Rytų Europa

Mintis surengti autostopo ekspediciją į Iraną kilo 1998 m. pavasarį perskaičius maskviečių draugų knygas apie jų ekspedicijas į Iraną, Pakistaną bei Indiją. Mane sužavėjo azijiečių vaišingumas, draugiškumas, labai žemos visų prekių kainos.

Deja, tais pačiais metais išvykti į kelionę nepavyko, nors Rumunijos viza jau buvo pase.

Rankų nenuleidom ir su kolege Inga slapčia ruošėmės kelionei. Reikėjo pasidaryti Rumunijos vizas, nusipirkti kelionės reikmenų, rūbų, pastudijuoti kelionių ataskaitas ir patarimus.

Pagaliau, paskutiniąją darbo dieną (1999 liepos 2 d.) prieš atostogas buvome pasirengę startui. Čia mane ššiek tiek pavedė mūsų Finansų departamentas laikų nepervedęs atostoginių pinigų. Išvažiavome tą patį vakarą dar neturėdami pakankamai pinigų kelionei.

Kelias į išsvajotąsias šalis driekėsi per jau iki gyvo kaulo įgrisusią Lenkiją, kampelį Slovakijos, kalnų ir vyno šalis Vengriją, Rumuniją, Bulgariją. Kelionė iki Turkijos vyko sklandžiai ir be jokių nuotykių. Kaip ir tikėjomės, Rumunijoje „pasigavome“ turką su SCANIA, su kuriuo ir keliavome iki Turkijos. „Restoran – no problem“ sakė jis. Mūsų vairuotojas Ali maitino ir girdė mus kaip senus bičiulius. Rumunijoje ir BBulgarijoje sustodavome valgyti ar tik pasiilsėti tik turkiškuose restoranuose ir kavinėse.

Atvykę į Turkiją turėjome atsisveikinti su Ali. Mes važiavome į Stambulą, o Ali į Turkijos pietus. Išsiskyrėme su ašaromis Ali akyse.

Stambulas pasitiko mus „namazo“ garsais. „Namazas“ – tai kleis kartus pper dieną, tuo pačiu metu vykstanti malda. Prieš pat maldą iš visų mečečių tuo pačiu metu pradeda sklisti į garsajuostę įrašyti mulos giesmės garsai.

Viešbutyje mus globojęs Irako kurdas pamokė kaip elgtis gatvėje, kaip pirkti, derėtis ir pan. Jis buvo ne kokios nuomonės apie turkus – sakė „Dievas davė tokį puikų kraštą tokiems šlykštiems žmonėms“.

Kitą dieną suskatome aiškintis situaciją dėl Irano vizų. Iranas labai nenoriai išduoda turistines vizas, tad mes užsiprašėme tranzitinės. Kad gauti tranzitinę vizą, reikia turėti kitos šalies, į kurią važiuojame tranzitu, vizą. Tad norėdami gauti Irano vizą, mes turėjome per 5 dienas pasidaryti Pakistano vizą. Žinodami, kad Pakistano konsulatas dirba tik iki pietų, mes pagalvojome, kad reikia važiuoti taksi. Policininkas budėjęs prie Irano konsulato mums pasakė, kad tai kkainuos apie 20 Lt. Deja, mus vežęs taksistas nė menkiausio supratimo neturėjo apie tai, kuriame daugiamilijoninio miesto gale galima rasti Pakistano konsulatą. Su juo mes gerą pusvalandį važinėjome po miestą kol pamatėme, kad jis prarado viltį rasti mums reikiamą pastatą. Mes nepatenkinti išlipome iš taksi toli nuo centro, o vairuotojas dar išdrįso paprašyti 50 Lt! Jis dar ilgai persekiojo mus vis nuleidinėdamas kainą, kol aš jam kelis kartus pasakiau, jog negaus nė milijono lirų. Galiausiai mums pavyko rasti Pakistano konsulatą iir šis sutiko mums padaryti vizą už 60 USD. Kita dieną, pridavę dokumentus į Pakistano konsulatą, mes išvykome prie Marmuro jūros. Aplankėme kurortinius miestelius Yalova ir Činarčik. Važiavome kaip tik per visus tuos miestelius, kuriuos dabar nusiaubė žemės drebėjimas. Per Marmuro jūrą kėlėmės keltu nemokamai. Technologija „hidrostopo“ paprasta – prieš keltą reikia pasiprašyti į automobilį, važiuojantį į keltą ir su juo įvažiuoti.

Kitą dieną grįžome atsiimti Pakistano vizų ir iškart po to išvykome į Antaliją. Didžiąją kelio dalį važiavome su firmos Mercedes „fura“. Vairuotojas buvo jaunas vaikinukas, o jo bendrakeleivis – 14 metų berniukas. Paprastai Turkijoje visi vairuotojai užduodavo tuos pačius klausimus ir tuo pačiu eiliškumu, tad po kiek laiko jau ir turkiškai suprasdavom pagrindinius klausimus. Pirmiausiai paklausdavo iš kur mes esame, o antras klausimas būdavo arba apie mūsų turkų kalbos mokėjimą arba apie šeimyninę padėtį. Dėl mūsų pačių saugumo, islamo šalyse mums labai patarė sakyti, jog esame vyras ir žmona. Nors taip sakėme ir šitam vairuotojui, bet jis vis vien bandė įkalbėti miegoti draugę su juo, kol aš su berniuku vakarieniavome restorane. Be viso to, privažiavus Antaliją, jie dar paprašė pinigų už pavežimą. Tai buvo vienintelis toks atvejis Turkijoje, kada vairuotojas prašo pinigų. Dauguma jų patys vaišindavo restoranuose, kviesdavosi į nnamus.

Antalijoje mes teturėjome vieną dieną, nes jau pirmadienį ryte turėjome atsiimti Irano vizas Stambule. Aplankyti Antalijoje buvo galima daug ką, tad mes nusprendėme išsinuomoti automobilį ir juo apvažiuoti aplinkines įžymybes. Kadangi eismas Turkijoje siaubingas, automobilį išsinuomavome kartu su vairuotoju, kuris mus nuvežė į antikinius miestus, parodė amfiteatrą, nuostabaus grožio nacionalinį parką ir pan. Deja, vėl teko konfliktuoti su vairuotoju dėl pinigų, nes jis norėjo užpilti degalų pusantro karto daugiau negu mums reikėjo. Benzinas Turkijoje gan brangus – 4 Lt/l, tad mes būtume apturėję nemažų nuostolių.

Vakare išsimaudėme Viduržiemio jūroje. Svetinga Turkų šeima vaišino mus arbūzais. Beje, ir Turkijoje ir Irane labai populiarūs šeimyniniai „piknikai“. Šeimos, arba tiksliau, ištisos giminės po 15-20 asmenų vakarais nuo 18 val. Pradeda rinktis pajūriuose parkuose ar šiaip ramesnėse vietelėse ir ten vakaroja iki 24-2 val. Su savimi jie atsineša dujines virykles, termosus, vandens bakelius, dėžes su maistu.

Kita rytą mes vėl buvome kelyje ir per 8 valandas pasiekėme Stambulą. Šį kartą nakvojome „Aladino“ jaunimo nakvynės namuose. Jų savininkas mus „pasigavo“ einant į kitus jaunimo nakvynės namus ir nusiviliojo pas save. Stambule mums nesisekė apžiūrėti vietinių įžymybių, nes pataikydavome apsilankyti nedarbo dieną arba per vėlai vakare. Ačiū Dievui, kad žemės drebėjimas Turkijoje nepalietė europinės Stambulo dalies ir žymiausias mmečetes Top Kapi ir Mėlynąją Mečetę galėsime apžiūrėti kitos kelionės metu.

Kitą rytą mes užėjome į Irano ambasadą ir atsiėmėme vizas. Kelias atviras – pirmyn iki Pakistano! Tą pačia dieną leidomės į kelią ir naktį stojant nakvynei buvome nuvažiavę apie 1000 km. Keliai Turkijoje labai geri, o vairuotojai temperamentingi ir važinėja labai greitai.

Pagaliau dvyliktąją kelionės dieną pasiekėme Irano sieną. Prieš kirsdami sieną apsirengėme kaip pridera pagal islamo įstatymus, kad nepažeistume vietos įstatymų. Aš privalėjau apsivilkti ilgas kelnes, o draugė – apsigobti skara. Taip mes kirtome sieną. Turkijos pasieniečiai buvo užsiėmę remontu ir kraustymusi ir nekreipė jokio dėmesio į laukiančią minią. Minia vis didėjo, o pasieniečiai, atrodo, niekados nebaigs gręžti ir nešioti daiktų. Taip pralaukėme margaspalvėje minioje apie 2 val. ir mūsų, kaip užsieniečių, pasus patikrino pirmiausiai. Patekimas į Iraną organizuotas, kaip patekimas į kalėjimą. Patikrinus pasą, stovime prie sunkių metalinių durų, ant kurių kabo didelė spyna. Po kiek laiko ateina turkas pasienietis ir mus įleidžia pro tas duris. Patenkame į kambarį panašų į sandėlį. Ten randame vienas duris į kurias ir beldžiamės. Atrakina tas duris jau Irano pasienietis, kuris perduoda mūsų pasus prie kompiuterio sėdinčiam vyrukui ir tikrina mūsų daiktus. Kai procedūra baigiama, mus įleidžia į Irano teritoriją. Čia mes vikriai

išsprunkame iš persekiojančių pinigų keitėjų bei taksistų rankų ir keliaujame keliu artimiausio miestelio kryptimi. Mus paveja autobusiukas ir pakviečia sėstis. Pirma kartą tenka prabilti farsi kalba „Pul nadaram“ („pinigu neturiu“). Vairuotojas tik numoja ranka ir atveža mus iki pasienio kaimelio. Čia mes įsiprašome į vos bepasivelkantį savivartį, su kuriuo nuvažiuojame iki artimiausio miestelio Maku. Jame atsirandame jau sutemus ir ilgai pėdiname per miestelį, link jo išvažiavimo. Miestelį supa labai aukštos rudos uolos, nors jau 21 val. vietos laiku, bet dauguma pparduotuvių dar dirba. Užeiname į knygyną ir paprašome Irano žemėlapio. Deja, jie tik farsi kalba, kurios rašto mes nesuprantame.

Po valandos ėjimo pasiekiame miestelio pakraštį. Pradedame „balsuoti“ visiškoje tamsoje. Stojo visos mašinos ir pradėdavo aiškinti, kad naktis ir mums negalima važiuoti, kad mes turime keliauti autobusais ir, kad dabar mes turime eiti nakvoti į viešbutį.

Iš pradžių ginėme tuos įkyruolius šalin, bet nerimas vis augo. Nežinojome, net ką ir begalvoti. Gal čia įvesta kokia komendanto valanda, susijusi su Adžolano teismu? Galiausiai vienas vvairuotojas pasisiūlė mus nusivežti į viešbutį ir už jį sumokėti. Mes labai nesipriešinome ir nutarėme nakvoti Maku.Viešbutis buvo tikriausiai pats blogiausias visoje apylinkėje. Lavašas (azijiečių duona – paplotis) buvo senas ir sausas, kvapas sanitarinėse patalpose nepakenčiamas, patalynė nelabai panaši į bbaltą, bet kaip tokiems seniems keliautojams, tai nekėlė jokio pasidygėjimo ar kitokio nemalonaus pojūčio.

Ryte viskas nušvito kitokiomis spalvomis, pamatėme, kokioje fantastiškoje vietoje įsikūręs miestelis. Pakilia nuotaiką išėjome į kelią ir dvejomis mašinomis nusigavome iki pirmo didelio miesto Tebrizo, o po to dar dvejomis mašinomis pasiekėme sostinę Teheraną. Vietos laiku čia buvome apie 00.30 val. ir reikėjo susirasti nakvynę. Netrukus mums sustojo du vaikinukai, kurie ir pasiūlė nakvoti pas save namuose. Pas juos buvome ir pavalgydinti, ir pagirdyti – viskas atrodė labai gražiai. Deją, tai buvo tik gerai apgalvotas planas. Ryte, nuvažiavę į miesto centrą keistis pinigų pastebėjome, kad iš mano piniginės, buvusios kelnių kišenėje dingo 100 USD. Dar po savaitės atlikę savo daiktų „inventorizaciją“ pastebėjome, kad dingo ir dveji draugės SStambule pirkti marškinėliai bei dvi poros mano naujų kojinių.

Mintyse palinkėjome ilgapirščiams kilniems tikslams išleisti pagrobtus pinigus ir į rialus teko keistis markes, nes dolerių nebeliko. Pasikeitę pinigus dar įsigijome įvairių vaisių, kurie čia labai pigūs bei Irano žemėlapį. Teheranas yra labai didelis ir labai plačiai išsidėstęs miestas, bet nieko įspūdingo pažiūrėjimui nėra. Pačiame miesto centre puikuojasi didžiulis Irano Telekomo pastatas su fontanu. Pastatas aptvertas aukšta tinkline tvora ir u˛ jos vaikšto apie 25 automatais ginkluoti kareiviai.

Apskritai Irane viskas labai pigu ppalyginus su mūsų lietuviškomis kainomis. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokias kainas: vakarienė arba pusryčiai 2 žmonėms perkant maistą parduotuvėje – 1-2 Lt, pietūs brangiausiame miesto restorane 7-10 Lt vienam žmogui, pervažiuoti taksi per miestą – 1-2 Lt, miesto autobuso bilietas – 0.1 Lt, benzino litras – 0.12 Lt.

Iš Teherano tą pačią dieną nuvažiavome iki Paties gražiausio Irane miesto Esfahano (Isfahano). Šiame mieste yra pati didžiausia Irane aikštė (Meidan Imam), nuostabios mečetės, Besisupantys minaretai, 40-ies arkų tiltas, Ugnies garbintojų šventykla ir kt. Visa tai aplankėme per parą, nusipirkome suvenyrų bei paskambinome į Lietuvą. Minutė pokalbio su Lietuva čia kainuoja 1,6 Lt.

Didžiojoje Imamo aikštėje aplankėme ir Isfahano turgų, kuriame pardavinėjo ir daugybę mums nepažįstamų produktų. Vietoje cukraus žmonės dažnai perka turguje gelsvo kristalo gabalėlius, kurių skonis panašus į „bambonkių“. Turguūs ir Irane, ir Turkijoje dažniausiai būdavo dengti. Įdomu, kaip ten prekiaudavo, kuomet dar nebuvo elektros. Turguose prekiauja pagrinde vyrai, o pagrindinės pirkėjos – visos kaip viena, juodai apsirengusios moterys ir merginos. Irane visos mergaitės nuo 9 m. privalo ryšėti skarą viešoje vietoje. 40-ies arkų tilto viduje jau šimtus metų veikia „čaichanai“ – rytietiškos arbatinės. Čia galima nebrangiai ir jaukioje aplinkoje pagurkšnoti rytietiškos arbatos. Beje, arbata Turkijoje, Irane ir Pakistane skirtinga. Turkijoje arbata ggeriama iš mažų stiklinių puodelių, panašių į stikliukus stipriesiems gėrimams. Ši arbata labai stipri. Turistų dažnai lankomose vietose padavėjai perklausia, kokia arbatą užsienietis norės gerti – turkišką ar iš didelių puodelių. Irane arbata geriama iš didelių puodelių ir yra dar silpnesnė, nei paprastai geria lietuviai. Pakistane arbatą gerią balintą pienu arba grietinėlę ir labai saldžią. Ji patiekiama mažuose moliniuose puodeliuose.

Nakvojome Isfahane centriniame miesto parke, kur yra mėgiamiausia miestiečių vakarojimo vieta. Palapinę pasistatėme toliau nuo praeivių žvilgsnių ir sėkmingai pernakvojome.

Kitą dieną leidomės toliau į pietus. Su „KIA Pride“ pavažiavome iki Yazdo ir ten tarpmiestinio autobuso vairuotojai mus įkalbėjo su jais važiuoti iki miesto Bamo, į kurį mes ir važiavome. Irane pagrinde važinėdavome naujais lengvaisiais automobilais: „KIA Pride“, „Peugeot GLX“ ir pan., nors populiariausia mašina Irane – vietinės gamybos „Peikan“. Autobusai Irane komfortabilūs ir va˛iuoja gan greitai.

Į Bamą atvykome apie 4 val. ryto. Išlipus iš autobuso į mus tvokstelėjo siaubingas karštis. Mes jau buvome pripratę prie 40 laipsnių tvankumos, bet tai, ką patyrėme čia buvo kažkas siaubingo. Atrodė, kad didžiuliai karšto oro ventiliatoriai atsukti į mus ir pučia karštą orą.

Palapinę pasistatėme po didele datulių palme, prie nusvirusios vaisių kekės. Ryte tokio alinančio dykumų vėjo nebebuvo ir mes patraukėme ieškoti paslaptingojo molinio miesto, aapie kurį buvome girdėję nuostabiausių atsiliepimų. Deja nežinojome, kaip jis vadinasi farsi kalba ir ėjome ten, kur mums atrodė važiuoja daugiau mašinų. Po kokio 40 minučių patekome prie didžiulės antikinio miesto sienos. Galingas miestas, aptvertas storiausia siena pastatytas tik iš molio, šiaudų ir mėšlo. Jame ir rūmai, ir mokykla, ir turgus, ir gyvenamieji namai, ir parduotuvės. Tikrai negailėjome sumokėtų 10 litų, už apsilankymą tokiame didingame išmirusiame mieste. Tiesa, karštis buvo siaubingas – apie 50 C, bet karts nuo karto atsivėsinant šaltu vandeniu mes apėjome visą miestą.

Kai kurių Irano įžymybių aplankymas užsieniečiams kainuoja 50-100 kartu brangiau nei vietos gyventojams, tad į kai kurias rekomenduojamas aplankyti mečetes mes net neužeidavome, nes jų buvo labai daug, bet tai, ką pamatėme čia mus tikrai pakerėjo.

Vakare palikome Bamą bei jo karščius ir su greita „Toyota“ nusigavome iki pasienio miesto Zahedano. Nors sutikti turistai pasakojo, kad šis miestas nėra labai malonus turistų atžvilgiu, bet mus jis pasitiko svetingai. Mums besėdint mažame parkelyje, gatvių sankryžoje, prie mūsų priėjo viena šeima iš netoliese „piknikavusios“ giminės ir pasiūlė arbatos, kurią atsinešė ant padėklo. Mes, žinoma, neatsisakėme. Pabendravę su šeima, nusifotografavome su jais ir sėdėjome toliau. Apie vidurnaktį prie mūsų vis dažniau prieidavo smalsūs iraniečiai ir bandydavo kalbinti. Deja, mūsų

farsi kalbos žinios pasirodė esančios nepakankamos, kad galėtume laisvai susikalbėti, o iraniečiai, savo ruožtu, nemokėjo angliškai. Pagaliau prie mūsų priėjo Žmogus su Akiniais. Tokie iraniečiai dažniausiai pasižymi išvystytu intelektu ir anglu kalbos žinojimu. Jis prisistatė kaip Rėza, buvęs turistų gidas. Rėza pasikvietė mus pas save į svečius ir tapo vienu iš mūsų geriausių pažįstamų. Jis pavaišino vakariene bei parodė albumą iš Irano – Irako karo laikų. Pirmuosiuose albumo puslapiuose puikavosi jo brolių, pusbrolių ir draugų nuotraukos, o albumo gale jis rrodė tų pačių savo giminaičių ir draugų nuotraukas, kuriuose jie buvo sumaitoti Irako artilerijos sviedinių. Dėl karo šios dvi musulmoniškos šalys kaltina JAV ir miestuose kur-ne-kur galima pamatyti užrašus „Down with USA“. Ryte išsimaudėme pas Rėzą ir patraukėme link Pakistano sienos. Ją pasiekėme su lengvuoju sunkvežimiu „Toyota“, kurie yra populiariausi tarp vietos dykumų gyventojų.

Irano ir Pakistano sieną perėjome gerokai po vidurdienio. Iškart už sienos mus apsupo pinigų keitėjų būrys. Mes jų paslaugų atsisakėme ir patraukėme pėsčiomis link kelio vedančio į BBeludžistano provincijos sostinę Kvetą. Praeidami pro laukiančius keleivių autobusus pamatėme jų krovimo procesą. Autobusai buvo kraunami maksimaliai, tiek kiek pas mus pakraunami sunkvežimiai. Nuo Irano sienos į Pakistaną žmonės vežėsi statybines medžiagas, namų apyvokos reikmenis ir dar neaišku ką.

Pasiekę Kvetos kkelią nudžiugome pamatė, jog tai ne žvyrkelis, bet neblogas, tik siauras asfaltuotas kelias. Aplik plytėjo neaprėpiamos dykumos, horizonte stūksojo padūmavę kalnai. Į akis, nosį, ausis bei po rūbais stiprus vėjas nešė smėlį.

Taip stovėjome apie dvidešimt minučių ir per tą laiką nepravažiavo nė vienas automobilis, kai pasirodė pirmasis prikrautas autobusas, kurį matėme pakrovinėjant ant sienos. Pastabdžius autobusas sustojo ir sužinojęs, jog mes neturime pinigų, sutiko mus nemokamai pave˛ti iki Kvetos.

Kelionė buvo siaubinga. Maža to, kad reikėjo 17 valandų išsėdėti vienoje vietoje, tai dar autobuse nebuvo oro kondicionavimo ir per langus pūtė smėlį, kuris lindo kur panorėjęs. Tas košmaras tęsėsi apie 4-5 val. kol oras atvėso ir važiavimas pasidarė normalesnis. Viso važiavome apie 550 km, bet daug laiko sugaišdavom reguliariems sustojimams maldai, ggamtiniams reikalams, valgymui bei autobuso iškrovimui. Žmonės buvo gan draugiški ir mus vaišino. Nepaisant to, vandenį vertinome labiausiai ir gėrėme net iš molinės lūšnelės atsineštą benzinu prasmirdusį vandenį. Dar niekados gyvenime nesiorėjo taip gerti vandens.

Turėjome mes ir globėją, apsirengusį baltais rūbais, kurį daug kas pažinojo ir gerbė. Jis mus vaišino ir rūpinosi, kad vairuotojai mums duotų geriausią vandenį, kad pavalgytume vakarienę.

Į Kvetą atvykome kitos dienos ryte. Pirmą kartą išvydome tokį su nieko nepalyginamą miestą. Visur purvas, lušnynai, netvarka, skurdas, įkyrūs ppardavėjai. Mes planavome Kvetoje nakvoti, bet pamatę vietinius viešbučius ir miestą nusprendėme nedelsdami grįžti į Iraną. Pirmiausiai susiradome pervežimo agentu, kur įsigijome bilietus į autobusą su oro kondicionieriumi. Tai buvo vienintelis kartas, kada mes mokėjome už pavežimą. Vienam žmogui bilietas iki Irano sienos kainavo 25 Lt.

Turėjome laiko iki vakaro, tad pavaikščiojome po miestą, turguje nusipirkome mango vaisių, lavašo. Susikalbėjome su vietiniais taip pat farsi kalba. Mieste pamatėme labai daug autobusų ir sunkvežimių – kalėdinių eglučių, apie kuriuos buvome girdėję iš mūsų draugų rusų. Vakarop susiradome mūsų autobusą ir laukėme kelionės. Prieš pat išvykstant dar sutikome du europiečius keliautojus – vieną vokietį ir vieną prancūzą. Jie dviese keliavo jau du su puse metų ir savo kelionę pradėjo Australijoje. Po Pakistaną jie keliavo jau pusantro mėnesio. Pasak jų, Kveta pats blogiausias miestas Pakistane, bet. mes neturėjome daug laiko, kad važiuotume į kitus Pakistano miestus.

Jie buvo labai pikti ir pasibaisėję autobusais be oro kondicionieriaus ir prancūzas nuėjęs į pervežimo kompanijos ofisą rėkė: „Give me fucking air condition!“. Mes jiems rekomendavome mūsų autobusą, kuriame jau buvome patikrinę, kaip veikia kondicionierius.

Taip keturiese europiečiai mes kitos dienos rytą pasiekėme Irano sieną. Šiek tiek laiko sugaišome kol Irano Islamo Respublikos saugumiečiai perklausė 11 mūsų garsajuosčių, pirktų Irane iir Pakistane. Jos buvo užantspauduotos ir įrašytos į mūsų „deklaraciją“, kurią turėjome pateikti išvažiuodami iš šalies.

Nesitvėrėme džiaugsmu grįžę į Iraną, kur visur galėjome rasti atšaldyto vandens nemokamai bei važinėti komfortabiliais automobiliais.

Važiavome beveik visą parą, naktį praleisdami maršrutiniame autobuse ir anksti ryte pasiekėme nuostabų Irano miestą Širazą. Čia su taksi nuvykome į miesto centrą, kur apsigyvenome viešbutyje. Viešbutyje dvivietis kambarys kainavo 15 Lt. Be to, iš paslaugaus viešbučio savininko gavome dar ir miesto planą. Pirmiausiai aplankėme porą mečečių ir turgų. Turguje sutikome vieną vaikinuką, kuris mums aprodė miestą. Pietauti su taksi nuvažiavome į geriausią miesto restoraną. Prašmatnūs pietūs trims asmenims kainavo 25 Lt.

Pusvalandį pailsėjome botanikos sode, pasidarėme nuotraukas iš trijų jau išfotografuotų juostelių. Vienos nuotraukos padarymas mums kainavo 0,45 Lt bei papildomai gavome 3 albumėlius nuotraukoms susidėti.

Vakare skalbėmės savo daiktus ir paprasčiausiai ilsėjomės. Beje, Širaze papildėme savo rūbų atsargas, nes viskas čia kainavo labai pigiai.

Kitą dieną atsisveikinome su Širazu ir nukakome į vieną įdomiausių vietų Irane – antikinį miestą Persepolį. Draugė buvo daug skaičiusi apie jį studijuodama meno istoriją. Vakarop aplankę Persepolį nukakome iki Isfahano – mums labiausiai patikusio Irano miesto. Nakvojome toje pačioje vietoje.

Po tokių šaunių pasivėžinimų, kai visi tikslai pasiekti ir dar liko laiko, mes nusprendėme nuvažiuoti prie Kaspijos jjūros. Aplenkę Teheraną pasiekėme Karadžo miestą. Jame sužinojome, kad šiandien kelias link jūros uždarytas, nes visi poilsiautojai važiavo iš pajūrio į sostinę – buvo penktadienio vakaras.

Stovėjome vidury miesto ir nežinojome ką daryti. Pagaliau nusprendėme važiuoti link Turkijos sienos. Mieste pakalbinome protingiausiai atrodžiusį žmogų (su akiniais). Jis mums pasakė, kad galime balsuoti jau mieste, bet pirmiausiai galėtume užeiti pas jį ir išgerti arbatos. Ten ir nakvojome.

Ryte kelias į pajūrį buvo atidarytas ir mes patraukėme link Kaspijos jūros. Tai buvo pats puikiausias kelio ruožas, kuriuo aš buvau važiavęs. 150 km serpantinų, skardžių, kalnų upių ir kitokių grožybių. Tą ruožą įveikėme su komfortabiliu „Mitsubishi Pajero“.

Pajūrio miestelį Šalūzą radome apleistą ir su daugybe apleistų viešbučių ir poilsio namų. Viskas buvo apleista jau 1978 m. po Islamo revoliucijos, kuomet valdžią šalyje pasigrobė islamo fundamentalistai.

Pajūryje buvo šiukšlina ir nemiela. Maudytis galima tiktai vyrams, bet išlipus iš vandens reikėjo tuojau pat apsirengti. Pakrante vaikščiojo tvarkos sergėtojai su tamsiai žaliomis uniformomis ir sušvilpdavo švilpuku kai tik koks nuogalius per ilgai svajodavo vienomis trumpikėmis. Moterims maudytis negalima. Jos gali maudytis tik specialiai tam įrengtose vietose – viešbučių paplūdimiuose. Draugė maudėsi naktį jau sutemus, kai jūra atrodė ypač grėsminga ir triukšminga.

Ryte per Karad˛ą patraukėme link Turkijos sienos ir vakarojome tik

30 km likus iki sienos. Mus apnakvindino Teherano universiteto studentas savo tėvų namuose. Jis viename pasienio kaimelyje turėjo savo baldų dirbtuvę, kurią mums aprodė.

Pernakvojus kaime jis mus nuvežė iki pat Turkijos sienos.ten atsisveikinome ir patraukėme per sieną. Čia mums vėl labai pasisekė, nes mes ir dar vienas vokietis keliautojas pirmieji perėjome siena, palikdami už nugarų stūgaujančią minią.

Ta diena pasirodė dar sėkmingesnė negu praėjusi ir mes važiavę per naktį anksti ryte pasiekėme Ankaros autobusų stotį. Toliau mes nusprendėme važiuoti į Kapadočiją &– urvų regioną. Ten aplankėme patį nuostabiausią miestelį ir buvome sužavėti tokia gamtos ir primityvių žmogaus rankų sukurtu stebuklu. Kiek akys užmatė matėsi tarsi kirminų išvarpytos uolos, sienos, urvai, kur daugybe metų gyveno žmonės. Karstytis ir landžioti po tuos priešistorinius miestus galima kelias dienas ir tai nesusibos. Pavakarėje mes pavargome ir patraukėme atgal link Ankaros.

Be sustojimo važiavome ne tik iki Ankaros, bet pravažiavome Stambulą, aplankėme pasienio miestą Edirnę, kirtome Bulgariją ir vidurnaktį pasiekėme Rumunijos sieną.

Ryte pabudome, išlindome iš palapinės ir ppamatėme, kaip išvažiuoja mūsų „furistas“, nesulaukęs kol mes prabusime. Tai atsitiko dėl to, kad naktį sustojo mano laikrodis ir mes nežinojome, kiek yra valandų. bala jo nematė („furisto“). Pravažiavome Bukarešto apvažiavimo ir toliau traukėme į šiaurę. Iki Pitešti mieto vežė vvieno banko vadybininkas, kuris pasikvietė pas save į banką. Ten pavaišino arbata ir mes turėjome galimybe prieiti prie Interneto ir pasiųsti keletą laiškelių draugams.

Kitame miestelyje – Sibiu apturėjome incidentą su mus vežusia šeimynėle. Kai atvežė mus į miestą jie pareikalavo iš mūsų pinigų už pavežimą. Deja, mes teturėjome vienintelį 50 DEM banknotą. Viskas baigėsi be aukų.

Vakarop pasiekėme Vengrijos sieną ir nakvojome netoli Debreceno. Ryte pajudėjome toliau namų link ir priešpiet jau kirtome Slovakijos sieną. Gerokai po pietų įvažiavome į Lenkiją.

Kitą dieną be didesnių nuotykių pasiekėme Lietuvą.

Visur gerai, bet Lietuvoje linksmiausia.