priklausė nuo maisto produktų importo. Įrengusios brangiai kainuojančius druskingo jūros vandens gėlinimo įrenginius, apsirūpino gėlu vandeniu. Drėkinimo kanalais, vamzdžiais vanduo keliauja į dykumas, drėkina pasėlius. Vis daugiau žemės ūkio produkcijos šalys pasigamina pačios . Kai kurios daug pajamų gauna iš turizmo. Pinigų perteklius panaudojamas pramonės įmonėms užsienyje steigti.

,,Juodasis auksas“ aar Alacho prakeiksmas

Didžiulį pelną duodanti Alacho dovana padarė nemaža problemų. Iš gręžinių trykštanti nafta smarkiai teršia aplinką. Per karą Persų įlankoje buvo padegta daug gręžinių. Didžiulį įlankos plotą padengė išsiliejusios naftos plėvelė. Ji užnuodijo vandenį, sunaikino daug gyvūnų. Dykumoje liko galybė rūdijančių ginklų, nesprogu-sių minų. Valstybės tapo priklausomos nuo svetimos darbo jėgos, naftos kainų pasaulyje. Daugelis arabų baiminasi, kad dėl svetimšalių darbininkų ir turistų gali nukentėti jų religija, tradicijos.

Užsienio Azija

Naftos ir perlų šalis

Persų įlankoje, iš rytų skalaujančioje Arabijos ppusiasalį, plyti Bahreino salos. Tai savarankiška valstybė – Bahreinas. Salyne yra 25 salos ir salelės. Didžiausios iš jų Bahreinas, Muharakas, Sitra ir Um Nasanas.

Klimatas čia pereinamasis iš tropinio į subtropinį, tačiau visus metus jaučiamas karštas didžiulių Arabijos pusiasalio dykumų alsavimas: vidutinė žiemos temperatūra +16 oC, o vasaros +37 oC.

Didesnioji salyno dalis – bevaisė pusdykumė. Smėlyje auga vien saksaūlai ir pavie-niaI žolės kuokštai. Tiktai Sitros saloje ir didžiųjų miestų apylinkėse, oazėse, daug sodų. Jų žalumoje skendi gyvenamieji rajonai.

Bahreino gyventojai verčiasi daržininkyste ir sodininkyste, augina datules, citrusus, granatus, figmedžius, mangamedžius, vynuoges, migdolus ir kitus pietų vaisius. Mažesnę reikšmę turi javai. Savos duonos Bahreinui neužtenka, ji, kaip ir daugelis kitų žemės ūkio produktų, įsivežama iš užsienio.

Gėlo vandens salose maža, jis imamas iš artezinių šulinių. Kai kuriose vietose gėlas vanduo trykšta versmėmis net iš Persų įlankos dugno. Vietiniai gyventojai turi įdomų būdą tam vandeniui pasiekti. Į versmę įstatomas bambukinis vamzdelis, kurio vienas galas kyšo virš vandens paviršiaus. Paskui su valtimis plaukiama į įlanką ir prisipila-mi indai vandens.

Pagrindiniai Bahreino gyventojai – arabai – gyvena Bahreino, Muharako ir Sitros miestuose. Didžiausi gyvenamieji rajonai – susijungę Manamos ir Muharako miestai, įsikūrę atskirose salose, tačiau jungiami penkių kilometrų dambos. Bahreino sostinė – Manama.

Vandens ir žalumos gausumas – svarbiausias Manamos peizažo bruožas. Įlankoje ir pratakose tarsi veidrodyje atsispindi didelių pastatų siluetai ir keisčiausiai susipynę medžių vainikai. Mieste yra išlikusių pastatų, statytų prieš daugelį amžių tradiciniu arabų architektūros stiliumi. Ypaš saviti namai su aukštais bokštais, turinčiais angas gyvenamosioms patalpoms vėdinti per vasaros karščius.

Pagrindinė statybinė medžiaga yra kalkės ir koralų plokštės, imamos iš Persų įlankos dugno. Greta prabangos ir komforto viešpatauja neturtas. Skurdūs kvartalai su netvarkingai išsimėčiusiais palaikiais nameliais būdingi Manamos ir kitų miestų pakraščiams. Visa Bahreino salos pakrantė nusėta žvejų lūšnų ir lengvų namukų, greitomis suręstų iš palmių kamienų.

Didžiausias šalies gamtos turtas – nafta. Naftos gavyba ir perdirbimas užsienio kapitalistams ir Bahreino valdytojams duoda didelį pelną.

Salyno pakrantės vandenyse daug žuvų. Tačiau seklumose ne tik žvejojama, bet ir renkami perlai. Bahreino perlų verslavietės garsėja visame pasulyje. Buvo laikai, kai į įlanką išplaukdavo daugiau kaip tūkstantis valčių su 20 tūkstančių perlų ieškotojų. Dabar valčių triskart sumažėjo, o perlų rinkėjai dirba naftos verslovėse ir naftos perdirbimo gamyklose.

Perlai renkami taip pat, kaip ir prieš daugelį metų. Turbūt nėra sunkesnio ir labiau alinančio darbo. Nerdami į jūros dugną, perlų rinkėjai nesivelka specialių darbužių, o tik užspaudžia mediniais spaustukais nosiarykles. Kiekvienas prie šono mediniame dėkle tturi durklą apsiginti nuo ryklių ir kitų jūros plėšrūnų. Vandenyje jie išbūna 45 -50 sekundžių, retais atvejais 60-70 ar 90 sekundžių. Perlų rinkėjai be perstojo nardo į vandenį 6, 8 valandas per parą, darydami tik trumpas kelių minučių pertraukas. Rin-kėjas šoka iš valties ir, nusitvėręs už lyno, prie kurio pririštas didžiulis akmuo, neria į 10–20 m gylį. Viena ranka jis laikosi už akmens, kita renka kriaukles į nedidelį krepšelį, pakabintą ant kaklo. Vertingiausiais laikomi taisyklingos apvalios formos perlai. Perlai dažniausiai būna balti, rausvi ir gelsvi, o kartais ir juodi. Perlai renkami tris karščiausius mėnesius, nuo gegužės iki rugsėjo.

Naujas senosios šalies veidas

Arabijos pusiasalis – milžiniška dykuma. Tik dėl puikios drėkinimo sistemos, kai kurios jos dalys tapdavo oazėmis. Daugelį amžių prieš mūsų erą čia jau buvo daugybė kanalų, užtvankų, šulinių. Kraštas klestėjo. Bet ateidavo užkariautojai, ir nuniokodavo drėkinimo sistemą. Ir šalis vėl virsdavo dykuma. Darbšti liaudis atstatydavo tai kas sugriauta, tačiau ateidavo kiti užkariautojai, ir vėl viskas kartodavosi. Paskutinieji buvo anglai.

Didžiulės naftos saugyklos Adene, Adeno įlankos pakrantėje, primena tuos laikus, kai čia atplaukdavo pasipildyti kuro Didžiosios Britanijos laivai. Už kalnų atšakų slypi karinis aerodromas – kitados didžiausia Didžiosios Britanijos karinė oro bazė Azijoje – patikima Britų imperijos atrama prie įėjimo

į Raudonąją jūrą.

Beje, visa tai jau praeitis. Britanijos tvirtovės Adeno jau nebėra, kaip nėra ir pačios britų imperijos.

Adenas tapo naujos nepriklausomos valstybės – Jemeno Liaudies Demokratinės Respublikos – sostine.

Adenas – į uolas įsirėžęs miestas. Jis įsikūręs tarsi tarpekliuose ir todėl susiskaidęs į kelis beveik izoliuotus rajonus. Kai kur patekti iš vieno kvartalo į kitą galima tik perėja. Trys rajonai plyti palei vandenyno pakrantę, o ketvirtąjį užstoja kalnų grandinės.

Savitas sostinės senasis arabų kvartalas – Adeno KKrateris. Bet kuriuo metu gatvėse pilna žmonių. Girgžda vežimai, šūkauja berniukai, pardavėjai maldaujamai perša savo neįmantrias prekes, kavinėse oriai šnekučiuojasi seniai. Visa tai susilieja į vientisą nesiliaujantį gausmą.

Arabų kvartalai, nors iš pažiūros ir panašūs, vis dėlto skiriasi vienas nuo kito. Kraterio ypatumas tas, kad jis dar labai susijęs su kaimu ir dykuma. Jemeno liaudies buities ir papročių negalima suprasti, nežinant apie gentinę gyventojų struktūrą. Jemeno Liaudies Demokratinę Respubliką sudaro šimtai genčių.

Atvykėliui visi Kraterio gyventojai atrodo panašūs. Tačiau ppatys jemeniečiai iš čalmos formos, iš drabužių sukirpimo nesuklysdami atskiria, kas kuriai genčiai priklauso.

Adeno uostas – egzotiškas. Greta solidžių okeaninių lainerių, ilgų kaip driežai tanklaivių ir druskos prisigėrusių seinerių supasi ant vandens mažų laivelių flotilė. Tai tradicinės arabų feliugos, kkadaise skrosdavusios Indijos vandenyno bangas.

Plečiasi ir auga Adeno uostas kaip pramoninės žvejybos bazė. Čia daug padėjo Tarybų Sąjunga. Jemeniečiai mokosi pramoninės žūklės, žuvų apdirbimo ir gatavos jos produkcijos pasaulinėms rinkoms ruošimo. Šalyje kuriami žemės ūkio kooperaty-vai.

Vilties deglai ir saldžiosios datulės

Priešakinės Azijos gamtinė sritis tarp dviejų didžiųjų upių – Tigro ir Eufrato vidur-upių ir žemupių – vadinama Mesopotamija.

Šita didelė lyguma šiaurėje yra virtusi kalvota plynaukšte ir vadinama Džezyra. Čia subtropikai. Į pietryčius lyguma pamažu žemėja, jos klimatas darosi vis sausesnis ir pagaliau pietuose pereina į atogrąžų dykumą. Tigro ir Eufrato upės ilgai teka lygia-grečiai, o pietuose susilieja į bendrą Šat el Arabo vagą, kuri įtekėdama į Persų įlanką, sudaro greitai platėjančią didžiulę deltą.

Mesopotamijoje nuo senų neatmenamų llaikų tankiai gyventa. Ji buvo vienas didžiausių senųjų civilizacijų centrų, vieta, kur buvo įsikūrusios senovės valstybės Asirija ir Babilonija. Jos archeologinis palikimas vienas didžiausių pasaulyje. Dabar čia pastatytas specialus pastatas senoviniams arabų manuskriptams (senovės rankraščiams) laikyti, surinkta didelė numizmatikos kolekcija, turinti apie 40 tūkst. monetų, kurių daugelis unikalios. Atliekami restauravimo darbai Babilone ir Chatroje. Persų įlankos pakrantėje atrastos III tūkstantmečio pr. m. e. gyvenvietės.

Tarpupyje daug didelių senovinių miestų. Tai Bagdadas, Basra, Kirkukas.

Iš lėktuvo Mesopotamija atrodo kaip pilkšva ruda llyguma su retais žaliais lopais, juodais keliais ir takais. Retos gyvenvietės su plačiastogiais namukais atrodo lyg prisiplojusios prie nykios lygumos arba iki pačių stogų užpustytos smėlio.

Didžiuliai šalies nacionaliniai turtai, slūgsantys persų įlankos pakrantėje, – gausūs naftos telkiniai. Dar visai neseniai jos gavybą tvarkė visagalės naftos monopolijos. Dabar naftos gavyba bei jos perdirbimas yra liaudies rankose ir tarnauja Irako nepriklausomybei ir laisvei. Socialistinės šalys, tarp jų ir Tarybų Sąjunga, padeda irakiečiams dirbti šį sunkų darbą. Naftos gavybai ir perdirbimui netolimoje ateityje bus sukurta daug chemijos pramonės šakų, kas visiems Irako gyventojams užtikrins darbą, pasiturintį ir kultūringą gyvenimą. Naftos pramonė duos šaliai lėšų plėtoti žemės ūkį. Pietuose, kur susilieja Tigras ir Eufratas, darbtūs arabai augina datules. Šių upių pakrantėse auga daugiau kaip 30 mln. datulių, o Šat el Arabo pakrantėse, didžiausioje pasaulyje plantacijoje, auginama 450 rūšių keliasdešimt milijonų palmių. Tamsieji „barbanai“ ir geltonieji „barchiai“ pasaulyje žinomi kaip saldžiosios datulės.

Kasmet iš Basros uosto į visus žemynus išsiunčiamas šis saldus krovinys. Šiandieniniame Irake kiekvieno, kas padarys žalos datulių plantacijoms, laukia rūsti bausmė. Tatai ir nenuostabu. Datulės užima antrą vietą po naftos šalies eksporte. Irakui tenka beveik 70% visos pasaulinės šių vaisių prekybos.

Rūsti Azijos širdis

Mongolijos Liaudies Respublikos pietuose ir pietryčiuose bei KKinijos šiaurės rytuose tūkstančius kilometrų nusitęsusi dykumų ir pusdykumių sritis, vadinama Gobiu. Šis mongolų kalbos žodis „gobis“ ir reiškia lygią, be vandens, be gyvybės vietovę, apaugusią skurdžia augalija. Ir iš tikrųjų kai kuriomis Gobio vietomis galima eiti dešimtis ir šimtus kilometrų ir nematyti nė vieno gyvo daikto – nei vabzdžio, nei žvėries, nei paukščio.

Gobis plyti žemoje, apie 1000 m virš jūros lygio pakilusioje plynaukštėje. Lygus kaip stalas ir beribis kaip mėlynas dangus, Gobis daro sustingusio akmeninio vandenyno įspūdį – išilgai nutįsta juoda, saulėje spindinti skalda, o horizonte kaip bangos kilnojasi tolimų kalnagūbrių grandinės. Smėlynų plotai Gobyje nedideli ir pasitaiko žemesnėse tarpukalnių slėnių vietose. Beveik visur Gobį kaip kilimas dengia smulki juoda, tartum dykumos saulės nudeginta akmenų skalda. Ištisus metus čia nepaprastai žydras dangus (ne veitui mėgstamiausia mongolų spalva – žydra). Šios dvi spalvos – juoda ir žydra – pagrindinės Gobio spalvos. Tik vasarą, rugpjūčio mėne-sį, po lietaus visa dykuma apsikloja smulkaus dykumų svogūno – tano daigais, ir tada juodasis Gobis tampa žalias kaip smaragdas.

Gobio dykumos gyvūnija ir augalija nepaprastai skurdi. Vietomis visiškai niekas neauga. O kur auga, tai tik gumbuoti dykumų akacijos krūmeliai, nuskurdę varpinių augalų kuokšteliai, o smėlyje – baltas saksaūlas. Gobio dykumai būdingas chailiasų, dykumų tuopų ggirliandos, nusidriekusios palei išdžiuvusias upių vagas. Iš tolo šių medžių grupės primena oazes, bet arti medžiai atrodo tarsi išdžiūvę, ant kurių šakelių kabo smulkūs kieti lapeliai. Vasarą Gobyje būna nepakenčiamai karšta: dieną temperatūra pavėsyje pakyla iki +45 oC, dirvožemis įkaista iki +70 oC ir dar daugiau. Naktį vėsu.

Žiemą, kai visiškai nėra sniego, siautėja keturiasdešimties laipsnių šalčiai. Naktį šalnos prasideda jau nuo rugsėjo pusės. Beveik ištisas dienas bet kuriuo metų laiku pučia vėjai, dažnai uragano stiprumo. Ir visa tai 42–43o š. pl., tai yra Krymo ir Kauka-zo Juodosios jūros pakrantės platumoje.

Rūsti Gobio gamta. Ne daugelis gyvūnų prisitaiko gyventi jų sąlygomis. Čia labai maža vabzdžių, roplių, visiškai nėra varliagyvių. Čia galima aptikti dykumų antilopių džeiranų ir dzerenų, o mažiausiai gyvenamuose rajonuose – kulanų kaimenes, lauki-nių kupranugarių, labai retai Prževalskio arklių. Tūkstantiniai stepių vištelių pulkai – irgi būdinga Gobiui. Visi šie dykumos gyventojai – klajokliai, netgi per dieną jie nukeliauja arba nuskrenda daug kilometrų, ieškodami vandens arba maisto.

Gausiausia Gobio dykumoje stepinių vištelių – sadžų. Kiekvieną dieną rytą ir vakare sadžos skrenda į gėryklą. Be to, visi tam tikro ploto, kurio spindulys – 100–150 km, paukščiai dukart per dieną susirenka tiktai prie kokio nors vieno šaltinėlio. Gėryklos daugelį metų tos pačios.

Čia susirenka tūkstančiai sadžų.

Plėšriųjų paukščių Gobyje, kaip ir visur, pastaruoju metu gerokai sumažėjo. Beveik visiškai išnyko juodieji grifai. Viena iš galimų priežasčių, dėl kurių išnyko grifai, yra ta, kad sumažėjo laukinių kanopinių žvėrių. Beveik visi gyvūnai, kurie ne klajoja, o gyvena sėsliai, yra naktiniai. Sutemus dykumą užplūsta daugybė smulkių žvėrelių, kurių dieną nepamatysi. Pašvietus žibintu arba automobilio šviesomis, šmėžuoja tai šokinėjantys urviniai kiškeliai, tai žybčioja mažytės stepių lapės akys, tai ritasi kaip kamuoliukas ilgiaausis ežys. Prie šaltinių žvėrių santalkose ššokinėja pelėnai.

Auštant visi šie Gobio gyventojai sulenda į savo slėptuves ir ant smulkių akmenėlių arba ant molio nelieka net pėdsakų.

Gyvūnijos gyvenimo būdą Gobio dykumoje lemia klimato sąlygos. Stambieji dieni-niai žinduoliai ir paukščiai per vargą susiranda sau maisto tik nuolat klajodami. Smulkieji gyvūnai paprastai veiklūs naktį, o kai šalta arba karšta, užmiega.

Kai kurie šių platybių gyventojai, prisitaikę prie tokių rūsčių sąlygų, išlieka tik dėl to, kad jų labai daug. Antai per stichines nelaimes – badmečiu, per lijundrą, sniegingą žžiemą, per nepaprastai sausringą vasarą, jeigu net dauguma gyvūnų žūsta, išlikusieji palieka naujas kartas.

Gobio dykuma nyki. Savo dainas čia dainuoja tik vėjas ir ant žirgų šuoliuojantys mongolai aratai, kuriems Gobis – gimtieji namai.

Nafta – svarbiausia žaliava

Naftos pramonė – nnaftos gavyba, jos transportavimas ir perdirbimas – viena svarbiausių ir greičiausiai plėtojamų ūkio šakų. Nafta ypač svarbi mūsų laikmečio žaliava. Didžiąją išgaunamos naftos dalį (80%) sunaudoja energetika, daug – chemijos pramonė.

Naftos atsargos ir gavyba

Žemėje išžvalgyta apie 300mlrd. t naftos. Prognozuojama, kad ateityje gali būti rasta dar apie 100–150mlrd. t. Ištekliai, kuriuos galima išgauti šiuolaikinėmis technologijomis, vertinami 137 mlrd. t(1996 m.). Didžiausios naftos atsargos yra Artimuosiuose Rytuose. Daugiausia naftos turi Saudo Arabija (26% pasaulio atsargų).

Naftos poreikis pasaulyje labai didelis. Ji yra daugelio pramonės produkcijos, beveik viso pasaulio transporto kuro žaliava. Daugiau kaip 80% išgaunamos naftos naudojama elektros bei šilumos energijai gaminti. Spartus gyventojų gausėjimas bei didėjantis žmonijos poreikiai didina ir naftos gavybą. 1960 m. pasaulyje buvo išgauta apie 1mlrd. tt. naftos, o XX a. Pabaigoje – 3,3 mlrd. t. Nustatyta, kad naftos išteklių, jei jos gavybos tempai per metus išliks maždaug tokie patys kaip dabar, žmonijai turėtų užtekti 40 metų. Šiaurės Amerikoje naftos liko 7–8 m., NVS šalyse 22 m., o Persų įlankos šalyse – beveik 100 metų.

XX a. pabaigoje naftą išgavo daugiau nei 80 valstybių, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka dvylikai: Didžiajai Britanijai, Iranui, JAE, JAV, Kanadai, Kinijai, Kuveitui, Meksikai, Norvegijai, Rusijai, Saudo Arabijai, Venesuelai.

1994m. naftos gavyba ppasiekė 3mlrd. t pasaulyje. OPEC šalims teko 1239mln. tonų. Sparčią naftos gavybą Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje lemia ne tik gausūs ištekliai, bet ir palyginti mažos investicijos bei didelis telkinių produktyvumas. Nemažai naftos šiuose regionuose išgaunama jūroje, maždaug 800 m gylyje ir 200 – 500 km atstumu nuo kranto. Didelių naftos telkinių yra Šiaurės jūroje, Pietryčių Azijoje, Meksikos įlankoje. Kai kurioms šalims priklausančio jūrų šelfo telkiniuose yra didžioji išžvalgytos naftos atsargų dalis.

Naftos eksportas bei importas

Į pasaulio rinką kasmet patenka daugiau kaip 1,2mlrd. t žalios naftos ir dar daugiau jos produktų. Apie 2/3 viso eksporto teikia Artimųjų Rytų šalys, likusią dalį – Rusija, Norvegija, Venesuela, Nigerija, Meksika ir kitos šalys.

Daugiausiai naftos perdirbama JAV, Vakarų Europos šalyse, Rusijoje, Japonijoje. Svarbiausios naftos perdirbimo vietos yra Meksikos įlankos pakrantė, Niujorko rajonas (JAV), Roterdamas (Olandija), pietų Italija, Tokijo įlankos pakrantė (Japonija), Persų įlanka, Pavolgis (Rusija), Makaraivo įlanka (Venesuela). Tarp naftą išgaunančių ir ją vartojančių šalių yra didelis teritorinis atotrūkis. Dešimčiai didžiausių importuotjų – JAV, Japonijai, Vokietijai, Pietų Korėjai, Italijai, Prancūzijai, Singapūrui, Olandijai, Islandijai ir Indijai – tenka 85% pasaulio naftos importo ir tik 15% gavybos. Dvi didžiausios naftos vartotojos – JAV ir Japonija – yra ir didžiausios jos importuotojos. Pavyzdžiui, Japonija suvartoja 8% pasaulio nnaftos bei 15% importuoja. Japonija jos įsiveža 99,8% (net 80% – išArtimųjų Rytų).

Naftos gabenimas – pavojus gamtai

Nafta transportuojama tanklaiviais ir naftotiekiais. 1995 m. pasaulyje buvo 6500 tanklaivių. Didžiausis jų laivynas įregistruotas Liberijoje, Panamoje, Norvegijoje, Graikijoje, Bahamose. Svarbiausi ir intensyviausi tanklaiviais gabenamos naftos srautai eina iš Arabijos pusiasalio valstybių į Europos, Rytų Azijos šalis ir JAV. Transportuojama nafta ir jos produktai teršia Pasaulio vandenyną (Persų įlanka, Viduržemio jūra, Šiaurės jūra, Meksikos įlanka ir kt.) ir neigiamai veikia aplinką. Daugiausia teršalų į vandenyną patenka per tanklaivių, naftos gręžinių, povandeninių vamzdynų avarijas, plaunant tanklaivių triumus. Avarijoms ir nelaimių pasekmėms likviduoti daugelyje jūrinių šalių įkurtos specialiosios tarnybos. Gelbėjimo darbams jos naudoja įvairią techniką ir būdus. Tačiau net ir tai ne visuomet yra veiksminga.

Irakas

Sostinė: Bagdadas

Plotas: 438320 km2

Gyventojų skaičius: 19335199

Valstybinė kalba: Arabų

Pagrindinės religijos:

Musulmonų 97%, kitų 3%

Valdymas: vienos partijos

diktatūra

Piniginis vienetas: Irako

Dinaras

Raštingumas: 62%

Gyvenimo trukmė: 66 m.

Žmonių 1 gydytojui:1810

Televizorių tūkstančiui

žmonių:72

Irakas- viena didžiausių ir galingiausių Vidurinių Rytų šalių.Dauguma gyventojų yra arabiškai kalbantys musulmonai. Šiaurėje gyvena apie 4 mln. kurdų (kurdai yra viena iš didžiausių tautų, neturinčių tėvynės). Išskyrus derlingus Tigro ir Eufrato slėnius, didžiąją Irako dalį užima dykumos ir kalnai.

Žemdirbystei tinka vos šeštadalis žemės, todėl beveik visą maistą Irakas įsiveža.

Nuo 1958 m., kai Irakas ttapo respublika, šalyje verda politiniai neramumai.

Devintame dašimtmetyje šalis kariavo su Iranu, o kai įsiveržė į Kuveitą, kilo Persijos įlankos karas (1990-1991), į kurį įsikišo tarptautinės pajėgos.

Irako sostinė Bagdadas yra Tigro pakrantėje. Tai didžiausias šalies miestas, jame sutelkti verslas ir valdžia. Bagdadas pilnas kontrastų: šalia senovinių mečečių kyla šiuolaikiniai dangoraižiai, siaurose gatvelėse šurmuliuoja turgūs. Daugiau kaip tūkstantis metų jis yra Islamo kultūros centras.

Nuo 1979 m.iki 2003 m. Iraką valdė Sadamas Huseinas. Jo diktatūros metais daugeliui paprastų irakiečių, ypač kurdams, gyvenimas labai pablogėjo. Vyriausybę rėmė kariuomenė ir slaptosios tarnybos, jos nuslopino bet kokią opoziciją. Sadamo invaziją į Kuveitą pasmerkė Vakarai ir kai kurios arabų šalys, Irakas liko atstumtas nuo pasaulio reikalų.

Pietų Irako pelkynuose arabai medžioja ir žvejoja daugiau kaip 5000 metų. Šiuo metu jų gyvensenai kelia grėsmę vyriausybės nutarimas nusausinti pelkes, jų vandeniu drėkinant laukus. Įgyvendinus melioracijos projektus, nebeliks unikalios aplinkos ir gyvūnijos.

Svarbiausias Irako turtas yra nafta ir gamtinės dujos. Naftos gavyba prasidėjo 1945 m. ir šiuo metu vyrauja šalies ūkyje. Irakas turi tik trumpą Persijos įlankos pakrantės ruožą, todėl nafta eksportuoja naftotiekiais per Turkiją, Siriją ir Saudo Arabiją.

Iranas

Sostinė: Teheranas

Plotas:1648000 km2

Gyventojų skaičius:

6160000

Valstybinė kalba: Persų

Pagrindinės religijos:

musulmonų 99%, kitų 1%

Valdymas: Islamo Respublika

Piniginis vienetas: Rialas

Raštingumas: 56%

Gyvenimo trukmė: 67

Žmonių 1 gydytojui: 3140

Televizorių tūkstančiui

žmonių: 65

Iranas – didžiausia nearabiška Vidurinių Rytų šalis; jos gyventojai persų kilmės. Senovės Iranas buvo vadinamas Persija – tai būta galingos imperijos. Iš tų laikų išliko persų kalba, ja šneka dauguma iraniečių. Šalies didžiumą užima Irano kalnynas, šiaurėje eina Elburso, pietuose – Zagroso kalnai . 1979 m. Islamo revoliucija nuvertė paskutinį šeichą ir buvo paskelbta respublika. Pagrindinė eksporto prekė yra nafta.

Žemdirbystei tinka mažiau nei pusė Irano žemės, bet tik jei laukai drėkinami ar laistomi. NNuo seno vanduo imamas iš tvenkinių, šulinių ir kanatų. Kanatas – tai požeminis kanalas, kurio vanduo atvedamas į lauką. Esti net 40 km ilgio kanatų.

Pastaraisiais metais Iranas stengiasi sumažinti maisto importą, auginti daugiau žemės ūkio kultūrų: javų, arbatžolių ir medvilnės.Daugelis žemdirbių augina ir gyvulius: avis ir ožkas.

Mečetės yra musulmonų maldos namai. Jos turi bent vieną bokštą – minaretą, iš kurio tikintieji šaukiami melstis. Daugelis įmantriai išpuoštos abstrakčiais raštais ir Korano ištraukomis. Dailininkai negali vaizduoti gyvų padarų, mat musulmonai ttiki, jog nieko nevalia garbinti, išskyrus Alachą, o šis esąs vienintelis gyvybės kūrėjas.

Persiški kilimai

Iranas garsėja rankų darbo persiškais kilimais iš tūkstančių įmantriais raštais suraišiotų linų. Kilimų rišėjos tyčia įvelia kokią klaidą, mat musulmonai tiki, jog tobulas tik Alachas. Kilimai yyra antra pagal svarbumą eksporto prekė.

Ajatola

Svarbiausias islamo revoliucijos veikėjas buvo Ajatola Chomeinis; iki pat mirties 1989 m. jis buvo Irano religinis ir politinis vadovas. Šeichas bandė Irane diegti vakarietiškas idėjas, bet Chomeinis norėjo, kad šalis būtų valdoma remiantis tradiciniais islamo įstatymais ir vertybėmis. Ta pati nuostata vyrauja Irane ir šiandien.

Saudo Arabija

Sostinė: Er Riadas

Plotas: 2 149690 km2

Gyventojų skaičius:

15 43000

Valstybinė kalba: Arabų

Pagrindinė religija:

Musulmonų 100%

Valdymas: Absoliutinė

Monarchija

Piniginis vienetas: Rialas

Raštingumas: 64%

Gyvenimo trukmė: 69 m.

Žmonių 1 gydytojui: 660

Televizorių tūkstančiui

žmonių: 269

Saudo Arabija – didžiausia Arabijos pusiasalio valstybė. Apie 90% šios musulmo-niškos šalies užima smėlinga Arabijos dykuma; dalį jos sudaro pietuose nusidriekęs Ar Rub al Chali. Nuolatos tekančių upių nėra, be to, kelerius metus gali nelyti. Atradus milžiniškus naftos išteklius, Saudo AArabija tapo turtinga ir galinga, joje sparčiai auga pramonė, žemės ūkis, gerėja gyvenimas.

Moterų vieta

Vakariečių akimis žiūrint, moterys Saudo Arabijoje ir kitose musulmonų šalyse labai suvaržytos. Daugelis jų vilki juodais lig žemės drabužiais ir nešioja čadrą, kuri dengia galvą ir veidą. Saudo Arabijoje moterims negalima dirbti su vyrais ar vairuoti automobilio, nors kiekviena mergaitė turi teisę gauti gerą išsimokslinimą.

Žemės drėkinimas

Beveik visa Saudo Arabija netinkama žemdirbystei. Dirbdamus laukus reikia drėkinti. Naujausi drėkinimo projektai tokie sėkmingi, kad valstiečiai dykumoje augina melionus, ppomidorus, kviečius ir miežius.

OPEC

Saudo Arabija turi daugiausia naftos pasaulyje. Nafta sudaro 90% eksporto. Saudo Arabija – svarbiausia OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacijos) narė. OPEC reguliuoja naftos gavybą ir eksportą, gina į ją įeinančių šalių interesus.

Informacijos šaltiniai:

• Rytas Šalna ,,Pasaulio geografija 7 klasei“;

• N. Smirnova ir A. Šibanova ,,Po žemynus ir šalis”;

• R. Šalna, R. Baubinas, V. Padriezas, V. Tuskenienė ,,Pasaulio visuomeni-nė geografija 10 klasei”;

• Simon Adams, Anita Ganeri, Ann Kay ,,Pasaulio Geografija”.