Šiauliai

Šiauliai, tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Mūšos ir Ventos

upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje, svarbių geležinkelio

linijų (Karaliaučiaus – Rygos – Petrapilio, Minsko – Vilniaus – Liepojos)

sankryžoje; su Biržais Šiaulius jungia siaurasis geležinkelis; plentai

Šiaulius jungia su Kaunu, Panevėžiu, Palanga, Tilže, Ryga. Šiaulių miestas

įsikūręs prie Talkšos (Telkšvos, Talšos) ežero, 283 km. į šiaurės vakarus

nuo Vilniaus. Miestas išsistatęs lygumoje, kuri tik kur – ne – kur šiek

tiek pakilusi. Rytinėje pusėje yra trys ežerai. Apie 5 km. į pietus nuo

miesto telkšo didžiulis Rėkyvos eežeras. Per miestą teka nedidelis Rudės

upelis. Tai ir viskas. Nėra įspūdigų miškų, tik krūmokšniai, gojeliai.

Vardo kilmė. Nėra vienos nuomonės dėl Šiaulių vardo kilmės. Vieni

kildina iš daiktavardžio šaulys (medžiotojas, karys). Sakoma, kad senovėje

šioje vietoje buvusios didžiulės girios, kuriose buvę daug žvėrių ir

paukščių. Medžiotojų įkurtas kaimelis ir gavęs Šiaulių vardą. Už Talkšos

ežero susikūręs žvejų kaimelis gavęs Žuvininkų vardą. S. Tarvydas tvirtina,

kad vietovės vardas galėjęs kilti nuo pavardės Šiaulys. Kiti miesto vardą

bando rišti su daiktavardžiu saulė ir sieja su saulės kulto laikais ar su

krikščionybės atsiradimu Lietuvoje: krikščioniškoji saulė šias apylinkes

apšvietusi anksčiau kaip kitas. Tačiau šis tvirtinimas neturi istorinio

pagrindo.

Archeologija. 1936 m. Vilniaus gatvės Nr. 289 aptiktas plokštinis

kapinynas, kurio radiniai priskirti VIII – X a. 1948 m. Lazdynų gatvėje

taip pat rastas maždaug to ppaties laikmečio kapinynas. Reikia manyti, kad

tada dabartinio Šiaulių miesto ribose buvo kelios gyvenvietės, turėjusios

ir savo kapynus. Kiti kapynai priklausė antrojo tūkstantmečio pradžiai.

Miesto ribose yra trys plokštiniai kapynai, pora piliakalnių, 2 – 3

kulgrindos. Daugybė archeologinių radinių aptikta 2,5 km. nuo Šiaulių

esnčiame Lepšių kaime. 1938 m. archeologas B. Tarvydas ištyrė apie 200

kapų. Iš jų matyti, kad XIV – XV a. šiauliečiai turėjo prekybinius ryšius

ir su tolimesniais kraštais.

Šiaulių istorija. Kur ir kada atsirado pirmosios Šiaulių sodybos, nėra

išaiškinta. Iš turimų duomenų sprendžiama, kad miestas kūrėsi XI – XIII a.

Tada Šiauliai buvę pilis, prie kurios, galbūt, kūrėsi pirkliai,

amatininkai, iš kurių išaugo ir miestas. Seniausios gyvenvietės buvusios

prie Talkšos ežero – jau minėti Šiauliai ir Žuvintai. Kiti seniausia

gyvenviete laiko Salduvės kalną ir jo aplinką. Pilis ir miestas kūrėsi

vakarinėje ežero dalyje, netoli Salduvės.

Kai kurie istorikai Šiaulius bando surišti su Livonijos kronikoje

minimu istoriniu įvykiu. 1236 m. Livonijos ordinas, pasitelkęs daugybę

talkininkų, nugalėjęs latvius, su stipria kariuomene leidęsi į Lietuvą.

Ordino kariai veikiai susitikę su lietuviais, kuriems padėję ir žemgaliai.

Vokiečiai jau norėję trauktis, bet lietuviai užkirtę jiems kelią. Mūšis

įvykęs rugsėjo 22 dieną. Lietuviai su savo sąjungininkais visiškai sumušę

ordiną; kritę 48 ordino riteriai su magistru Volkvinu ir daugybė talkininkų

bei pagalbinio personalo; tik kas dešimtas karys grįžęs namo. Livonijos

kronika, aprašydama tas kautynes iir aimanuodama dėl ordino pralaimėjimo,

tiksliau nenusako kovos vietos; tad dėl jos varžomasi: latviai laikosi

nuomonės, kad mūšis būtų galėjęs būti Latvijoje prie Vecsaules; mūsų

kalbininkai (K. Būga) ir istoriškai aiškina, kad iš kronikos teksto (mūšiui

aprašyti ten paskirtos 107 eilutės) esą aišku, kad mūšis buvęs Lietuvos, ne

Latvijos žemėje; daug kas saulę bando sutapatinti su Šiauliais, bet

sprendžiamas žodis čia dar netartas.

1254 m. vokiečių dokumentas, rašytas lotyniškai, kalba apie Žemgalių

krašto padalijimą tarp Rygos arkivyskupo ir ordino. Čia minimi ir vardai

Opiten et Saulen. Čia jau nėra abejonės, kad tai mūsų Upytė ir Šiauliai.

Tiesa, jų rašyba sudarkyta, bet juk ano meto svetimų tautų kronikininkai

visada darkydavo mūsų vietovardžių rašybą.

Vėlesnėje Livonijos kronikoje Šiauliai vėl minimi. Hermanas de

Wartberge pažymi, kad ordinas 1358. 01. 24. Buvo nužygiavęs į pilį Dobitzen

in Saulia ir tą pilį sunaikinęs. Istorikai mano, kad pirmasis vardas

reiškiąs Padubysio pilį, antrasis Saulia – Šiaulių kraštą ar sritį.

Vėlesniais laikais Šiauliai buvo dvaras, valsčius, pavietas, ekonomija,

miestas. XV a. Šiauliai buvę jau gerokai išaugę. XVI a. jie tapo centriniu

punktu – valsčiumi. Vien tik Raseinių žemės teismo aktuose tada Šiaulių

valsčius minimas 135 kartus. Pirmasis Šiaulių miesto herbas buvo panašus į

Vyčio kryžiaus ženklą – kryžius su dviem skersinėm (baltos spalvos mėlyname

fone, stovįs ant žalio kalno). Kai miesto apylinkėje įsikūrė Šiaulių

dvaras, miestas, norėdamas nuo jo išskirti, pasivadino Didžiaisiais

Šiauliais. Ilgainiui Šiauliai išaugo į Šiaulių ekonomiją su centru

Šiauliuose. Tai buvo daugelio žemių, dvarų ir kaimų junginys, atskiras

ekonominis valstybės vienetas, priklausęs karaliui. Kadangi karaliams

visada trūko pinigų, ekonomija su Šiaulių miestu buvo dažnai išnuomojama

arba įkeičiama už skolas. 1619 m. ji apėmė apie 3000 ūkių su 8446 valakais

žemės. 1657 m. Šiauliuose buvo 120 sklypų su namais, 147 alinės, 2 midaus

ir 105 degtinės parduotuvės.

Amžių būvyje Šiauliams teko patirti įvairiausių nelaimių. Viena jų buvo

švedų antpuolis, pridaręs Šiauliams labai daug žalos. Siautėjęs maras

skaudžiai palietė Šiaulius ir ekonomiją, išnaikindamas daug gyventojų.

Tizenhauzas, 1770 – 1780 m. valdęs ekonomiją, labai pakėlė miesto gyvenimą.

1775 m. Šiauliai tapo trylikos Žemaitijos apskričių apygardos teismo

būstine. 1791 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujino miestui

privilegijas ir suteikė naują herbą, kurio pagrinde buvo Žemaičių

kunigaikštijos herbas: apskritas skydas, padalytas į tris dalis trikampių

forma. Kairėje pusėje ant dviejų kojų pasistiepęs juodasis lokys, su

sidabrine apykakle, iškišęs liežuvį, žiūri į dešinę; laukas raudonas.

Dešiniame trikampyje Dievo apvaizdos akis. Trečiame trikampyje – į kairę

žiūrįs jautis su ragais.

Po 1795 m. valstybės padalijimo, Lietuvą užėmus rusams, carės Kotrynos

II patvarkymu, Šiaulių miestas buvo nusavintas ir su visu turtu bei 3699

žmonėmis už įpatingus nuopelnus padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui;

Lietuvos gubernijoje Šiauliai buvo apskrities miestas.

1812 m. pro Šiaulius pražygiavo prancūzai generolo Makdonaldo vedami.

Šis žygis buvęs ramus, ir didesnių įvykių ar sunaikinimų nebuvo. Napoleono

kariai tik įsigeidę pasižiūrėti žydiškų vestuvių, ir Šiaulių miesto vadovai

pasistengę šį jų norą išpildyti: suradę jaunąjį ir jaunąją ir iškėlę

vestuves su visais papročiais. Ta proga prancūzų karininkai jauniesiems

sumetę kiek pinigų. Jaunikis Leiba dar XIX a. gale gyvenęs Šiauliuose.

Abudu sukilimai palietė Šiaulius. 1831 m. Šiaulių apylinkėse veikė

sukilėlių pulkininkas Šimanovskis; susijungęs su Prano Šemetos ir

Herubavičiaus daliniais, sudarė apie 5000 sukilėlių kariuomenę. Rusų įgula

, turėjusi 900 kareivių ir 4 patrankas, Šiaulių mieste apsikasė grioviu.

Birželio 16 d. Šiaulių sukilėliai pradėjo pulti, bet nedarniai, nes nebuvo

vienos vadovybės. Po mūšio Šiaulių gatvės buvo nuklotos sukilėlių ir rusų

lavonais. Herubavičius buvo sužeistas; daug sukilėlių rusai suvarė į

vandenį ir nuskandino. Birželio 23 d. pulkininkas Šimanovskis buvo kurį

laiką užėmęs Šiaulius, bet neilgai išsilaikė. Sukilimo vadovai Pranas

Šemeta ir Konstantinas Herubavičius buvo sudarę ir apskrities laikiną

vyriausybę (iš vietos dvarininkų, maršalkos Kaneckio, Adolfo Pčeciševskio

ir kt.). Kai rusai užėmė Šiaulius, vyriausybė turėjo iš čia pasitraukti.

Ir 1863 m. sukilimo metu Šiaulių apylinkėse vyko kovos, kad ir

mažesnės. Didžiausias smūgis rusams buvo suduotas liepos 10 d. ties Papile;

buvo užmušti keli rusų karininkai ir daug kareivių; kritusieji rusai buvo

palaidoti Šiaulių stačiatikių kapinėse. 1863 m. gruodžio mėnesį – 1864 m.

sausio mėnesį prie Šiaulių esančiame Sukilėlių kalnelyje

rusai pakorė ar

sušaudė šiuos sukilėlius: Mečislovą Scipioną, Bronislovą Kviatkovskį,

Kazimierą Brazulį, Pauliną Bagdonavičių, Aleksandrą Kučevskį, į sukilėlių

pusę perbėgusį dragūną Andrių Kuprianko, Aleksandrą Kobylinskį, Jurgį

Pranaitį, Konstantiną Sungailą, Albiną Verbliugevičių, ir kitus. Šiaulių

kalėjimas buvo pilnas sukilėlių; daug ištremta.

1807 m. ir 1812 m. Šiauliuose buvo sustojęs rusų caras Aleksandras I.

1838 m. lankėsi Nikolajus I su žmona. 1856 m. grafo Zubovo rūmuose viešėjo

Aleksandras II. 1872 m., pravažiuodamas pro Šiaulius buvo sustojęs Rusijos

caro įpėdinis, vėliau caras Aleksandras III.

1845 m. rusų valdžia panaikino Šiaulių mmiesto herbą ir davė naują – su

gubernijos herbu. Senąjį Šiaulių herbą grąžino tik nepriklausomos Lietuvos

valdžia. 1872 m. gaisras sunaikino didžiąją Šiaulių miesto dalį, tačiau

miestas greitai atsistatė; tam padėjo besiplečianti pramonė.

R. katalikų pirmąją bažnyčią Šiauliuose pastatęs ir parapiją įkūręs

(pagal vyskupą M. Valančių) Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. Tuo

metu Šiauliams buvo paskirtas ir nuolatinis kunigas. Karaliaus Zigmanto III

laikais medinės bažnyčios vietoje buvo pradėta statyti didžiulė Šv. Petro

ir Povilo bažnyčia, baigta 1625 m. Tai aukčiausia Lietuvos bažnyčia,

bokštas 75 m. Bažnyčioje gali ttilpti iki 4000 žmonių. Švedų karų meto buvo

išgrobstytas labai puošnus bažnyčios inventorius, brangūs liturginiai

drabužiai bei indai. Prie bažnyčios statymo labai daug prisidejo Žemaičių

seniūnas Jeronimas Valavičius, kurio portretas tebekabo bažnyčios

zakristijoje. 1924 m., remontuojant, čia buvo rasti du įdomūs ąsočiai:

vienas XVII a. ggedulo ąsotis, antras mažesnis – senosios lietuvių tikybos

laikų urna.

Šiaulių miesto ir apylinkių kultūriniai paminklai bei žymesnės vietos.

Šiaulių miesto apylinkėje yra įdomių proistorinių ir istorinių liekanų,

paminklų, žymėtinų vietų. Rytiniame miesto pakraštyje yra Salduvės

piliakalnis. Senovėje ant jo stovėta pilies, tačiau vargu ji buvo Šiaulių

pilis: tolokai nuo miesto, be to, ją skyrė ežeras ir pelkės. Nėra duomenų,

kad Salduvėje būta senos gyvenvietės; greičiausiai čia buvo slėptuvinis

piliakalnis, į kurį žmonės rinkdavosi pavojaus metu. Šią mintį patvirtina

ir liekanos senų kelių – kūlgrindų, kurios buvo išraizgytos per aplink

piliakalnį supančias balas. Viena tokia kūlgrinda, gerai matoma, eina nuo

Salduvės į Aleksandruvės plytinę. Ji buvo sudaryta šalia vienas kito

suguldžius rąstus, kurie dar buvo prislėgti akmenimis. Tokių kūlgrindų čia

būta net trijų.

Apie Salduvės kalną yra išlikę keletas legendų. Viena jų ppasakoja, kad

senovėje čia buvęs turtingas miestelis, kurio žmonės, pamynę doros dėsnius,

ėmė ištvirkauti; jų gyvenimo būdas priminęs Sodomą. Už tai Dievas juos

smarkiai nubaudęs: jo pasiųsta audra išnaikinusi gyventojus, miestelis

buvęs smėliu užpiltas, jo vietoje atsiradęs kalnas. Kartą vienas drąsuolis

mėginęs kasti kalną. Pasikasęs pamatęs kunigą ir klūpančius žmones ir vėl

viską užkasęs. Pagal kitą legendą kitados čia gyvenęs didikas Salduvis ir

turėjęs labai gražią dukterį, kurią pamilęs vienas jaunikaitis; su juo

vaikštinėdama ji pirma laiko pažinusi moterystės gyvenimą. Viešpats merginą

ir jaunikaitį nubaudęs: perkūnas juos abudu užmušęs vvietoje. Nuo to laiko

žmonės pradėjo šį kalną vadinti Salduvės vardu.

Salduvės piliakalnio šlaitai dar tebėra statūs ir mūsų laikais. Išlikęs

gilus platus perkasinis griovys ir pylimo likučiai. Pokario metais Salduvės

piliakalnio rajone buvo pasodinta daug medelių. Tačiau 1963 m. čia buvo

vykdomos automobilių lenktynės. Jų trasa ėjusi per piliakalnį. Tūkstančiai

žiūrovų ir dalyvių išlaužę daugybę medelių. Pats piliakalnis buvo lyg

išartas, sužalotas, jo kultūrinis sluoksnis sugadintas.

3 km. į rytus nuo Šiaulių yra buvęs Aleksandrijos dvaras ir kaimas.

Čia yra XI – XII a. senkapiai, kuriuose rasta senovės liekanų, jų tarpe

geležinis kalavijas, daugybė papuošalų, jų tarpe pasaginė segė su žalčio

galva, žiedų, apkalų ir kita. XVIII a. gale Aleksandrija atiteko Zubovui.

1886 m. dvare įsteigtas koklių fabrikas, veikęs iki 1954 m. 1894 m. dvare

mirė žinomas miškininkas profesorius Povilas Matulionis; palaidotas vietos

kaimo kapinėse.

4 km. į pietryčius nuo Šiaulių, Radviliškio link, yra buvęs Zaknių

dvaras. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadovybė čia buvo įruošusi

Šiaulių (Zoknių) aerodromą, kuris buvo didžiausias ir geriausias Lietuvoje.

Kadangi aerodromo podirvis buvo daugiausia žvyras, aerodromas rudenį

negreitai tepašlapdavo, o pašlapęs tuojau išdžiūdavo. Čia buvo pastatyti

angarai lėktuvams, 4 ir 5 eskadrilių personalui gyvenamieji namai; buvo dar

grupės štabo ir foto laboratorijos namas, lėktuvų remonto dirbtuvė, sargybų

kuopos kareivinės ir kiti įrengimai. Apie 5 km. nuo aerodromo Radviliškio

kryptimi, pelkėse buvo paruoštas Šilėnų bombų mėtymo poligonas, kuriame

Lietuvos aviacija atlikdavo bombų mėtymo pratimus.

Dabartinis Šiaulių miesto parkas yra gana sena gyvenvietė, kurioje

žmonės gyveno jau XIV – XVI amžiuje; tada čia įsteigta garsiosios Šiaulių

ekonomijos būstinė. Iš XVI – XVII a. laikų išlikę požeminiai rūsiai, apie

kuriuos sukurta daug pasakojimų.

Sukilėlių kalnelis seniau buvo užmiestyje. Rusai čia žudė 1831 ir 1863

m. sukilimo dalyvius, juos šaudydami ar kardami. 1933 m., minint sukilimo

sukaktį, Šiaulių mokytojų aukomis kalnelis sutvarkytas; ant jo viršūnės

pastatytas aukštas paminklas – obeliskas; čia palaidota ir dalis sukilėlių

kaulų, kuriuos dar pavyko surinti; paminkle sužymėta 10 sukilėlių

pavardžių, tačiau iš tiesų jų čia sunaikinta daug daugiau. Iškilmėse

dalyvavo daug žmonių.

Šiaurės vakarinė miesto dalis vadinama Gubernija. XVIII a. pabaigoje A.

Tizenhauzas čia įkūrė palivarką, kuriame buvo ir ekonomijos vadovo

(gubernatoriaus) sodyba; iš čia kilo ir vietovės vardas. Pro Guberniją buvo

pravestas Šiaulių – Joniškio plentas ir Šiaulių – Biržų siauroji

geležinkelio linija. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Gubernija buvo

vienas iš lietuviškų priešrusiško veikimo centrų. Čia buvo laikoma ir

slapta literatūra, Jono Jablonskio ir kitų globojama. Vykdant žemės

reformos įstatymą, dvaro žemė išdalinta; nemaža sklypų atiteko lietuviams

tarnautojams bei darbininkams, kurie pasistatė namus. Tokiu būdu susikūrė

lyg naujas miestelis. Buvo alaus bravoras, javų elevatorius, siaurųjų

geležinkelių dirbtuvės, pradžios mokykla, krautuvės, kelios smulkesnės

įmonėlės; 1940 m. atidaryta vaistinė. Gubernijoje gyveno nemaža Šiaulių

miesto ddarbininkų.

Gubernijos buvusio dvaro galulaukėje yra išlikusi senoviška kūlgrinda,

vadinama Švedkeliu. Į šiaurės vakarus nuo buvusio dvaro yra Gubernijos

miškas, apimąs 1730 ha plotą, iš kurio 1455 ha tenka medynams. Vyrauja

beržynai (33%), eglynai (32%); su Gruzdžių mišku sudaro vieną masyvą (2702

ha). Miške laikosi danieliai, stirnos, jėrubės, kiškiai. 1941. IX 7 – 15

vokiečiai sušaudė apie 1000 žydų.

Prie Gubernijos yra Gubernijos pelkė, apimanti 723 ha plotą.

2,5 km į rytus nuo Šiaulių prie buvusios Aleksandrijos dvaro, yra

Lepšių kaimas (1923 m. 13 sodybų ir 115 gyventojų). Pasak senų žmonių

pasakojimus senovėje Lepšių kaimas buvęs toje vietoje, kur dabar yra

Aleksandrijos plytinė. Dvarininkas Zubovas įsakęs valstiečiams senąją vietą

apleisti ir apsigyventi arba mieste, arba dvaro laukų pakraštyje. Dalis

gyventojų įsikūrę dabartinio Lepšių kaimo vietoje. Kasdami griovius

pamatams, iškasė daug žmonių kaulų ir įkapių. 1937 – 1938 m. šio senkapio

vietoje nuspręsta įkurti naujas miesto kapines. Atliekant žemės darbus 1 ha

plote rasta keli šimtai laidojimų ir įvairių įkapių: plačiaašmenių kirvių,

ietigalių, antsmilkinių, žalvarinių raktelių, pakabučių, daugybės segių,

žiedų, pentinų, apkaustytas lokio nagas, XVI, XVII, XIX a. monetų ir kitų

radinių. Dalis kapų griautiniai, kiti degintiniai. Archeologai mano, kad

žmonės čia buvo laidojami jau VIII – X a., tačiau dauguma laidojimų yra iš

XIV – VI a., t. y. iš tų laikų kai miestas kūrėsi. Manoma, kad vakarinėje

kapyno dalyje

palaidoti rusų nužudyti 1831 m. sukilimo dalyviai.

Į šiaurės rytus nuo Šiaulių, prie nedidelio ežerėlio, yra buvęs Ginkūnų

dvaras, jau beveik suaugęs su Šiauliais. Priklausė Fledžinskams.

Apie 8 km. nuo Šiaulių į pietvakarius, važiuojant Bubių link,

privažiuojamas buvęs Aukštelkių dvaras, seniau priklausęs Juozapavičiams.

1882 m. dvare buvo koplyčia, priklausiusi Šiaulių parapijai. Apie 1926 m.

jo centrą nupirko “Birutės” saldainių fabriko savininkas Vladas Vaitkus. Iš

jo 1930 m. 12 ha žemės nupirko buvęs Plungės klebonas Jarulaitis ir

pasistatė gyvenamą namą ir nedidelę mūrinę koplyčią, kurioje laikydavo

pamaldas. Po III pasaulinio karo koplyčia panaikinta.

6 km. į šiaurės rytus nuo Šiaulių yra Šapnagių kaimas (1923 m. 78 ūkiai

ir 441 gyventojas). Jo laukuose yra didžiulis ardomasis kapynas, kuriame

rasta IV – X amžių įkapių, papuošalų ir kitų archeologinių liekanų.

Radiniai pateko į Šiaulių muziejų.

Naudota literatūra:

TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA

LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA

MAŽOJI LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA

MŪSŲ LIETUVA

———————–

Lukšių Vinco Grybo vidurinė mokykla 9a klasė Saulius Čebanauskas

2001-04-30