ugnikalniai

UGNIKALNIS, vulkanas (pagal senovės romėnų ugnies dievo Vulkano vardą), vieta sausumoje ar po vandeniu, pro kurią iš požeminio magmos židinio per žiotis nuolat ar kartkartėmis į Žemės paviršių, atmosferą išsiveržia lava, vandens garai, vulkaninės dujos, vulkaninės bombos, smėlis, pelenai ir kt. Tipiškas ugnikalnis paprastai yra kūgiška kalva, kalnas su piltuvo pavidalo dauba viršūnėje – krateriu. Kalvos viduriu iš žemės gelmių, iš ugnikalnio židinio eina stemplė, apačioje yra magmos židinys. Iš magmos židinio dar gali eiti kalnai, kurie vadinami daikomis ir ssilais. Kai magmos židinyje susidaro didelis slėgis, magmos ir klampios uolienos mišinys, vadinamas lava, pakyla stemple aukštyn, ir ugnikalnis išsiveržia. Jei lava būna labai klampi, ji gali sustingti ir užkimšti stemplę. Tada slėgis didėja, kol galiausiai sprogdina tą kamštį ir išmeta aukštai į viršų uolienų luitus, vadinamąsias vulkanines bombas. Jei lava skysta ji išsilieja ramiau. Pagal aktyvumą ugnikalniai skirstomi į veikiančius, užgesusiuosius, nurimusiuosius (laikinai). Jei ugnikalnis išsiveržia dažnai, sakoma, kad jis veikiantis. Jeigu ilgai nebuvo išsiveržęs, jis yra nurimęs. Jei uugnikalnis nerodo jokių aktyvumo žymių, yra užgesęs. Kartais sunku pasakyti, ar ugnikalnis yra užgesęs ar tik snaudžia (yra nurimęs). Pavyzdžiui, Heimaėjaus salos (prie Islandijos) ugnikalnis 1973 metais netikėtai išsiveržė ir sugriovė 300 pastatų. Buvo manoma, kad jis yra užgesęs, nes ddaugiau kaip 5000 metų nebuvo išsiveržęs. Yra ugnikalnių kurie veikia nuolat. Tokių ugnikalnių išsiveržimai vyksta gana ramiai ir nesukelia nelaimių. Jų viršūnėse nuolat kyla “dūmų” debesys. “Dūmai” iš tiesų yra ne kas kita, kaip uolienų dulkės ir net gabalai. Be to, veržiasi garai, dujos.

Bet daugelis ugnikalnių veikia tik protarpiais. Po išsiveržimo jie nurimsta, tarsi ilsisi po audringo veikimo. Šis ramybės laikotarpis kartais esti toks ilgas, jog ne tik šlaituose, bet ir pačiame krateryje užauga didelių medžių. Žmonės nebelaiko tokio kalno ugnikalniu ir ramiausiai statosi namus.

Kai ugnikalnis tarsi pabunda iš miego, sena sustingusi lava sprogsta, su baisiu trenksmu ir jėga lekia į viršų. Per atsivėrusią angą veržiasi vandens garų, dujų ir pelenų stulpas kuris besiplėsdamas dažnai uždengia saulės šviesą. Iš kalno llekia didesni ir mažesni akmenys ir galų gale išsiveržia pelenų, purvo bei lavos srautai. Jie teka ugnikalnio šlaitais viską naikindami ir degindami.

Žemėje yra apie 800 veikiančių ugnikalnių, bet dar daugiau yra užgesusių. Daugelis kalvų ir kalnų – tai seni ugnikalniai. 79 metais išsiveržus Vezuvijui, žuvo apie 25000 žmonių, buvo palaidoti, buvo palaidoti Pompėjos, Herkulanėjos ir Stabijos miestai, o 1815 metais išsiveržus Tamborai (Indonezijoje), po lava ir pelenais žuvo apie 92000 žmonių. Pompėja buvo romėnų miestas Italijoje, netoli Neapolio. Kai 779 metais po Kristaus išsiveržė greta esantis Vezuvijus, miestą užklojo storas vulkaninių pelenų sluoksnis, uždusindamas tūkstančius jo gyventojų. Bet ši pelenų danga gerai išsaugojo Pompėją ilgus šimtmečius. Dabar ji atkasta. Rasta beveik nepaliestas romėnų miestas net su žmonių ir gyvulių palaikais, gulinčiais toje pat vietoje, kur žuvo beveik prieš 2000 metų.

Ugnikalnių tipai. Ugnikalnio forma iš dalies priklauso nuo medžiagos, kurią jis išmeta. Po ugnikalnio išsiveržimo vėstanti lava sustingsta ir sudaro kietą sluoksnį. Klostantis šiems sluoksniams, ugnikalnis vis didėja. Ten, kur susiduria Žemės tektoninės plokštės, magma būna tiršta ir išsiveržia su sprogimu; atvėsusi lava suformuoja aukštus kūgio formos kalnus, tokius kaip Fudzijama Japonijoje. Taip susidaro kūgiškieji ugnikalniai. Po kiekvieno išsiveržimo lavą užkloja pelenai, ir susidaro besikaitaliojantys pelenų ir lavos sluoksniai. Šis ugnikalnių tipas vadinamas mišriuoju kūgiu. Skydiškieji ugnikalniai, kaip Mauna Loja Havajuose, susidaro ten, kur taki lava, ištekėjusi iš tolstančių plokščių tarpo, pasklinda į platų kupolo formos kalną. Šlakinis kūgis susideda iš tefros (kietos lavos dalelių) ir pelenų.

Povandeniniai ugnikalniai. Daug ugnikalnių yra jūros dugne – ten, kur plokštės skečiasi ir nuolat išleidžia magmos burbulus. Kai kurie iš jų pasiekia tokį aukštį, kad iškyla iš vandens kaip naujos salos. Yra žinoma apie 70 ugnikalnių, veikiančių po vandeniu. Jiems išsiveržus kartais susidaro ssalos, kurios per pakartotinius išsiveržimus gali vėl išnykti. Islandija yra vulkaninė sala. Po kiekvieno ugnikalnio išsiveržimo ji vis labiau plečiasi. Kai kurie Ramiojo vandenyno ugnikalniai būna toli nuo plokščių pakraščių virš giliai Žemėje esančių karštųjų taškų. Tokios salos, kaip Havajų salynas, yra šių ugnikalnių viršūnėse.

Karštieji vandenys. Jei gruntinis vanduo yra arti magmos, jis smarkiai įkaista ir pakilęs išsiveržia į paviršių. Jis gali ištrykšti iš po žemių karšto vandens čiurkšle iki 30 – 70 metrų aukščio, kuri vadinama geizeriu, arba garų srove, vadinama fumarole. Geizeriai paplitę aktyvaus vulkanizmo rajonuose. Jei garai burbulais kyla pro vulkaninius pelenus, susidaro purvo klanai.

Yra reguliarūs geizeriai (trykšta lygiais laiko tarpais) ir nereguliarūs (veikia nepastoviai). Daugiausia geizerių yra JAV (Jeloustono parke apie 200), Rusijoje – Kamčiatkoje (Geizerių upės slėnyje apie 100), Islandijoje (apie 30), Naujojoje Zelandijoje.

Beveik visi ugnikalniai pasitaiko ten, kur susitinka Žemės paviršiaus plokštės, ypač žiede aplink Ramųjį vandenyną, vadinamajame “Ugnies žiede”. Patys įspūdingiausi ugnikalniai būna litosferos plokščių susidūrimo vietose. Daugiausia jų yra Amerikoje, Japonijoje, Kamčiatkos pusiasalyje, Islandijoje. Čia uolienos susidūrimo metu nustumiamos gilyn po žeme. Skindamos kelią į paviršių, jos pasidaro tirštos ir klampios ir sukuria smarkiai išsiveržiančius ugnikalnius, tokius kaip Pinatubas Filipinuose.