planeta

Saturnas .charakteristika.

Saturnas – tolimiausia iš senovėje žinotų planetų, puikiai matoma plika

akimi. Tiesa, iki teleskopo išradimo nebuvo galimybės pamatyti jo žiedų,

kurie yra vienas gražiausių objektų visame danguje. Saturno vidutinis

nuotolis nuo Saulės 1427 mln. km, apskriejimo periodas 29,46 metų. Jo

opozicijos kartojasi kas 378 paros, taigi Saturną galima stebėti kelis

mėnesius kasmet.

Fizikinės charakteristikos

Saturnas yra antroji pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 660

km, ašigalinis – gerokai trumpesnis, t. y. planeta labai paplokščia. Taip

yra, visų pirma, dėl mažo vidutinio tankio, kuris mažesnis negu vandens

(tuo Saturnas iišsiskiria tarp didžiųjų planetų), antra, dėl spartaus

sukimosi apie ašį. Sukimosi periodas ties pusiauju 10 h 14 min, ties

ašigaliais maždaug 26 min ilgesnis. Sunku tiksliai nustatyti Saturno

sukimosi periodą, kadangi jo paviršiuje nesimato jokių ryškių darinių.

Saturno žiedus palankiu metu galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Žiedai

yra planetos pusiaujo plokštumoje, taigi dažnai matomi kampu. Kai žiedų

sistema atsukta į Žemę briauna, kaip buvo 1966 ir 1980 m., ji įžiūrima pro

didelius teleskopus tik kaip plona šviesi atkarpėlė. Tai rodo, kad žiedų

sistema, kurios skersmuo 272 000 km, yyra labai plona. Sprendžiant pagal

„Vojadžerio-2″, skriejusio pro žiedų sistemą, nuotraukas, jų storis vos 150-

200 m.

Kosminių stočių informacija

Saturnas yra labai toli nuo Žemės, ir kosminės stotys jį pasiekia tik per

keletą metų. Pirmasis Saturno žvalgas buvo „Pionierius-11″, 1974 m.

gruodžio mėn. jis aaplankė Jupiterį ir perdavė į Žeme nuotrauką bei gausybe

duomenų; po to buvo nukreiptas į Saturną, kurį pasiekė 1979 m. rugsėjo l d.

1980 ir 1981 m. pro Saturną praskriejo „Vojadžeris-1″ ir „Vojadžeris-2″, iš

Žemės paleisti 1977 m., o 1979 m. aplankė Jupiterį. Visos trys stotys

perdavė Saturno debesų, jo žiedų bei palydovų nuotraukų, atrado ir tyrė

planetos magnetinį lauką. Buvo atrasta naujų žiedų, paaiškėjo, kad atskiri

žiedai susideda iš šimtų siauručių žiedelių. Aplankęs Saturną, „Vojadžeris-

2″ pasuko Urano link. Saulės sistema

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir

įvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos

kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena

spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės

Šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku ppatikėti, kad visatoje jie

toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Planetų grupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupe sudaro

palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių

skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šios

planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą

paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus

vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros.

Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir

Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės iir Veneros. Merkurijus

ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos

viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir

danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų.

Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus –

Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.

Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų, vadinamų

asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Didžiausias iš jų (Cerera) tėra

vos 1000-1200 km skersmens. Tai gerokai daugiau, negu kažkada manyta, bet

vis dėlto mažai, lyginant su planetų skersmenimis. Nenuostabu, kad

asteroidai atrasti palyginti neseniai, pvz., Cerera buvo atrasta 1801 m.

Tiktai vieną iš gausybės asteroidų – Vestą galima pamatyti be teleskopo.

Toli už asteroidų zonos skrieja penkios didžiosios planetos – Jupiteris,

Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės

planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų

masės tokios didelės, kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio

vandenilio kiekius. Pavyzdžiui, Jupiterio pabėgimo (II kosminis) greitis

yra 60 km/s, o Žemės tik 11,2 km/s. Didžiųjų planetų nuotolis nuo Saulės

yra nuo 778 milijonų kilometrų (Jupiterio) iki 4509 milijonų kilometrų

(Neptūno). Tradicinės Saulės sistemos schemos dažniausiai klaidina:

pavyzdžiui, Saturnas ir Uranas jose vaizduojami vienas šalia kito, tačiau

iš tikrųjų Urano nuotolis nuo Žemės orbitos beveik ddu kartus didesnis negu

Saturno.

Didžiųjų planetų palyginimas

Didžiosios planetos turi daug bendrų bruožų, bet nestokoja ir skirtumų. Jų

vidutinis tankis palyginti mažas, pavyzdžiui, Saturno vidutinis tankis

mažesnis negu vandens. Jupiteris šviečia atspindėta Saulės šviesa, bet turi

vidinį energijos šaltinį, nes šilumos skleidžia daugiau, negu pats gauna iš

Saulės. Taigi jo branduolio temperatūra turi būti pakankamai aukšta, bet ne

tiek, kad jame kaip Saulėje vyktų branduolinės reakcijos; Jupiteris negali

prilygti žvaigždei, nes yra per mažas.

Išorinės planetos

Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės

sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos

planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi

daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 –

1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo

šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį

kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja

toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas,

Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs

objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi,

1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų

planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal

stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų:

Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik

du palydovai; JAV kosminė slotis „„Vojadžeris-2″ atrado jų dar šešis.

Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos

(Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę

planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų

plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias

yra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su

ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta:

perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu

Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti

pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono –

ateities klausimas.

Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių,

lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai

ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai.

Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos

nuolaužomis.