Ukraina

Planas

1. Geografinė padėtis ir gyventojai

2. Paviršius ir naudingos iškasenos

3. Klimatas ir vidaus vandenys

4. Ūkio vystymosi kryptys

5. Miestai

6. Lankytinos vietos

Ukraina

Ukraina – antroji pagal plotą Europos valstybė, plytinti į šiaurę nuo Juodosios iki Azovo jūrų, Dniepro upės baseine. Juodosios ir Azovo jūrų uostai, įkurti dar XVIII a., buvo pietiniai „vartai“ per Borforo ir Dardanelų siaurius į Vakarų Europą. Dabar jų reikšmė dar didesnė, nes čia prasideda jūros kelias į visus pasaulio žemynus.

Ukraina – tai valstybė, savo teritorija ir gyventojų skaičiumi prilygstanti Prancūzijai. Plotas 603 tūkst. km2, o gyventojų ddaugiau kaip 50 milijonų. Gyventojų tankumas 84 žm./km2, tai viena iš tankiausiai apgyvendintų Rytų Europos valstybė. Ukraina – tai Juodoji jūra, Jalta, tai – Karpatai ir garsusis Truskaveco kurortas.

Savarankiška valstybė tapo 1991m., subyrėjus Sovietų Sąjungai. Ukrainiečiai tai rytų slavų tauta. Jų kalba ir tikėjimas labai panašūs į kaimynų ir rusų ir gudų. Be ukrainiečių šalyje nemažai gyvena rusų, ūdų, moldavų ir kitų tautų. Ukrainiečių daugiau (90-95%) yra daugiau vakarų ir vidurio Ukrainoje, rusų – šalies rytuose.

Paviršius yra lyguminis, tik vakaruose iiškyla vidutinio aukštumo Rytų Karpatai, nuo 800 iki 200m. aukščio, kur vyrauja neaukšti, nuolaidžiais šlaitais kalnagūbriai, suskaldyti vaizdingų kalnų slėnių arba didžiulių dubumų. Pagal reljefo pobūdį Rytų Karpatai skirstomi į Prieškarpatę, Aukštuosius Karpatus ir Užkarpatę.

Prieškarpatės paviršius išraižytas Pruto ir Dniestro pplačių slėnių, virto tarsi į kalvotą lygumą, su natūralia miškastepių augalija. Kalvotą prieškarpatės lyguma beveik visa dirbama, joje auginami ilgapluoščiai linai, bulvės, daržovės, daug sodų.

Aukštieji Karpatai – tai miškų, sraunių kalnų upių karalystė. Kadangi čia daugiau iškrenta kritulių, tad yra tankus upių tinklas.

Užkarpatė tai yra Dunojaus vidurupio žemumos dalis, žemėjanti į pietus. Vasaros karštos ir palyginti švelnios žiemos su dažnais atodrėkiais. Labai vaizdingos yra kalnų papėdės, miestai ir kaimai skendi soduose, keliai apsodinti vaismedžiais, slėniuose auginamos vynuogės.

Pietinėje Ukrainos dalyje plyti 145 km ilgio ir 40-50 km pločio Krymo kalnai, kurių maksimalus aukštis 1545 m., tai Roman Košas. Klimatas čia kontinentinis, vyrauja vidutinių platumų oro masės, taip pat atslenkančios oro masės atslenkančios nuo Viduržemio jūros. Vidutinė temperatūra 1000-1500 m aukštyje iiki 15 °C šilumos, žiemą kalnuose iki 40°C šalčio. Šiauriniuose šlaituose iškrenta apie 500 mm, centrinėje dalyje iki 350 mm lietaus. Kai kurios upės vasarą išdžiūsta, yra daug mineralinių šaltinių.

Krymo pusiasalį gamtiniu požiūriu galima suskirstyti į tris dalis: Krymo stepę, kalnuotąjį Krymą ir pietinį Krymo krantą..

Krymo stepė – tai pagrindinis žemės ūkio rajonas, nes vasaros karštos ir ilgos, o žiema trumpa ir švelni. Čia auginami javai, arbūziniai augalai. Sodai ir vynuogynai.

Kalnuotojo Krymo pagrindinis gūbrys sudarytas iš klinčių, vandens palyginti lengvai iišplaunamas, todėl vietomis susidariusios krantinės reljefo formos – požeminės tuštumos, urvai, duobės, įgriuvos o apatinėje klinčių storymės dalyje ant nelaidžių vandeniui molingų uolienų, kaupiasi požeminiai vandenys, duodantys pradžią nedidelėms upėms. Kalnų papėdėje plyti miškastepės su ąžuolų, klevų, bukų ir skroblų priemaiša bei krūmų sąžalynai kaitaliojasi su stepių plotais.

Pietinis Krymo krantas šiltomis žiemomis labai panašus į Viduržemio pajūrio klimatą. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra visur teigiama, vasarą karšta. Čia auginami kultūriniai augalai: neaprėpiamos vynuogių, tabako plantacijos, obelų, kriaušių, abrikosų, persikų, graikiškų riešutmedžių, alyvmedžių sodai. Parkuose žydi oleandrai, rožės, akį džiugina kiparisų alėjos. Šilta jūra, skaisti saulė, įvairi ir savita augalija padarė Krymą garsiu Ukrainos kurortu. „Krymas – tai nuostabi gamta, gardūs vaisiai, įdomios legendos ir nuostabūs žmonės. Kiekvienas. Kiekvienas kalnas, lopa, urvas turi savo istoriją“ – taip šį kraštą apibūdina turistai.

Čia daug garsių kurortų, tai Jalta, Alupka, Aluška, Feodarija ir kiti.

Likusioje teritorijos dalyje tęsiasi aukštumos, tai Podolės, Padneprės, kurios į rytinę ir pietinę dalį žemėja ir pereina į žemumas, tai Padneprės ir Juodosios jūros žemumos.

Ukraina turi tankų upių tinklą. Dniepras – viena ilgiausių Europos upių. Ilgesnės už ją tik Volga ir Dunojus. Per Ukrainą Dniepras teka 981 km, o likusi upės dalis teka Gudijos ir Rusijos teritorijomis. Upė kerta Ukrainos teritoriją iš ššiaurės į pietus ir teka per kelias geografines zonas: šiaurėje teka mišriausiais miškais apaugusia pelkėta Polesės žemuma, piečiau miškai visai dingsta – prasideda stepės. Žmogaus nepaliestų stepių Ukrainoje beveik neliko, tik nedidelis lopinėlis yra už kelių dešimčių kilometrų nuo Dniepro žiočių – Askanija Nova draustinyje. Be to, pradžią turi Pripetė ir kitos upės.

Ukrainoje yra gausu įvairių naudingųjų iškasenų, rytuose iškilusiame Donecko kalnagūbryje yra gausu akmens anglies. Jos čia išgaunama daugiau kaip 100 m, todėl paviršiniai telkiniai jau išnaudoti ir akmens anglys kasamos giliai po žeme (šachtiniu būdu). Būtent čia, Donecko baseine, yra giliausios pasaulyje akmens anglių kasyklos. Nors šachtinė anglių gavyba labai brangi, tačiau ją atperka aukšta šių telkinių anglių kokybė, iš kurių gaminamas koksas yra metalo lydymo krosnių kuras. Ukraina pirmauja Europoje pagal geležies rūdos ir antroji pagal akmens anglių gavybą. Už 300-400 km nuo Donecko akmens anglių telkinių stūkso Krivi Riho geležies rūdos telkiniai, tai leidžia sukurti stiprią metalurgijos pramonę, nes niekur pasaulyje nėra taip arti, kaip Ukrainoje, gausu geležies rūdos ir koksinių akmens anglių telkinių. Čia ir buvo pastatyta daugybė metalurgijos įmonių, daugiausia jų Krivi Riche, Mariupolyje, Dniprodzeržinske. Ukraina pagal plieno išlydymą pirmauja Europoje, o pagal išlydymą vienam gyventojui atsilieka tik nuo Liuksemburgo ir Belgijos. Geležies rūda sstūkso ir Krymo pusiasalio rytinėje dalyje, ji šiek tiek prastesnė kokybe už Krivi Richo rūdą, bet stūkso arti paviršiaus, todėl pigi. Ties Nikopoliu yra iškasama mangano rūdos. Ukrainoje yra gyvsidabrio, nikelio, aliuminio, be to, gausu ir cheminės žaliavos, tai kalio ir valgomosios druskos, gamtinės sieros, pietinėje dalyje kreidos, karščiui atsparaus molio. Pietvakarinėje dalyje randama naftos ir gamtinių dujų, kasama urano rūda. Ūkio vystymąsi sunkina riboti vandens ištekliai. Upių yra daug, bet jos nevandeningos, turi menkas hidroenergijos atsargas. Išimtis yra Dniepras. Labiausia stokoja vandens pietryčiai, o jo tenai daug reikia. Siekiant aprūpinti vandeniu šiame rajone, kasami kanalai ir tiesimi vandentiekiai.

Atsižvelgiant į gamtos sąlygas, aprūpinimas gamtiniais ištekliais, šalį galima suskirstyti į tris ekonomines zonas:

1. Donecko – Padneprės (rytų) su išvystyta anglies, metalurgijos, chemijos ir mašinų gamybos pramonė,

2. Pietvakarių rajono ūkį sudaro mašinų gamybos, kalnakasybos ir naftos chemijos pramonė, tai svarbiausias Ukrainos žemės ūkio rajonas.

3. Pietų zona turi išvystytą mašinų gamybą, žuvies perdirbimo pramonių, laivų statybą, jūrų transportą bei kurortų ūkį.

Donbasas rytų Ukrainoje yra didžiausios akmens anglies baseinas Europoje. Jame sutelktas 1/5 pasaulio geležies bei plieno gamybos, kuriai energiją teikia vietos anglies telkiniai. Tačiau dauguma fabrikų ir kasyklų jau nebenašūs, reikia naujų investicijų.

Beveik ¾ Ukrainos užima stepės – derlingos lygumos. Jose daugiausia auginami

javai: prikuliama milijonai tonų kviečių, kukurūzų, miežių, grikių.

Šalies ūkio vystymąsi labai pakirto 1986m. įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija. Elektrinė yra šiaurinėje dalyje, tik už kelių kilometrų nuo Gudijos. Todėl avarijos metu vyravęs pietų vėjas, išsklaidė radioaktyviąsias medžiagas ne tik elektrinės apylinkėse, bet ir kaimyninėje Gudijoje. Padidėjo radiacija ir Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Avarijos padariniai dar daug metų veik Ukrainos ir Gudijos žmones ir gamtą.

Ukraina padalyta į 24 administracines sritis. Jos sudėtyje yra ir autonominė Krymo respublika. Daugiau kaip oo 1mln žmonių gyvena penkiuose didžiuosiuose miestuose: sostinėje Kijeve, Charkove, Dnepropetrovske, Domene, Odesoje.

Kijevas – didysis miestas, vienas seniausių šalies miestų – „rusų miestų tėvas“, nes jis buvo pirmosios slavų valstybės – Kijevo Rusios sostinė. Tai stambus industrijos, mokslo ir kultūros centras. Senoji miesto dalis įsikūrusi aukštame dešiniajame Dniepro krante, o naujoji – žemame kairiajame krante. Kalvotas reljefas, parkai, skverai ir Dniepro platybės teikia Kijevui nepakartojamą grožį, nes mieste išlikę daug architektūros paminklų, tai garsusis Sofijos soboras, unikali Kijevo Peėcros Laura. ŠŠv. Sofijos soboras yra viena iš didžiausių stačiatikių šventovių rytų Europoje. Jis pastatytas daugiau kaip prieš 800 metų, kai Kijevas buvo Rusijos kunigaikštystės sostinė, kuri vėliau užvaldė Rusijos imperiją. Mieste yra metro.

Odesa – pramonės centras ir uostas, miestas didysis įkurtas XXVIII a. pabaigoje. Prie uosto krantinių vienu metu iškraunami grūdai, miško medžiaga, naftos produktai, anglis. Mieste ir jo apylinkėse daug sanatorijų bei kurortų. Kerce ir Sevastopolis – miestai didvyriai, Krymo uostai bei pramonės centrai prie Juodosios jūros.

Jei vyksime į Ukrainą žiemą, tai teks važiuoti autobusu iki Minsko, o iš ten sėsti į traukinį Minskas-Kijevas, nes tiesioginių traukinių tarp Lietuvos ir Ukrainos nėra. Vasarą kursuoja traukinys Ryga-Simferopolis.

Atvažiavus į Kijevą, į akis krenta bei pribloškia gausa stichinių prekeivių prie pat geležinkelio stoties. Prekės išdėliotos visur ant dėžių, tiesiog ant žemės, prie išėjimo iš metro, kiekviename metro tunelyje. „Visas Kijevas pavirto didžiuliu turgumi“ – kalba vietiniai gyventojai. Dėl to darosi panašus į Azijos šalis. Anksčiau tai buvo švarus ir tvarkingas miestas. „Turgus vienintelis bbūdas pragyventi“ – taip mąsto ukrainiečiai.

Ukraina – šokiruojančių paradoksų šalis. Stebina ne tik paminklais proletariato vadui V. Leninui išlikęs ukrainiečių nacijos simboliu – Ševčenkos vardu pavadintame bulvare. Stebina sovietinė ukrainiečių milicininkų uniforma.

Kijevas svyruoja tarp Vakarų ir Rytų kultūros, nes Ukrainos pietryčiai 300 metrų priklausė Rusijai, o Ukrainos vakarai (Zvivos) iki pirmo pasaulinio karo buvo Austrijos-Vengrijos sudėtyje ir buvo neatsiejama Europos dalis.

Ukrainiečiai dabar gyvena sudėtingą gyvenimą. Tie kurie lankėsi šioje šalyje pastebi, kad daugeliui gyventojų gauti nors ir nedidelį, bet reguliarų aatlyginimą – svajonė. Dauguma verčiasi iš prekybos. Pirmas – primityvus verslas (pirkai – pardavei), antras – natūralus ūkis, prie kurio dabartiniu metu perėjo Ukrainos kaimas, trečias – pats paprasčiausias ir pats beviltiškiausias būdas – turizmo turto išpardavimas. Kijeve žmonės dirba 3-4 darbuose, kad gautų vidutinės Lietuvos algos dydžio atlyginimą. Tačiau gyvenimas keičiasi, pertvarkomos gatvės, įrengiamos europietiškai sutvarkytos vietos, tai Kijeve garsioji Andrejaus nuokalnė ties Dniepru su Andrejaus cerkve ant kalvos, kur į kalną galima pasikelti gražiu funikulieriumi. Apačioje, ant Dniepro kranto, upių uostas su puikiai su puikiai sutvarkyta aikšte sutraukia daug turistų. Čia galima pasėdėti tipiškame Mc’ Donalde, kur galima sutikti daug draugų ir iš Lietuvos.

Krymas – tai nuostabios poilsiavietės, nes nusileidęs nuo vėjuotų kalnynų atsiduri egzotiškoje žydinčioje gamtoje, šalia platūs vynuogynų laukai, tolumoje – totorių chanato laikų rūmų griuvėsiai, skalaujami šaltutėlių jūros bangų. Galima aplankyti egzotišką Nikitino nacionalinį parką, pasigrožėti Bachčisarajaus rožių sodais. Labai įdomi ir savita šio krašto augalija, tai ir kadagys, tapentino medis, pūkuotasis ąžuolas, Krymo pušys su 20 cm ilgio pušų spygliais, skroblas, drebulė, alpinės gėlės. Tai vynuogių, kiparisų, saulės, šiltutėlio vandens kraštas.

Taigi pietinis Krymo krantas ir daugelis pajūrio miestų turi puikias poilsio ir gydymo sąlygas. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Jaltoje, Alupkoje, Alustoje, Siareize, GGurzuloe, Michore daug turistų ir poilsiautojų.

Literatūra

1. Enciklopedija. Pasaulio geografija. V. 1999

2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 11 tomas. V.

3. P. Lingė. Europos ir Azijos šalys. V. 1996

4. S. Dijokienė, G. Jakentienė, L. Girdauskienė. Europa – mūsų žemynas. K. 2002

5. Iliustruotas pasaulio atlasas. V. 1994