Veneros charakteristika

Skersmuo: 12 102 km

Masė: 4.869•1024 kg (0.815 Žemės masės)

Vid. Tankis: 5.24 g/cm3

Temperatūra: +460

Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas – 50°C.

Magnetinio lauko nerasta.

Palydovų neturi.

Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d

Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 2.6

Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d

Sinodinis periodas 583.9 d

Nuotolis nuo Saulės: Afelyje 108.9 mln. km

Perihelyje 107.5 mln. km

vidutinis 108.2 mln. km <

Orbitos ekscentricitetas 0.0068

Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 3.4

Nuotolis nuo Žemės: didžiausias 261 mln. km

mažiausias 38 mln. km

Venera, kaip ir Merkurijus, atsiskleidė mums per paskutiniuosius 40 metų. Ilgą laiką mes nežinojome nei atmosferos slėgio planetos paviršiuje, nei jos radiuso. Astronominiai stebėjimai davė tik debesų sluoksnio, supančio planetą, radiusą.

Veneros atmosfera buvo atrasta 1761 m. Tai padarė M. V. Lomonosovas, stebėdamas

Veneros judėjimą prieš Saulės diską. Beveik 200 metų Veneros atmosfera buvo nepralaužiamu barjeru planetos paviršiaus tyrinėjimui iir sukimosi aplink ašį periodo nustatymui. 80 bandymų nustatyti šį periodą optiniais metodais patyrė visišką ne sėkmę. Nesisekė nustatyti ir kampo tarp Veneros ašies ir jos orbitos plokštumos.

Pirmą kartą kieto Veneros rutulio radiusą pavyko tiksliai nustatyti 1965 m. Radioastronominių sstebėjimų dėka su radiointerferometro „Ouensas Vilis“ pagalba sovietų mokslininkui A. Kuzminui ir Amerikos mokslininkui B. Klarkui pavyko gauti 6057 km reikšmę. Toliau sekė didelė radiolokacinių matavimų serija TSRS ir JAV, kurių metu Veneros radiusas dar buvo tikslinamas. Galutinė jo reikšmė 6050 km.

Veneros masė buvo patikslinta kosminių aparatų „Mariner-2″, „Mariner-5″ bei „Mariner-10″ praskridimų šalia planetos metu. Ji sudaro 1 : 408 524 Saulės masės arba 84.5% Žemės masės. Pagal masę ir kitus išmatavimus buvo patikslintas vidutinis Veneros tankis (5,27 g/cm3) ir nustatytas sunkio jėgos pagreitis jos paviršiuje, jis lygus 885 cm/s2. Radiolokaciniai tyrimai, vykę, pradedant nuo 1961 m. TSRS, JAV ir Anglijoje, pagaliau padėjo nustatyti jos sukimosi periodą. Jis pasirodė didžiausiu Saulės sistemoje: 243,16 parų esant atbuliniai sukimosi krypčiai. Kitaip tariant, jjei žiūrėti iš Veneros šiaurės ašigalio, planeta sukasi pagal laikrodžio rodyklę, bet ne prieš ją, kaip Žemė ir kitos planetos (išskyrus Uraną). Dėl to Saulės para Veneroje yra trumpesnė už žvaigždžių parą ir lygi 117 Žemės paroms. Taigi diena ir naktis Veneroje trunka po 58,5 paras. Nepaisant to, dieninio ir naktinio pusrutulio temperatūros mažai skiriasi.

Atmosferos slėgis Veneros paviršiuje pasirodė lygus 90 atmosferoms! Tokios reikšmės niekas nesitikėjo. Veneros atmosferos modeliuose, sukurtuose iki 1967 m., slėgis paviršiuje buvo laikomas nuo 5 iki 220 atmosferų.

Aukšta žemutinių atmosferos sluoksnių temperatūra pagrindžiama taip vadinamuoju

„šiltnamių efektu“. Planetos atmosfera praleidžia Saulės spinduliavimą, tiesa, tik iš dalies ir ne tiesių spindulių pavidalu, o daugkartinio išsklaidyto spinduliavimo forma. Veneros debesų sluoksnis turi gana aukštą albedo (0,78). Kitaip tariant, daugiau nei trys ketvirtadaliai Saulės radiacijos atspindi debesys ir tik mažiau nei ketvirtadalis praeina žemyn. Šiltnamių efektas vyksta ir kitų planetų atmosferose. Tačiau jei Marso atmosferoje jis pakelia paviršiaus temperatūrą 9 laipsniais, o Žemės atmosferoje 35 laipsniais, tai Veneros atmosferoje šis skaičius lygus 400!

Veneros atmosferos cheminė sudėtis

Venera net 97% susideda iš anglies dvideginio (CO2). Ne daugiau kaip 2% yra

azoto ir inertinių dujų (pirmoje eilėje argono) dalis. Deguonies atžvilgiu įvairūs metodai kol kas duoda skirtingus rezultatus, bet kuriuo atveju jo yra mažiau nei 0,1%. Iš kitų dujų infraraudonos spektroskopijos metodai padėjo aptikti CO, chlorinį vandenilį bei ftorinį vandenilį. Kitų galimų Veneros atmosferos komponentų paieškos kol kas nedavė vaisių. 1927 m. antžeminės Veneros nuotraukų ultravioletiniuose spinduliuose pagalba pavyko aptikti planetos diske visą tamsių ir šviesių detalių sistemą. 1960 m. Prancūzijos astronomai Š. Buaitė ir A. Kamišelis nepriklausomai vienas nuo kito nustatė, kad kai kurių detalių, fotografuojamų ultravioletiniuose spinduliuose, išsidėstymas kartojasi kas keturias paras. Suvieniję savo tyrinėjimus, jie priėjo prie išvados, kad

Veneros vviršutinis sluoksnis turi atvirkštinę apsisukimo kryptį su tuo pačiu periodu.

Šis rezultatas vėliau gavo visišką patvirtinimą. Sukimosi greitis viršutinės ribos lygyje skiriasi nuo pačios planetos sukimosi greičio. Tai reiškia, kad virš Veneros ekvatoriaus, 65-70 km aukštyje vyrauja vėjas, visą laiką pučiantis planetos judėjimo kryptimi. To vėjo greitis 100 m/s (uragano greitis). Tokia atmosferos cirkuliacijos sistema buvo atspėta dar prieš 250 metų. Tai padarė anglų meteorologas Gadlėjus. Žemėje ją nuslopina kiti faktoriai (temperatūrų skirtumas, okeanų poveikis), Veneroje gi nėra okeanų, o temperatūros sulygintos karščio perdavimo žemutiniuose sluoksniuose dėka.

Viršutinio Veneros debesų sluoksnio nuotraukos iš artimo nuotolio buvo gautos 1974 m. amerikiečių kosminio laivo „Mariner-10″ dėka. Jos taip pat patvirtino, kad sukimosi periodas debesų lygyje yra lygus 4 paroms.

Kaip ir Žemė, Venera turi jonosferą. Dieninis elektroninis koncentracijos maksimumas yra 145 km aukštyje. 500 km lygyje pastebimas netikėtas elektroninis koncentracijos nuosmukis, o naktinėje pusėje – ilga uodega iš elektrizuotų dalelių, kurios ilgis siekia 3500 km esant elektronų koncentracijai 1000-500 elektronų/cm3. Tai susiję su Saulės vėju bei su silpnu Veneros magnetinio lauko kryptingumu (Dolginovo duomenims, jis 10 000 kartų mažesnis negu Žemėje). Aukščiausi atmosferos sluoksniai susideda daugiausiai iš vandenilio. Vandenilinė Veneros atmosfera yra iki 5500 km aukščio. Antžeminiai amerikiečių tyrimai suteikė galimybę ištirti planetos pprie ekvatorinę sritį. Buvo aptikta apie 10 ratinių struktūrų, panašių į Mėnulio ir Merkurijaus meteoritinius kraterius, su skersmenims nuo 35 iki 150 km, bet stipriai sulygintas. Pavyko aptikti milžinišką lūžimą planetos paviršiuje . Be to, aptiktas lanko pavidalo kalnų masyvas, kurį kertą kitas masyvas. Rastas apie 1 km aukščio ugnikalnis su pagrindo skersmenims 300-400 km. Amerikiečių mokslininkai aptiko planetos šiaurės pusrutulyje milžinišką apvalų baseiną, kuris driekiasi per 1500 km iš šiaurės į pietus bei per 100 km iš vakarų į rytus. Buvo ištirtas 55 Veneros rajonų reljefas. Tarp jų yra ir kalnuotų vietovių, su aukščio kaita tarp 2 ir 3 km, ir pakankamai lygių.

Taip pat aptikta lyguma, kurios ilgis apie 800 km. Jos paviršius dar lygesnis, nei Mėnulio jūrų paviršius. Ir apskritai Veneros paviršius lygesnis nei Mėnulio.

Taigi Venera yra planeta su aktyvaus vulkanizmo bei tektoninės veiklos pėdsakais, bet tuo pat metu yra ir praeityje vykusio meteoritinio bombardavimo pėdsakų.

Daugiau apie Venerą

Tai antroji pagal nuotolį nuo Saulės ir pagal dydį bei masę po Žemės planeta. Ji, kaip ir Žemė, pavadinta moterišku vardu. Tai romėnų meilės, grožio ir vaisingumo deivė. Retkarčiais Venera atsiduria ties pačia Saule. Tuomet mažas Veneros skrituliukas truputį užtemdo Saulę. Taip buvo 1882m. ir 2004m.birželio 8d.

Po ilgų ne

visai sėkmingų tyrimų tik 1966m. pagaliau pavyko nustatyti, kad Venera iš visų Saulės šeimos planetų lėčiausiai sukasi: ji apsisuka apie savo ašį tik per 243,16 mūsų dienos. Be to ji sukasi į priešingą pusę negu kitos planetos, t.y. iš rytų į vakarus. Para Veneroje trunka 116,8 mūsų dienos, arba beveik 4 mėnesius. Eneroje vidutiniškai du mėnesius trunka diena ir du mėnesius – naktis.

Matavimai parodė, kad Veneros paviršius labai panašus į Žemės. Vienos gana plačios Veneros sritys yra daug aukštesnės už kkitas. Tai tartum Veneros žemynai. Tačiau žemesnės sritys neapsemtos vandens, nes paviršiuje tokia aukšta temperatūra, jog ten negali būti skysto vandens. Visa Venera yra karšta, sausa dykuma. Yra Veneroje ir kraterių; pasitaiko tokių, kurių skersmuo iki 75km.

Veneros atmosfera tokia tanki, kad paviršiuje jos slėgis 90 kartų didesnis kaip Žemėje. Toks slėgis būna vandenynuose 900m gilumoje.

Vienas iš įdomiausių Veneros gamtos reiškinių – debesys. Seniau buvo manoma, kad jie panašūs į Žemės debesis. Tačiau nuleidžiamaisiais aparatais nustatyta, kad jie yra panašesni į mmiglą, o ne į Žemės kamuolinius debesis. Jie pakibę aukštai, trimis storais pagrindiniais sluoksniais.

Veneros gamta niūri: Saulės ir žvaigždžių niekuomet nematyti, visas dienas labai apsiniaukę tamsiais debesimis. Dieną naktį tvyro nepakeliamas karštis, kuris tirpdo net metalus. Metų laikai nesikeičia, nes ssukimosi ašis beveik statmena skriejimo aplink Saulę plokštumai. Nebūna nei lietaus, nei rasos.

Naudota literatūra:

A.Juška „Saulės Šeima“