Saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo problemos

TURINYS

ĮVADAS 2

1. SAUGOMOS TERITORIJOS 3

2. REKREACINIO NAUDOJIMO PROBLEMOS 5

LITERATŪRA 8ĮVADAS

Salis turtinga kultūriniais ir gamtiniais ištekliais, ypač upėmis ir ežerais, miškais, unikalia pakrante (Kuršių nerija) ir keliais pasaulinio lygio nacionaliniais parkais. Taciau gamtinis ir kulturinis potencialas ir atskiros rekreacinės teritorijos saugomose teritorijose nėra pakankamai isnaudojamos rekreaciniam naudojimui. Nors poilsiautojų srautas į šias teritorijas pastaruoju metu vis didėja, tačiau rekreacinis naudojimas saugomose teritorijose susiduria su įvairiomis problemomis. Antra vertus, poilsiavimas, kaip ir bet kokia kita aktyvi žmogaus veikla, daro didelę žalą šioms teritorijoms. Todėl šiame darbe aaptariau ne tik saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo problemas, bet ir kokią įtaką sukelia nereglamentuota, intensyvi rekreacinė veikla saugomose teritorijose Lietuvoje.1. SAUGOMOS TERITORIJOS

Pagal saugomų teritorijų įstatymą, saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, kultūrinę, ekologinę ir kitokią vertę, kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Saugomų teritorijų tikslas:

 išsaugoti gamtinį, kultūrinį-istorinį kraštovaizdį bei jo objektus, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, rekreacijai.

Pagrindiniai uždaviniai:

• stabilios ekologinės pusiausvyros palaikymas;

• moksliniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio elementų išsaugojimas;

• vertingų kultūros paveldo objektų išsaugojimas;

• aplinkosaugos mokslinių ttyrimų plėtojimas;

• sąlygų pažintinei rekreacijai sudarymas;

• monitoringas;

• gamtos išteklių atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema yra skirta gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams, kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai, biologinei įvairovei ir genetiniam fondui išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Taip pat ji sudaro sąlygas ppažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimamas ir aplinkos būklės stebėjimams, gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugai propaguoti.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą saugomų teritorijų sistemą sudaro:

1. Išsaugančios (konservacinės) teritorijos. Jose saugoma kraštovaizdžio biologinė įvairovė, unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Šiose teritorijoje ūkinė bei rekreacinė veikla ribojama arba draudžiama. Šiai kategorijai priskiriami gamtiniai bei kultūriniai rezervatai, saugomi kraštovaizdžio objektai (gamtos paminklai), draustiniai;

2. Apsaugančios (prezervacinės) teritorijos. Jose, norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos įvairios paskirties apsaugos zonos;

3. Gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) teritorijos. Jose, norint, kad atsikurtų, pagausėtų bei būtų apsaugoti gamtos ištekliai, ribojama ir reguliuojama ūkinė, rekreacinė bei kitokia vveikla. Šiai kategorijai proskiriami saugomi resursiniai sklypai;

4. Kompleksinės paskirties (integracinės) teritorijos. Jose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami nacionaliniai ir regioniniai parkai bei biosferos monitoringo teritorijos.

Dabar daugiausia dėmesio skiriama išsaugančioms ir kompleksinės paskirties saugomoms teritorijoms, kurios apibendrintai vadinamos ypač saugomomis teritorijomis. Lietuvoje jos užima 11,1 % šalies ploto. Jų pasiskirstymas pateikiamas 1 pav.

• Gamtinių rezervatų tikslas – išsaugoti tipiškus arba unikalius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esantį genofondą. Juose draudžiam ūkinė vveikla.

• Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar pavienius jų elementus, augalijos bei gyvūnijos rūšis. Draustiniai skirstomi į rūšis (kraštovaizdžio, botaninius, zoologinius, geomorfologinius, hidrigrafinius ir kt.). Ūkinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems kompleksams, yra ribojam arba draudžiama pagal saugomų kompleksų pobūdį.

• Saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai (gamtos paminklai) skelbiami unikaliems gamtos objektams – medžiams, retų augalų ir grybų rūšių augimvietės ir radimvietės, unikalioms ir nykstančioms augalų bendrijoms, unikaliems rieduliams, išskirtinų dudžių ir formų kalvoms, gūbriams ir kt. išsaugoti.

• Nacionaliniai ir regioniniai parkai steigiami siekiant išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriu vertingus kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus, organizuoti pažintinį turizmą ir kt. juose pagal saugomų kompleksų ir objektų pobūdį bei naudojimą išskiriamos šios funkcinės zonos: konservacinės (rezerva.tai ir draustiniai), apsauginės, rekreacinės, ūkinės ir gyvenamosios. Ūkinė veikla ribojama arba draudžiama pagal zonų pobūdį.

Šiuo metu pasaulyje saugomų teritorijų yra per 44 000, ir jų plotas sudaro 10 proc. žemės paviršiaus ploto. Pvz. Vien Kenijoje yra apie 50 rezervatų ir nacionalinių parkų. Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje – per 25 proc, Skandinavojos šalyse, Olandijoje, Italijoje apie 6-10 proc šalies teritorijos ploto. Daugumoje Europos valstybių didžiausius saugomų teritorijų plotus sudaro saugomi kraštovaizdžiai.2. REKREACINIO NAUDOJIMO PROBLEMOS

Pasaulio saugomose teritorijose yra ssukauptos didžiulės vertybės, kurias būtina išsaugoti ir su jomis supažindinti kuo daugiau žmonių bei joms padaryti minimalią žalą. Viena iš populiariausių saugomų kompleksinių pažintinų teritoriju yra valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai. Tarptautinė aplinkos ir gamtos išteklių apsaugos sąjunga priėmė bendrus reikalavimus parkams visame pasaulyje, kuriuose numatytas teritorijų panaudojimas turizmui, ypač pažintiniam. Poilsiavimas ir turizmas yra gana įvairiapusė veikla, kuriai būtina skirtinga aplinka, pradedant nuo mažai pakeisto natūralaus kraštovaizdžio ir baigiant smarkiai urbanizuotomis rekreacinių kompleksų teritorijomis. Parkų teritorijos planuojamos atsižvelgiant į susiklosčiusias teritorijos rekreacinio naudojimo tradicijas bei galimybes sudaryti poilsiautojams ir turistams optimalią aplinką. Daugelis parkų teritorijų skirta natūralaus kraštovaizdžio rekreacinei aplinkai išsaugoti. Poilsiautojams ir turistams čia leidžiama tik lankytis – pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, pauogauti, pagrybauti, stovyklauti, laisvai važinėti automobiliais griežtai draudžiama.

Kadangi vienas iš regioninio parko uždavinių yra reguliuoti poilsiavimą ir turizmą parko teritorijoje taip, kad kuo geriau būtų išnaudoti rekreaciniai ištekliai ir kartu išvengta nepageidautino rekreacijos poveikio aplinkai, tad regioninių parkų planavimo schemose nemažas dėmesys yra skiriamas rekreacijai:

1. Rekreacijos tikslas parke – kuo geriau panaudoti jo rekreacinius resursus, sudaryti palankesnes sąlygas poilsiautojams ir turistams pažinti aplinką, išsaugant gamtines ir kultūrines vertybes;

2. Ivairiomis priemonėmis regioniniame parke turi būti formuojama rekreacijos struktūra kurios pagrindą sudarytu turistai ir ekskursantai , ppirmiausia keliaujantys pėsčia ir dviračiais pažintiniais tikslais;

3. Norint išvengti nepageidaujamo rekreacijos poveikio kraštovaizdžiui būtina paskirstyti ir reguliuoti poilsiautojų ir turistų srautus įrengiant tinkamą pėsčiųjų ir dviračių turizmo infrastruktūrą.

Virš 70% Lietuvos pagrindinių gamtinių rekreacinių išteklių yra sukoncentruota saugomose teritorijose. Didžiausią gamtinį turizmo potencialą turi penki nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, kurie apima 7,5 proc. šalies teritorijos. Valstybės saugomi 130 draustinių, 353 gamtos paminklai, 194 parkai taip pat gali būti panaudoti kultūrinio ar ekoturizmo plėtojimui. Išnaudojant šias gamtinės ir kultūrinės sąlygas galima kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, ekoturizmo, kultūrinio turizmo, kurortinio turizmo, etninio turizmo, kaimo turizmo produktus.

Šiuo metu pagrindinis rekreacinis krūvis tenka regioninių parkų teritorijoms (5,5% Respublikos ploto) – dabar beveik 11 mln. apsilankymų per metus , dar neišnaudotas rezervas – iki 15 mln., todėl čia būtina ypatingai skatinti pažintinį turizmą. Pats valstybinių parkų pažinimo procesas turi vykti parkų planavimo projektuose numatytais maršrutais bei specialiomis trasomis , kuriose turėtų būti ir speciali įranga. Rekreacinės infrastruktūros laisvesniam formavimui verta atkreipti dėmesį į visai greta parkų esančias rekreacines zonas.

Taciau rekreacini naudojima saugomose teritorijose stabdo daugelis problemu:

• Neparengtumas rekreaciniam naudojimui (neparengtumas užsienio turistų lankymui, informacijos ir propogavimo stoka, pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo organizavimo problema, mažas dėmesys vietiniam turizmui);

• ryškus rinkodaros nepakankamumas.

Lietuva dar neturi suformavusi savito turistinio įvaizdžio (arba tai daroma tik epizodiškai) ir trūkstant turistinės informacijos, lieka nežinoma vakarų šalių turistams. Su rinkodara glaudžiai susijusi informacijos nepakankamumo problema. Truksta kelio zenklu, informacijos stendu bei poilsio aiksteliu, todel tiek vietiniams, tiek užsienio lankytojams keliaujantiems po Lietuvą yra pakankamai sunku orientuotis vietovėse ir surasti apgyvendinimo paslaugų objektus ar lankytinas vietoves. Tačiau ir centruose esanti. turistinė informacija yra skurdi, trūksta turistinių leidinių, o trūkstant ir irangos (kompiuterių, kopijavimo aparatūros, medžiagų bei video aparatūros) ssavomis pajėgomis informacinį trūkumą užpildyti sunku.

• Paslaugų materialinė bazė neišvystyta nei kiekybiniu, nei kokybiniu aspektu ir turi ryškius struktūros ir išsidėstymo trukumus. Pavyzdziui dauguma kultūros paveldo objektų yra neparengti turistų lankymui, nors jie galėtų būti pritaikomi turizmui įrengiant juose ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai. Taip pat beveik visi turizmo ir kultūros paveldo objektai nėra pritaikyti neįgaliesiems – nėra reikiamų aikštelių, pandusų, liftų ir kt.

• blogas gamtinių ir kultūrinių turistinių išteklių parengimas lankymui,

• prastos kokybės turistų apgyvendinimo, maitinimo ir pramogų įstaigos.

• Neišvystyta ir vidaus vandenų trasų bei prieplaukų infrastruktūra neleidžia pasinaudoti Lietuvos tankiu vidaus kelių tinklu, kuris leistų nesunkiai lankyti įvairias vietoves.

• Pramogų stygius neskatina užsienio turistų ilgiau pasilikti Lietuvoje, mažina Lietuvos turizmo produkto konkurentiškumą, nes mažėja galimybės pritraukti lankytojus savaitgaliais bbei ne sezono metu.

• Saugomose teritorijose prie ezeru ypač trūksta įrengtų pliažų ir turistinių trasų (vandens, dviračių), neišvystyta sporto rekreacinė bazė, todėl šios infrastruktūros trūkumas neskatina didesnio lankytoju srautų augimo;

• Poilsio infrastruktūros ir apgyvendinimo vietų stoka ar esamų neatitikimas dabartiniams higienos reikalavimams;

• Rekreacinės infrastruktūros silpnumas arba nebuvimas;

• Labai trūksta tvarkomų įrengtų paplūdimių, poilsiaviečių, atokvėpio aikštelių, turistinių, pažintinių, sveikatingumo maršrutų takų, trumpalaikio poilsio gamtoje vietų įrengimo ir tvarkymo;

• Kad pažintinis, gamtai palankus turizmas taptų patrauklus, trūksta naujos kokybės ir naujų maršrutų, apsistojančių lankytojų užimtumo organizavimo ir naujų paslaugų bei aukštesnės jų pateikimo kokybės;

• Prie daugelio upių nenumatytos, o beveik prie visų neįrengtos baidarių turizmo mėgėjų nakvynės vietos, nėra reikiamos informacijos, be to, upių rekreacinis naudojimas, ypač kaip maudymosi telkinio, mažėja daugiausia dėl vvandens užterštumo;

• Esant blogam orui, kada negalima naudotis pliažu, trūksta kitokių gamtinių išteklių rekreacinei veiklai – žvejybai, grybavimui, pasivaikščiojimui, irstymui;

• Neparengtų lankymui išteklių naudojimas dažnai kenkia jų apsaugai bei menkina turistinį patrauklumą;

• Teritorijos privatizavimas, nebūdingų saugomai teritorijai funkcijų atsiradimas (ko labai realiai galima tikėtis, jei rekreacinė veikla saugomose teritorijose nebus plėtojama remiantis mokslinėmis gamtosauginėmis rekomendacijomis, atitinkančiomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytą darnaus vystymosi tendenciją), dėl to gali sumažėti šių teritorijų prieinamumas visuomemei, prasidėti šių teritorijų užstatymas;

• Įstatymiškai nepakankamai aiškiai reglamentuotas rekreacinių išteklių naudojimas gali ssukelti vertingų gamtinių teritorijų per didelės antropogeninės apkrovos pavojų;

• Riboti valstybės finansiniai ištekliai neleidžia daugelį kultūros paveldo objektų pritaikyti kultūros ir turizmo tikslams, todėl būtinas privačių finansinių išteklių panaudojimo mechanizmas, kaip alternatyvi kultūros finansavimo politikos dalis ir kaip alternatyva paveldo objektų griuvimui.

Tačiau ir dėl rekreacinio naudojimo gali kilti daugelis problemų:

• Tinkamai nesureguliuotas lankytojų antplūdis sukelia tam tikrus ekosistemos pakitimus, dėl intensyvaus rekreacinio naudojimo teršiama gamtinė aplinka, degraduoja želdiniai, dėl to keičiasi kraštovaizdis;

• Rekreaciniai ištekliai prarandami juos naudojant ne pagal paskirtį, nepaisant rekreacinių interesų, ignoruojant bendruosius ir aplinkos apsaugos kokybės reikalavimus;

• Didėjant poilsiautojų srautams, nepritaikius saugomų teritorijų intensyviam lankymui, dėl rekreacinio naudojimo gali paaštrėti aplinkosaugos probl.emos;

• Nacionaliniuose parkuose susikerta daugelis interesų, dažnai ir priešiškų. Gamtos išsaugojimas sunkiai suderinamas su intensyviu, nekontroliuojamu teritorijos lankymu. Kai kuriuose pasaulio nacionaliniuose parkuose rekreacinis naudojimas taip stipriai pradėjo keisti gamtą, kad savo neigiama įtaka pralenkė kitas ūkio šakas, nuo kurių buvo saugotasi. Jokia ūkinė, rekreacinė veikla negali prieštarauti nacionaliniams parkams iškeltiems tikslams ir uždaviniams;

• Socialinių-kultūrinių poreikių neapdairus tenkinimas yra žalingas saugomoms teritorijoms. Kasmet vis problematiškesniu tampa poilsis gamtoje. Pavienės pirtys, poilsio nameliai savavališkai išdygdavo ir dabar kartais išdygsta prie upių, ežerų. Įstatymas numato, kad tokie ne vietose pasatyti statiniai būtų nugriauti, deja, ne visada taip būna;

• Problemų kelia, kai metodiškai neteisingai arba nneteisėtai renkami retieji ir nykstantieji augalai, kolekcionuojami vabzdžiai ir kiti gyvūnai. Tokie rinkiniai dažniausiai neturi jokios mokslinės ar pažintinės reikšmės, atneša daugiau žalos, nei naudos.

Dėl išvardintų priežaščių prastėja gamtinių išteklių kokybė saugomose teritorijose arba jie apskritai tampa netinkami rekreaciniam naudojimui. Šie negatyvūs veiksniai daugiausia pasireiškia regioniniuose parkuose, dar neturinčiuose reikalingų tvarkymo programų, taip pat nepakankamai kontroliuojamuose draustiniuose.LITERATŪRA

Baškytė R. (1994). Lietuvos saugomų teritorijų sistema ir gamtinis karkasas. Vilnius.

Bučas J. (2001). Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Mališauskas V., Končius A. (1985). Rekreacinių išteklių naudojimas ir vertinimas. Vilnius.

Navasaitis A. (1994). Saugomos teritorijos. Kaunas: Akademija.

Lietuvos Respublikos Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos apžvalga. (1995). Vilnius.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. (1993). Vilnius.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. (2000). Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius.

Saugomos gamtos teritorijos ir jų tvarkymas. (1989). Vilnius.