Švedija

ŠVEDIJA

Bendri duomenys

Plotas – 450000 km2

Gyventojai – 8946193 gyv.

Valdymo forma – konstitucinė karalystė

Valstybinė kalba – švedų

Tikėjimas – Evangelikų Liuteronų

Piniginis vienetas – Švedijos krona

Sostinė – Stokholmas (1,4 mln. gyv.)

Gyventojų ūkinė veikla: žemės ūkis – 3%, pramonė – 34%, aptarnavimo sfera –

63%

Švedija – mūsų kaimynė Baltijos jūros vakariniame krante. Tai

didžiausia Šiaurės Europos ir trečia po Prancūzijos ir Ispanijos Europos

šalis, bet gyventojų skaičiumi ji tik šešiolikta. Iš šiaurės į pietus

Švedija nutįsusi beveik 1600 km. Švedijos jūrų siena 7000 km ilgio ir

ilgesnė nnei sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią

šalį nuo Danijos.

Švedija padalyta į 24 administracines sritis – lenus, bet ją sudaro

trys istorinės-geografinės dalys:

1) pietinė – Jotlandas,

2) vidurinė – Sveatlandas,

3) šiaurinė – Norlandas, kuris apima 3/8 krašto ploto.

Švedija randasi šiaurės Europoje ir užima Skandinavijos pusiasalio

Rytinę dalį. Jos kaimynai vakaruose – Norvegija, o šiaurės rytuose –

Suomija. Botnijos įlanka yra Švedijos rytuose, Baltijos jūra skalauja

pietinius Švedijos krantus, Kategatas, Zundas ir Skagerakas –

pietvakariuose. Švedijai taip pat priklauso keletas salų Baltijos jūroje.

Didžiausios – Gotlandas ir Olandas.

Švedijos sostinė – Stokholmas. Jis taip pat ir didžiausias šalies

miestas.

2000 metų liepą Švedija ir Danija susijungė 10 mylių (16 km) ilgio

tiltu ir tuneliu tarp Kopenhagos (Danijos sostinė) ir Malmės miesto, kuris

yra trečias ppagal dydį Švedijos miestas.

Žemėlapis

Vėliava

Gyventojai

Apie 96 % šalies gyventojų yra švedai. Švedų kalba priklauso germanų

kalbų grupei. Prie Suomijos sienos gyvena apie 30000 suomių, o Laplandijoje

– apie 15000 senųjų šiaurės gyventojų – samų. Didžioji krašto gyventojų

dalis išpažįsta liuteronybę.

Švedija – užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal žmonių gyvenimo

trukmę (78 metai). Gyventojų tankumas krašte labai nevienodas. Laplandijoje

1 km2 gyvena vos vienas žmogus, o Skonėje – daugiau kaip 100. Apie 83 %

žmonių gyvena miestuose, o Stokholme, Gėteborge, Malmėje ir jų

priemiesčiuose telkiasi trečdalis krašto gyventojų.

Pagrindinės etninės rasės yra baltieji – 88%; Samiai, suomiai, danai,

norvegai, jugoslavai, graikai, turkai ir kt. Emigrantai – 12%. Raštingų

gyventojų sudaro 99%.

Nedarbo lygis Švedijoje siekia 6,3 % plius apie 5 % tų gyventojų,

kurie praeina apmokymo programas ((1998 m. duomenys). Darbingų žmonių sudaro

apie 4,552 mln. gyv., iš kurių 38,3% dirba visuomeninių-socialinių paslaugų

sferoje, 21,2% – kalnakasyboje ir gamybos pramonėje, 14,1% – komercijoje,

maitinimo sferoje, 9% – bankininkystėje ir draudime, 7,2% – ryšių sferoje,

7% – statybose, 3,2% – žemės ūkyje, žvejyboje ir miškininkystėje.

Kaime vyrauja didelės sodybos-fermos. Švedai mėgsta pieną ir pieno

produktus, valgo daug keptos mėsos ir žuvies, ruginius paplotėlius

(knekebriodus). Keletas labai pikantiškų patiekalų:

– višta, kepta molyje,

– alaus sriuba,

– žuvies pyragas,

– marinuotas kiškis ir t.t.

Kavą ššvedai geria 5-6 kartus per dieną. Populiariausios sporto šakos –

ledo ritulys, futbolas, slidinėjimas, orientacijos sportas.

Populiariausios šventės Švedijoje yra Šv.Kalėdos ir Joninės. Birželio

6-oji – Švedijos vėliavos diena – valstybinė šventė.

Nemažai švedų išgarsėjo visame pasaulyje: gamtininkas K.Linėjus,

fizikas A.Celsijus, dinamito išradėjas ir Nobelio premijos steigėjas

A.Nobelis, skulptorius K.Milesas, režisierius I Bergmanas, rašytoja

A.Lindgren ir daugelis kitų.

Valdymas

Oficialiai Švedija vadinama Švedijos karalyste, konstitucine

monarchija.

Nuo 1809 iki 1975 m. karalius buvo valstybės galva, tačiau jis

neturėjo daug galios. Pirmasis Švedijos karalius buvo Olaf Skötthomung, jis

buvo baptistas.

Dabartinis valdovas yra karalius Karlas XVI Gustafás (Carl Gustaf)

(1973).

Ekonominis suklestėjimas, paremtas neutralia politika, leido Švedijai

kartu su Norvegija tapti pionieriais sveikatos, darbo apsaugos ir

gyvenamojo būsto aprūpinimo programų sukūrime. 44 Socialistų vyriausybės

valdymo metai pasibaigė 1976 m. į valdžią atėjus konservatorių koalicijai.

Po 1982 m. rinkimų Socialistai vėl grįžo į valdžią. Tačiau po 1986 m.

vasario 28 d. Ministro Pirmininko Olof Palme nužudymo Švedija buvo tiesiog

priblokšta. Palme’s Socialistų vidaus politika buvo tęsiama jo įpėdinio

Ingvar’o Carlsson’o.

1991 m. rinkimus laimėjo nauja koalicija iš keturių konservatyvių

partijų. Ji įsipareigojo sumažinti mokesčius ir toliau kelti socialinio

aprūpinimo gerovę, tačiau nekeisti Švedijos neutralios užsienio politikos.

Pirmuoju ministru pirmininku tapo Goranas Personas (Göran Persson) (1994).

1994 m. rugsėjo mėn. Socialistai Demokratai vėl iškilo po 3 metų pertraukos

kaip opozicinė partija.

Istorinė praeitis

Dabartinės Švedijos teritorijoje žmonės apsigyveno IX-VIII

tūkstantmetyje pr.m.e. Gyventojai vertėsi medžiokle ir žvejyba. III

tūkst.pr.m.e. paplito gyvulininkystė ir žemdirbystė. II tūkstantmetyje

pr.m.e. į šalį įsiveržė gyvulių augintojų gentys. Jos pavergė vietos

gyventojus. Pirmaisiais mūsų eros amžiais čia apsigyveno šiaurės germanų

gentys svionai ir gautai.

Švedijos vardas pirmą kartą paminėtas Tacito užrašuose vėlyvajame I

amžiuje. Remiantis užrašais, valstybės karalius buvo įžymus tuo, kad buvo

labai greitas.

I tūkstantmečio pabaigoje – apie VIII a. pab. Europos gyventojai

kentėjo nuo plėšikų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai –

žmonės iš šiaurės – dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai. Europoje jie

vadinami tiesiog švedais arba danais. Jie patys save vadino vikingais.

Pirmą kartą vikingų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios Britanijos

krantų. Greitai apie juos sužinojo ir kitų Europos tautų gyventojai.

Anglijoje ir Airijoje vikingai įkūrė kolonijas. Niekas nebuvo apsaugotas

nuo vikingų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis,

lankais ir skydais, jie puldinėjo kaimus, miestus. Ypač nukentėdavo

vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie grobdavo

viską: metalo dirbinius, įrankius, vyno statines ir net žmones, kuriuos

vėliau parduodavo. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis ir

siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios dešimtys

laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula.

Baltų žemėse Švedai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija archeologų

randamos Bizantijos ir arabų šalių monetos, jų strėlių antgaliai.

Puldinėjimai baigėsi apie XII a.

Apie 1400 m. bbuvo bandyta sujungti Švediją, Norvegiją ir Daniją į

vieną karalystę, tačiau šis valdymas – tai tik skausmingi kivirčai tarp

danų ir švedų.

1520 m. Danijos karalius Christianas II įveikė Švediją ir “Stokholmo

kraujo maudynėse” vadovaujančioms Švedijos personoms įvykdė mirties bausmę.

Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma

valstybė. Gustavas Vasa (1523-1560) nuvertė Danų valdžią ir suformavo

Švedijos valstybę.

XVI-XVII a. Švedija veržėsi ir į rytines Baltijos pakrantes.

Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo

giminystės ryšiai, tačiau švedai buvo kelis kartus Lietuvą ir dalį jos

teritorijos užkariavę.

Svarbią rolę Švedija žaidė antrame periode (1630-1635) trisdešimties

metų kare (1618-1648). Pagal Vestfalijos sutartį (1648) Švedija įsigijo

vakarų Pomeraniją ir kelias kaimynines teritorijas prie Baltijos jūros.

Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės,

Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700-1721 m. Šiaurės karo švedai buvo

išvyti iš Lietuvos.

Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką

ir jos laikėsi.

1994 m. gyventojų referendumo metu buvo pritarta Švedijos stojimui į

Europos sąjungą. Tačiau 1997 m. Švedija pareiškė, kad nenaudos euro

(Europos sąjungos piniginio vieneto), kuris pasirodė 1999 m.

Klimatas

Švedijos klimatas – vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į

žemyninį. Švedijos klimatą formuoja šiltos, drėgnos Atlanto ir šaltos bei

sausos atkeliaujančios iš šiaurės oro masės. Krašto šiaurės vakarų daliai,

atitvertai nuo Atlanto Skandinavijos kalnų, būdingas atšiauresnis žemyninis

klimatas: ilgos

šaltos žiemos ir trumpos vėsios vasaros. Vidutinė sausio

mėnesio temperatūra – -100, o už Poliaračio – -140. Vasarą – +14+160.

Kritulių, daugiausia sniego, iškrenta 400-600 mm. Tik Skandinavijos

kalnų šlaituose iškrenta daugiau – iki 1000 mm. Sniegas šalies šiaurėje

išsilaiko apie 7 mėnesius.

Pietų Švedija, atvira oro masėms, yra jūrinio klimato kraštas. Žiema

ten trumpa ir šilta. Sausio mėnesio temperatūros vidurkis apie 00. Vasaros

vėsios, vidutinė liepos mėnesio temperatūra apie +170. Iškrinta apie 700-

900 mm kritulių.

Atvykėliui į šalį švedai kartoja priežodį: “ Švedijai Dievas nieko

nepagailėjo, tik pamiršo gerą orą”.

Kraštovaizdis, iškasenos

Švedija – tai kalvų ir spygliuočių miškų šalis. Nuo Skandinavijos

kalnų į Baltijos jūrą teka sraunios ir vandeningos upės. Daugelis jų kerta

daugybę didelių ir mažesnių ežerų.

Beveik 4/5 teritorijos plyti mažesniame kaip 400 m aukštyje.

Vakarinėje Švedijos dalyje yra Skandinavijos kalnai, kurių aukščiausios

viršūnės iškilusios per 200 m. Jas dengia daugiamečiai sniegynai ir

nedideli ledynai.

Nuo kalnų Botnijos įlankos link žemėja Norlando plokščiakalnis,

apimantis beveik pusę krašto ploto. Jo aukštis – 200-800 m. Plokščiakalnis

suskaidytas gilių lūžių, siaurų ilgų eežerų ir upių slėnių.

Skonės pusiasalyje pietų Švedijoje yra Smolando aukštuma, o labiau į

pietus driekiasi lygumos. Pietų Švedijos kraštovaizdis labai primena

Baltijos aukštumas ir vidurio Lietuvos lygumas.

Švedijos pajūriui būdinga daugybė šcherų – mažučių salų ir uolų,

stūksančių netoli kranto. Pietinėje krašto dalyje yra daug įlankėlių,

paplūdimių, kopų.

Geologiniu požiūriu didžioji Švedijos dalis įeina į Baltijos skydą,

kurį sudaro aukštoje temperatūroje susiformavusios kristalinės uolienos –

granitai ir gneisai. Tik pietinį šalies pakraštį kitados buvo apsėmusi

jūra, dengė nuosėdinės uolienos. Didelį poveikį paviršiaus formavimuisi

turėjo Skandinavijos apledėjimas. Slinkdamas storas ledas įspaudė paviršių,

išarė ežerų įdubas, nulygino kalnų viršūnes, nugludino iškilimus,

paversdamas juos “avinų kaktomis”.

Šiais laikais Botnijos įlankos šiaurinė dalis kyla. Per šimtmetį ji

išnyra iš vandens maždaug 1,5 m.

Švedijos gelmėse gausu metalų rūdų, bet jose labai menkos mineralinio

kuro atsargos. Geležies rūdos telkiniais, jos koncentracija ir esamu metalo

kiekiu Švedija – viena turtingiausių pasaulyje. Didžiausios geležies

atsargos (4/5 telkinių) yra už poliarinio rato, Laplandijoje. Daug vario

telkinių Norlande. Šalyje yra nikelio, cinko, alavo, švino, mažiau mangano,

molibdeno, sidabro, aukso. Uranas sudaro 1/6 – 1/5 pasaulio atsargų.

Švedija eksploatuoja ir eksportuoja daug statybinių medžiagų, ypač granito.

Vidaus vandenys

Dėl palyginti tolygaus kritulių pasiskirstymo per metus, drėgmės

pertekliaus Švedijoje susidarė tankus upių tinklas. Upės, maitinamos sniego

ir lietaus vandens, vandeningos visus metus. Vandeningiausios jų teka nuo

Skandinavijos kalnų į Botnijos įlanką: umeelvenas (460 km ilgio),

Luleelvenas Kolikselvenas (450 km ilgio). Ilgiausia upė – Dalelvenas (520

km).

Dauguma upių sraunios, slenkstėtos, jose gausu krioklių. Pagal

hidroelektrinių pagaminamą energiją (80 mlrd, kWh per metus) Švedijai

priklauso antra vieta Europoje.

Ežerai užima apie 9 % krašto ploto. JJie ypač būdingi vidurio Švedijos

kraštovaizdžiui. Iš didžiųjų ežerų minėtinas Venernas (5585 km2), vienas

didžiausių Europoje.

Dirvožemis, augalija, gyvūnija

Norlande vyrauja jauriniai, Svealande – velėniniai jauriniai

dirvožemiai, o Jotalande – miškų rudažemiai. Šie treji derlingiausi visoje

Skandinavijoje. Šiaurėje apie 15 % krašto ploto užima tundra. Ji išplitusi

Laplandijoje ir Skandinavijos kalnuose. Tundroje auga samanos, kerpės,

keružiai berželiai ir kadagiai, o trumpą vasarą ją ryškiai nuspalvina

gausiai žydinčios žolės. Apie 14 % teritorijos yra pelkės.

Miškai – pagrindinis Švedijos augalijos tipas. Jais apaugę daugiau

kaip pusė šalies ploto. Į šiaurę nuo 60-61o lygiagretės vyrauja spygliuočių

miškai: eglynai ir pušynai. Į pietus nuo tos ribos spygliuočius laipsniškai

keičia mišrieji miškai: daugėja beržų, drebulių, liepų, klevų. Skonės

pusiasalio pietuose yra plačialapių miškų su ąžuolų ir bukų giraitėmis.

Kiekviena Švedijos sritis turi istorinį herbą ir emblemą. Emblemų

simboliai yra tipiški srities augalai. Skonės provincijos simbolis yra

ramunė, Esterjotlando – rugiagėlė, Blehingės – ąžuolo lapas.

Miškuose yra briedžių, rudųjų meškų, stirnų, lapių, kiškių, voverių,

vilkų. Pelkėse ir ežeruose gausu gulbių, laukinių žąsų, ančių. Šiaurėje

gyvena laukiniai elniai ir šiaurės lapės, baltieji kiškiai ir lemingai.

Upėse ir ežeruose žvejojamos lašišos, unguriai, ešeriai, lydekos, Baltijos

jūros pakrantėje – strimelės, menkės, krevetės, omarai.

Nuo 1964 m. Švedijoje veikia gamtos apsaugos įstatymas. Toje šalyje

yra 16 nacionalinių parkų ir per 900 draustinių. 1909 m. Laplandijoje

įsteigtas didžiausias Europoje (daugiau kaip 0,5 mln. ha) Sareko

nacionalinis parkas, apimantis kalnus ir ledynus, tundrą ir pelkes, ežerus

ir sraunias upes su kriokliais.

Žemės ūkis

Švedijos žemės ūkis naudoja tik 8 % krašto ploto. Jame dirba vos 3%

gyventojų, tačiau jis visiškai aprūpina šalį svarbiausiais maisto

produktais ir dalis jų eksportuojama. Pagrinde vyrauja privačios vidutinės

ir didelės fermos (20 – 30ha ir didesnės). Pašariniams augalams skiriama

4/5 ariamos žemės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – gyvulininkystė.

Dauguma Švedijos smulkiųjų ūkininkų buvo savo žemių savininkai arba

jais tapo. Vyriausybės politika dažnai skatindavo didelių ūkių skaidymąsi

ir lengvatinėmis sąlygomis teikė paskolų smulkiesiems ūkininkams, kad jie

galėtų nusipirkti savo dirbamą žemę. Tose šalyse, kur grūdų gamybos

nesaugojo įvežimo muitai, gyvulių augintojams buvo paranku pirkti pigaus

pašaro užsienyje.

Kai kuriose šalyse ir daugelyje Švedijos rajonų, kur žemės ūkis

anksčiau buvo plėtojamas tradiciniais būdais, dideli ūkiai “prarijo”

mažuosius. Nuo 1958 m. žemės ūkyje dirbančių žmonių Europoje sumažėjo

perpus: nuo maždaug 18 iki 9 mln. Žemės ūkyje dirbančiųjų darbo užmokestis

per visą tą laiką didėjo, ir labai mažiems ūkiams pasidarė sunku gauti tiek

pajamų, kad galėtų samdyti darbininkų. Švedų ūkiuose dirba ne daugiau kaip

du žmonės, kiti šeimos nariai padeda jiems tada, kai būna daugiausia darbo.

Atšiaurios žiemos verčia statyti tvirtus pastatus gyvuliams. Rūsčiais

žiemos mėnesiais švedų ūkininkai dirba miške.

Svarbiausias ūkininkų pajamų šaltinis – gyvuliai, todėl dauguma žemės

apsėta javais ir pašariniais augalais. Karvių pienas vežamas į pieninę

sviestui gaminti, o pasukos grąžinamos į ūkį, kur jomis, maišytomis su

miežiais, penimos kiaulės.

Naudota literatūra

1. Bernė A. Skandinaviški patiekalai

2. Enciklopedija “Žemė ir jos gėrybės”

3. Jakimaitis R., Kasperavičius A., Mamelis E., Stukienė B. Pasaulio ir

Lietuvos istorija, Vadovėlis 8 kl.

4. Januškis V. Europa

5. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, 11 tomas

6. http://www.infoplease.com/countries