Roma

Roma

Iki pat XIX a. Europoje nebuvo tokių miestų, kokiais galėjo didžiuotis Romos imperija. Pačioje Romoje geriausiais laikais gyveno net iki milijono gyventojų. XVIII a. istoriko Gibbono apskaičiavimais, Romos imperija apėmė iki 120 mln. gyventojų. Turint omeny, kad visame pasaulyje tuomet gyveno apie 250 mln. žmonių, tai išties milžiniška skaičius. Technologijos ir socialinės organizacijos tobulinimo dėka romėnai sugebėjo valdyti daugybę didžiulių miestų, kadangi užkariautose teritorijose diegdavo Romos įstatymus bei valdymo tvarką. Roma ne tik skleidė idėjas teisės, valdymo, inžinerijos srityse, kurių ddėka kontroliavo provincijas, tačiau buvo ir priklausoma nuo savo periferinių teritorijų, iš kurių importuodavo miesto egzistavimui būtinas gėrybes. Šių gėrybių pristatymą garantavo saugi ir išvystyta sausumos bei jūros kelių sistema.

Romos klestėjimo laikais, jos prabanga bei pramogos buvo išties imperatoriškos. II mūsų eros amžiuje beveik pusė gyventojų nedirbo, ir net dirbantieji darbe praleisdavo nedaugiau kaip šešias valandas per dieną. Religinės bei kitos šventės sudarė pusę metų dienų. Siekiant užimti gyventojus ir neleisti užgimti prieš maištingoms nuotaikoms, šie buvo linksminami įvairiausiais būdais: vvežimų lenktynėmis, gladiatorių kovomis bei krikščionių žudymu.

Romos imperijos žlugimas V a. reiškė Europos miestų nuosmukį, trukusį šešis šimtus metų. VI amžiaus pabaigoje karai, žudynės bei maras galutinai sunaikino buvusią Romos didybę, ir megapolis išsiskaidė į atskiras gyvenvietes. Romos didybės idėja iišliko net tamsiausias viduramžiais, ir įtakojo Renesanso laikotarpiu prasidėjusį miestų reikšmės išaukštinimą. Tačiau pirmo tūkstantmečio viduryje, klestintys miestai išliko tik Rytuose: Konstantinopolis, imperatoriaus Konstantino įkurtas IV a. pradžioje, tapo Bizantijos imperijos sostine ir išsilaikė iki XV a. vidurio, kuomet jį užėmė turkai.

Romos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.

Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno ddaugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.

Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kūrimas. Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet mmiestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.

Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.

Viduramžių miestai buvo maži. Net Renesanso laikotarpiu, dideliuose miestuose gyveno apie 10-30 tūkstančių gyventojų. Tik Paryžiuje, Florencijoje, Vienoje ir Milane gyventojų skaičius siekė 100 tūkstančių. Miestą juosė storos sienos; jo saugumą gynė stebėjimo bokštai ir patrankos. Pagrindinis miesto pastatas, jo gynybos ir galios šaltinis buvo katedra arba feodalo pilis. Mieste kūrėsi nauja socialinė klasė, kurią sudarė amatininkai, smuklininkai, pinigų keitėjai, metalo dirbėjai – buržuazija. Ši prekiautojų klasė buvo tikra priešingybė garbingajai feodalų klasei. Viduramžių buržuazijos atsiradimas žymi tradicinės sistemos nuosmukio pradžią. MMiestuose susikūrė miestiečių bendruomenė, ekonomiškai susijusi prekybiniais ir komerciniais ryšiais. Atlikdami prekybines, komercines ir finansines funkcijas, miestai išvystė didelę ekonominę galią. Vėlyvaisiais viduramžiais šiuos miestus – pavyzdžiui, Veneciją, Milaną, Antverpeną, Bremeną, Hamburgą – ekonomiškai ir politiškai pradėjo valdyti galingos finansinės šeimos.

XIV a. ypač suintensyvėjusį miestų vystymąsi sustabdė didžiulė maro epidemija. “Juodoji mirtis” per trejus metus sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų. Epidemija, prasidėjusi Indijoje, plito didžiaisiais prekybos keliais, ypatingai nusiaubdama jūrų uostus bei vilkstinių sustojimo centrus. Maras ypač nuniokojo kaimo vietoves ir sudavė mirtiną smūgį feodalinei sistemai. Juodoji mirtis iš pagrindų pakeitė ir pagrindinius socialinius institutus, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios struktūrą: daug dvasininkų mirė, naujų dvasininkų ruošimui buvo skiriama mažai dėmesio, be to, įtaką darė ir visuomenėje įsigalėjęs polinkis į amoralumą r gyvenimo malonumus. Kai kuriuos žmones mirties pavojus pavertė fanatiškai religingais, tačiau dauguma linko prie “gyvenimo ir linksmybių, nes rytoj galime mirti” filosofijos. Maro epidemijos protrūkiai niokojo Europą iki pat XVII amžiaus, bet jau XV a. miestai vėl pradėjo augti. Nuo tada Europos civilizacija pasuko urbanizacijos link.

Neseniai Romos miestas šventė savo gimtadienį. Nors Roma dažnai tituluojama „Amžinuoju miestu“ – žinome, kad nieko amžino šioje žemėje nebūna. Vienas didžiausių romėnų eruditų Marco Terenzio Varrone ir ėmėsi nustatyti, kada gi iš tiesų buvo įkurta RRoma. Kartu su matematiku ir astronomu Lucio Taruzio apskaičiavo, kad miestas turėjo būti įkurtas vienuoliktą dieną prieš gegužės kalendą, t.y.balandžio 21 dieną. Tą pačią datą patvirtinagraikų rašytojas Plutarchas ir daugelis senovės istorikų, tarp jų Plinijus ir Tacitas. Būtent 753 metų prieš Kristų balandžio 21 dieną ant Palatino kalvos Romulas įkūrė Romos miestą. Taigi šiandien Roma švenčia savo 2757 gimtadienį ir jį pažymi įvairiomis kultūrinėmis iniciatyvomis: turistai gali nemokamai lankytis Romos muziejuose, įvairiose Romos vietose vyks koncertai, žmonių susibūrimai ir pasilinksminimai. Prisimenant Romos miesto ištakas ir istoriją, įspūdį daro jos didybė, kai romėnų imperijos laikais Roma buvo vadinama caput mundi – pasaulio galva, tačiau Romos istorija taip pat neatsiejama nuo krikščionybės – čia ir šiandien yra krikščionybės centras, čia gyvena popiežius, čia, kaip rašė garsusis poetas Dantė „ir Kristus yra romietis“.