Portugalija

Apie šalį

Portugalija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2).

Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis.

Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas PPortugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus – plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis.

Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusios įlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų.

Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 kkm ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų – Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai.

Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų ssusidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba – siera). Jų aukštis 1000 – 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela – yra 1991 m aukštyje.

Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai.

Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę.

Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi ddirvožemiai, o kalnuose — kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kkritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje – 400—600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje – tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji – 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra – 19—25°.

Vidaus vandenys. Portugalijos upės maitinamos lietaus vandenų. Žiemos liūčių laikotarpiu jos patvinsta. Daugumos didesnių upių ištakos yra Ispanijoje, o Portugalijoje teka jų žemupiai. Didžiausios iš jų yra Težas ir Doras, tinkančios laivybai apie 200 km.

Miškai. Praeityje beveik visa Portugalija buvo apaugusi miškais. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000—1200 m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. KKrašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas, paplitę ir laukiniai alyvmedžiai. Plantacijose jų auginama apie 50 mln.

Išlikę gyvūnai yra būdingi Vidurio Europai: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai jau išnaikinti. Pietinėje dalyje daugiau driežų, gyvačių, įvairių graužikų. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Ūkis. Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu jos gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iš iškasamų rūdų perdidimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setupalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių.

Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reikšmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvys ir žuvų konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą šalis yra ketvirta Europoje.

Žemės ūkis ššiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas du kartus per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios. Portugalija įsiveža grūdų, cukraus, naftos, pramonės įrenginių. Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.

Istorijos faktai. Portugalija artimai susijusi su visa Pirėnų pusiasalio praeitimi, ypač su Ispanija. Su ja Portugalija turėjo bendrą pradžią ir tik vėliau atsiskyrė nuo jos, tapo atskira tauta su savita kalba, kultūra, gyvensena bei papročiais.

Portugalija nuo XV a. tapusi pirmąja Europos kolonine galybe, paskleidė savo kalbą ir kultūrą bent trijuose pasaulio žemynuose ir daugelyje Atlanto salų. Portugalijos praeitis artimai susijusi su Viduržemio pasauliu. Pirmieji jos gyventojai iberai. Vėliau į juos įsimaišė keltai turėjo priimti kolonistus fenikiečius ir graikus, tačiau jie nepadarė įtakos vietos žmonių gyvenimui. III a. pr. Kr. pietinėje būsimos Portugalijos dalyje buvo besikurią kartaginiečiai, tačiau antrajame punų kare juos sumušė romėnai ir paėmė kraštą į savo valdžią. Kraštas pavadintas Luzitanijos (Lusitania) vardu. Po kurį laiką trukusio luzitanų pasipriešinimo, vadovaujamo Viriato,

romėnai įkūrė Luzitanijos provinciją ir pradėjo kraštą kolonizuoti. Jie davė pradžią daugeliui žymesnių miestų, statydinosi šventyklas, amfiteatrus, termas ir kt. Portugalija, išbuvusi apie 500 m. romėnų valdžioje, tapo romėnišku kraštu su išplitusia lotynų kalba, iš kurios ilgainiui susidarė sava šnekamoji kalba.

Tautų kraustymosi metu (V a.) pakrikus romėnų administracijai, visą Pirėnų pusiasalį užplūdo germanai: alanai, svebai, vandalai, vestgotai. Pastarieji užėmė ir Luzitanijos provinciją. Vestgotai valdė pusiasalį apie 250 m., nepakeisdami jo romėniško pobūdžio. Jie ir patys romėjo, net atsisakė ssavo arijoniškos schizmos ir tapo katalikais.

Vestgotiškajai Portugalijai galą padarė arabai, kurie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Jie sumušė vestgotus, nusiaubė rytinį pusiąsalį iki Pirenėjų kalnų ir vakarinį iki Doro upės. Arabai sukūrė savotišką valstybę su savu kalifatu Kordoboje. Arabai įžengė su aukšta rytietiška kultūra, ir jų apie 500 m. trukęs viešpatavimas paliko neišdildomų žymių įvairiose srityse, žymia dalimi jie nulėmė ir pačios Portugalijos valstybės susidarymą.

1095m. tuo metu buvusią Portugalijos grafystę ėmė valdyti Henrikas Burgundietis, pasižymėjęs kovose su maurais. Mirdamas paliko gerai sutvarkytą grafystę savo našlei Teresei ir 3 metų sūnui Alfonsui Henrikui. Vietoj nepilnamečio sūnaus valdžiusi karalienė Teresė susidėjo su Galicijos didiku Fernando Perez ir buvo besistengianti pastoviai įsiviešpatauti. Tačiau jos sūnus Alfonsas Henrikas, padedamas savo šalininkų, nušalino mmotiną su meilužiu ir 1128m. pats ėmė valdyti. Alfonsas Henrikas ir yra laikomas pirmuoju Portugalijos valstybės kūrėju. Garsiausias Alfonso Henriko veiksmas buvo Lisabonos užkariavimas 1147m.. Atėmus Lisaboną iš maurų, portugalai galutinai įsitvirtino prie Tacho upės ir išplėtė savo valstybės sienas iki jo. Lisabona tapo svarbiu uostu ir prekybos centru.

Valstybės ūkinę gerovę pakėlė karalius Dinizas, valdęs Portugaliją 1279-1325m. Jis didžiai rūpinosi žemės ūkio reikalais, dėl to gavo karaliaus ūkininko (Lavrador) vardą. Jis buvo vienas iš retų viduramžių valdovų, supratusių pirmaeilę ūkininkų luomo reikšmę valstybei. Jis kolonizavo ūkininkus tuščiuose plotuose. Tiesiog naujoviška buvo jo politika žemės ūkyje, kai jis dalijo žemes neturtingiems miestiečiams. Smulkieji ūkininkai jam buvo tvirčiausi valstybės ramsčiai. Jis net linko skaldyti stambias bažnyčių ir feodalų žemes ir dalyti ūkininkams. DDinizas kėlė krašto pramonę, ypač manufaktūros, ir jo dirbiniai ėjo į kitus kraštus. Portugalija šiuo metu jau turėjo savo prekybos laivyną, ir Dinizas gyvai rūpinosi jo plėtimu. Kurdamas laivyną, jis tiesė pirmuosius pagrindus Portugalijos viešpatavimui jūrose.

Dinizas rūpinosi ir kultūros kėlimu. 1290m. įsteigė universitetą Lisabonoje, vėliau perkeltą į Koimbrą. Ryšium su dar neišnykusia maurų grėsme, Dinizas stiprino miestus tvirtovėmis ir pilimis. Jis statė vienuolynus, bažnyčias ir palaikė kariškus ordinus. Dinizas pats įamžino save portugalų literatūroj. Jo palikti lyriški eilėraščiai trykšta religiniais jjausmais.

Portugalijos imperijos kūrimas prasidėjo Jonui I viešpataujant, kada portugalai pirmieji iš europiečių (po normanų) ėmė plėsti savo valdžią užjūrio kraštuose ir tuo davė pradžią kolonijų erai. Portugalai jau anksti atkreipė dėmėsį į vandens kelius. Jau pirmojoje XIV a. pusėje jų laivai pasiekė Kanarų salas, kiek anksčiau genujiečių aptiktas. Tačiau koloninę imperiją jie pradėjo Afrikoj, 1415m. atkariaudami iš arabų Ceutos miestą. Šio miesto užkariavimas buvo portugalams kryžiaus žygiu prieš maurus tęsinys, ir juo jie įkėlė koją į Maroką. Iš čia jie slinko Afrikos pakraščiu toliau į pietus. Portugalijos imperijos kūrimo Afrikoje pradžia susieta su Jono I sūnumi Henriku Jūrininku, Kristaus ordino magistru ir karštu kryžininku. Jis pasiryžo ištirti Afrikos žemyną. Tam reikalui parsikvietė kartografų, kosmografų, geografų ir kitų talkininkų. Iš artimo Lagos uosto siuntinėjo laivus į užjūrius ir sutikdavo juos praplaukiančius su informacijomis apie svetimus kraštus bei su egzotinėmis prekėmis. Jo siunčiamos ekspedicijos vis stūmėsi vakarų Afrikos pakraščiu, atrado daug iškyšulių ir salų nuo Maroko iki Gvinėjos. Tuo būdu ekspedicijos perėjo negyvenamą Saharos dykumą ir pasiekė juodaodžių kraštus. Su šių kraštų aptikimu prasidėjo ir vergų prekyba: negrai buvo gabenami į Portugaliją ir čia parduodami turtingų šeimų namų ruošos tarnybai.

Po Henriko Jūrininko mirties jūrinės kelionės tęsėsi. Atradus tolimus Afrikos ppakraščius, išaugo pelninga prekyba egzotinėmis prekėmis, kurių brangiausia buvo 1486m. Gvinėjoj atrasti pipirai, labiausiai pageidaujamas prieskonis viduramžiais. Be to, vergai, dramblio iltys ir auksas, semiamas iš Gvinėjos smilčių, keliavo į Europos rinkas.

Tolimesnis Portugalijos karalius Jonas II (1481-95m.) laikomas sumaniausiu krašto valdovu, sugebėjusiu nusmelkti didikus ir įkurti stiprią monarchiją. Jau iš tėvo gavęs Afrikos kraštus, Jonas II atsidėjęs rūpinosi tolimesniais atradimais. Jis išsiuntė skirtingais keliais ekspedicijas Indijos vandenynui pasiekti. Viena ekspedicija, vadovaujama Baltramiejaus Diazo, ieškodama vandens kelio į Indiją, apiplaukė Afriką, pastebėjo pietų Afrikos ragą, kurį pavadino Audringuoju iškyšuliu, o karalius Jonas II jam davė Gerosios Vilties iškyšulio vardą, tikėdamasis kada nors pasiekti kelionės tikslą.

Indiją pavyko pasiekti Vasco da Gamai. 1497 VII 8 išvykęs iš Portugalijos, 1498 V 20 pasiekė vakarinį Indijos krante esantį Kalikutą. Tai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę šiame didžiuliame prekybos centre. Užmezgęs gana draugiškus ryšius su vietos gyventojais ir prisikrovęs visokių prekių, grįžo namo. Ta pirma kelionė į Indiją vandenynais ir laimingas grįžimas sujaudino Portugalijos visuomenę, ir daugelis veržėsi ten keliauti. Karalius iš daugelio kandidatų pasirinko A. P. Cabralį ir 1500m. išsiuntė su 13 laivų į Indiją. Audros nublokštas netikėtai atrado Braziliją, svarbią būsimą Portugalijos koloniją, ir po sunkios kelionės vėl pasiekė Kalikutą. 1502-03m. VVasco da Gama, plaukdamas Indijon, pakeliui Sofaloje ir Mozambike įkūrė prekybines kontoras. Nuo 1507m. karalius ėmė skirti Indijai savo vietininkus arba generalinius gubernatorius. Gubernatorius Alfonsas Albukerka buvo tikrasis Portugalijos viešpatijos kūrėjas Indijoje.

Atradus Ameriką (1492m.), ispanai virto jūros galybe ir ėmė kirstis su portugalais. Pirmos jų varžytynės baigtos 1494m. Tordesillas sutartimi, kur dar beveik neatrastas pasaulis pasidalytas į dvi dalis: tolimesnės sritys, atseit, Amerika, išskyrus Braziliją, teko Ispanijai. Tačiau sutartis nepašalino jų rungtyniavimo, ypač tolimuose Azijos plotuose. Antruoju Portugalijos konkurentu buvo nyderlandai, pradėję smelktis į Portugalijos valdas Azijoje ir Naujajame Pasaulyje. Jie paveržė iš Portugalijos beveik pusę Brazilijos. Tuo tarpu Portugalija ėmė silpnėti ir namuose ir savo užimtose kolonijose.

Respublika bei naujoji valstybė skirtina į du laiko tarpus. Pirmasis maždaug 16 metų tarpas — blaškymosi ir neramumų laikas. Naujasis režimas pasuko griežta antiklerikaline kryptimi ir teisingumo ministras Alfonsas Costa 1910m. išleido aštrius priešbažnytinius įstatymus, kuriais bažnyčia atskiriama nuo valstybės. 1911m. buvo paskelbta nauja demokratinio pobūdžio konstitucija, nustačiusi partinę parlamentarinę santvarką. Tačiau konstitucija nestabilizavo valdžios, kuri nuolat kito dėl nesibaigiančių partinių kovų. Iš partinių kovų kilo ir perversmai, kai politiniai vadai ar generolai jėga bandė gauti valdžią. Dėl valdžios nepastovumo pakriko krašto finansai ir piniginio vieneto vertė ėmė kristi. Tuo tarpu

prasidėjo I Pasaulinis karas (1914m.). Pradžioje Portugalija laikėsi neutralumo, tačiau 1916m. paskelbė karą vokiečiams ir pasiuntė dalinius į Prancūzijos frontą. Gyvenimui dėl karo pasunkėjus, prasidėjo streikai bei suirutės 1917m. pažadinusios majoro Sidonio Pais perversmą. Jis įvedė diktatorišką režimą ir buvo beprikeliąs Portugaliją iš chaoso, tačiau netikėtai buvo nužudytas (1918m.). Respublika toliau tarpo politinių kivirčų chaose, o tai rodo fenomenalus vyriausybių keitimasis.

II Pasaulinio karo metu Portugalija išliko neutrali, bet dėl savo vienintelių laisvų uostų visame europiniame Atlanto pakraštyje ji tturėjo patirti didelį prašalaičių antplūdį. Įvairių Europos kraštų pabėgėliai traukė į ją, tikėdamiesi išsprūsti į užjūrio šalis. Portugalijos uostai buvo gausiai lankomi kariaujančiųjų šalių laivų su prekių ir žmonių transportais. Pagaliau Portugalija tapo palankiu stebėjimo punktu gausiems karo šnipams. Bet šalis lobo iš karo, nes galėjo kariaujantiems brangiai parduoti tiek metropolijos, tiek kolonijų prekes. Karo proga ji išplėtė savo gamybą. Po karo Portugalijos ūkis susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau Salazaras, Portugalijos diktatorius (1932m. – 1968m.), juos įveikė ir sugebėjo prisitaikyti pprie pakitusių sąlygų. 1959m. reformuota konstitucija, kur prezidento rinkimai atimti iš tautos ir pavesti parlamentui ir korporacijų rūmams su metropolijos apskričių ir užjūrinių provincijų atstovais. Betgi krašto opozicinėms grupėms sudaromos kliūtys laisvai dalyvauti parlamento rinkimuose. Stegdamasi išlaikyti savas valdas užjūriuose iir šiais antikoloniniais laikais, Portugalijos vyriausybė pakeitė 1933m. koloninį aktą nauju, kur buvusias kolonijas pavadino užjūrinėmis provincijomis (1951m.). Pats aktas įtrauktas į Portugalijos konstituciją ir užjūrinės sritys teisiškai sulygintos su metropolijos sritimis. Naujai susitvarkiusi Portugalija įsijungė į Vakarų pasaulį. Ji yra Nato narys ir pasaulinių galingų valstybių rungtynėse išlieka veiklus Vakarų bloko atramos punktas Europos pietvakarių dalyje.

Visuominė

Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje (Angola, Mozambikas, Gvinėja ir kitos salos), kai kuriose Indijos ir Indonezijos vietose (Goa, Damiao, Diu, Timoras) ir Kinijoje (Macao). Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos, kuri davė pradžią ir visoms kitoms romanų kalboms. Romanizavimosi procesas vyko labai llėtai, nes ir pats to krašto nukariavimas tęsėsi beveik du šimtmečius. Žlugus Romos imperijai, į Pirenų pusiasalį įsiveržė germanų tautos ir ten susikūrė Vestgotų monarchija. Vestgotų viešpatavimas baigėsi su arabų invazija 711. Portugalų kalba tiek panaši į ispaniškosios Galicijos kalbą, kad formavimosi laikotarpyje (XII-XIV a.) jos buvo beveik vienodos. Portugalų ir Galicijos poetai naudojosi abiem kalbom. Galicinės tarmės atsiskyrimas nuo kitų pusiasalio tarmių įvyko X a. pab., kai pasireiškė dviejų balsių susiliejimas visiškai svetimas ispaniškosioms tarmėms. Taip tarp balsių išnyko ssonariniai l ir n . Portugalų atsiskyrimas nuo galiciečių tarmės, manoma, bus įvykęs XV a. Portugalų kalbą labai praturtino jų klasikinė literatūra, – ko neturėjo Galicija. Nors portugalų kalba patyrė nemažą arabų kabos įtaką, tačiau ji turi originalų charakterį. Taip pat joje žymu ir ispanų kalbos įtaka. Tačiau abi šios kalbos skiriasi savo žodynu ir gramatika. Viena būdingų portugalų kalbos ypatybių yra asmeninės bendraties vartojimas (t.y. bendraties su asmenine galūne ten, kur asmens nurodymas gali būti abejotinas), bendraties iš pagalbinio į sąlyginį ar būsimąjį laiką išskyrimas (pvz. far-lo-ei -„aš tai padarysiu“, ver-me-ia -„jis pasimatys su manim“);gausių padedamųjų veiksmažodžių susidarymas (pvz. ter, haver – „turėti“, ser estar, ficar – „būti“), antrojo asmeninio įvardžio vengimas (o meu amigo – „mano drauge“) kontekste vartojamo „t u“ vietoje, sudėtingų mažybinių lyčių pamėgimas, balsių pasikeitimai susibėgant nosiniams garsams (pvz. manu – m a o) pakitimai, susidarę pusbalsių i ir u įtakoje (pvz. area — eira, ralia -r a i v a), beveik visada tariamas kaip š . Kalba yra skambi ir balsinga.

Palyginkite:

Lietuviškai – Prašome perskaityti ir išsaugoti. Žaislas netinkamas vaikams, neturintiems trijų metų. Smulkiomis dalimis galima užspringti ar sukelti dusulį.

Portugališkai – Por favor leia e guarde. Brinquedo não apto para menores de três anos de iidade. As peças pequenas poderiam ser ingeridas ou aspiradas.

Ispaniškai – Por favor lea y guarde. Jugete no apto para menores de tres años de edad. Las piezas pequeñas podrían ser ingeridas o aspiradas.

Svarbiausi portugalų kalbos žodžiai, sentencijos:

Ačiū Obrigado (jei esi vyras)

Obrigada (jei esi moteris) vienas um

Prašau Por favor du dois

Labas rytas Bom dia trys três

Laba diena Boa tarde keturi quatro

Labas vakaras Boa noite penki cinco

Taip Sim šeši seis

Ne Não septyni sete

Bankas Banco aštuoni oito

Keitykla Câmbio devyni nove

Kiek kainuoja? Quanto é? dešimt dez

Ar kalbate angliškai? Fala inglês? šimtas cem

Aš nesuprantu Não compreendo tūkstantis mil

Portugalų kalbos paplitimas Brazilijoje turėjo didelės reikšmės ir jos raidai. Iš indėnų tupi kalbos įsiskverbė daugybė žodžių ir vietovardžių, įskaitant ir nemaža veiksmažodžių, asmenuojamų portugališku būdu, tačiau gramatikai įtakos nepadaryta. Palyginus su Europos portugalų kalba, Brazilijoje vartojamoji turi archaizmų ir naujovių. Svarbesni archaizmai: pilnas nekirčiuotų balsių tarimas , senesnis kai kurių dvibalsių skambėjimas ir paprastesnis s (ss, c, z)tarimas. Portugalų kalba turi daugybę tarmių ir potarmių. Pagrindinės tarmės: žemyno, salynų, užjūrio ir žydų; potarmės: galiciečių, riodonoriečių, guadramiliečių ir mirandiečių.

Literatūra mažųjų tautų tarpe yra viena iš tų, kuri pasižymi giliu jausmingumu, ryškia tautine idėja, tobula forma. Ir portugalų kalba yra viena iš tų, kuri iš visų neolotyniškųjų kalbų pirmoji subrendo meninei kūrybai. Portugalų literatūra prasideda XII a. Apžvelgdami jos aštuonių amžių istoriją, pastebime šiuos būdingus bruožus. Pirmiausia portugalų literatūrai būdinga lyrikos vyravimas. Lyrika, prasidėjusi XII a., lydi portugalų literatūrą iki XVII a., aapimdama įvairius literatūros žanrus: epą, dramą, romaną, mistinę ir net filosofinę literatūrą. Lyrinis nusiteikimas yra bendras beveik visai portugalų literatūros istorijai. Jis jai suteikia didžiausią vertę, jo įtakoje atsirado ištisas ciklas veikalų ir literatūrinių motyvų, kilusių iš jūrinės, tiriamosios ir kolonizacinės veiklos. Pastaroji sudaro originaliausią ir visuotiniausią patirties išraišką, kokią tik randame tautos istorijoje: apiplaukimas aplink Afriką, Atlanto salų, jūros kelio į Indiją ir Tolimuosius Rytus atradimas, kelionės į Vakarus, žemynų tyrimas ir jūrinės kelionės aplink žemę. Dėl šių kelionių antroje vietoje liko visi poetai, sekę Homeru, Horacijum, Vergilijum, Dante, Petrarka, o į pirmą vietą iškilo rašytojai, aprašinėję jūrų ir sausumos keliones, užkariavimus. Vieni ryškiausių Gil Vicente ir Luis de Camoes, vienas dramoje, kitas epe. Abu jie vaizduoja tautos dvasią ir naujas pasaulinės sielos troškimus, ypačiai Camoes savo epe „Luziados“ idealizavo žmogaus laimėjimą prieš gamtą. Tiesioginėje Luziadų įtakoje suklestėjo portugalų dvasios didybės manijos ilgesys ir tas epinis ilgesys nepasitenkina keliolika herojinių poemų XVI-XIX a., bet suteikia savo iškalbingą ir hiperbolizuotą toną daugeliui kitų žanrų, net įsibrauna į istoriją.

Didelis portugalų liaudies intelektualinis atsilikimas ir nepaprastas rašytojų subjektyvumas sudarė sunkumų literatūrai plisti. Portugalų literatūroje labai negausu žmonių tipų, užtat labai gausu puikių sielos būsenų, dvasinių išgyvenimų, įvairių situacijų. Retai kas iškalbingiau už

Camoes išsakė pasaulio emocijas ir skausmingus meilės jausmus. Taip pat mus žavi puošnus ir prieštaringas romantinis sentimentalumas Garetto veikaluose, paprasto gyvenimo ilgesys J. Dinizo romanuose ir pirmykščio rojaus prisiminimai Junaueiro poezijoje.

Portugalų literatūroje labai ryškūs penki laikotarpiai: 1. viduramžių (XII-XV a.); 2. renesanso; 3. XVII-XVIII a.; 4. XIX a. ir 5. XX a.

Viduramžis (XII-XV a.), šiam laikotarpiui būdingi meilės lyrika, tiek aristokratinė, tiek liaudies, riterių pasakojimai. Karalius Sancho I (1154-1211m.) yra pirmas portugalų poetas. Plačiai paplitusios paslaptingos ir žavingos CCantigas de amigo ir Cossantes, be abejo, yra didžiausi visos viduramžių Europos lyriniai kūriniai. Lyrinę poeziją rašė ir Francisco Ša de Miranda (1495-1588m.), kuriam amžininkai suteikė portugalų Vergilijaus vardą. Jis įvedė naujus italų rimus ir padėjo pirmuosius pagrindus portugalų teatrui. Taip pat minėtini poetai Diogo Bernardes ir Agustinho da Cruz. Gil Vicente (1470-1536m.) įsiamžino sukurdamas portugalų tautinę dramą. Jis buvo ne tik didžiausias Europos dramaturgas tarp Euripido ir Šekspyro, bet tuo pačiu ir auksakalys, kurio monstrancija yra laikoma viena didžiųjų pportugalų tautos paveldėjimų. Savo kūryboje jis buvo visada linksmas ir konkretus. Mokėjo įterpti charakterį ar sceną kaip brangakmenį į auksą. Šio laikotarpio romanas ir toliau eina riterių ir pastoralinio romano keliu; pirmieji duoda Palmerinų ciklą, o antrieji —kapitalinį Bernardim Ribeiros ((1482-1552m.) veikalą Saudades, kuris populiariai vadinamas Menina e moga ir kuris savo aistringu intensyvumu, lanksčiu stiliumi, gilia gamtos meile, tikroviniu prisirišimu prie žemės ir slypinčiu paslaptingumu yra ypatingai svarus portugalų prozos šedevras. Be jo, savo harmoninga ir tobula proza pasižymėjo Francisco de Moraes (1572m.) nepaprastai populiariu riterių romanu Palmeirim de Inglaterra, tai vienas iš geriausių riterių romanų.

Didieji portugalų geografiniai atradimai atsispindėjo kronikose ir kelionių aprašymuose. Fernao Mendes Pinto (1510-83) pateikė Peregrinacao nuostabų kupiną nuotykių kelionės į Tolimuosius Rytus aprašymą, pralenkiantį siaubingiausią romaną, kuriame žmonės parodyti atviroje kovoje su jūra, civilizacijų susidūrimuose.

VII-VIII a. laikotarpyje (su mažomis išimtimis) buvo įsigalėjęs manierizmas (culteranismo) poemoje ir prozoje. Tarp gerųjų poetų bei rašytojų būtų galima paminėti: Francisco Rodriguez Lobo (1580-1622m.), kuris parašė 3 dalių ppastoralinį romaną, bet labiau garsus mandagumo vadovėliu „Dvaras kaime“ (1619m.), Francisco Manuel de Melo (1608-66m.), laikomas portugalų ir ispanų klasiku, šiandien labiausiai vertinamu dėl savo „Vedusiųjų vadovo“, parašyto laiškų forma.

XVIII a. įsteigta Istorijos akademija (1720m.), 1779m. Mokslų akademija, o 1756 įkurta Arcadia Lusitana, reikšminga literatūros atnaujinime, davusi keletą gerų poetų: Antinio Diniz, Elisio Filinto, Nicolau Talentino, Correa Garcao ir Boca- ge. Gargao laikomas portugalų Boileau; Domingos Reis Quita (1728-70m.) yra harmoningiausias portugalų ir brazilų poetas, Antonio Denis da Cruz ((1731-99m.) davė Hissope – geriausią portugalų komišką poemą, Manuel Maria Barbosa de Bocage (1765-1805m.) žymiausias iš jų visų, laikomas vienu geriausių portugalų sonetistų. Jis taip pat pasižymėjo kaip nepaprastas improvizatorius, polemininkas ir pamfletininkas.

XIX a. pradžioje kraštą užplūdo prancūzai, o vėliau prasidėjo brolžudiškos kovos tarp liberalų ir konservatorių. Dėl to daugelis inteligentų paliko kraštą. Tremtyje jie asimiliavosi su europietišku pasauliu. Iš tos kovos tarp absoliutizmo ir liberalizmo tremtyje gimė nauja literatūra, labai panaši į kitas romanų literatūras, žaibišku greičiu besivystant įvykiams, gimė portugalų romantizmas, kurį labai veiksmingai paskatino tremties rašytojai ir poetai su naujomis Europos idėjomis. Iš svetur atėjęs paskatinimas turėjo stiprios įtakos tautos gyvenimui ir kūrybai. Būdinga, kad romantinio laikotarpio poetai ir rašytojai, nors kurstė ir dalyvavo politinėje revoliucijoje, išliko religingi. Tai buvo labiau politinė ir socialinė, negu dvasios revoliucija. Romantizmas Portugalijoje tęsėsi tik nuo 1825 iki 1865m. ir atnaujino poeziją, teatrą ir prozą . Dvilypiam romantizmo pobūdžiui (europietiški pradai ir tautinės žymės) atstovauja Joao Baptista de Almeida Garrett (1799-1854m.), vienas iškiliausių portugalų poetų ir rašytojų, 1853m. davęs geriausią tos srovės poezijos veikalą Folhas caidas, apdainuojantį meilę.

Istorinį romaną į aukštumas iškėlė Alexandre Herculano (1810-77m.), kuris iš pradžų atsidavė savo monumentaliai His-toria de Portugal (1840-53m.), kuri apima penkių pirmųjų kkaralių viešpatavimą. Ji pasižymi tikslumu, rūsčiu iškilmingumu ir aprašymų meistriškumu. Dėl savo žinių gausumo, metodų kritiškumo ir sąžiningumo jis laikomas vienu iš didžiausių romantinės epochos istorikų. Literatūrinę veiklą Herculano pradėjo novelėmis. Po jų sekė Eurico, o Presbitero 1844m. Jame vaizduojama arabų įsiveržimas į pusiasalį ir pirmos pastangos atkariauti prarastas žemes. Savo stiliumi šis veikalas yra griečiau epas proza negu romanas, kuris XIX a. pradžios Europos romanų tarpe užėmė pirmaujančią vietą.

Romantizmą pakeitus realizmui, iškyla naujas stiprus poetas, nepriklausęs jokiai srovei ir visai atnaujinęs portugalų lyriką. Tai buvo Joao de Deus (1830-96m.). Jis nerūpestingai dainavo ir improvizavo, idealizavo meilę, ją padarė nematerialią. Literatūrinę reformą, pakeitusią romantizmą, įvykdė jaunosios kartos būrys rašytojų, kurie 1865m. Koimbroje triukšmingai sukilo prieš Castilho. Tai buvo ne vien literatūrinis, bet ir politinis bei filosofinis sąjūdis. Panašių idėjų Portugalijoje galima rasti XVI a.. Politinėje srityje jos pasireiškė antikatalikiška ir antimonarchine tendencija, dėl kurios žlugo monarchija. Teofilo Braga (1843-1924) buvo Koimbros mokyklos vadas ir jo pedagoginė, meninė ir politinė įtaka jo laikų kartai buvo lemiama. Tačiau dabar jis labiau vertinamas kaip mokslininkas.

XX a. portugalų literatūra tiesioginę socialinę veiklą priešpastatė tyram estetiškumui, fotografinio pobūdžio realizmui — aloginį daiktų dvasinio turinio interpretavimą, kurį ne visi skaitytojai sugebėjo matyti, nes bbuvo auklėjami pozityvizmo ir materializmo. Keičiantis literatūriniams idealams susidūrimo nebuvo, kaip kad prieš realizmo įsigalėjimą. Dešimtmetis prieš respublikos paskelbimą (1910m.) buvo ramus literatūros atsipalaidavimas nuo politinių nuodų. Jį pradėjo Antonio Nobre, Eugenio de Castro, Alberto de Oliveira, Antinio Feijo, atnešdami naujus ritmus, naujus motyvus bei estetines laikysenas ir drąsias metaforas. Juos sekė ištisa eilė naujų poetų ir rašytojų. Visa ši karta išaugo Antonio Nobre (1867-1900m.) įtakoje. Jo lyrikos rinkinys So 1892m. tapo savotišku stabu. Aplink jo du nedidelius rinkinius — Vienas ir Atsisveikinimas — susispietė daugybė sekėjų ir garbintojų. Eugenio de Castro (1869-1944m.) vienas plačiausiai skaitomų portugalų simbolistų ne tik savo tėvynėje, bet ir užsienyje. Jo gražiausia poema Constanza apdainuoja nelaimingą Petro Žiauriojo žmonos meilę. Camilo Pesanha (1877-1926m.) savo poezija sudaro kontrastą tarp simbolizmo ir buitinių motyvų, įveda naujus, egzotiškus (kiniškus) motyvus.

XX a. antrame dešimtmetyje romano srityje iškyla tokie talentingi rašytojai kaip Aquilino Ribeiro (g. 1885m.) ir Jose Maria Ferreira de Castro (g. 1898m.), kurie studijuoja ne tik socialinę, bet ir psichologinę aplinką visiškai skirtingu būdu nuo realistų. A. Ribeiro romanų centrinė tema — kaimiečių , o Castro — Brazilijos emigrantų gyvenimas. Pastarojo Emigrantai ir Giria jį išgarsino pasaulyje. XX a. pradžios drama pakrypo į tautinių aspiracijų istoriją.

Po I Pasaulinio karo į sceną įsiveržė naujos idėjos, ypatingai socialinės problemos ir užsienio dramaturgų įtakoje — pataloginės apraiškos. Iš žymiausių dramaturgų, minėtini: Joao de Camara (1852-1919m.), Fernando Caldera (1841-94m.), Lopes de Mendonca (1856-1931m.). Marcelino Mesquita (1856-1919m.), Julio Dantas (g. 1876m.) tapo populiarios komedijos „Kardinolų vakarienė“ pradininku. Ji žinoma ir svetur. Iš jaunesniųjų dramaturgų žinomi: Mendonga Alves, Vitorino Braga (1888 -1940m.), kurie rūpinosi suderinti tradicijas su psichologinėmis ir meninėmis naujovėmis ir patraukti žiūrovus, vis labiau linkstančius į operetę ir kiną.

Labai aaudringai buvo sutikta dviejų portugalų, Jose Saramago ir Antonio Lobo Antunes, romanistų kūryba. 1998m. saramago tapo Nobelio literatūrinės premijos laureatas. Tai pirmasis portugalų rašytojas susilaukęs tokio aukšto pripažinimo.

Visuomenė. Portugalai išlaikė tradicinę hierarchinę socialinę visuomenės struktūrą iki šių laikų. XX a. Portugalijos visuomenėje dominavo turtingasis aukštuomenės sluoksnis. Turtų ir galios pagrindu buvo paveldimos žemės nuosavybė, socialinių sluoksnių asimiliacija buvo ribota. Didžiulę žemesniąją klasę sudarė valstiečiai ir darbininkai. Šio sluoksnio žmonės dirbti pradeda būdami dar labai jauni ir laiko mokslams skiria mažai. PPortugalijos vidurinyjį sluoksnį sudarantys prekiautojai, valdytojai ir amatininkai liko politiškai silpna ir maža grupė. Romanų katalikų bažnyčia išlaikė vyraujaunčią padėtį šalyje, ypač kaimo vietovėse, kur dvasininkija turi didelę įtaką švietimui, vietinei valdžiai ir visuomenės gyvenimui.

Per 1974m. Portugalijos revoliuciją senoji visuomeninė ssantvarka buvo nuversta ir dauguma elito paliko šalį. Žadėdamos reformas iškilo politinės partijos ir po 1970m. buvo įvykdyta daugybė pakitimų. Daugelis darbininkų jungėsi į profsąjungas, žemės reformos padalijo didelius kaimų žemės sklypus, įvairios pramonės šakos buvo nacionalizuotos. Portugalijos visuomenės struktūros pokyčiai 1980m. nulėmė šalies ekonomikos augimą, jos įstojimą į Europos bendriją (EC), kuri buvo Europos Sąjungos pirmtake.

Portugalija istoriškai ir tradiciškai yra Romos katalikų šalis. Šiandien apie 91%šalies gyventojų yra katalikai. Konstitucija garantuoja religijos laisvę, dėl to Katalikų bažnyčia financiškai nepriklauso nuo valstybės dotavimo. Pastarąjį dešimtmetį bažnyčių lankomumas smarkiai sumažėjo, ypatingai miestuose bei šalies pietinėje dalyje. Tačiau Katalikybė išlieka svarbi.

Beveik 1% portugalų yra protestantai. Šalyje yra ir nedidelis skaičius žydų ir musulmonų, kurių populiacija nustojo plisti nuo XVa. , kai IInkvizicija vertė juos pakeisti tikėjimą arba išvykti iš šalies.

Portugalija išsiskiria ne tik kraštovaizdžio įvairove, bet ir savita gyvensena, papročiais ir tradicijomis. Didžiausi skirtumai pastebimi tarp šiaurės ir pietų. Būtent šiaurėje galime sutikti iberų genties palikuonių -luzitanų, pietuose labiau juntamas aktyvesnis, veržlesnis gyvenimo būdas. Tenka pastebėti, kad portugalų elgseną ir kultūrą pakeitė kelionės ir migracijos. Portugalai išplaukiojo visas pasaulio jūras ir vandenynus. Daugelis liko gyventi užkariautose šalyse, o vėliau sugrįžę į gimtą kraštą nebenori laikytis čia priimtų papročių, o diegia jau kkitonišką gyvenimo būdą. Tad nesistebėkite šalies folklore atpažinę afrikietiškų ar amerikietiškų motyvų. Krašto skirtingumus galima pajusti paklajojus po šalį. Pavyzdžiui, šiaurė išsiskiria savo žaliu ir drėgnu kaimiškuoju kraštovaizdžiu, mėgautis jūros peizažais galite Kosta Verdėje. Joje galite pasigrožėti ir auksakalių darbais, čia galima pamatyti klumpių ir paskanauti kukurūzų duonos, grilyje keptų sardinių ir patiekalų iš aštuonkojų. Montanhe būtinai siūlytumėme susipažinti su stiklo indų apipynimo technologija, paragauti valgių iš kurapkos mėsos, ypatingai paruošto upėtakio, avies pieno sūrio, o ožkos sūrio paskanauti galite nuvykę į Costa De Lisboa regioną. Ir taip visuose kažkas nauja, įspūdinga ir nepakartojama. Tad Portugalija dalinama į septynis regionus. Kiekvienas jų išsiskiria savo papročiais, tradicijomis, šventėmis. Kiekvienas jų turi savo folklorą, tradicinę virtuvę. Skiriasi ir šių regionų kraštovaizdis.

Lankytini Portugalijos regionai:

• Costa Verde (žalioji pakrantė);

• Costa de Prata (Sidabro pakrantė);

• Montanhas (kalnų rajonas);

• Costa De Lisboa (Lisabonos pakrantė);

• Planicies (lygumų regionas);

• Algarve (labiausiai pietuose esantis regionas);

• Madeiros (Madeiros salos).

Portugalai labai mėgsta šventes. Kuo toliau į šalies šiaurę, tuo šventės natūralesnės, mažiau numintos turistų. Per šv. Martyno dieną Golegos mieste vyksta viena įspūdingiausių Europoje arklių parodų. Tada rengiama daugybė turnyrų ir arklių lenktynių, neapsieinama ir be iberiškųjų bulių kautynių. Šešias savaites prieš Velykas PPortugalija staiga atgyja didžiajam karnavalui. Miestų ir kaimų gatvėmis triukšmingai liejasi marga minia, fantastiškomis spalvomis dažytais veidais. Portugalijoje vyksta gaidžių kautynės, bet kaip ir Ispanijoje populiarios bulių kautynės. Mačiusieji abejas tvirtina, kad jos skiriasi. Portugalai arenoje riteriškesni. Jų toreadoras publiką žavi ne kruvinomis kautynėmis, bet savo elegancija, vikrumu ir skoninga apranga: juodos kelnės, balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Arenoje duria mediniu durklu, vadinamu espada. Tai, sakoma, atitinka taikingą portugalų tautos charakterį. Be bulių kovų, potugalai mėgsta futbolą, krepšinį, rankinį, ledo ritulį, golfą, vandens sportą. Kadangi Portugaliją skalauja ilga vandenyno juosta, vietinius gyventojus ir atvykusius poilsiautojus traukia smelėti paplūdimiai.

Virtuvės ypatybės. Portugališki patiekalai nėra labai aštrūs. Populiarūs kepti viščiukai, įvairių rūšių duona. Nemažai suvartojama jūros gėrybių. Iš žuvų patiekalų daug valgoma portugališkai paruoštų sardinių. Populiarios ir lašišos, jūros lydekos. Labiausiai portugalai mėgsta ne šviežias, o džiovintas žuvis, įvairiuose šalies regionuose daug suvartojama česnako ir alyvų aliejaus bei alyvuogių. Iš sriubų garsiausia yra caldo verde, verdama iš bulvių ir kopūstų. Portugalai garsėja ir gebėjimu skaniai paruošti kiaulieną, kurios skonio paslaptys turbūt glūdi kiaulių pašare. Kiaulės Portugalijoje šeriamos kaštonais. Net ir išrankaus gurmano skrandį portugalų virtuvė visada patenkina.

Portveinas ne visada raudonas.

Taip, jis gali būti baltas arba geltonas. Šis vynas skiriasi ne tik spalva, bet iir kvapu, ypatingu kvapu, kuris išgarsino jį visame pasaulyje. Dėl to portugalai su dideliu malonumu geria tikrąjį portveiną., kurį paprastai paduoda desertui prie sūrio arba pyragaičių.

Bananų pudingas

5 šaukštai sviesto, 5 šaukštai cukraus, 2 kiaušiniai, 4 prinokę bananai, šaukštas citrinos sulčių, stiklinė maltų džiūvėsėlių, 2 taurės ananasų sulčių, truputis sviesto arba margarino užkepimui.

Sviestas išsukamas su cukrumi ir tryniais. Bananai nulupami, šakute sutrinami ir, įpylus citrinos sulčių, sumaišomi arba suplakami maišyklėje su išsuktais tryniais. Maišant į masę supilamos ananasų sultys, suberiami malti džiūvėsėliai, pamažu sukrečiami su cukrumi išplakti baltymai. Paruošta masė supilama į specialią sviestu išteptą formą ir kepama vidutinio karštumo orkaitėje 30—40 min. Į stalą pudingas paduodamas karštas arba šaltas su raudonuoju vynu.

Nors Lisabona Europoje buvo prekybos prieskoniais centras, bet saldainiais ir kitais saldumynais smaguriauti, maistui naudoti cinamoną, muskato riešutą arba gvazdikėlius nuo seno galėjo tik turtuoliai. Tuo tarpu paprasti žmonės mito (Ir dabar tebesimaitina) tuo, ką jiems teikė gamta. O tai pirmiausia — žuvis.

Portugališkai pagaminta žuvis su ryžiais

4 -5 šaukštai aliejaus, 2 galvutės svogūnų, česnako skiltelė, petražolių, 500 g pomidorų arba 4 šaukštai pomidorų tyrės, stiklinė ryžių, taurelė baltojo vyno, 750 g žuvies, šaukštelis druskos, ½ šaukštelio pipirų, mairūnų ir čiobrelių (šviežių, smulkiai supjaustytų arba džiovintų).

Ryžiai gausiai užpilami pasūdytu vandeniu. Svogūnai smulkiai supjaustomi, truputį pakepinami aliejuje ir sumaišomi su sugrūstais česnakais, smulkiai supjaustytomis petražolėmis, supjaustytais pomidorais arba vandeniu praskiesta pomidorų tyre. Viskas patroškinama. Beveik išvirę ryžiai nukošiami, gerai nusausinami, užpilami pomidorų padažu bei vynu, pasūdomi, apibarstomi pipirais ir prieskoniniais žalumynais. Žalia žuvis supjaustoma kubeliais (2X2 cm), sudedama ant paruoštų ryžių, uždengiama dangčiu ir 20 min. troškinama, kol suminkštėja.

Kreoliškas padažas prie žuvies arba mėsos

Svogūno galvutė, saldžiųjų pipirų ankštis, 500 g pomidorų 3—4 smulkiai supjaustytos aalyvos, druskos, pipirų, taurelė bal tojo vyno, aliejaus. Pomidorai nuplikinami verdančiu vandeniu, nulupami, patroškinami ir pertrinami per sietą. Į įkaitintą aliejų sudedami smulkiai supjaustyti svogūnai bei ankštiniai pipirai, paskui sukrečiama paruošta pomidorų pasta bei smulkiai supjaustytos alyvos. Viskas patroškinama ant mažos ugnies, įpilama druskos, pipirų bei vyno. Padažas dangčiu uždengtame inde dar 10-15 min. pavirinamas.

Išsilavinimas

Pasirink kursą. Kas gali padėti?

Norint pasirinkti, reikalinga informacija. Tau gali padėti tėvai, draugai ir mokytojai , bet geriausia pasikalbėti su švietimo, mokymo specialistu. Šiuos žžmones galite surasti:

kolegijų psichologijos ir vadovų skyriose;

darbo centruose;

Portugalų Jaunimo instituto (Portuguese lnstitute for Youth) regioniniuose skyriuose, kur bus suteikta įvairi informacija apie studijas.

Aukštieji kvalifikacijos laipsniai

Universitetinis išsilavinimas suteikia: bakalauro (kai kuriuose universitetuose) laipsnį, pilną išsilavinimą bei magistratūros, daktaro laipsnius.

Politechninis išsilavinimas ssuteikia: bakalauro laipsnį bei pilną išsilavinimą .

Bakalauro ir kiti laipsniai

Aukštasis išsilavinimas visų pirma suteikia bakalauro laipsnį ir pilną išsilavinimą. Pilnas išsilavinimas atitinka ilgesnę akademinio mokymo programą ir trunka ketverius metus. Tuo tarpu bakalauro studijos – trejus. Laipsniai gali būti organizuojami dviem etapais: po pirmojo suteikiamas bakalauro laipsnis, o po sekančio, trunkančio vienerius arba dvejus metus po bakalauro studijų, gaunamas pilnas išsilavinimas.

Pabaigę studijas, jaunuoliai turi geresnes sąlygas susirasti gerai apmokamą darbą, kilti karjeros laiptais. Daugelis jaunuolių renkasi magistro studijas užsienyje. Tai galimybė susipažinti su kitomis kultūromis. Jiems padeda Europos Sąjungos remiamos mokymosi mainų programos ERAZMUS, SOCRATES, LEONARDO DA VINCI, COMENIUS ir LINGUA. Lietuvos jaunimas, norintis studijuoti Portugalijoje, taip pat turi galimybę pasinaudoti šiomis programomis.